Šiame teatre "Mano puikioji ledi" turi išskirtinį statusą, nes repertuare su nedidelėmis pertraukomis yra jau daugiau nei pusę amžiaus. Kai kurie pastatymai yra pelnę svarbių apdovanojimų, čia dainavo geriausi skirtingų kartų solistai ir primadonos, o įvairių kartų KVMT gerbėjams miuziklo melodijos tikriausiai ne tik labai gerai pažįstamos, bet ir kelia daugybę sentimentų.

Nesenstančios temos

Ši Fredericko Loewe ir Alano Jay Lernerio Pelenės istorijos interpretacija publikos ir kūrėjų dėmesį traukia nuo pat 1956-ųjų, kai pirmą kartą buvo pastatyta Niujorke. Populiarumu kitus to paties žanro kolegas "Mano puikioji ledi" pralenkė ne tik spalvinga muzikine partitūra, bet ir gana drąsiai nagrinėjamomis socialinėmis temomis, kurios šeštajame dešimtmetyje dar nebuvo atsidūrusios viešojo diskurso epicentre.

Ryški atskirtis tarp turtingųjų ir skurdžių, lyčių santykiai ir puikybė – štai kas rūpėjo miuziklo kūrėjams, inspiracijų savo kūriniui radusiems Senovės graikų mitologijoje ir George Bernardo Shaw pjesėje "Pigmalionas". Ir nors nuo 1956-ųjų nutekėjo daug vandens – sumažėjo atskirtis tarp skirtingų luomų, vis daugiau skiriamo dėmesio skurdui mažinti, nuvilnijo trečioji feminizmo banga, – tos pačios problemos aktualumo neprarado, pakito tik jų forma. O ir pats kūrinys labai daugiasluoksnis – priklausomai nuo režisieriaus pasirinkto atspirties taško, gali būti pateikiamas ir paprastai, ir sudėtingai. Nors pats miuziklo žanras itin filosofiškų, simboliais ir giliomis prasmėmis prisotintų režisūrinių sprendimų nesufleruoja.

Miuziklas labai panašus į kaleidoskopą – čia greitai mainosi scenos, daug ryškių skirtingų veikėjų, o ir partitūroje gausu skirtingų muzikos stilių aidų. (M. Aleksos nuotr.)

Pastatyme dominuoja moterys

Režisierė Viktorija Streiča rinkosi gana žaismingą variantą, praturtintą gausybe komiškų pokalbių, situacijų ir personažų. Tačiau tai nereiškia, kad jos "Mano puikioji ledi" yra vien tik pramoga, negvildenanti gilesnių temų.

Šioje interpretacijoje juntama feministinė gaidelė: nesunku pastebėti, kad moteriški personažai – charizmatiški, stiprūs ir racionalūs, o plačioje vyriškų charakterių skalėje pabrėžiamos neigiamesnės savybės, tokios kaip puikybė, lengvabūdiškumas, savanaudiškumas. Žinoma, personažų būdo savybes nulemia libretas, o galbūt ir atlikėjų sudėtis tą vakarą susiformavo atitinkamai, tačiau tai buvo justi ir režisūriniame braiže. Istorijos dramatiniu centru čia tampa pagrindinės veikėjos Elizos psichologinė linija – virsmas iš mergaitės į moterį akcentuotas labiau nei gatvės žargonu kalbančios merginos transformacija į aukštuomenės dramą. O šalia vystoma dar ir besiskleidžiančios meilės tema.

Tad nemenka užduotis teko pagrindinio vaidmens atlikėjoms – atskleisti tiek skirtingų to paties personažų spalvų. Rugpjūčio 29-ąją Elizos vaidmenį atlikusi Marija Arutuniova buvo išties įspūdinga, nes jai viename spektaklyje pavyko būti visokia – neišsilavinusia, akiplėša, žaisminga, užsispyrusia, švelnia ir mylinčia, subrendusia ir tvirta. Ir visa tai atsiskleidė ir jos vaidyboje, ir dainavime. Labai ryški buvo ir Rita Preikšaitė – ponia Higins, kuriai šiame spektaklyje net neteko dainuoti, tačiau ji vis tiek buvo spektaklio primadona – subrendusi ir žinanti, ko nori dama, per dantį nuolatos traukianti savo sūnų Henrį.

Nepraslydo pro akis Raimonda Tallat-Kelpšaitė, tapusi Henrio Higinso ekonome. Reikėtų paminėti ir mažytę Misis Einsford Hill rolę atlikusią Laimutę Kuzmickaitę. Visos jos sukūrė ryškius ir labai charakteringus vaidmenis, kurie spektakliui suteikė savitai originalų atspalvį, o komedijos žanrą praturtino dramos elementais, nes juokingose jų kuriamose situacijose atsispindėjo ir niūrūs buitiniai lyčių santykių niuansai.

Vyrų fronte situacija pasirodė kiek kitokia. Beveik visi šio spektaklio personažai atrodė šiek tiek pasimetę savo gyvenimo keliuose. Laimono Pautieniaus (profesorius Henris Higinsas) kurtas personažas dažnai panašėjo į mamytės sūnelį, kitų sąskaita siekiantį šlovės. Su muzikine partija L.Pautienius susitvarkė puikiai, tačiau kiek pritrūko charakteringumo ir dinamikos – nors ir buvo pagrindinis vyras scenoje, irgi patyręs daug vidinių transformacijų, jis liko vienpusiškas.

Nelabai buvo atskleistas galantiškojo Pulkininko Pinkeringo vaidmuo – Ramūnas Urbietis visoje gausybėje ryškių personažų šiek tiek nublanko, regis, taip ir liko savimi. Ryškus ir charizmatiškas buvo Giedrius Prunskus (šiukšlininkas Alfredas Dulitlas), ypač – antroje spektaklio pusėje. Labai juokingu turėjęs būti Zoltanas Karpatis, kurį vaidino Dainius Bervingis, nebuvo toks jau labai juokingas – veikiau šiek tiek pasislėpė po įspūdingu kostiumu ir grimu.

O Fredis Einsfordas Hillas buvo toks užsisvajojęs, kad šiek tiek panašėjo į Elizos sūnų, o ne jaunikį. Bet ir pats šio vaidmens atlikėjas Nerijus Noreika dar labai jaunas. Su muzikine medžiaga jis susitvarkė puikiai, tad galbūt laikui bėgant ir jo personažas taps šiek tiek labiau savimi pasitikinčiu vyru.

Garsas ir vaizdas pasižymėjo darna

"Mano puikioji ledi" yra muzikinės komedijos ir miuziklo hibridas, tad kalbėti atlikėjams čia reikia tikrai nemažai – kai kuriems daug daugiau, nei dainuoti. Tačiau spalvingos muzikos jame ganai daug, ir ji skambėjo tikrai kokybiškai: nepaisant mažų paslydimų, darną atrado orkestras (jam vadovauja Jonas Janulevičius), choras (chormeisterė Rasa Vaitkavičiūtė) kaip visuomet ne tik skambėjo puikiai, bet ir padėjo atsiskleisti pagrindiniams veikėjams, taip pat iliustravo istorinį ir socialinį istorijos kontekstą.

Puikūs muzikine prasme buvo ir visi solistai, nors kai kuriems ir pritrūko dramatinio užtaiso. Gražu visuomet žiūrėti į Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto trupę (choreografas Dainius Bervingis), kuri ir šįkart grakščiai atskleidė prabangių puotų atmosferą, o kitose scenose – skurdų gatvės gyvenimą.

Miuziklas "Mano puikioji ledi" labai panašus į kaleidoskopą: čia greitai mainosi scenos, veikia daug ryškių veikėjų, atstovaujančių skirtingiems socialiniams sluoksniams, skurdų gatvės gyvenimą keičia aukštuomenės aplinka, o ir muzikinėje partitūroje gausu aliuzijų į skirtingos muzikos stilius bei žanrus. Šiame pastatyme ir veiksmo, ir dekoracijų scenoje buvo gausu, tačiau eklektikos išvengta, nes vizualiniai sprendimai buvo gana išmanūs.

Įspūdį paliko Kotrynos Daujotaitės kostiumai, kuriuose subtiliai buvo išlaikyta šeštojo dešimtmečio stilistika, o kartkartėmis buvo paslėpti ir simboliai: Askoto žirgų lenktynių scenoje aukštuomenė pasirodo apsirengusi baltai, dėvėdama akinius nuo saulės. Čia galima įžvelgti ir ironijos gaidelę – nei išradingumo, nei noro matyti, kas vyksta aplinkui: tokia toji snobiška aukštuomenė.

