– Gimei rankininkų šeimoje. Turbūt pasirinkti kitą sporto šaką net nebuvo kilusių minčių?
– Dar antroje klasėje, kai mokiausi „Gedminų“ mokykloje, mama rinko naują berniukų komandą į kurią patekau aš ir beveik visi mano klasės draugai. Tačiau mėginau dar eiti į futbolo ir plaukimo treniruotes, bet vis tiek grįžau prie rankinio. Galbūt todėl, kad pradžioje iš visų bendraamžių geriausiai supratau rankinio taisykles.
– Šiuo metu studijuoji Klaipėdos universitete Kūno kultūros ir sporto pedagogiką. Galbūt planuoji pasukti tėvų keliu ir pradėti trenerio karjerą?
– Visada sakau, kad jeigu gaučiau rimtą traumą ir nebegalėčiau sportuoti pats, tai eičiau treniruoti vaikų. Tėtis Artūras trenerio karjerą pradėjo labai jaunas – vos 21-erių metų. Tačiau kol kas tokių minčių neturiu. Dabar esu susikoncentravęs tik į savo kaip žaidėjo tobulėjimą ir noriu, kad komanda laimėtų visus galimus trofėjus.
– Lietuvos rankinio federacijos taurės finalinėse varžybose buvai pripažintas naudingiausiu žaidėju. Ar po tokio pripažinimo neužrietei nosies?
– Tai buvo mano karjeros rungtynės. Tądien pelniau net 13-a įvarčių. Ką dariau aikštėje, viskas sekėsi. Nosies neužriečiau ir jau kitą dieną vėl grįžau į realybę. Po gerų rungtynių seka prastesnės ir taip nusileidi ant žemės.
– Ar pavyksta po varžybų grįžus į namus nekalbėti apie rankinį?
– Visi sako, kad mes nuolat kalbame tik apie rankinį, tačiau tai nėra visiška tiesa. Atslūgus emocijoms, vakarieniaujant ramiai aptariame rungtynes, pasikalbame apie kitų šalių rankinio čempionatus, apie buitį. Kartą atvykus svečiams esu girdėjęs, kai jie su tėvais susitarė visiškai nekalbėti apie rankinį, tačiau tai truko tik valandą laiko. Neįmanoma apie rankinį nekalbėti, jis – mano gyvenimas.
– Ar sulauki kokių nors nuolaidų, nes esi trenerių sūnus, o gal kaip tik gauni didesnį krūvį?
– Jokiais būdais. Treniruočių ir varžybų metu baigiasi visi asmeniškumai, nes esame viena komanda, viena šeima. Jokių išlygų negali būti. Kartą Estijoje draugiškų rungtynių metu mane treneris išvarė į rūbinę, nes blogai žaidžiau. Aišku, dažnai sulaukiu kandžių replikų, kad gaunu didesnį atlyginimą, tačiau galiu patikinti, kad to nėra.
– Pirmą kartą apsivilksi Lietuvos nacionalinės rankinio rinktinės marškinėlius. Koks jausmas?
– Susiklostė tokios aplinkybės, kad rinktinės įžaidėjas Benas Petreikis patyrė traumą, tai aš buvau pakviestas į komandą vietoje jo. Jausmas – nerealus. Jau dabar dreba rankos. Debiutuosiu nacionalinės ekipos sudėtyje Klaipėdos „Švyturio“ arenoje sausio 12-14 d., kur vyks atrankos turnyras į 2019 m. pasaulio rankinio čempionatą. Kausimės su Latvijos, Gruzijos ir Izraelio rinktinėmis. Ankstesniais metais esu žaidęs Lietuvos jaunimo rankinio rinktinėje, tačiau nacionalinė – aukštasis pilotažas.
– Kokių Europos komandų rungtynes ir rezultatus seki? Kas palieka didžiausią įspūdį?
– Čempionų lygoje dabar kiekvienose rungtynėse galima išvysti po spektaklį. Bet kuris klubas gali kaip lygus su lygiu kautis bet kuriame susitikime. Mane labai žavi vokiečiai „Rhein-Neckar Löwen“, „Barcelona“, Paryžiaus „Saint-Germain“.
– Esi santūrus, ramaus būdo žaidėjas. Ar nesinori kartais būti emocingesniam?
– Taip. Mes kartu su Karoliu Bliuvu žaidžiame toje pačioje įžaidėjo pozicijoje ir esame ganėtinai ramūs. Kartais ta savybė mane labai nervina, tačiau yra ir pliusų – negaunu dviejų minučių pašalinimų iš aikštės nuobaudų už perdėtas emocijas ar kalbas su teisėjais. Mano pozicijos žaidėjai privalo vadovauti komandos puolimui, parodyti kokį derinį reikės atlikti, organizuoti visą žaidimą. Todėl man tenka didelė atsakomybė. Reikia visada būti susikoncentravus.
– Kaip atrodo eilinė L.Juškėno diena?
– Atsikeliu ir važiuoju į rytinę treniruotę. Tada papietauju ir dažniausiai stengiuosi nuvykti į universitetą arba, jeigu yra laisvo laiko, pamiegoti, susitikti su drauge. Vakare laukia dar viena treniruotė po kurios norisi tik griūti į lovą ir ilsėtis.
– Turi širdies draugę?
– Taip. Lukrecija. Ji taip pat yra „Dragūno“ šokėjų grupės įkūrėja. Lukrecija atlieka labai didelį darbą, kuria pasirodymus, treniruoja merginas. Į varžybas susirinkę sirgaliai pamato tik galutinį variantą, o norint pasiekti tokį rezultatą, reikia įdėti labai daug pastangų. Susipažinome prieš daug metų, kai dar mokiausi „Aukuro“ gimnazijoje.
