– Lietuvos narystės NATO 20-mečio proga Ukrainos centre Vilniuje pristatėte iš Briuselio parvežtą parodą „Nuo Helsinkio iki Kyjivo: atgal į ateitį“. Priminkite, kokia tai ekspozicija. Kodėl dabar pasirinkote ją pristatyti Lietuvoje?

– Kai rengiau šią parodą, norėjau pavaizduoti naujų modernių demokratinių valstybių atsiradimą Europoje nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros 1917–1918 m. ir kolektyvinio regioninio saugumo siekius anuomet ir mūsų laikais. Pernai lapkritį ši paroda buvo eksponuojama EP rūmuose Briuselyje. Jos atidaryme europarlamentarai ne tik akcentavo savo valstybių kūrimosi po Pirmojo pasaulinio karo svarbius aspektus, bet visi be išimties daug dėmesio skyrė ir Ukrainai šiandien, kuri vienintelė šiame regione nėra ES ir NATO narė. Pernai prie NATO prisijungė Suomija, šiemet ir Švedija, o tai iš esmės stiprina Baltijos jūros regiono saugumą. Tačiau kol nebūsime viename gynybiniame aljanse su Ukraina, tol negalėsime jausti užtikrintumo. Suėjus dvejiems metams nuo Rusijos vykdomo totalinio karo prieš Ukrainą pradžios, nusprendžiau šią ekspoziciją, kurioje vaizduojamos įvairios deklaracijos, žemėlapiai, dokumentai, pristatyti visose šešiose regiono valstybėse. Ją atidarant Ukrainos centre Vilniuje, čia dalyvavę šio regiono – nuo Suomijos iki Ukrainos – ambasadoriai, diplomatai Lietuvoje, pabrėžė lygiai tą patį: Ukraina turi tapti ES, NATO nare, o be jos mūsų valstybių ateities saugumas neįmanomas.

– Kalbant apie paramą Ukrainai, ką šiuo metu daro ES, EP?

– Šiemet Europos Vadovų Tarybai pavyko perlaužti Viktoro Orbano Vengriją ir atblokuoti 50 mlrd. eurų paramą Ukrainai, kuri besiginančiai ir rusų atakų nukankintai šaliai yra tiesiog gyvybiškai svarbi. Pernai vyriausiasis ES diplomatijos įgaliotinis Josepas Borrellis pasiūlė naują pagalbos Ukrainai fondą pagal Europos taikos priemonę. Tikimės, kad per ateinančius ketverius metus kasmet šio fondo biudžetas sieks po 5 mlrd. eurų. Naujas fondas leis ir toliau remti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. 2022–2024 m. pagal Europos taikos priemonę ES jau surinko 11,1 mlrd. eurų Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms remti. EP neseniai priėmėme rezoliuciją dėl ryžtingos ES pagalbos Ukrainai poreikio praėjus dvejiems metams nuo Rusijos agresyvaus karo prieš Ukrainą pradžios. Turime užmegzti ilgalaikį dialogą su Europos, ne trečiųjų šalių gynybos bendrovėmis, kad būtų užtikrinta nuolatinė šaudmenų, sviedinių ir raketų, gamyba. Europa turi suteikti Ukrainai oro gynybos sistemų: tiek dronų, tiek antidronų, tolimojo nuotolio raketų, bepiločių orlaivių ir ginklų, artilerijos. Pritarėme, kad visi ES ir NATO sąjungininkai turėtų remti Ukrainą karine prasme, skirdami ne mažiau kaip 0,25 proc. BVP per metus. Kovą EP balsavome dėl laikinų prekybos liberalizavimo priemonių, kuriomis siekiama sustiprinti prekybos srautus tarp ES ir Ukrainos, pratęsimo. Ryžtingai palaikiau pasiūlymą, nes ekonominė parama Ukrainai būtina.

Pritarėme, kad visi ES ir NATO sąjungininkai turėtų remti Ukrainą karine prasme, skirdami ne mažiau kaip 0,25 proc. BVP per metus.

 

– O kaip dėl Rusijos, ko ES imasi dėl Rusijos įtakos silpninimo?

– Naujausias, 13-asis sankcijų paketas įtraukė dar 200 asmenų ir subjektų, o iš viso jų yra 2 tūkst. Naujausiomis priemonėmis siekiama apriboti Rusijos ginklų pramonės galimybes gauti komponentų dronams gaminti. Tačiau žinome, kad ankstesnes sankcijas bandoma apeiti, kad prekyba vyksta per Centrinės Azijos šalis. Pernai lapkritį EP priėmėme rezoliuciją dėl ES sankcijų Rusijai veiksmingumo, pritarus, kad ES lygmeniu reikia sustiprinti ir centralizuoti sankcijų įgyvendinimo priežiūrą ir sukurti sankcijų vengimo prevencijos ir stebėsenos mechanizmą. Trečiosios šalys, kurios padeda Kremliui apeiti sankcijas, turi būti daug griežčiau baudžiamos ne tik antrinėmis sankcijomis, bet ir diplomatinių santykių lygiu. Sausį, balsuodami dėl ES Vidurinės Azijos strategijos, taip pat įtraukėme sankcijų apėjimo problemą. Visgi dar yra sričių, kur sankcijų reikia įvesti. EP neseniai dalyvavau debatuose dėl sankcijų Rusijos ir Baltarusijos maisto ir žemės ūkio produktų importui į ES. Šis importas ne tik kenkia mūsų bendrai rinkai, bet šie nedemokratiniai režimai iš ES dar ir uždirba po daugiau nei 1,5 mlrd. eurų per metus už šiuos produktus. Paskaičiuokime, kiek dronų bombarduoti Ukrainą gautųsi už tokią sumą! Europos Komisija (EK) kovo pabaigoje paskelbė, kad planuoja įvesti muitus iš Rusijos ir Baltarusijos importuojamiems grūdams. Tai turėtų duoti tokį patį rezultatą, kokį duotų sankcijos.

– Dirbdamas EP, visuomet daug dėmesio skiriate Baltarusijos situacijai. Kaip ją vertinate šiuo metu?

– Kadencijos pradžioje tapau Delegacijos ryšiams su Baltarusija nariu. Didelių optimistinių vilčių neturėjau (režimas jau tada nebuvo demokratinis, tapęs Kremliaus marionete, o Lietuvos pašonėje stovėjo Astravo atominė elektrinė), bet tai, kas įvyko vėliau, – anuomet būtų atrodę neįtikėtina. Neteisėti prezidento rinkimai, savų piliečių suėmimas ir kalinimas, dirbtinai sukelta nelegalių migrantų krizė prieš Lietuvą ir Baltijos šalis, Rusijos kariuomenės priėmimas į savo teritoriją karui prieš Ukrainą, logistikos suteikimas Rusijos karinei technikai, planai kartu su Kremliumi dislokuoti branduolinį ginklą Baltarusijoje... Minsko retorika Baltijos šalių ir visos Europos atžvilgiu apskritai tampa nevaldoma. Jau daug kartų iš tribūnų sakiau, kad mes per daug ignoruojame Baltarusiją, per daug nerimtai žiūrime į Minsko režimą, į Aliaksandrą Lukašenką. EP, o kartu ir aš, raštiškai bendraudamas su EK, stengiamės palaikyti glaudų dialogą, bandydami informuoti ir sužinoti EK veiksmus, teikti siūlymus dėl iš Baltarusijos kylančių migracijos ir branduolinių grėsmių valdymo poreikių. Reikia griežtesnės migracijos kontrolės dėl didėjančių srautų iš Baltarusijos. Tikėkimės, kad vadinamasis Migracijos ir prieglobsčio taisyklių paketas, priimtas EP balandžio 10 d., įgalins veikti visos ES lygmeniu, o ne valstybėms pavieniui. Kovo mėnesį kreipiausi į EK dėl Minsko režimo ketinimų šį balandį priimti naują karinę doktriną, kuri leistų „gynybos“ tikslais panaudoti taktinį branduolinį ginklą iš Baltarusijos teritorijos. Baltarusija ilgai negavo tikslinių sankcijų. Vos ne tik tarp kita ko pavieniai keli juridiniai ir fiziniai asmenys yra įtraukiami prie sankcijų, skirtų Rusijai. Baltarusijos režimas yra karo prieš Ukrainą bendrininkas, todėl seniai pasisakau, kad sankcijos turi būti tolygios, kaip ir Kremliui.

Svarbu ir farmacijos stiprinimas bendroje rinkoje, kuo mažesnė priklausomybė nuo trečiųjų šalių. Man tikrai buvo didžiulė garbė prisidėti prie Lietuvoje veikiančios vienos sėkmingiausių hepatito C prevencinės patikros programos atsiradimo.

 

– Kovo pabaigoje EP vyko vienuoliktoji ES ir Rytų partnerių EURONEST Parlamentinės Asamblėjos sesija. Jos metu buvo priimtas ir jūsų rengtas pranešimas dėl Rusijos vykdomo karo ekonominio poveikio Ukrainai ir visai Rytų kaimynystei.

– EURONEST Parlamentinėje Asamblėjoje, vienijančioje EP ir Rytų kaimynystės šalių – Armėnijos, Azerbaidžano, Sakartvelo, Moldovos ir Ukrainos – parlamentus, priimdami šį pranešimą mes kalbame ne tik apie ekonomiką, bet ir apie bendrą ES ir Rytų partnerių poziciją Rusijos, Baltarusijos atžvilgiu. Svarbu, kad ES ir Rytų partnerių sutarimas būtų vienodas. Rusijos karo žala Ukrainos ir visos Europos ekonomikai – akivaizdi. Privalome sutelkti visas turimas ES priemones ir šių valstybių paramą. Kartu nelengvoje situacijoje atsidūrusi ir Moldovos ekonomika. Reikia skatinti ES baigti teisinius procesus, kad įšaldytos Rusijos lėšos būtų panaudojamos Ukrainai paremti. Taip pat per sesiją daug dėmesio skyrėme Moldovos ir Ukrainos narystės ES derybų etapui, Sakartvelo perspektyvai Bendrijoje. ES taip pat turi toliau remti šių valstybių pažangą, demokratijos stiprinimo siekius ir apskritai didinti savo įtaką Rytų Europoje, neleisti Rusijai užimti galios pozicijų.

– Baigiant pokalbį norėtųsi aptarti vieną svarbiausių temų šios EP kadencijos pradžioje – sveikatą. Jūs dalyvavote sprendžiant sveikatos klausimus, veikėte kovos su vėžiu ir dėl COVID-19 įgytos patirties ir pasiruošimo ateičiai komitetuose. Ar sveikatos klausimai išliks ES prioritetas?

– Ši ES kadencija prasidėjo beprecedente pandemija. Ją pavyko suvaldyti visoms valstybėms narėms veikiant solidariai ir tai buvo esminis žingsnis gelbėjant žmonių gyvybes. Koordinuotai dalijomės vakcinomis, tiek tarp valstybių narių, tiek ir su trečiosiomis šalimis. Mano Europos liaudies partijos frakcija akcentavo kovos su vėžiu prioritetą: pavyko sukurti komitetą, parengta detali strategija. Išskyrėme sritis, kurios tinka ir bendriems sveikatos klausimams: paslaugų prieinamumas, gydymo kokybė, tyrimų duomenų dalijimasis. Čia atsivėrė ne kartą mano akcentuota Rytų ir Vakarų Europos sveikatos apsaugos atskirtis. Svarbu ir farmacijos stiprinimas bendroje rinkoje, kuo mažesnė priklausomybė nuo trečiųjų šalių. Man tikrai buvo didžiulė garbė prisidėti prie Lietuvoje veikiančios vienos sėkmingiausių hepatito C prevencinės patikros programos atsiradimo. Neseniai viename Lietuvos miestelyje prie manęs priėjo moteris, kuri papasakojo, kad per patikrą jai buvo atrastas hepatito C virusas ir iškart pradėtas gydymas vaistais, kurie 100 proc. kompensuojami. Nuo programos pradžios, 2022 m. gegužės, iki dabar jau patikrinta daugiau nei 1 mln. mūsų piliečių. Gydymas taikomas 3,5 karto daugiau pacientų nei iki jos pradžios. Tai gelbsti gyvybes, padeda ir kovoje su kepenų vėžiu. Lietuva yra pirmoji Centrinės Europos šalis, pradėjusi įgyvendinti šią programą. Neabejoju, kad sveikata liks ES prioritetas, judame link Europos sveikatos sąjungos.

