Atėjau, pamačiau, susidomėjau. Tiek nauja meno niša mūsų mieste, tiek autore, kurios kūrybą stebiu. Apie meno agentūrą turbūt reikėtų parengti atskirą interviu, nes ją įkūrė kultūros ir verslo sričių atstovai, taigi šių sričių sinergiją, apie kurią daug kalbama Lietuvoje, jos veikimo modelį įgyvendino praktiškai. Apie savo veiklą agentūra pranešė pristatydama a. a. tapytojo ir scenografo, poeto Aurio Radzevičiaus tapybos ir koliažų paroda. Tai išties buvo išskirtinės atmosferos paroda, kalbanti apie skirtingų laikmečių pusiausvyrą. Paroda tekstu ir vaizdu kalbėjo apie tai, kad sena yra gera, tai, kas pamiršta, buvo rasta, tai, kas patirta, – neprarasta.
Tapti instaliacijos dalimi
Antrosios „Baltic New Art“ parodos autorė G. Lukaitė yra jaunosios kartos tapytoja. Be abejo, laukiame kitokios estetikos, kitokių nuorodų ir kitokio – gal futuristinio – pasaulio? Autorė veda keliu pro savo vaikystės mišką, spalvingus atradimus ir žodžių naujadarus.
Mus supa lengvų lietuviškai šiaurietiškų pašvaisčių šokis, subtilios erdvinės haliucinacijos ir perregimų drobių panorama. Dailininkė ją papildo salomis iš vasaros spyglių, medžių lapų, žievės. Žiūrovai kviečiami aktyviai dalyvauti ir tapti šios instaliacijos dalimi. Gamtos takus autorė gretina su kelione savęs pažinimo link, o šio ciklo paveikslus vadina gamtaforomis. Tai gamtos vaizdai su paslėptomis aliuzijomis, metaforomis į keliaujančios „psiche“ (siela) potyrius. Paveiksluose, jų pavadinimuose slypi datų ir vietų, prisiminimų ir patirčių užuominos.
Pastaruoju metu savo idėjas G. Lukaitė perteikia tapydama medžių motyvus. Kurdama ji remiasi miško ekologijos profesorės Suzanne Simard atliktų mokslinių tyrimų išvadomis, kad miškas – sudėtingos, kompleksinės tinklinės sistemos, kurios jungia medžius. Tinklai, pasak tyrėjos, suteikia grįžtamąjį ryšį ir lemia medžių bendruomenės atsparumą, primena žmonių bendruomenes ir šeimas. Miškas nėra krūva medžių, kurie konkuruoja tarpusavyje, jis yra superkooperatyvus.
Smaragdinis miškas. / Organizatorių nuotr.
Drąsa kalbėti
Autorė „Santakai“ papasakojo apie savo patirtis rengiant ekspozicijas konkrečioms erdvėms, kuriose kuria subtilius perėjimus tarp tapybos ir gamtos.
– Goda, jūs labai įdomiai eksponuojate darbus. Antai dideliame formate vizualiai atsikartoja mažesnioji visumos dalis (tarsi vaizdo aidas), o šalia eksponuojamas jau mažesnio formato kūrinys, kuris buvo tuo aidu dideliame darbe. Greta gali atsirasti ir miniatiūra, kuri daugiau ar mažiau atkartoja pagrindinį motyvą. Ką tokiu pasakojimu siekiate išreikšti?
– Nesiekiu įžodinti kiekvieno paveikslo atskirai. Nenoriu atimti iš žiūrovo interpretacijos galimybės. Mane labiau domina ciklo visuma ir stebėjimas, kaip vienas vaizdas papildo kitą. Parodos ekspoziciją vertinu kaip atskirą meno kūrinį. Svarbu visos detalės – kaip pakabinti darbai, ką sąmoningai eksponuoju šalia, ką papildomai prideda pati parodinė erdvė. Pavyzdžiui, kūrinyje „Gamtafora“ matoma papildoma iš visumos tarsi iškirpta drobė, kuri vizualizuoja pabėgusią, iš konteksto iššokusią mintį. Mažojo formato darbai yra vaizdų dienoraštis, spalvų, technikų galimybių eksperimentai. Tačiau jie labai svarbūs parodoje, nes pristato kūrybos proceso smulkmenas – prabėgančius vaizdus ir patirties fragmentus.
