Nėra paslapties
Tiek dėmesio, kiek senoji Kauno „Spurginė“, ko gero, yra sulaukę tik „Metropolis“ ir „Konrado“ kavinė. Jų nebėra, o štai 84-uoju numeriu pažymėto Laisvės alėjos pastato jau 45 metus neaplenkia nei miestiečiai, nei turistai. Pamenu, anuomet ir aš ten ėjau įsikibusi tėčiui į ranką, o dabar tą patį saldųjį kelią minu kartu su dukromis.
Kartais paklausiu savęs – einu ten vedama sentimentų ar skonių? Ko gero, ir vieno, ir kito. „Spurginės“ interjeras nepasikeitęs nuo tada, kai plaukus rišau į dvi kasas. Beje, kaip ir darbuotojos, todėl užsukus čia trumpam patikiu, kad laiką galima atsukti atgal. Spurgų skonis – toks pats, to, tarkim, nepasakyčiau apie vaikystės „Eskimo“ ar griliažinį tortą. Kartkartėmis jį ragauju skirtingose vietose, tačiau kremas veliasi tarp dantų, o ir griliažas – ne toks traškus. Anot „Spurginės“ darbuotojų, gardžiausių mieste kepinių paslaptis – ne receptūra, o ingredientai. Spurgų tešla ruošiama be jokių puriklių, konservantų. Sudėtyje – mielės ir meilė. Pastaroji per 45 metus niekur nedingo. Jausdami tai žmonės į „Spurginę“ važiuoja net iš atokesnių kampelių, o jei reikia, savojo skanėsto laukia ir po keliolika minučių.
„Galėčiau spurgas valgyti kelis kartus per dieną. Pusryčiams – spurgą su džemu, pietums – su mėsa ir sultiniu, vakarienei – spurgą be įdaro, nes, deja, reikia prisižiūrėti linijas. Su amžiumi sunkiai krinta kilogramai“, – pamačiusi laisvą vietą prie stalo, kaunietė Aldona suskubo ją užimti.
Spurgos su kava – mažas senjorės ritualas, todėl spurgų išsinešti ji niekada neperka, nebent, žinodamas apie saldų močiutės nuklydimą, lauktuvių paprašo anūkas.
„Jei po Laisvės alėją vaikščiojame dviese, būtinai užsukame. Būčiau laiminga, jei anūkui liktų prisiminimas apie močiutę, kuri labai mėgo spurgas, – Aldona slapta vylėsi kad užaugęs anūkas ir toliau lankysis senojoje Kauno „Spurginėje“ – jau su savo vaikais. – Duok Dieve, ilgų metų šiai vietai ir tokių pat skanių spurgų.“
Pagunda: „Vilties vaistinės arbatinės“ pyragėliams sunku atsispirti. / Justinos Lasauskaitės, Regimanto Zakšensko nuotr.
Įkurta iš nevilties
Kauniečiai sutiks, kad ne žymiųjų tinklų, o „Vilties” ir „Ąžuolyno” vaistinės yra vertos taip vadintis. Galbūt čia nerasite nuolaidomis žymėtų dėžučių ir buteliukų, tačiau galėsite gauti tai, ko niekas kitas nepasiūlys. Tarkim, „Vilties“ vaistinėje įsigijau vaikystės skonio vitaminų – geltonų miltelių, susuktų į popierėlį. Būtent tokius anuomet ant stalo man dėdavo mama.
Ar juos pirko miesto centre – jau nesužinosiu. Mamos nėra, o štai vaistinė po dvejų metų minės 100 metų sukaktį.
„Vaistinės istorija prasidėjo dar 1925-aisiais. Tada ji veikė kitame Laisvės alėjos pastate. Paskui persikėlė į priešais esantį pastatą, kur dabar veikia „Bardakas“. 1940 m. Vyriausioji farmacijos valdyba nutarė, kad nacionalizuotų vaistinių pavadinimus reikia panaikinti ir suteikti numerius. Tuomet vaistinei suteiktas pavadinimas – Kauno vaistinė Nr. 63“, – savo pasakojimą nespalvotomis nuotraukomis iš stalčiaus iliustravo įstaigos vadovas Arūnas Šiaučiulis.
