Marius atviras – į šią kelionę vyko po itin sunkios žiemos, kai laikas, rodos, sustojo, o tamsa užsitęsė per ilgai. Į amžiną atilsį teko išlydėti sielos draugę ir atlaikyti ne vieną siųstą išbandymą. Todėl nuotaikos namuose buvo itin slogios. „Žiemos pradžioje rašiau tekstą, kuris vadinosi „Pilni laukai mirties“ ir ten filosofavau apie tai, kad iš esmės toje tamsoje, kurią mes išgyvename didžiąją metų dalį, slypi nuostabių dalykų, tik juos labai sunku  pastebėti. Šitas gruodis ir sausis buvo žiauriai tamsūs, žiauriai sunkus jausmas buvo nutikęs“, – atviravo Marius.

Atėjus pavasariui pasijuto palengvėjimas – Antazavės žiemą pakeitė Sidnėjus, kuriame jaunas vyras praleido kelias dienas, o iš čia turėjo vykti į Papua Naująją Gvinėją. Nuo Sidnėjaus iki Papua Naujosios Gvinėjos – vos šimtas kilometrų, o gyvenimas skiriasi lyg atsidūrus kitoje planetoje. Šalies sostinė užima antrą vietą pasaulyje pagal įvykdomus nusikaltimus, vienam į gatvę nosies geriau nekišti. Vis tik pavojingiausia čia yra keliauti iš vienos šalies vietos į kitą. Šiuose etapuose Marių ir Daną lydėdavo vietinis žmogus. Bet net ir su juo vyrai atsidūrė per plauką nuo užpuolikų. Marius prisiminė vieną kelionę autobusiuku, su kuriuo  turėjo įveikti penkias valandas trunkantį atstumą.  

LNK nuotr. 

„Paaiškėja, kad priekyje stovi plėšikai, kurie, užsitempę medį ant kelio, stabdo visas mašinas, keliautojus  išlaipina ir visus apiplėšia.  Sužinojome, kad šalia yra kažkokia policijos nuovada, sako važiuojame iki tos policijos, atvykstame, o ten tvora, žolė užaugus tokio aukščio, kad atrodo, jog žmogaus nėra buvę trejus metus, sėdi kažkokie du veikėjai, kurie tiesiog saugo policijos nuovadą, o policijos nėra išvis.

Gidas sako, slėpkite savo daiktus. Aš pasą pasiėmiau, turėjau dar grynųjų, tuos eurus po sėdyne į tokį įplyšimą įkišau, o pasą pakišau po palange.  Su mumis važiavęs vedlys ir jo pagalbininkai bandė nuraminti sakydami, nebijokit, čia tik vagys, o ne nusikaltėliai, jie tik jus apvogs, bet negrobs ir nežudys. Su tokiomis optimistinėmis nuotaikomis teko laukti atomazgos. Bet, laimei, plėšikai prisirinko pinigų iš kitų pro juos važiuojančių žmonių ir išvyko savais keliais“, –  pasakojo M. Lucka.

Dar visai neseniai pasaulis galvojo, kad Papua Naujoji Gvinėja yra apgyvendinta tik pakrantėse, o džiunglės yra neįžengiamos. Tačiau prieš šešiasdešimt metų čia atskridę australų tyrinėtojai ir aptiko milijoninę populiaciją, kurią sudarė šimtai skirtingų genčių. Vieni nuo kitų gyvenančių netoli, tačiau kalbančių skirtinga kalba, kitaip atrodančių ir kuriančių skirtingą gyvenimo būdą. Visus juos – tiek gentainius, tiek kitus šalies gyventojus, vienija vienas įprotis – Betelio riešutas. Jį kramtant iš burnos pradeda veržtis  raudonas skystis, kurį norisi išspjauti. Ir spjaudymas jau tapo vietos gyventojų kultūros dalimi. Šį, mūsų akimis, ne tokį gražų įprotį visi komentuoja ir net giria, jei tai darai kažkaip geriau nei kiti. 

LNK nuotr. 

„Jei eini asfaltu, atrodo, kad čia buvo skerdynės, nes jausmas toks, kad visur kraujų pritaškyta. Ten, kur yra daugiau žmonių, gali būti labai lengvai apspjautas, nes visi spjaudosi ir turi vaikščioti ir tarp tų spjaudalų“, – pasakojo M. Lucka.

Visa Mariaus Luckos kelionės istorija ir išbandymai –  šį antradienio vakarą, 20 val., laidoje „Bus visko“ per LNK.

Šį ketvirtadienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Bučiuoju. Rūta“ knygos vertomis gyvenimo istorijomis ir tikrais išgyvenimais dalinsis žinomi žmonės.

Kunigas R. Doveika atvirai papasakos apie dėl nepritekliaus ir tikėjimo patirtas patyčias: „Mano „laimė“ kainavo labai brangiai: vaikystėje teko gyventi materialiai itin kukliuose namuose, patirti pažeminimo, pavydo, pykčio ir kitokių dalykų. Už meilę Bažnyčiai, kunigystei ir žmonėms, už buvimą matomam, neapsiribojant zakristijos kunigystės modeliu, teko išgirsti pašaipių replikų „reklamščikas“, „išrinktųjų kunigas“, „karjeristas“. Taip, tame kelyje buvo permąstymų, nevisavertiškumo jausmo, dvejonių. Bet visas dvejones nubraukia istorijos kai galiu padėti žmonėms“, – pasakos kunigas.

Televizijos, kino ir teatro aktorių J. Gaižauską parašyti knygą įkvėpė tūkstančio kilometrų piligriminė kelionė pėsčiomis iš Portugalijos į Ispaniją. „Piligrimų spektras labai platus: nuo senukų hipių porelės iš Pietų Afrikos iki prancūzės, kuri atsisakė ypač pelningo darbo Niujorke, nes atsibodo dirbti tik dėl pinigų. Pamenu, sėdėjau piligrimų kambarėlyje ir gurkšnodamas arbatą netyčia nugirdau kito piligrimo pokalbį telefonu – pasirodo, jis milijonierius ir tuo metu pirko salą, tačiau iš tiesų kelyje kas tu ir kiek turi pinigų nėra svarbu. Visi yra piligrimai“, – kelionėje patirtais nuotykiais ir atradimais dalinsis J. Gaižauskas.

Už meilę Bažnyčiai, kunigystei ir žmonėms, už buvimą matomam, neapsiribojant zakristijos kunigystės modeliu, teko išgirsti pašaipių replikų „reklamščikas“, „išrinktųjų kunigas“, „karjeristas“.

Dainininkei J. Šeduikytei knygos rašymas tapo terapija po nutrūkusios santuokos su Vidu Bareikiu. Moteris neslepia, kad šios skyrybos buvo be galo sunkios, tačiau sako per laikotarpį po skyrybų išmokusi daugiau nei per visą gyvenimą. „Skyrybos išmokė daugybės dalykų. Pirmiausia, negalima bandyti pakeisti kito žmogaus. Jei nepatinka, eik į kampą, pažliumbk ir keiskis pati. Taip pat išmokau, kad per prievartą laimingas nebūsi, dėl to reikia žiūrėti, ar abiejų žmonių prioritetai sutampa. Jei abiem reikia skirtingų dalykų, žmonės pradės vienas kitą varžyti ir slopinti. Kiekvienas eina į priekį ten, kur jam atrodo priekis. Vienam tai gali būti svajonė, o kitam – penki žingsniai atgal. Nors tekstą pradėjau rašyti su šviesa, bet iš tiesų tos šviesos mano gyvenime dar nebuvo, būtent rašydama galiausiai pati save už pakarpos ir ištraukiau“, – pasakos dainininkė.

Buvęs modelis ir televizijos laidų vedėja Aistė Paškevičiūtė šiandien gyvena beveik už valandos kelio nuo Vilniaus, o pagrindinis moters užsiėmimas yra rūpestis šeima, mat namuose ne tik mylimasis, bet ir trys vaikai. Tiesa, prieš metus dienos šviesą išvydo ir dar vienas Aistės kūdikis – knyga. „Tas viešas paveikslas, kuriuo gyvenau beveik dešimtmetį žiniasklaidos akiratyje, mane visiškai iščiulpė. Jam palaikyti skirdavau savo gyvybinę energiją, daugiau niekam kitam jos ir nebelikdavo. Būdama 27-erių išeikvojau savo rezervus, gavau vidutinio sunkumo klinikinės depresijos diagnozę bei receptą antidepresantams. Mano kūnas, dvasia ir psichika sakė „stop“, – atviraus A. Paškevičiūtė.