– Jaunoji tapyba. Ko jaunystė suteikia kūrybai – entuziazmo, anarchijos, protesto, euforijos, atradimo džiaugsmo?
– O kada tapyba suauga, subręsta kitų žmonių požiūris į tave kaip kūrėją? Žinoma, galima išskirti jaunesniam amžiui būdingus dalykus, tokius kaip energija, sveikata, eksperimentavimas. Būna ir atvirkščiai – jauni kūrėjai taip neeksperimentuoja ar nespinduliuoja energija kaip vyresni. Neapsibrėžiu laike, kaip ir neapibrėžiu laiko, nenoriu, nei kad jis mane apibrėžtų, nei kad mane apibrėžtų žiūrovai. Tai bemat uždėtų kaukę, teigtų išankstines nuostatas. Jaučiu turinti daug noro eksperimentuoti ir drąsos pasakyti, tikiuosi, kad su amžiumi tai nedings.
Slaptas jaukumas. / Organizatorių nuotr.
– Jaunas menininkas gana lengvai įsitraukia į menininkų grupes, dalyvauja bendrose parodose, nevengia dirbti kartu su kitais kūrėjais ir mokosi iš jų. Ar jums tai artima, ar labiau mėgstate tylą, saikingą vienatvę ir asmeninę laisvę?
– Tapyba – tikrai nebendruomeninė veikla. Ji labiau tinka vienišiams ir mąstytojams. Studijų metais kūrėme keliese bendrose patalpose, joms pasibaigus likau viena. Iš pradžių buvo labai keista, jaučiausi vieniša. Dabar pripratau ir nebeįsivaizduoju kieno nors kito, nuolat kuriančio šalia. Nors esu intravertiška asmenybė, tikras miško vaikas, tačiau meno akcijos, gatvės meno projektai, darbas Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje mane priverčia išeiti į žmones.
– Kokie reiškiniai: tiek kultūros, tiek gamtos – meno įvykiai, uraganai, krizės, kelionės – įkvėpė dar vieną dieną pasivaikščioti po įsivaizduojamo pasaulio mišką, paskatino pamąstyti apie tai, apie ką dar nebuvote galvojusi?
– Mane įkvepia tiesiog buvimas gamtoje. Tik pasivaikščiojimai be konkrečių užduočių – užuosti, pamatyti, surinkti, kvėpuoti, turistauti. Gamta sugeba nustebinti paprastais dalykais – medžių formomis, visur zujančiais šešėliais, atspindžiais. Mažais augalėliais, įprastomis samanomis ir nevalgomais grybais. Miške labiau jaučiu tapybą ir priežastį kurti. Stebiu. Juk saulėlydis verčia susimąstyti, ar suprantame, į ką žiūrime iš tiesų.
Neapsibrėžiu laike, kaip ir neapibrėžiu laiko, nenoriu, nei kad jis mane apibrėžtų, nei kad mane apibrėžtų žiūrovai. Tai bemat uždėtų kaukę, teigtų išankstines nuostatas.
Tapybiškos Godynės
Daugelis jaunosios kartos tapytojų savo darbuose polemizuoja su kultūros reiškiniais, su meno istorija ar net su pačia tapyba, o G. Lukaitės kūryba šiame kontekste išskiria tuo, kad koncentruojasi į gamtos materiją, darną ir energijas. Menininkės drobėse natūra tampa ne peizažu, landšafto studija, ne realistiniu vaizdu, bet savotišku gyvu organizmu, kuris simbolizuoja gamtos jėgą, cikliškumą ir harmoniją.
Autorės kūryba priklauso meditatyviai lietuviškosios tapybos krypčiai, subtiliai balansuojančiai tarp peizažo ir abstrakcijos. G. Lukaitė siekia susieti emocinius vaizdinius ir asmenį psichologinį įvaizdį. Ji tapo vadinamuosius kompozitus, arba keliaplanes kompozicijas, kuriose tarsi perteikia savęs atitikmenį gamtoje, tapatinasi su genius loci (vietos dvasios) mitine samprata. Autorė, sakytum, pasidaugina tapomuose medžių siluetuose, proskyniose, horizontuose.