– Lietuvos narystės NATO 20-mečio proga Ukrainos centre Vilniuje pristatėte iš Briuselio parvežtą parodą „Nuo Helsinkio iki Kijivo: atgal į ateitį“. Priminkite, kokia tai ekspozicija. Kodėl dabar pasirinkote ją pristatyti Lietuvoje?

– Kai rengiau šią parodą, tikslas buvo pavaizduoti naujų modernių demokratinių valstybių atsiradimą Europoje nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros 1917–1918 m.

ir kolektyvinio regioninio saugumo siekius anuomet ir mūsų laikais. Pernai lapkritį ši paroda buvo eksponuojama EP rūmuose Briuselyje. Jos atidaryme europarlamentarai ne tik akcentavo savo valstybių susikūrimo po Pirmojo karo svarbius aspektus, bet visi, be išimties, didelį dėmesį skyrė ir Ukrainai šiandien, kuri vienintelė šiame regione nėra ES ir NATO nare. Pernai prie NATO prisijungė Suomija, šiemet ir Švedija, o tai esmingai  stiprina mūsų Baltijos jūros regiono saugumą. Bet tol, kol mes nebūsime viename gynybiniame aljanse su Ukraina, tol negalėsime jausti užtikrintumo. Suėjus dvejiems metams nuo Rusijos vykdomo totalinio karo prieš Ukrainą pradžios, nusprendžiau šią ekspoziciją, kurioje vaizduojamos įvairios deklaracijos, žemėlapiai, dokumentai, pristatinėti visose šešiose regiono valstybėse. Ją atidarant Ukrainos centre Vilniuje, čia dalyvavę šio regiono – nuo Suomijos iki Ukrainos – ambasadoriai, diplomatai Lietuvoje, pabrėžė lygiai tą patį: Ukraina turi tapti ES, NATO nare, o be jos mūsų valstybių ateities saugumas neįmanomas.

– Kalbant apie paramą Ukrainai, ką šiuo metu daro ES, EP?

– Šiemet Europos Vadovų Tarybai pavyko perlaužti Orbano Vengriją ir atblokuoti 50 mlrd. eurų paramą Ukrainai, kuri besiginančiai ir rusų atakų nukankintai šaliai yra tiesiog gyvybiškai svarbi. Pernai vyriausiasis ES diplomatijos įgaliotinis J. Borrellis pasiūlė naują pagalbos Ukrainai fondą pagal Europos taikos priemonę. Tikimės, kad per ateinančius ketverius metus kasmet šio fondo biudžetas sieks po 5 mlrd. eurų. Naujas fondas leis ir toliau remti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. O 2022–2024 m. pagal Europos taikos priemonę ES jau sutelkė 11,1 mlrd. eurų Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms remti. EP neseniai priėmėme rezoliuciją dėl ryžtingos ES pagalbos Ukrainai poreikio praėjus dvejiems metams nuo Rusijos agresyvaus karo prieš Ukrainą pradžios. Turime užmegzti ilgalaikį dialogą su Europos, ne trečiųjų šalių, gynybos bendrovėmis tam, kad būtų užtikrinta pastovi šaudmenų, sviedinių ir raketų, gamyba. Europa turi suteikti Ukrainai oro gynybos sistemų: tiek dronų, tiek dar labiau – antidronų, tolimojo nuotolio raketų, bepiločių orlaivių ir ginklų, artilerijos. Pritarėme, kad visi ES ir NATO sąjungininkai turėtų remti Ukrainą karine prasme, skirdami ne mažiau kaip 0,25 proc. nuo BVP per metus. Kovą EP balsavome dėl laikinų prekybos liberalizavimo priemonių, kuriomis siekiama sustiprinti prekybos srautus tarp ES ir Ukrainos, pratęsimo. Ryžtingai palaikiau pasiūlymą, nes ekonominė parama Ukrainai būtina.

– O kaip dėl pačios Rusijos, ko ES imasi dėl Rusijos įtakos silpninimo?

– Naujausias, 13-asis sankcijų paketas įtraukė dar papildomai 200 asmenų ir subjektų, o iš viso jų yra 2 000. Naujausiomis priemonėmis siekiama apriboti Rusijos ginklų pramonės galimybes gauti komponentų dronams gaminti. Bet kartu žinome, kad ankstesnes sankcijas bandoma apeiti, kad prekyba vyksta per Centrinės Azijos šalis. Pernai lapkritį EP priėmėme rezoliuciją dėl ES sankcijų Rusijai veiksmingumo pritarus, kad ES lygmeniu reikia sustiprinti ir centralizuoti sankcijų įgyvendinimo priežiūrą bei sukurti sankcijų vengimo prevencijos ir stebėsenos mechanizmą. Trečiosios šalys, kurios padeda Kremliui apeiti sankcijas, turi būti daug griežčiau baudžiamos ne tik antrinėmis sankcijomis, bet ir diplomatinių santykių lygmeniu. Sausį, balsuojant dėl ES Vidurinės Azijos strategijos, taip pat įtraukėme sankcijų apeidinėjimo problemą. Visgi dar yra sričių, kur sankcijas reikia įvesti. Štai EP neseniai dalyvavau debatuose dėl sankcijų Rusijos ir Baltarusijos maisto bei žemės ūkio produktų importui į ES. Tas importas ne tik kenkia mūsų bendrai rinkai, bet dar šie nedemokratiniai režimai iš ES uždirba po daugiau nei 1,5 mlrd. eurų per metus už šiuos produktus. Paskaičiuokime, kiek dronų išeitų Ukrainos bombardavimui už tokią sumą! Europos Komisija (EK) kovo pabaigoje paskelbė, kad planuoja įvesti muitus iš Rusijos ir Baltarusijos importuojamiems grūdams. Tai turėtų duoti tokį patį rezultatą, kokį duotų sankcijos.

– Jūs, dirbdamas EP, visuomet daug dėmesio skiriate Baltarusijos situacijai. Kaip ją vertinate šiuo metu?

– Kadencijos pradžioje tapau Delegacijos ryšiams su Baltarusija nariu. Nors didelių optimistinių vilčių neturėjau jau tada (režimas jau tada nebuvo demokratinis, tapęs Kremliaus marionete, o kai Lietuvos pašonėje stovėjo Astravo atominė), bet tai, kas įvyko po to – prieš metus būtų atrodę neįtikėtina. Neteisėti prezidento rinkimai, savų piliečių suėmimas ir kalinimas, dirbtinai sukelta nelegalių migrantų krizė prieš Lietuvą ir Baltijos šalis, Rusijos kariuomenės priėmimas į savo teritoriją karui prieš Ukrainą, logistikos suteikimas Rusijos karinei technikai, planai kartu su Kremliumi dislokuoti branduolinį ginklą Baltarusijoje... Minsko retorika Baltijos šalių ir visos Europos atžvilgiu apskritai tampa nevaldoma. Jau kiek kartų pasisakiau iš tribūnų, kad mes per daug ignoruojame Baltarusiją, per daug nerimtai žiūrime į Minsko režimą, į Lukašenką. EP, o kartu ir aš raštiškai bendraudamas su EK bandau palaikyti glaudų dialogą, bandant informuoti bei sužinoti EK veiksmus, tiek teikti siūlymus dėl iš Baltarusijos kylančių migracinių bei branduolinių grėsmių valdymo poreikių. Reikia griežtesnės migracijos kontrolės dėl didėjančių srautų iš Baltarusijos. Tikėkimės, kad vadinamasis „Prieglobsčio ir migracijos paketas“, priimtas EP balandžio 10 d., įgalins veikti visos ES lygmeniu, o ne valstybėms pavieniui. Štai kovo mėnesį kreipiausi į EK dėl Minsko režimo ketinimų šį balandį priimti naują karinę doktriną, kuri leistų „gynybos“ tikslais panaudoti taktinį branduolinį ginklą iš Baltarusijos teritorijos. Baltarusija ilgai negavo tikslinių sankcijų. Vos ne tik „tarp kita ko“ principu pavieniai keli juridiniai ir fiziniai asmenys yra įtraukiami prie sankcijų, skirtų Rusijai. Baltarusijos režimas yra karo prieš Ukrainą bendrininkas, todėl seniai pasisakau, kad sankcijos turi būti tolygios, kaip ir Kremliui.

– Kovo pabaigoje EP vyko 11-oji ES ir Rytų Partnerių EURONEST Parlamentinės asamblėjos sesija. Jos metu buvo priimtas ir Jūsų rengtas pranešimas dėl Rusijos vykdomo karo ekonominio poveikio Ukrainai ir visai Rytų kaimynystei.

– EURONEST Parlamentinėje asamblėjoje, vienijančioje EP ir Rytų kaimynystės šalių: Armėnijos, Azerbaidžano, Sakartvelo, Moldovos ir Ukrainos parlamentus, priimdami šį pranešimą mes kalbame ne tik apie ekonomiką, bet ir apie bendrą ES ir Rytų partnerių poziciją Rusijos, Baltarusijos atžvilgiu. Svarbu, kad ES ir Rytų partnerių sutarimas būtų vienodas. Rusijos karo žala Ukrainos bei visos Europos ekonomikai – akivaizdi, turime sutelkti visas turimas ES priemones ir šių valstybių paramą. Kartu nelengvoje situacijoje atsidūrusi ir Moldovos ekonomika. Reikia skatinti ES baigti teisinius procesus, kad įšaldytos Rusijos lėšos būtų panaudojamos paramai Ukrainai. Taip pat pačios sesijos metu daug dėmesio skyrėme Moldovos bei Ukrainos narystės dėl ES derybų etapui, Sakartvelo perspektyvai Bendrijoje. ES taip pat turi toliau remti šių valstybių pažangą, demokratijos stiprinimo siekius ir apskritai didinti savo įtaką Rytų Europoje, neleisti Rusijai užimti galios pozicijų.

– Pabaigai norėtųsi aptarti vieną svarbiausių temų šios EP kadencijos pradžioje – sveikatą. Jūs dalyvavote sprendžiant sveikatos klausimus, veikėte kovos su vėžiu ir COVID-19 įgytos patirties ir pasiruošimo ateičiai komitetuose. Ar sveikatos klausimai išliks ES prioritetu?

