Kaip penktadienį pranešė Turto bankas, manoma, jog būtent šioje vietoje kūrėsi pirmieji į Lietuvą atvykę totoriai.
Vyriausybė yra pritarusi kvartale A. Goštauto gatvėje, kur anksčiau veikė mokslinių tyrimų institutai, pertvarkos koncepcijai ir įpareigojusi Turto banką jį vystyti.
Į atnaujintą 34 tūkst. kv. metrų bendro ploto pastatų kompleksą iki 2028 metų ketinama perkelti dalį ministerijų bei kitų įstaigų. Tuo metu atlaisvintus jų pastatus numatoma parduoti.
„Kadangi šiuo atveju nuspręsta pastatų negriauti, jie bus remontuojami, rekonstruojami, o vienas iš pastatų, kurį planuojama remontuoti pirmuoju etapu – Goštauto g. 11 – stovi kaip tik toje vietoje kur buvo mečetė, mes su bendruomene jau pasitarėme ir turime siūlymą ant to pastato sumontuoti stelą“, – pranešime cituojamas Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos vadovas Motiejus Jakubauskas.
Su bendruomene jau pasitarėme ir turime siūlymą ant to pastato sumontuoti stelą.
„Ji būtų tarsi istorinis įspaudas, įamžinantis čia kadaise stovėjusios mečetės ir kapinių atminimą, būtų išvardintos čia palaidotos totorių giminės. Jei būtų griaunama ir naujai statoma, siūlytume kitokius įamžinimo sprendimus, o kadangi pastatai išsaugomi, pakaktų tokio informacinio paminklo“, – siūlo totorių bendruomenės vadovas.
A. Goštauto g. administracinių pastatų komplekso vietoje buvęs Lukiškių priemiestis buvo svarbus Vilniaus miesto pramonės ir prekybos taškas, čia kūrėsi viena seniausių Lietuvos tautinių mažumų – totoriai. Būtent todėl šis sostinės priemiestis ilgą laiką vadintas Totorių Lukiškėmis ir net Totorija.
„Senųjų totorių tautinė mažuma yra unikali. Manoma, kad Lukiškių priemiestis buvo viena pirmųjų vietų, kur įsikūrė į Lietuvą atvykę totoriai. Totoriams XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje žemę čia dovanojo pats Vytautas Didysis ir, manoma, dar jam valdant Lietuvos totoriai čia pasistatė pirmąją puošnią mečetę. Totoriai kūrėsi ir kitoje Neries upės pusėje – Saltoniškėse“, – pasakoja M. Jakubauskas.
Lukiškių pavadinimas, manoma, galėjo kilti nuo totoriaus Lukos, kuriam galimai ir buvo dovanotos žemės toje vietoje, vardo. Totoriai saugojo Vilniaus prieigas, turėjo ūkius, vertėsi daržininkyste, prekyba. Rašytiniuose šaltiniuose totorių mečetė minima nuo XVI a. vidurio, šalia šventovės buvo įkurtos kapinės.
Totorių kapinių toje vietoje būta dvejų, vienos sunaikintos dar Carinės Rusijos laikais, kai buvo pradėta Lukiškių kalėjimo statyba. Po Antrojo pasaulinio karo palaipsniui sunaikinti paskutiniai Totorijos pėdsakai.
Po to, kai 1944 metais totoriai buvo ištremti iš Krymo, daug kas, bijodami tokio pat likimo, traukiantis vokiečiams pabėgo į Gdanską Lenkijoje, kitas valstybes. Totorių Lukiškės tuštėjo, o sovietų valdžia totoriškos kilmės gatves pervadino: Mahometonų g. tapo Obuolių g., Mečetės g. – Slyvų g., Lukiškių aikštė rekonstruota į Lenino aikštę.
Mečetė 1952-aisiais buvo uždaryta ir paversta sandėliu, o dar po dešimtmečio priimtas sprendimas ją ir kapines sunaikinti.
Sumanyta šią teritoriją paversti į prestižinį mokslo kvartalą, skirtą „išsilavinusiai ateities visuomenei“ kurti. Teritorijos rekonstrukcija prasidėjo 1969 metais, kapinių ir mečetės vietoje pastatytas Puslaidininkių fizikos institutas.
„To meto „Tiesos“ laikraštyje pasirodė skelbimas, kviečiantis atsiliepti tuos, kas norėtų perlaidoti savo artimųjų palaikus. Tačiau bijodami Krymo totorių likimo, retas, kas išdrįso pasinaudoti šia galimybe. Taigi, taip vadinama, rekonstrukcija pradėta tiesiai ant kapų. Traktoriams išvertus žmonių kaulus, statybos buvo sustabdytos, jie buvo surinkti į dėžes ir išvežti, niekas nežino kur. Geresni antkapiai perdaryti, dalis panaudoti Rasų ir Antakalnio kapinių laiptams“, – pasakoja M. Jakubauskas, kurio proseneliai taip pat buvo palaidoti šiose kapinėse.
Pasak jo, galimas dalykas, kad dalyje teritorijos yra išlikę palaidojimų, palaikų fragmentų, todėl prieš vykdant bet kokius tolesnius šios teritorijos rekonstrukcijos darbus būtina atlikti išsamius istorinius ir archeologinius tyrimus, surastus palaikus perlaidoti, o šio vietos atminimą išsaugoti.
Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 2,5 tūkst. senųjų totorių, kurie pripažįsta savo tautinį identitetą ir jį puoselėja, palaiko tradicijas, renkasi į bendruomenių susibūrimus.
