Išsiverčia su dviem virbalais

Žodis „pančiakos“ Kristinai ausyse skamba jau nuo ankstyvos vaikystės, kai leisdavo vasaras pas močiutę Dzūkijoje. „Vos paskelbiau šį pavadinimą socialiniuose tinkluose, supratau, kad visi Lietuvos etniniai regionai jį turi, tik visur jis skamba šiek tiek kitaip“, – juokiasi kojinių mezgėja, pirmas kojines nusimezgusi prieš septynerius metus.

Išmokyta mamos, Kristina ir mezga, ir neria, tačiau prisipažįsta, kad kojinės ilgą laiką buvo tas mezginys, kurio nesiryždavo pradėti. „Mezgimas penkiais virbalais nuo paauglystės atrodė neįmanoma misija, tiesiog visiškas kosmosas, tad sykį pabandžiusi daugiau nė neketinau. Užteko paprastesnių mezginių – šalikų, užklotų lygiu raštu“, – atvirauja pašnekovė.

Gyvenant Škotijoje Kristiną aplankė nušvitimas, tiksliau, naršydama internete, ji rado schemą, kaip megzti kojines atvirkščiu būdu – pradedant nuo pirštų galiukų. (Tradiciškai kojinės mezgamos nuo kojos čiurnos link pirštų galų.) Mezgimo entuziastė labai nudžiugo sužinojusi, kad šitaip net nereikia penkių virbalų – užtenka dviejų, sujungtų valu.

„Pasidarė be galo įdomu, tad nusprendžiau dar sykį imti ir surizikuoti. Pavyko gana greitai ir lengvai. Užsikabinau“, – pasakoja Kristina, dabar jau galinti numegzti kojines nors ir užsimerkusi nuo bet kurio galo – svarbu, kad turėtų savo pamėgtus virbalus su valu.

Moko antrinio dizaino

Mezgimą virbalais K. Petroševičienė vadina maloniu laisvalaikiu, o savo darbą – kūrybine veikla ir edukacijomis. Šiuo metu jas veda smalsioms, namuose nenusėdinčioms senjorėms. Ar joms priimtinos edukatorės siūlomos kojinių mezgimo naujovės?

„Tos moterys labai smalsios, joms įdomu išmokti naujų technikų“, – džiaugiasi mokytoja, į „Senjorų Avilį“, senjorų užimtumo centrą Vilniuje, skubanti kiekvieną dieną. Kalėdiniu periodu moterys drauge gamina originalias dovanėles, eglutės žaisliukus ir viską, ką sugalvoja.

„Kad ir ką darytume, visada stengiuosi propaguoti antrinio dizaino idėją. Siūlau pernaudoti tai, ką randame namuose: laikraščius, siūlus, audinius ar kitus nebenaudojamus daiktus“, – aiškina Kristina.

Daug šaunių antro šanso idėjų savo edukacijoms ji randa internete, bet, kaip pati sako, verdant tokiame meniškame katile, darant viena – greitai gimsta ir kita.

Mezgimas man – meditacija. Ką galiu veikti megzdama? Viską! Ir su vaikais žaisti, ir filmus žiūrėti. Keista būtų žiūrint filmą nieko neveikti.

Naujų siūlų neperka

„Dviejų pančiakų“ istorija prasidėjo nuo kojinių, tačiau anksčiau, kai laukėsi, Kristina mezgė vaikiškus drabužėlius. Tai nuo vieno, tai nuo kito drabužio vis likdavo siūlų, kurių naginga moteris neišmesdavo, kol galiausiai iš jų ėmė megzti kojines – linksmas ir skirtingas. Siūlgalių gaudavo iš mamos, mezgančių tetų, draugių.

Ilgainiui kūrėja nusprendė kojinėmis neapsiriboti, tad šiandien po „Dviejų pančiakų“ vardu jau slepiasi ir pirštinės, ir krepšiai, ir movos pūslėms,  pašiltukai žiemai – viskas kruopščiai numegzta virbalais iš siūlų galiukų.

„Naujų siūlų niekada neperku: juk tiek megztų drabužių randu antrųjų rankų parduotuvėse. Galiu be vargo išsiardyti mezginį, jei akį patraukia kažkokie labai įdomūs, spalvingi, faktūriniai siūlai“, – aiškina Kristina.

Gyvenimo be atliekų idėjomis moteris susižavėjo, kai laukėsi vaikučių. „Supratau, kad žmonės išmeta daug tekstilės, o megzti drabužiai – vieni iš jų. Taip kilo mintis juos permegzti: juk siūlai dažnai būna kuo puikiausi!“ – džiaugiasi savo atradimu pašnekovė.

Mados dizaino specialybę Vilniaus dizaino kolegijoje baigusi Kristina į aukštosios mados sritį, drabužių siuvimą taip ir nepasuko. „Mezgimas mane pagavo ir jau nebepaleido, kai mokiausi Danijoje. Beje, daug kur užsienyje yra mezgimo dizaino specialybė. Lietuvoje mezgimas dažnai tapatinamas su močiučių užsiėmimu“, – pastebi Kristina.

Moto: „Kuo daugiau spalvų – tuo gyventi linksmiau ir įdomiau“, – sako feisbuko puslapio „Dvi pančiakos“ įkūrėja.

Reti vaikų vardai

Savo mezginių – kojinių, kepurių, pirštinių – schemas Kristina kuria pati, o įgyvendina tai, ką sugalvojo, laisvalaikiu.

„Aišku, to laiko visada trūksta, nes auginu du vaikus. Dukrelei Frėjai – ketveri, sūnui Knutui – dveji. Tai skandinaviškos kilmės vardai. Kaip šovė į galvą? Netyčia. Radome juos vardų žodyne. Tiesa, Knutas yra ilgesnio vardo Kanutas trumpinys. Pastarasis mums pasirodė per daug rimtas (juokiasi). Kai laukiausi, su vyru nusprendėme, kad abu pasidarysime gražiausių mums vardų sąrašus. Frėja ir Knutas – vardai iš vyro užrašų knygelės, bet ir man labai gražūs“, – atvirauja pašnekovė. Pasirinkti padėjo ir tuo metu per TV matytas skandinavų filmas apie avių augintoją, vardu Knutas, kuris Kristinai labai patiko.