Nuo madingo gyvenimo, viešumo ir linksmybių į kaimą pabėgo ir prestižinių vakarėlių organizatorius, keliautojas Marius Lucka. „Šiuo metu aš gyvenu kaime, tai tiesiog save vadinu kaimiečiu. Labai aiškus ir suprantamas man toks gyvenimas, kurį dabar gyvenu – nenoriu būti priklausomas nuo sintetinės realybės“, –  pasakos M. Lucka.

Taip Nemuno pakrantėje keliautojas sutiko benamį Algirdą. „Židinį iš kažkokio molio nusilipdęs. Savo rūbus verda, plauna. Tvarkinga viskas, nei vienos šiukšlės. 70 metų vyras pasakojo, kad sudegė namai, neturi kur gyventi, ir įsikūrė ant Nemuno pakrantės“, – šį trečiadienio vakarą, 19.30 val., KK2 laidoje pasakos keliautojas M. Lucka.

Mariaus sutiktas Algirdas, pasirodo, nesenai išėjo į laisvę, turi vienuolika specialybių. O įkalinimo įstaigoje išmoko naujo amato – tapo savamoksliu kalinių odontologu. Kai kalėjimo valdžia Algirdą demaskavo, kaliniai sukilo. Nes niekas be Algirdo nesurūpino jų dantimis. „Klausiau, kaip tau ten 10 metų sekėsi sėdėt? O jis sako: turėjau akvariumą, katę, cigarečių – kaip karalius“.

Plaukdamas pro Ruklą Marius sustojo, užsuko į barą ir pasijuto kaip laukiniuose vakaruose. 20 vietinių gėrė, žaidė biliardą, trankė kriaušę ir dalinosi istorijomis, kaip Vokietijoje vogė magnetolas. „Atrodo, kad Pravieniškėse pastatė barą ir mes atėjome į jį išgerti. Galvojom, čia rimtai ar kažkas kažkur filmuoja, gal čia scena?“ – neįtikėtinais įspūdžiais dalinosi Marius.

Kelionėje M. Lucka pamatė, kokia Lietuva graži. Keliautojui pavyko užfiksuoti labai retą jūrinį erelį ir pagauti gyvenimo žuvį – 6 kilogramų šlakį, kurį Marius paleido augti toliau. Nidą keliautojas pasiekė per septyniolika dienų ir tam išleido 200 eurų.

Išskirtinis Mariaus pasakojimas – šį trečiadienio vakarą, 19.30 val., laidoje KK2 per LNK.

„Žiūriu, iš toli atvažiuoja tokie murzini murzini dviratininkai. Matau, kad mina iš labai toli, su dideliais krepšiais ant dviračių. Klausiu, kur važiuojat. Sako, nežinome, gal liksime Vilniuje, o gal ir ne. Sakau, likit. Matot tą dangoraižį? Viršuje gyvenu aš. Galit gyventi pas mane. Tiems žmonėms – per 40 metų. Apsikeitėme numeriais, po valandos man rašo – ar tikrai galim atvažiuoti? Pasitinku juos prie laiptinės, su tais krepšiais vos įgrūdau per duris, apsauga žiūri, ką aš čia darau. Pakylam į viršų, pamato namus, kuriuose Vilnius matosi visais 360 laipsnių. Sakau, rytoj anksti ryte išvažiuoju į Palangą, galit čia būti, kiek norit. Imkit viską, ką randate šaldytuve, pilna vyno, galit gerti. Jiems žabtai atsidarė, klausia: „Who are you?“ („Kas tu esi?“ – angl.)“, – šį antradienio vakarą 20 val. LNK laidoje „Bus visko“ pasakos vyras.

M. Luckos biografija – išties spalvinga. Augęs griežtoje šeimoje, kurioje tėtis sportininkas, nuo mažų dienų Marius taip pat daug sportavo. Dėl itin geros formos vaikinas šiandien gali pasidžiaugti žurnalų viršelių verta išvaizda ir žaismingu pasitikėjimu. Todėl metai iš metų jį galima pamatyti žygiuojant įvairių kolekcijų pristatymuose ar reklamose. O ir pramogauja jis šiek tiek kitaip. Norėdamas pabėgti nuo siautulingo miesto, su bičiuliu keliauja į kitą pasaulio kraštą ir dalyvauja triatlone, kurio metu turi plaukti, 100 km minti dviračiu, o nulipęs nuo jo, dar nubėgti dešimtį kilometrų. Sportinė ištvermė padeda ir keliaujant. Mariaus tikslas – per penkerius metus apkeliauti pasaulį.

Jo nuotykiuose yra ir itin ekstremalių istorijų. Šiandien jaunas vyras prisimins pastarąją kelionę po Šiaurės Ameriką. „Pakūrenome laužą, atėjo vakaras, įlindau į palapinę, tik užmigau, ir prabundu nuo tokio keisto garso. Tai buvo meška! Su savo jaunikliais atėjo kažkur netoli palapinės. Ji bendravo su savo vaikais taip maloniai riaumodama. Iki dabar atsimenu, kaip visą kūną tiesiog suparalyžiavo, gulėjau ir bandžiau neuždusti. Sakiau sau: Mariau, kvėpuok, tu neturi jokio maisto palapinėj, ji tikrai neateis. Visą naktį neapleido mintys – galima taip ir išprotėti“, – sakė vyras.

– Šįkart bendraujame nuotoliniu būdu: aš – Lietuvoje, tu – Kanadoje. Čia ir toliau vykdai savo projektą "Aplink pasaulį per penkerius metus". Kiek nukrypai nuo pradinio plano?

– Pirminis planas buvo nužudyti paauglį savyje. Pasiskelbiau apkeliausiąs pasaulį per penkerius metus, pasirinkau po vieną žemyną kiekvieniems metams. Pradėjau nuo Azijos, tada – Afrika, Amerika, liko Australija. Ne viskas klostėsi taip, kaip buvau suplanavęs. Ir ačiū Dievui. Sausio pirmąją sukaks lygiai penkeri metai nuo užsibrėžto tikslo pradžios. Dabar turiu pasakyti, kad jau seniai pamečiau tikslą apkeliauti pasaulį. Gal todėl, kad jį apkeliavau? Nors ir neaplankiau Australijos ar Antarktidos, neapiplaukiau visų jūrų ir vandenynų. Liko dar truputį daugiau nei pusė neaplankytų pasaulio valstybių, bet kelionė yra ne apie užsienio šalis ar žydrą Karibų jūrą.

Mes buvome vežiojami po prabangiausius restoranus, verčiausius aplankyti Argentinos muziejus ir galerijas...

– Kiek žinau, pernai tavo kelionę labai pakoregavo viena lemtinga pažintis. Papasakok apie ją.

– Į Kanadą atvykau autostopu iš Nevados dykumos. Praėjusiais metais, iškart po Naujųjų vakarėlio, išvykau į Nepalą. Ten nusprendžiau iš sostinės Katmandu pėsčiomis pasiekti Everestą ir pakilti truputį aukščiau nei bazinė aukščiausio pasaulyje kalno stovykla.

Po dviejų savaičių sunkaus ėjimo kalnais vienoje snieguotoje perėjoje prasilenkiau su šešių žmonių grupe, kurie kreivai žiūrėjo į mane, einantį priešinga kryptimi. Vienas jų stabtelėjo ir sužinojęs, kur einu,  pasiteiravo, ar esu sveiko proto. Gavęs ir antrąjį atsakymą, jis iš savo kuprinės išsitraukė vizitinę kortelę. Pasakė, kad yra labai turtingas žmogus iš Argentinos ir nori su manim artimiau susipažinti, pakvietė atvažiuoti į jo šalį, o jis viskuo pasirūpinsiąs. Patikinau, kad kitais metais būsiu.

