Svarbi kompleksinė pagalba

Santaros klinikų Nefrologijos centro vadovas prof. Marius Miglinas sako, kad inkstų ligas įprastai lydi ir kitos, todėl svarbu pacientą gydyti  kompleksiškai: „Cukrinis diabetas ir aukštas kraujospūdis yra pagrindiniai lėtinės inkstų ligos rizikos veiksniai. Šiomis ligomis sergantiems pacientams gydyti ir rūpintis jų sveikata reikalinga įvairių specialistų pagalba. Kalbėdami apie inkstų funkcijos nepakankamumą visada pabrėžiame, kad donoro inksto transplantacija yra geriausias inkstų nepakankamumo gydymo būdas. Tam reikia skatinti organų donorystę – kaip gyvybę gelbstinčią iniciatyvą.“

Kasmet Santaros klinikose atliekama apie 50 inksto transplantacijų: 2022 m. – 51 (2 iš gyvo donoro), 2021 m. – 51 (iš jų 7 iš gyvo donoro), 2020 m. – 43 (2 iš gyvo donoro), pandemijos metais – 2019 m. – 54 (6 iš gyvo donoro).

Prof. Marius Miglinas. / Santaros klinikų nuotr. 

Urologijos centro skyriaus vedėjas gydytojas urologas dr. Albertas Čekauskas sako, kad gyvo donoro inksto transplantacija turi daugiau pranašumų: „Pacientui inkstą sutinkančių dovanoti artimųjų sveikata yra nuodugniai ištiriama, transplantacijos operacijas galima planuoti, žymiai trumpesnis eksplantuoto organo šaltos išemijos laikas (kai organe nutraukiama kraujotaka, t. y. aprūpinimas deguonimi ir kitomis medžiagomis) – tai aplinkybės, kurios prisideda prie transplantacijos sėkmės. Gyvo donoro inkstai paimami laparoskopiniu būdu – tai didelis pranašumas donorams: jie mažiau traumuojami operacijos metu, greičiau sveiksta ir dažnai jau trečią dieną po operacijos išleidžiami į namus.“

Donoro inksto transplantacija yra geriausias inkstų nepakankamumo gydymo būdas. Tam reikia skatinti organų donorystę – kaip gyvybę gelbstinčią iniciatyvą.

Pacientai, kurių inkstai nefunkcionuoja, yra priklausomi nuo dializės procedūrų, kurių metu dirbtinai valomas kraujas. Tai metodas, be kurio pacientai neišgyventų: kas antrą dieną jie turi lankytis dializės centre, kuriame per maždaug 4 valandas speciali aparatūra išvalo toksines medžiagas, skysčių perteklių iš kraujo. Dializė yra tarsi tiltas į transplantaciją, dializės procedūras pacientams, kurių inkstai neveikia, tenka lankyti nevienodą laiką – nuo kelių dienų iki kelerių metų. Tai  būtinybė, kuri išvargina dėl nuolatinio važinėjimo ir savijautos procedūrų metu.

Atlikti tyrimų važiavo trise

Antros inksto transplantacijos laukianti Justina Žlabienė žino, ką reiškia sirgti inkstų funkcijos nepakankamumu, atlikti dializės procedūras ir gyventi su transplantuotu inkstu.

Būdama 19 metų, ji, kaip ir dauguma jaunų žmonių, nesureikšmino blogos savijautos, nesilankė pas gydytojus, buvo įsitikinusi, kad jauni žmonės neserga. Praėjo bene 7 metai, kol inkstai nustojo funkcionuoti ir J. Žlabienei tapo būtinos dializės: „Sunki liga – kartu ir didelis psichologinis krūvis, kuris skatina gilintis, domėtis. Perskaičiau daugybę informacijos – kas manęs laukia, kokie gydymo būdai, suvokiau transplantacijos būtinybę. Susikaupiau ir pirmiausia inksto paprašiau  brolio. Jis iškart sutiko. Pas gydytoją į Santaros klinikas atlikti tyrimų važiavome trise – kartu vyko ir mama, iš brolio sužinojusi apie šį vizitą. Abiem buvo atlikti tyrimai ir paaiškėjo, kad mamos inkstas tinka geriau. Mama ir tapo donore.“

Palygino su pasimatymu

Po 7 metų mamos inkstas nustojo veikti ir dabar moteris laukia antros transplantacijos: „Aš labai gerai atsimenu savijautą ir galiu palyginti – kaip jaučiausi dializių metu ir po transplantacijos. Dializės procedūros  ištobulėjusios, technologijos pažengusios, galima susiderinti jų atlikimo laiką ir darbą, tačiau puikiai prisimenu didžiulį skirtumą ir gyvenimo kokybę po transplantacijos ir ką reiškia jaustis gerai. Dėl to transplantacija yra nepalyginti geriau nei nuolatinės dializės“, – sako J. Žlabienė.