Pokalbio metu vaikiukai nuolat čiauškėjo ir kalbino mamą. „Dabar pats jų aktyvumas ir meilumas. Ir vieni išdykauti nori, ir mamos dar labai reikia“, – nenutraukdama pašnekesio ramino įsilinksminusius padaužas moteris.

Roges ruošia vasarą

Ar prieš Kalėdas Kristinai – pats darbymetis? Ir taip, ir ne. Pasak kūrėjos, ji vadovaujasi lietuvių liaudies išmintimi, kuri pataria roges ruošti vasarą. Tad kalėdiniam periodui šilti vilnoniai mezginiai jau seniai numegzti. Nepaisant fakto, kad pati mezga tik rankomis, „Dviejų pančiakų“ įkūrėja palankiai vertina ir į mezgimą mašina. Turi ją ir pati.

„Kol vaikai maži, nelabai randu vietos, kur tokią masyvią pastatyti. Be to, ji skirta didesniems gaminiams. Gal kada nusipirksiu mažesnę, nes tikrai žinau, kad yra mašinų, skirtų kojinėms megzti“, – aiškina K. Petroševičienė ir išsyk suabejoja, ar mezgant mašina galima jausti tą patį malonumą, kaip judinant virbalus pirštais.

„Mezgimas man – meditacija. Ką galiu veikti megzdama? Viską! Ir su vaikais žaisti, ir filmus žiūrėti. Keista būtų žiūrint filmą nieko neveikti. Šių dienų mamos turbūt jau įpratę prie daugiaveikos“, – juokiasi Kristina.

Įdomūs hobiai

Į žmonos pomėgį bet kurią laisvą minutę čiupti mezginį į rankas vyras Feliksas žiūri labai teigiamai. „Mūsų abiejų pomėgiai itin stiprūs. Aš leidžiu jam savo hobiais užsiimti, o jis – man. Kartais, aišku, švelniai paburbame vienas ant kito, bet tik dėl juoko, nes suprantame, ką tie užsiėmimai duoda mums abiem – padeda atsipalaiduoti, pailsėti nuo darbų, dienos rutinos“, – kalba ji.

Kristinos vyras pagal profesiją – baldininkas, tačiau be galo domisi stalo žaidimais. Renkasi nuo labai sudėtingų, reikalaujančių strateginio mąstymo iki paprastesnių.

„Žaisti jų dažniausiai eina pas draugus. Paprastai savaitgaliais pas ką nors susirenka toks stalo žaidimų mėgėjų būrelis. Labai retai, bet kartais prie jų prisijungiu ir aš“, – sako K. Petroševičienė ir priduria, kad šiais laikais tuos pačius stalo žaidimus galima žaisti ir kompiuteriu, tačiau Feliksui kur kas maloniau tai daryti gyvai.

Idėja: iš siūlų galiukų gimsta ir eglutės, ir sienų papuošimai.

Eglutė iš pagaliukų

Kad jau Kristina tokia užkietėjusi mezgėja, gal ir jų šeimos eglutė megzta? Moteris juokiasi ir sako, kad jų eglutė – netradicinė.

„Mūsų eglę galima suformuoti iš medinių pagaliukų, o žaisliukai ant jos yra tokie, kokius padaro mūsų vaikai. Šiuo metu jie labai mėgsta piešti, paskui – klijuoti savo piešinius ant eglutės. Tai daugiau žaidimas, o ne kažkoks stilius“, – linksmai pasakoja pašnekovė, kasmet vis pasvajojanti apie eglę vazonėlyje, kurią po Kalėdų būtų galima pasodinti kieme.

Petroševičiai gyvena nuosavame name, 30 km už sostinės, ir Kalėdoms, kaip patys sako, pradeda ruoštis jau nuo vasaros. Kad paskui nereikėtų stresuoti.

„Mes mėgstame dovanoti rankų darbo dovanas – įvairiausias arbatas, uogienes. Kadangi gyvename šalia miško, dalį žolelių susirenkame patys, kitą dalį užsiauginame darže. 90 proc. Kalėdų dovanų būna gamintos mūsų pačių rankomis“, – prisipažįsta K. Petroševičienė, kuriai malonu, kai tokių pačių šiltų, su meile ruoštų staigmenų sulaukia ir iš savo draugų.

Savos gamybos dovanas Kristina pakuoja įvairiai. Ji niekada neišmeta dar per praėjusias Kalėdas gauto spalvingo dovanų popieriaus. Visus metus kaupia įvairius popierinius maišelius, rudą pakavimo popierių, atkeliaujantį į jų namus su siuntiniais iš internetinių parduotuvių. „Dovanas galima gražiai įpakuoti į laikraščius, panaudoti įdomesnius žurnalų puslapius“, – įvardija dar vieną būdą.

Vadina keistuoliais

Kūčias Kristinos šeima švenčia tai pas vienus, tai pas kitus tėvelius. Šiais metais Kūčių vakarienę valgys pas Felikso tėvus Vilniuje, o Kalėdų pietų visi važiuos į Kauną, gimtuosius Kristinos namus.

„Vešimės ir savo maisto“, – lyg tarp kito tarsteli ji. Paklausta, ką turi galvoje, moteris šmaikštauja, kad jų šeima priklauso keistuolių kategorijai. Ne tik kas vakarą mezga, žaidžia stalo žaidimus, šiltuoju metų laiku triūsia darže, nuo vidurvasario ruošia Kalėdų dovanas, bet ir propaguoja augalinę mitybą.