Taip ir padariau – kitais metais atvykau į Pietų Ameriką. Lukas (toks jo vardas) mus pasitiko didžiuliuose apartamentuose labai aukštai virš Buenos Airių ir leido juose mums su Tomu Isajevu, geru mano draugu, apsigyventi. Mes buvome vežiojami po prabangiausius restoranus, verčiausius aplankyti Argentinos muziejus ir galerijas...

Po viešnagės iškeliavome į Patagoniją, grįžome po pusantro mėnesio smarkiai susirgę, tad gydėmės prabangiame dangoraižyje gerai prižiūrimi. Vėliau aš Luko teiravausi, kodėl jis taip rūpinosi mumis, juk buvo matęs mane tik kelias minutes vidury Himalajų... Jis papasakojo, kad prieš metus Berlyne vieni vokiečiai jam perdavė estafetę – pasirūpinti keliautoju (kaip gali geriausiai ), kurį sutiksiu savo kelyje. Tai gali būti paprasti dalykai: parodyti kryptį, pavaišinti vyno taure ar užleisti savo namų sofą – kaip gali geriausiai.

Sužavėtas šios estafetės idėjos, visus metus kviečiau pagyventi pas save įvairius prašalaičius, kuriuos sutikdavau Vilniuje. O Lukas paskambino man vieną antradienį  liepos pradžioje, kai aš ruošiausi festivaliui, kuris turėjo vykti už dviejų dienų. Paklausė manęs, ką veikiu. Pasakiau, kad smarkiai dirbu. Jis tuomet laukė skrydžio iš Rio į Buenos Aires, aš jam pasiūliau atvykti į "Pudrą". Lukas nusijuokė ir prižadėjo paskambinsiąs man už kelių valandų. Žodį ištesėjo ir pasakė nusipirkęs bilietus kitai dienai iš Buenos Airių į Paryžių, iš ten – į Rygą, tada išsinuomos automobilį ir penktadienį vakare bus Palangoje. Aš, aišku, nepatikėjau. Lukas patikino, kad nemeluoja, atvyks su geru draugu Mariano, kuris labai nori su manim susipažinti.

M. Luckos asmeninio archyvo nuotr.

Penktadienį jie atvyko! Mariano buvo žemo ūgio, pliktelėjęs, pietietiškų bruožų į šeštąją dešimtį įžengęs vyras, ypač malonus ir draugiškas. Savaitgalį praleidome stebuklingai. Mariano po festivalio priėjo prie manęs ir padėkojo ne tik už nuostabiai praleistą laiką, bet ir už geografines žinias. Prisipažino, jog nežinojo apie tokią šalį, o čia dar tokie vakarėliai ir nuostabūs žmonės! Jis pasakė, kad turi man dovaną – kelionę į Burning Man!" Pasakiau, kad šis festivalis yra mano sąraše, bet dar ne dabar, juk tam reikia nemažai pinigų... Jis patikino, kad nereikės nė vieno cento: atskrisiu į Los Andželą, o iš ten tiesiai į dykumą skrisim jo privačiu lėktuvu. Taip aš atsidūriau geidžiamiausioj pasauly dykumoj.

– Jei ne jūsų su Luku pažintis, kur šiuo metu būtum? Ir ką veiksi po festivalio?

– Šiuo metu jau pusę metų planavau pakeleivinėm mašinom važiuoti į Maskvą, Uralą, Kazachstaną, Mongolijoj pirkti arklį ir joti juo per šalį, bet vienų planų realizuoti nepavyko ir atskrido kiti. Tačiau norėjau ir pavalkatauti, patranzuoti – prie ko esu pratęs, tad nusprendžiau iš dykumos autostopu pasiekti Aliaską.

Priešpaskutinę festivalio dieną atsitiktinai prisėdau prie tokių žmonių, kurių vieną pakalbinau. Klausiau, ką veiksiąs po viso šito, o jis nežinojo – sakė turįs metus atostogų pagalvoti, ko nori iš gyvenimo. Tada pasiteiravo to paties manęs, o aš ir pasigyriau, kad tranzuosiu į Aliaską, jei jis nori, gali prisijungti. Mes pasikeitėm numeriais ir sutarėm susirašyti, kai dingsime iš dykumos, tad po kelių dienų susitikome Reno miestelyje, netoli dykumos.

Jis turėjo autobusiuką, tad man tranzuoti daugiau nebereikėjo. Taip susiradau artimą draugą, su kuriuo praleidau mėnesį kelyje, kopdamas į aukščiausius Amerikos kalnus, vaikščiodamas po nacionalinius parkus. Kiekvieną vakarą laukinėje gamtoje kūrendavom laužą ir kalbėdavom apie gyvenimą, jo prasmę. Tai vienas gražiausių mano gyvenime susitikimų su nepažįstamuoju, kuris tapo artimu draugu.

Palapinėje negalima buvo turėti nei riešutėlio, nei trupinėlio, nes jeigu meška užuos – ateis, kai tu miegosi.

– Iš tavo įrašų instagrame buvo galima pamatyti, kad tavoji kelionė, prasidėjusi po "Burning Man" festivalio, tikrai ne penkių žvaigždučių, kur viskas įskaičiuota. Kokių joje buvo iššūkių?

– Rimtesni išbandymai prasidėjo pasiekus Kanadą, kai atvyko keliautojas Danas Pankevičius ir išsiruošėm į ilgą žygį Šiaurės Kanados link. Pirmiausia mus pasitiko pasakiškas ruduo, nusidažęs jam būdingomis spalvomis ir prisigėręs rudeniškų kvapų. Visą tą grožį paryškino aplink mus gyvenantys grizliai ir kiti plėšrūnai, kurie gerokai pagyvino mūsų emocijas. Tačiau pamatyti teko tik juodąjį lokį, elegantiškai skanaujantį krūmuose uogas.

Kanadoje pirmą kartą supratau ką reiškia tikras, tankus miškas. Iššūkis buvo vienas – nusiraminti naktį, kai sulįsdavom miegoti į palapinę. Prieš miegą, po vakarienės (vakarieniaudavom keli šimtai metrų nuo palapinės), reikėdavo maistą sudėti į krepšius ir pakabinti ant medžio šakos, kad meškos negalėtų jo pasiekti. Palapinėje negalima buvo turėti nei riešutėlio, nei trupinėlio, nes jeigu meška užuos – ateis, kai tu miegosi. Visa tai yra labai baisu ir labai atsakinga. Žygiuodami ir miegodami nesiskyrėme su specialiais pipirinių dujų gesintuvais – savigynos ginklais mūsų kelionėje.

Bastydamiesi po miškus ir kalnus praleidome dvi savaites, atėjo žiema. Naktimis termometro stulpelis nukrisdavo žemiau šešiolikos, tad tęsti kelionę buvo faktiškai neįmanoma, teko keliauti link artimiausio miesto. Aplankiau čia gyvenančią krikšto mamą, kurios nemačiau labai daug metų. Ji buvo labai svarbus žmogus mano vaikystėje, tad ir ši patirtis – savotiška kelionė. Šiuo metu šildausi pas ją namuose – kaifas. Aliaską pasiliksiu kitam kartui, matyt, dabar skrisiu Lietuvon. Pasiilgau.

– Šiek tiek daugiau nei prieš metus man sakei, kad kelionės tau jau nebeteikia tiek džiaugsmo, kaip anksčiau. Vis dar jautiesi taip pat?

– Man atrodo, kad mano poreikis kelionių atžvilgiu smarkiai pasikeitė. "Džiaugsmas nekūrybingas", – sakė Marcinkevičius. Dabar aš ieškau kitų dalykų. Džiaugsmo kelionėse man nereikia, aš noriu gyventi ir keliauti, jausti vasarą ir žiemą, matyti pasaulį, jo grožį ir žiaurumą. Aš noriu kęsti alkį ir troškulį. Noriu vėl viską pamiršti ir nusimesti tai, ką čia pamačiau ir išmokau.

M. Luckos asmeninio archyvo nuotr.

– Turbūt nesumeluosiu sakydama, kad moteriško dėmesio tau netrūksta, o nemažam skaičiui merginų esi svajonių vaikinas, tad paklausiu nekukliai: kokia tavo šiandienė santykių padėtis?