Liga žmogų psichologiškai labai išsekina ir dėl niūrios informacijos gausos. Inkstų ligos diagnozę išgirdusiems žmonėms Justina pataria nepulti į neviltį, pasitikėti gydytojais ir medicinos pažanga, nes bendros pastangos padeda atliepti pacientų poreikius: „Pacientams patarčiau nusiteikti pozityviai ir geranoriškai, objektyviai vertinti situaciją ir stengtis prisitaikyti, tarkime, prie dializės procedūrų grafiko – viską galima suderinti ir gyventi įprastinį gyvenimą.“

Metus dializės procedūras lankanti Justina sako, kad transplantacijos laukimas reikalauja kantrybės ir pastangų tinkamai sutvarkyti visus reikiamus dokumentus. Laukdama kviečiančio skambučio, ji stengiasi negalvoti, kada tai nutiks, ir gyventi įprastą gyvenimą. Tačiau visiškai užsimiršti negali, eidama miegoti visada pagalvoja – o gal šiąnakt pakvies į transplantaciją: „Jausmus sujaukia ir žinojimas, kad, jei pakvies atvykti, vadinasi, kažkas mirs. Visą laiką širdyje pinasi dvejopi jausmai.“ Emociškai laukimo būseną moteris apibūdino taip: „Jausmą padėtų apibūdinti įsivaizduojama situacija: jei nueitumėte į pasimatymą su nuostabiu žmogumi, kuris pažadėtų jums paskambinti, ir kasdien lauktumėte šio skambučio. O jis vis nepaskambintų...“

Hipertenzija dažnai nelaikoma rimta liga, tačiau tai negalavimas, galintis komplikuotis į insultą, širdies infarktą ar kitus susirgimus ir sukeliantis daugiausia mirčių. Didžiausia bėda yra ta, kad tik pusė, dėl minėtų priežasčių mirusių žmonių, žinojo apie savo padidėjusį kraujospūdį.

Tarptautinė hipertenzijos draugija nustatė, kad svarbiausia kovos su padidėjusiu kraujo spaudimu priemonė – žmonių informuotumas. Šiemet Pasaulinė hipertenzijos lyga ir Tarptautinė hipertenzijos draugija visame pasaulyje įgyvendina iniciatyvą „Gegužė – kraujospūdžio matavimo mėnuo 2017“ (angl. May Measurement Month 2017, MMM17). Šios iniciatyvos tikslas – visame pasaulyje visą mėnesį matuoti kraujospūdį kiek įmanoma daugiau žmonių ir pateikti šią informaciją savo šalies atstovams. Planuojama per gegužės mėnesį patikrinti 25 milijonus žmonių visame pasaulyje. Iniciatyvos tikslas yra surinkti duomenis apie negydomo padidėjusio kraujospūdžio paplitimą pasauliniu mastu ir atkreipti vyriausybių dėmesį, kad pastarosios skirtų daugiau lėšų prevencijos programoms ir taip sumažintų sergamumą su padidėjusiu kraujospūdžiu susijusiomis ligomis.

Prie šios iniciatyvos prisijungė ir Lietuva. Pasak Lietuvos hipertenzijos draugijos pirmininko prof. Mariaus Miglino, akcijos metu mūsų šalyje planuojama kraujospūdį pamatuoti ir pakonsultuoti 3000 žmonių. Tai daroma įvairiose šeimos klinikose, vaistinėse, darbovietėse, gydymo įstaigose.

Siekiant, kad paslauga būtų prieinama kuo didesniam žmonių ratui, šį savaitgalį Trakuose, vykstant bėgimo pusmaratoniui, buvo įkurta lauko klinika, kurioje visiems norintiems buvo matuojamas kraujospūdis, teikiamos konsultacijos. „Norime, kad kiekvienas pasitikrinęs žinotų, koks yra jo kraujo spaudimas ir kokių veiksmų reikėtų imtis. Beveik 800 šalies gyventojų buvo patikrinti Trakų pusmaratonio metu“, – pasakoja prof. M. Miglinas.