„Nevalgome nei mėsos, nei žuvies, nei kiaušinių, nei pieno produktų. Kuo maitinamės? Troškiniais, ankštinėmis kultūromis – žirniais, avinžirniais, pupelėmis, sojos produktais, dar – daržovėmis, vaisiais. Gaminame daugybę tų pačių patiekalų, kuriuos valgėme ir anksčiau, tik mums netinkančius ingredientus pakeičiame kitais“, – aiškina Kristina.

Dažnai ant Kūčių stalo būna silkės su pomidorų padažu, kepintais svogūnais ir morkomis, žuvį keičia kepintais baklažanais ir dar pagardina sushi nori lapais, kurie suteikia patiekalui žuvies poskonį.

„Jei paragautumėte, tikrai galvotumėte, kad valgote silkę“, – juokiasi šeimininkė, dar mėgstanti gaminti šventėms įvairias užtepėles. Anot jos, Kūčios veganams – tobula šventė, nes pagal krikščionišką tradiciją ant stalo negali būti jokių pieniškų ar mėsiškų valgių. Kūčiukai irgi tinka. Kristina kepa juos su naminiu raugu, o duoną perka parduotuvėje tik retais atvejais – dažniau kepa pati.

Ir dėl sveikatos, ir dėl etikos

Vegetarizmo idėja Kristinos galvoje sukosi jau nuo pat mokyklos laikų, tik vis nebūdavo progos ją įgyvendinti. Studijų metais mergina savanoriavo sąmoningumo festivalyje visai šeimai „Masters of Calm“, kur dešimt dienų nevalgė mėsos ir, kas keisčiausia, jos nė nepasigedo.

„Praėjus keletui mėnesių po to festivalio staiga supratau, kad nuo to laiko aš dar nė sykio nevalgiau mėsos, tad eksperimentą tęsiau toliau“, – pasakoja Kristina.

Kuo toliau, tuo į veganizmo vandenis nėrė giliau. Supratusi, kokį stresą patiria skerdžiami galvijai, nusprendė nebevalgyti mėsos ir dėl etinių dalykų, kurie kirtosi su jos vertybėmis.

Kai susipažino su savo būsimu vyru, Feliksas nebuvo nei vegetaras, nei veganas. Iš pradžių Kristina gamino maistą tik sau, bet siūlydavo paragauti ir sužadėtiniui. Matyt, buvo taip skanu, kad Feliksas natūraliai, palaipsniui perėjo prie veganiškos mitybos.

„Veganizmas – mūsų šeimos pasirinkimas. Bet vaikai tiek darželyje, tiek svečiuose, tiek pas senelius visuomet gali paragauti ir kitokio maisto. Paaugę jie patys nuspręs, kokią mitybą pasirinkti“, – pasakoja K. Petroševičienė.

Kristinai itin svarbus festivalis „Masters of Calm“, nes jame susipažino su Feliksu. Po kiek laiko ten pat iškėlė ir savo vestuves. Jau penkti metai juodu laimingai vedę ir stengiasi gyventi sąmoningą gyvenimą. Dažnai abu pagalvoja apie savanorystę, bet rasti tam laiko turint du mažus vaikus nėra paprasta.

„Šią vasarą neiškenčiau. Ėmiau ir nuvažiavau į festivalį su savo „Dviem pančiakomis“, – linksmai pasakoja mezgėja. – Vedžiau moterims kūrybines dirbtuves. Buvo be galo gera ir vėl pajusti tą smagią laisvų žmonių atmosferą.“

Rankų darbo magija

Šio sezono mados tendencija yra labai paranki moterims: numezgei per didelį megztinį – susijuosi diržu, ir pirmyn. Tik reikia žiūrėti savo apimčių – ką norite paslėpti, o ką išryškinti. Jei esate stambesnio sudėjimo ir mezgate megztinį su didelėmis pynėmis, tuomet tegu jis bus ilgesnis, kad vizualiai jus prailgintų. Žodžiu, šių dienų mada – labai palanki, bet tik toms, kurios moka truputį moteriškai pagudrauti.

Dizainerė Diana Rūta Stankevičienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Mezginių jaukumo reikia visoms, nes šie rankdarbiai – ir meditacija, ir nusiraminimas, ir puiki Kalėdų dovana. Prisiminkite senesnius laikus, kai merginos megzdavo savo vaikinams šalikus ar megztinius, kad atsirastų tarp jų tvirtesnis ryšys... Mes galime suteikti galimybę savo mamoms, močiutėms, vienišoms tetoms pasijusti reikalingoms. Artėja Kalėdos, paprašykite jų megztų dovanų – šalikų, kojinių, pirštinių ar dar ko nors. Tai darydamos jos mažiau nervinsis dėl pandemijos ir džiaugsis, kad jų darbas vertinamas, kad jo kažkam reikia.

Galų gale – megzkite pačios! Greitosios mados parduotuvėse įsigyti megzto trikotažo drabužiai taip nesušildys ir nesuteiks tiek gerų emocijų, kiek pačios nusimegztas megztinis. Greitosios mados drabužių mūsų spintose jau priversta su kaupu, bet jie nebeteikia  džiaugsmo. Štai kodėl į mūsų kasdienybę vėl grįžta rankdarbiai, siuvinėjimas – mes norime apsivilkti drabužį ir jausti į jį sudėtą gerąją energiją. Juk mezginyje gyvena ir jį mezgusio žmogaus meilė, šiluma, šviesios mintys apie tą žmogų, kuriam jis bus skirtas. Kodėl tvarioji mada darosi vis populiaresnė? Todėl, kad tvarios mados daiktai, šiuo atveju – drabužiai, yra energiškai svarūs.

Norite būti madinga? Rinkitės

* Over size tipo megztus drabužius – nuo paltų, liemenių, megztinių, kardiganų, suknelių iki minkštučių merino vilnos išeiginių sportinių kostiumų, kombinezonų ar naminių treningų.

* Megztas liemenes – trumpas ir ilgas, siauresnes ir platesnes, stambių raštų ir puoštas pynėmis, vienspalves ir margintas raštais, V formos ir apvalia apykakle.