Šiame pastatyme ir veiksmo, ir dekoracijų scenoje buvo gausu, tačiau eklektikos išvengta, nes vizualiniai sprendimai buvo gana išmanūs.

Tikrai komiškai atrodė Alfredas Dulitlas, prie altoriaus ketinantis žengti su apatinėmis kelnėmis, tačiau vis dar su kojinėmis ir švarku. Ekscentriškas buvo Zoltano Karpačio apdaras, o Elizos suknelės – labai moteriškos ir romantiškos. Organiškai į spektaklį įsikomponavo vaizdo projekcijos (jų autorius Arvydas Strimaitis), kartais atspindinčios pagrindinių veikėjų pasakojimą, kartais tiesiog puošiančios sceną. Scenografijoje irgi netrūko ryškesnių komiškų akcentų (ją kūrė Artūras Šimonis) – pavyzdžiui, plaukiantis spalvotas Fredžio arkliukas labai atskleidė šio personažo naivumą ir infantiliškumą.

V.Streičos "Mano puikioji ledi" išlaikė vientisumą ir pusiausvyrą tarp dramos bei komedijos, o taip pat buvo ir švelniai romantiškas pasakojimas apie meilę. Pastaroji tema čia nėra labai stipriai pabrėžiama – veikiau suveikia kaip gaivus sentimentalumo gūsis, nes kitu atveju spektaklis rizikuotų tapti labai senamadišku. O štai komedijos čia buvo šiek tiek per daug – gana daug komiškų dialogų, kurie pasirodė girdėti kituose KVMT spektakliuose.

Šiek tiek perspausta buvo ir gatvės žargono stilizacija, išreikšta imituojant tarmiškus lietuviškus dialektus. O girtų personų gausa scenoje net šiek tiek erzino – ne tik vulgaroka, bet ir šiek tiek demonizuoja žemų socialinių sluoksnių atstovus, kurie traktuojami pernelyg ironiškai, o ir publikai juoko priepuolių, regis, nesukėlė. Gailesčio irgi.

Ir dar vienas momentas – jau ne pirmą kartą, žiūrint muzikinę komediją KVMT, kyla mintis, kad amerikietiški, angliški ir kitokie labai užsienietiški vardai skamba kažkaip nenatūraliai, nes juk libretai visuomet verčiami į lietuvių kalbą. Žinoma, neims niekas jų keisti nesulietuvintais, o lietuviškais variantais, tad telieka šis pamąstymas visiškai retorinis.

Naujoji Eliza – patraukli šiandienai

"Kur mano šlepetės?" – finalinėje scenoje Henris Higinsas klausia įžeistos, eksperimentiniu daiktu laikytos ir net po įsimylėjimo scenų paties šiukšle pavadintos, tačiau nepaisant to pas jį vis tiek grįžusios Elizos. Meilė nugalėjo. Gražu. Bet būtų kur kas įdomiau, jeigu Eliza Higinsui vietoje šlepečių parodytų ragus – nebegrįžtų, nes juk dabar – XXI a.

Visą spektaklį ne tik lavinosi, bet ir brendo, kol tapo emancipuota moterimi – patrauklia ne šešto dešimtmečio kontekstams, o šiandienai. Marija Arutiunova tikrai įtikino, kad tokia ir tapo. Tad gerai, kad paskutinė laiku atgal nukelianti scena buvo labai trumpa ir nelabai sentimentali, nes kitaip būtų kiek apgadinusi pagrindinę spektaklio liniją – pasakojimą apie asmenines moteriškas patirtis. Nes apie tai yra ši "Puikioji ledi".

Prisimenu 1986 metų spektaklį su neužmirštamais Danute Dirginčiūte, Violeta Sagaityte, Juozu Malikoniu, Gediminu Maciulevičium, prisimenu ir 1998 metų pastatymą su Aušra Cicėnaite, G. Maciulevičium. Tik keli epizodai įstrigo iš dar vaikystėje matyto pastatymo (1965 m.) – tai aksominis Vytauto Rimkevičiaus baritonas ir garsiojo komiko Leono Stanevičiaus viražai. Tačiau visus tuos spektaklius jungė bendras vardiklis – tais laikais vyravęs pastatymų tradicinis realizmas, natūralistinės dekoracijos, buduarai, čežantys šilkai, dirbtinės gėlės ir pan. Tokioje dirbtinėje aplinkoje ir personažai jausdavosi nesavi, šnekamosios intonacijos buvo lėkštos, egzaltuotos ar subanalintos, tad atlikėjai atsigaudavo, tik dainuodami.

Šį kartą akcentuotas sąlygiškumas, scenovaizdžio asketiškumas, sutelkiant dėmesį į veikėjų jausmus, pergyvenimus, pakylėjo siužetą į daug aukštesnį lygmenį, tapo ne tik socialinės nelygybės ir atskirties (ką akcentavo ir pjesės „Pigmalionas“ autorius, paradoksalusis Bernardas Shaw), iliustracija, bet subtiliai atskleidė ir užgimstantį jausmą, tikrąją meilę, nugalinčią bet kokias kliūtis. Išvengta banalios „Pelenės istorijos“ traktuotės. Drąsiai panaudotos modernios išraiškos priemonės derėjo su romantinio pakilumo jausmų drama. Tad spektaklio kūrėjai – režisierė Viktorija Streiča, muzikinis vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius, scenografas Artūras Šimonis, kostiumai – Kotryna Daujotaitė (ypatingo meistriškumo ir išmonės), choreografas Dainius Bervingis, vaizdo projekcijos – Arvydas Strimaitis – sukūrė itin aukšto meninio lygio spektaklį, kuris, be abejo, įsimintinas įvykis respublikos kultūros padangėje, eilinį kartą parodantis teatro aukštą profesionalumą.

Akivaizdus spektaklio kūrėjų gebėjimas suderinti ir bendrai idėjai pajungti svarbius akcentus – vaidybą, kostiumus, scenovaizdį. Muzikinio vadovo ir dirigento J. Janulevičiaus perskaityta ir perteikta partitūra sužėrėjo naujomis spalvomis ir sąskambiais. Jo vadovaujamas orkestras džiugino tonų derme, lyriniais jautriais pasažais ir dinamika dramatinėse bei humoro scenose. Džiazo elementai tik pabrėžė miuziklo tematiką ir laikmetį. Orkestras tapo jautriu solistų partneriu, nors šiame miuzikle itin daug šnekėjimo, gal net daugiau, kaip dainavimo (A. J. Lerner libretą be priekaištų iš anglų kalbos išvertė Viktorija Streiča ir Kristina Siurbytė).

Manau, kad spektaklio sėkmę lėmė visų grandžių, visų dėmenų sutarimas ir susiklausymas. Viskas pajungta pagrindinei idėjai, jokių nukrypimų, jokių verksmingų sentimentalių pasažų, jokių bereikalingų balastų, trukdančių perteikti pagrindinę mintį. Svarbiausia – nesubuitinti savo herojų, pakylėti juos aukščiau „žemiškos“, banalios pseudodramos. Tam veiksmingai padeda dailininkės Kotrynos Daujotaitės sukurti originalūs ir įsimenantys kostiumai. Masinėse scenose prekeiviai, valkatos, smuklių rėksniai – pilki, stilizuoti pagal 60-ųjų metų madas, o pagrindiniai personažai – Henris, Eliza, Pikeringas – išsiskiria savo apranga ir pagal besikeičiančias aplinkybes, keičiasi ir jų kostiumai, skoningi, kupini originalių detalių, tačiau pakankamai santūrūs ir netampantys vyraujančiais. Kas kita – aukštuomenės stilius. Dailininkė išmoningai hiperbolizavo, taip nevengdama tam tikros ironijos, ponų ir ponių „aprėdus“, suvienodindama juos ne tik balta spalva, bet ir panašiomis detalėmis, tarp kurių išsiskiria damų įspūdingos skrybėlės.

Poteksčių kupini herojų kostiumai susišaukia ir su itin santūria, netgi asketiška scenografija. Scenografas Artūras Šimonis, panaudojęs beveik visą scenos gylį, išmoningai naudoja veidrodinių plokštumų judėjimą, pasitelkia nesunkiai transformuojamus kinetinius stalus ir suolus, palikdamas vietos masinių scenų siausmui. Kaip vykęs papildas – moderni komiksų iliustracija-multiplikacija naudojamos vaizdo projekcijos (Arvydas Strimaitis) bei itin vykęs šviesų žaismas (Audrius Jankauskas).

