LORA KMIELIAUSKAITĖ

NERTI

Self-released

Įvairiapusis debiutinis smuikininkės Loros Kmieliauskaitės albumas „Nerti“ gal ir yra skirtas daugiausia eksperimentinės muzikos gerbėjams, tačiau jo kompozicijose sau priimtinų skambesių gali rasti ir konvenciškesnės muzikos klausytojai. Taip, kartais tai primena chaosą, lyg tai būtų rinkinys iš skirtingų laikotarpių, skirtingų įkvėpimų ir net skirtingų pojūčių, vedusių menininkę kūrybiniu keliu, tačiau kūriniai yra ilgi, duodantys laiko susigaudyti ir atsikvėpti. Nuo, pavadinkime, kinematografiško  „Illusion“ iki labai tradiciškai avangardiško „Natural Science“, kuris, tiesą sakant, mažiausiai įtikino, Lora veda su hipnotizuojančiu smuiku per, nors ir šaltą, bet apnuoginančiai jautrų garsovaizdį. Aišku, niekam nekeista, kad šalia visada yra kompozitorius Dominykas Digimas, kurio muzika, kaip jau esame įpratę, nuskamba, kaip ying Loros smuiko yang. Aišku, kaip ir kiekvienas link avangardo ar eksperimento artėjantis albumas, „Nerti“ reikalauja iš klausytojo ne tik emocinio, bet ir tam tikro intelektinio pasikaustymo, tačiau albumas, kaip minėjau, yra įvairiapusis, ieškantis kontakto su klausytoju, nesvarbu, ar tai būtų world muzikos įtaka ar ambiento tekėjimas. Ar to norėtųsi daugiau? Nežinau, nes kartais dėl to, kad būtų priimtinesni, kūrėjai tarsi išduoda save, todėl pusiausvyra, kurią siekia išlaikyti Lora, yra sveikintina. Tačiau nepamirškite, kad tai, pirmiausia, eksperimentinės muzikos darbas, kuris vers jus įsiklausyti. Jei nebijote arba kaip tik siekiate surizikuoti ir gal net patirti nediduką šoką aplieti šaltų smuiko muzikos garsų, nerkite.

81/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Soundcloud“)

BALTIC BALKAN

BAZAAR

Muzikos Herojai, Self-released

„Baltic Balkan“ niekada neatrodė kaip rimta grupė. Tiksliau, norėdavosi ją apibūdinti kaip vakarėlį, jomarką ir balaganą viename, o tame viename kiekvienas ras savo vietą, arba ne, tačiau jei ne, tai tikrai ne, nes kitame balkaniškame vakarėlyje jo nepamatysi. Šis etnodaugiakultūris vežimas visai gerai vežė: anšlaginiai renginiai Vilniuje, turai ir geras žodis iš lūpų į lūpas. Visgi man balkaniški kolektyvo šokiai vis prasilenkdavo su ausimis; šis stilius atrodė pavargęs, praėjęs, išlikęs labiau kaip tam tikra kultinė subkultūra nei kaip kažkas čia ir dabar. „Bazaar“ iš esmės pravėrė akis ir leido pasakyti, jei nuoširdžiai, kad žodis „Balkan“ grupės pavadinime nebereikalingas. Tai nėra vien tik regionui savo meilę rodantis gvaltavoniškas eksperimentas, „Baltic Balkan“ jungia Rytų, žydiškąjį ir t. t. paveldą ir paverčia jį, for better or worst, kažkuo panašiu į popmuziką. Taip, niekada nemaniau, kad tai pasakysiu, bet „Bazaar“ yra popmuzika. Kokia? Tokia, kurią gali klausyti tiek studentas, tiek prezidentas, nes, atmesdama bent jau mano galvoje esančius stereotipus, trijulė sukūrė ne alkoholiu aplietą, kažkur tarp kilimų ir tarpuvarčių įsikūrusį, prakaitu ir purvu dvokiantį vakarėlį, o kažką kito, kam nereikalingi visi šie atributai. Ar gerbėjai bus nusivylę? Manau, ne, nes muzikos pakėlimas net ir į šventvagiškai skambantį aukštesnį lygį nėra trūkumas, tai leidimas muzikai skambėti plačiau. Be to, tai nereiškia, kad vakarėlis baigiasi, tiesiog jis skirtas platesnei publikai su platesnėmis įtakomis ir platesniu požiūriu. Iš esmės smagu, kad „Baltic Balkan“ nebėra nei labai baltic, nei labai balkan. Tai jau savas turgelis, kuriame tave supras, priims ir nevers atsakyti už (taip, jūs atspėjote, aš tai pasakysiu) bazarą.

80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“)