* Megztas sukneles – raštuotas ar lygias, su kutais ar nėriniais, kurie lyg permatomas voro tinklas gali būti derinami su grubaus mezgimo intarpais, primenančiais traktoriaus vikšrų raštą.

* Skirtingų storių, spalvų, faktūrų siūlais sukurtus įdomius nelygumus mezginio paviršiuje. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti stambesniems mezgimo raštams, kurie iš pirmo žvilgsnio primintų močiučių rankdarbius.

* Megztas kepures ir šalikus – jie taps galutiniu madingo žiemos įvaizdžio akcentu.

Padės gerai savijautai

Mezgimą iš naujo atradau prieš keliolika metų. Ankstyvoje jaunystėje labiau buvau linkusi į savo meistriškumo išbandymus, sudėtingų raštų kombinacijas, o prieš kurį laiką pradėjau naudoti mezgimą kitais tikslais. Auginant vaikus ir praleidžiant daugiau laiko šeimoje, mezgimas netrukdė būti gera mama, žmona, o dargi padėjo užsiimti sau malonia veikla.

Ramunė Mazaliauskienė, gydytoja psichiatrė ir psichoterapeutė, LSMU Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos vadovė, Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentė. Asmeninio archyvo nuotr.

Nežinau, kiek žmonių skaitė ir atsimena Levo Tolstojaus knygoje aprašytą sceną, kai Nataša Rostova prie mirštančio Andrejaus Bolkonskio lovos mezga, o jam tai primena jo auklę ir be galo ramina. Todėl ir aš tikiuosi, kad mezgimas ramina šalia manęs esančius.

Man mezgimas, ypač jei raštas pasikartojantis ir neįmantrus, padeda suformuluoti mintis ir rasti sprendimus. Todėl manau, kad liaudies pasakymas "rezga mintį", "užsimezgė mintis" turi ir visai racionalų pagrindą – kai kurie mano sprendimai tikrai gimsta mezgant.

Turiu pastebėti, kad jau kelerius metus matau, kaip rimtose tarptautinėse mokslinėse konferencijose moterys sėdi su mezginiu rankose ir klausosi. Tai jau nieko nestebina. Lietuvoje to išvysti dar neteko, tačiau tikiu, kad šia puikia idėja netruks pasinaudoti ir mūsų moterys.

Mezgimo nauda žmogui (tiek moteriai, tiek ir tą mielai darančiam vyrui) – įvairiapusė. Mokslinėje literatūroje kalbama apie nerimo ir depresijos simptomų bei streso lygio sumažėjimą. Pastarasis, beje, gali būti net išmatuotas: sumažėja arterinis kraujospūdis, kiti streso fiziniai parametrai. Mezgimas siejamas su vėlesne demencijos pradžia. Taigi šis sveikatingas užsiėmimas rekomenduojamas tiems, kurie nori gyventi kokybišką gyvenimą sulaukę vyresnio amžiaus. Yra pastebėta ir dar viena teigiama mezgimo savybė – šis užsiėmimas padeda sumažinti lėtinį skausmą.

Nepabūgo iššūkių

Pradėdama pasakojimą apie gyvenimo kelio vingius V.Tumasonienė santūriai nusišypso: "Juokingas tas mano gyvenimas..." Vaikystėje ji puikiai piešė ir baigė keturmetę dailės mokyklą, mėgo nerti vąšeliu, megzti, vyresnėse klasėse pati sau kūrė modelius drabužių, kuriuos vėliau mama jai pasiūdavo.

Vis dėlto, renkantis profesiją, nulėmė praktiškas požiūris – ekonomistų visada ir visur reikia. Deja, įstoti studijuoti ekonomiką merginai pritrūko vos pusės balo ir ji, nesunkiai įkalbėta būsimojo vyro Artūro, pasirinko mašinų gamybą.

"Visai ne moteriška – tikra vyriška specialybė, darbas – sunkus, alinantis", – sako Vilija, daug metų dirbusi ketaus gamykloje "Centrolitas". Visą tą laiką rankdarbiai jai buvo poilsis ir didžiausia sielos atgaiva.

Mintis perimti gyvenimo vairą į savo rankas V.Tumasonienei gimė prieš dvylika metų, po puikiai praleistų atostogų. "Užtenka, reikia veikti kažką, kas artima, miela širdžiai! – tuomet nusprendė. – Kada pradėti, jei ne dabar – vaikai jau užauginti, jėgų turiu dar daug."

Postūmį suteikė atsitiktinumas. "Kartą atsiverčiu "Kauno dieną" ir randu skelbimą apie tęstinius mokslus KTU Dizaino ir technologijų fakultete Aprangos stiliaus centre, – prisimena tuomet sudominusią informaciją. – Paskambinu, prisistatau, kad man jau virš keturiasdešimt, – ar nesu per sena, ar priims? "Kaip tik tokio amžiaus moterų ir laukiame", – atsako man malonus balsas."

Kursuose ji perprato aprangos dizaino pagrindus, gilinosi į mados stilistiką ir įvaizdžio formavimo ypatumus, išmoko siuvimo pagrindų. Tačiau labiausiai įkvėpė bendravimas su kartu besimokančiomis labai kūrybingomis ir meniškomis moterimis – tai V.Tumasonienę skatino aktyviai ieškoti savęs realizavimo būdų.

Užtenka – reikia veikti kažką, kas artima, miela širdžiai! Kada pradėti, jei ne dabar – vaikai jau užauginti, jėgų turiu dar daug.

Žavi nenuspėjamas rezultatas

"Siūti manęs netraukė – patiko megzti, todėl ketinau imtis kažko, kas būtų susiję su verpalais", – sako pašnekovė. Viena iš kurso kolegių Vilijai parodė keista technika sukurtą šaliką ir papasakojo apie tirpų audinį, kurį naudojant tas aksesuaras ir buvo padarytas.

