Praktika – mokslų motina
Martyno ir Dalios specialybės mokytoja Audronė Andrulevičienė save vadina plataus spektro profesionalia menininke. Ji baigusi juvelyrikos, keramikos, stiklo meno ir dizaino studijas. Šiuo metu menininkės tikslas – dalytis sukaupta patirtimi su kitais juvelyrikos entuziastais, pasirinkusiais šias studijas po dešimtos ar dvyliktos klasės, arba jau turinčiais pirmąją kvalifikaciją.
Anot jos, juvelyrika šiais laikais labai populiari. Žmonės nori autentikos, unikalumo, todėl renkasi pirkti vienetinius, rankų darbo papuošalus. Be to, originalūs juvelyriniai dirbiniai visuomenėje nuo senų laikų buvo vertinami ne tik kaip aksesuarai, bet ir kaip socialinio statuso simbolis. Taigi, įgyti šį amatą – ne vieno Audronės auklėtinio svajonė. Vieni juvelyrikos studijas traktuoja kaip hobį, kiti – kaip labai rimtą perspektyvą ateityje pradėti savo verslą.
„Mokau juos daugybės įvairių dalykų – parinkti juvelyrinio dirbinio gamybos technologiją, apdirbti metalus ar modeliuoti metalo formas juvelyriniam dirbiniui pagaminti, jungti metalus su kitomis medžiagomis, atkurti trūkstamas juvelyrinio dirbinio detales, įstatyti akis ar akmenis į papuošalą“, – užsidegusi vardija A.Andrulevičienė.
Žinios: juvelyrikos mokytoja A. Andrulevičienė, plataus spektro profesionali menininkė, mielai dalijasi sukaupta patirtimi / Asmeninio archyvo nuotr.
Net 80 proc. būsimų juvelyrų studijų sudaro praktinė veikla. Jie dirba su žalvariu, variu, melchioru. Akmenėlius pradžioje renkasi pigesnius ir kietesnius (tarkim, cirkonius), kad neįgudusi ranka per greitai jų nesuskaldytų.
Mokytoja įsitikinusi, kad didžiulę dalį profesinės sėkmės lemia valia, kantrybė, užsidegimas, darbštumas ir, žinoma, fantazijos polėkis. Šios profesijos mokosi vis daugiau dailiosios lyties atstovių. Priežastį nesunku atspėti – jas traukia galimybė pačioms pasigaminti originalių juvelyrinių papuošalų.
Prisiminė seną svajonę
Pirmus metus čia studijuojantis Martynas Kirilevičius prisipažįsta, kad jau turi vieną specialybę – Vytauto Didžiojo universitete yra baigęs psichologijos bakalauro studijas.
„Dar besimokydamas vidurinėje lankiau ir Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklą, mat visada kažko ieškojau menų sferoje. Iš pradžių bandžiau keramiką – nelabai patiko, paskui vis labiau ėmiau draugauti su metalais. Pats pirkau įrankius ir gaminau papuošalus pagal savo supratimą – informacijos, kaip ir ką daryti, juk neturėjau“, – atvirauja vaikinas.
Rinktis juvelyriką iškart po mokyklos baigimo jis pabijojo. „Buvau įtikėjęs, kad pirma derėtų įgyti kokį nors aukštąjį išsilavinimą“, – atsidūsta jis, tokį požiūrį, būdingą daugeliui vyresnės kartos žmonių, vadinantis atgyvena. Martynui tėvai taip pat patarė iš pradžių baigti aukštojo mokslo studijas, padirbėti psichologo asistentu.
Kelyje: psichologo diplomą turintis M. Kirilevičius vis dar neapsisprendžia, ar juvelyrika – tikrasis jo pašaukimas / Asmeninio arhcyvo nuotr.
„Darbas man nepatiko. Tad vietoj psichologijos magistro studijų aš prisiminiau seną savo svajonę – juvelyriką. Be to, tuo metu labai norėjau pabėgti nuo žmonių, susitelkti į save, į kūrybą“, – atvirauja M.Kirilevičius, vadinantis save intravertu.