CUNABULA

THE WEIGHT OF SLEEP

Sleaszy Rider

Jeigu lietuviškas rokas pastaruoju metu daugiau nuvilia nei pradžiugina, didesnę atsakomybę tenka prisiimti sunkiosios muzikos scenai ir, nors akivaizdu, kad dėmesio ji gauna mažiau, joje galima rasti neprastų deimantų. Štai, pavyzdžiui, jau ilgokai scenoje esanti, tačiau tik šiemet debiutinį albumą išleidžianti vilniečių grupė „Cunabula“. Sudėtingai apibrėžiamą sludge, post metal ir šiek tiek black metal stilių košę grojantis kolektyvas sukūrė išskirtinai sunkų darbą, tačiau sunkų ne ta prasme, kad muzika atakuoja visus tavo pojūčius, o tuo, kad svoris, kurį pasiūlo „Cunabula“ tikrai prie miego netraukia. „The Weight of Sleep“ skamba unikaliai ne tik lietuviškajame kontekste (nors postmetalinių grupių mums netrūksta); mano jau minėtas stilių derinys išskiria juos ir iš bendro metalo scenos konteksto, pasiūlydamas naujų junginių, kurie, iš vienos pusės, skamba akivaizdžiai, iš kitos pusės, kelia klausimą, kodėl to daugiau niekas nedaro. Aišku, kai plaukioji po nepažįstamus vandenis, tenka prisiimti riziką, todėl kartais „Cunabula“ nuo to svorio susiūbuoja, bet niekados neparpuola. Iš to gimsta įdomių ir jaudinančių kompozicijų, vedamų ne tik įdomių aranžuočių, bet ir kriokiančio moteriško vokalo, kuris sėkmingai atspindi grupės kuriamą atmosferą. Trumpai tariant, tai labai stiprus ir įdomus darbas, darkart įrodantis, kad būtent paribiuose esančios Lietuvos grupės kuria įdomiausią, plačiausiai galinčią žengti ir kelti susidomėjimą muziką. Nenustebčiau, kad apie grupę „Cunabula“ išgirsime ateityje  ir ne iš lietuviškų šaltinių. Jie tikrai gali ne vieną pažadinti.

83/100  („Bandcamp“, „Spotify“,  „Deezer“,  „Apple Music“,  „Youtube“, „Soundcloud“)

DANNIE FADE

PEACEFUL

Partyzanai Pop Records

Pradėkime nuo to, kad antras Danieliaus Jurevičiaus mini albumo „Peaceful“ kūrinys yra kažkas tokio. Įsibėgėjantis, tarp technomuzikos ir hauso svinguojantis kūrinys išjudins kiekvieną, nesvarbu ar šokių aikštelę valdai bull, ar kaip tik šypsaisi pačia šilčiausia šypsena. Sukau šį kūrinį ne vieną kartą ir galiu pasakyti, kad tai puikus vaistas nuo prastų minčių rudens vakarais. Aišku, turėti tokį bullseye'ų yra ir džiaugsmas, ir skausmas, nes vis žiūri, ar kiti kūriniai iki jo patemps, ar ne. Visgi ypač ten, kur Dannie Fade siūlo savo originalius kūrinius, EP išlaiko draivą. Tiek „Zmones“, tiek „Just A Brick In The Wall“, įdomiai apsukęs „Pink Floyd“ hitą, pagauna ir nepaleidžia, ypač antrasis, labai gerai užslaptinęs originalą. Mini albume esantys remiksai nesusiklauso taip švelniai ir lengvai – nežinau, galbūt pernelyg skirtingi stiliai, gal mane ne itin glosto interpretacijos, tačiau originalai yra stipresni. Nepaisant to, „Peaceful“ yra gero „Partyzanų“ leiblo darbo pavyzdys, pristatant plačiajai visuomenei šokių muziką. Tinkamai sudėlioti akcentai, laipsniškai vedantys ritmai ir net vienas kitas paslydimas neleidžia teigti, kad „Peaceful“ reikia ignoruoti, praleisti ar ieškoti ko nors kito. Net jei visas EP neužkabins, „Mope“ tikrai yra kažkas puikaus. Tiesa, turėčiau priekaištų dėl albumo pavadinimo, nes, ko jau ko, bet ramybės jame tikrai nerasi. Galbūt tik užsimesti ką nors lengvo net ir tokiu žvarbiu oru ir žygiuoti tiesiai į šokių aikštelę. Ten, kaip žinoma, ramybės tikrai niekas neieško.

79/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Soundcloud“)

ZAKMINA

FOR U

Nors labai nedideli, t. y. vos dviejų kūrinių, EP man dažnai atrodo kaip savotiškas cheatinimas (kurgi dingo tas subtilus žodis „singlas“, kuriame būdavo tie patys du kūriniai ir dar pora remiksų), kartkartėmis tau į ausis patenka darbas, kuriam nori skirti dėmesio. Ar tai yra sąžininga? Kam rūpi – rašau aš, taigi ir taisyklės mano. Šiuo atveju išimtį norėčiau padaryti Zakminai arba, kaip giminė jį vadina, Lukui Zeringiui, kuris išleido savo EP italų leible „Bordelio a Parigi“. Pirmas įspūdis? Labai fainas popsas. Supraskite mane teisingai, „For U“ muzikoje yra užkoduotas priimtinumas. Jo electro ir hauso mišinys su lengva trance nuotaika, kuris man šiaip būtų labai nepriimtinas, puikiai lenda į tavo ausis, lyg koks earwormas, ir tu niekaip negali jam iki galo pasipriešinti. Jau nuo pirmų akimirkų supranti, kad pagal šiuos du kūrinius bus sunkoka nešokti. Gal jie ir bus kažkiek kažkur girdėti, gal progresijos jau žinomai malonios ausiai (na, mėgstame mes visi dermę), tačiau nekeičia fakto, kad tiek „For U“, tiek „Take Me Back“ turi savyje jėgų, spalvų ir tiesiog patinka tiek, kad leistume juos iš naujo. Ypač smagu, Kad šis EP yra absoliučiai nesnobiškas – susidaro įspūdis, kad Zakmina tiesiog galvojo, ką norėtų išgirsti publika, įsiklausė į jos pageidavimus ir savo ambicijas suderino su lūkesčiais. Iš viso to gimė, nors ir mažas (galėtų būti didesnis), bet malonus eskapizmo seansas. Nors vidinis kritikas gali kažkiek priešintis, galiausiai suprasite, kad šis EP yra for U.