Į dabartines patalpas vaistinė persikėlė 1967 m., o 1982-aisiais gavo „Vilties“ vardą. Taip pat pavadinta ir Antano Kmieliausko freska ant sienos, kuri primena, kad vaistai ir vaistažolės padeda pasveikti. Vaistinės interjere yra ir daugiau įdomių detalių: grindų plytelės – kaip Ignalinos atominėje elektrinėje, vitražai ir įspūdingo dydžio sietynas virš vaistininkų galvų. Tiesa, šįsyk knietėjo daugiau sužinoti ne apie legendinę vaistinę, o apie kavinaitę, kuri, anot A. Šiaučiulio, buvo įkurta iš nevilties. Anksčiau toje vietoje buvo farmacijos laboratorija, o šiandien lankytojai pliko totorinių grikių arbatą ir gnybia žemaičių blynus, įdarytus grybais.
Duok Dieve, ilgų metų šiai vietai ir tokių pat skanių spurgų.
Vegetarų rojus
Prieš pradėdama pokalbį dirstelėjau į meniu – dėl jo patiekalų jau kelias dešimtis metų čia ateina teatralai, medikai, verslininkai, sportininkai, studentai, senjorai ir tiesiog gerą maistą vertinantys miestiečiai.
„Ir anksčiau, ir dabar ateina įvairių žmonių. Visi klientai mums yra vienodi“, – vis dėlto brangiausi, anot A. Šiaučiulio, tie, kurie grįžta.
Ištikimiausius lankytojus ir jų įpročius perkandę ne tik Arūnas su žmona Aušra, bet ir ilgametė kavinukės darbuotoja prie baro. Moteris žino, kas paliks petražolės lapelį ant lėkštės, o kam labiau nei mėtų arbata praverstų „Trejų devynerių“ užpilas.
„Vilties vaistinės arbatinė“ – vegetarų rojus. Čia galima išbandyti lęšių troškinį, burokėlių kotletukus, koldūnus su sojų varške arba moliūgais, bulvinius blynus su uogų padažu ir kitus netikėtus patiekalus. Kartą per savaitę lankytojų lėkštėse garuoja grybais įdaryti didžkukuliai. Kaunietė Virginija juos ypač mėgsta, tačiau kaskart stengiasi paragauti ką nors naujo. Antai, savaitės pradžioje ji gnybė avinžirnių kukulius, o tądien, kai sutikome ją sėdinčią prie dviviečio stalelio, garbaus amžiaus moteris pasigardžiuodama valgė balandėlius su margaspalvėmis salotomis.
„Aš nedidukė, todėl užtenka pusės porcijos. Kaip sakoma, gero po truputį, o ir pakilti nuo stalo juk reikia šiek tiek alkanam“, – servetėle lūpas perbraukė Virginija.
Niuansai: didelės apgulties kavinaitėje nebūna, todėl ši vieta labai tinkama vertinantiems ramybę ir tylą. / Justinos Lasauskaitės, Regimanto Zakšensko nuotr.
Pats perka produktus
„Vilties vaistinės arbatinėje“ širdis dainuos ir nuo išskirtinių desertų ir gėrimų, tarkim, džiovintų vaisių pyrago, sausainių be glitimo ar kiaulpienių kavos su cukranendrių cukrumi. Anot A. Šiaučiulio, valgiaraštis nuolat atnaujinamas, tačiau šis tas čia yra stabilu.
