Kartu – vos devynis mėnesius

Z. Sierakauskas ir Apolonija susitiko 1861 m. vasarą Vilniuje. Ji anuomet – 23 metų, graži ir geidžiama, tačiau svajojanti ne apie meilę, o apie tėvynės laisvę. Jis – rusų armijos kapitonas, 35-erių, gyvenantis būsimo sukilimo idėja. Trys trumpi susitikimai, šiek tiek laiškų, ir po metų buvo atšoktos vestuvės.

1863-iųjų balandį Zigmantas paliko besilaukiančią žmoną ir išėjo į Kauno gubernijos miškus vadovauti sukilėlių būriams. Po mėnesio Apoloniją pasiekė žinia: mūšis pralaimėtas, Zigmantas sužeistas, suimtas, įkalintas.

Generalgubernatoriaus Muravjovo įsakymu Z. Sierakauskas buvo pakartas Vilniuje, Lukiškių aikštėje. Tų pačių metų rudenį besilaukianti ir serganti Apolonija ištremta į Rusiją, kur prasidėjo jos, sukilimo vado našlės, netekčių, skausmo, vilties ir nuoširdaus darbo tėvynės labui kupinas kelias.

Netektis: A. Dalevskytei-Sierakauskienei teko ištverti didelį skausmą – dukrelė Zigmantė mirė ant mamos rankų. / T. Bai­ra­šaus­kai­tės ir J. Si­kors­kos-Ku­les­zos pa­reng­tos kny­gos „Apo­lo­ni­ja Da­levs­ky­tė-Sie­ra­kaus­kie­nė. At­si­mi­ni­mai“ nuotr.

Sukilimas – moters akimis

Tai trumpa Zigmanto ir Apolonijos meilės istorija, kurią galima rasti įvairiuose istoriniuose šaltiniuose. Istorinių romanų autorė G. Viliūnė ją atrado rašydama straipsnį žurnalui.

„Pagalvojau – gera tema knygai, – pasakoja ji. – Maniau, rašysiu apie 1863 m. sukilimą, o jo fone pavaizduosiu Sierakauskų meilę. Medžiagos buvo daug, liudijimai skyrėsi, niekaip negalėjau rasti tinkamos formos. Galiausiai nusprendžiau rašyti apie moteris sukilimo metu, apie sukilimo vado žmoną Apoloniją, kuri viską matė savo akimis. Paaiškėjo, kad mudvi esame gimusios tą pačią dieną – sausio 19-ąją. Tai buvo tarsi ženklas, viską sustatęs į savo vietas. Tada iš Dangaus pradėjo kristi dovanos – buvo atrasti ir identifikuoti Z. Sierakausko palaikai, lietuvių kalba išleisti Apolonijos prisiminimai. Neliko nieko kito, tik naudotis šiomis dovanomis ir semti žinias.“

Anksti ir tragiškai mirusį vyrą Apolonija buvo sudievinusi, kažin ar būtų atsiradęs per gyvenimą toks, kuris jį nurungtų.

Z. Sierakausko palaikus identifikuoti padėjo vestuvinis žiedas, ant kurio buvo išgraviruoti Zigmanto ir Apolonijos vardai.

„Tai tikros, kadaise gyvenusios ir mylėjusios asmenybės. Knygoje to liudijimu tapo originalūs Zigmanto laiškai, kuriuos į lietuvių kalbą išvertė istorikė Tamara Bairašauskaitė. Įterpiau juos norėdama parodyti, kokia stipri ir tikra buvo poros meilė. Šiandien galvoju – galbūt jie taps vertingiausia knygos dalimi“, – sako G. Viliūnė ir priduria savo knygos heroję gerai suprantanti.

Amžininkai pasakoja, kad Apolonija buvo gana uždaras žmogus, labai stipri, išdidi moteris. Atrodo, gimusi puoštis perlais, vaikščioti persiškais kilimais, o ne patirti tremties kelią.

Pradėjusi rašyti romaną, knygos autorė žinojo, kad jos herojei teks ištverti netekties skausmą, – Apolonijos dukrelė mirė ant mamos rankų.

„Pati tokio jausmo nesu patyrusi, vis abejojau, ar man pavyks įtikinamai parašyti tą vietą, įsijaučiau taip, kad pati pradėjau sapnuoti Apolonijos sapną, kuriame miršta jos dukrelė. Supratau, kad privalau nuo temos šiek tiek atsitraukti“, – pasakoja rašytoja, romane pamėginusi suprasti moterį, kurios santuoka trunka devynis mėnesius ir kuri privalo susitaikyti su tuo, kad nebėra su kuo kurti ateities.

Ypatinga: trumpa, bet tikra, stipri Z. Sierakausko ir jo žmonos Apolonijos istorija atgimė G. Viliūnės romane. / T. Bai­ra­šaus­kai­tės ir J. Si­kors­kos-Ku­les­zos pa­reng­tos kny­gos „Apo­lo­ni­ja Da­levs­ky­tė-Sie­ra­kaus­kie­nė. At­si­mi­ni­mai“ nuotr.

Tokia meilė – tik kartą

Be jokios abejonės, rašytoja Apolonijai romane kitą vyrą galėjo surasti. Ir buvo suradusi, tačiau jos herojė pasirinko likti viena.

„Kai kartą pamilsti, silpnesniu meilės jausmu tenkintis nebenori, o tokį patį vargu ar kada pajusi. Anksti ir tragiškai mirusį vyrą Apolonija buvo sudievinusi, kažin ar būtų atsiradęs per gyvenimą toks, kuris jį nurungtų“, – knygos pristatyme Vilniaus knygų mugėje kalbėjo G. Viliūnė.

XIX a. pradžioje jos knygos herojė pasirinko būti savarankiška. Toks sprendimas ano meto visuomenėje nebuvo įprastas. Moterys būdavo globojamos – jei ne vyro, tai tėvo ar brolio. Tačiau Apolonija nuo vaikystės buvo kitokia – kad ir užaugusi dešimties vaikų šeimoje, turėjo galimybę mokytis, vėliau jai tai leido įsitraukti į visuomeninius reikalus.

