Jonas Aistis rašė, kad Praviena raudona, bet yra daugybė kitų dalykų, kurie šią upę išskiria iš kitų – reikia tik pabūti jos pakrantėse.

Ten, kur upė pradeda raitytis, susidaro nedideli slėniai, kurie pavasariais pasipuošia nuostabiausiais žiedų kilimais. Ryškiausi jų – rūteniai – saugomi tuščiaviduriai ir tarpiniai, taip pat beveik visur sutinkami paprastieji rūteniai. Sunkiausia dalia tenka tuščiaviduriams, nes jie – šernų skanėstas. Tuščiavidurių rūtenių kaštono dydžio stiebiagumbiai privilioja išalkusius knyslius, bjaurojančius gražiuosius slėnius. Beje, rūteniai daugiausia sutinkami vienarūšėmis kolonijomis.

Kaip ir kiekvienoje biologiškai vertingoje teritorijoje, Pravienos pakrantėse formuojasi retų augalų bendrijos. Rūtenių neatskiriami palydovai yra meškiniai česnakai, paupiniai jonpaparčiai, aukščiau pašlaitėse marguojančios gegužinės žvynšaknės. Pavasarį jonpaparčiai atrodo lyg negyvi, nudžiūvę, bet vasarą jie išskleidžia lapus lyg erelio sparnus, pridengdami savo apmirusius kaimynėlius.

Žmonės mėgsta iš gamtos ką nors parsinešti: nešasi namolei ir paupinius jonpaparčius, ir meškinius česnakus. Prisirauna ir rūtenių, tačiau tai labai blogas įprotis. Ir ne vien todėl, kad, pavyzdžiui, nemokšiškai prižiūrimi jonpaparčiai gali virsti sunkiai išnaikinamos piktžolėmis.

Reikia atsiminti, kad už retų augalų naikinimą gali būti baudžiama įstatyme numatyta tvarka. Be to, išplėštas iš gamtos ir parsineštas namo augalas niekad nesuspindės tokiu grožiu, kaip savo gimtoje vietoje, tarp savo kaimynų, upelių, krūmų ir medžių.

Kadangi meškiniai česnakai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą,  dėl gydomųjų ir kitų gerų savybių šie augalai jau auginami ir sodybų pavėsingose, drėgnose vietose. Jų skonį iki šiol puikiai prisimena buvę Sibiro tremtiniai. Įdomu, kad šiuos sultingus augalus labai mėgo ne tik jie patys, bet ir karvės, kurios, ankstų pavasarį prisiėdusios meškinių česnakų, duodavo juo kvepiantį pieną. Ilgai nevystantys ankstyvi česnakų lapai iki šiol pavasarį maišais plukdomi Jenisiejaus upe į šiaurę, kur nėra jokių žalumynų žiemos išvargintiems organizmams sustiprinti. Sakoma, kad meška po žiemos miego nesugeba tvirtai ant kojų atsistoti, jei neranda šios žolės, kvepiančios česnaku ir turinčios fantastinių galių.

Meškiniai česnakai vertinami dėl aterosklerozę gydančių, apetitą ir virškinimą gerinančių savybių. Kaip rašo žolininkas.lt, nedideliais kiekiais nuolat vartojant meškinių česnakų lapus, mažėja cholesterolio kiekis kraujyje ir kraujospūdis. Iš šio augalo svogūnėlių paruošti preparatai naudojami parazitinėms kirmėlėms organizme naikinti, kai kurioms kvėpavimo ir virškinimo ligoms gydyti. Sutrintų svogūnėlių tyrė naudojama išoriškai reumato ar artrito pažeistiems sąnariams gydyti. Meškinių česnakų nerekomenduojama vartoti esant dvylikapirštės žarnos ar skrandžio opoms.

Nemažai kauniečių šiomis dienomis traukia į Pravieniškių mišką, kur Lietuvos raudonojoje knygoje įrašytų meškinių česnakų augimvietėse galima prisiskinti jų lapų, tačiau labai blogai, kai šie augalėliai masiškai iškasami dėl ypatingo skonio svogūnėlių, o ne tam, kad, parinkus tinkamą meškiniams česnakams augti vietą, jie būtų pasodinami kitose vietose, tokiu būdu platinant šiuos augalus.

Be to, netrukus gamta pasiūlys kitų vertingų mūsų organizmui augalų: gysločių, trikerčių žvaginių, dedešvų, pievinių rasakilų, šalpusnių ir kitų, kaip sako sveikos mitybos šalininkė Danutė Kunčienė, valgomų skanėstų. Šį kartą ji siūlo meškinių česnakų mėgėjams jų užtepėlę, kurią labai lengva paruošti: tereikia plaktuvu suplakti nuluptą avokadą, pilną saują mešinių česnakų, po žiupsnelį dilgėlių ir garšvų, druskos. Ši užtepėlė tinka su duona ir pomidorais.