„Kalbu apie kokybę. Visus produktus vežu pats. Daržoves perku iš patikimų ūkininkų, o ne prekybos tinklų“, – atvėręs slaptas duris, už kurių anuomet buvo įrengtas specialus keltuvas, A. Šiaučiulis parodė didelį maišą morkų. Jos virs troškiniais, sultimis ir salotomis. Šių daržovių, ko gero, rasite ir kai kurių pyragėlių įdaruose. Jie, anot kavinaitės lankytojų, – vizitinė šios vietos kortelė. Populiariausi – su grybais, tačiau galima išmėginti ir kitų skonių – su pastarnokais, lapiniais kopūstais.
„Kiekvienas kepinys paruoštas rankomis su meile, pagal ypatingą receptą. Mūsų sluoksniuota tešla gaminama iš keliolikos sluoksnių. Jei jų mažiau, nei turi būti, kepinys nebus skanus“, – pro langelį kyštelėjus rankai su padėklu tik ką iškeptų pyragėlių, A. Šiaučiulis giliai įkvėpė jų aromato, o tarpduryje pasirodžiusi ponia su skrybėlaite paprašė įdėti kelis, kol šie dar šilti.
Senbuvė: smaližių širdis ir skrandžius „Spurginės“ spurgos džiugina jau kone pusę amžiaus. / Justinos Lasauskaitės, Regimanto Zakšensko nuotr.
Lydi daugybė sutapimų
Vasario 15-ąją restoranas „Skliautas“ minės 31-ąjį gimtadienį. Tikėtina, kad tądien linksmybės tęsis iki paryčių, mat 30-mečio jubiliejus praėjo gan kukliai.
„Mums patinka netradiciniai skaičiai, tai gal ir gimtadienis bus įspūdingas“, – kalbėjo restorano šeimininkai Daiga ir Ąžuolas Gaižučiai. Nors nepaklausiau, spėjau, durys, kurias anuomet klibino bohemos pasaulio atstovai su specialiais pažymėjimais kišenėje, vasario 15-ąją atsivers tik restorano draugams. Tiems, kurie užaugo kartu su šia vieta, kurie išgėrė ne vieną stiklą vyno, kurie čia rado savo antrąją pusę ir paliko dalelę savęs. Antai, vienas darbuotojas į restoraną atnešė seną telefono aparatą, kuriuo ilgą laiką buvo galima naudotis. Anot Ąžuolo, prikišus auksines rankas, senolis ir vėl būtų tinkamas skambinti, bet kol kas jis geidžiamas asmenukių kompanionas.
Nedidelėje nišoje sienoje, kurią Daiga vadina altorėliu, – restorano draugų dovanota nuotrauka ir lentelė su užrašu: „Skliautas“ – tai geriausia vieta Kaune, o gal ir visame pasaulyje...“
Ant sienos virš įėjimo durų – žvaigždžių alėja, kurią inicijavo vienas lankytojas. Taip čia atsirado Stasio ir Rido Žirgulių, Erikos Drungytės, Jūratės Onaitytės ir kitų žinomų menininkų vaikystės nuotraukos. Kiek tolėliau įsitaisė tapytas barmenės Rūtos portretas, Kauno istoriją pasakojančios nespalvotos nuotraukos. Man kilstelėjus akis į du žirgus virš galvos, D. Gaižutienė prasitarė, kad jie restorano interjere atsirado neatsitiktinai. 1992-aisiais registruojant įmonę, kalbininkė užklausė, ar žodyje „skliautas“ dėti riestinį kirtį ant „u“ raidės, ar dešininį ant pirmosios „a“. Pasirodo, skirtingai sukirčiuotas, šis žodis turi visai kitokią reikšmę. Tarmiškai „skliautas“ (su dešininiu kirčiu) reiškia seną, pavargusį arklį.
„Įdomus sutapimas! Restauruojant šį XV a. pastatą paaiškėjo, kad anuomet čia buvo arklidės, kur atjoję raiteliai pririšdavo žirgus. Tada pradėjome rinkti skulptūrėles, graviūras, – Ą. Gaižutis pridūrė, kad didžiausia vertybė – žmonės, ne daiktai, todėl apsikrauti jais nesinori.