– Ši ES kadencija prasidėjo beprecedente pandemija. Ją pavyko suvaldyti veikiant visoms valstybėms narėms solidariai ir tai buvo esminis žingsnis gelbėjant žmonių gyvybes. Koordinuotai dalinomės vakcinomis tiek tarp valstybių narių, tiek ir su trečiosiomis šalimis. Mano Europos liaudies partijos frakcija akcentavo kovos su vėžiu prioritetą: pavyko sukurti komitetą, parengta detali strategija. Išskyrėme sritis, kurios tinka ir bendriems sveikatos klausimams: paslaugų prieinamumas, gydymo kokybė, tyrimų duomenų dalijimasis. Čia atsivėrė ne kartą mano akcentuota Rytų ir Vakarų Europos sveikatos apsaugos atskirtis.  Svarbu ir farmacijos stiprinimas bendroje rinkoje, kuo mažesnė priklausomybė nuo trečiųjų šalių. O man tikrai pasitaikė didžiulė garbė prisidėti prie Lietuvoje veikiančios vienos sėkmingiausių hepatito C prevencinės patikros programos atsiradimo. Štai neseniai viename Lietuvos miestelyje prie manęs priėjo moteris, kuri papasakojo, kad patikros metu jai buvo atrastas hepatito C virusas ir iškart pradėtas gydymas vaistais, kurie yra 100 proc. kompensuojami. Nuo programos pradžios, 2022 m. gegužės, iki dabar jau patikrinta daugiau nei 1 milijonas mūsų piliečių. O gydymas taikomas 3,5 karto daugiau pacientų nei iki jos pradžios. Tai gelbsti gyvybes, padeda ir kovoje su kepenų vėžiu. Lietuva yra pirmoji Centrinės Europos šalis, pradėjusi įgyvendinti šią programą. Neabejoju, kad sveikata liks ES prioritetu, judame link Europos sveikatos sąjungos.

– Kokią pagrindinę pastarojo laikotarpio aktualiją ar iššūkį ES išskirtumėte?

– Rusijos invazija į Ukrainą, drastiški pokyčiai Kalnų Karabacho konflikte tarp Armėnijos ir Azerbaidžano, o dabar dar ir teroristinės grupuotės „Hamas“ karas prieš Izraelį – žinoma, kad išlieka vienomis svarbiausių aktualijų. Bet nedemokratinės jėgos veikia ir hibridinio karo metodais. Nuo šių metų rugpjūčio prasidėjo Rusijos vykdomas neteisėtas migrantų iš trečiųjų šalių nukreipimas prieš Suomiją. Viena vertus, panašu, jog tai tikslingas Kremliaus kerštas Suomijai už tai, kad dar šiais metais ji tapo visaverte NATO nare. Kita vertus, per pastaruosius porą metų Rusijos ir Baltarusijos režimai vis dažniau pasitelkia nekonvencinio karo elementus ir tokiu būdu sąmoningai siekia testuoti, bando destabilizuoti ES nares. Lyg dar nebūtų gana ir taip jau nevaikiškų geopolitinių iššūkių. Gi Baltarusija, keršydama už ES sankcijas, 2021 m. taip pat viliojo ir po to per savo sieną į Baltijos šalis ir Lenkiją siuntė dešimtis tūkstančių nelegalių migrantų. Tuomet ES, siekdama sustabdyti nelegalią migraciją, sėkmingai mobilizavo savo finansinius ir žmogiškuosius išteklius. Lietuvos atveju, pastačius fizinį barjerą pasienyje su Baltarusija, buvo drastiškai sumažinti nelegalios migracijos srautai. Tik atakos prieš Suomija atveju, migrantų krizė keliama ne per Kremliaus marionetę Baltarusiją, o vykdoma tiesiogiai ir nesislapstant.

O pastarojo meto žinia, kad Suomija uždaro sieną su Rusija, sujaudino artimiausius kaimynus ir visus europiečius. Apie sienų uždarymą su Rusija prabilo ir Estija. Todėl ES institucijoms skubiai yra reikalinga nustatyti aiškias bendros kovos su migrantų instrumentalizacija taisykles.

Pavyzdžiui, mūsų šalies atvejis – savaip išskirtinis dėl Kaliningrado tranzito...

Dar prieš dvejus metus Europos Komisija pateikė pasiūlymą sukurti bendrą ES kovos su migrantų instrumentalizacija mechanizmą, kuris padėtų valstybėms narėms lengviau spręsti klausimus, susijusius su nelegalių migrantų antplūdžiais. Bet bendro sutarimo dar nėra. Komisija laikosi nuostatos, kad pabėgėliai patenka ne į konkrečią valstybę, sakysime – Suomiją, o į ES, todėl ir veiksmai turėtų būti iš anksto suderinti. Vakarų, Šiaurės ir Centrinėje Europoje įsitvirtinusi nuomonė, kad migrantai atvyksta nehumaniškomis sąlygomis, rizikuodami savo gyvybe ir neturi kur dingti. Todėl visos ES mastu nėra adekvačiai suvokiamas migrantų apgręžimas... Kaip atskirti politinio prieglobsčio prašančius nuo hibridiniam karui naudojamų migrantų? Su mano atstovaujamos Europos liaudies partijos frakcijos kolegomis suprantame, kad rasti skiriamąją juostą nėra paprasta. Suomija pasielgė radikaliai.    

– Kokias ES politikos sritis tenka permąstyti, be migracijos politikos, pastaruoju metu?

– Apskritai, pandemija, Rusijos totalinis karas prieš Ukrainą verčia ES pergalvoti tam tikras politikos sritis iš esmės. Ilgą laiką ES pati pagrindinį dėmesį buvo sutelkusi į bendrijos vieningą rinką. Kuri, beje, šiemet mini savo 30-metį #SingleMarket30! Visgi iššūkių iškyla nuolat, o, pavyzdžiui pandemija, sugrąžino tam tikras prekybos kliūtis, o europiečių laisvės dirbti ar įsikurti kitoje šalyje buvo smarkiai apribotos. Mes su Europos liaudies partijos frakcija vis akcentuojame, kad būtina išmokti visas pamokas ir pasiruošti ateičiai stiprinant tiekimo grandinių atsparumą bei rinkos paslaugų skaitmeninimą.

Pandemija privertė atkreipti dėmesį į prekybos tam tikromis prekių rūšimis aspektus. Kalbant apie Europos sveikatos sąjungą, iki pandemijos sveikatos politika buvo atskirų ES narių atsakomybė. Visgi iššūkiai atskleidė būtinybę veikti kartu ir kai pavyko tolygiai pasidalinti vakcinomis ES, sėkmingai koordinuoti procesą, paaiškėjo, kad tai įmanoma padaryti. Kartu bendroje rinkoje turi būti užtikrinamas ir vaistų, būtinų medicininių priemonių užtikrinimas visoms ES valstybėms vienodai, ypač krizių metu. Neseniai, prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, vaistų trūkumas buvo jaučiamas ir Lietuvoje. Taip pat mes turime patys sveikatai reikalingų priemonių ir vaistų daugiau pasigaminti ES vidaus rinkoje, būti mažiau priklausomi nuo trečiųjų šalių. Dirbant su sveikatos klausimais skirtinguose komitetuose kartu su mano atstovaujama Europos liaudies partijos frakcija taip pat pasisakome už solidarumą tarp ES narių, sveikatos paslaugų, gydymo prieinamumo suvienodinimą tarp Vakarų ir Rytų ES.

– Bendros rinkos iššūkiai svarbūs ir ES plėtrai?

– Taip, būtent. Geopolitinė situacija pasikeitė kardinaliai Rusijai agresyviai užpuolus Ukrainą, tačiau per šį laikotarpį jokių struktūrinių pokyčių plėtros politikoje neįvyko. Žinoma, Ukrainos įstojimas į ES nebus paprastas, kadangi svarbios Asociacijos susitarimo sritys, tokios kaip žemės ūkis, prekyba ar mokesčiai, vis dar turi sulaukti reformų, o jas įgyvendinti sunku, kol kovojama fronte. Visgi Ukraina padarė pažangą, įgyvendino Komisijos sąlygas. Todėl mes su Europos liaudies partijos frakcija pritariame, kad ES institucijos privalo neišvengiamai ruoštis Ukrainos narystei ir derybos turi prasidėti dar šiemet. Visgi viešoje erdvėje bandomi kelti klausimai, o kaip bus su bendra rinka, pavyzdžiui, kai įsileisime Ukrainos grūdus ar vežėjus. Bet įvairaus nerimo kilo ir prieš 2004-uosius, kai su kitomis valstybėmis įstojo ir Lietuva. Tad mes negalime pasiduoti plėtros nuovargiui ar Ukrainą, o ir Moldovą su Sakartvelu palikti „amžinų kandidačių“ statuse. Ukrainos integracijos klausimas svarbus visose srityse. Štai lapkritį EP Briuselyje pristačiau parodą „Nuo Helsinkio iki Kijevo: atgal į ateitį“ ir drįstu teigti, kad kol visa ši erdvė nepriklausys ES ir bendram gynybiniam aljansui, tol nesijausime saugūs ir mes.

– Kalbant apie vieną svarbiausių šios kadencijos temų – Žaliąjį kursą – gal galėtumėte plačiau papasakoti apie Gamtos atkūrimo reglamento priėmimo situaciją?

– Parlamente dirbu Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete, kur Žaliojo kurso klausimai čia nuolatiniai. Tačiau netikėtai Gamtos atkūrimo reglamentas tapo išskirtiniu politiniu klausimu. Drįstu teigti, kad tuometinis Europos Komisijos pirmininko pavaduotojas Fransas Timmermansas vasaros pradžioje pateikė Gamtos atkūrimo reglamento projektą, mano nuomone,  aiškiai nusitaikęs į mano atstovaujamą Europos liaudies partijos frakciją. Mes nuolat stengiamės remtis mokslu ir realaus įgyvendinimo argumentais, todėl tikrai negalėjome pritarti kai kurioms pirminio reglamento pasiūlymo nuostatoms. Pavyzdžiui, vienas ir absurdiškiausių teiginių buvo grąžinti gamtos būklę Europoje į 1950 metų lygį. Lietuvai tai būtų reiškę atsisakyti melioracijos sistemų ir iškirsti pusę miškų. Visgi išgirdęs Lietuvos aplinkosaugos organizacijų atstovų ir visų gamtai neabejingų žmonių raginimus, visiškai atmesti reglamento taip pat negalėjau, todėl nuo balsavimo nusišalinau. Aplinkos komitete tuomet balsai „už“ ir „prieš“ pasiskirstė po lygiai ir dokumentas nukeliavo į plenarinį posėdį, kur balsavo jau visi europarlamentarai.  Susilaikiau, o reglamentas buvo priimtas nedidele balsų persvara. Situacija pradėjo keistis į gerą pusę, kai prasidėjo trišalės derybos tarp Komisijos, Tarybos ir Parlamento. Jų metu valstybės narės kėlė savo argumentus, Komisija palaikė pirminį siūlymą, o mūsų frakcijos atstovei Kristinai Schneider pavyko iš reglamento išbraukti nelogiškiausias nuostatas. Lapkričio pabaigoje dėl patikslinto Gamtos atkūrimo reglamento vėl balsavome komitete ir šį kartą dokumentą palaikiau ir jis buvo priimtas.

Visgi iššūkių išlieka nemažai. Pavyzdžiui, laipsniškai atkurti gamtos buveines: štai jau iki 2030 metų valstybės narės turės siekti atkurti bent 30 proc. blogos būklės buveinių. Gerai, kad pirmiausia tai orientuojamasi padaryti „Natūra 2000“ teritorijose, t. y. saugomose teritorijose, o tai tiesiogiai nepalies ūkininkų žemės plotų. Kitas tikslas – pelkių atkūrimas. Tai viena iš efektyviausių priemonių, skirtų sumažinti išmetamų teršalų kiekį žemės ūkio sektoriuje ir gerinti biologinę įvairovę. Valstybės narės bus įpareigotos pakartotinai drėkinti durpynus, kad iki 2030 m. bent 30 proc. šių plotų būtų atkurtos pelkės, paverstos žemės ūkio paskirties plotais, iki 2040 m. – 40 proc., o iki 2050 m. – 50 proc. Įmanoma pasiekti, kad pelkėse būtų reikiamas drėgnumas, taip pat nebus trukdoma šiose teritorijose auginti spanguoles, mėlynes ar ypatingas samanas. Todėl tai visiškai nereiškia, kad verslas tokiose vietose būtų uždraustas.