– Svajonių vaikinas? Aš dar jaučiuosi nesubrendęs santykiams, aš dar per jaunas mylėti. Mylėdami mes sunaikiname kitą arba susinaikiname patys, o juk turėtų būti atvirkščiai. Meilei reikia subręsti. Meilei reikia daug ko... Su seksu paprasčiau.

– Negalėtum savęs įsivaizduoti su viena ir ta pačia moterimi visą gyvenimą?

– Man atrodo, kvaila tikėti, kad visą gyvenimą išbūsi su viena moterim. Tuo labiau prisiekti Dievui. Gyvenimas nuolat keičiasi, kas vakar buvo balta, šiandien gali būti juoda, ir atvirkščiai. Gyventi – reiškia nuolatos keisti spalvas. Aišku, yra moralinių dogmų, kurių reikia laikytis norint apginti savo orumą ir garbę, tačiau po visu tuo yra tūkstančiai sudėtingų junginių, kurių kontroliuoti, labai gaila, mums niekaip nesiseka.

– Pakalbėkime apie kūrybą. Ilgą laiką buvai žinomas tik kaip keliautojas, vakarėlių "Pudra" organizatorius ir vaikinas iš instragramo, gebantis kasdienes (ir neįtikėtinas) situacijas aprašyti taip, kad akimirkai norisi stabtelėti ir susimąstyti. O štai visai netrukus pasaulį pamatys tavo "pirmagimis" – knyga "Jaunystė". Papasakok, koks buvo jos "nešiojimas" ir "gimimas"?

– Niekada neturėjau planų rašyti knygas, taip išėjo savaime. Dvyliktoje klasėje lietuvių kalbos mokytojai nešiau kyšį, kad ji man išvestų teigiamą pažymį ir tatai mane palydėtų prie valstybinio egzamino. Nenorėjau laikyti mokyklinio, jaučiau, kad galiu išlaikyti valstybinį. Mokykla man buvo susitikimų su chebra vieta, kuo, aišku, nesididžiuoju, bet taip buvo.

Pradėjau rašyti iš ilgesio ir nuobodulio, kai kelionėse būdavau vienas, nežinia kur. Bandžiau aprašyti savo liūdesį, džiaugsmą (rašyti apie liūdesį visada lengviau) ir tai po truputį tapo mano kasdienybe. Nors po vieną sakinį apie tai, kas vyksta aplink ir viduje. Tada pradėjau kurti poeziją, parašiau kelis eilėraščius, kuriuos įdainavo mano draugai muzikantai, tada sukūriau keletą poezijos rinkinių. Pastebėjau, kad turiu nemažai tekstų, eilėraščių, kai kuriais labai didžiuojuos ir džiaugiuos, tad pamaniau, reikia juos įrėminti į materialų šio pasaulio rėmą – knygą. Nieko neforsuoju, darau tai, ką noriu ir mėgstu, todėl, galimas daiktas, greitai pasirodys ir kiti mano literatūros darbai.

Tai tarpsnis, kai atrodo, jog viskas tęsis amžinai. Tai pirmų kartų laikas.

– O koks jausmas, kai knyga netrukus pasieks skaitytojus? Didžiuojiesi, o gal šiandien jau surastum ką pataisyti?

– Knyga pasirodys šį rudenį, tikslios datos dar nežinau, labai jaudinuosi. Daug minčių buvo ją dėliojant, atrodė, vienas tekstas pasenęs, šito jau nebedėsiu, viskas pasikeitė ir t.t. Tačiau tada, kai apie viską daug galvojau, nuėjau pas draugą į gimtadienį, kur sutikau menininką Vladą Mackevičių. Pastebėjęs mano blaškymąsi, paklausė, kas yra. Aš jam papasakojau apie darbus, kurių vis negaliu užbaigti. Tad jis man pasakė, kad gyvenimas labai skuba ir viskas greitai keičiasi, tačiau kūryboje turi uždaryti pradėtus ciklo ratus: padarei, padėjai ir dirbi toliau kitais klausimais. Tas paprastas komentaras man labai padėjo, ačiū, Vladai. Atsakant į klausimą, taip, kažką pakeisčiau, jei būčiau ir toliau blaškęsis, tačiau dabar tai praeitis – judam toliau.

M. Luckos asmeninio archyvo nuotr.

– Ką rasime tavo knygoje? Ar ten vien tik asmeninės istorijos, o gal yra ir grynos fantazijos vaisių?

– Tai asmeninės istorijos, patirtys, eilėraščiai, sapnai, įžvalgos, svajonės. Dienoraščio fragmentais aprašytos trys mano gyvenimo kelionės, kurios davė didžiausią peną dvasine bei kūrybine prasme.

– Kas tau yra jaunystė? Be ko ji neįsivaizduojama? Ir kada ji baigiasi?

– Jaunystė – tai laikas, kai gali klysti, ir tai greitai užgyja. Tai tarpsnis, kai atrodo, jog viskas tęsis amžinai. Tai pirmų kartų laikas. Svaigus laikas. Jaunystės neįsivaizduoju be pirmų nedrąsių pabučiavimų, pirmojo "myliu".

– Negatyvo, depresyvumo ir nerimo šiandienėje socialinėje medijoje išties nemažai, tačiau tu pats, bent jau iš šalies, atrodai labai optimistiškas žmogus. Kas tau padeda būti laimingam? Gal yra dalykų, kurie tave gąsdina ar liūdina?

– Man atrodo, kad žmonės per daug rimtai žiūri į gyvenimą ir labai bijo suklysti. Tai daro juos depresyviais, disfunkciniais jaunuoliais. Dar man atrodo, kad gyvenimas – kaip bokso ringas per treniruotę: jeigu tu į tą ringą nelipi ir į viską žiūri tik iš šalies, komentuodamas, duodamas patarimus ten besitreniruojantiems, tada pačiam ten įlipus labai baisu gauti net ir lengvą pliūchą. Tu žinai, kad tavęs neužmuš, bet bijai, kad priešininkas palies tavo veidą. Bet jeigu tai darai kasdien, pripranti ir tai nebekelia tokios baimės. Atvirkščiai, supranti visą šokio techniką, gali mėgautis tuo, žaisti, nors ir skauda.

Aš stengiuosi nebijoti rizikuoti, sakyti "taip", kai gyvenimas duoda nuostabių dovanų. Aš mokausi praktiškai ir teoriškai, tad man teikia pozityvumo. Gyvenime mane gąsdina daug dalykų, kaip ir visus kitus žmones, tačiau tai nereiškia, kad esu bailys. Kovoju su savo baimėmis, spiriu joms į kepenis, kai pernelyg priartėja. Liūdesys irgi nesvetimas, stengiuos iš jo paimti man reikalingus dalykus. Mamontovas dainavo: "Nenuvertinkim liūdesio, nes tik jisai mums parodo, kas tai džiaugsmai..."

– Kas tau gyvenime svarbiausia?

– Būti atviram. Nuo čia ir prasideda viskas.

– Prieš išvykdamas į kelionę su savo puslapio "Aplink pasaulį per penkis metus" sekėjais pasidalijai gan detaliu kelionės planu, kuris tiek dėl maršruto, tiek ir dėl dalykų, kuriuos planavai nuveikti, skambėjo labai įspūdingai. Ketinai pasisveikinti su garsiausiu pasaulio kalnu, užmegzti ryšį su klajojančiomis žemdirbių ir medžiotojų gentimis, nufilmuoti, kaip pats įvardijai, trumpo metro pasaką… Tačiau ne viskas vyko pagal planą. Ką teko pakoreguoti ir kaip dėl to jauteisi?

– Žygis Nepale buvo labai sunkus – keliavau 23 dienas vienas per Himalajus, kai iki Everesto bazinės stovyklos liko 7 km, man prasidėjo priepuolis dėl deguonies trūkumo. Suparalyžiavo rankas, dingo klausa… Esu dėkingas likimui, kad spėjau nusileisti į mažesnį aukštį ir saugiai grįžti į civilizaciją. Po Nepalo grįžau į Indiją planuodamas keliauti į Arunačal Pradešą Šiaurės Rytų Indijoje, tačiau kinai toje vietoje pradėjo tiesti kelią, o tas tiesimas – su tankais, padedant kariuomenei. Negavau leidimo keliauti, tad teko galvoti, ką veikti. Nutariau sukti į Indijos pietus ir ten ramiai pamąstyti apie kalnus ir kodėl taip atsitiko.