Šeimininkai: vieniems „Skliautas“ – pokalbių, kitiems – linksmybių vieta, o Daigai ir Ąžuolui – svarbi gyvenimo dalis. / Justinos Lasauskaitės, Regimanto Zakšensko nuotr.
Vienišiai ieško paguodos
Šaltuoju metų laiku lankytojų laukiantis viduje, vasarą „Skliautas“ atveria kiemelio erdves. Jose surengtas ne vienas šokio festivalis, muzikos improvizacijų, operos ir spektaklių. Čia lankėsi įvairių svečių, pradedant šalies prezidentu Algirdu Brazausku, baigiant tyliais vienišiais.
„Nemažai žmonių pas mus užsuka eidami į namus. Geria jie labai simboliškai. Aš juos vadinu akcininkais. Kiti žmonės ateina pabendrauti prie taurės vyno. Yra tokių, kurie kažkada buvo aktyvūs piliečiai, o dabar visai nevartoja, tačiau įprotis lankytis išliko. Na, ir puiku. Dauguma vieni kitus pažįsta ir ateina čia kaip į namus“, – greičiausiai dėl to, anot Ą. Gaižučio, restoranas niekas nesamdė apsaugos darbuotojų. Jei kyla koks konfliktas, jis kaipmat užglaistomas tų pačių žmonių.
Ne viską Ąžuolas pasakojo, todėl gailėjausi, kad sienos nekalba. Supratau, kad čia būta ne tik svaiginančių romanų, peraugusių į tvirtus santykius, bet ir ne tokių malonių dalykų.
„Žmonės į kavines eina tada, kai jiems kažką skauda. Nenoriu pasakoti, kiek išėjo žmonių, kuriuos pažinojau. Šiandien matei, rytoj jo nėra. Būdavo, klausiu savęs, kodėl nepamačiau, kad jis buvo ant ribos“, – nepaisant įvairių patirčių, Ą. Gaižutis nieko nenorėtų keisti.
Patikrintas receptas
Nors praktiškai kasdien kertu miesto centrą, į šašlykinę „Žaliukė“ užsukau tik sulaukusi 42-ejų. Pirmą klausimą, kodėl čia nesilankiau anksčiau, uždaviau sau, antrą adresavau sesėms Vygintai ir Šarūnei, kurios „Žaliukės“ iešmus iš savo tėvų – Snieguolės ir Jono Poderių – perėmė iškart po pandemijos.
Dauguma vieni kitus pažįsta ir ateina čia kaip į namus.
„Kodėl šašlykinei duotas toks vardas? Tėtis pasakojo, kad, būdamas mažas, kartu su seneliu eidavo į nedidelę parduotuvę netoli Kačerginės. Vietiniai ją vadino „Žaliuke“, todėl 1993 m., registruojant pavadinimą, tėtis nusprendė taip įprasminti savo vaikystės prisiminimą“, – greitakalbe beriančią Vygintą keliais faktais netruko papildyti ir Šarūnė. Pastatas, kuriame dar 1966-aisiais įsikūrė garsiausia mieste šašlykinė, anksčiau esą buvo žalios spalvos.
Ne kartą girdėjusi apie dideles ankstesnių šašlykinės šeimininkų širdis ir atitinkamas patiekalų porcijas supratau, kad svetingumas paveldimas. Nors bandžiau spyriotis, galiausiai supratau – beviltiška. Įsitaisiau ant veliūrinio minkštasuolio, o tolesnio seserų Poderyčių pasakojimo klausiau pilna burna.
