Kaimyninės šalies diplomatijos vadovas su oficialiu vizitu atvyksta praėjus septyneriems metams. Tai grėsmingai ilga pertrauka, kuri turėtų pamokyti abiejų šalių politikus, kad regiono saugumas ir stabilumas svarbiau už asmenines ambicijas, o užsienio politikos prioritetai turi rūpėti labiau už emocijas ir parapijines problemas. Tik ar bus padarytos išvados?

Iš šios dienos perspektyvos atrodo, kad situacija suteikia optimizmo. Lietuvos ir Lenkijos suartėjimo kryptimi ryžtingai dirba prezidentės ir premjero komandos. Perkrovimas su dešiniųjų valdoma Lenkija didele dalimi įvyko ministro pirmininko iniciatyva.

Saulius Skvernelis neslepia ambicijų stipriau įsijungti į užsienio politikos formavimą, bet be kaimynų lenkų daug kitų pasiekimų neturi. Jis dar 2016 metų lapkritį, pasibaigus rinkimams, prieš paskyrimą į premjero postą, surado galimybę išgerti bokalą alaus su Jaroslawu Kaczynskiu viename Varšuvos bare. Dar vienas neformalus susitikimas už uždarų durų Lenkijoje įvyko pernai.

Kokį vaidmenį dabartinėje Lenkijos politinėje sistemoje vaidina J. Kaczynskis, aiškinti nereikia. Verta atkreipti dėmesį, ką politiniame portfelyje lenkų politiniam lyderiui atvežė S. Skvernelis. Tai nebuvo lenkų tautinės mažumos Lietuvos reikalai, dėl kurių trenkė durimis garsusis Radoslawas Sikorskis, pažadėdamas, kad jo kojos Vilniuje nebus, kol nebus išpildyti Valdemaro Tomaševskio keliami reikalavimai. S. Skvernelis pradėjo tartis dėl „Orlen Lietuva“ reikalų. Tokiu būdu ne tik pradėjo spręstis vienas didžiausių pastarųjų metų konfliktas verslo srityje, bet buvo išsaugota Lietuvos reputacija Europos Sąjungos institucijose, turint omenyje naftos perdirbimo įmonės ginčą su „Lietuvos geležinkeliais“.

Tuo tarpu Prezidentūra ieškojo ir surado – diplomatiškesnius, lyginant su premjeru – dialogo kelius su 2015 metais išrinktu Andrzejumi Duda. Abi pusės buvo tikros, kad tylėjimo siena, anksčiau palaikoma Bronislawo Komorowskio – neturi prasmės. Be to, Dalia Grybauskaitė aiškiai nori užbaigti prezidentavimą ne tik atsisakiusi tarpvalstybinių santykių su Lenkija užšaldymo koncepcijos, bet ir palikti užsienio politikos viziją, einančią plačiau už Šalčininkų ir Seinų horizontų. Šių metų vasarį įvyko A. Dudos oficialus vizitas į Vilnių, jis truko net keturias dienas. Abiejų valstybės vadovai parodė, kad moka ne tik paminėti Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį, bet ir tartis dėl įvairių dvišalių santykių klausimų, o pastarųjų sąrašas nėra trumpas.

Žinoma, ne visiems šis Lietuvos ir Lenkijos suartėjimas patinka. Palikime išorinius aktorius – tai tema atskiram straipsniui. Abiejose šalyse pasigirdo pasvarstymų, kas kam šiuo metu labiau yra reikalingas šis atšilimas, kas labiau nuolaidžiauja. Politinių svarstyklių preciziškumas – kai nesilpnėja Rusijos agresyvumas Rytų Europoje, vyksta informaciniai karai, o Europos Sąjunga vis yra krečiama naujomis krizėmis – vargu, ar įmanomas.

„Teisės ir teisingumo“ oponentai Varšuvoje nuolat primena apie pašlijusius santykius tarp Lenkijos ir Europos Komisijos, apie vis kabančią ore galimybę suspenduoti Lenkijos balsą ES Taryboje, atsižvelgiant į neigiamai Briuselyje vertinamą teismų reformą. Nuolat rengiamos demonstracijos didžiausiuose Lenkijos miestuose primena, kad didelė dalis lenkų nepritaria J. Kaczynskio kuriamai ketvirtajai Respublikai (Žečpospolitai) ir realizuojamoms permainoms. Šiame kontekste Lietuva gali būti paprašyta susilaikyti ar net paremti Lenkiją, jei Briuselyje išmuš sprendimų valanda.

Iš kitos pusės, nepasitvirtino lenkų kairiųjų ir liberalų prognozės, kad konservatoriai nesuras sąjungininkų tarptautinėje politikoje, o išoriniai ekonominiai santykiai patirs fiasko. Lenkijos ekonomikos rodikliai pagerėjo, netrūksta užsienio investuotojų, o lenkų užsienio politikos formuotojai surado bendraminčių Donald Trumpo administracijoje ir kai kuriose ES šalyse. Stiprėja Lenkijos pozicijos NATO rėmuose, Varšuva ryžtingai laikosi antiputiniškų pozicijų ir nesiruošia nuolaidžiauti Maskvai.