Interviu menininkė dažnai minėjo laiką, kurį reikia išbūti gamtoje šalia motyvo, kurį ruošiesi perteikti, t. y. įvertinti ir įtikėti tuo, ką sieki perteikti žiūrovui. Gal todėl drobės skleidžia lengvo nerimo ir ilgesio nuotaikas.
Įsivaizduojami klajojimai, pasivaikščiojimai menininkės sukurtame pasaulyje, arba Godynės, kalba apie tai, kad autorei yra svarbiau perteikti būsenas ir nuotaikas, o ne tapybos tapybiškumą – plastiką ir medžiagiškumą, materialųjį poveikį. Vaizdžiai tariant, dailininkė drobę naudoja tarsi aplinkos virpesių gaudyklę ir montuodamą vaizdą prideda nematomų titrų, nujaučiamos foninės muzikos. Pusiau abstrakčiais paveikslais ji kukliai plečia teritoriją, kuria neatima iš pasaulio daugiau, nei galima patirti vienų Godynių metu.
Vakaras–naktis–rytas–vakaras. / Organizatorių nuotr.
Vanduo tėvynės neturi
Ilgai galvojau, kas gi čia kitaip? Ko pasigendu tuose statiškuose, akvareliškuose, šalto kolorito paveiksluose? Juose nėra žmonių! Nėra figūrų ir daiktų, ko nors, kas sietų mus su realybe.
„Vanduo neturi tėvynės“, – kažkodėl į galvą atėjo frazė. Galbūt todėl, kad menininkė neidentifikuoja peizažo kaip kaimiško, lietuviško, urbanistinio ar pan. Veikiau ji užkadriniu balsu įskaito monologą, skirtą gamtaforiškoms vietoms. Taip išgaunamas tuštumos pojūtis, atvaizduojamas jaukus niekas. Gamtiniais terminais kalbant, tai galėtų būti rūko kamuolis virš ežero. Niekas – tai metafizinė kategorija. Jai itin tinka pasirinktas plokštuminis vaizdavimas, kuriame vaizdų slinktis įtikina autorės stebimo pasaulio palankumu mums.
Menininkė renkasi tapyti iš pažiūros konkretų, lengvai įvardijamą objektą – pavyzdžiui, mišką ar ežerą, kuris paveiksluose įgyja žymiai daugiau prasmių. Paveikslai yra asociatyvūs, kur mišką reikėtų suprasti kaip glėbio ir globos, o ežerą – kaip ramybės ir apsaugos metaforas. Juk gelmėje ir audra ne tokia baisi?
Keliaudami nuo paveikslo prie paveikslo stebime spalvinio lauko tapybą, mėgaujamės dėmės estetika, tamsaus kolorito akivarais, lakoniška pamėgtų medžių motyvo stilizacija. Menininkė improvizuoja tik tonais, atspalviais ir vaizdo kadruote. Kiekvienas kūrinys sukurtas su vaizdo persislinkimais, stabčiojimais, trūkčiojimais. Tokia tapybos koncepcija geriausiai perskaitoma panoraminiame sraute, kai kūriniai sujungti į nenutrūkstantį miražą, panašūs į pabudimo iš sapno ar transo būsenas.
Ko išties reikia autorei – laisvos improvizacijos ar iš anksto apskaičiuoto jos efekto? Kuri menininkės pusė nugalės: ar pasakojanti ir reflektuojanti, ar perkurianti ir sintezuojanti?
Jei paklaustume žiūrovų, ką jie mato ir mano, veikiausiai sulauktumėte atsakymo: gražu, romantiška, paslaptinga, jautru, estetiška.
Goda kviečia tiesiog pabūti parodoje ir pasinerti į Godynes – praveria langą į spalvomis ir formomis užkoduotą asmeninį pasaulį.
Žalioji giria. / Organizatorių nuotr.
Kas? Tapytojos G. Lukaitės kūrybos paroda „Miško terapija“.
Kur? Meno agentūros „Baltic New Art“ ekspozicijų erdvėje (BLC pastato A korpusas, K. Donelaičio g. 60, Kaunas).
Kada? Iki kovo 10 d., pirmadienį–sekmadienį, 11–18 val.