Daugelis puikiai žino, prisimena miuziklą „Mano puikioji ledi“ ir iš mano minėtų pastatymų, ir iš filmų su legendiniais Audry Hepburn ir Rex Harrison, kiti, besidomintys dramomis, gal skaitė Bernardo Shaw garsiąją pjesę „Pigmalionas“, pagal kurią ir sukurtas šis pagarsėjęs miuziklas. B. Shaw antikos laikų mitą apie skulptorių Pigmalioną ir meistriškai jo iškaltą skulptūrą – Galatėją, kurią meistras taip pamilsta, kad toji atgyja, panaudojo savo laikmečio anglų visuomenės ydoms ir nelygybei pašiepti. Paradoksų meistras pjesėje pasakojo apie gėlininkę Elizą, kurią fonetikos profesorius Henris Higinsas, susilažinęs su kolega Pikeringu, po ilgų apmokymų paverčia aukštuomenės dama. Jis pasijunta prilygstąs antikos skulptoriui, genialiam meistrui, didžiuojasi savo sugebėjimais, visiškai pamiršdamas, kad šalia jo – kenčianti, mylinti asmenybė, kurios jausmus tuščiagarbis viengungis pradžioje ignoruoja.

Miuziklo statytojai visų pirma verti padėkos už jau spektaklio pradžioje, skambant pirmiesiems muzikos garsams, parodytą pagarbą didžiajam dramaturgui Bernardui Shaw – vaizdo projekcijose matome jo pjesės „Pigmalionas“ pastatymų Londono ir kituose teatruose afišas bei susižavėjimo kupinus žiūrovų atsiliepimus.

Žinoma, „Mano puikiosios ledi“ sėkmė yra ir atlikėjų sukurti personažai. Apgailestauju, kad tenka minėti tik vieną matytą sudėtį, esu tikras, kad ir kiti solistai originaliai ir įsimintinai perteikia savo herojų jausmus, galų gale atsiranda rimta paskata pamatyti spektaklį ir su kitais atlikėjais, palyginti ir dar daug naujo atrasti.

Matyto spektaklio dalyviai parodė ne tik puikius vokalinius gebėjimus, bet ir dramatizmą, emocionalumą, besikeičiančius jausmus. Be jokių priekaištų vokalui, itin įtaigiai, atskleidžiant gėlininkės Elizos Dulitl daugiaprasmius ir prieštaringus jausmus, išorinį ir vidinį virsmą (juk iš esmės,

solistei tenka kurti du visiškai priešingus charakterius – paprastos, menkai išsilavinusios, gatvės žargonu šnekančios paprastos gėlininkės ir po daug kančių pareikalavusio profesoriško mokymo rafinuotos aukštuomenės damos), atskleidė Marija Arutiunova. Įtikinamas ir pagavus sceninis paveikslas, giliai išjaustas ir ne suvaidintas. Išgyventas. Itin sėkminga garsiosios Elizos dainos „Gult, gult, miegot aš negaliu...“ traktuotė, meistriškai perteikti herojės prieštaringi jausmai, noras žūtbūt pasiekti savo tikslą, o finalinė arija įsimena savo natūraliu jausmu ir neslepiamu liūdesiu. Įsiminė ir viena juokingiausių ir sąmojingų scenų žirgų lenktynėse, kuomet Eliza savo pasakojimais ir išsireiškimais (apie „uždubasintą“ tetą) gerokai šokiruoja aukštuomenės ponias ir ponus.

M. Arutiunovos puikiu partneriu tapo Laimonas Pautienius, žinomas vokalo ir draminio vyksmo meistras (fonetikos profesorius Henris Higinsas). Solistas dar kartą atskleidė neeilinius dramatinius gebėjimus (iki šiol prisimenu jo Enriką „Liučijoj di Lamermur“ Kauno muzikiniame), įtikinamai ir pagaviai atskleidė sudėtingą charakterį. Juk palaipsniui keičiasi ir jo požiūris, pradžioje, lažybų azarto pagautas, jis Elizoje mato tik „žaliavą“, molį, iš kurio tikisi sukurti stebėtiną naują kūrinį, vėliau, užmojui pasisekus, jis akivaizdžiai pamilsta savo kūrinį, tačiau net sau nedrįsta to pripažinti, tad audringos pasiaiškinimų ir išsiskyrimų scenos su Eliza atliekamos nevengiant jausmų protrūkių, emocijų.

Netikėta traktuote įsiminė ir Ramūnas Urbietis (pulkininkas Pikeringas), Dažniausiai akcentuojama šio personažo kariška laikysena, mentoriškas, tiesmukas tonas. J. Urbietis daugiau pabrėžia savo herojaus džentelmeniškumą, atvirumą, sunkiai slepiamus jausmus Elizai ir nuoširdų rūpestį jos ateitimi. Įsidėmėjau ir jaunąjį Nerijų Noreiką (Fredis), dūsaujantį įsimylėjėlį, kiek juokingą, tačiau neabejojantį savo jausmų gilumu.

Ypatingai nustebino Giedrius Prunskus (Alfredas Dulitlas) gaivalinga jėga, siautuliu, vidine energija. Scenos – masuotės su Giedriaus herojumi – vienos įspūdingiausių, itin ansambliškos ir pagavios, baleto trupė puikiai atitinka Dulitlo charakterinę liniją. G. Prunskus tiesiog sužėrėjo savo vaidmeniu. Juk Dulitlas, gyvenantis pagal savo paradoksalius ir šokiruojančius požiūrius, gyvenantis šia diena, prisiekęs viskio gerbėjas ir mėgstantis paūžti su draugais, tampa iššūkiu aukštuomenei, elitui. Net ir požiūris į dukrą Elizą labai paprastas – jei jai gyvenime pasiseks, tai ir jam, tėvui, šis tas nubyrės. Garsiąją dainą „Jei gyvenime pavyks“ G. Prunskus atliko itin meistriškai ir netradiciškai – įprasta šią dainą perteikti itin lėtai, lyg įsibėgėjant ir niekaip nepakylant. Orkestras pagreitino tempą ir tai tik į naudą. Dulitlo ir jo draugų siausmas – vienas sėkmingiasuių miuziklo scenų.

Įsiminė ir epizodai su aukštuomenės žirgų lenktynėmis, originaliai perteikti išsipuošusių ponų/ponių patrepsenimai. Tarp tų tuštokų ir su ironija parodytų aukštuomenės ponių išsiskiria Misis Higins – Rita Preikšaitė, kuri savo tolerancija, dėmesiu ir jautrumu paprastai gėlininkei sugeba suramdyti nenuoramą sūnų profesorių.

Būtina paminėti Dainių Bervingį. Juk be sukurtos meistriškos miuziklo choreografijos, jis suvaidino ir Zoltaną Karpatį, Higinso mokinį fonetiką, savo landumu ir įkyrumu gerokai pabodusį visiems aukštuomenės priėmimo dalyviams, tačiau žiūrovams suteikęs galimybę smagiai kvatotis.

Kauniečių „Mano puikioji ledi“, manau, visais atžvilgiais itin vykęs, nūdieniškas, gaivalingas pastatymas, suteikęs šiam klasikiniam miuziklui naują spindesį, priminęs ir apie nekintamas vertybes –asmenybės tobulėjimą, šviesos ir išminties siekimą, pagaliau apie tikrąją meilę, ateinančią nejučia. Juk „Visada yra galimybė. Jei gyvenime pavyks“…

Populiarus nuo pat premjeros

Stulbinančio populiarumo, mėgstamas visame pasaulyje miuziklas Niujorke buvo pastatytas 1956 m., ir tai vienintelė nepakartota kompozitoriaus F.Loewe ir libreto autoriaus A.J.Lernerio sėkmė. Spektaklio premjera įvyko prestižiniame Brodvėjaus teatre, pagrindinius vaidmenis sukūrė žymūs artistai Julia Andrews ir Richardas Burtonas.

Miuziklo libretas parašytas pagal airių kilmės anglų dramaturgo George'o Bernardo Shaw pjesę "Pigmalionas" (1912 m.). Pjesė pasakoja apie šiukšlininko Dulitlo dukterį, kalbančią baisiu gatvės žargonu, ir profesorių Higinsą, susilažinusį su bičiuliu Pikeringu, kad per pusę metų išmokys merginą kalbėti dailia literatūrine anglų kalba – taip ji tapsianti tikra ledi.