Darbas turi džiuginti
Kai Martynas rudenį pravėrė Kauno taikomosios dailės mokyklos duris, išsyk suprato, kad pasirinko tinkamai. Kita vertus, būsimą juvelyrą vis dar kankina abejonės, ar iš šio darbo galima pakankamai užsidirbti pragyvenimui. Padiskutavus, kad galbūt tai klaidingas požiūris, jis sutinka, jog pirmiausia reikia dirbti iš idėjos ir negalvoti apie pinigus, kurie vėliau patys ateis.
Kadangi vaikinui juvelyrika nebuvo visiškai nauja sfera, per pirmuosius mokslo metus jis pažengė kur kas daugiau nei grupės draugai: išmoko apdirbti skirtingus metalus, išsibandė aibę įvairiausių staklių. Dalį jų pašnekovas žada įsigyti ir naudoti namuose.
„Baigęs studijas noriu daryti tai, kas teiktų man džiaugsmą. Nenoriu vien tik įsodinti į papuošalus deimantukus...“ – ironizuoja pašnekovas, rodantis rankas su daugybe žiedų. Visus juos pasidarė pats, o vėliau apdovanojo ir draugus.
„Gavau ir užsakymų, bet net pats nustebau, kad gaminti pagal kažkieno norus man pasirodė labai neįdomu, – prisipažįsta Martynas ir svarsto: – Jei į juvelyriką žiūrėsi kaip į verslą – nukentės menas, jei kursi tik meną – sielai bus malonu, bet ar patiks klientams?“
Įkvėpimo semiasi gamtoje
Martynas pastebi, kad daug naudos šiais laikais visiems amatininkams, ne tik juvelyrams, duoda socialiniai tinklai: feisbukas, instagramas, jutubas. Gali nesinuomoti patalpų, o iš pradžių būti matomas tik virtualiojoje erdvėje – taip pamažu jaukintis savo kūrybos gerbėjus.
Poreikis: jaunieji juvelyrai stengiasi įtikti reikliam šių dienų žmonių skoniui – jie nori autentikos, unikalumo, todėl mielai renkasi vienetinius rankų darbo papuošalus / Asmeninio archyvo nuotr.
Vaikinas turi keletą mėgstamų juvelyrikos puslapių, kuriuos seka. „Juk ne visada pačiam ateina įkvėpimas: reikia ir kitus pasižvalgyti. Nesakau – kopijuoti. Tiesiog turėti bendrą supratimą, ką kuria ir kiti“, – aiškina M.Kirilevčius, kūrybos įkvėpimo ieškantis gamtoje.
„Kadangi domiuosi runomis, kitais senoviniais dalykais, savotiškų jų atitikmenų pastebiu ir gamtoje. Tuomet grįžęs namo bandau matytą idėją perduoti savo juvelyriniam dirbiniui. Būtinai pasibraižau eskizą – antraip pamesčiau mintį“, – pasakoja kaunietis, vadinantis save atviru įvairiems juverylikos metodams, technikoms.
Paklaustas, ar mato kokių nors sąsajų tarp juvelyrikos ir psichologijos, Martynas susimąsto. „Skirtingi tai dalykai. Psichologija galbūt reikalauja didesnės atsakomybės – tinkamai žmogui patarti, pajausti visą jo situaciją. Iš kitos pusės – juvelyrikoje turi patenkinti kliento lūkesčius. Vadinasi, ir vėl atsakomybė, – svarsto pašnekovas ir galų gale prieina prie išvados, kad juvelyro darbas lengvesnis: – Geriau jau sugadinti dirbinį ir perdaryti jį iš naujo nei kažką ne taip pasakyti konsultuojamam žmogui.“
Moteriška paskata
D.Bruklienė tikina atradusi savo pašaukimą pedagoginiame darbe. Dalia mokykloje dėsto dailę, o darželyje vadovauja keramikos būreliui. Kaip ir Martyną, ją užvaldė mintis būti juvelyre. Kodėl?