– Būtent ši kelionė tau ypatinga, ar neklystu?

– Taip, tai man buvo tikras iššūkis. Keliauti pėsčiomis po Ispaniją ar važiuoti visureigiu per Namibiją yra kas kita. O čia – aš vienas, daugumą dienų be elektros ir ryšio, dideliame aukštyje. Žinojau, kad bus labai sunku, bet buvo sunkiau, negu maniau. Išvykau smarkiai įsijautęs lyg spirgas keptuvėje. Himalajai parodė, kad reikia nurimti ir eiti per gyvenimą iš lėto – to niekada nepasimokau. Visad lekiu kaip akis išdegęs. Gal dar išmoksiu.

Išvykau smarkiai įsijautęs lyg spirgas keptuvėje. Himalajai parodė, kad reikia nurimti ir eiti per gyvenimą iš lėto – to aš niekada nepasimokau.

– Nemažą dalį keliautojų baugina netvarka ir nešvara Indijoje. Ar nepasibaisėjai matydamas, kaip deginami lavonai arba kaip šuo ryja karvių išmatas? Tais vaizdais, beje, tiesiogiai dalijaisi ir su savo sekėjais "Instagrame".

– Pirmąsias dienas gal ir buvo keistas jausmas, tačiau po savaitės jau atvira širdimi mylėjau tą kraštą, o baigiantis viešnagei jaučiausi lyg ten gyvenčiau ilgai. Man kažkas prieš išvažiuojant pasakė: "Nesijaudink, Indija tokia, koks esi tu." Labai daug apie tai galvojau.

– Ar grįžus iš kraštų, kur, pavyzdžiui, medicininiais tikslais šeima namuose verdasi opijų, po gatves slampinėja karvės ir laukiniai šunys arba tenka gerai paieškoti šiukšlėmis nenusėto žemės lopinėlio prigulti, europietiški kraštai neėmė atrodyti tarsi nupoliruoti, neautentiški?

– Visi mūsų restoranai ir švarios vietelės susitikimams visada atrodė neautentiškos, be užslėpto žavesio, bet toks mūsų gyvenimas – apsidairykime, kur tikrumas ir nuoširdumas? Už nupoliruotų automobilių stiklų? Ten žmonės gyvena ramiaia, nelenktyniauja, kuris gražesnis, sėkmingesnis, turtingesnis. Tai ir žavi.

– Kartais atstumus įveikdavai tapdamas transporto priemonės vairuotojo pakeleiviu. Pats rašei, kad tokiais atvejais tenka tarsi linksmintojo vaidmuo, kuris neretai vargina. Gal teko sutikti giminingų sielų ar išgirsti išskirtinių šių žmonių gyvenimo istorijų?

– Taip, tranzavimas yra brangus keliavimo būdas, nes dažnai tave prigriebia stačiai išprotėję piliečiai, kurie už kiekvieną kilometrą nori tiek tavo energijos, kad atėjus laikui išlipti vos kojas pavelki. Bet pasitaiko ir nuostabių žmonių. Kartą važiavau su cirko artistais: vairuoja tėtis klounas, mama žonglierė sėdi šalia, vaikai miega krovininio autobusiuko gale įrengtame miegamajame. Keliauja po pasaulį, triukus rodo, juokauja. Laimingi.

– Kelionės metu nemažai kalbėjai mirties tema, filosofavai, kas bus po jos. Gal kokios nors konkrečios patirtys tokias mintis ir paskatino?

– Man ši tema visada buvo labai įdomi. Kas bus po mirties? Kaip priimti mirties faktą ir laimingai nugyventi iki paskutiniosios? Jeigu turėčiau marias laiko, amžiną gyvenimą, ką tada veikčiau? Ir jei galėčiau tokį gyvenimą pasirinkti, tikrai nesirinkčiau. Kažkaip smarkiai džiūgaudamas čia, žemėje, neabejoju, kad mūsų laukia ne ką mažesni džiaugsmai ir paskui. Būtų didžiausia nesąmonė, kad toks stebuklas mums gyvenant šiandien staiga baigtųsi ir viskas pranyktų. Pamatysite, užsimerksi, atsimerksi, o čia muzika groja, šampanas ir austrės. Skanaus! (Šypsosi.)

– Labai nustebino tavo prisipažinimas, kad kelionės neteikia tiek džiaugsmo, kiek anksčiau. Kodėl? Kažkas tavyje pasikeitė, o gal daug keliaujant nelieka naujumo jausmo, įspūdžių aštrumo?

– Gal aš pavargau keliauti vienas, gal truputį pasikeičiau, o gal mano tokį pasvarstymą nulėmė daugiau nei pusė metų kelyje, ir tai tapo savotiška rutina, nuo kurios visada bėgau. Pavargau blaškytis po pasaulį vienišas kaip žvirblis lietuje, matyt, pavargau neturėti draugo, su kuriuo galėčiau pasikalbėti, kur mes einame ir kodėl.

– Kelionėje skaitei knygas. Ar jų turinys pakreipė pamatytų ir išgyventų dalykų interpretacijas?

– Skaitymas keliaujant man yra dar viena kelionė. Pavargstu nuo esančios realiuoju laiku – bėgu į kitą. Kartais pasiklysti tarp erdvių ir sunku išgyventi esamą nuotykį. Kelionėse reikia laiko ir nemąstyti apie nieką. Tiesiog būti tusčia makaule, tegul švilpia ten vėjas! Po tokių pabuvimų ateina naujų idėjų ir minčių.

– Nežinau, ar skaičiuoji nukeliautus kilometrus, bet jų pakaktų, kad galėtum save vadinti profesionaliu keliautoju.

– Nelaikau savęs profesionaliu keliautoju. Profesionalai iš to gyvena, o man dar nesiseka. Išmokau pasakiškų dalykų, daug stebuklų mačiau – kaip ir pakaktų to, bet ir apie save, kaip sutvėrimą, daug sužinojau: ko bijau, kodėl ir t.t. Bet čia tik lašas jūroje, dėtis kažką ypatingo žinančiu aš negaliu ir nenoriu.

– Į pirmą rimtą kelionę, Tailando bokso stovyklą, išvykai prieš trejus metus. Kai šiandien vertini, kaip manai, kas tavyje nuo to laiko labiausiai pasikeitė? Kam dar, be kelionių, gali būti dėkingas už šiuos pokyčius?

– Tik treji metai, o atrodo, amžinybė praskriejusi. Labiausiai tai plaukai turbūt įgavo neįtikėtiną pagreitį augti (šypsosi). Suvokimas, aišku, irgi pakitęs, daug dalykų šiandien matau visiškai kitaip nei tuomet. Esu dėkingas žmonėms, kuriuos sutikau, daug jų smarkiai mane pasuko viena ar kita linkme, išmokė naujų dalykų, parodė dar nepažintų takų, jausmų.

– Didėjant metų pase ir nuskristų, nueitų ir nuvažiuotų kilometrų skaičiui, jautiesi turintis daugiau atsakymų ar daugiau klausimų?

– Klausimų tik daugiau, tačiau laimė įgauna įvairių pavidalų, todėl ją rasti kartais sekasi net žengus žingsnį atgal, kas anksčiau atrodė nesąmonė. Atvirai pasakius, aš nežinau, nieko nežinau, aš tik bandau suprasti, kas iš tiesų yra svarbu, o kas – tik auksu žiba. Šiandien, atrodo, sekasi, tikiuosi, viskas taip bus ir toliau.

– Kas tau yra gražus žmogus?

– Grožis slypi tiesoje, man atrodo. Melas ir apgaulė mus padaro šabloniškus, tiesi mūsų nugara ir šviesus žvilgsnis spinduliuoja grožiu. Kai esi atviras pačiam sau, kai nėra reikalo ir noro apgaudinėti savęs, tada tu gražus.