Prezidento A. Dudos rugsėjo 18 dienos vizitas Vašingtone puikiai iliustruos intensyvius dvišalius santykius su JAV. Be to, Lenkijos projekcijos telkti posocialistines šalis bendroms iniciatyvoms ES viduje suburia vis daugiau simpatikų. Be abejo, tai meta šešėlį santykiams su pagrindiniais aktoriais – Vokietija ir Prancūzija. Tas lenkų-vokiečių ir lenkų-prancūzų disonansas yra ir bus iššūkiu Lietuvai, ypatingai rimtesnėse diskusijoje dėl Sąjungos gilesnės integracijos, kurios šalininkais yra pagrindiniai bendrijos aktoriai.

Iš kitos pusės, Šiaurės Atlanto aljanso rytinio flango stiprinimas, JAV kariuomenės didesnis pritraukimas į Vidurio ir Rytų Europą, karinės techninės bendras pirkimas, glaudus bendradarbiavimas informacinėje erdvėje stabdant Rusijos propagandą – visa tai suartina ir suartins abi šalis kaip niekada anksčiau.

Lenkijos ambicijos stiprinti energetinę regiono nepriklausomybę nuo Rusijos, primenant Europos Sąjungai solidarumo būtinumą, atitinka mūsų valstybės saugumo gaires. Elektros jungtis ir pigesnių dujų perspektyva – tai prioritetai, kurie ilgam suriša valstybės. Bendras kalbėjimas Europoje ir Jungtinėse Valstijose dėl Astravo branduolinės jėgainės, „Nord Stream“ gali atnešti papildomų dividendų.

Šalia briuselinių „skersvėjų“ Lietuvos – Lenkijos santykiams gali pakišti koją tautinių mažumų reikalų sprendimas. Lietuvos valdžia vis nesukuria ilgalaikio veiksmų plano, platesnės vizijos šiuo klausimu. Negali būti taip, kad namų darbų dėl Lietuvos lenkų padėties sąrašas yra formuojamas Varšuvoje ir įteikiamas dvišalių susitikimų proga.

Naivu būtų tikėtis, kad Lenkijos dešiniųjų valdžiai nerūpės tautiečių padėtis, jų teisės, švietimo ir kultūros būklė Lietuvoje.

Jei Lietuvos vyriausybė, ar Švietimo ir mokslo ministerija neformuoja sau lenkų tautinės mažumos integravimo uždavinių, nesiaiškina jų pagrindinių poreikių, jei nemato šitų iššūkių pilietinės visuomenės, valstybės saugumo, žmogaus teisių plėtros kontekste – tie klausimai gali priminti apie save nebūtinai tinkamu laiku ir tinkamame kontekste.

Gal suskambės pernelyg alegoriškai, bet Georgijaus juostelės prievaizdas vis dar vaikšto virš Lietuvos ir visos Vidurio bei Rytų Europos.

Jis skirtas už gerų Lietuvos ir Lenkijos santykių atkūrimą ir tolesnį jų puoselėjimą.

Atsiimdamas apdovanojimą Ministras Pirmininkas sakė, kad priima jį kaip bendrų pastangų ir sėkmės simbolį, pasitikėjimo ženklą vadovaujamai vyriausybei, o kartu ir kaip vyriausybės pastangų įvertinimą. Premjeras akcentavo dvišales pastangas sprendžiant regiono energetinio saugumo iššūkius, intensyvų ir geranorišką darbą, sprendžiant piliečių švietimo klausimus.

„Tikiu mūsų regionu, tikiu klestinčia jo ateitimi, tikiu, kad kelias į tai eina per dar glaudesnį ir gilesnį dvišalį bendradarbiavimą, dar geresnį tarpusavio įsiklausymą. Lietuva brangina gerus santykius su visomis kaimyninėmis šalimis, tačiau šiandien esu Lenkijoje, šioje kerinčiai nuostabioje pietų Lenkijos dalyje, todėl noriu pabrėžti, kad geri santykiai su Lenkija Lietuvai, mano vadovaujamai Vyriausybei, buvo ir bus ypatingi“, - sakė S. Skvernelis.

Tikiu mūsų regionu, tikiu klestinčia jo ateitimi, tikiu, kad kelias į tai eina per dar glaudesnį ir gilesnį dvišalį bendradarbiavimą.

Anot Premjero, dažnas kalbėdamas apie Lietuvos ir Lenkijos ryšius, mėgsta prisiminti mus siejančią šimtametę istoriją. Vartant jos puslapius, vis atrandama kažkas naujo ir dar neatrasto, tačiau viena nesikeičia: kai valstybės veikia kartu ir išvien, jas visuomet lydi sėkmė.

Apdovanojimą Premjerui įteikė Lenkijos Respublikos Seimo maršalka Marekas Kuchcinskis.

„Metų žmogaus“ apdovanojimas teikiamas nuo 1999 m. asmenims, ypač nusipelniusiems Vidurio ir Rytų Europai. Šį apdovanojimą anksčiau yra gavę tokie asmenys kaip Popiežius Jonas Paulius II, Jaroslavas Kačinskis, Beata Šydlo,  Lechas Valensa, Donaldas Tuskas, Vaclovas Havelas.