Šis satyrinis kūrinys savo laiku taip pat buvo populiarus, tačiau plačiau šią pjesę išgarsino to paties siužeto miuziklas. "Mano puikioji ledi" Brodvėjuje buvo rodoma dvejus metus iš eilės (2 717 spektaklių), o pasirodymai Londone taip pat sumušė visus iki šiol čia rodytų sceninių veikalų rekordus.

Neblėstančiam F.Loewe ir A.J.Lernerio miuziklo populiarumui daugelyje pasaulio šalių itin padėjo to paties pavadinimo kino filmas (1964 m.), kuriame Elizos Dulitl ir Higinso vaidmenis sukūrė garsūs amerikiečių kino aktoriai Audrey Hepburn ir Rexas Harrisonas.

Meilė iš antro karto

Kauno scenoje miuziklas "Mano puikioji ledi" pirmą kartą pastatytas 1965 m., kai šis žanras žengė pirmuosius žingsnius Europoje, ir ilgam įsitvirtino teatro repertuare, sulaukdamas vis naujų interpretacijų.

Naująjį spektaklį kurianti režisierė Viktorija Streiča sako, kad ilgametė miuziklo "Mano puikioji ledi" pastatymų istorija Kaune tapo jai sudėtingiausiu kūrybiniu faktoriumi. "Daugelis teatro artistų prisimena ankstesniuosius spektaklius, jie buvo geri, gražūs, vizualūs, linksmi. Šis miuziklas – viena šio teatro legendų. Kova su praeities šešėliu yra sunkiausia, man vis primenama, "kaip buvo anksčiau". Todėl noriu sukurti kažką kito", – sako ji.

Režisierė neslepia nebuvusi ypatinga šio miuziklo gerbėja: "Ko gero, deramai jo neįvertinau. Kai gavau progą miuziklą režisuoti, susipažinau su medžiaga ir tiesiog ją įsimylėjau. Supratau, kad tai – nuostabi dramaturgija ir viena keisčiausių meilės istorijų. Pamilau ją ir dabar kuprinėje nuolat nešiojuosi "Pigmalioną", pagal kurį ji parašyta."

D. Rimeikos nuotr.

Kelionė laiku

Režisierė ir spektaklio vizualikos kūrėjai – scenografas Artūras Šimonis bei kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė orientavosi į kitą laikotarpį, nei librete, į miuziklo sukūrimo metus, XX a. šeštąjį dešimtmetį.

"Tai buvo paskutinis moteriškumo klyksmas, kai dar vyravo skulptūriniai kostiumai, moteriški siluetai. Tai laikotarpis, kai prasidėjo divų kūrimo fabrikai, užgimė etaloninės figūros – Marilyn Monroe, Sophia Loren. Jas mylėjo visi pasaulio vyrai, jomis norėjo būti visos pasaulio moterys", – sako kostiumų dailininkė K.Daujotaitė.

"Pigmaliono legenda – mitas apie tobulos moters, deivės kūrimą. Pigmalionas kalė Galatėją iš marmuro, čia atsispindės divų gaminimo laikmetis, todėl tai puikiai susisieja. Norisi kažko skulptūriško, netgi ir sąsajų su filmu, kuriame vaidino A.Hepburn", – jai antrina režisierė.

Siužeto dinamika

Pagrindinį – Elizos Dulitl – personažą miuzikle įkūnija net trys solistės: Marija Arutiunova, Ingrida Kažemėkaitė ir Ieva Juozapaitytė. Artistės pripažįsta, kad kelias metamorfozes per spektaklį patiriančios herojės vaidmuo sukelia nemažai iššūkių – per tris valandas trunkantį spektaklį iš prasčiokės tenka tapti ledi ir tai yra itin nelengva užduotis.

"Keičiasi ne tik mūsų drabužiai, bet ir dainavimo maniera, kalba, veido mimikos, kūno plastika. Be to, draminiuose spektakliuose aktoriai tekstus dažniausiai deklamuoja, operoje – dainuoja, operetėje yra šokio elementų. O mes šįkart atliekame viską", – viena kitai pritaria dainininkės.

Pagrindinio vaidmens atlikėjos sutaria, kad spektaklyje jų herojė įvairiausiomis spalvomis atskleidžia amžinąsias vertybes – tikėjimą, viltį ir meilę. Pasak trijų Elizų, šiame miuziklo pastatyme žiūrovų laukia nemažai netikėtumų. Ne tik moteris turėtų pakerėti įspūdingi K.Daujotaitės kurti kostiumai. Vien pagrindinė herojė jų turės šešis. "Stebins ir įdomūs scenografijos bei vaizdo efektų sprendimai, kokių šiame teatre dar nebuvo. Tačiau nesinori išduoti visų detalių, nes sugadinsime netikėtumo malonumą", – įspūdžiais dalijasi M.Arutiunova, I. Kažemėkaitė ir I.Juozapaitytė.

Šis miuziklas – viena šio teatro legendų. Kova su praeities šešėliu yra sunkiausia, man vis primenama, "kaip buvo anksčiau". Todėl noriu sukurti kažką kito.

Personažų magija

Elizos mokytojo, fonetikos profesoriaus Henrio Higinso vaidmenį spektaklyje kuria teatro solistai Raimondas Baranauskas ir Laimonas Pautienius.

Naujasis spektaklis bus fantastiška proga ilgesniam laikui teatro scenoje vėl matyti vieną puikiausių Lietuvos baritonų L.Pautienių. Jis mūsų šalies publikai geriausiai žinomas iš bohemiečių operose dainuotų vaidmenų, o nemenką kūrybinės karjeros laiką praleidžiantis Diuseldorfo teatre Deutsche Oper am Rhein.

Paklaustas apie jo kuriamą personažą, solistas sako, kad jam Higinsas – tiesiog kompleksuotas žmogus, gyvenantis siaurame knygų pasaulyje, vis dar globojamas mamos, sąmoningai nesidomintis aplinkiniu pasauliu ir nesistengiantis prie jo prisitaikyti. Ir būtent Eliza padeda jam suvokti, kad yra kitas pasaulis, kad jame gyvena kitokie žmonės, kad egzistuoja jausmai, kurie pakeičia juos abu.

"Šiandien man sunku suprasti, kad tokių užkietėjusių viengungių gali būti, bendrauti su tokiu žmogumi gal būtų įdomu, bet vargu ar norėčiau. Higinso metamorfozė akivaizdi, tačiau jo požiūris į Elizą taip ir lieka paslaptimi", – mintimis apie kuriamą personažą dalijasi L.Pautienius.

Kitas profesorius Higinsas – Raimondas Baranauskas – sako, kad didžiausias iššūkis šiame spektaklyje yra tai, kad jame labai daug kalbamųjų tekstų: "Nors tai miuziklas, nedainuojamų tekstų turbūt užtektų dviem kitiems spektakliams. Pjesė "Pigmalionas" parašyta prieš daugiau nei šimtą metų, bet sąsajų su šiandiena čia galima rasti daug. Mano vaidinamas Henris – profesionalas, paniręs į savo sritį, tačiau socialiniame gyvenime jis nėra labai nuovokus. Jei ne misis Pirs, jis galėtų ir su chalatu į gatvę išeiti. Šiais laikais galima sutikti daug puikių savo amato specialistų, susitelkusių į savo sritį taip, kad net paprastas bendravimas sukelia nemažai iššūkių."

Spektaklyje užimtas beveik visas teatro meninis kolektyvas, šalia pagrindinių vaidmenų čia išvysime gausybę įvairiausių personažų, kuriuos kuria ne tik solistai, bet ir choro artistai. Muzikiniam spektaklio veiksmui vadovaus muzikinis vadovas Jonas Janulevičius ir dirigentas Virgilijus Visockis, jiems talkina chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, o įspūdingus masinius choreografinius numerius bei scenos judesį pastatė choreografas Dainius Bervingis.

Vardai ir veidai

Naująjį teatro sezoną pradėsiantys premjeriniai miuziklo spektakliai atkelti iš pavasario – visuotinis karantinas buvo paskelbtas likus kelioms dienoms iki pirmojo spektaklio.

Kauno muzikiniame teatre "Mano puikiąją ledi" pirmą kartą 1965 m. pastatė režisierius Rostislavas Andrejevas, tai buvo vienas geriausių jo kūrybinio palikimo darbų. Elizą vaidino Janina Ragaišytė, Stasė Repečkaitė, Marija Žilionytė, prof. Higinsą – Vytautas Rimkevičius ir Vytautas Blažys.