Reglamentas dar turės būti patvirtintas ir viso Parlamento balsavimo metu plenarinėje sesijoje, po to – Europos Tarybos. Tada ES valstybės narės turės kurti planus, kaip šį reglamentą įgyvendins ir pateikti Komisijai nacionalinius planus, kaip jos pasieks užsibrėžtus tikslus. Skandinavijos bei Baltijos šalys, kur natūralios gamtos išlaikyta daugiau, su reglamento keliamais uždaviniais susidoros lengviau.

Jeigu reglamente liks nuostata, kad Europoje turės būti pasodinta 3 mlrd. medžių, kiekvienam gyventojui teks pasodinti šešis medžius. Tai tikrai įveikiama! Taip pat palaikau medžių lajų ploto išlaikymą, kad miestų valdžia negalėtų iškirsti vešlių medžių, jų vietoje prikaišioti pagaliukų ir sakyti, kad medžių skaičius nepasikeitė. Reglamentas nurodo, kad gamtos atkūrimas turėtų vykti ne direktyviškai – žmonės turėtų būti sudominti tai daryti patys. Bus skatinama pagalvoti, kokios galėtų būti paskatos, kad ūkininkams būtų naudinga imtis ekologinio ūkininkavimo. 

– Pirmoji kadencija EP jau eina į pabaigą. Per šį laiką turėjote daugybę susitikimų su įvairiais žmonėmis. Su kuo pavyko užmegzti ryšių?

– Pavyko pasiekti pačias įvairiausias auditorijas ir Lietuvoje, ir, netiesiogiai, bet visoje Europoje. Pagal mūsų sąrašą išrinkti nariai iš karto prisijungė prie Europos liaudies partijos frakcijos, kuri – didžiausia EP. Joje yra bent po vieną visų ES valstybių atstovą, tad išreikšdami politinę valią iš tiesų galime atstovauti įvairioms valstybėms ir mus jungiančioms vertybėms, galime siųsti bendrą frakcijos poziciją EP, o kartu ir visoms ES tautoms.

Mano tikslas – pasiekti skirtingų pažiūrų lietuvius, kurie gyvena tiek Lietuvoje, tiek ir kitose valstybėse, todėl esu susitikęs su šimtais bendruomenių.

– Kalbant apie šių dienų įvykius, visų akys krypsta į Izraelį ir „Hamas“. EP taip pat buvo priėmęs rezoliuciją, kuri smerkia „Hamas“ terorą. Kaip jūs vertinate šį konfliktą?

– Įvykiai labai dinamiški. Net ir priimant rezoliuciją buvo daug įtampų. Europos liaudies partijos nuomonė dažnu atveju sutampa su lietuvių pozicija, kad „Hamas“ užpuolė Izraelį ir ši šalis yra nukentėjusioji, tad turi teisę gintis. Paprastai jau EP salėje yra tik balsuojama, bet šios rezoliucijos atveju buvo sustabdytas posėdis ir paskutinę minutę pasiūlytas kompromisas, leidęs priimti ją 500 (apvalus simbolinis skaičius!) balsų. Rezoliucija iš tiesų labai kompromisinė, įtikusi pačių įvairiausių pažiūrų atstovams. Visgi ES išliko nerimas dėl galimo konflikto eskalavimo. Juk yra veikėjų, kuriems tai tinka, kad ir Iranas. Be to, matomas suaktyvėjimas Libano pasienyje, kur veikia „Hezbollah“ grupuotė. Dabar būtina stebėti, kad konfliktas Artimuosiuose Rytuose neišsiplėtotų. Ne tik stebėti, bet ir dėti aktyvias diplomatines pastangas. Tai mes šiomis dienomis ir stebime.

– Tačiau yra ir vadinamųjų užšaldytų konfliktų, pvz., Kalnų Karabache, Pietų Osetijoje ir pan. Kas už šiuos konfliktus atsakingas ir kaip ES galėtų tai padėti išspręsti?

– Visiškai akivaizdu, kad už konfliktus buvusioje Sovietų Sąjungos erdvėje atsakinga Rusija. Šios teritorijos, nors žemėlapyje atrodo labai nedidelės, bet yra tiksinčios bombos ir vieną dieną sprogsta. 2008 m. tą teko patirti Sakartvelo teritorijoje. Pietų Osetija, Abchazija, Rusijos remiamos, atskilo. Gal ne visi atkreipėme dėmesį – prieš kelias savaites apsišaukėliška Abchazijos valdžia suteikė Rusijai galimybę uostus naudoti kariniais tikslais.

Su liūdesiu tenka stebėti paradoksą: dėl karo Ukrainoje Rusija pagrįstai vadinama teroristine, tačiau Kalnų Karabacho konflikte tarp Azerbaidžano ir Armėnijos visi tarsi užsimerkia, ir ta pati Rusija ten jau pristatoma kaip neva taikdarė. Tai ji ilgus dešimtmečius ten ir veikė kaip savo kieme ir suveikė taip, kad armėnai liko be karinės paramos, taikiems gyventojams teko paniškai bėgti iš Kalnų Karabacho. Regione ir toliau neramu, reikia stebėti situaciją ir pagal galimybes daryti įtaką.

– Kaip ES galėtų čia daryti įtaką?

– Pirmiausia, diplomatine galia, nes į Europos valstybių balsą negali būti neįsiklausoma. Be to, tam tikras minkštosios galios instrumentas visada yra tarptautinė prekyba. Reikia aiškiai komunikuoti, kad jei kuri valstybė elgsis ne pagal tarptautinę teisę, nepaisys žmogaus teisių, juolab kėsinsis į kaimynines teritorijas, tokiu atveju bus kalbama, ar ta šalis gali prekiauti su ES. Globaliai žiūrint, bet kuri valstybė nori prekiauti su Europa ir prekyba su ES duoda didelę ekonominę naudą.

– Visgi pasitaiko, kai trečiosios šalys bando šantažuoti ES dėl prekybos sutarčių. Kaip apsaugoti Europos rinką nuo tokių atvejų?

– Kelią užkirs neseniai EP priimtas reglamentas, kuris skirtas kovai su trečiųjų šalių ekonomine prievarta ES bendrosios rinkos veikėjų atžvilgiu. Lietuva yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kai Kinija prieš mūsų šalį buvo ėmusi taikyti tokius veiksmus. Kinija motyvavo tuo, kad Lietuvoje buvo įsteigta Taivaniečių atstovybė. Tačiau iš tiesų, mano nuomone, tai buvo tik pretekstas. Tikroji priežastis – Vidurio Rytų Europai buvo pasiūlytas kitoks santykių formatas negu su ES kaip visuma (vadinamasis 17+1). Lietuva įžvelgė Kinijos kėslus ir pasitraukė iš tokio susitarimo. Paskui mus išstojo ir Latvija, Estija. Būtent čia buvo Kinijos kerštas, kurio vedama ji užblokavo lietuviškų prekių patekimą į savo rinką.

Suprantama, kad kuri nors kita šalis, ar ta pati Kinija, gali lygiai taip pat užsipulti kitą valstybę ar ES veikiančią firmą ir taip sudaryti nepalankias prekybos sąlygas, todėl reglamente būtent nurodoma, kas tokiu atveju grėstų šantažuojančiai valstybei. Tokiu atveju įsijungia atitinkami ES mechanizmai, taikomos atsakomosios priemonės. Be to, reglamente numatytos ir galimos kompensacijos, jei buvo padaryta ekonominė žala ES valstybei ar čia veikiančiai įmonei.

– Jūsų nuomone, ar ES reikia vystyti prekybą Centrinėje Azijoje?

– Reikia visokių prekybos krypčių. Centrinė Azija – didelė ir įdomi rinka. Be to, ji tarsi įstrigusi tarp Rusijos ir Kinijos, tad natūralu, kad ES nenori užleisti pozicijų ir siekia čia taip pat turėti įtakos. Pvz., glaudžiau numatoma bendradarbiauti su Uzbekistanu, kuriame, tiesa, daugybė įvairiausių problemų, bet jau ratifikuotos pagrindinės žmogaus teisių konvencijos, tad regima pažanga, kuri leidžia ES įvesti palankų prekybos režimą ir bendradarbiauti. Aš buvau atsakingas Europos liaudies partijos frakcijos atstovas už Uzbekistano klausimą Tarptautinės prekybos komitete.

– Netyla kalbos, kad būtent šios šalys padeda Rusijai apeiti ES taikomas sankcijas.

– Taip, ES gali pasakyti, kokios prekės buvo išvežtos iš ES valstybių, tačiau negalima paneigti, kad jos nepasiekia gavėjų Azijoje ir „dingsta“ pakeliui Rusijoje. Ypač tai svarbu turint omenyje dvigubos paskirties prekes, kurios gali būti naudojamos ir kare. Sudėtinga susekti prekės judėjimą už ES ribų, bet būtina tokius mechanizmus kurti, kad trečiosios šalys negalėtų apeiti sankcijų.

Rusijai įvestos sankcijos neparklupdė jos ekonomikos, kaip to norėjosi tikėtis, tačiau tikrai daro įtaką. Vienuoliktame sankcijų pakete būtent ir sutelkiamas dėmesys į tai, kad jos nebūtų apeinamos. Dabar Europos Komisija siūlo dar vieną sankcijų paketą.

– Kokias matote ES plėtros galimybes?

– Pasisakau labai radikaliai, kad, nepaisant milžiniškų griovimų, kuriuos Rusija tęsia Ukrainoje, dėl karo prastėjančios aplinkosaugos sistemos, turime Ukrainai suteikti aiškias perspektyvas dėl stojimo į ES. Pritariu, kad jau gruodį turėtų būti pradėtos derybos su Ukraina, Moldova, galbūt ir Sakartvelu. Abstraktaus kandidačių statuso negana, turi prasidėti konkretūs veiksmai. Beje, šios šalys puikiai supranta, kad nuolaidų nebus ir, jei jos norės tapti visavertėmis ES narėmis, reikės savo valstybėse taikyti ES teisę visa apimtimi. Derybų pradžia būtų stiprus signalas pasauliui, kad joks karas nesustabdo proceso tapti ES dalimi.

– Briuselyje pristatote tarptautinę parodą „Helsinki to Kyiv: Back to the Future“. Kuo ši istorinės atminties ekspozicija svarbi šiandien?

– Ji iš tiesų orientuota ne tik į praeitį, bet ir į šias dienas, ir į ateitį, nes erdvėje nuo Baltijos iki Kyjivo tebeišlieka panašūs saugumo iššūkiai, kaip ir prieš 100 metų. Destabilizuojantis faktorius tas pats – Rusija, tada sovietinė, dabar posovietinė. Atsispirti įmanoma tik imantis kolektyvinės gynybos. Ligi šiol tai tik iš dalies pavykdavo, o Rusijos pradėtas agresyvus karas Ukrainoje verčia vėl permąstyti saugumo būklę ir perspektyvas. Laikai keičiasi. Iš tiesų keista, kai pagalvoji, kad Lietuva, Latvija, Estija jau yra NATO senbuvės, o Suomija – naujokė ir ji labai svarbi, nes turi didelę karinę galią. Ukraina, įgijusi kovos patirties, taip pat kitaip neįsivaizduojama kaip perspektyvi NATO narė. Saugumą šioje erdvėje galime pasiekti visiems laikams tik veikdami kartu.

