Kai LRT.lt kalbino „Compressorhead“ kūrėjus prieš kiek daugiau nei metus, tuo metu grupę sudarė tik trys robotai: gitaristas Fingers, bosistas Bones ir būgnininkas Stickboy. Dabar jų – jau penki. Kuriant naują albumą baigti konstruoti gitaristė Hellga ir vokalistas Mega-Wattson.
„Party Machine“ – pirmasis pasaulyje robotų grupės albumas. Specialiai robotams jį sukūrė Kanados muzikos legenda Johnas Wrightas iš grupių „NoMeansNo“ ir „The Hanson Brothers“. Kaip jis pats sakė, joks žmogus negalėtų vienu metu groti kelių gitaros rifų, kaip 78 pirštus turintis Fingers, arba tokių būgno partijų, kaip 4 rankas turintis Stickboy.
Su „Compressorhead“ kūrėjais – Markusu Kolbu ir Stocku Plumu (dar žinomu kaip Mr. Stock) – pasikalbėjome po jų albumo pristatymo koncerto Berlyno priemiestyje įkurtose dirbtuvėse.
– Žinau, kad jus kartu pasirodyti kvietė E. Dragūnas-SEL, tačiau atsisakėte. Kodėl?
M. Kolbas: Sužinojome, kad jis nėra teigiamai vertinamas veikėjas. Nutraukėme derybas. Robotai neremia jokių meatbagų (taip „Compressorhead“ vadina žmones, – LRT.lt), jeigu jie yra seksistai, rasistai, homofobai ar pan.
Sužinojome, kad jis nėra teigiamai vertinamas veikėjas. Nutraukėme derybas. Robotai neremia jokių meatbagų, jeigu jie yra seksistai, rasistai, homofobai ar pan.
Kartą mus kvietė groti Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas. Grojome Maskvoje, koncerte dalyvavo kažkas iš prezidento aplinkos. Taigi mus pakvietė pasirodyti Kazachstane, bet labai slėpė, kam tas koncertas turėjo būti skirtas. Tik vėliau sužinojome, kad būtume groję N. Nazarbajevo šeimai. Iš karto atsisakėme.
– Visgi „Compressorhead“ turi savo vertybių sistemą. Kokia ji yra?
M. Kolbas: Pankrokas! Visokių robotų yra, mūsiškiai groja roko grupėje, tai jų ir vertybės atitinkamos.
– Išleidote pirmąjį pasaulyje robotų grupės albumą. Jį jums parašė J. Wrightas. Ar paprasta dirbti su tokiu autoritetu? Ar galutinis rezultatas buvo toks, kokio tikėjotės?
M. Kolbas: Labai sunku (juokiasi). Tačiau tai nereiškia, kad nebuvo labai smagu. Turiu pasakyti, kad darbas su J. Wrightu buvo humoro ir iššūkio mišinys. Kai pirmą kartą Johnas atvyko į Berlyną susipažinti, jautėme tarsi jis būtų senas draugas, nes, kaip ir tu, visada labai mėgome „NoMeansNo“ ir „Hanson brothers“, buvome jų koncertuose daug kartų.
Įsivaizduokite, kad dirbate kartu su savo autoritetu. Tai nuostabu! Johnas visada turi daug idėjų, jas įgyvendinti nėra lengva, tačiau pabaigoje tampa akivaizdu, kad jis visada teisus.
Mr. Stock: Kai pradėjome kartu dirbti, daugiau mokėmės, o ne kūrėme. Johnas viename interviu yra pasakęs: esu čia tam, kad išmokyčiau robotus rokenrolo paslapčių. Tačiau pirmiausiai mums reikėjo sukonstruoti robotus taip, kad jie galėtų mokytis, kaip judėti, kaip groti instrumentais ir pan. Mokėmės ir išmokome visi kartu. Tai buvo neįkainojama patirtis.
M. Kolbas: Be to, mes irgi esame seni pankai (juokiasi). Todėl su mumis buvo taip pat sudėtinga dirbti.
– Per koncertą pastebėjau, kad visi robotai scenoje yra tarsi asmenybės – kiekvienas kitaip juda, o tie, kurie kalba, naudoja skirtingus juokelius ir pan. Kas buvo sudėtingiau – sukurti jiems smegenis ar kūną?
M. Kolbas: Kadangi esu mechanikas, sakyčiau, sunkiausia sukurti robotų smegenis. Nors viskas labai svarbu, nes privalo veikti kartu. O smegenis darė Mr. Stock. Mačiau, kaip jis mėnesių mėnesiais bandė tai padaryti, rašė programų kodus... Žiūrėdavau į ekraną ir galvodavau: nesuprantu, kas čia vyksta.
Pavyzdžiui, robotų gitaros gali pasirodyti labai sudėtingos, nes turi daug detalių ir pan., tačiau iš mechaninės pusės jos gana paprastos.
Koncertai yra tikras išbandymas. Labai svarbu, kad niekas nelūžtų, viskas veiktų. Šiandien per koncertą lakstydamas turbūt numečiau kelis kilogramus (juokiasi). Gyvi pasirodymai yra labai didelis išbandymas mums visiems. Tiek fiziškai, tiek morališkai.
Stickboy, G. Raibytės nuotr.
– Ar robotai yra nors kiek autonomiški?
Mr. Stock: Visi robotai skirtingi. Per pastaruosius 10 metų, kol kūrėme „Compressorhead“, robotai radosi vienas po kito, o ne visi kartu. Tik gitaristė Hellga ir vokalistas Mega-Wattson buvo sukurti beveik vienu metu.