Vilija nekantravo išbandyti: suskubo nusipirkti stebuklingą neaustinį audinį, negaišo laiko ieškodama patarimų internete, nes puikiai žinojo, kad visos paslaptys įmenamos dirbant – iš karto pradėjo sluoksniuoti siūlus.

"Šią techniką vadinu siūlų sluoksniavimu. Ant vieno tirpaus audinio lapo norimu raštu, kryptimi, ornamentais rankomis išvedžiojamas fono siūlas, ant jo – norimose vietose kitų spalvų ar faktūrų siūlais išdėliojami raštai. Pagal taisykles, visa tai reikia supurkšti specialiais klijais, bet aš iš karto ant viršaus užkloju antrą audinio lapą ir visus sluoksnius tankiai susegu adatėlėmis. Pirma dalis – kūrybinio polėkio įkvėptas procesas, antra – gana nuobodus, daug kantrybės ir laiko reikalaujantis darbas. Jo esmė: susluoksniuotus verpalus skersai ir išilgai susiūti mašina", – aiškina retos technikos subtilybes menininkė.

Susiūtą rankdarbį pusvalandžiui reikia pamerkti į drungną vandenį – audinys ištirpsta, lieka tik siūlų ažūras, kurį reikia išskalbti ir išdžiovinti.

Atrodytų, kad tai, ką sukūrei ant audinio, ir tai, ką pamatei išdžiūvus rankdarbiui, neturėtų skirtis, tačiau rezultatas visada nustebina: mašinos peltakių tinklelyje susipina verpalų faktūros ir raštai, atsiranda nauja struktūra, įdomūs spalvų persiliejimai, vizualiai pasikeičia ornamentai.

"Tai mane labiausiai žavi. Neretai prabundu ketvirtą ryto: spirgu, kaip noriu dirbti, – nekantrauju pamatyti rezultatą, – prisipažįsta dizainerė, kūrybinio kelio pradžioje įkvėpimo apimta sukūrusi daugiau nei tūkstantį vienas į kitą niekuo nepanašių šalikų. – Anuomet prie 1,8x0,6 m šaliko vargdavau dvi tris dienas, dabar galiu jį padaryti per pusketvirtos val."

Talkininkės neatlaikė

Kodėl ši technika reta? Pasirodo, geriausia ji žinoma Vokietijoje – ten, kur ir buvo sugalvotas tirpus neaustinis audinys. Tačiau vokietės, kaip ir kai kurios Lietuvoje kuriančios auksarankės, dažniausiai naudoja storus ir itin purius verpalus: jų mažiau reikia rankdarbiui sukurti, lengviau sluoksniuoti, o svarbiausia – susiūti mašina galima kur kas rečiau, tad procesas neprailgsta, yra kur kas greitesnis.

"Tokie rankdarbiai taip pat gražūs, bet atrodo grubesni. Mano kūrybos bruožas – stilinga elegancija: subtilumas, plonumas, preciziškas tikslumas. Tiek megzdama virbalais ar nerdama vąšeliu, tiek kurdama ant tirpaus audinio šaltuoju sezonu naudoju plonus moherio su šilku siūlus, vasarą – liną, medvilnę, pagražinti – nesvarbu, kokios sudėties, bet kažkuo išskirtinius, originalių faktūrų ar spalvų siūlus", – atskleidžia kūrybos savastį V.Tumasonienė.

Kad plonyčiai siūlai gražiai sugultų, sluoksniuotis neiširtų ir drabužis būtų kokybiškas, mašinos peltakiai turi būti labai tankūs – neretai siūlių tinklelis primena languoto sąsiuvinio linijas.

Turėdama daugiau užsakymų, šiam darbui dizainerė pabandė samdyti moteris pagalbininkes. Susiuvusios po vieną du šalikus, nė viena jų nesutiko dirbti toliau – labai sunku: reikia ne tik auksinės kantrybės, bet ir daug atidumo, kruopštumo – visos linijos turi būti idealiai tiesios, tad akys gana greitai pavargsta.

Šia technika kurti drabužius – tikras iššūkis: bet kokius taisymus sunku paslėpti, jie matosi, todėl apdaras iš karto turi idealiai atitikti figūrai.

"Reikia įvertinti ir tai, kad susiūtas sluoksniuotis susitraukia, todėl detales būtina sujungti taip, kad nesimatytų siūlių. Dar svarbu apgalvoti, kokiose vietose įvesti ornamentus ar kitą spalvą", – vardija darbo ypatumus Vilija.

Bandys kurti ir portretą

V.Tumasonenė įsitikinusi: neišsenkanti kantrybė, kruopštumas, skonio ir stiliaus pojūtis, meniški gebėjimai – jos kraujyje, paveldėti iš giminės moterų. Tiek jos abi močiutės, tiek mama buvo labai išradingos, kūrybingos, gebėjo aplink save kurti grožį: karpė karpinius, mezgė, nėrė, siuvo, nestokojo išmonės naujam gyvenimui prikelti senus, netinkamus drabužius.

Dizainerei artimiausia – žemės spalvų paletė, tačiau ji nevengia išbandyti save kurdama ryškių, kontrastingų spalvų derinių drabužius. Pasak kūrėjos, vienspalviai apdarai taip pat atrodo įspūdingai – akį traukia nepakartojamo grožio faktūra.

Tobulumo ir išmonės paieškos V.Tumasonienę įkvėpia eksperimentams: apdaruose ji neretai derina sluoksniavimo techniką su megztomis detalėmis, pagražina vąšelio nėriniais, kirba mintys apie originalesnę apdailą.

"Žadu mezginio priekyje padaryti originalų langą, savotišką inkliuzą – sluoksniavimo technika jame bandysiu sukurti ne šiaip sau kokį augalinį motyvą, o portretą", – atskleidžia savo planus pašnekovė.

Įkvepianti istorija

Nepaisant visų kūrybinio proceso sunkumų, kitokio darbo V.Tumasonienė negalėtų ir nenorėtų dirbti. Ją užbūrė šios technikos išskirtinumas: padėjo išsiskleisti ir atsiskleisti asmenybei.