80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Youtube“, „Soundcloud“)

– Lora, papasakokite, kokie jums 2020-ieji?

– Buvo nerimo, tačiau pradėti projektai nesustojo. Su broliu (Arnu Kmieliausku – red. past.) tobulinome „Twenty Fingers Duo“ naujo albumo skambesį, o orkestrinę medžiagą mokėmės kiekvienas savarankiškai nuotoliniu būdu.

Atėjus pavasariui mano aplinkoje muzikantai, kolegos, kūrėjai – visi menininkai stengėsi realizuoti savo sustingusius darbus ir, nors su apribojimais, bet organizavo pristatymus  vasaros metu. Turbūt nerimavo, kas bus, jei rudenį prasidės nauja viruso banga. Koncertų, festivalių, spektaklių – visko šią vasarą buvo labai daug.

Nuostabu, kai grupė žmonių gali taip susėsti ir sutarti. Kartais apima jausmas, kad mes jau devynis gyvenimus esame nugyvenę kartu. Labai tikiuosi, kad su šiais žmonėmis galėsiu dirbti iki gilios senatvės.

Šis ruduo taip pat darbingas. Tikiuosi, kad pagaliau pristatysime kartu su Dominyku Digimu, Rimantu Ribačiausku ir Kristijonu Dirse kurtą medijų performansą „This Order Goes Wrong“, kurio turas pavasarį buvo atšauktas. Šiuo metu numatyti du pasirodymai lapkričio mėnesį – Vilniuje ir Klaipėdoje.

– Nerimas – žodis, kurį dažnai sutinkame šiandien. Štai ir jūs, kalbėdama su manimi, paminėjote jį jau du sykius. Nerimas – ir jūsų medijų performanso tema. Ji jums artima?

– Apie nerimą pasirinkau kalbėti meno forma turbūt todėl, kad jo apčiuopti negaliu iki šiol. Tai tema, kuri, tarsi gyvenimo leitmotyvas, vis atsikartoja, reikalauja būti apmąstoma. Manau, nerimas yra vienintelis stabilus ir nekintantis žmogaus gyvasties apsireiškimas. Nemanau, kad su juo kovojau ar kažkaip bandžiau išgyti. Ne, nieko panašaus. Tiesiog žinojau, kad jis visą laiką šalia. Kažkas, kas aukščiau manęs, valdo mano sąmonę.

Kurdami šį performansą į nerimą mėginome pažvelgti empiriškai. Kartu su komanda dokumentavome kitų žmonių patirtis, rėmėmės psichoterapeutų įžvalgomis, Senekos, Cicerono tekstais. Toks tyrimas mums leido į nerimą pažvelgti iš arčiau, tartum pavartyti jį rankose lyg kokį daiktą ar objektą. Supratome, kad kiekvienas iš mūsų jį patiriame. Visas šis kūrybinis procesas man padėjo į nerimą pažvelgti ir priimti jį kaip natūralų reiškinį.

– Galima sakyti, kad šis kūrybinis procesas turėjo gydomąjį poveikį?

– Ne, nesakyčiau, kad gydomąjį. Labiau jį prilyginčiau apmąstymo terapijai, kai kalbiesi su kitais ir vis geriau supranti, ką visi bendro patiriame. Tiesa, nerimas dėl to nesumažėja. Jis justi ir mūsų performanse. Aš stoviu scenoje ir nerimauju. Juk yra ir scenos baimė, kurią mes, menininkai, turime ir kai kurie ilgus metus su ja kovojame. Rodos, trokšti groti, dalytis savo darbais, bet kartu siaubingai bijai lipti ant scenos ir būti su tais žmonėmis (juokiasi). Nuolat bijai kitų vertinimo, nesėkmės, klaidos. Kartais menininkai baigia savo karjerą, nes nebenori, nebegali to pakelti.

– Ar nerimo būseną patiria ir performanso žiūrovai-klausytojai?

– Taip. Performanso pradžioje specialiai stoviu arti žmonių ir laukiu, kol jie sueis į salę. Taip pratinuosi prie kiekvieno ateinančio. Nerimą ir jaučiu, ir noriu juo pasidalyti. Visą performanso laiką su publika būname kažkokios neramios būsenos. Šio kūrinio forma yra paremta panikos atakos eiga. Performanso pabaigoje (bent mane) apima ramybės būsena.

– Pakalbėkime apie atlikimą ir muziką. Smuikas – patogus ar komplikuotas instrumentas šiuolaikinei, performatyviai D.Digimo muzikai perteikti?

– Net nežinau, kaip reikėtų atsakyti į šį klausimą. Smuikas iš esmės yra nepatogus instrumentas (juokiasi). Jeigu klaustumėte, ar jis geras, tinkamas, sakyčiau, taip. Tačiau turbūt kiekvienas instrumentas turi daug skirtingų technikų, būdų artikuliuoti garsą, skleisti triukšmus ar formuoti naujus, galbūt netradicinius garsus.

Manau šiuolaikinėje muzikoje stebina nebe instrumentas ir jo garsynas, galimybės, o komponavimo ir kompozicijos inovatoriškumas, kūrybinės minties ir gyvo šiandienos pasaulio reflektavimas. Pats instrumentas, jis nėra šiuolaikybės ženklas, net apkarstytas įvairiausiais segtukais, laidukais ir kitais naujais įrankiais, skirtais garsui prodiusuoti. Ne instrumentas, o forma yra nepatogi arba patogi. Tai ir yra aktualioji muzika, mes grojame ir klausomės to, kas dar nėra tradicija ir galbūt ja ir netaps. Sureikšminame tai, kas aktualu tik esamuoju momentu, kuriame susitinkame.