Už prieigą prie šios išskirtinės archyvinės medžiagos dėkoju Kauno regioninio valstybės archyvo vadovui Gintarui Dručkui, kurio rengta paroda sudaro pagrindą dabartinei ekspozicijai.

Aktualijos nesiskiria

Knygoje nemažai atspindimi ir kiti dalykai: netektys, optimizmas dėl ateities, istorinės patirtys.

L. Mažylis jau svarsto ir apie ketvirtąją knygą, kuri galėtų tapti savotiška jo ataskaita apie darbą Europos Parlamente.

Praėjusią savaitę apsilankęs pajūryje L. Mažylis susitiko su jaunaisiais ir garbaus amžiaus palangiškiais bei klaipėdiečiais, ne tik pristatė jiems savo knygą, bet ir kalbėjo apie praeitį bei šių dienų aktualijas.

Palangoje jis bendravo su Senosios gimnazijos moksleiviais ir pristatė jiems parodą apie tremtį.

„Kalbėti su jaunąja karta apie tremtį nėra paprasta, tam reikia ir pedagoginių sugebėjimų. Vyresnioji karta supranta kontekstą, o moksleiviams viskas visiškai nauja. Pasistengiau, kad jiems būtų suprantama ir įdomu. Vakare bendravau su kurorto Trečiojo amžiaus universiteto lankytojais, kalbėjome apie Vasario 16-osios epochą, to laikmečio sąsajas su šiandieniniu karu. O palangiškiai gerai žino, kad net keturi Vasario 16-osios akto signatarai kadaise yra baigę tuometinę Palangos progimnaziją“, – atviravo europarlamentaras.

To paties vizito į pajūrį metu L. Mažylis apsilankė ir Klaipėdos Vytauto Didžiojo bei „Ąžuolyno“ gimnazijose.

Svečio nenustebino, o veikiau nudžiugino tai, kad gimnazistai įdėmiai jo klausė ir pateikė įdomių klausimų ne tik Vasario 16-osios, bet ir karų, tremčių ir dabartinės tarptautinės situacijos temomis. Iš bendravimo su moksleiviais europarlamentaras suprato, kad šie dalykai jaunajai kartai yra svarbūs.

Moksleiviai norėjo sužinoti, kas L. Mažylį paskatino ieškoti Nepriklausomybės Akto, kaip jis save motyvavo šioms paieškoms. Bendraudamas su pajūrio žmonėmis, Europos Parlamento narys įsitikino, kad tiek įvairiose Lietuvos vietovėse, tiek Briuselyje – tos pačios aktualijos.

Gamtosaugai – ypatingas dėmesys

L. Mažylis, dirbantis Europos Parlamento Aplinkos, sveikatos ir maisto saugos komitete, kalbinamas dienraščio „Klaipėda“ korespondentų, pasakojo, jog pastarosiomis savaitėmis buvo priimti dokumentai, susiję su kova su klimato kaita. Jie patenka į Žaliojo kurso strategiją.

Viename jų aptariama nauja Apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema (ATLPS). Populiariai tariant, jeigu kur nors trečiosiose valstybėse pagamintos prekės labai teršia atmosferą, importuotojai, toliau apdorojantys šias prekes, turės tai deklaruoti. Jei tai gyventojams ar kurioms nors verslo grupėms bus pernelyg didelė našta, tuos nelygumus išlyginti įsteigiamas socialinis klimato fondas, kad smulkiajam ir vidutiniam verslui nebūtų padaryta žalos.

Europos liaudies partijos frakcija, kuriai priklauso ir L. Mažylis, rėmė poziciją dėl dar dviejų tos pačios srities teisės aktų. Vienas jų tiesiogiai susijęs su aviacijos, o kitas – su laivų sukeliama tarša. Šie įstatymai iš dalies koreguos dabartinę situaciją.

Kartu Parlamente patvirtintas anglies dioksido korekcinis mechanizmas ir Socialinis klimato fondas.

„Teisės aktai labai sudėtingi, jų pataisų labai daug, todėl tenka laviruoti tarp noro „žalinti“ kontinentą ir visą Žemės rutulį ir mūsų frakcijos nuostatų palaikyti smulkųjį ir vidutinį verslą, kuris neturi sustoti veikti“, – paaiškino L. Mažylis. Socialinis klimato fondas padės visuomenei, smulkesniam verslui pereinant link tvarumo.

Europarlamentaras pasakojo apie nuoseklias pastangas kovojant, kad Europos Sąjungos rinkoje esančios prekės neprisidėtų prie miškų naikinimo – nepriklausomai nuo to, ar tai vyktų Europos Sąjungoje, ar bet kurioje kitoje pasaulio vietoje.

„Džiaugiuosi, kad visai neseniai pagaliau užbaigėme balsavimus dėl kovai su miškų naikinimu skirto reglamento. Jis turėtų sukurti realius įrankius, skirtus kovoti su miškų naikinimu, alinimu ir pertvarkymu. Tai pasakytina ir apie mūsų prekybos partnerių šalis, kuriose miškai yra itin pažeidžiami, kaip Amazonės miškai Brazilijoje“, – konkrečius pavyzdžius minėjo europarlamentaras.

Mūsų bandymas sankcijomis Rusijos veiksmus sumenkinti ir sumažinti, kaip paaiškėjo, pagimdė būdus, kaip jas apeiti.

Faktai verčia abejoti

„Kita tema, nuo kurios nuo praėjusių metų vasario 24-osios niekaip neišsilaisviname, – agresyvaus Rusijos karo Ukrainoje poveikis. Mūsų bandymas sankcijomis Rusijos veiksmus sumenkinti ir sumažinti, kaip paaiškėjo, pagimdė būdus, kaip jas apeiti. Dabar daug kalbame apie tai, kaip Rusija sugeba sankcijas apeiti per trečiąsias šalis. Visada kalbu, kad Baltarusijai šie ribojimai turi būti tokie pat kaip ir Rusijai. O dabar kyla rimtų įtarimų, kad tai daroma ir per Centrinės Azijos respublikas, mat jų prekybos apimtys didėja, per jas keliauja ir dvigubos paskirties prekės, kurios turi strateginę, karinę reikšmę. Man, kaip Europos Parlamento nariui, kyla klausimai, kuriuos ir pateikiau“, – pastarojo meto savo veiklos aktualijas dėstė europarlamentaras.

Remiantis skirtingais pranešimais, per praėjusius metus Centrinės Azijos šalių prekyba su Rusija išaugo vidutiniškai nuo 60 iki 80 proc.

Pagal 2022 m. sausio–spalio duomenis, Kazachstano įmonės į Rusiją eksportavo elektronikos ir mobiliųjų telefonų už daugiau nei 500 mln. eurų arba 18 kartų daugiau nei per tą patį 2021 m. laikotarpį.

Ypatingo Europos Parlamento dėmesio pastaruoju metu sulaukė Uzbekistanas. L. Mažylis tapo šio klausimo šešėliniu pranešėju Tarptautinės prekybos komitete. Vienu metu šiai šaliai buvo iškeltos sąlygos paisyti bene 27 žmogaus teisių konvencijų, ir Uzbekistanas parodė šiose srityse tam tikrą pažangą. Kelta sąlyga – nuimant medvilnę nenaudoti vergiško, neatlygintino moterų ir vaikų darbo. Šalis sugebėjo įrodyti, kad šių ir kitų neigiamų dalykų sumažėjo.

Uzbekistanas ir kitos regiono šalys suinteresuotos didinti Europos Sąjungos įtaką, gauti palankius prekybos režimus. Europa jiems yra įdomi, nepaisant Kinijos ir Rusijos kaimynystės. Europa padarė nuolaidą, ir tai šaliai neša milijoninę naudą.

„Kaip kitaip tuos ne visai demokratinius režimus galime paveikti? Galime kelti sąlygas, kad būtų paisoma tam tikrų reikalavimų. Taip atsitiko su Uzbekistanu. Savo frakcijoje esu atsakingas už šią teritorinę erdvę, man tenka pasisakyti, ką apie tai galvoju. Mano įsitikinimu, prieš darant nuolaidas prekybos srityje, būtina išsiaiškinti, ar per šią šalį nekeliauja prekybos srautai į Rusiją“, – dėstė savo nuostatą L. Mažylis.

Astravas kelia nerimą

Kiek primirštas dėl pastarojo meto aktualijų, bet nepraradęs aktualumo yra Astravo atominės elektrinės veiklos klausimas.

Netrukus ketinama prie tinklų jungti antrąjį jos reaktorių, nors gerai žinoma, kad ir pirmasis yra nesaugus. Elektrinė pastatyta netinkamoje vietoje, nustatyta nemažai statybos pažeidimų, neįsileidžiami tarptautiniai kontrolieriai.

L. Mažylis pasakojo apie rūpestį ieškant būdų, kaip galima būtų padidinti kontrolę Astravo atominėje, dėl to jis kreipėsi ir į Europos Komisiją, ir į kitas tarptautines organizacijas.

„Mes jaučiame, kad tai yra galimas šantažo Europai įrankis. Egzistuoja ir avarijos, ir provokacijų grėsmė“, – priminė primirštas nerimastingas žinias L. Mažylis.

Baltarusių tauta 2020-aisiais parodė, kad ji yra ori ir siekia laisvės. Represijų mastas šioje šalyje taip sparčiai didėja, kad ten gyvenantiems žmonėms priešintis darosi neįmanoma. Juk ir dabar baltarusiai patiria represijas už tai, kad 2020-aisiais išėjo protestuoti. Šiuo metu laisvė atimama net už patiktuko paspaudimą.

Dauguma įmonių šalyje – valstybinės. Žmonės netenka darbo vien už įtarimą, kad ką nors daro ar galvoja kitaip. L. Mažylio žodžiais tariant, sunku net suvokti, kiek dar Baltarusijos valdžia gali degraduoti spausdama savo tautą.

Geležinkelis – svarbus uostui

Vienas aktualiausių klaipėdiečiams Europos Parlamente svarstomų klausimų – „Rail Baltica“ likimas ir vėžės į Klaipėdą perspektyvos.

L. Mažylis įsitikinęs, kad šis klausimas europinėse institucijose svarstomas pernelyg ilgai.

Dabar aiškiai suprantama, kad Ukrainos transporto koridoriai labai prasmingi tiek į Vakarus, tiek į Baltijos šalis. Toks kelias per Lenkiją į uostus mūsų šalyje turės ateitį ir bus abipusiškai naudingas.

Kol kas „Rail Baltica“, kad ir kaip gaila, realizuojamas tik fragmentais. Gerokai atsilieka vėžės tiesimas nuo Marijampolės į mūsų šalies pietus.

„Turime kalbėti ir apie tai, ar tiesiant „Rail Baltica“ Klaipėdos uosto konkurencingumas nebus paaukotas vardan Rygos ir Talino. Turime kovoti dėl atšakos Lietuvoje iki Klaipėdos“, – tvirtai įsitikinęs L. Mažylis.

Europai reikia išlaikyti vieningumą

Kalbėdamas apie NATO plėtrą, europarlamentaras pažymėjo, kad per tragiškus karo Ukrainoje dalykus skaidresnis tapo suvokimas, kaip Europa turėtų gyventi toliau. Suomijos įstojimas į aljansą suteikė daugiau saugumo šiai šaliai, nes gynyba nuo agresyvios kaimynės tampa nebe jos vienos reikalu. O jei artimiausiu metu dar ir Švedija taps NATO nare, kuo mažai kas abejoja, Baltija taps savotišku vidaus „ežeru“, tad mūsų šaliai saugumo žymiai padaugės.