„Mes čia užaugome. Šašlykų esame atsivalgiusios“, – V. Poderytei užsisakius sriubos supratau, kad šašlykai, dėl kurių žmonės važiuoja net iš kitų Lietuvos kampelių, užima svarbią vietą jos ir Šarūnės gyvenime, bet ne lėkštėje. Manojoje tuo metu vartėsi tik ką nuo iešmo nuplėštas apskrudęs mėsos gabalėlis, ruoštas pagal laiko patikrintą ir nejudinamą receptą. Nebandžiau išpešti, koks jis. Sužinojau tik vieną svarbų niuansą – mėsą reikia ilgai minkyti.
Ne mažiau nei tam tikri prieskoniai ir kiti slapti ritualai, geram šašlykui, anot Šarūnės, yra svarbi mėsa, todėl seserys ją užsako tik pas patikimus ūkininkus. Blogai mėsai seserys turi ir uoslę, ir akį. Jei įmestas į keptuvę gabalėlis paskęsta putose, geriau mesti jį lauk.
„Dabar nemažai kas į mėsą švirkštais prileidžia vandens. Su juo gaminant išbėga visos sultys. Mėsa tampa sausa ir neskani“, – dėl tos pačios priežasties Š. Poderytė niekada neužsako ir vakuumuotos mėsos.
Justinos Lasauskaitės, Regimanto Zakšensko nuotr.
Šeimų susitikimo vieta
Žvelgdama į senas šašlykinės nuotraukas supratau, kad laikas šios vietos nepakeitė, bet pritaikė naujai lankytojų kartai. Akmenys ant sienų – tie patys, bet šalia jų atsirado šviesių molinių akcentų, minkšta medžiaga traukti baldai ir jaukus apšvietimas. Į senąją vietą grįžo ir baras. Beje, jis labai panašus į tą, kuris čia buvo anksčiau. Neliko tik drabužinės ir laikraštį skaitančio drabužininko koridoriuje. Ar pasikeitė šašlykų skonis? Šiek tiek, nes kiaulės nebe tokios, o štai lankytojai dažniausiai renkasi tai, ką ir prieš 40 metų. Populiariausias, vyrų pamėgtas – klasikinis kiaulienos šašlykas. Moterys dažniau renkasi vištieną. Kalakutiena nepasiteisino. Nepatiko lankytojams ir strutienos šašlykai, todėl juos teko išbraukti iš valgiaraščio.
„Turime ką pasiūlyti ir be šašlykų“, – į rankas paėmusi „Žaliukės“ bibliją, vieną lapą po kito vertė V. Poderytė. Meniu – charčio sriuba, Provanso stiliaus jautienos troškinys, mėsingi šonkauliai, salotos su karamelizuota antiena, žiedinio kopūsto steikas ir begalė kitų patiekalų. Užsukę į „Žaliukę“ būtinai pasilikite skrandyje vietos obuolių pyragui ir juodos duonos ledams. Maždaug prieš penkiolika metų jų receptą sukūrė Vygintos ir Šarūnės mama. Sušaldyti į gniūžtės dydžio rutulį, ledai patiekiami su gervuogėmis. Patinka ir suaugusiesiems, ir vaikams, kurie šašlykinę palieka labai nenoromis.
Kvietimas: anuomet į „Žaliukę“ plūsdavo darbininkai iš fabrikų, o dabar čia laukiama šeimų. (Justinos Lasauskaitės, Regimanto Zakšensko nuotr.)
„Nenaudojamose patalpose įrengėme vaikų žaidimų kambarį, pastatėme vieną staliuką, galvojome, gal kokia mama prisės gurkšnodama kavą. Išėjo taip, kad viena šeima rengia vaikus, o kita jau stovi ant slenksčio ir laukia, kada galės užimti vietą prie stalelio, – seserys džiaugėsi, kad „Žaliukė“ – ne paprasta šašlykinė, kurioje galima užsisakyti skanios mėsos. – „Žaliukė“ – draugų ir šeimų susitikimų vieta. Čia vyksta įvairūs renginiai, žiūrimas krepšinis, buriasi šeimos, skiriami pasimatymai.“
„Metropolį“ terorizavo ilgapirščių gauja