– Ar atlikimo technika artima vadinamajam klasikiniam pastatymui?

– Visi pagrindai, žinoma, tie patys, tačiau yra technikų, kurių aš pasirenku nenaudoti. Pavyzdžiui, jeigu kalbame konkrečiai apie D.Digimo kūrinį, beveik visą jį atlieku be vibracijos. Beje, performanso pagrindas – flažoletai, bet tai būdingasis D.Digimo muzikos bruožas. Taip pat yra daug įvairių smičiaus artikuliacijų, grojimo medine jo dalimi. Arba smičiaus braukimo per metalinę vielutę, išgaunant netolygų, čirškiantį garsą. Bet šios artikuliacijos nėra sukurtos dabar, jos pasirodo jau XX a. muzikos istorijoje.

– Performanso metu grojate a capella ar su akompanimentu?

– Yra mano pačios atkuriamasis įrašas, kurį D.Digimas transformavo, todėl skamba jis kaip visai kitas audinys, tarsi įgrotas ne smuiku, o elektroniniais instrumentais. Jame įrašyta ir daugiau kitų foninių garsų – gatvės triukšmo, žmonių balsų ir t.t.

– Kaip manote, kodėl kompozitorius, kurdamas akompanimentą, pasirinko efektuotą, gyvai įrašytą jūsų smuiko garsą, o ne, tarkime, viską programavo skaitmeniniu būdu?

– Elektronika gali transformuoti bet kokį garsą, tačiau be žmogiško įsitraukimo joje gyvybės maža. Šiandien kolegos dažnai mane kviečiasi dėl įrašų į studijas, kur galėtų viską suprogramuoti kompiuteriais, bet jie nori gyvo garso. Jame atsiranda nesisteminis pokytis, klaida, gyvybės suvirpėjimas.

– Teisingai suprantu, kad tarp jūsų ir kompozitoriaus vyko dialogas, bendra kūrybinė analizė? Kaip ruošėtės performansui?

– Taip, su Dominyku iki tol dirbome ne vieną sykį, ir šis kūrinys buvo parašytas man. Tikrai daug laiko praleidome kalbėdamiesi, diskutuodami. Buvo net ir juokingų momentų, kai, likus trims dienoms iki premjeros, jis nusprendė vieną iš keturių kūrinio dalių iš viso išimti (juokiasi), nes jos dramaturgija nepasiteisino... Ir jis buvo teisus! Rado žymiai geresnį sprendimą. Taip dirbti galima tik turint abipusį ryšį, kai procese leidžiama žaisti ir klysti arba persigalvoti.

– Performanso premjera įvyko 2018 m. rudenį. Gal pamenate, koks tai buvo jausmas? Ir ar jis kito bėgant laikui?

– Buvo nerealiai gera. Labai didžiavausi mūsų komanda ir tuo, kad šiuos žmones sutikau savo gyvenime. Mes niekad nesusipykome. Nebuvo vieno lyderio – visi dirbome kartu, vienas kitą papildydami, be kažkokio autoriteto įsikišimo. Nuostabu, kai grupė žmonių gali taip susėsti ir sutarti. Kartais apima jausmas, kad mes jau devynis gyvenimus esame nugyvenę kartu. Labai tikiuosi, kad su šiais žmonėmis galėsiu dirbti iki gilios senatvės.

Na, o kalbant apie premjerą, kaip apie produktą, sunku pačiai vertinti. Aišku, tada buvo klaidų, taisytinų vietų. Per šiuos dvejus metus performansas dar kito, augo, jame padidėjo literatūros vaidmuo, pailgėjo bendra trukmė. Pasikeitė ir mano pačios santykis su savo vaidmeniu. Dabar scenoje labiau jaučiuosi kaip personažas, kai anuomet stovėdavau kaip aš. Galbūt mažiau jaudinuosi, daugiau vaidinu, geriau žinau, kas veikia, koks tekstas, intonacija.

– Koks šiame performanse yra jūsų vaidmuo? Kiek jis daugialypis, daugiadimensis?

– Tai pats sunkiausias klausimas. Mano nuomone, aš esu tik elementas, kuris audžia muzikinį tekstą. Lygiai taip, kaip vaidmenį atlieka K.Dirsės vizualizacijos, vaizdo menininko darbas su šviesomis, ar sensorių programuotojo – su sensoriais, reaguojančiais į mano pulso dažnį. Viso labo tik stoviu scenoje su kostiumu ir esu tarsi drobė, ant kurios projektuojami skirtingų žmonių tekstai, balsai, o man pačiai – tai tarsi nerimo aktas, kurio metu seku savo istoriją.

„Susikirtimai“ – tai Vilniaus melomanų pamėgtas renginių ciklas, skirtas kultūra ir naujomis estetinėmis patirtimis besidominčiai auditorijai.  Per kelerius metus „Susikirtimai“ išaugo tiek, kad vien Kirtimų kultūros centre Vilniuje įvyko 20 koncertų, kituose Lietuvos miestuose – apie 50 koncertų, bei buvo pristatyti kūrėjai iš daugiau nei 30 šalių. Kauno menininkų namuose „Susikirtimai“ įvyks neatsitiktinai – koncertas pažymės bendradarbiavimo su Kirtimų kultūros centru pradžią.

Ciklas supažindina klausytojus su garso menu, eksperimentine muzika ir patyrimine tarpdisciplinine kūryba. Kiekviename „Susikirtimų“ koncerte pasirodo keli skirtingas muzikines kryptis tyrinėjantys menininkai, kurių kūryba sąveikauja, kryžminasi ir kertasi sukurdama unikalią, kiekvieną kartą skirtingą vakaro atmosferą.