„Ji norėjo būti naudinga pasauliui, šiandien mes ne visi keliame tokius klausimus, kokius kėlė Apolonija ir jos sesuo Ksavera“, – apie knygos aktualumą dabar kalba G. Viliūnė.

Rašytoja neabejoja, kad netgi greitai numalšintas 1863 m. sukilimas turėjo prasmę, – kiekvienas istorinis įvykis turi, jis veikia kitus įvykius ir žmones. „Turime suprasti ir žinoti, kad mūsų šalies laisvė, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, kainavo labai labai daug. Negalima to pamiršti ir nuvertinti“, – teigia istorinio romano „Apolonija“ autorė.

Ištrauka iš Ginos Viliūnės romano „Apolonija“

Pameni tą vakarą, kai pranešiau tau didžiąją naujieną? Ilgai laukiau tinkamo momento, nes parvykęs į Vilnių tu buvai visas paskendęs sukilimo reikaluose. Jau buvo naktis, kai grįžai į viešbutį. Pavargęs, kamuojamas nerimo dėl prieštaringų žinių ir minčių. Užėjai tyliai, bijodamas mane prižadinti. Bet aš laukiau. Nors prieš tai ilgai rinkau žodžius, tuokart pasakiau paprastai: turėsime kūdikį. Tu nusišypsojai, pribėgęs apkabinai. Pasakei, kad tai geras ženklas, ne, kad tai nuostabus ženklas, Dievo valia, reiškianti, jog viskas bus gerai. Aš tavimi tikėjau. Sėdėjome iki ryto prie lango, laikei mane glėbyje. Nieko nekalbėjome, nekūrėme planų, tik žiūrėjome, kaip virš Vilniaus mirga žvaigždės, kaip blėsta, užleisdamos vietą aušrai. Anuomet buvo taip gera... Daug atiduočiau už dar vieną valandėlę šalia tavęs...

Popieriui virtus pelenais, Apolonija palinksta prie miegančios Zigmutės. Meilė dukrai – vienintelė gyva gija, siejanti ją su gyvenimu. Nebūtų dukrelės, turbūt neliktų ir jos pačios, nustotų plakti širdis, sustotų iš neapsakomo ilgesio.

Vieną neįprastai šiltą dieną spalio pabaigoje seserys su Zigmute išeina pasivaikščioti ir paupiais nuklysta nederamai toli. Tremtinėms nevalia išeiti už miestelio ribų be policininko leidimo, bet jos nutaria surizikuoti. Miškas jau beveik nuogas, po kojomis čeža sausi auksiniai lapai, kvepia samanomis, rudeniu ir liūdesiu. Įsitaisiusios ant nuvirtusio beržo kamieno, atriša lauknešėlį. Zigmutė saldžiai miega, apkamšyta vilnoniu apklotu. Teklė lėtai kramto bandelę, užsigalvoja, susigraudina.

– Jaučiuosi tokia kalta prieš Praną, – sako. – Per mane jį suėmė. Toji kaltė graužia iš vidaus. Labiausiai bijau, kad vienas kuris iš mudviejų mirs, o atleidimo žodžiai taip ir liks neištarti.

– Jis tikrai tau atleido, Teklyte, – guodžia seserį Apolonija. – Esu tikra, jis atleido netgi tikriems skriaudikams. Toks jau tas Pranas...

– Taip, – liūdnai šypteli Teklė. – Jis toks.

Apolonija neprašo nieko pasakoti. Bet, Teklei pradėjus kalbėti, įdėmiai klauso.

Tai atsitiko prabėgus mėnesiui po siaubingos tavo vyro Zigmanto egzekucijos. Mėginome nepalūžti, toliau gyventi ir dirbti tėvynės labui. Kartą užėjau pas gailestingąsias seseris į ligoninę, juk pameni, Ana ir Anelė buvo ne tik mūsų motinos draugės, bet ir ištikimos sukilimo rėmėjos. Tąkart užsukau pas Aneliutę perduoti organizacijos dokumentų ir radau ją jauno Rusijos karininko draugijoje. Ji pristatė karininką kaip savo sūnėną, nuo vaikystės nematyto brolio sūnų. O jau laiminga atrodė Aneliutė! Pasakojo, koks didelis džiaugsmas po šitiekos metų atrasti giminaitį, ir dar tokį gerą bei meilų. Sūnėnas išties atrodė lyg medumi teptas, bučiavo rankas, šypsojosi ir žarstė komplimentus. Paskui delikačiai paliko mudvi vienas pasišnekėti. Aneliukė pašnibždomis paprašė manęs paslaugos. Esą jos sūnėnas karštai trokšta prisidėti prie sukilėlių, atiduoti duoklę kadaise paliktai tėvynei. O juk tuolaik daug Rusijos karininkų pereidavo į mūsų pusę. Aneliutė maldavo manęs paprašyti Prano rekomendacinio blanko, su kuriuo sūnėnas galės keliauti tiesiai į kovotojų būrį. Aš stengiausi būti atsargi, paklausiau Aneliutės, ar ji tikra, kad tai jos sūnėnas. Vargšė mane patikino esanti visiškai tikra. Tas vyras ne tik į brolį panašus, bet ir savo pasą parodęs, – ten įrašyta Gajevskis, ta pati pavardė, tad kokių dar įrodymų bereikia? Geroji, rūpestingoji Aneliutė nė neįsivaizdavo, koks klastingas gali būti mūsų priešas. Jau vėliau, etape, sužinojau, kad tasai Gajevskis buvo profesionalus Trečiojo skyriaus agentas, atsiųstas iš Peterburgo. Gal pavardė – tiesiog sutapimas, o gal valdžia jam išdavė tokį dokumentą naiviai moteriai suklaidinti? Užsikrėtusi pakilia Anelės nuotaika, tučtuojau nuskubėjau pas Praną. Mane išklausęs brolis, kaip visada, ilgokai mąstė ir patarė neskubėti. Esą kažkas šioje istorijoje jam atrodo nepatikima. Bet Aneliutę spaudė apsišaukėlis sūnėnas, ji spaudė mane, o aš – Praną. Kasdien vis primindavau jam apie Aneliutės pasiaukojimą ir nuopelnus mūsų reikalui. Nejaugi atsakysime šventai moteriai? Juk tai toks menkniekis. Galiausiai Pranas mūsų įkalbinėjamas nusileido ir paskyrė Gajevskiui susitikimą konspiraciniame bute. Atsinešė ir rekomendacinį blanką. Žinoma, mūsų išmintingasis Pranas buvo teisus! Bute jau laukė policijos pasala. Tądien suėmė ne tik jį, bet ir Aneliutę su Ana. Pas vienuoles rado kompromituojančių dokumentų, o Pranui pavyko tą blanką per kratą nuslėpti ir suvalgyti. Tik nieko tai negelbėjo, kaip žinai. Mane perspėjo Ksaveriutė. Pasitiko gatvėje ir sušuko: „Bėk, Tekle, tavęs laukia, suimti rengiasi!“ Bėgau, pati nežinodama kur, tik argi nuo lemties pabėgsi? Rytą teko grįžti ir pasiduoti laukiantiems žandarams. Uždarė mus visus į citadelę. Kameroje buvo tik lentinis gultas su sugulėtais purvinais šiaudais, stalas ir kėdė. Dar kibiras kampe. Dvokas, tamsa, šaltis. Bet baisiausia buvo ne tai. Baisiausia buvo sugalvoti, ką pasakyti tardytojams. Ką kalbėti, kad niekam nepakenktum? Kaip nepalūžti ir netyčia ko nors neišduoti? Kaip žinoti, kiek tu gali iškęsti?