Moterį džiugina, kad įgyvendinti Vilijos kūrybinius sumanymus padeda ir vyras Artūras. Gal žmonos atvirai papasakota jo istorija įkvėps ir kitus kūrybingų moterų sutuoktinius?..

"Mano vyras serga sunkia žvynelinės forma. Dėl sunkaus ir įtempto darbo pašlijo sveikata, nusilpo širdis. Primygtinai pareikalavau, kad jis mestų darbą. Ilgai spyriojosi, bet paklausė", – pasakoja V.Tumasonienė.

Matydamas nuolat darbais apsikrovusią žmoną Artūras neketino sėdėti sudėjęs rankas, todėl, kiek atsigavęs, pats pasisiūlė padėti – juk siūti mašina peltakius tikrai pajėgs! Paaiškėjo, kad šiame darbe, be preciziško tikslumo, reikia žinoti nemažai kitų subtilybių, todėl daug nesvarstęs sėdo prie mezgimo mašinos.

"Rankinė mezgimo mašina – tarsi staklės, o jis juk baigė mašinų gamybą, – guviai pastebi pašnekovė. – Pastaruoju metu aš tik nubraižau detalių brėžinius, surašau matmenis, jei reikia, paaiškinu, kaip ką daryti. Beveik visus mezgimo darbus patikiu savo vyrui. Dabar dirbame duetu."

Artūras netrukus įsitikino, kad šis iš pažiūros moteriškas užsiėmimas – gana sunkus, reikalaujantis nemažai fizinių jėgų, tačiau puikiai ramina nervus. "Ko gero, tai ir padėjo bendrai savijautai – gerokai palengvėjo žvynelinės požymiai", – džiaugiasi Vilija.

Po kolekcijos pristatymo A. Karpovienė sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo, pagyrimų, skatinimo kurti toliau ir nesustoti. „Esu be galo laiminga. Kūrėjui svarbu rasti atsaką žmonių širdyse“, – neabejoja rokiškietė drabužių dizainerė. Simboliška, kad jos kolekcija per miesto šventę buvo pristatyta lygiai tą pačią dieną, kai ji prieš ketverius metus atidarė savo studiją-parduotuvę.

Per ketverius metus Agnė spėjo nustebinti savo kūryba ne tik rokiškiečius. Veikli moteris yra pristačiusi savo kolekciją ir sostinėje. Vilniuje jos darbus rodė televizijos laidos „Duokim garo“ vedėja Loreta Sungailienė su dukrele Liepa, grupės „Vyšnios“ narės Aistė Karanauskytė ir Sandra Navickaitė, fotografė Giedrė Rein, renginių vedėja Raimonda Jagminaitė, žolininkė Rasa Subačienė. „Be abejo, kai tavo kūriniais susidomi žinomos moterys, tai suteikia dar daugiau pasitikėjimo“, – neslepia A. Karpovienė.

Jos naujausią kolekciją Rokiškyje pristatė labai skirtingos asmenybės, skirtingų profesijų moterys, autorei buvo smagu stebėti jų draugišką bendravimą ruošiantis demonstravimui. Kaip pasakojo kūrėja, viena pirmųjų kaip modelis buvo atrasta žinoma rajono ūkininkė ir tautodailininkų sąjungos Rokiškio skyriaus pirmininkė Birutė Dapkienė. Įdomu tai, kad moteris podiumu žingsniavo kartu su savo numylėta alpaka Markizu, o tai pasirodymui suteikė nesuvaidinto žavesio ir gerų emocijų. 

„Laiko buvo nedaug, tad teko sudėlioti kolekciją tarsi iš naujo, netgi numegzti ir kitų spalvų bei naujų detalių drabužių, kad kiekvienai rūbas derėtų, kad ji gerai jaustųsi pati demonstruodama. Norėjau kad drabužis nevaržytų, moteris kuo labiau atsipalaiduotų ir einant podiumu, ir prieš fotografo objektyvą“, – teigė kūrėja.

Dizainerės kūrybinės vizijos dažniausiai gimsta rytais, gerai pailsėjus per naktį. Paprastai ji jau atsikelia su vizija, po truputį dėliojasi kūrybinės mintys, vaizdiniai. Įkvėpimas neretai ateina ir vaikštant gamtoje.

Agnė itin mėgsta ryškias, aiškias spalvas, patinka jas derinti vieną su kita, kūrybiškai žaisti, o pasivaikščiojimo metu tarsi dėlionė susidėlioja galutinis modelio variantas.

Kaip sako drabužių autorė, ji visuomet stengiasi, kad mezginys derėtų prie konkrečios moters figūros, būtų jai patogus, užmaskuotų trūkumus,  išryškintų privalumus. Išskirtine A. Karpovienės kūrybos detale galima būtų laikyti išvirkščias siūles, kas iš pradžių daugeliui buvo neįprasta. „Klientės net galvodavusios, kad mezginiai mano studijoje-parduotuvėje specialiai sukabinti išvirkščia puse, gal kad nesudulkėtų, nesusiteptų, – juokiasi kūrėja. – Man patinka, kad drabužis būtų patogus, nereikalautų didelės priežiūros, transformuotųsi. Idealu, kai vienas drabužis turi keletą dėvėjimo variantų. Mano kurtas sukneles galima dėvėti iš abiejų pusių, kardiganai turi ilgą ir trumpą variantus, megztukai gali būti trumpomis rankovėmis ir dėvimi su riešinėmis arba su nuimama apykakle“. 

Agnė yra sukūrusi ir ne vieną autorinę proginę suknelę.

Hobis ar verslas?

Kiek daugiau nei 30 metų būtinąjį stažą turinti klaipėdietė Aldona (vardas pakeistas – I.L.) antrus metus gauna išankstinę pensiją.

Išeiti iš gerai apmokamo darbo moterį privertė nepavydėtinos aplinkybės.

Kaip pati pasakojo, darbą valstybės tarnyboje paliko dėl sunkios vyrą kamavusios ligos.