Stickboy ir Fingers neturi jokių smegenų. Jie yra tiesiog mašinos, kurios paklūsta kodams (instrukcijoms). Viena instrukcija – vienas judesys. Viskas vyksta realiuoju laiku, t. y. „gyvai“. Vadinasi, kompiuteris robotams nurodo, kada pajudinti pirštą, kada kokią natą groti ir pan. Įdomu tai, kad komanda robotui siunčiama kiek anksčiau negu reikia, kad judesį jis atliktų laiku.
Kai pradėjome kurti Bones, davėme jam šiokias tokias smegenis. Jis gali tik groti bosine gitara. Bones smegenyse viskas iš anksto suprogramuota, todėl jis „pats žino“, kada groti skirtingus akordus, nereikia komandų nurodyti gyvai, kaip su kitais.
– Ar jūs patys mokate groti instrumentais, kuriais išmokėte groti savo robotus?
M. Kolbas: Ne, mes negrojame jokiais instrumentais.
– Tai kaip pavyko viską padaryti? Vien jau chronometražas skamba labai sudėtingai, atrodo, tam reikėtų turėti bent jau muzikos teorijos pagrindus.
Mr. Stock: Tikrai labai sudėtinga. Tačiau tam ir skirti mano parašyti kodai.
M. Kolbas: Aš galiu groti gitara tik teoriškai. Pats nesugročiau net akordo, bet galiu to išmokyti savo robotus.
Pats nesugročiau net akordo, bet galiu to išmokyti savo robotus.
– Stebint „gyvą“ robotų pasirodymą, sunku suvokti, kad „Compressorhead“ yra tik robotai, aklai klausantys jūsų komandų. Jie bendrauja su publika, juokauja, o žmonės jiems atsako, nors visi supranta, kad bando bendrauti su robotais.
M. Kolbas: Taip, dažnai tai girdime. Šiandien vienas klausytojas sakė, kad norėjo daugiau pabendrauti su Mega-Wattson, tarsi jis būtų gyvas sutvėrimas, o ne mašina.
– Ar robotai sulaukia daug kvietimų koncertuoti?
M. Kolbas: Labai daug. Kad visus išpildytume, turėtume sukurti bent tris „Compressorhead“ grupes. Bet mes nenorime masinio populiarumo.
Mr. Stock: Mes esame pankai, tokiais ir liksime.
M. Kolbas: „Compressorhead“ yra unikali grupė. Neturime laiko kurti kitų. Dabar tiesiog tobuliname gyvus pasirodymus.
– Visuomenėje netyla ginčai dėl robotų ir robotikos. Baiminamasi, kad jie taps autonomiški ir pakenks žmonėms. Ypač kalbant apie karo pramonę. Jūs tarsi pristatote tą kitą robotikos pusę – pramoginę.
M. Kolbas: Reikia nepamiršti, kad tuos robotus, kurių taip visi bijo, valdo žmonės. Aš robotų visai nebijau. Dar susilaukiame komentarų, kad robotai negali būti muzikantai, groti instrumentais... Man atrodo, kad turi daiktą, kurį panaudoji, kaip nori. Tai, ką įdedi į jo vidų, jo smegenis, yra tarsi jo siela.
Gal šiek tiek išsigandau, kai sužinojau, kad „Google“ nusipirko „Boston Dynamics“, kuriuos remia JAV kariuomenė. Prieš tai „Boston Dynamics“ puslapis buvo tiesiog prikrautas vaizdų, ką gali padaryti jų kuriami robotai. Dabar tai – tarsi katalogas su jau baigtais kurti produktais.
– Tačiau žmonės bijo ne to, kas vyksta dabar, o kas gali įvykti ateityje – apie ką įspėja Elonas Muskas ar Stephenas Hawkingas. Natūralu, kad žmonės klausosi jų minčių.
Mr. Stock: „Compressorhead“ robotai tikrai netaps autonomiški, tai neįmanoma. Jeigu sąmonę įgavę robotai sukels riaušes, galbūt mūsiškiai ten gros protesto dainas (juokiasi). Nieko daugiau.
Nors yra tikimybė, kad dabar, kai robotai vystosi taip sparčiai, kas nors gali pakrypti bloga linkme. Nepamirškime ir autonominių automobilių. Jie gali tapti ginklais lygiai taip pat kaip ir kiti robotai. Asmeniškai, norėčiau koncentruotis ties technologijomis, kurios naudojamos kūrybai ir geriems tikslams, o ne destrukcijai.
M. Kolbas: Aš taip pat niekada negalvoju: štai, robotai užkariaus pasaulį. Man įdomūs visai kiti dalykai. Pati matei, kiek daug žmonių šiandien gerai leido laiką... Man tai daug svarbiau.
– Tačiau kalbama ne tik apie karo pramonę. Yra arčiau žmogaus esanti problema – darbas. Robotai gali iš žmonių atimti darbus.
Mr. Stock: Seniausiai pasaulyje egzistuojantys robotai yra būtent pramoniniai. Jie sukurti, kad tam tikrą darbą darytų dar ir dar, ir dar, ir dar, ir dar, ir dar kartą. Tūkstančius kartų atlieka vieną vienintelę komandą... Ar žmonės tikrai norėtų atlikti tokius darbus? Juk išprotėtų po savaitės ar kelių. Taigi robotai dirba darbą, kurio nenori dirbti žmonės.
Dar yra robotų su dirbtiniu intelektu. Kaip neseniai Saudo Arabijos pilietybę gavusi Sophia. Ji turi ir primityvų robotišką mąstymą. Kai pagalvoji, pasaulyje tiek žmonių, tiek valstybių lyderių, kurie visiškai negalvoja. Pažiūrėkime, ką mums pasiūlys dirbtinis intelektas. Negali būti blogiau už Donaldą Trumpą (juokiasi).