Nubunda Zigmantė. Apolonija su Tekle suskumba namo, vaikui reikia pagaminti vakarienę. Nuomininkių pasigedusi baba Mania nepatenkinta niurna, bet Zigmutės šypsena ją pralinksmina. Vėl taikiai pupsi samovaras, kvepia aviečių uogienė, moterys sėdi su rankdarbiais.

Baba Mania moko Apoloniją ir Teklę megzti plonas šiltas vilnones skaras. Pati jau turi primezgusi pusę maišo, laukia žiemos mugės Naugarde, sako, tenai galima skaras labai pelningai parduoti. Apolonija stengiasi, kabina ploną pūkuotą siūlą mediniu smailu virbalu, veria vieną akį po kitos. Pirmoji skara bus Zigmutei. O kitos, jei seksis, bus parduotos. Juk reikia kaip nors prasimanyti pinigų.

Apolonijos santaupos Teklei atvykus senka dar greičiau. Teklė siūlo pildyti prašymą ir gauti valdžios mokamą varganą išmaldą tremtiniams. Apolonija nė už ką nesutinka. Sužinojusi apie pinigų stygių, baba Mania pasiūlo: gi va, pirklys Pivachovas turi tris dukteris, galėtumėte jas pamokyt pianinu skambinti, užsienio kalbų ar ką dar jūs ten mokate. Užsidirbtumėte vieną kitą kapeiką.

Kitą dieną Teklė apsivelka geriausią suknelę ir eina pas pirklį. Grįžta laiminga. Šeštadieniais ji mokys pirklio dukteris prancūzų kalbos, o trečiadieniais Apolonija duos joms muzikos pamokas. Gaus po pusę rublio už pamoką.

Džiaugiasi neilgai, mat pirklio Pivachovo namas visai šalia policijos. Kad ir koks neakylas įgaliotinis Vasia, galiausiai ir jis pastebi, jog tremtinės dukart per savaitę lankosi pas miestelio turtuolį. Sužinojęs, kas ir kaip, ilgai krapšto plinkančią makaulę.

– Dėl manęs, tai jūs galėtumėte tą instrumentą barškinti ir liežuvį laužyti, man negaila. Bet ukazas yra ukazas. Ten aiškiai parašyta: tremtiniams draudžiama dirbti valstybės tarnyboje, mokyti mokyklose ir privačiai... Va, matot? Juodu ant balto išdėstyta. Na, nebent kreiptumėtės su prašymu į Naugardo gubernatorių ir jis leistų, tuomet galėtumėte sau mokyti.

Apolonija prisimena raudoną, gličiai besišypsantį gubernatoriaus Skariatino veidą ir rašyti atsisako. Teklė parašo prašymą gražia, taisyklinga rusų kalba. Atsakymas ateina netrukus. Prašymas atmestas, mokyti neleidžiama. Vasia tik skėsteli rankomis.

Teklė nepaklauso Apolonijos ir pateikia prašymą valstybės skiriamiems pinigams gauti. Bajorams skiriami 72 rubliai metams. Pusantro rublio – būsto nuomai už mėnesį ir penkiolika kapeikų dienai maistui. Kodėl tik šitiek? Juk net baba Mania už butą dvigubai daugiau prašo! Vasia tik patrauko pečiais, pašnairuoja į kreivai ant sienos kabantį imperatoriaus portretą. Na taip, ką čia dar pridursi.

„1229 dienos – kiek daugiau nei treji metai. Nepaisant to, šis laikotarpis ne tik subrandino ir įkvėpė abu kūrėjus, bet ir paliko mums jausmingus, ilgesio ir meilės kupinus laiškus, kuriuose M. K. Čiurlionis atsiskleidžia ir kaip žodžio meistras“, – sakė Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. K. Čiurlionio rinkinių skyriaus vedėja Vaiva Laukaitienė.

Kauno „Akropolio“ drauge su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi parengtoje parodoje „Konstantinas ir Sofija: 1229 meilės dienos“ per 19 laiškų – citatų lankytojams pristatomos gražiausios ištraukos iš M. K. Čiurlionio mylimajai rašytų laiškų bei atsiminimų, iliustruotų S. Kymantaitės-Čiurlionienės bei M. K. Čiurlionio nuotraukomis, menininko kūriniais.

Organizatorių nuotr.

„Nors visi žinome M. K. Čiurlionį kaip genialų, savo laiką pralenkusį menininką, rečiau kalbame apie aplinkybes, kuriomis šis talentas skleidėsi. Todėl džiaugiamės bendradarbiavimu su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi ir galimybe papasakoti šią neeilinę istoriją savo lankytojams: tikimės, kad artėjant meilės dienai ji įkvėps būti atviresniais, kilnesniais ir švelnesniais“, – sakė Kauno „Akropolio“ valdytoja Brigita Kuodytė.