1986 m. šį veikalą Kauno scenoje įkūnijo baltarusių režisierius Semionas Šteinas ir dirigentas Saulius Domarkas. Elizos partiją dainavo D.Dirginčiūtė, L.Kinderytė, V.Sagaitytė, prof. Higinsas buvo J.Malikonis ir G.Maciulevičius. Spektaklis buvo rodomas beveik dešimt metų, tačiau jo populiarumas nė kiek nesumenko. Todėl miuziklas teatro repertuare vėl pasirodė 1998 m. – statė režisierius Gediminas Žilys, dirigentas Julius Geniušas, menininkai iš Austrijos – scenografas F.Kleinas ir kostiumų dailininkė H.Wartenegg, choreografas iš Estijos D.Harchenko. Spektaklyje pagrindinius vaidmenis sukūrė A.Cicėnaitė, R.Zaikauskaitė, G.Maciulevičius, V.Christauskas, T.Ladiga, M.Rekys D.Vėbra. Už Higinso vaidmenį šiame spektaklyje G.Maciulevičius buvo įvertintas aukščiausiu Lietuvos teatro meno prizu "Kristoforas" ir Kauno teatralų prizu "Fortūna".

F.Loewe ir A.J.Lernerio miuziklo "Mano puikioji ledi" premjeriniai spektakliai – rugpjūčio 29, 30 d., rugsėjo 3, 4, 5, 6 d. – 18 val.

Apie tai, kokia ji bus, kalbamės su vyriausiuoju teatro dirigentu Jonu Janulevičiumi (J.J.) ir teatro senbuviu solistu Gediminu Maciulevičiumi (G.M.).

– Miuziklo literatūrinis pagrindas – Bernardo Shaw pjesė "Pigmalionas". Kas atsispindi pavadinime "Mano puikioji Ledi"?

J.J.: Manau, kad miuziklo pavadinime užkoduotas dviejų pagrindinių veikėjų – Elizos ir Higinso santykis. Šio santykio atsiradimas, tapsmas ir virsmas. Sakinio pabaigoje – daugtaškis. Tai Higinso pozicija, nes pavadinime yra žodelis "mano". Profesorius Henris Higinsas tampa pjesės pasakotoju, žvelgiančiu per savąją prizmę. Jo tekste yra frazė: "Be manęs tu būtum niekas. Aš tave iškėliau iš purvo, sutvėriau, tu, nedėkingas gamtos vaike." Išryškėja dvi dramaturginės linijos. Viena jų – moters transformacija. Gatvės merginos, gėlių pardavėjos virsmas į aukštuomenės Ledi. Antroji linija – Higinsas. Spektaklio pradžioje jis deklaruoja, kad vos įleidus moterį į namus prasidės pragaras. Spektaklio pabaigoje jis lieka egocentriškas: "Ji – mano puikioji Ledi, bet tai aš ją sutvėriau. Ji – mano." Pats B.Shaw užkodavo tai savo "Pigmalione". Juk daugelis egocentrikų myli egoistiškai. Ne bendro ryšio, o egoistiška meile. Jam net neįdomu, ar jai jis patinka. Svarbu, kad ji patinka jam.

Tai dramos spektaklis su muzika, kur didžiausias dėmesys skiriamas vaidybai. Kiekvieno personažo linija turi vystytis kaip vienas, ištisinis veikalas.

G.M.: Šis miuziklas ir B.Shaw pjesė – labai artimi. Miuziklo fabula sudėtinga, kelianti didžiulius iššūkius Muzikinio teatro artistams – dainininkams. Tai dramos spektaklis su muzika, kur didžiausias dėmesys skiriamas vaidybai. Kiekvieno personažo linija turi vystytis kaip vienas, ištisinis veikalas. Pjesė sudėtinga žvelgiant psichologiniu aspektu. Higinso vaidmens atlikėjui tenka nelengva užduotis, nes jo personažas – senbernis. O kaip jį suvaidinti, jeigu tokios gyvenimiškos patirties nėra? Lygiai tas pats ir Pikeringas. Tai dviejų senbernių koalicija. Tai pajausti ir suvaidinti – sudėtingas uždavinys.

– Kuo ypatingas tokio, ne vieną gyvavimo dešimtmetį skaičiuojančio miuziklo spektaklis? Nuo jo sukūrimo prabėgo daugiau nei 60 metų, o populiarumas vis neblėsta, tad kur ta ilgaamžiškumo paslaptis?

J.J.: Šį miuziklą galima lyginti su Kurto Weillio "Trijų grašių opera" – ji labiau artima miuziklo žanrui, nei žanro klasika laikoma "Mano puikioji Ledi". Spektaklio kūrimo metu buvo praūžusi naujosios Vienos klasikos banga, visu pajėgumu kūrė Dmitrijus Šostakovičius ir Sergejus Prokofjevas. Muzika kalbėjo modernia kalba. O F.Loewe miuzikle vyrauja paprasta funkcinė harmonija: tonika, dominantė, subdominantė. Tiesa, joje gausu džiazo stilistikai būdingų elementų – partitūroje daug alteracijų. Miuziklą "Mano puikioji Ledi" drąsiai galiu lyginti su klasikine operete. Miuziklas, kaip žanras, bėgant metams moduliavo: šiuolaikiniuose spektakliuose beveik neliko išgrynintų prozos epizodų – jų tėra vos 20 proc. "Mano puikioji Ledi" – kažkas panašaus į Henriko Ibseno "Perą Giuntą". Čia proza užima daugiau laiko nei muzika. Taigi, kūrinio konstrukcija yra artima operetei. Veiksmas vystosi prozos epizoduose, o muzikiniai numeriai virsta emocine išraiška. Miuziklu šis veikalas vadinamas dėl efektyvesnių šokio epizodų, mažiau išnaudojamų operetėje. Netgi pirminė veikalo orkestruotė artimesnė operetei. Orkestras dažnai dubliuoja vokalą, o šių dienų miuzikle skamba tik akompanimentas. Net ritmo grupės čia nėra – tik būgnų komplektas. Ritminės gitaros ir klavišinių funkcija perduota arfai. Toks klasikinis partitūros variantas turėtų gerai susisieti su scenografija, kuri bus modeliuojama nespalvoto filmo stiliumi. Juoda ir balta spalvos scenoje, išryškinančios stilingus kostiumus ir ne per tiršta muzikinė kalba – du esminiai aspektai, padėsiantys naujai pažvelgti į šį miuziklą. Muzikinis skaidrumas ir dviejų tonų vaizdinė medžiaga – puikus derinys, kurį reikia pamatyti.

Ypatumas: "Mano puikioji ledi" konstrukcija ir orkestrui tenkančiu vaidmeniu artimesnė operetei nei miuziklui.

G.M.: "Mano puikioji Ledi" – miuziklo klasika. Tai nėra kūrinys, turintis keleto šimtmečių istoriją, kaip garsiosios operos, bet vis dėlto klasika. Dabartinis pastatymas kitoks, nei mūsų teatre buvo iki šiol: išryškinti anksčiau kupiūruoti epizodai, kitokia orkestruotė. Laikomasi originalaus miuziklo partitūros varianto, bet jis papildomas vėlesnių aranžuočių intarpais: stepu, džiazinėmis ritmo figūromis. Manau, kad orkestro skambesys bus pilnesnis nei anksčiau, orkestruotė atskleidžia daug žavių harmoninių momentų.

– Kuo naujasis miuziklo pastatymas galėtų sužavėti šių dienų publiką?

J.J.: Vienas naujumo požymių – išgrynintas tekstas. Ankstesniuose variantuose tekstas buvo verstas iš rusų kalbos. Šį kartą tiek kalbami, tiek dainuojami tekstai atspindi originalią anglišką versiją. Žinoma, pasikeitę teatro kolektyvai taip pat įneš naujo vėjo. Visuose teatro kolektyvuose stebiu nuolatinį progresą, tad galiu tvirtinti, kad spektaklis sužibės nauja kokybe. Šį kartą dainininkai naudos mikrofonus, nes mikrofoninis dainavimas leidžia geriau išnaudoti dinaminius niuansus. Ankstesniame pastatyme orkestras turėjo būti pritildytas, kartais netgi aukojant kai kuriuos orkestro balsus – reikėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp neįgarsinto vokalo ir orkestro. Miuziklo dainavimas turi savo specifiką, jis dainininkui atveria galimybes nesilaikyti tradicinių vokalinių stereotipų. Jam nereikia dainuoti tiesiai į salę, jis gali būti veiksme, laisvai gyventi scenoje, nebijodamas nusisukti nuo žiūrovo.