„Šio regiono saugumas, mano ir mano bendraminčių įsivaizdavimu, nėra įmanomas be Ukrainos narystės NATO. Šis klausimas šiandien yra gana jautrus. Nes ne visos Vakarų valstybės dabar yra pasiruošusios garsiai deklaruoti tokią mintį. Nors visiems aišku, kad tiesa – Ukrainos pusėje, ji yra agresijos objektas, ji ginasi, bet kai pradedama kalbėti apie jos stojimą į aljansą, mus pradeda vaizduoti kaip kažkokius karo kurstytojus. Mano giliu įsitikinimu, Ukrainai turi būti duotas pažadas priimti į NATO, kai karas baigsis. Apie tai turime deklaruoti iš anksto, nes Kremlius supranta tik jėgos kalbą. Europos Parlamento valia ir pareiškimai daro įtaką tokiems sprendimams, juk didelė ES dalis valstybių yra ir NATO narės“, – įsitikinęs europarlamentaras.

Kalbėdamas apie Lietuvos saugumą L. Mažylis neslėpė nuostatos, kad vien atgrasymo neužtenka, turi būti tvirta gynybos strategija.

Europos Sąjungos valstybės jau įsipareigojo gaminti amuniciją Ukrainai, tad ir Europos Parlamentas yra tiesiogiai susijęs su sprendimais dėl karo, nors gynyba ir saugumas nėra tiesioginiai Europos Parlamento veiklos tikslai.

„Kartu turime galvoti ir apie ES plėtrą, be jos mūsų bendras regiono saugumas neįsivaizduojamas. Moldovai, kaip ir Ukrainai, suteikėme narės kandidatės į ES statusą. Bet to neužtenka, turime remti šios šalies ekonomiką, demokratijos stiprinimą, gerinti sąlygas Moldovai prekyboje su ES. Pats prieš kelis mėnesius lankiausi su oficialia „Euronest“ delegacija Kišiniove, šaliai didelę įtaką turi ir Rusijos karas prieš Ukrainą. Ne kartą pasisakiau ir dėl Sakartvelo situacijos, šalis taip pat turi turėti aiškią perspektyvą dėl ES, mes turime padėti siekti reformų“, – teigė europarlamentaras.

Pasak jo, ES užduotis – ne tik išlikti vieninga, bet ir stiprinti savo įtaką ten, kur Kremlius vis dar bando žaisti juodus žaidimus.

L. Mažylis yra puikiai žinomas ir kaip žmogus, 2017 m. suradęs Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto originalą.

Po dvejų metų VDU profesorius buvo išrinktas į Europos Parlamentą, kuriame gali didžiuotis 99 proc. posėdžių lankomumu. Jau tampa gražia tradicija, kad minint Lietuvos Nepriklausomybės dieną, L. Mažylis apsilanko ir „Kauno dienos“ studijoje.

Čia europarlamentaras pasidalino savo įžvalgomis apie Vasario 16-osios reikšmę geopolitinių iššūkių fone ir mūsų regionų saugumą, kadaise brandintą Baltijos Antantės idėją, Ukrainos ir šalies agresorės Rusijos ateitį Europos sąjungos kontekste bei papasakojo apie naują savo knygą „Vėl karas Europoje“, kurią vasario 23 d. pristatys Knygų mugėje.

Kviečiame žiūrėti pokalbį su eruditu ir tikru šalies bei Kauno patriotu.

– Karas Ukrainoje neabejotinai yra daugiausia dėmesio sulaukęs šių metų įvykis. Lapkričio pabaigoje EP priėmė rezoliuciją dėl Rusijos pripažinimo terorizmą remiančia valstybe, tačiau ES kol kas neturi teisinio mechanizmo, kuris leistų pritaikyti bausmę visai valstybei už vykdomus teroro veiksmus.

– Kaip nubausti asmenį ar teroristinę organizaciją, yra aišku. Tačiau nėra mechanizmo, kaip nubausti valstybę. Rezoliucija yra priimta: ji įpareigoja kitas Europos institucijas veikti pagal tos rezoliucijos raidę ir dvasią. Buvo pasirinktas toks preciziškas terminas – „terorizmą remianti“, tačiau ir jis labai vaizdžiai charakterizuoja vis agresyvėjančią Rusijos elgseną. Juk ne tik atsigręžiama į karinius objektus, į priešininko kariuomenės šaudymą, bet ir juodo keršto būdu koncentruojamasi į civilinę infrastruktūrą. Kenčia milijonai paprastų žmonių – jie neturi elektros, šilumos ir stokoja geriamojo vandens. Tai yra už bet kokio kariavimo etikos ribų, peržengtos bet kokios ribos. Karą privalo laimėti Ukraina: juk neturime kitos išeities. Rusija privalo pasitraukti iš visų Ukrainos žemių, atlyginti karo žalą, o kalti asmenys – baudžiami tarptautinių tribunolų.

– ES patvirtino jau 9-ąjį sankcijų Rusijai paketą.

– Sankcijos ilgainiui turi suveikti ir trikdyti agresyvios valstybės normalų ekonominį veikimą. Deja, Rusija dar vis gauna ES milijardus už energijos išteklius. Labai lengva paskaičiuoti, kiek vienetų tankų ar trečiosiose valstybėse gaminamų dronų per mėnesį galima už tas lėšas įsigyti. Dėl to tenka tik apgailestauti ir nuolat ieškoti būdų tai sustabdyti. Europa gali veikti tik pagal teisinę sistemą, o veikiama, kad ir lėtai (tokia mano nuomonė), bet užtikrintai.

– Europos ir pasaulio mastu sovietinio totalitarinio režimo nusikaltimai iki šiol nebuvo teisiškai įvertinti, jų vykdytojai nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o tarptautinė bendruomenė niekada aiškiai nepasmerkė šių nusikaltimų. Ką manote apie Holodomoro – 1932–1933 m. Ukrainoje dirbtinai sukelto bado, kurio kaltininkė sąmoninga sovietų režimo politika, – pripažinimą genocidu arba nusikaltimu Ukrainos žmonėms ir žmonijai?

– Institucinė atmintis yra labai svarbi. Viešojoje erdvėje Holodomoras priimamas kaip istorinis periodas Sovietų Sąjungos viduje, bet tai buvo išskirtinė genocido forma – marinti milijonus žmonių, neleisti nieko užsiauginti maistui, neleisti valgyti. Detales baisu net kartoti. Kita vertus, pasaulis praregi dėl didesnio komunikacijos greičio. Medžiaga, į kurią kažkada galėjai gilintis bibliotekų tyloje, dabar prieinama daugeliui žmonių, ir nieko nuostabaus, kad „persilieja“ į politikų valią. Politikai turi paisyti to, kas subręsta visuomenėse. Vakarų valstybių visuomenė vis labiau perpranta istorinius bolševizmo nusikaltimus, todėl atsiranda atitinkamų reakcijų. Holodomoro pripažinimas genocidu buvo vienas iš šių metų politinio sezono pabaigos svarbių akcentų.

Europa gali veikti tik pagal teisinę sistemą, o veikiama, kad ir lėtai (tokia mano nuomonė), bet užtikrintai.

– Strasbūro plenarinės sesijos metu vykusiuose debatuose sakėte, kad Aliaksandras Lukašenka įvėlė Baltarusiją į karą su Ukraina nuo pat pirmos dienos. Tam tikros ES sankcijos Baltarusijai jau taikomos. Manote, kad to mažai?

– Mano vienareikšme asmenine nuomone, to tikrai nepakanka. Sankcijos turėtų būti lygiai taip pat taikomos tiek Rusijai, tiek Baltarusijai. Požiūris į Baltarusijos darbelius yra toks truputį su išlyga. Su ilgamete Baltarusijos vadovybės elgsena buvome lyg ir apsipratę. Kažkiek politinių kalinių, laisvo žodžio nėra, žiniasklaida suvalstybinta ir vienpusiška, teismai visiškai paklūsta diktatūrai – taip tęsėsi daugelį metų. Tačiau prasidėjo nedemokratinio režimo degradacija ir viena po kitos buvo pasiekiama vis naujų to nuosmukio ribų. Galiausiai jie atsidavė Rusijai, kad ta galėtų naikinti Ukrainą. Ko dar galima sulaukti iš režimo? Gal tikrai jau duobė?

– Geležinkeliai, kurie dar neseniai vertinti labiau kaip neatsiejamas žaliosios pertvarkos atributas, ima vaidinti dar ir papildomą, karinės reikšmės, funkciją, tad projekto „Rail Baltica“ reikšmė naujomis aplinkybėmis tik didėja.

– Artėjant metų pabaigai aktyviau pradėtos svarstyti visos transporto temos. Jas, aišku, paskatino ir besitęsianti Rusijos agresija Ukrainoje, uostų blokada. Vėl visi prabudome: kaip apsileidome su tuo geležinkelių tinklu – vis dar niekaip neišeiname iš Rusijos geležinkelių sistemos. Prisiminėme projektą „Rail Baltica“. Jis buvo pradėtas 2004 m. Idėja sena. Dabar ji vėl atgyja jau ne tik svarstymų lygiu. Vyksta atskirų ruožų modernizacija. Europai svarbu tarpvalstybiniai tinklai – nuo Europos šiaurės ir toliau per egzistuojančius europinius geležinkelių tinklus.

Tačiau karas Ukrainoje pademonstravo būtinybę įvairios paskirties, įskaitant strateginę karinę, krovinių gabenimą nuo Ukrainos sienos. Tada pasirodė, kad viskas yra įvykdoma, tėra išteklių ir terminų klausimas. Jei dar pasvarstytume, kad nuo Kauno iki Klaipėdos galėtų eiti papildoma atšaka, tada gautume visiškai kitą geležinkelių sistemos geopolitinį vaizdą. Rusiškas geležinkelių tinklas eitų į antrą planą ir nebedominuotų.

– Pernai gruodį Europos Komisija (EK) pasiūlė kovos su ekonomine prievarta priemonę. Spalį ji buvo patvirtinta Tarptautinės prekybos komitete, jai pritarta ir EP.

– Pavojus, kad trečiosios valstybės (vėliau buvo lemta įvardyti, kad tai visų pirma yra Kinija) gali imti ir pritaikyti ekonominės prievartos priemones atskiroms valstybėms ar firmoms, ES buvo jaučiamas jau seniai. Dirbdamas Tarptautinės prekybos komitete tai gerai žinojau. Ryškiu ir skaudžiu pavyzdžiu visiems tapo Kinijos ir Lietuvos santykiai. Atidaryta Taivaniečių atstovybė Kinijai buvo motyvas mums pritaikyti ekonominės prievartos priemones. Aišku, Kinijos nėra tarp svarbių prekybos partnerių, milžiniškų nuostolių mūsų valstybei tai nepadarė, tačiau atskiros įmonės nukentėjo. Europoje tai tapo išskirtiniu pavyzdžiu, kai nusitaikoma į vieną rinkos segmentą ir padaroma akivaizdžios žalos. Tai tapo svariu argumentu, kad reglamentą reikia kuo greičiau parengti.

– Jūsų darbų ir iniciatyvų spektras labai platus – nuo Rusijos pripažinimo teroristine valstybe iki istorinių atradimų, o štai dar hepatito C patikra.