Gyvenimo istorija

Parodoje pateikiama istorija nuo pat pirmųjų poros susitikimų 1907-aisiais, iki M. K. Čiurlionio mirties 1911-ųjų.

Vilniuje užsimezgusi S. Kymantaitės ir M. K. Čiurlionio pažintis nuo pirmųjų akimirkų suliepsnojo meile, kurios vėliau neužgesino nei ilgas laikas, kurį pora turėjo leisti atskirai. Šie ilgesio laikotarpiai ypač ryškūs laiškuose, kuriuos M. K. Čiurlionis rašė mylimajai, vėliau tapusiai jo žmona.

Organizatorių nuotr.

„Ypač tuomet, kai M. K. Čiurlionis išvyko ieškoti savo kūrybos pripažinimo, jam buvo itin svarbu neprarasti ryšio su mylimąja: tuo metu jis parašydavo net po kelis laiškus per dieną. Laiškuose atsiskleidžia labai pagarbus ir švelnus ryšys su S. Kymantaite, išaukštinantis jų santykius. Buities šiuose laiškuose labai nedaug: jis kalba apie kūrybą, o į mylimąją kreipiasi labai švelniai: mieloji Zosele, atsiprašydamas, palaikydamas, jausdamas ją net ir per didelį juos skyrusį atstumą“, – sakė M .K. Čiurlionio rinkinių skyriaus muziejininkė Gabrielė Mačienė.

M. K. Čiurlionis laiškuose kalba apie jaudulį laukiant susitikimų su mylimąja, džiugesį jiems susižadėjus, nekantrų vestuvių laukimą, jaudulį dėl žiedų, šviesiai įsivaizduoja jų drauge laukiančią ateitį. Kai kurių iš šių laiškų tonas –šmaikštus, o kalba – itin turtinga, atskleidžianti ir literatūrinį genialiojo menininko talentą.

Šios išskirtinės meilės istorijos vaisius – vienintelės Čiurlionių dukters Danutės gimimas, einantis kartu su skausmo ir netekties nuojauta, išsekusiam menininkui sunkiai susirgus. Savo dukters M. K. Čiurlionis taip ir nepamatė.

Svarbiausias kūrybos laikotarpis

Pasak G. Mačienės, nors pora neturėjo daug laiko drauge, jų meilė skaisčiai nušvietė dvejus svarbiausius M. K. Čiurlionio kūrybos metus: jis aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą, sukūrė savo brandžiausias tapybines sonatas, pabaigė savo kūrybą vainikuojantį, unikalų didžiausio formato darbą „Rex“.

Organizatorių nuotr.

Pora taip pat rengėsi drauge sukurti lietuvišką operą „Jūratė“: S. Kymantaitė rašė jai libretą, o M. K. Čiurlionis dirbo prie scenografijos, galvojo apie kostiumus ir kūrė muziką.

„Nors šis darbas neišliko, o sumanymui buvo lemta likti neįgyvendintam, akivaizdu, kad ši trumpa meilės istorija davė svarių vaisių ir pakylėjo juos abu, – sakė G. Mačienė. – Nors žinome, kad dviem menininkams po vienu stogu būna nelengva, tačiau Čiurlioniai ne konkuravo, bet gražiai vienas kitą papildė.“

Organizatorių nuotr.

S. Kymantaitės vyrui rašyti laiškai neišliko – juos rašytoja sunaikino, o apie  jos ryšį su mylimuoju parodoje byloja jos pačios, artimųjų atsiminimai bei pokalbiai su kitais žmonėmis.

Paroda „Konstantinas ir Sofija: 1229 meilės dienos“ Kauno „Akropolio“ Renginių aikštėje vyks iki kovo 3 dienos. Paroda nemokama.

Moteris, įpratusi groti nemenkai auditorijai, duodama interviu Delfi TV laidai „Kasdienybės herojai“ tikino neturinti ko slėpti.

Lietuviai dar nepamiršo skandalais emocingos Zuokų skyrybų dramos, kuomet Augusta buvo kaltinama išardžiusi šeimą.

„Tas kaltinimas gal ir buvo, iš kitos pusės. Bet nei aš jo normaliai tiesiogiai girdėjau, nei galėjau girdėti, nes manęs ten nebuvo. Įvyko šeimos skyrybos, apie kurias aš lygiai taip pat girdėjau, kaip ir visi žmonės, kurie gyvena Vilniuje. Aš buvau visai niekuo dėta. Tiesiog kažkam apsimokėjo tuos dalykus susieti. Nebūčiau aš, būtų gal kita moteris“, – laidoje „Kasdienybės herojai“ sakė pašnekovė ir patikino – Artūro ir Agnės šeima jau buvo subyrėjusi iki jai atsirandant žinomo vyro gyvenime.“

I. Gelūno / BNS nuotr. 

Prieš pusantrų metų Vilniaus apylinkės teisme pasirašyta taikos sutartis ir po daugiau nei dvejų metų teismo proceso nutraukta Agnės ir Artūro Zuokų santuoka. Pora kartu pragyveno 27 metus ir turi tris vaikus. Netrukus, politikas pristatė naująją savo mylimąją – Augustą.

Skyrybų įkarštyje Agnė Zuokienė paviešino vaizdo įrašą, kuriame jos vaikų tėvo nauja mylimoji Augusta  griežia smuiku vilkėdama maudymosi kostiumėlį.

Augusta laidoje sakė niekada nesusidūrusi su Agne akis į akį, jos net nėra asmeniškai kalbėjusios. Tačiau dėl paviešinto vaizdo įrašo Augusta neslėpė nuoskaudos: „Net nesuprantu, kaip tai vyksta, ir kaip kažkas turi teisę išvis disponuoti ta medžiaga. Bandžiau imtis veiksmų. Deja, socialiniuose tinkluose kažką įrodyti yra viskas sudėtingiau. Tai – tiesiog nesąmonė  “.