Lapkričio 29 d. koncerto programoje – MEKASDUo kartu su Dovydu Stalmoku, Loros Kmieliauskaitės ir Ryčio Koreniuko pasirodymai.

MEKASDUo – gaivališkas Vytauto Kizalos ir Audriaus Remeikio duetas, pasirodymų metu jungiantis punk ir noise elementus į impulsyvų ir triukšmingą džiazą. MEKASDUo kūryba – tekstūriška ir laisva, skatinanti spontaniškai susieti ir atlaisvinti jusles ir kūniškai, beveik apčiuopiamai patirti muzikinę iškrovą. Muzikantai labiau linkę groti, o ne kalbėti apie save, tad norint suprasti jų nepagražintą ir tikrą kūrybą, MEKASDUo reikia išgirsti gyvai.

Koncerte MEKASDUo būgnai ir gitara pasitiks saksofoną – duetas sujungs jėgas su free džiazo saksofonistu Dovydu Stalmoku, koncertuojančiu tiek su solo programa, tiek kartu su improvizacinės muzikos projektais, tokiais kaip „MozX trio“, „Low Blow“ ir daugeliu kitų. MEKASDUo kartu su Dovydu Stalmoku – dar energingesni, garsesni ir dar labiau nenuspėjami.

Lora Kmieliauskaite – smuikininkė, šiuolaikinės muzikos atlikėja. Savo veikloje ieško naujų kontekstų smuikui, pasirodymuose derina įvairias medijas, performanso ir teatro elementus. Muzikantė yra šiuolaikinės ir modernios muzikos ansamblio „Twenty Fingers duo" narė. „Twenty Fingers Duo“ atpažįstamas dėl intensyvių ir įtraukiančių pasirodymų bei unikalaus skambesio, bei pelnęs ambicingo ir smalsaus ansamblio vardą dėl nuolatinių kolaboracijų, performatyvumo tyrinėjimo savo pasirodymuose ir šiuolaikinės lietuvių muzikos propagavimo. Nepaliaujamai ieškodami naujų muzikinių formų, „Twenty Fingers Duo“ atliko virš 40 kūrinių premjerų, kurias specialiai jiems parašė autoriai iš įvairių šalių (Argentina, Japonija, Kroatija, Rusija, Kanada, Serbija, Vokietija, Kosovas ir kt.).

Rytis Koreniukas – kompozitorius, garso menininkas, daugeliui pažįstamas iš projektų „Avaspo“, „Mongram", „Zifferblatt". Pasak Ryčio – šiame koncerte „laukia pašnekesiai su elektra prie laužo apie jos gyvybės būdus. Elektrinės gyvybės savarankiškas gyvenimas“.

__

Renginio pradžia: 19 val.

Renginio vieta: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56, Kaunas

Kaina: 5 EUR, studentams/moksleiviams/senjorams/neįgaliesiems 3 EUR

Bilietus galima įsigyti renginio vietoje ir „Tiketa“ kasose.

Žinomo režisieriaus Šarūno Barto filme "Ramybė mūsų sapnuose" debiutavusi jo dukrelės mama bei mylimoji Lora Kmieliauskaitė, už jį jaunesnė 26 metais, ramybės savo gyvenime ieško kasdien iš naujo, džiaugiasi gyvenimu su nuostabiu vyru ir neslepia, kad ją apraizgė kino voratinklis.

– Nutrūko smuiko styga. Bet tai – nedidelė problema, – atsiduso Lora. Ji – smuikininkė. Muzikantė neslėpė, kad prieš pokalbį telefonu labai jaudinosi.

– Gal nutrūkusi styga – kažkoks ženklas?

– Oi, ne, esu visiškai neprietaringa. Jei tikėčiau blogais ženklais, sulaukčiau bėdos kiekvieną dieną.

– Kuo jūs save vadinate po debiuto kine? Turbūt pernelyg skambu po pirmojo vaidmens jus pavadinti aktore – tai galėtų įžeisti profesionalus?

– Nevadinu savęs aktore. Nevadinu savęs ir kitaip. Esu žmogutis. Nors filmo pristatyme į mane kreipiasi kaip į aktorę. Kad ir kaip būtų, atlikau vaidmenį, nors nebaigiau kino akademijos, nesu profesionalė.

– Aktorystė turi kerų ir nejučia kaip aštuonkojis apraizgo čiuptuvais, įtraukia į savo voratinklį ir nepaleidžia. Ar tai pajutote?

– Sunku ištrūkti. Aktorystė ir kino mašina mane jau magiškai apraizgė. Kad ir kaip būtų sunku dirbti, likę prisiminimai ir įspūdžiai – tik geriausi.

– Esate gera smuikininkė, ne vieno tarptautinio ir nacionalinio konkurso laureatė, netgi laimėtoja. Ir staiga – aktorystė.

– Vienas kitam tie dalykai netrukdo. Po kelerių metų supratau, kad galima viską suderinti, kaip, pavyzdžiui, augindama vaiką suderinu studijas, smuikavimą. Tai nėra didžiausi gyvenimo iššūkiai.

– Gal geriau eiti vienu keliu? Ar tai nėra blaškymasis?

– Hm. Blaškymosi šiek tiek yra visą laiką, ypač muzikės specialybėje. Sukaupęs žvilgsnį į vieną tašką gali pajusti viziją, bet neretai būna ir priešingai – blaškydamasis gali atrasti savo tašką, naują atsakymą ir žvilgsnį. Juolab kad tai neatima viso laiko ir padeda atrasti save, stiprinti dvasiškai ir užduoti sau daugiau klausimų.