„Ooo… Tai ilga istorija. Kažkada, kai vedžiau savo mokinius į konkursą Dailės akademijoje, mes – juos atlydėję mokytojai – buvome labai smagiai užimti. Tada pirmąsyk susipažinau su juvelyrika, mokiausi emaliuoti. Patiko. Užsirašiau į kursus. Vėliau šiek tiek juvelyrikos paslapčių atskleidė draugė iš Alytaus“, – pasakoja Dalia, jau penktus metus besidominti šiuo amatu.
Ji džiaugiasi, kad kuo puikiausiai gali suderinanti darbą su studijomis ir kad čia dėstytojai labai malonūs – leidžia studentams dalyvauti ne tik savo, bet ir kitų grupių juvelyrų praktiniuose užsiėmimuose. „Kai turiu laisvą dieną, sėdžiu čia vos ne iki nakties“, – juokiasi pašnekovė, mokyklos dirbtuvėse kurianti, eksperimentuojanti.
Dalia atvirauja, kad pagrindinė paskata perprasti šį amatą buvo labai moteriška – papuošalai. „Turėjau draugę juvelyrę, kuri gamino man papuošalus. Bet paskui ji aptingo, tai supratau, kad pats metas pradėti kurti pačiai“, – vėl juokiasi pašnekovė.
Kiek jų sukūrė? Nemažai. Dalis pagaminta naminėmis sąlygomis, naudojant degiklį ir Dalios tėčio aparatus – spaustuvus, šlifuoklius ir kt. Jis ne juvelyras, bet, moters žodžiais tariant, tikras auksarankis – turi didelę įrankių kolekciją.
Į klaidas žiūri išradingai
Su kokiais metalais dirba Dalia? „Dar ne su auksu. Pradinukui jis per daug prabangus, mat auksas – minkštas metalas. Sykį dariau žiedą su aukso gabaliuku (rodo), bet kai netyčia perdeginau, aukso paprasčiausiai neliko“, – kvatojasi būsimoji juvelyrė, visą kaltę tąkart suvertusi prastam naminiam degikliui. Svarbiausia, sako, neperkaitinti emalės.
Ar būna labai pikta, kai nutinka kažkas nenumatyto? „Pikta nebūna. Aš suprantu, kad iš klaidų mokomės“, – surimtėja Dalia ir tuoj pat pasidalija istorija, kai nutarė pasigaminti emaliuotus auskarus. Deja, vieno emalę ir vėl per daug įkaitino – ši sudegė. Tuomet moteris pažiūrėjo į savo klaidą kūrybiškai ir iš gerojo auskaro padarė originalų pakabuką.
Paslaptys: svarbiausia, anot dailės mokytojos D. Bruklienės, dirbant su degikliu – neperkaitinti emalės / Asmeninio archyvo nuotr.
Anot D.Bruklienės, labai praktiška turėti tokių hobių. Tuomet, artėjant draugių gimtadieniams, nereikia sukti galvos, ką dovanoti. „Kartais nupiešiu kokį grafikos darbą arba nulipdau molinį indą. Jau ir nesudėtingą papuošalą galiu padaryti. Iš trijų dovanų kategorijų juk lengviau pasirinkti nei iš vienos“, – šmaikštauja ji, dažnai seginti pačios pasidarytus papuošalus.
Daugiausia gamina auskarus ir žiedus. „Esu iš tų moterų, kurios be penkių žiedų jaučiasi kaip nuogos gatvėje“, – sako Dalia ir rodo į savo pirštus, ant kurių puikuojasi keturi žiedai. Penktas dar gaminamas. Dalios vyras taip pat menininkas – keramikas, dekoratorius. Jei žmonai reikia pagalbos – visuomet padeda.
Ar ilgai trunka sukurti ir pagaminti vieną papuošalą? „Kaip sakė vienas pažįstamas, reikia mūzą už kojos pagauti – tada viskas vyksta greitai. Kartais dvi tris dienas vargsti ir nieko neišvargsti, o kitą sykį tik vienas du – ir jau yra!“ – juokiasi Dalia.