L. Balandžio / BNS nuotr. 

Tačiau vos žiniasklaidoje pasirodė Artūro ir Augustos nuotraukos, buvusi jo žmona Agnė kreipėsi į savo sekėjus socialiniuose tinkluose. Ji teigė, kad ši mergina Artūro gyvenime atsirado jau seniai.

„Mes susitikome labai oficialiose aplinkose, kur bendravimas labai formalus. Po to susitinkant tai buvo labai lėtai gimstantys jausmai“, – aiškino moteris lėtai besirutuliojančių santykių pradžią su žinomu vyru.

Rodžerio tėvas buvo jūreivis ir pasiėmė sūnų kartu su savimi pamatyti kito pasaulio krašto.

„Ji buvo graži mergina, gražūs, šviesūs plaukai, jauna. Ne iš karto įsimylėjau, bet norėjau ją geriau pažinti“, – pasakojo R. Hermanas.

R. Walker atviravo, kad dėl Rodžerio pametė galvą iš pirmo žvilgsnio.

„Kai pamatai gerai atrodantį jauną vaikiną, tavo keliai sulinksta – tai įprasta jauno žmogaus reakcija. Galvoji, gerai, jis tikrai šaunus vyrukas“, – dalijosi 79-erių senjorė iš Naujosios Zelandijos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Deja, jauniems žmonėms nebuvo lemta būti kartu, kadangi Rodžeriui teko išvykti. Visgi, pora bendrauti nenustojo, daugybę metų rašė vienas kitam laiškus, kol ilgainiui jų gyvenime atsirado partneriai iš gimtųjų šalių.

„Liko prisiminimai, vis dėlto buvau įsitikinęs, kad vieną dieną mes vėl susitiksime“, – teigė Rodžeris.

Iš tiesų jiems buvo lemta susitikti darkart. Atėjo diena, kai įsimylėjėliai neteko savo sutuoktinių. R. Hermanui šovė į galvą pabandyti surasti savo jaunystės meilę. Paieška pavyko ir įsimylėjėliai po šešiasdešimties metų vėl kartu.

„Tai tarsi neįtikėtinas sapnas. Mes pagaliau turime vienas kitą“, – džiaugėsi R. Walker.

Pora ne tik jaučia vienas kitam šiltus jausmus, bet ir netrukus ketina susituokti.

„Meilė šunims mus atvedė į kinologiją, o čia sutikome vienas kitą“, – taip savo istorijos pradžią prisimena jauna pareigūnų pora Ina ir Šarūnas.

Šarūnas yra tikras pavyzdys, kaip reikia svajoti, nes troškimai pildosi. Jis jau nuo 5 klasės svajojo apie pareigūno – kinologo darbą. Tuo tarpu Ina po 12 klasės pasirinko studijas Lietuvos policijos mokykloje ir tuo labai džiaugiasi“, – rašo Lietuvos policija.

Meilės dienos proga pareigūnai visiems linki būti nuoširdesniems ir nebijoti svajoti.

Meilė ir mirtis – kitaip

Vienu didžiausių netikėtumų žiūrovams teatro vadovė Laima Vilimienė vadina Sergejaus Prokofjevo šokio spektaklį "Romeo ir Džuljeta", sukurtą pagal Williamo Shakespeare'o pjesę.

Premjerą Žvejų rūmų scenoje bus galima pamatyti jau šį vakarą. Ji bus rodoma ir rugsėjo 18 bei 19 dienomis.

Spektaklis turi ambicijų sulaukti apdovanojimų ne tik Lietuvoje, bet ir būti įvertintas užsienyje.

Klasikinis siužetas baletmeisterio iš Rusijos Kirilo Simonovo originaliai interpretuojamas ir pritaikomas šiuolaikiniams žiūrovams. Todėl jame vystoma ne tik dviejų šeimų Montekių ir Kapulečių nesantaikos bei jų vaikų meilės drama.

W.Shakespeare'as negalėjo nė susapnuoti, kad jo Džuljeta gali būti vaizduojama autiste, o vienas pagrindinių veikėjų – gėjumi.

Teatro vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas tik užsiminė apie žiūrovų laukiančias staigmenas: "Romeo ir Džuljeta" premjera stebina net mus. Žiūrovai negalės patikėti tai išvydę."

Daugybę kartų dirigavęs S.Prokofjevo kūrinį maestro Robertas Šervenikas atviravo nekantriai laukiantis, kada visų spektaklį kuriančių profesionalų veikla susijungs į visumą ir gims stebuklas – premjera.

Ne pirmą kartą Klaipėdoje dirbanti maskvietė scenografė ir kostiumų dailininkė Jekaterina Zlaja patikino, kad spektaklis – labai vizualus, tad bus suprantamas ir artimas įvairaus amžiaus publikai.

Matysime pasakas

Pernai teatras taip pat turėjo daugybę planų, bet darbus scenoje teko sustabdyti jau po mėnesio. Sutrukdė griežtas karantinas.

Šiemet tikimasi, kad su galimybių pasais teatras galės įsileisti apie 70 proc. visų Žvejų rūmų didžiojoje salėje telpančių žiūrovų.

Lapkričio 12, 13, 14 dienomis klaipėdiečiai bus pakviesti pažiūrėti Gaetano Donizetti komiškos operos "Pulko duktė" premjerą.

Spektaklį kuria lietuvių kūrėjai dirigentas Martynas Staškus, režisierė Jūratė Sodytė, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis.

Kitų metų vasarį Žvejų rūmų uždanga atsivers gerai žinomai, tačiau retai Lietuvoje statomai Antonino Dvorako operai "Undinė".

Ją taip pat kurs lietuviai: dirigentas Tomas Ambrozaitis, režisierius Gytis Padegimas, scenografė Birutė Ukrinaitė.

Kvies į koncertus

Sezone skambės trys išskirtiniai koncertai.

Spalio 1-ąją T.Ambrozaičio vadovaujamas teatro simfoninis orkestras pristatys koncertą, skirtą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto 50-mečiui. Koncerte skambės ir šios mokslo įstaigos vargonai.

Prieš Vėlines, spalio 29-ąją Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje teatro simfoninis orkestras ir choras atliks Wolfgango Aamadeuso Mozarto "Requiem".