Kasmet vykstantis Krynicos ekonomikos forumas, dar neoficialiai vadinamas Rytų Europos Davoso forumu, teikia apdovanojimus pasižymėjusiems asmenims, įmonėms ir institucijoms už praėjusių metų išskirtinius pasiekimus šiose kategorijose: Metų žmogus, Metų įmonė, Naujosios Europos naujoji kultūra bei Metų NVO.  

Apdovanojimą skiria Lenkijos trisdešimties politinio ir ekonominio gyvenimo atstovų komitetas.

„Metų žmogaus“ apdovanojimas buvo įsteigtas dar 1969 metais. Kasmet jis teikiamas Lietuvai, jos kultūrai ir pažangai nusipelniusiems žmonėms.

„Kad ir kur begyventume, mus visus jungia stiprūs jausmai Tėvynei, skatinantys galvoti, ką dar bendromis jėgomis turėtume nuveikti dėl šiandieninės ir būsimos Lietuvos. Ją ateityje turėsime perduoti augančiomis kartoms taip, kaip mums perdavė mūsų tėvai“, – atsiimdama apdovanojimą sakė prezidentė.

Pasak valstybės vadovės, Lietuva labai vertina tai, kad gali pasikliauti JAV lietuvių bendruomenės parama. Prezidentė teigimu, būtent čia susibūrusi mūsų tautiečių bendruomenė daug prisidėjo Lietuvai kovojant dėl nepriklausomybės praėjusio amžiaus pabaigoje. Ji taip pat prisideda įtvirtinant mūsų valstybės saugumui ypatingai svarbią Lietuvos ir JAV partnerystę.

Lietuvių kultūros muziejų Čikagoje dar 1966 m. savomis lėšomis įkūrė mūsų šalies garbės konsulas Stanley Balzekas. Muziejuje pristatoma Lietuvos kultūra ir istorija, vyksta įvairūs koncertai, kino peržiūros bei seminarai. Pirmaisiais jo veikimo dešimtmečiais muziejaus tikslas buvo nuolat lankytojams teikti neginčijamus dokumentinius įrodymus, kad Lietuva turi teisę egzistuoti kaip nepriklausoma šalis ir skatinti šioje Atlanto pusėje gyvenančius lietuvius visais įmanomais būdais kovoti dėl valstybės nepriklausomybės atkūrimo.

„Metų žmogaus“ apdovanojimą Ukrainoje pelniusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad tokio apdovanojimo vertas kiekvienas savo šalį palaikantis ir už jos europietišką ateitį kovojantis ukrainietis.

Iškilmingoje ceremonijoje, šeštadienio popietę vykusioje Nacionaliniuose menų rūmuose „Ukraina“ Kijeve, Lietuvos vadovei buvo įteikta „Prometėjaus – Prestižo“ statulėlė, kurios autorius – skulptorius Olegas Černoivanovas.

„Apdovanojimą vertinu kaip apdovanojimą Lietuvai, už tai, kad Lietuva supranta ir padeda atlaikyti Ukrainai šį sunkų laikotarpį. Vertinu ne kaip asmeninį, atvirkščiai - manyčiau, kad tokio apdovanojimo vertas bet kuris Ukrainos žmogus, kuris atlaiko šį sunkų laikotarpį, kuris padarė europietiškos šalies ateities sprendimą ir kuris kovoja, kad šis sprendimas, viltis ir svajonė išsipildytų. Manyčiau, kad labai svarbu tarptautinei visuomenei padėti kiekvienam ukrainiečiui, Ukrainos žmonėms, kad jie galėtų įkūnyti, svajonę, kokią mes įkūnijome per 25 metus“, - žurnalistams sakė Lietuvos vadovė.

G.Grybauskatei „Metų žmogaus“ vardą suteikė Aukščiausioji Ukrainos akademinė taryba. Apdovanojimas D.Grybauskaitei suteiktas už Ukrainos interesų aukščiausiu tarptautiniu lygiu gynimą, aktyvų šios šalies europinių siekių rėmimą ir Ukrainos teritorinio vientisumo palaikymą, informavo Prezidentūra.

Metų žmogumi skelbiami nusipelnę politikos, kultūros, meno atstovai už indėlį stiprinant šalies nepriklausomybę, paramą ir meilę Ukrainai, jos žmonėms, istorijai ir tradicijoms.

Anksčiau Ukrainos Metų žmogaus vardas yra suteiktas popiežiui Jonui Pauliui II, Lenkijos prezidentui Aleksandrui Kwasniewskiui (Aleksandrui Kvasnievskiui), Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui, Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui, ES ypatingajam užsienio politikos įgaliotiniui Javierui Solanai (Chavjerui Solanai), JAV senatoriui Johnui McCainui (Džonui Makeinui).

Ukrainos Metų žmogaus apdovanojimai teikiami nuo 1995 metų. Jų autorius – visuomenininkas Arkadijus Raitsinas. Šiuo metu apdovanojimai teikiami daugiau nei dešimtyje skirtingų kategorijų.