G.M.: Man, kaip šio spektaklio veteranui, naujasis teksto vertimas nėra labai artimas. Mintinai žinau senąjį ir dabar scenoje girdimi nauji tekstai mane šiek tiek trikdo. Ar naujasis vertimas padės plačiau atskleisti pjesės esmę – pamatysime vėliau. Tai režisierės sumanymas, kuriame man kažkas priimtina, o kažkas – ne. Naujajame pastatyme aktoriai naudoja tam tikrą slengą – literatūrinės kalbos klaidų visumą. Man tai šiek tiek per aštru. O pati pjesė šiandien ypač aktuali, nes kaip anksčiau, taip ir dabar egzistuoja skirtingi visuomenės sluoksniai. Vieni – išsilavinę, kiti – nelabai, o spektaklyje tai akivaizdžiai parodoma. Eliza – iš prigimties užkoduota Ledi. Kodėl Higinsas pamato, kad iš jos galima kažką padaryti? Paimk kokį nors valkatą ir padaryk iš jo inteligentą – ko gero, nepavyks. O juk būna ir atvirkščiai, kai žmonės iš inteligentų tampa valkatomis. Pabandyk iš valkatos išgauti inteligento ekstraktą... Šioje pjesėje tai ir daroma: parodomi skirtumai tarp žmonių, atskleidžiama visuomenės sluoksnių amplitudė nuo Kovent Gardeno valkatų iki pačios Anglijos karalienės. Autoriai to siekia: atskleisti visą šią luomų virtinę. O juk tai – mūsų dabartinės Lietuvos visuomenės sluoksnių iliustracija.

Darna: "Muzikinis skaidrumas ir dviejų tonų vaizdinė medžiaga – puikus derinys, kurį reikia pamatyti", – akcentuoja J.Janulevičius.

J.J.: Žvelgdami į pagrindinių herojų hierarchiją, galime pastebėti, kad dabartinė mūsų visuomenė nėra labai nutolusi nuo anuometės, Viktorijos laikų Anglijos. Jos susisluoksniavimas būdingas ir dabarčiai. Kaip šis kūrinys skambėjo tuomet, kai pasaulis buvo suskirstytas į Rytus ir į Vakarus? Juk rytinėje pasaulio pusėje, pradedant Kinija ir baigiant Sovietų Sąjunga, visuomenės sluoksniai oficialiai neegzistavo. Liaudis buvo labai vieninga ir vientisa. Kai ištrūkome iš komunistinio glėbio, susisluoksniavimas atsirado labai greitai, drastiškai ir, drįsčiau teigti, nelabai teisingai. Elitu tapo ne tie, kurie turėjo juo tapti. Pažvelkime į Higinso personažą. Jis mokslininkas, profesorius, tyrinėjantis leksiką ir dialektiką, aukščiausio kultūrinio sluoksnio atstovas. Bet pjesėje jis rodomas kaip užkietėjęs viengungis, tipinis angliškas personažas, gyvenantis su pagyvenusia ekonome, tarnaitėmis ir... įsišaknijusiu egoizmu. Jis sausas ir neigiantis turįs jausmus. Individas, iš vieno požiūrio taško keliantis pagarbą, iš kito – nesimpatiškas. Herojų publika turėtų įsimylėti. Bet šiuo atveju visas publikos simpatijas laimi Eliza. Apie Higinsą žiūrovas galvoja: "Kaip tu nesupranti, kad ji tave myli?" Ir kai Eliza atstumia Higinsą, publika tai palaiko. Eliza išeina aukštai pakelta galva. Todėl dar negalime pasakyti, kuo baigsis spektaklis. Ar Higinsas bus vertas Elizos meilės, ar ne? Priklausys nuo Higinso vaidmens atlikėjų. Ko gero, kuo baigiasi ši istorija žiūrovui teks nuspręsti pačiam. Ankstesniame, Ginto Žilio režisuotame pastatyme, kai Higinsą vaidino Gediminas Maciulevičius, susidarydavo įspūdis, kad pagrindiniai herojai lieka kartu. O dabar dar nežinia, į kurią pusę nuves šio pastatymo daugtaškis.

G.M.: Ar Eliza ir Higinsas liks kartu? Norėčiau, kad taip būtų. Manau, kad Eliza grįžta pas Higinsą todėl, kad įsimyli tą stuobrį. Kai ji pabėga nuo Higinso ir grįžta į Kovent Gardeną – nebepritampa prie ankstesnės aplinkos. Grįžti į ankstesnį visuomenės sluoksnį ji nebesugeba. Dainuodama paskutinę ariją ji galutinai susipyksta su Higinsu. Išvadina jį paskutiniais žodžiais, išsako jam viską: kad jis nesugeba mylėti ir tarp jų negali nieko būti. Ir tada – viso gero. Bet šis "viso gero" pasakomas su klaustuku. Manau, kad ji jau tuomet žino, kad grįš. O tuomet kai grįžta, aptinka Higinsą klausantis jos balso įrašų. Kodėl? Jam jos trūksta. Tai savita meilės apraiška. Prisirišimas. Higinsas supranta, kad be jos negali toliau visavertiškai gyventi. Todėl manau, kad pabaiga turėtų būti laiminga.

– Atsigręžkime į istoriją. Kaip vakarietiškas miuziklas atsidūrė Sovietų Sąjungos teatruose?

J.J.: Šis miuziklas Sovietų Sąjungoje pasirodė apie 1960 m., kone iškart po parašymo. Kaip jis sugebėjo prasiveržti pro geležinę uždangą? Ko gero, tai gana banalus reikalas. Sovietų Sąjungoje niekas nekontroliavo vakarietiškų veikalų autorinių teisių – tai buvo atskira kultūrinė orbita, tad partitūra, ko gero, buvo tiesiog nurašyta nuo garso takelio. Na, o pro komunistinę cenzūrą šis spektaklis praėjo paprastai: pjesėje kalbama apie vargšę gatvės mergaitę. Ji buvo paruošta, išmokyta, išdresuota bei infiltruota į sugedusią buržuazinę visuomenę, kurioje dėl savosios proletariškos prigimties nepritapo. Ji nepasidavė buržuazinei moralei. Tam antrina ir jos tėvo Dulitlo linija – iki pašaknų proletariška. Manau, kad sovietinė cenzūra labai džiaugėsi scena, kurioje Dulitlas įrodinėja buržuazinės moralės supuvimą. Žvelgiant iš nūdienos pusės, proletariato problema nebėra tokia aktuali. Tad lieka rodyti kūrinį tokį, koks jis yra. Iš dainos žodžių neišmesi, tad ideologiją mes bandome perteikti šiek tiek naujai, o kita vertus – artimiau B.Shaw idėjoms.

– Kokias muzikines charakteristikas kompozitorius suteikia pagrindiniams miuziklo veikėjams?

J.J.: Miuzikle "Mano puikioji Ledi" skamba trys–keturi visiems žinomi muzikiniai numeriai: Elizos daina, Fredžio dainelė, Dulitlo kupletai. Tai – kultiniais tapę kūriniai. Personažų charakteristikas kompozitorius plėtoja klasikiniu kompoziciniu būdu: kiekvienas personažas turi savo lydinčias temas, išreikštas melodine ar ritmine faktūra. Dulitlą muzika nutapo sunkų, avintį auliniais batais, grubiais rūbais. Tam suponuoja variniai pučiamieji – trombonai, tūba, boso linija. Tiesa, Higinsas neturi labai ryškios muzikinės linijos ar įsimintinų muzikinių numerių. Mano manymu, tai lemia jo charakteris: sausas moksliukas.

G.M.: Vokalinės šio miuziklo partijos paprastos. Čia nėra išplėtotų solinių momentų, vyrauja kupletinė forma, dainelės, nėra ryškių duetų, ansamblių, išplėtotų finalų. Elizos soliniai numeriai yra daug gražesni nei Higinso, jie skamba visame pasaulyje. Fredžio dainelė tapo pasauliniu hitu, o Higinsas – nuskriaustas. Jį nukonkuruoja net Dulitlas, kurio kupletai kur kas įsimintinesni. Tai reiškia, kad kompozitorius į Higinso personažą koncentravosi iš dramaturginės pusės. Kiekvienas kompozitorius turi savas simpatijas ir jam patinkančiam personažui skiria daugiau dėmesio. Nors pastebiu tokią tendenciją – moterims kompozitoriai visada rašo gražiau nei vyrams. Dėl to juokaudamas sakau: mes jaučiamės nuskriausti.