Lapkričio 25 d. Žvejų rūmuose vyks iš Klaipėdos kilusio solisto Almo Švilpos koncertas "Dedikacija Klaipėdai", skirtas jo 50-mečio jubiliejui.

Rudenį bus galima pamatyti ir jau anksčiau pastatytų spektaklių. Spalį žiūrovus teatras kvies į 12 pasirodymų, lapkritį numatomi 8 spektakliai.

Žiūrovai turės galimybę pamatyti šokio spektaklius "Stabat Mater" ir "Šventasis pavasaris", "Graikas Zorba", "Spragtukas", operetę "Orfėjas pragare", miuziklą "Šounuolynas".

Laidos vedėjos Kristinos Rimienės pašnekovė Viktorija nė neįtarė, kad realybės šou pakeis visą jos gyvenimą. Tai, kas turėjo būti smagiu nuotykiu, baigėsi gražiomis vestuvėmis.

Prieš kameras gimusi meilė

Viktorija neslepia, kad vos išvydusi Julių pajuto, kad jis taps jos vyru. Tuo metu ji turėjo širdies draugą, tad būta daug nerimo, blaškymosi ir sunkių akimirkų, tačiau sprendimą nulėmė nepaneigiami jausmai. Laidos žiūrovai turės galimybę prisiminti realybės šou akimirkas ir vėl pamatyti, kaip rutuliojosi poros santykiai.

„O Jėzau, kaip buvo baisu. Baisiausia gal buvo tas, kad žinai, jog visi viską mato, žinai, kad tave iš karto pakvies interviu, žinai, kad viskas bus labai viešai, sunku prieš kameras pasakyti kitam žmogui – aš tave palieku. Labai skauda ir jam, ir man. Buvo ir skaudu, ir sunku, ir liūdna, bet tuo pačiu gera, nes prasideda nauja draugystė, tie jausmai persipynė“, – apie savo psichologinę būseną tuo metu pasakoja Viktorija.

Julius labai gerbė Viktoriją, o šou dalyvių siekis išmesti ją iš projekto anuomet sukėlė vaikinui jausmų audrą – žiūrovai pamatė jautrų, iki ašarų susigraudinusį Julių, jau nebeslepiantį jausmų mylimai merginai.

Skeptikų prognozės

Žinoma, nemaža dalis žmonių tiesiog netikėjo poros jausmais ir manė, kad viskas surežisuota siekiant laimėti šou. Net pasibaigus filmavimams buvo manančių, kad dabar jiedu išsibėgios į skirtingas puses, tačiau šiandien visi skeptikai tyli, nes pora įrodė, kad viskas nuo pat pirmos akimirkos buvo tikra ir nesuvaidinta.

„Kai priėmiau sprendimą, nepažįstamų žmonių buvau išvadinta įvairiausiais žodžiais, buvo spaudimas, kaip galiu taip pasielgti, šiokia anokia, tačiau šeima mane visada palaikė“, – nelengvą metą prisimena laidos viešnia, šiandien paneigianti visas skeptikų prognozes.

Kameroms išsijungus – realybė

Viktorija neslepia, kad po šou laukė nelengvas persiorientavimo periodas, kai abu suprato, jog atėjo metas vaikščioti į pasimatymus, apsikeisti telefono numeriais, nors prieš tai tris mėnesius abu kartu gyveno ir sukosi bendroje buityje.

Tačiau ketveri metai prabėgo it akimirka, jiedu mėgavosi laiku kartu, o vestuvės vainikavo visą šią neeilinę meilės istoriją. Neįprastai susitikę jiedu ir susituokė kitaip – porą sutuokė vyriausioji Lietuvos krivė. Vestuvių akimirkas, kupinas nuoširdaus džiaugsmo ir meilės, galės išvysti ir laidos „Pasaulis pagal moteris“ žiūrovai, su kuriais Viktorija pasidalys ir piršlybų istorija.

Julius, buvęs Europos mišrių kovų čempionas šiuo metu pasinėręs į begalę veiklų – studijuoja psichoterapiją, ūkininkauja, dirba grafikos dizaineriu, veda kikbokso treniruotes, tad akivaizdu, kad jaunas, energingas vyras, palikęs profesionalų sportą turi kuo užsiimti. Viktorija yra stilistė, kurianti savo internetinę platformą – „Vieno kavos puodelio istoriją“, dirba reklamos srityje ir veda renginius.

„Už jo per gerą širdį visiems. Iš tiesų jis visiems yra labai labai geras. Jis yra be galo atviros širdies ir man kartais norisi tą širdį laikyti, kad tik jos nesužeistų pasaulis...“, – atsiveria laidos viešnia, paklausta, už ką gi myli savo vyrą.

Miestas, žydintis menu ir muzika

Šio sekmadienio TV3 laidos „Pasaulis pagal moteris“ rubrika „Floristinis desertas“ bus kitokia –vedėja, floristikos dizainerė K. Rimienė pademonstruos savo kartu su komanda kurtą kompoziciją – instaliaciją „Kabantys jurginų sodai“, kuri papuošė Kauno landšafto dizaino festivalį. Jurginai Kauno miestui buvo dovanoti iš VDU Botanikos sodo.

Laidos vedėjos kurti kabantys dviejų metrų aukščio ir trijų metrų ilgio jurginų sodai nustebins ne vieną žiūrovą – juk ne kasdien galima išvysti tokią įspūdingą floristinę instaliaciją. Šie jurginų sodai įrodys, kad ir miestas, ir jo kiemai gali sužydėti menu ir muzika. Žiūrovai taip pat išgirs, kaip Lietuvoje atsirado jurginai, užkariavę lietuvių širdis ir sodus.

„Pasaulis pagal moteris“ – sekmadieniais 10 val. per TV3!

Talentingas mokytojas Konstancijai rimtai krito į širdį, todėl mergina išdrįso prisipažinti apie užgimusius jausmus. Istorijos pradžia nieko nežadėjo – mokytojo etika neleido megzti romantinius santykius. Tačiau nepaisant visko pianistė Konstancija ir muzikos mokslų daktaras Remigijus dabar jau yra šeima, neseniai grįžusi iš emigracijos Kinijoje ir kurianti savo gyvenimą Lietuvoje.