Kiekvieną mėnesį klaipėdietei buvo skiriama palyginti nemaža 280 eurų pensija.

"Po klubo sąnario keitimo operacijos nebeturėjau sveikatos dirbti. Be to, teko prižiūrėti susirgusį vyrą. Jį labai greitai suėdė plaučių vėžys. Tapau našlė", – liūdnas detales atskleidė pašnekovė.

Netekusi artimojo klaipėdietė pradėjo megzti.

Naujas užsiėmimas leido pasimiršti, ramino, o kartkartėmis iš to pavykdavo prie pensijos prisidurti vieną kitą eurą.

"Megzti visai sekėsi, iš pradžių dukrai padovanojau riešes, tada tokių pačių užsiprašė ir jos kolegė. Dar porai draugių numezgiau šiltas žiemines pirštines. Pradėjau sulaukti vis daugiau užsakymų, taip ir užsukau šį reikalą. Pastebėjau, kad iš parduotų mezginių jau pradedu daryti verslą", – nusijuokė Aldona.

Jaučiasi apgauta

Kartą nusprendusi legaliai parduoti savo mezginius Aldona pasigailėjo, nes dėl vienkartinio uždarbio neteko savo pagrindinio pajamų šaltinio.

Gamybos verslo liudijimą kelioms dienoms išsiėmusi moteris už jį suplojo apie 7 eurus, dar daugiau atsiėjo vieta mugėje.

Atskaičius patirtas išlaidas moteriai pavyko surinkti apie 25 eurus gryno uždarbio.

Kitaip tariant, Lietuvoje įstatymai sukurti taip, kad klestėtų juodi pinigai.

"Prekyba nesisekė, pamaniau: pabandžiau ir to pakaks. Bet rugpjūtį, kai negavau pensijos, mane išpylė šaltas prakaitas. Daugelį metų ėjau valstybės tarnautojos pareigas ir galvojau, kad išmanau įstatymus. Paaiškėjo, kad pati save nuskriaudžiau, nusprendusi būti sąžininga ir uždarbiauti legaliai. Kai paskambinau į "Sodrą", telefonu atsiliepusi darbuotoja man atrėžė – jei gali dirbti, išankstinė pensija tau nepriklauso. Kitaip tariant, Lietuvoje įstatymai sukurti taip, kad klestėtų juodi pinigai. Ką gi, toliau pardavinėsiu riešes "pogrindyje", – pyko pašnekovė.

Išankstinės pensijos mokėjimas klaipėdietei bus atnaujintas tik tuo atveju, jei ji nuris kartėlį ir "Sodrai" iš naujo pateiks prašymą dėl pensijos skyrimo.

Tai gali užtrukti iki 30 kalendorinių dienų.

"Jaučiuosi apgauta ir pažeminta valstybės, kuriai pati ir dirbau", – karčią patirtį apibendrino pašnekovė.

"Pensija yra privilegija"

Nors klaipėdietės situacija daugeliui gali atrodyti persmelkta aklo biurokratizmo, vis dėlto "Sodros" sprendimas yra visiškai teisėtas.

"Sodros" Klaipėdos filialo Pensijų skyriaus vedėja Chonorata Kasparaitienė aiškino, kad išankstinės pensijos moteris neteko, nes to reikalavo įstatymas.

Ir jokių kompromisų čia negali būti.

"Ji negali turėti verslo liudijimo. Toks yra aiškiai parašytas įstatymas. Visada taip buvo. Mes ir pensijos neskiriame, jei žmogus turi papildomų pajamų, mat išankstinė pensija yra mokama tiems, kurie neturi darbo ir iš ko gyventi", – pabrėžė vedėja.

Jos žodžiais, išankstinė pensija pradedama mokėti likus penkeriems metams iki senatvės pensijos amžiaus, tad pageidaujantiems ją gauti asmenims tai "yra privilegija".

"Gaudamas išankstinę pensiją negali dirbti. Priešingu atveju ši pensija tau nepriklauso. Jei žmogus to nenori žinoti, tai ir nežino. Šiaip tokioje situacijoje atsidūrusi moteris turėjo ne į laikraštį nulėkti, o ateiti pas mus", – pamokslavo Ch.Kasparaitienė.

Pasirodo, atsiranda piliečių, kurie mėgina elgtis nesąžiningai.

Tai yra privilegija. Kai tau sukaks senatvės pensijos amžius, galėsi dirbti, ir niekas pensijos neatims.

"Būdavo, gudručiai pasiima penkerius metus iš anksto pensiją ir išvaro dirbti į užsienį. Mano, kad ten jų nepagausime. Bet dabar duomenis "Sodrai" teikia ir kai kurios užsienio šalys per Valstybinę mokesčių inspekciją. Tai yra privilegija. Kai tau sukaks senatvės pensijos amžius, galėsi dirbti, ir niekas pensijos neatims", – dėstė pašnekovė.

Kiek šiuo metu klaipėdiečių gauna išankstinę pensiją, Pensijų skyriaus vedėja atsakyti negalėjo, nes "tokia statistika skyriui nereikalinga".

Turės kreiptis iš naujo

Panašų atsakymą pateikė ir "Sodros" Komunikacijos skyriaus vedėjas Saulius Jarmalis.

Esą dėl išankstinės pensijos galima kreiptis iki senatvės pensijos amžiaus likus ne daugiau nei penkeriems metams, jeigu žmogus neturi jokių darbinių ar kitų draudžiamųjų pajamų ir nedirba, tačiau jau turi būtinąjį stažą senatvės pensijai.

"Jeigu išankstinės pensijos mokėjimo metu jos gavėjas įsidarbina ar gauna kitų draudžiamųjų pajamų, pavyzdžiui, pasiima verslo liudijimą, individualios veiklos pažymą, gauna kitų pensijų ar pašalpų, išankstinės senatvės pensijos mokėjimas nutraukiamas. Tai reiškia, kad žmogus jau kitą mėnesį išankstinės pensijos nebegaus ir, jeigu norės ją vėl gauti, dėl išankstinės pensijos skyrimo turės kreiptis į "Sodrą" iš naujo. Reikėtų pasakyti, jog tai, kad žmogus dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, pačią senatvės pensiją gali tik padidinti, o ne sumažinti", – aiškino biudžetinės įstaigos atstovas.