– Dar pernai veikė Specialusis kovos su vėžiu komitetas, buvau jo pakaitinis narys. Visuomeniniais pagrindais man talkino vaikystės draugas profesorius Limas Kupčinskas. Kalbėjau tokiu specifiniu klausimu – apie hepatitą C, kuris gali būti viena iš kepenų vėžio priežasčių. Laiku diagnozuotas hepatitas C yra pagydomas. Bėda, kad dažnai jis apleidžiamas, nes nėra profilaktinės patikros. Europa to nereglamentavo. Išsakiau nuomonę ir gavau neabejotiną pritarimą, kad to tikrai reikėtų. Europiniai sprendimai dar laukia, o Lietuvoje ta programa jau pradėta vykdyti, tad galime būti kitiems pavyzdys. Numatyta šią patikros programą finansuoti iš ligonių kasų lėšų ir ji prieinama visuomenei. Džiaugiuosi, kad prie šio konkretaus rezultato kažkiek prisidėjau. Viskas prasideda nuo idėjų, pajusti konkrečius darbo rezultatus – visų smagiausia.

– Kalbantis su prof. L. Mažyliu neišvengiama asociacija yra Vasario 16-osios akto originalas. Gal ne visi žino, kad šis jūsų atrastasis dokumentas grįžo pas savo savininką ir saugotoją. Tačiau pristatėte svarbią dovaną Kaunui ir visai Lietuvai – pliene lazeriu išgraviruotą Vasario 16-osios aktą. Dokumento originalų dydį atitinkančią plieninę kopiją padovanojote Istorinei Prezidentūrai Kaune.

– Buvo minimos Matthiaso Erzbergerio, nužudyto 1921 m., metinės. Vokietijai – tai labai svarbi asmenybė, o Lietuvoje primiršta. Dėl savo demokratiškų nuostatų jis buvo labai palankus Lietuvai 1917–1918 m., kai skelbėme Nepriklausomybę ir siekėme jos pripažinimo. Labai svarbus buvo jo asmeninis indėlis – jis padėjo Lietuvos tarybos nariams painiuose Berlyno koridoriuose ir patarė, kaip laikytis išgaunant iš Vokietijos mūsų valstybės nepriklausomybės pripažinimą. Sutapo Lietuvoje ir Vokietijoje rinktų europarlamentarų požiūris į šią asmenybę ir pavyko pasiekti, kad viena iš Briuselio salių, kurios šiaip jau tiesiog numeruojamos, būtų pavadinta M. Erzbergerio vardu. Man kilo mintis šalia jo pavardės pakabinti ir mūsų Vasario 16-osios akto repliką. Nerūdijančiame pliene graviruotas Aktas pasirodė teisingiausia forma. Tad viena plieninė Akto replika yra Briuselyje, o kita čia – Istorinėje Prezidentūroje Kaune. Kad to liūdesio būtų mažiau, jog originalas iškeliavo!

Lankytojai, net neužeidami į muziejų ir neįsigydami bilieto, gali pamatyti 64 jautrios kolekcijos atvirukus. Jie apima didesnį nei 100 metų laikotarpį. Anksčiausias atvirukas datuotas 1918 metais, vėliausi – jau iš XXI amžiaus.

L. Mažylio surinkti įvairių laikų kalėdinės tematikos atvirukai liudija XX a. įsitvirtinusią tradiciją: sveikinti vieniems kitus ne tik dovanomis, bet ir paštu siunčiant atvirukus.

Su pašto plėtra paklausa teminiams atvirukams ėmė didėti, kartu plėtojosi ir jų gamyba bei įvairovė, ėmė nusistovėti tam tikra įvairius atvirukus vienijanti simbolika. Eglutė, sniegas, kalėdiniai papuošimai, angelai – vaizduojami visais laikotarpiais. Taip pat dažnai atsiranda ir kiti augalai, šventinio stalo vaizdai, žvėreliai.

Anot muziejaus, senesniuose atvirukuose dominuoja religinis turinys, o vėlesnio leidimo atvirukai jau pasižymi vaizdų įvairove. Užrašai ant atvirukų lietuviški, tačiau tik nedaugelis iš jų buvo spausdinami Lietuvoje, o daugiausiai – Vokietijoje bei Prancūzijoje. Tačiau kalėdinės spalvos bei siužetai įvairiose Europos valstybėse tarpukariu ne kažin kuo skyrėsi.

Sovietmečiu Kalėdų šventimas buvo draudžiamas, įsigalėjo sveikinimai su Naujaisiais metais. Tai rodo ir keletas eksponuojamų to laikotarpio atvirukų.

Atvirukai muziejuje bus eksponuojami iki sausio 8 dienos.

O Ukrainai reikia milijardų...

– Ar Europos Parlamentas gali daryti įtaką skiriant pagalbą Ukrainai?

– Europos Parlamento (EP) nariai nė dienai nepamiršta tos realybės, su kuria susiduria ukrainiečiai, kiekviena Ukrainos šeima. Politinė parama šiai karo niokojamai šaliai tiek mano Europos liaudies partijos frakcijoje, tiek ir visame Europos Parlamente yra neabejotina. Pastebime, kad karinė parama teikiama, bet ji, mano nuomone, yra nepakankama. Rusijos agresyvumas įgyja vis įmantresnes žiaurumo formas. Taikiems Ukrainos gyventojams gresia šalta žiema be elektros, geriamojo vandens tiekimo problemos. EP lygmeniu priimame griežtas rezoliucijas. Rusija jau siejama su žodžiu „terorizmas“. Tai politinis lygmuo. Taip pat yra numatoma ES makrofinansinė parama Ukrainai 2023-iaisiais, kuri siektų 18 milijardų eurų. Šias lėšas Ukraina galėtų naudoti savo būtiniausioms reikmėms gelbstint ekonomiką, atstatant po Rusijos apšaudymų kritinės būklės energetikos infrastruktūrą, švietimui ar sveikatai. Ji būtų teikiama Ukrainai reguliariai po (vidutiniškai) 1,5 milijardo eurų per mėnesį, pervedant šiuos pinigus Ukrainos vyriausybei, o ji šiuos pinigus naudotų savo nuožiūra. Taip rodomas didesnis pasitikėjimas Ukrainos valdžia, paliekama mažiau vietos biurokratizmui, supaprastinamas atsiskaitymo būdas

– Kas jus jaudina kalbant apie karo poveikį Ukrainai?

– Dabar daugiausiai kalbama apie žmonių tragedijas, jų žūtis, civilinės infrastruktūros naikinimą. Pamirštame apie iššūkius sveikatos sistemai, mano plenariniuose posėdžiuose minėtas mokslo ir švietimo sritis, karo poveikį gamtai. Pagarbiai stebiuosi Ukrainos valdžia, kuri nepamiršta šių dalykų. Ilgam įsiminiau Ukrainos aplinkos ministro kalbą EP Sveikatos ir maisto saugos komitete. Paaiškėjo, kad ukrainiečiai yra ne tik paskaičiavę žalą, kuri jau vertinama daugiau nei 37 milijardais eurų ir nuolat ją registruoja. Jie imasi veiksmų ekosistemoms atstatyti. Jie mąsto strategiškai ir nemano, kad Ukraina turėtų atsisakyti aplinkosauginių įsipareigojimų, šalies politikai kalba realistiškai bei pozityviai, supranta, kad siekiant stoti į Europos Sąjungą, šalį saistys aplinkosauginiai tikslai. Didžioji drama – kaip ištaisyti žalą gamtai, net ir turint paskaičiuotą pinigų sumą, jei ta žala užprogramuota dešimtmečiams. Tai yra dirvožemio, upių, oro tarša ir nuolat gresianti radiacinio nuotėkio grėsmė. Juk Rusija nesustodama šantažuoja Ukrainą, nes yra užvaldžiusi Zaporižios atominę elektrinę, buvo sukėlusi grėsmę ir Černobylio elektrinėje. Akivaizdu, kad viską spręsti vienu metu – sudėtinga, todėl šiuo metu daugiau leidžiama pačiai Ukrainos valdžiai susidėlioti prioritetus. Karas privalo baigtis Ukrainos pergale, jau svarstoma ir apie pokarinį šalies atstatymą. Turėsime atkurti prieškarinį Ukrainos lygį visais požiūriais. Kita vertus, neatidėliojant iki pergalės, turime svarstyti europinę Ukrainos perspektyvą. Raginame Europos Komisiją paskubėti pradėti su ja derybas.

Pagaliau išgirdo mūsų balsą

– Kokia yra Lietuvos misija Europoje kalbant apie Baltarusijos režimą?

– Turime kalbėti apie nuolatinį Baltarusijos režimo degradavimą. Jei 2019 metais, kai buvau išrinktas į EP, matėme bei lyg buvome pripratę, kad Baltarusijoje esama politinių represijų, ribojama žodžio laisvė, nėra nepriklausomos teisinės sistemos, vykdomos represijos nevyriausybinių organizacijų atžvilgiu... Tada neatrodė, kad gali būti dar blogiau. Dabar ten nebėra jokios alternatyvios spaudos, nevyriausybinių organizacijų veikla tapo neįmanoma, pamename žiaurius susidorojimus su demonstracijomis, šimtus politinių kalinių, nepamiršome priverstinio „Ryanair“ lėktuvo nutupdymo, hibridinių migrantų atakų. Atrodė, ar dar gali kas būti blogesnio. O galėjo. Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje Baltarusijos režimas mielai užleido agresorei savo teritoriją, oro erdvę, savo infrastruktūrą. Mano tvirtu įsitikinimu, Baltarusija yra seniai įklimpusi į karą Ukrainoje. Labai įmantriu ir man ne visai suprantamu būdu šios šalies autokratinis lyderis sugeba pateikti, kad jis „vis dar svarsto“, kokiu mastu ir „ar įsijungs“ į karą. Jis pasiunčia Ukrainai keisto turinio sveikinimus, kažkodėl vadindamas juos gerais kaimynais. Mano nuomone, Baltarusijos režimas (kalbu ne apie visą baltarusių tautą) nusipelnė tokių pat griežtų sankcijų, kokios taikomos Rusijai. Mes Europos Komisijai siunčiame labai aiškius signalus. Apie tai taip pat EP kalbame ir tuos klausimus keliame. Mano supratimu, Europos Sąjungos santykiai su Baltarusija jau seniai ir giliai įšalę. Nebent kokie nors atskiri kraštutiniai kairieji gali bandyti proteguoti nuolaidas šiai šaliai, bet jų balsas labai silpnas. A. Lukašenka nori savo žmonėms pateikti, kad šie santykiai vis dar gyvi. Agresyvi jo politika Ukrainos atžvilgiu privertė daugelį anksčiau gana abejingų EP atstovų labiau įsiklausyti į šio regiono EP parlamentarų kalbą, nes mes turime ilgametę patirtį. Dabar mūsų kalbėjimas ir argumentacija apie tęstinį, ilgalaikį ir nepataisomą Baltarusijos režimo elgesį daug atidžiau išklausoma, ji daug geriau suvokiama.

Gins Bendrijos nares

– Karo akivaizdoje pamiršome ar primiršome apie santykius su Kinija. Ar EP rūpi tokie trečiųjų šalių santykiai su ES narėmis, kaip susiklostė Kinijos su Lietuva?