Aktualu: G.Maciulevičius siužete įžvelgia paraleles su nūdienos Lietuvos visuomene.

– Kokia Jūsų asmeninė patirtis dirbant F.Loewe miuzikle "Mano puikioji Ledi"?

J.J.: Šis miuziklas – mano pirmasis diriguotas spektaklis, su juo baigiau muzikos akademiją. Ankstesnis variantas iki smulkmenų išlikęs atmintyje, todėl man sunkoka žvelgti į naująjį pastatymą šviežiomis akimis. Tikiu, kad bus nemaža dalis publikos, puikiai atsimenančios ankstesnį spektaklį. Jie lygins ir teis. Tad mūsų, spektaklio statytojų, užduotis – padaryti geriau, nei buvo prieš tai. Buvo Semiono Šteino pastatymas, buvo G.Žilio pastatymas. Viktorija Streiča iš pagrindų permąsto pjesę ir pastatymą kilsteli į naują erdvę. Kokybės kartelę keliame dar aukščiau. Žinoma, tarp publikos visada atsiras skeptikų ir optimistų, bet naujasis pastatymas tikrai turi skanėstų ir publika juos išgirs. Mes atsigręžiame į praeitį, į originalią miuziklo versiją, bet mūsų publikai tai bus nauja. Ir tai išties žavu.

G.M.: Man tai – trečiasis spektaklio pastatymas. Iki tol du kartus vaidinau Higinsą, dabar įkūniju pulkininką Pikeringą. Šis pastatymas labai skiriasi nuo ankstesniųjų. Pirmąjį kartą dirbome su režisieriumi S.Šteinu. Jis stengėsi atkartoti amerikiečių kino filmą, jo mizanscenas, buvo labai gerai įsigilinęs į spektaklio veiksmą. Valandomis sėdėdavome prieš jį, kartodami tekstą pagal jo įsivaizdavimą. Jeigu nuklysdavai – grąžindavo prie savos idėjos. Jis turėjo labai aiškią viziją ir aktoriaus improvizacijas pavergdavo savosios interpretacijos pusėn.

Nuotaika: šviesus ir smagus – taip apie Viktorijos Streičos režisuojamą miuziklą sako jo kūrėjai.

Antrajame pastatyme G.Žilys dirbo panašiai: nenuklydo nuo kino filmo. Abu pastatymai buvo gan panašūs, bet gerai sukalti. Toks spektaklis gali būti rodomas ilgai. Koks bus dabartinis Higinsas, kol kas sunku atsakyti. Kai aš vaidinau šį personažą, jis buvo palaipsniui auginamas. Dabar jis labai kontrastingas, netgi piktokas, isteriškas. Mano manymu, jis toks nėra. Jis – turintis savo pasaulėžiūrą, filosofiją ir psichologiją, neperžengiantis ribų. Jis – aukštuomenės atstovas, džentelmenas, profesorius ir mokslininkas. Ar jis cinikas? Ne. Viduje jis pakankamai žmogiškas. Ir galų gale jis įsimyli Elizą. Tiek kaip moterį, tiek kaip savo kūrinį. Kaip Pigmalionas.

Pasvarstykime, ar verta kiekvienam iš mūsų tapti Pigmalionu ir pačiam susikurti savo meilės objektą? Iš tiesų, mes jį seniai nusilipdę. Kiekvienas žmogus turi savąją viziją, savaip suvokia gyvenimo prasmę, savaip į tai žvelgia. Kiekvienas tikras vyras turi savo gyvenimo moterį – jis pats ją kuria. Žinoma, mūsų gyvenimo moterys taip pat kuria savo gyvenimo vyrą. Nori jį padaryti geresnį ar geresnį sau. Ir mes, vyrai, norime, kad moterys būtų geresnės mums. Žmonės yra skirtingi. Net ir vedę jie lieka skirtingų pažiūrų, skirtingų nuomonių, bet bėgant gyvenimui tos nuomonės asimiliuojasi ir tampa bendromis. O jeigu netampa – žmonės išsivaikšto į skirtingas puses. Taigi, galima teigti, kad šis spektaklis – apie gyvenimą. Vienose pjesėse būna daugiau fantazijos nuokrypių, kitose – mažiau, bet ši – gana realistiška. Manau, kad "Mano puikioji Ledi" tikrai bus geras ir įdomus miuziklas. Žiūrovai eis ir su malonumu žiūrės šį spektaklį. Tai – šviesus spektaklis. Čia nėra nei žudynių, nei piktumo, nes jo dvasia – šviesi. "Mano puikioji Ledi" – smagi pasakėlė, galbūt – smagi realybė. Tiesiog – smagi istorija.

Kas? miuziklo "Mano puikioji ledi" premjera.

Kur? Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

Kada? rugpjūčio 29 d. 18 val.

Sudėtinga persikūnyti

"Mano puikioji ledi" – visų laikų populiariausias amerikiečių miuziklas. Jis sukurtas pagal anglų dramaturgo George‘o Bernardo Shaw pjesę "Pigmalionas" (1912). Pjesė pasakoja apie šiukšlininko Dulitlo dukterį Elizą, gatvėje pardavinėjančią gėles. Mergina kalba baisiu gatvės žargonu, jos manieros – prasčiokiškos. Vis dėlto Elizos kasdienybė pasikeičia, kai profesorius Henris Higinsas su bičiuliu pulkininku Pikeringu susilažina, kad per pusę metų išmokys merginą kalbėti dailia literatūrine anglų kalba. Taip ji taps tikra aukštuomenės ledi. Eksperimentas pavyksta, tačiau kas toliau?

Stačiokę Elizą miuzikle įkūnija net trys solistės: Marija Arutiunova, Ingrida Kažemėkaitė ir Ieva Juozapaitytė. Artistės prisipažino, kad spalvingas vaidmuo sukelia nemažai iššūkių. "Eliza Dulitl per vieną spektaklį transformuojasi net tris kartus, – pastebėjo I.Kažemėkaitė. – Pirmoji Eliza – gatvės mergina, pragyvenanti iš prekybos gėlėmis. Antroji yra tarpinis variantas tarp prasčiokės ir ledi. O trečioji Eliza jau rafinuota, elegantiška aukštuomenės dama. Tad visiškai pasikeičia jos kūno kalba, balso tembras, kalbėsena. Pagrindinės spektaklio herojės virsmas be galo ryškus. Kad galėtume jį tinkamai perteikti, visa tai turime išgyventi pačios. Tad vaidmuo tikrai nelengvas, bet sunkumų ir iššūkių nebijau. Juk jie veda į priekį ir suteikia daugiau patirties", – tikino solistė.

I.Kažemėkaitei pritarė ir kolegės. Pasak I.Juozapaitytės, per tris spektaklio valandas iš prasčiokės virsti ledi – nelengva užduotis. "Keičiasi ne tik mūsų drabužiai, bet ir dainavimo maniera, kalba, veido mimikos, kūno plastika. Be to, draminiuose spektakliuose aktoriai tekstus dažniausiai deklamuoja, operoje – dainuoja, operetėje yra šokio elementų. O mes šįkart atliekame viską, – atkreipė dėmesį solistė. – Manau, kad Elizos vaidmenį galime sau pritaikyti kaip moterys. Į jos pokyčius galima žvelgti kaip į paauglės virsmą brandžia, solidžia moterimi. Pagaliau ji turi vardą visuomenėje, drąsiai išsako savo nuomonę, rodo pavyzdį kitiems."

Pasak artisčių, sunkiausia repeticijų dalis buvo sujungti tris Elizas į vieną. "Iš pradžių kelias dienas repetuodavome vieną sceną, kelias – kitą. Tad spėdavome persiorientuoti iš prasčiokės į aukštuomenės damą. Tačiau, pradėjus scenas jungti į vientisą veiksmą, pokyčiai turėjo įvykti staiga", – prisiminė I.Juozapaitytė.

M.Arutiunova pastebėjo, kad Elizos portrete svarbus jos teisingumas, vidinis tyrumas, atkaklumas. "Manau, kad Eliza Dulitl visada turėjo ką pasakyti, tačiau ji nemokėjo savęs atskleisti. Mergina buvo prastų manierų, kalbėjo gatvės žargonu. Be to, į prasčiokę mergiūkštę su gėlėmis niekas tiesiog nežiūrėjo rimtai, – svarstė solistė. – Tačiau, pramokusi aukštuomenės etiketo ir taisyklingos kalbos, Eliza pagaliau gali į save atkreipti dėmesį. Tad ir visuomenė į ją ėmė žvelgti kitaip."