Pasak pašnekovo, labai daug jaunų žmonių mūsų šalyje net nenutuokia, kad gana dažnai jų kraujospūdis yra padidėjęs, nes jie nejaučia jokių simptomų, todėl niekada kraujospūdžio nesimatuoja. Tačiau net jei ir nejaučiama jokių simptomų, kraujospūdis pažeidžia daugelį gyvybiškai svarbių organų. Dėl šios priežasties arterinė hipertenzija vadinama tyliąja žudike. Kai pacientas pastebi, kad jo kraujospūdis per aukštas ir kreipiasi į gydytoją, dažnai tai būna jau pažengusi liga ir atliekant papildomus tyrimus nustatoma ilgametė aukšto kraujospūdžio žala organizmui. Negydomas aukštas kraujospūdis pažeidžia širdį, inkstus, akis, smegenis, sukelia insultą, todėl ypač svarbu hipertenziją pastebėti kuo anksčiau ir laiku užkirsti kelią kitoms ligoms.

,,Santariškių klinikų Dializių skyriuje peritonine dialize gydome iki 30 pacientų, esame didžiausias peritoninės dializės centras Lietuvoje. Viena neįgali, tėvo slaugoma moteris, nesant galimybės suformuoti arterioveninės fistulės, ilgą laiką buvo gydoma hemodialize per centrinės venos kateterius. Po persirgtų sepsių įvykus hemodializės kateterio trombozei, atlikta kompiuterinę angiografija ir nustatyta, kad nebėra galimybės įvesti naujo kateterio dėl daugybinių centrinių venų susiaurėjimų ir trombozių. Kadangi pacientė neturi šlapimo, grėsė gyvybei pavojinga hiperkalemija, reikėjo imtis skubios alternatyvos ir peritoninė dializė pradėta nedelsiant, per ką tik įvestą į pilvo ertmę kateterį”, – sako Dializių sk. vedėjas dr. Laurynas Rimševičius.

,,Ūminė peritoninė dializė – svarbi gydymo alternatyva, kai reikalinga skubi dializė ir nėra galimybės kraujagyslinei prieigai, taip pat šis būdas tinka ir kai kuriems ūminiu inkstų pažeidimu sergantiems asmenims, kuriems reikalinga dializė. Jos efektyvumas pirmomis paromis mažesnis negu hemodializės, tačiau tai fiziologiškesnis gydymas, susijęs su mažesne kraujavimo, infekcijos, hemodinamikos sutrikimų rizika”, - teigia Nefrologijos centro vadovas prof. Marius Miglinas.

Peritoninės dializės pacientų priežiūroje svarbiausias vaidmuo tenka slaugytojai, kuri atlieka procedūrą stacionare (dializė aparatu užtrunka iki 10-12 val. per parą), apmoko pacientą, lanko namuose – įvertina gydymosi sąlygas, esant reikalui paima tyrimus. Skubiai peritoninės dializės kateterį šiai pacientei implantavo urologas Genadijus Kučinskis, dializę pradėjo gydytojos Diana Sukackienė, Jelena Pavinič ir Miglė Gudynaitė, slaugytojos Loreta Vaškevičiūtė ir Olinė Karveckienė. Pacientė šiuo metu ankstyvame periode gydoma aparatine peritonine dialize, esant sklandžiai procedūros eigai, procedūros bus išmokytas ligonės tėvas, o gydymas tęsiamas namuose.

Peritoninė dializė suaugusiems pacientams dažniausiai pradedama taikyti praėjus mėnesiui po kateterio įvedimo, laukiama, kad užgytų pilvo sienoje esančio kateterio anga. Išimtiniais atvejais dializę galima pradėti ir anksčiau. Tokia praktika taikoma vaikams, kuriems nėra galimybės atlikti hemodializių per centrinės venos kateterius. Džiugu, kad šiuo metu palanki VLK pozicija, leidžianti gydyti pacientus be atskiro prašymo patvirtinimo – anksčiau tokio sutikimo gavimas užtrukdavo iki kelių mėnesių, ir ūminė peritoninė dializė suaugusiesiems buvo negalima. Taip pat skaičiuojami ir artimiausiu metu bus patvirtinti peritoninės dializės ambulatorinio vizito, vizito namuose, procedūros mokymo įkainiai.