– Kerštingas Kinijos valdžios elgesys prieš Lietuvą prasidėjo net ne dėl Taivano ar Taivaniečių atstovybės pavadinimo, o todėl, kad Lietuva ryžtingai pareiškė, kad nenori dalyvauti santykių su Kinija formate 17+1. Tai yra tada Kinija iš 27 ES valstybių išskyrė Vidurio ir Rytų Europos valstybes ir bandė su jomis konstruoti santykius ne per ES kaip vientisą darinį. Lietuvai tai netiko, kaip tik dėl to mūsų šalis sulaukė tokių kerštingų veiksmų. Dėl netinkamo, Kinijos požiūriu, Taivano atstovybės įvardijimo, kuris, jos teigimu, pažeidžia „vienos Kinijos“ politiką, mums buvo pritaikytos represinės prekybos schemos. Tuo metu ES jau buvo galvojama apie trečiųjų šalių ekonominę prievartą, svarstyta, kaip tokias situacijas spręsti teisiškai. Kinijos pastangos pakenkti Lietuvos eksportui į Kiniją tiesiog buvo įdėtos tuo pačiu laiku. Konkretus reglamentas dėl kovos su ekonomine prievarta jau buvo ruošiamas. Jis jau apsvarstytas EP institucijose ir gruodžio pabaigoje turėtų būti galutinai priimtas. Tenka abejoti, ar dėl tokio dokumento priėmimo išsispręs visos teisinės problemos, nes nežinia, kas galėtų panašiose bylose būti arbitru. Prievartos vykdytoja turėtų pripažinti, kad paisys arbitražinių veiksmų tokio ginčo atveju. Kalbant apie Kinijos ir Lietuvos situaciją, tikėtis, kad Kinija paklustų kažkokiems sprendimams, sunku. Nepaisant to, saugumo garantijos kuriamos, ir Lietuva iš to taip pat turėtų pajusti naudos šio ar kokio panašaus konflikto atvejais. Toks dokumentas nėra teorija, tai labiau biurokratija gerąja šio žodžio prasme. Nuo šiol bus aiškiau, kaip privalu elgtis ES ribose, tikėtina, kad tai ir gelbės panašiose situacijose.

Interesas vis dar neatslūgo

– Gal galėtume dar kartą grįžti prie Vasario 16-osios akto?

Grįžtu prie to nuolat! Vis dar esu kviečiamas pasakoti apie šio dokumento suradimą. Ką tik pabuvojau Airijos lietuvių bendruomenėse, pasakojau ir mažiems, ir dideliems. Visi, kaip visada, labai įdėmiai klausosi mano pasakojimo ir visad turi klausimų. Džiaugiuosi, kad šeimos nariai pritarė mano avantiūroms ieškant Vasario 16-osios akto (kažkada) ir iniciatyvai pagaminant jo plieninę repliką (šiemet). Tokios replikos jau eksponuojamos yra dvi. Viena eksponuojama gimtajame Kaune, Istorinėje Prezidentūroje, kur šiemet Vasario 16-osios akto originalą apžiūrėjo keliolika tūkstančių lankytojų. Kita – Briuselyje. Dėl šios iniciatyvos įgyvendinimo daug prisidėjo ir mano Europos liaudies partijos frakcija. Dabar eidamas į savo darbo kabinetą neišvengiamai pražygiuoju „Baltijos keliu“ (taip vadinasi vienas EP pastato koridorių), o iš to kabineto žingsniuodamas į kitas posėdžių sales kelis kartus per dieną praeinu pro akto repliką, kurią padovanojau Europos Parlamentui. Patikėkite, širdžiai tai labai miela.

– Gal galite priminti, kodėl Lietuvos Nepriklausomybės Aktas buvo rastas Vokietijoje?

– Sąsaja su Vokietija visada buvo, juk akto originalas 1918 metais buvo išvežtas būtent į Berlyną, siekiant gauti Lietuvos pripažinimą. Vokietija tai padarė pirma. Tada Vokietijoje buvo nevienodas požiūris į Lietuvą, kaip būsimą laisvą valstybę. Vienas palankiausių mūsų šaliai žmonių buvo iškilus parlamento narys Matthias Erzbergeris. Ši asmenybė ir šiandien labai svarbi Vokietijai. Jo likimas – tragiškas – dešinieji ekstremistai prieš 101 metus nušovė jo gimtuosiuose kalnuose. Jis tapo savotiška jungtimi tarp mūsų šalių. Su vokiečiais europarlamentarais pasiekėme, kad vieną salių pavadintume jo vardu. Vienas M. Erzbergerio nuopelnų ne tik Vokietijai yra jo parama Lietuvos Tarybai, kai mes paskelbėme savo nepriklausomybę. Taigi dabar kaskart eidamas trečiuoju Europos Parlamento aukštu pamatau plieninę akto repliką. Atsiradus Vasario 16-osios akto originalui, atsirado daugiau ramybės. Juk laisvės ir demokratijos idėją mes išsaugojome daugiau nei 100 metų, dingęs buvo tik popierius. Žinoma, jo atsiradimas mums buvo labai svarbus, suteikė daug džiaugsmo. Dabar, kai jau žinome, kur jis buvo, patys tapome vieningesni, atsigręžėme į tai, kas vienija visą tautą. Gal plieninė replika simbolizuoja norą dar labiau apsidrausti nuo geopolitinių negandų...

– Vokiečiams mūsų Nepriklausomybės Aktas nėra toks svarbus, kaip Lietuvai. Ar buvo bandymų išprašyti šį dokumentą padovanoti?

– Šis klausimas buvo sprendžiamas per keliolika valandų po akto originalo radimo 2017 metų kovo 29 dieną. Vokietijos sprendimas buvo teigiamas mūsų šaliai. Vokiečiai labai gerai suprato, kokios svarbos šis dokumentas Lietuvai. Kita vertus, jie yra labai klusnūs savo pačių įstatymams, o archyvai ten labai saugomi. Jei šis dokumentas būtų padovanotas, kiltų precedentas ir atsirastų daugiau norinčiųjų pretenduoti į dokumentus, saugomus Vokietijos archyvuose. Tokio precedento nenorėta, pasirinktas mums palankus sprendimas paskolinti aktą metams, o vėliau net ir penkeriems. Ketverius metus jis buvo eksponuojamas Vilniuje ir metus – Kaune. Jį pamatė dešimtys tūkstančių lankytojų. Žinau, kad mūsų Užsienio reikalų ministerija kreipėsi į Vokietijos valdžią prašydama leisti jį paskolinti dar keleriems metams. Manau, kad tokios derybos visai įmanomos.

Pakvietė į parodas

– Gal turite kokių nors gerų žinių iš EP klaipėdiečiams?

– Klaipėdiečiams gera žinia – man teko dalyvauti įdomiuose svarstymuose apie transeuropinių geležinkelių tinklą. Klaipėda buvo įvardinta, kaip perspektyvi modernaus europinės vėžės geležinkelio atšaka. Modernizavus geležinkelio ruožą tarp Lietuvos ir Lenkijos bei išplėtojus susisiekimą geležinkeliu tarp Lenkijos ir Ukrainos, atsirastų labai įdomi geležinkelio susisiekimo erdvė nuo Baltijos valstybių per Lenkiją link Ukrainos ir Vakarų Europos valstybių.

– Klaipėdiečiai jau pasiilgo susitikimų su jumis. Ar šiemet dar galima jų tikėtis?

– Klaipėdiečius ir miesto svečius švenčių proga kviečiu į dvi parodas. Viena nuo gruodžio 16 d. bus atidaryta Lietuvos jūrų muziejuje. Tai bus mano privačios kolekcijos kalėdinių atvirukų paroda. O gruodžio 19 dieną Klaipėdoje, Trečiojo amžiaus universitete, pristatysiu mano giminaičio Juozo Siručio laiškus iš tremties. Kaip ir žmonės tais sunkiais laikais, dabar mes linkime vieni kitiems taikos ir ramybės. Ir sunkiausiu bei niūriausiu metu juk nepamirštame švenčių.

„Mums labai trūko to dokumento. Tas dingimas turėjo ir platesnę, sakykime, egzistencinę prasmę“, – kalbėjo europarlamentaras Liudas Mažylis.

„Tai yra pamatinis Lietuvos modernios, tautinės, nacionalinės Lietuvos valstybės gimimo dokumentas. Jis mus legitimizuoja, yra kaip kad žmogui gimimo liudijimas“, – teigė istorikas Algimantas Kasparavičius.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Nuo 2018-ųjų iki praeitų metų Valstybės atkūrimo Aktas buvo eksponuojamas sostinės Signatarų namuose, vėliau perkeltas į Istorinę Prezidentūrą Kaune. Muziejininkai sako, kad pirmaisiais metais gyventojai itin gausiai lankė Vasario 16-osios Aktą.

„Per visus tuos ketverius metus aplankė aktą virš 50 tūkst. lankytojų. Tiesa, su metais tas dėmesys blėso“, – konstatavo Lietuvos nacionalinio muziejaus vyr. fondų saugotojas Žygintas Bučys.

„Visada domėdavosi. Mes turėjome edukacinę programą. Visada prie šio akto stovėdavo Viešojo saugumo tarnybos (VST) vyrai. Ir jiems, ir mūsų muziejininkams lankytojai turėdavo daug klausimų“, – pasakojo Istorinės Prezidentūros vadovė Renata Mikalajūnaitė.

Lapkričio pabaigoje Vasario 16-osios Aktas perduotas saugoti Lietuvos valstybės istorijos archyvui. Pagal ankstesnį susitarimą, Lietuva iki metų pabaigos šį dokumentą turėtų grąžinti Berlynui. Tačiau Užsienio reikalų ministerija norėtų, kad Valstybės Atkūrimo Aktas dar pabūtų gimtinėje. Šiuo metu Lietuvos diplomatai derasi su Vokietija dėl Akto eksponavimo ateities.

„Prašiau, kad leistų mums galbūt dar ir dar pasilikti šį dokumentą“, – sakė L. Mažylis.

„Kažkodėl esu linkęs tikėti, kad tokioje sudėtingoje tarptautinėje geopolitinėje aplinkoje vokiečiai supras mūsų lūkesčius, supras mūsų norą turėti tokios svarbos dokumentą, jį eksponuoti, laikyti bent kol kas savo sostinėje Vilniuje“, – teigė A. Kasparavičius.

Muziejininkai ministerijos noro ilgiau eksponuoti dokumentą nepalaiko. Pasak jų, siekiant, kad Vasario 16-osios Aktas išsaugotų gerą būklę, jis turėtų bent kelerius metus „pailsėti“ nuo šviesos bei kitų dirgiklių.

„Mes jį turėjome penkerius metus. Visi, kas norėjo, jį tikrai pamatė. Ir dabar, galvojant apie to Akto būklę, manome, kad jis turėtų patekti į restauratorių rankas“, – tokia buvo R. Mikalajūnaitės nuomonė.

Reikia kurį laiką leisti jam pailsėti, kad galėtų jį matyti ir ateinančios kartos.

„Senas popierius, rašalas – reikia kurį laiką leisti jam pailsėti, kad galėtų jį matyti ir ateinančios kartos“, – pritarė išsakytai minčiai ir Ž. Bučys.

Muziejai, norėdami eksponuoti šį išskirtinės reikšmės dokumentą, privalėjo užtikrinti jo saugumą ir ypatingas sąlygas.

„Pačiam dokumentui irgi reikėjo ypatingos apsaugos. Ir mes parsivežėme iš Signatarų namų ypatingą spintą, kurioje palaikoma ir tam tikra temperatūra, ir tam tikra drėgmė, ir slėpėme nuo saulės šviesos“, – kalbėjo R. Mikalajūnaitė.

„Konkrečiai šio Akto saugojimui buvo suprojektuota ir pagaminta net speciali vitrina, kuri suteikia galimybę palaikyti tam tikrą būtiną mikroklimatą“, – teigė Ž. Bučys.

Nutarimo nuorašas su originaliais signatarų parašais yra autentiškas Lietuvos valstybės gimimo liudijimo egzempliorius. Tai – vienintelis žinomas Vasario 16-osios Akto originalas.