– Kai kurie aktoriai  griebiasi už galvos dėl pastarųjų metų tendencijos, kai siekdami natūralumo režisieriai į kiną kviečia neprofesionalius aktorius. Kas būtų, jei pradėčiau groti smuiku nesimokęs ir dalyvaučiau konkurse?

– Prašau, grokite, jei tai suteikia džiaugsmo. O jei dar jūsų klausysis – labai džiaugsiuosi! Tačiau šis klausimas skirtas režisieriams, nes ne aš save kviečiau vaidinti. Man regis, jei kažką darai mylėdamas, užteks vietos šiam pasaulyje visiems.

– Jūs kvietė vaidinti mylimasis – šeimos korupcija?

– (Juokiasi) Kai mane pakvietė vaidinti, mes nebuvome pažįstami.

– Tiesa, Šarūnas paprašė leidimo jus nufotografuoti...

– Taip ir buvo. Paprašė nufotografuoti, pakvietė filmuotis į bandymus.

– Ir jau šį pavasarį žengėte Kanų kino festivalio raudonu kilimu. Žinau, kad labai jaudinotės. Koks jausmas praėjus keliems mėnesiams?

– Išties labai jaudinausi, bet kilimu labai greitai pereini. Tą akimirką prisiminiau visą procesą, kiek daug žmonių prisidėjo, kad gimtų filmas. Jutau didelį dėkingumą ir vaikutį prižiūrėjusiai auklytei, ir už lango besimatančius sodus pagražinusiam dailininkui. Visiems. Tai buvo labai jaudinanti akimirka, sprogusi didelio dėkingumo ašaromis.

– Girdėjome Š.Barto pasisakymą apie jo naujausią filmą. O apie ką šis filmas yra jums?

– Negaliu paaiškinti, nors manęs dažnai to klausia. Kiekvieną kartą žiūrėdama Šarūno filmus atrandu kažką naujo. Galbūt ne visur yra siužetas, bet atsiveria giluminiai vandenys, kuriems reikia pasiduoti. Filme žmonės susitinka savo dvasinių krizių kryžkelėse. Jie ir artimi, ir ne. Jie bando kalbėti apie problemas, kurios panašios, nors skamba skirtingai. Tačiau visi išgyvena vienišumą ir gyvenimo prasmės ieškojimą.

– Nuobodus, ištęstas filmas apie nieką. Rodantis gyvenimą, kokio iš tikrųjų nebūna. Tipinis lietuviškas filmas su gausiais gamtos vaizdais, atodūsiais. Girdėjote tokių kritinių vertinimų?

– Labai gerai, kad yra tokių recenzijų. Žmonės žiūrėjo. Jei jiems taip atrodė – taip ir yra teisinga. Kaip ir tiems, kuriems filmas patiko. Tai parodo mūsų skirtingumą. Tokia buvo tų žmonių, kurie vertino, vidinė būsena. Jei nuobodu, gali pažvelgti giliau į save. Tačiau gerai, kad filmas uždavė klausimų.

Nesutinku, kad filmas "Ramybė mūsų sapnuose" apie nieką.  Jame tiek visko daug! Ir gyvenime taip nutinka!

Mane sužavėjo Šarūnas, kuris neleido net mažiausia smulkmena kažką mėgdžioti, kopijuoti, nes tai būtų jau netikra.

– Ar ne per daug filme kančios ir skausmo?

– Bet ir daug šviesos, argi ne?! Verkiau, pažiūrėjusi pirmą kartą. Ir klausiau, kodėl toks liūdnas? Filmuojant buvo daugiau džiugių scenų, bet jei liko tai – vadinasi, taip turėjo būti.

– Filme vaidinęs pats režisierius atrodė neemocingas ir visur vienodas. Vargu, ar toks jis būna kasdienybėje.

– Toks personažas. Tai ne visus gelbėjantis Jamesas Bondas. Ir tai – tik trys dienos, o gyvenime milijonai ir kitokių dienų.

– Žinau, kad du personažai, įvardykime juos kaimiečiais, išties vaidino išgėrę stipraus alkoholio. Jūs taip pat gėrėte ne vandenį?

– (Kikena) Kas jums sakė? Hm... Aš beveik visą laiką gėriau vandenį. Ir butelyje buvo vanduo. Tik kartą, kad būtų drąsiau, išgėriau 50 gramų. Ir scenoje su manimi Aušrelė gėrė vandenį, bet ne degtinę.

– Kas jums buvo sunkiau? Vaidinti girtą, verkti ar nuogai išsirengti prieš kamerą?

– Apnuoginti sielą ir kalbėti. Nuogai plaukti ežere? Labai gražu ir natūralu. Nors plaukti rengiausi iš anksto, netgi lankiau baseine plaukimo pamokas.

Apsinuoginau prieš vaizdo kamerą jau po visų monologų, sunkiausių scenų. Prieš operatorių, kuriuo pasitikėjau. Pasinėriau į procesą. Be to, mes visi esame matę nuogą kūną. Tai gražu.

– Ar tiesa, kad Šarūnas prašė nekeisti šukuosenos ir neperdažyti šviesesnių sruogų?

– (Juokiasi) Ir dabar neleidžia. Kai mane pamatė, pagalvojo, kad personažui tiktų netvarkinga šukuosena, kuriai priderino ir naktinukus.