– Dažnai akcentuoji laisvę. Ar, tavo manymu, egzistuoja kažkas, dėl ko jos galima būtų atsisakyti, paaukoti?

– Turbūt atsakymas būtų šeima. Šiandien man atrodo, kad laisvė yra pati svarbiausia žmogaus siekiamybė, aišku, ji kiekvieno suvokiama skirtingai, todėl ginčytis galima į valias. Noriu visiems perduoti svarbią žinutę apie pasaulio pabaigą. Ji niekada neateis, jeigu mes patys jos nesukursime. Tik mylėkite ir tikėkite!

Naujausia kelionė, apie kurią daugiausia ir kalbėjomės su šiuo jaunu, bet jau išmintingu vyru – pėsčiomis. Ir šįsyk – be bendrakeleivių. M.Luckos nueitas tūkstančio kilometrų maršrutas driekėsi per stebuklingai rudenėjančias Ispaniją bei Portugaliją.

– Paskutinė tavo kelionė po Ispaniją ir Portugaliją nuo ankstesniųjų skyrėsi ne tik savo maršrutu ar tuo, kad vyko faktiškai nesinaudojant jokiomis transporto priemonėmis (išskyrus savas kojas)? Be to, keliavai visiškai vienas. Kokie tokio sprendimo motyvai? Ar kelionė, ta tikroji, įmanoma tik esant vienui vienam su savimi?

– Norėjau pabūti vienas, tiesiog vienas. Ir nebuvau matęs nei Ispanijos, nei Portugalijos, tad toks "pasivaikščiojimas" – neįkainojama pažintis tiek su Žeme, tiek su savimi pačiu. Mums reikia suprasti vieną dalyką: kuo žodis "kelionė" skiriasi nuo žodžio "atostogos". Man atrodo, kelionė sveria kur kas daugiau nei skrydis į Balį. Taigi, mano atsakymas būtų toks: tik esant vienui vienam su savimi įvyksta tikroji kelionė.

– Tiems, kurie pažįsta tave kiek seniau, kad ir nuo paauglystės, vis dar keista, kaip iš, galima sakyti, sportinio stiliaus vaikinuko tapai savitą stilių turinčiu ir į dvasinius dalykus besigilinančiu jaunu vyru... Kaip pats manai, ar tiesiog suaugai, o galbūt buvo kokių nors įvykių ar žmonių, paskatinusių tokiai metamorfozei?

– Aišku, tai buvo įvykiai, žmonės… Būta įvairių patirčių ir išgyvenimų, kurie daro įtaką mūsų gyvenimams, ačiū Dievui, ir pačiam sau, nes atitinkamai į tai reaguoju ir dėl to galiu suprasti ir išmokti naujų dalykų. Mokydamasis keitiesi, tai natūralu. Supranti, kad tai, kas vakar buvo juoda, šiandien gali būti balta. Gyventi – reiškia nuolatos keisti spalvas.

– Kasdienybės magiją tau pavyksta įžvelgti ir išgyvenant itin paprastas, žmonių įprastai nesureikšminamas situacijas. Atskleisk paslaptį, kaip išmokti iš sielos gelmių džiaugtis tokiais dalykais kaip pamatytas kombainas laukuose ar žavėtis bare kortuojančiais pagyvenusiais ispanais? O gal tiesiog esi vienas iš tų žmonių, kuriems kiek dažniau negu kitiems, "nutinka gyvenimas"?

– Gyvenimas nutinka visiems, kurie yra šioje Žemėje. Ir laimė, džiaugsmas, nuostaba yra priklausomi nuo mūsų požiūrio. Protą temdo nesąmonės, vykstančios aplink mus, tai neginčijamas faktas. Todėl reikia rasti laiko gražioms istorijoms, knygoms, paklausyti geros muzikos, pasportuoti. Tada apsidairyti ir nusistebėti, kaip ką tik šalia tavęs pirstelėjo žvirblis. Reikia leisti grožiui ir stebuklams tave pasiekti, nes jei neleisi, tave pasieks tik negrožis ir didesni mokesčiai.

– Neretai sakoma, kad kelionės, ypač tokios, į kokią šįkart leidaisi ir tu, yra tam tikras bėgimas nuo savo problemų, savęs ieškojimas ar savotiškas nuodėmių išpirkimas. Nors esi minėjęs, kad savęs nevadini piligrimu, o keliauji trokšdamas pažinimo ir nuotykių, gal vis dėlto kurį nors iš šių motyvų bent šiek tiek galima priskirti ir tau?

– Na, nežinau, čia labai asmeniškas dalykas, todėl visko gali būti. Kiekvienas turi savų priežasčių, kodėl ir kur jis keliauja. Mano priežastis aiški – smalsumas ir noras pažinti.

– Prisimenu piligrimų keliu ėjusių draugų papasakotą istoriją. Kartu su jais keliavo garbaus amžiaus vokietė, kuri vieną vakarą nusispyrusi batus nakvynės namuose ėmė sau garsiai prisiekinėti: "Viskas! Tikrai niekada nebetekėsiu!" Paklausus, kodėl gi taip kategoriškai, moteris prisipažino, kad po kiekvienų skyrybų (tą kartą – ketvirtų), tarsi išpirkdama nuodėmę eina piligrimų keliu. Gal ir tau, einant šv. Jokūbo keliu, teko sutikti kokių nors įdomių, į atmintį įstrigusių personažų?

– Sutikau vieną prancūzą, kuris jau tryliktus metus, kiekvieną rudenį, skersai išilgai eina per Ispaniją. Eidamas mokosi atmintinai tekstus, taip lavina atmintį ir savo intelektinį išsilavinimą. Man labai patiko šis jo sumanymas. Kai mūsų keliai išsiskyrė, aš pradėjau mokytis man artimus eilėraščius ir šiaip įvairius tekstus, kurie man kėlė skirtingus jausmus. Pasakojau juos medžiams, pievoms, dykumoms… Žaidžiau teatrą, man labai patiko, taip be gėdos, be kritikos, garsiai ir su tiek daug energijos pasakoti pasauliui Charles Baudelaire, Alfonso Nykos-Niliūno eiles.... Reikia mokytis iš sutiktų žmonių.

Reikia leisti grožiui ir stebuklams tave pasiekti, nes jei neleisi, tave pasieks tik negrožis ir didesni mokesčiai.

– Didžiąją savo kelionės dalį praleidai vienas su savimi. Ar nebuvo momentų, kai į galvą imdavo lįsti ne pačios maloniausios, gal net ir patį tave gąsdinusios mintys?

– Pirmąją kelionės dieną susidūriau su rimtais sunkumais ir dideliu karščiu. Jau tada supratau, kad turėsiu daug reikalų su savo mintimis. Pirmoji savaitė buvo sunkiausia, kada bijai miegoti, prisigalvoji visokiausių nesąmonių… Bet tada suvoki, kad tai tavo baimės kalba, kuri nori priversti tave bėgti ir bijoti savo paties šešėlio. Kai sugebi kontroliuoti visas baimes ir atsiduodi gamtos didybei, kurios glėbyje tu leidi naktį… Tai yra magija. Suvokti, kad visa Žemės planeta yra tavo namai ir tik baimė riboja mūsų kelius ir galbūt didžius atradimus.

– Visą savo kelionę tarsi skelbei tiesiogiai – kone kiekvieną tavo žingsnį galima buvo sekti per socialinius tinklus, kuriuose turi subūręs nemažą sekėjų būrį. Ar toks nuolatinis buvimas online nesuvalgė dalies keliavimo, atradimų džiaugsmo?

– Tai buvo nuostabu, nes žmonės galėjo stebėti tikrą, nesuvaidintą mano gyvenimą. Internetas ir televizija yra pilni šūdo, todėl aš buvau labai laimingas galėdamas dalytis tikrais ir nuoširdžiais dalykais su tūkstančiais žmonių, kurie stebėjo mano kelionę. Aš net manau, kad mano atveju tyliai išgyventi visus nuotykius ir istorijas, kurios mane ištiko, būtų mažų mažiausiai savanaudiška.