Supratęs, kad krito į akį mokinei, Remigijus aiškiai nubrėžė ribas. „Aš buvau besąlygiškai įsimylėjusi, o jis man pasakė, kad nieko nebus, kol nebaigsiu mokyklos“, – prisimena moteris. Remigijus pasakoja, kad prieš pradėdamas dirbti Lietuvoje jis devynerius metus mokėsi ir dirbo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Būtent ten buvo įspėtas, kad paaugliai neretai emociškai prisiriša prie savo mokytojų, todėl reikia labai atsakingai žiūrėti į tokius dalykus ir vengti bet kokių dviprasmybių.

Tik po mokyklos baigimo Remigijus pakvietė Konstanciją į pasimatymą, o po pusmečio pasipiršo. Konstancija pasakoja, kad jos mama palaimino jų santykius tik po keturių valandų pokalbio su Remigijumi, išsiaiškinusi jo ketinimų rimtumą.

Vos susituokusi pora persikėlė gyventi į Kiniją, kur Remigijaus laukė pelningas darbo pasiūlymas. Remigijus pasakoja, kad Kinija stengiasi iš viso pasaulio prisivilioti gabių talentų ir tam skiria tikrai nemažus pinigus. Nors Remigijus puikiai uždirbo ir viskas sekėsi gerai, pora pripažįsta, kad gyventi Kinijoje buvo iššūkis. „Pasakysiu atvirai – buvo sunku. Angliškai beveik niekas nešneka,  restorane tik iš paveiksliukų užsisakai pavalgyti“, – pasakoja vyras. Konstancija atskleidžia, kad ją trikdė ir tai, kad vietos merginos neslėpdamos rodė dėmesį jos sutuoktiniui.

Gyvendama Kinijoje pora pradėjo laukti šeimos pagausėjimo, tuomet ir apsisprendė grįžti į Lietuvą ir sūnaus gimimo sulaukti namuose. Šiandien Lietuvoje pora augina vaiką, įkūrė verslą ir planuoja bendrą koncertinį turą.

Daugiau apie Konstancijos ir Remigijaus istoriją – šį antradienį 19.30 val. laidoje „(Ne)emigrantai“ per LRT televiziją.

Verona turi Romeo ir Džuljetą, Palanga – Jūratę ir Kastytį, o romantiškąjį Vilnių garsina Adomas ir Marilė. Bėgant metams šią porą sieję jausmai tapo bendriniai. Tai istorija dviejų žmonių, atradusių vienas kitą kaip giminiškos sielos, bet negalinčių būti kartu. Tokia meilė – nelaiminga, tačiau romantizmo epochoje būtent ji audrino jausmus, įkvėpė kūrybai ir didžių idealų siekimui.

Aistrą įžiebė balta suknelė

Žymiausias su Vilniumi susijęs meilės dainius, romantikas A.Mickevičius mūsų mieste gyveno vos kelerius metus. Bet tą laikotarpį, kai jo protą ir širdį užvaldė "dangiškoji mylimoji" Marilė, kai budo, augo, šėlo jausmai, poetas visada prisimins kaip ypatingą. Vilnius – jo meilės, neišblėsusios iki paskutinio atodūsio, miestas.

Mariją Ievą Vereščakaitę, visų vadintą Marile, A.Mickevičius pirmą kartą išvydo 1820 m. rugpjūčio 15-ąją. Tądien, įkalbėtas bičiulio Tomo Zano, jis atvyko trumpų atostogų į Tuhanovičių dvarą (dabar Karčovos, Baltarusija) pas draugą Michalą Vereščaką, Marilės brolį.

22-ejų poetas, baigęs Dominikonų mokyklą Naugarduke ir studijas Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultete, tuo metu mokytojavo apskrities mokykloje Kaune. Jis vos išsilaikė iš mokytojo algos, jautėsi labai vienišas, vis svajojo grįžti į Vilnių. Čia buvo likę draugai, priklausę jo paties kartu su kitais įkurtai slaptai Filomatų draugijai, čia buvo parašyti pirmieji eilėraščiai. Jam būtinai reikėjo atokvėpio. Tuhanovičių dvaro idilė tam tiko.

"Įėjęs į jam ruošiamą kambarį, Adomas ant kėdės pamato baltą suknelę ir įsivaizduoja jauną moterį, galėjusią ją vilkėti. Mintyse jis išvydo tikrą angelą. O kai tą angelą, savąją Marilę, pamatė, įsiplieskė meilė, sukrėtusi iki pat širdies gelmių", – pasakojo Vilniaus gidė Liuda Matonienė, romantiškojo miesto žemėlapio, kviečiančio į kelionę paskui gražiausias visų laikų jo meilės istorijas, autorė.

Akimirksniu blykstelėjusi meilė nuo pat pradžių buvo neįmanoma. Marilė tuo metu turėjo išrinktąjį – kaimyną grafą Lauryną Putkamerį, jauną ir dailų kariškį, spėjusį pasižymėti mūšiuose Napoleono armijos gretose. Jie jau buvo susižadėję, o po pusmečio, 1821 m. vasarį, Benekainių bažnyčioje (dabartinė Baltarusija) susituokė.

Ieškojo savosios Marilės

Kas ta žavioji Marilė, tas baltasis angelas, amžiams pavergęs poeto širdį? M.Vereščakaitė – dvarininkų šeimos, valdžiusios tūkstantį hektarų derlingos žemės, o tai tuo metu nereiškė didelio turto, atžala. Marilės kraitis nebuvo didelis, bet jis labai pagelbėjo finansinius sunkumus išgyvenusiam Laurynui.

Ko gero, tik pats poetas turėjo galią įžiūrėti Marilėje angelą.

Marilė garsėjo įvairiais pomėgiais, plačiu akiračiu. Ji buvo gavusi gerą namų išsilavinimą, laisvai kalbėjo prancūziškai ir itališkai, skambino fortepijonu, griežė smuiku, pati komponavo, buvo labai apsiskaičiusi. Žaidė šachmatais, mėgo viena toli ir ilgai jodinėti. Nepaprastai mėgo baltas sukneles, pasirišdama prie jos vis kitos spalvos juostą, reiškusią tos dienos nuotaiką. Šviesi – viskas gerai, juoda – jau ne. Po A.Mickevičiaus ištrėmimo į Rusijos imperiją ji ilgai rinkosi tik juodą.