Filmavimas trunka ilgą laiką, būdavo, kad po mėnesio pašviesintą plaukų sruogelę jau reikia vėl dažyti. Teko net naktį važiuoti dažų į Vilnių. O dabar jau atrodo, kad be šios šukuosenos netenku pusės savęs.

Savaitę po premjeros draugai laidė juokelius dėl alkoholio, klausė, kada išbėgsiu apsiverkusi iš smuiko repeticijos.

– Gal jūs jaunatviškai gyvenate šia diena? Pikti liežuviai plaks, kad po devyniolikos metų Šarūnui bus 70, o jums – dar tik 44.

– Oi, nereikia tų "lialia". Pasaulyje yra labai daug įvairių pavyzdžių. Mes puikiai gyvename, turime nuostabią šeimą. O kas bus vėliau, niekas nežino.

– Bet savo sieloje sprendėte amžiaus dilemą?

– Šarūnu sunku nesižavėti. Nenoriu kalbėti, kodėl mūsų šeima tokia, o ne kitokia. Ji tokia, ir viskas. Mes puikiai jaučiamės, esame laimingi, kad susitikome. Neturiu ko pridėti.

Jei metų skirtumas man būtų baisus, būčiau kitoje pasaulio vietoje.

– Kodėl slėpėte savo santykius ir tai, kad turite dukrelę?

– Neslėpėme (sako šiek tiek įsižeidusi). Mes buvome šokiruoti, kai išgirdome tas apkalbas būdami Kanuose. Šarūnas nėra prezidentas, tad jam nereikia viešai pristatyti savo kūdikį. O kur jį slėpėme? Spintoje, rūsyje? Nesąmonė. Draugai ir aplinkiniai mūsų šeima džiaugiasi.

– Jūsų dukrelės vardas Una Marija – neatsitiktinis? Vyresnioji Šarūno dukra, vaidinusi filme, – Ina Marija.

– Aš norėjau Marijos, Šarūnas – Unos. Abu vardai mums labai gražūs, todėl dukrelė yra Una Marija.

– Ar radote kelią į anapilin iškeliavusios rusų ir prancūzų aktorės Katerinos Golubevos, buvusios Šarūno žmonos, dukters Inos širdį?

– Nežinau, koks jos santykis su manimi, bet man su ja labai gerai ir mes puikiai sutariame.

– Šarūnas jus išmokė žaisti šachmatais. Jums gyvenimas yra šachmatų partija ar poezija?

– Oi, koks sunkus klausimas, – niūniuoja užsisvajojusi. – Ir šachmatai, ir poezija. Ir šachmatuose yra daug poezijos.

– Šachmatuose daug poezijos? Kur daug ėjimų, reikia skaičiuoti daug ėjimų į priekį, kur šachas ir matas?

– Na, jei žaidi savo malonumui. Man tai žaidimas.

– Jūsų gyvenimas nepanašus į šachmatininkės. Neatrodo, kad skaičiuojate daug ėjimų į priekį.

– Hm... Labai sėkmingai derinu ir skaičiuoju, bet neretai vadovaujuosi ir intuicija. Negalvokite, kad muzikoje tik grojame ir nieko negalvojame.

– Kuo sužavėjote Šarūną, be savo dailaus kūno, gražių rudų akių ir jaunystės?

– Paklauskite režisieriaus. Nenoriu atsakyti už Šarūną. Galėčiau jį girti, jis nuostabus. Bet geriau apie tai kalbėsiu ne viešai, ne spaudai, o jam į akis.

– Sakėte, kad filmuodamiesi "Ramybėje mūsų sapnuose" savyje atradote ne tik daug gerumo, bet ir šlykštumo. Galite pakomentuoti?

– Iš pradžių prieš kamerą save norėjosi pateikti gražiausiai. Bet paskui supranti, kad esi visoks. Ir nemalonus. Nereikia to slėpti, nors nereikia to ir deklaruoti. Reikėjo ištraukti viską išorėn iš vidaus, reikėjo atverti visas savo paslėptas daleles.

– Kas jums yra smuikas?

– Draugas, palydovas, meilė. Jis guli dabar greta manęs.

– O kokia knyga guli ant jūsų stalo?

– Šarūnas prieš filmavimą sakė – galvok, galvok. Klausyk muzikos, vaikščiok į spektaklius. Mes kalbėdavome ir apie knygas, jis rekomenduodavo kai kurias paskaityti – Šarūnas labai daug skaito.

Mėgstu skaityti kelias knygas iš karto. Dabar – Antoine de Saint Exupery "Citadelė", Davido Hume'o – "Gryno proto tyrinėjimas". Tiesa, ją skaitau po puslapį – labai sunki knyga. Ant stalo ir "Zuikis puikis, kiškis piškis". Prieš miegą skaitau dukrytei.

– Jei reikėtų sugroti vieną smuiko melodiją sau, kuri atspindi gyvenimą, koks kūrinys tai būtų?

– Ne, taip negalima – tik vieną melodiją? Juk groju visą gyvenimą ir vis ieškau. Vienaip atrodo vieną, kitaip – kitą dieną.

– O klausėte savęs, kas yra Lora Kmieliauskaitė? Ar save jau atradote?

– Dar ne. Esu žmogeliukas, žmogiukas. Nemoku į tokį klausimą atsakyti. Tai intymu. Dar esu kelyje ir tokie klausimai sudėtingi. Šiuo metu mano atsakymai būtų netikslūs.

– Kas Lorai, kuri apnuogino savo sielą  ir apsinuogino prieš kamerą, yra intymumas?