– Nors iš savosios kelionės grįžai vos prieš keletą savaičių, jau pasinėrei į legenda tapusio vakarėlių ciklo "Pudra" naujausios dalies organizavimą (su Mariumi kalbėjomės visai prieš pat lapkričio 3-iąją vykųsi vakarėlį, – red. past.). Ar tavęs neglumina šis kontrastas, kai vieną dieną žengi piligrimų takais, miegi po atviru dangumi, o štai netrukus jau organizuoji griausmingą vakarėlį?

– Žinok, pasakysiu aš tau atvirai, man patinka kontrastas. Šis dalykas mums padeda įvertinti įvairius gyvenimo skonius, suprasti jų skirtumą. "Pudra" yra mano kūrybinė platforma, kurioje aš įkūniju savo muziką, vizualizacijas ir išgalvotus draugus. Tai tarsi kita mano gyvenimo pusė, o kiek jų... Pats nežinau.

– Aprašydamas savo kelionės akimirkas vis pabrėždavai, jog tam, kad puikiai keliautum, nereikia verslo klasės bilietų ar penkių žvaigždučių viešbučių komforto, pakanka vos elementariausių daiktų. Ką manai apie prabangos kultą, kuris šiuo metu itin populiarus tarp jaunų žmonių, dažnai demonstruojamas socialiniuose tinkluose? Ar tokie žmonės, tavo nuomone, kažko labai bijo, kad yra taip įsitvėrę gausybės brangių daiktų?

– Prabanga yra nuostabus dalykas, tik gražiai naudotis ja yra menas. Dauguma žmonių, kurie turi galimybę prisiliesti prie jos, apie meną nesupranta ničnieko, o tai yra blogai. Tokie žmonės iškreipia jos pavidalą į arogantišką, puikybės ištroškusį padarą.

– O kaip vertini vis dar gyvuojantį, ypač tarp vyresnės kartos žmonių, požiūrį, kad vienintelis įmanomas teisingas gyvenimo kelias – iškart po mokyklos stoti į universitetą, tuomet koncentruotis į karjerą, galiausiai kurti šeimą? Ar tai irgi tam tikra baimės forma? Kaip pats radai savyje stiprybės nepasiduoti tokiam šabloniškam gyvenimo stiliui?

– Nevertinu jo, nes kiekvienam yra savas gyvenimo modelis ir protas, kuris jam pritaria arba ne. Todėl man tai buvo tiesiog likimas. Baigiau mokyklą su vos teigiamu vidurkiu, savaime suprantama, kad aš ir universitetas buvo nesuderinami dalykai. Po mokyklos išvažiavau gyventi į Vietnamą, ir tai buvo pats geriausias mano universitetas, kuriame supratau, jog tik nuo tavo paties pasirinkimo priklauso, kokį gyvenimą tu gyvensi.

– Man labai įsiminė tavo feisbuko įrašas apie konfliktą su piligrimų nakvynės namų vadovu, kai be piligrimo paso ir kiek vėlokai pavargęs atėjai pernakvoti į pasakiškai gražią bažnyčią, o jis nenorėjo leisti tau pasilikti, kaltino nepagarba... Koks žmonių elgesys gyvenime labiausiai ir dažniausiai tave pykdo?

Kai sugebi kontroliuoti visas baimes ir atsiduodi gamtos didybei, kurios glėbyje tu leidi naktį… Tai yra magija.

– Labiausiai pykdo žmonių neapykanta dalykams, kurių jie nesupranta. Stengiuosi su tokiais žmonėmis neturėti reikalų, tačiau tokių pasitaiko ir artimoje aplinkoje. Tada jaučiu pareigą kalbėtis apie tai, supažindinti su tuo, ko jie nežino. Nedažnai, bet pasitaiko tokių atvejų, kai viskas apsiverčia aukštyn kojomis.

– Nors jau matei nemažai pasaulio, visuomet sentimentaliai kalbi apie gimtąją šalį, jos gamtą. Kokiose Lietuvos vietose jautiesi geriausiai? Kurios iš jų ir kodėl turi tau didžiausią reikšmę?

– Geriausiai jaučiuosi Aukštaitijoje. Ten mano sielos namai, ji dažnai ten iškeliauja ir be manęs, neatsiklaususi pabėga… Tada vaikštau lyg nesavas, suprantu, kad ji ten. Po to ieškau ten po visus miškus, paežerėm keliais klampoju… Randu su lydekom kortom žaidžiančią, kol keliauti kartu priprašau, ir pavasaris ateina. Ten prabėgo mano vaikystė, vasaras leidau kaime su baba, rinkome žemuoges, žvejojome… Ir toji gamta taip stipriai įsišaknijo manyje, jog net gražiausi pliažai, aukščiausi kalnai niekada gyvenime nebus gražesni už Antazavės kaimo apylinkes.

– Ar po savo kelionės, per kurią nuėjai daugiau nei tūkstantį kilometrų, jautiesi pasikeitęs? Grįžai iš jos jau kitoks, o gal tiesiog sužinojai apie save kažką anksčiau neatrasto?

– Grįžau su pilna kuprine klausimų, kuriems atsakyti, viliuosi, dar turiu laiko. Sužinojau įvairių dalykų, tačiau išskirti norėčiau gal vieną  – tai apie mūsų pačių žingsnio galią. Žingsnis, nors ir mažas, tai vis dėlto žingsnis į priekį. Ir nesuvokiamoje laiko perspektyvoje galėtum Žemę pėsčiomis apeiti, jei tik sausumą atrastum. Judėjimas yra raktas.

5 000 kilometrų visureigiu

Viename seniausių PAR miestų, savitame Afrikos kultūros lopšyje Stelenboše, M.Lucka su draugu Domu iš pradžių ketino keliauti iki Lesoto ar Botsvanos. "Nenorėjome daug vairuoti, todėl 3 000 km automobiliu mums atrodė neįtikėtinai daug", – šyptelėjo Marius.

Viską apvertė žodžiai: Namibija – viena tų šalių, kurias pamatyti privaloma.

Lietuvos keliautojas Danas Pankevičius, aplankęs daugiau nei 160 pasaulio šalių, primygtinai patarė važiuoti ir garsiuoju Griaučių krantu.

Net sutvarkę PAR išnuomoto visureigio dokumentus ir palikdami ąžuolais, klevais ir dar kažkuo Lietuvą primenantį Stelenbošą, lietuviai neįsivaizdavo, kad nuvažiuos daugiau nei 5 000 km.

Prieš važiuodami apie 500 km ilgio Griaučių krantu – pakrantės dalimi nuo Kunenės upės žiočių Angoloje iki Svakopmundo, pietinėje Namibo dykumos dalyje, Marius ir Domas buvo perspėti pasiimti daugiau vandens ir maisto atsargų, turėti ne vieną atsarginį ratą.

Kadaise portugalų jūreivių Pragaro, vėliau Griaučių krantu, pavadintoje vietoje Marius ir Domas padėjo sutiktiems keliautojams pasikeisti trečią, paskutinę, padangą.

Į dramatišką situaciją pateko ir lietuviai. Laimė, tai įvyko dar tik kelionės pradžioje, prieš artėjant prie Mirties namų slenksčio, kur dar rytais galima sutikti pravažiuojančių automobilių.

Seksas su dykuma

Kaip ir kiekvieną vakarą, prieš nakvynę jie išsukdavo iš kelio, kur nakvodavo ant visureigio stogo įrengtoje palapinėje.

Neturėdami patirties bei žinių, kad smėlynuose reikia išleisti iš padangų orą, užklimpo smėlyje. Kišo akmenis po ratais ir daug valandų bandė iškasti auksinį, purų smėlį – veltui.

"Šiek tiek išsigandau, bet rytas už vakarą protingesnis, todėl nuėjome miegoti, o ryte, kai dar oras buvo vėsus, nuėjau į kelią stabdyti pravažiuojančių mašinų, – Mariui sustojo tik trečias automobilis. Retai ta vieta važiuojantys vairuotojai, matyt, manė, kad jis dirba su plėšikais. – Tai buvo galingu visureigiu savaitgalį važiavęs žvejoti Namibijoje dirbantis chirurgas rusas Igoris."

Igoris padėjo nuleisti iš padangų orą ir ištempti lietuvių automobilį iš smėlynų. Beje, jis net nesiteiravo, iš kur lietuviai atvykę, nes svarbiausia tautybė yra žmogus.