Iki sielos gelmių

Savo kuriamą Elizą M.Arutiunova regi tarsi sužeistą žvėrelį. Pagrindinė miuziklo herojė gyvena viena, o alkoholikas tėvas prieš ją smurtauja ir kaulija pinigų, kuriuos ji sunkiai uždirba Londono gatvėse. Apie Elizos mamą pjesėje net neužsimenama.

Šiame spektaklyje matau pagrindines gyvenimo vertybes – tikėjimą, viltį, meilę.

"Manau, kad vargingai gyvenanti Eliza slapta svajoja tapti ledi ir patekti į aukštesnį visuomenės sluoksnį, nes tikisi rasti ten švelnumą, gražesnį gyvenimą. Galbūt, jeigu ji gyventų vargingai, tačiau turėtų mylinčią šeimą, buvimas ledi jai nerūpėtų, – mintimis dalijosi artistė. – Merginos svajonė – dirbti gėlių parduotuvėje, nes žibuokles ji pardavinėja tiesiog lauke. Tačiau Eliza negali įsidarbinti parduotuvės asistente, nes yra prasčiokė. Todėl ją interpretuoju kaip sužeistą žvėrelį, ieškantį geresnio gyvenimo. O jai reikia visai nedaug, kaip pati dainuoja, – kambarėlio, kur prisiglausti, krėslo, kur pasnausti, mylinčios šiltos rankos ir kad kas nors jos paklaustų, ar jai gera čia."

I.Juozapaitytė savąją Elizą įvardijo kaip tyrą ir nuoširdžią merginą. "Šiame spektaklyje matau pagrindines gyvenimo vertybes – tikėjimą, viltį, meilę. Eliza yra atvira, ji nemeluoja kitiems, kaip pati sako, už tiesą "duoda dantį", – pasakojo aktorė. – Dėl tikslo ji gali padaryti viską, jėgų semdamasi tik iš viduje turimo tikėjimo ir meilės. Svarbiausia tai, kad Elizos tyrumas nepakinta viso spektaklio metu. Ne veltui ją visur supa gėlės, juk tai – meilės, grožio, skaistumo simbolis."

I.Kažemėkaitė pabrėžė, kad kuriant vaidmenį kiekviena solistė jam pritaiko savo patirtis ir išgyvenimus. Todėl visų Elizos savitos ir skirtingos.

Kitoks pastatymas

Pirmasis miuziklo variantas Kaune buvo pastatytas dar 1965 m. Vis dėlto, pasak artisčių, naujasis spektaklis skirsis nuo ankstesniųjų. Visų pirma, režisierė Viktorija Streiča pasirinko kitą laikmetį – 1950-uosius. O originalus spektaklio veiksmas vystosi karaliaus Edvardo laikų Anglijoje. Šis sprendimas lėmė kitokias personažų manieras, kūno kalbą. Be to, buvo pakeistas ir tekstas.

"Šis pastatymas ypatingas ir tuo, kad anksčiau spektaklyje vaidinę aktoriai pakeitė savo personažus, – pasakojo I.Juozapaitytė. – Profesoriai Higinsai virsta pulkininkais Pikeringais, o Fredžiai – profesoriais Higinsais. Aktoriai, suvaidinę 300 spektaklių, kuriuose įkūnijo vieną personažą, dabar turi progą pamatyti viską iš kitos pusės. Pati taip pat jaučiuosi ypatingai, nes šiame spektaklyje kitados debiutavo mano tėvelis Vytautas Juozapaitis. Jis vaidino Fredį. O mama doc. Eglė Juozapaitienė prieš dešimt metų koncerte Kauno valstybiniame muzikiniame teatre debiutavo būtent Elizos dainele. Man tai taip pat pirmas debiutas šiame teatre, tad jaudulio nemažai. Tokios žavingos sąsajos tik dar labiau sustiprina norą dirbti ir paruošti geriausią variantą", – atskleidė solistė.

Aktorės pastebėjo ir tai, kad šiame miuzikle bus mažiau muzikos ir daugiau dramos. Spektaklis gausus kalbamų, o ne dainuojamų tekstų. Tai muzikinio teatro aktoriams nėra labai įprasta. "Šiame miuzikle nemažai prozos, o tai kelia konkrečius reikalavimus: tenka skirti didelį dėmesį ne tik vokaliniam atlikimui, bet ir aktorinei vaidybai", – atskleidė I.Kažemėkaitė. "Nors miuziklas nuotaikingas, jis tikrai nėra paviršutiniškas. Žiūrovai ne tik pasijuoks ir gerai praleis laiką, bet įžvelgs ir gilesnių prasmių, susimąstys", – tikino I.Juozapaitytė.

Universalios vertybės

Solistės negailėjo pagyrų miuziklo režisierei: V.Streičos suteikiama laisvė aktorėms ypač svarbi. "Ji nėra iš tų režisierių, kurie duoda griežtus, konkrečius nurodymus. Turime tam tikrą rėmą, tačiau galime daug interpretuoti ir kurti savo Puikiąją Ledi, – šypsojosi M.Arutiunova. – Režisierė priima kiekvieno idėjas, tad spektaklį kuriame visi kartu."

Kolegei pritarė ir I.Kažemėkaitė, kuriai tai ne pirmas V.Streičos režisuojamas spektaklis. "Mane žavi tai, kad režisierė atranda raktą į kiekvieno aktoriaus širdį, žino, ką patarti, kad visi suskambėtų gražiausiomis spalvomis. Diskutuodami atrandame sprendimus, kaip įsijausti į tam tikras personažo išgyvenamas situacijas", – tikino solistė.

Priešingai nei kitoms artistėms, I.Juozapaitytei tai pirmas darbas su V.Streiča, ir apskritai vaidinant miuzikle. "Esu labai dėkinga ne tik energingai režisierei, bet ir kolegoms, kūrybinei komandai, dirigentui Jonui Janulevičiui, prof. Vladimirui Prudnikovui, kuris man padeda ruošti šią partiją, bei teatro vadovui Benjaminui Želviui, kad priėmė mane į šią šeimą ir leidžia pasijusti jos dalimi", – šypsojosi ji.

Solistės žavėjosi ir choreografo Dainiaus Bervingio darbu. Anot jų, kartu su režisiere D.Bervingis sudaro puikų kūrybinį duetą.

Miuziklas "Mano puikioji ledi" žymus visame pasaulyje. Brodvėjuje jis buvo rodomas dvejus metus iš eilės, tad Niujorko žiūrovai išvydo net 2 717 spektaklių. Londone miuziklas taip pat pagerino visus iki šiol čia rodytų sceninių veikalų rekordus. Europoje jis pasirodė 1960-aisiais. Po kelerių metų vokiškos kultūros šalyse iš karaliaujančių pozicijų spektaklis netgi išstūmė populiariąją Johanno Strausso operetę "Šikšnosparnis".

Tačiau solistėms nekyla klausimų, kodėl miuziklas tiek metų žavi įvairių žemynų žiūrovus: jame nagrinėjamos universalios temos ir atskleidžiamos esminės vertybės, tad kiekvienas spektaklyje gali atpažinti save.

"Tai pasakojimas apie nuoširdų personažą, kuris yra dugne, tačiau nori pakilti aukščiau, ieško meilės, tyrumo, – sako M.Arutiunova. – Man patinka režisieriaus Kęstučio Jakšto kitados ištarta frazė: žmonės mėgsta atpažįstamumą. Išties žiūrovams įdomu, kai spektaklyje jie mato save."

Anot I.Kažemėkaitės, spektaklio istorija yra jaudinanti, intriguojanti ir kartu šmaikšti. "Be to, jame skamba nuostabi muzika, kūriniai, kurie jau tapo koncertiniais numeriais. Pavyzdžiui, Fredžio dainelė arba Elizos "Per visą naktį šokt", – pastebėjo ji.

Pasak pašnekovių, Kaune statomo miuziklo žiūrovų laukia nemažai netikėtumų. Juos žavės įspūdingi scenografės Kotrynos Daujotaitės kurti kostiumai. Vien Eliza spektaklio metu jų turės apie šešis. Stebins ir įdomūs scenografijos sprendimai, kokių šiame teatre dar nebuvo. "Mūsų įvaizdis bus kardinaliai kitoks, nei matėte kituose pastatymuose. Vis dėlto nenorime visko išduoti. Juk taip sugadinsime visą malonumą", – šypsojosi I.Juozapaitytė.