Jaunajai dvarininkaitei puikiai tiko poeto draugės vaidmuo. Jiedu jautėsi skirti vienas kitam. Jis – Adomas, ji – Ieva (antrasis vardas), pasinėrę į romantišką literatūrą, kartu leido kiekvieną akimirką. Abu buvo gimę tą pačią dieną – gruodžio 24-ąją, tik Marilė metais vėliau nei Adomas, 1799-aisiais. Šį sutapimą jie laikė dar vienu ženklu, laiminančiu jų santykius.

Gilių mėlynų akių, šviesiaplaukė Marilė nebuvo klasikinė gražuolė. Poeto draugai tik gūžčiojo pečiais, kai Adomas kalbėjo apie ją kaip apie angelą, nužengusį iš dangaus. Draugo susižavėjimas apskritai juos šokiravo. Labiausiai stebėjosi Janas Čečiotas. Esą Vereščakaitė – tik panelė iš dvaro, kokių Lietuvoje daugybė. Jis klausė: "Kas apsėdo Adomą, kad jis būtinai nori jai patikti?"

"Jos išorinio grožio kiti nelabai pastebėdavo, neįvertindavo, bet A.Mickevičius įžvelgė joje gražuolę. Vėliau kiekvienos gyvenime sutiktos moters veide jis ieškojo jos, Marilės, akių žvilgsnio", – pasakojo poeto jausmų, išgyventų Vilniuje, tyrinėtoja.

Meilėje sėmėsi įkvėpimo

"Adomas ir Marilė veržte veržėsi vienas prie kito, labai brangino savo ryšį. Poetas, galima sakyti, maitinosi tos negalimos meilės dovana. Meilė Marilei buvo jam skausmo, kančios, bet kartu ir įkvėpimo šaltinis", – teigė L.Matonienė.

1822 m. žiemą Juozapo Zavadskio spaustuvėje Vilniuje A.Mickevičius išleido savo kūrybos rinkinio "Poezija" I tomą. Rinkinys buvo skaitomas Vilniaus ir Kauno salonuose, pastebėtas ir Varšuvoje, žmonės stvarstė jį vienas kitam iš rankų. XIX a. pirmojoje pusėje kūrėjai nereiškė savo jausmų atvirai. O A.Mickevičius analizavo kiekvieną savo meilės Marilei niuansą, atskleisdamas visą jausmų skalę, jį apėmusią lengvą beprotystę. Jo eilės tapo tikra sensacija, atvedusia į pripažinimą.

Širdies skausmui sumažinti ji net griebėsi opiumo. Kartą per daug jo pavartojusi atsidūrė ant mirties slenksčio.

Grįžęs į ankstesnę gyvenimo vagą Kaune A.Mickevičius negalėjo išmesti mylimosios iš minčių. Jis paniro į depresiją, kamavusią ir dėl mylimosios santuokos, ir dėl skurdžios buities sukeltų ligų. Liūdėjo ir Marilė. Širdies skausmui sumažinti ji net griebėsi opiumo. Kartą per daug jo pavartojusi atsidūrė ant mirties slenksčio. Draugai A.Mickevičiui nieko apie tai nesakė. Vėliau Marilė labai įsižeidė, kad mylimasis jos neatjautė.

Išsirūpinęs metų atostogas poetas grįžo į Vilnių. J.Čečiotui jis guodėsi nesuprantąs, kas su juo dedasi, ir nerado sau vietos. Visiškai palūžti neleido tik kalbos, kad Putkameriai gyvena kaip brolis ir sesuo. Kai Marilė atvyko jo aplankyti, Adomas įsitikino, kad ji puoselėja jam tyriausius jausmus. Jiedu tapo kaimynų vaiko krikštatėviais ir galėdavo susitikinėti niekam nesukeldami jokių įtarimų.

O tų susitikimų būta įvairių – ir labai aistringų, ir aplaistytų ašaromis, apkartintų Marilės priekaištų, kad Adomas jos nemyli ir turi romaną su Kauno gražuole Karolina Kovalska!

Atsisveikino amžinai

1824 m. spalį Putkameriai atvyko į Vilnių atsisveikinti su tremtin išvykstančiais filomatais ir filaretais, tarp jų ir A.Mickevičiumi. Tai buvo paskutinis Adomo ir Marilės susitikimas – poetas daugiau niekada nebegrįžo į Lietuvą. Paskui jiedu bendravo tik laiškais, o gal ir svajonėse, prisiminimuose, sapnuose.

Poetui išvykus Marilė su vyru susilaukė trijų vaikų, tapo puikia šeimininke – gerai virė uogienes, augino žąsis. Tik po Lauryno mirties 1850 m. ji suprato, kad pragyveno šalia ištikimiausiai ją mylėjusio, palaikiusio ir labiausiai jos dėmesio bei meilės verto žmogaus. Senatvėje ji nesutarė su vaikais, vis daugiau rūkė, nebesirūpino savo išvaizda. Kai po daugelio metų vyriausias A.Mickevičiaus sūnus ir biografas pamatė Marilę, liko labai nusivylęs. Ji nebuvo panaši į tą angelą, kokį jis įsivaizdavo iš tėvo pasakojimų ir eilėraščių.

"Ko gero, tik pats poetas turėjo galią įžiūrėti Marilėje angelą. Paskutinį jai skirtą eilėraštį jis parašė praėjus 12 metų po išsiskyrimo, jau keliaudamas per Alpes.

Marilės prisiminimas jam buvo svarbus, brangus ir kaip Lietuvos prisiminimas. Paryžiuje poeto rašomojo stalo stalčiuje visada gulėjo vokas su užrašu "Laiškai iš Lietuvos". Jame – mylimosios rašyti laiškai, portretinė miniatiūra ir išsiskyrimą su ja primenantis sudžiūvęs lapas. Poeto sieloje, jo kūryboje meilė Marilei susipynusi su meile Lietuvai", – pabrėžė L.Matonienė.