"Baisu pagalvoti, kas būtų, jei įstrigtume jau toli dykumoje, Griaučių krante, kur per kelias paras gali nepamatyti nė vieno automobilio. Gavome įspūdingą pamoką, o seksas su dykuma buvo stiprus, – juokėsi Marius. – Reikėjo tik iš kelnių išsikratyti smėlį."

Kas tyko už nugaros?

Griaučių kranto paplūdimys nubarstytas granito, bazalto, smiltainio, agato, karneolio ir kvarco žvirgždu. Smėlis labai karštas, jūra šalta – pakrante iš Antarktidos šiaurės kryptimi teka Bengelos srovė.

Nuo jūros pučia pietų vėjai, kuriuos Namibijos medžiotojai sanai pavadino Soo-oop-wa − tai vienas ypatingiausių dykumos gamtos reiškinių.

Pučiant šiam vėjui, pavėjinis smėlio kopų šlaitas arba kita atvira jų dalis griūva, sukeldama tokią smarkią byrančių kvarco smiltelių trintį, kad kopos staugia.

Girdėdamas tą garsą, jauti, tarsi kažkas tyko už nugaros, todėl skubi į mašiną.

"Keista, nejauku ir net baisu, – prakalbus apie sunkiai paaiškinamą garsą neslėpė Marius. – Net ir atlikęs gamtinį reikalą, nors kiek tik mato akys – nė gyvos dvasios, bet girdėdamas tą garsą jauti, tarsi kažkas tyko už nugaros, todėl skubi į automobilį."

Peizažas kontrastingas – nėra tik žalumos: dykuma keitė spalvas ir formas kas dešimt kilometrų, nuo skaidriai baltų iki stipriai žalių uolienų, nuo visiškai juodo smėlio į pilką.

"Su Domu jautėmės kaip kosmonautai kitoje planetoje. Pažiūrėti įdomu, bet užtrukti nesinori. Ir tas gaudimas dykumoje. Ten suvoki, kad esi tik dulkelė, kurią akimirksniu gali pasiglemžti gamta, – įspūdžius nupasakojo M.Lucka. – Tai tarsi patvirtino matomi Namibiją kolonizavusių vokiečių palikti namai, deimantų kasyklos, naftos platformos. Viskas paskendę smėlyje."

Kraujas ant šokoladinių akmenų

Marius ten beveik nesapnavo – miegas negilus, jauti įtampą, tarsi kažkas alsuoja anapus realybės ir bet kurią akimirką tave gali įtraukti į košmarą.

Dykumos staugimas buvo tikras kontrastas ramybei, kai pakeliui iš PAR jie grožėjosi magiška pilnatimi, žvaigždėtu dangumi ir nesuvokiamu tylos koncertu: ant visureigio stogo įrengtą palapinę keliautojai palikdavo neužsegtą.

Atrodo, važiuoji žvyrkeliu, tačiau po kojomis – druska. Kartais, kad dantys neišbyrėtų nuo kratimosi, važiuodavo juos sukandę.

Artėjant prie Griaučių kranto pabaigos, dykumos viduryje, jie pamatė seniai apleistą kempingą – žmonės dingo tarsi mostelėjus burtų lazdele.

"Domas liko mašinoje, o aš nuėjau išsimaudyti Atlanto vandenyne, – eidamas M.Lucka pastebėjo daugybę kojotų pėdsakų. – Netrukus pamačiau dešimtis sudraskytų ruonių. Paplūdimyje voliojosi kruvini mėsos gabalai."

Pasukus nuo vandenyno, smėlį ir žvyrą pakeitė medžiai, krūmokšniai ir akmenys, kurie panašūs į iš žemės augančius tamsiai oranžine pudra apibarstytus didelius šokoladinius triufelius.

Lenktynės su žirafa

Lietuviai, nuvažiavę daugiau nei 3 000 km, artėjo iki prie Angolos sienos įkurto Opuwo miestelio, kur gyveno prieš kelerius metus savo himbu gentį palikusi Maria.

Patarti D.Pankevičiaus, draugai ketino paprašyti moters palydėti pas gentainius ir nupirkti himbu genčiai maisto – miltų, aliejaus, saldainių ir vandens.

Dar neprivažiavus Opuwo, jie sutiko piemenis, kurie ženklais rodė sukti atgal – toliau važiuoti nėra galimybių.

"Po dvidešimties minučių privažiavome upės vagą, kurioje kai kur beveik nėra vandens, vadinasi, nebėra kelio. Upė jį nuplovė, ir jeigu norime važiuoti toliau, turime judėt jos vaga", – pasakojo Marius. Vis dėlto jau patirties turėję lietuviai išleido orą iš padangų ir keturiais varomais ratais pajudėjo pirmyn. "Padedant neįtikimai sėkmei įveikėme upės vagą. Gamta mus priėmė kaip savus ir padėjo pasiekti savo tikslą", – prisiminė keliautojas.

Išvažiuojant iš dykumos sutemose juos lydėjo bėganti žirafa.

Vėliau sutiko vokietį, kuris krosiniu motociklu keliavo po dykumą ir tikino matęs liūtų bei kitų plėšrių gyvūnų, o kai bakstelėjo pirštu žemėlapyje, paaiškėjo, kad būtent tose vietose Marius su draugu nakvodavo.

Afrikos pingvinas

Maria su lietuviais daugiau nei valandą važiavo per brūzgynus, moteris palydėjo vaikinus iki vietos, kur gyvena laukiniai klajokliai.

"Himbu moterys išsiskiria ryškiomis ožkos odos apyrankėmis, papuošalais, kūną tepasi kremu, gaminamu iš riebalų ir ochros pigmento, kuris padeda apsisaugoti nuo karšto, sauso klimato ir vabzdžių įkandimų, – pasakojo M.Lucka. – Beje, ten jie visiškai nesiprausia, nes labai trūksta vandens. Prausimąsi keičia kūną smilkomomis aromatinėmis žolelėmis, kurios veikia ir kaip antimikrobinė priemonė."

Itin retai baltuosius matantys himbu žmonės teiravosi, ar lėktuvas yra toks pat patogus kaip ir automobilis.

Marius dažnai galvodavo, kaip ir kodėl žmonės gyvena vienoje ar kitoje vietoje, kaip ten jaučiasi, ką veikia įprastomis dienomis, ką – savaitgaliais, kiek uždirba ir kam išleidžia uždirbtus pinigus. "Įsivaizduoju, kokia bausmė būtų man gyventi šalia jų. Jei staiga turėčiau čia likti ir pradėti naują gyvenimą tarp visai nepažįstamų, – filosofavo M.Lucka. – Lyg pingvinas, nukeltas nuo Antarktidos ledkalnio ir patupdytas Afrikos pakraštyje, – siaubas, ne kitaip. Bet suvokiau, kad čia – Afrikos pingvinas, čia jo namai ir čia jis laimingas."

Kai kelios himbu moterys prašėsi paimti jas kartu į Lietuvą, Marius su Domu purtė galvas: "Likite savo namuose, kur mokate džiaugtis tuo, ką turite, ir tuo, kas pasiekiama ranka. Pas mus žmonės nėra laimingesni už jus."

Košmariškas radinys

Griaučių krantas šį vardą gavo, kai šveicarų lakūnas Carlas Naueris 1933 m. netoli to kranto patyrė avariją, skrisdamas iš Keiptauno į Londoną.

Vienas žurnalistas pasakė, kad galbūt vieną dieną jo kaulai bus rasti ant Griaučių kranto. Nauerio palaikai nebuvo rasti, tačiau toks pakrantės vardas prigijo.

1943 m. paplūdimyje buvo rasta dvylika begalvių skeletų, o netoliese esančioje apleistoje trobelėje − vaiko griaučiai.

Ant suskilusios lentelės buvo parašyta: "Aš keliauju upės, esančios 60 mylių į šiaurę, link. Jei kas nors ras šią žinią ir seks mane, tepadeda jam Dievas."

Šis pranešimas parašytas 1860 m. Iki šiol neišaiškinta, kas buvo tos tragiškos aukos, kaip jie pateko į šį krantą ir kodėl rasti be galvų.