– Asmeniniai išgyvenimai, šeima. Klausimai taip pat yra intymūs. Nors jais kartais dalinuosi garsiai.

– Paskutinis klausimas. Ar jau atradote ramybę savo sapnuose?

– Sapnuose ramybę aš randu. Gyvenime ramybės dar ieškau. Kartais randu, kartais ne. Ir taip – kasdien. Randu ir ieškau.

Kelerius metus lauktas, jau Prancūzijoje, Brazilijoje, Izraelyje, Gruzijoje, Rusijoje, Lenkijoje parodytas Šarūno Barto filmas „Ramybė mūsų sapnuose“ („Peace To Us In Our Dreams“) spalio 8 d. vakarą pristatytas ir Lietuvos žiūrovams.

Š. Bartas – vienas žymiausių Lietuvos režisierių, kurio vardas puikiai žinomas ir už šalies ribų. Svarbiausiuose kino festivaliuose rodyti jo filmai ne kartą buvo apdovanoti, ne kitaip ir su aštuntuoju pilno metro filmu „Ramybė mūsų sapnuose“.

Rugsėjį Š. Bartas savo naujausią juostą pristatė Batumio nepriklausomo kino festivalyje (Gruzija) ir laimėjo geriausio režisieriaus prizą. O festivalyje „Kinošok“ (Anapa, Rusija) Š. Bartas pagerbtas specialiu kino spaudos prizu „Už bebaimę išpažintį“. Pagrindinėje „Kinošok“ konkursinėje programoje rodytos dramos operatoriui Eitvydui Doškui įteiktas Aleksandro Kniažinskio prizas už geriausią operatoriaus darbą.

Jau dabar „Ramybę mūsų sapnuose“ Prancūzijoje planuojama rodyti netgi 35 salėse. Tarp jų ir garsusis „Pompidou centras“, kuris ne tik parodys visą Š. Barto kinematografinę retrospektyvą, bet ir surengs jo fotografijų parodą ir išleis apie režisierių bei jo kūrybą knygą. Šiemet filmas dar bus parodytas Ispanijos, Portugalijos, Švedijos ir kitų šalių festivaliuose.

Į premjerą besirenkantys svečiai galėjo klausytis gyvai fortepijoninio trio „Thirty Fingers“ atliekamų kūrinių. Kolektyve smuiku griežia ir viena iš filmo „Ramybė mūsų sapnuose“ aktorių Lora Kmieliauskaitė. Premjerinio seanso žiūrovai ją grojančią išvydo ir ekrane.

Tai neabejotinai asmeniškiausias Lietuvos režisieriaus kūrinys, kuriame susipina vaidybinis kinas, realaus gyvenimo dokumentika ir nematyti archyviniai kadrai iš asmeninių vaizdo įrašų kolekcijos. Prieš operatoriaus Eitvydo Doškaus kamerą stoja pats Š. Bartas (tai jo antras pagrindinis vaidmuo savo filme po „Sidabrine gerve“ už geriausią režisūrą apdovanoto „Eurazijos aborigeno“), pirmą kartą vaidinanti režisieriaus dukra Ina Marija Bartaitė, iki šiol kine nematyta dabartinė jo gyvenimo draugė smuikininkė Lora Kmieliauskaitė, dėl vienintelės scenos į Lietuvą specialiai atvykusi rusų aktorė Klaudija Koršunova („Sidabrinės gervės“ laureatė už geriausią vaidmenį filme „Eurazijos aborigenas“) ir net kino kūrėjo šuo.

Anksčiau nufilmuoti archyvinės medžiagos kadrai ekrane trumpam atgaivina trejų Š. Barto filmų aktorę ir I. M. Bartaitės mamą Jekateriną Golubevą („Trys dienos“, „Koridorius“, „Mūsų nedaug“), kurios jau ketveri metai nebėra gyvųjų pasaulyje.

Filmo anonsas:

Vasara. Sodyba netoli Vilniaus. Atvykėlius iš miesto pasitinka didelis draugiškas šuo. Nuo kasdieninės rutinos pervargęs ir ieškantis naujų jėgų 50-metis Vyras (Š. Bartas) pakviečia praleisti savaitgalį paauglę Dukterį (I. M. Bartaitė), kuri po Mamos mirties ypatingai trokšta tvirtesnio tėviško glėbio.

Po nesėkmingai susiklosčiusio koncerto prie kompanijos prisijungia ambicinga smuikininkė ir jo Mylimoji (L. Kmieliauskaitė). Tarp reikšmingų pasirinkimų pasiklydusi jauna moteris puoselėja stiprius jausmus ir stengiasi išgelbėti byrančios meilės santykius, bet laikinai neberanda gyvenimo džiaugsmo.

Gražuolė Duktė vis dažniau susitinka su ilgai nematytu ir kiek vyresniu vaikystės Draugu (Edvinas Goldšteinas). Jai patinka atvirai bendrauti, važinėtis dviračiais, vaikštinėti miškais ir ieškoti meilės po medžiais su paslaptinguoju jaunuoliu, kuris labai gerai pažįsta visus apylinkės gyventojus ir žino jų įpročius, pomėgius, nuodėmes, paklydimus, svajones.

Vagiliauti pamėgęs vaikinas nedvejodamas pasisavina medžiotojų neatsargiai paliktą šautuvą. Jis nieko nebijo, slapstosi nuo policijos ir imasi stebėti žmones per užtaisyto ginklo taikiklį. 


„Ramybė mūsų sapnuose“ bus rodomas Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Mažeikių kino teatruose. Filmo premjera – spalio 8 d. 19 val. kino teatre „Forum Cinemas Vingis“.