Anot S.Jarmalio, senatvės pensijos dydis priklauso nuo to, kiek laiko žmogus gavo išankstinę pensiją.

Kuo ilgiau mokama išankstinė pensija, tuo mažesnė bus senatvės pensija.

"Sustabdžius išankstinės pensijos mokėjimą trumpėja jos mokėjimo trukmė, todėl bendrai senatvės pensija mažės mažiau. Be to, sumokėjus papildomų socialinio draudimo įmokų padidėja stažas, įgyjami taškai, ir tai lemia senatvės pensijos didėjimą", – teigė S.Jarmalis.

Užtarnauto poilsio – anksčiau

Tiems, kas norėtų gauti išankstinę senatvės pensiją, būtina atkreipti dėmesį, kad per artimiausius metus ilginamas tiek būtinasis stažas, tiek senatvės pensijos amžius.

Išankstinę pensiją galima gauti ne anksčiau kaip likus penkeriems metams iki to laiko, kai žmogui sukaks nustatytas senatvės pensijos amžius.

Pretendentas turėtų turėti tą būtinąjį stažą, kuris bus taikomas tais metais, kai žmogus sulauks senatvės pensijos amžiaus.

Nuo 2012-ųjų senatvės pensijos amžius kasmet tik didėjo.

Planuojama, kad 2026-aisiais jis pasieks vienodą tiek moterims, tiek vyrams 65 metų ribą.

Šiuo metu senatvės pensijos amžius moterims yra 62 metai bei 4 mėnesiai, vyrams – 63 metai ir 8 mėnesiai.

Pasisavino "Katiušą"

Nors šiandien parduotuvių lentynos lūžta nuo pasiūlos, tačiau, kaip pripažino mados ir stiliaus studijos "Le Velvet" įkūrėja, moterų, kurios norėtų išmokti megzti, siūti ar pagilinti savo žinias šioje srityje, nestinga.

"Atsakymas, manau, slypi mūsų moterų charakteryje ir būdo savybėse. Kiek teko pažinti savo klientes, turbūt kas antra gyvenime yra ką nors sukūrusi savomis rankomis: siuvusi, mezgusi, nėrusi, vėlusi vilną, vėrusi papuošalus, gaminusi puokštes, dekoravusi namus ir pan. Daugeliu atveju tam reikia didžiulio užsispyrimo bei kantrybės. Taip pat manau, kad norui išmokti pagaminti savo rankomis rūbą ar papuošalą turi įtakos siekis išsiskirti bei susikurti savitą stilių už prieinamą kainą. O lūžtančios parduotuvių lentynos ne visada garantuoja, jog rasi geriausią kokybės ir kainos santykį, bei tai, kas labiausiai atitinka tavo asmeninį skonį", – pripažino pašnekovė.

Pati Inga į rankdarbius su aistra kibo dar vaikystėje.

"Kartą, suradusi namie mezgimo ir nėrimo pradžiamokslį, savarankiškai jį išstudijavau ir buvau užburta bei užhipnotizuota taip, kad atsikėlusi penktą ryto čiupau vąšelį, vilnonius siūlus ir nunėriau broliui šlepetes! Mama negalėjo tuo patikėti, o aš tuo metu pajutau pirmąjį kūrybos teikiamą džiaugsmą, – šypsojosi pašnekovė. – Po keleto metų mamai kaimynė už 50 rublių pardavė senutėlę mezgimo mašiną "Katiuša". Tais laikais tai buvo vertinga retenybė, pargabenta iš užsienio. Pasisavinau ją nuo pat pirmos dienos. Dabar pati nesuprantu, kaip, kokiais metodais išsiaiškinau jos veikimo principus, tačiau šios senoviškos mašinos dėka gimė ne vienas mezginys."

Karjera nedžiugino

Tačiau suprasti, jog rankdarbiai ir yra tikrasis jos pašaukimas, "Le Velvet" mados ir stiliaus studijos įkūrėjai prireikė nemažai laiko.

"Tik baigusi mokyklą pradėjau mokytis ir dirbti verslo vadybos srityje. 15 metų kilau karjeros laiptais, teko padirbėti įvairių kompanijų vadove: didelis darbo tempas, nuolatiniai mokymai, klientai. Iš šalies žiūrint, viskas atrodė puikiai ir vyko pagal planą, bet laiminga ten nesijaučiau", – prisipažino Inga.

Tad susilaukusi antros atžalos klaipėdietė nusprendė, jog atėjo laikas pokyčiams, ir ėmėsi moteriškų lengvųjų rūbų siuvimo bei konstravimo ir modeliavimo studijų.

"Siuvau laisvalaikiu namie savo malonumui – sau, mamai, draugėms. Kadangi užsakymų daugėjo, supratau, jog viena jų tikrai neįgyvendinsiu. Taip gimė mados ir stiliaus studija, – pradžią prisiminė pašnekovė. – O ilgainiui veikla pasipildė "Le Velvet" akademija, nes norėjosi suteikti galimybę moterims ne tik išmokti siūti ar megzti, bet ir gerai praleisti laisvalaikį."

Anot Ingos, besidarbuojant su individualiais siuvimo užsakymais ėmė trūkti kūrybinės laisvės, taip šalia siuvimo atsirado mezgimas, kuris vis labiau ir labiau įtraukė.

Modelius regi ir sapne

Ir šiandien Inga dažniau renkasi mezgimą, kadangi pastaruoju metu laiko užtenka tik vienai pamėgtų veiklų.

"Siūdama jau aiškiai žinau, iš kokio audinio rūbas įgaus tam tikrą formą, o mezgant netikėtumų tiek daug! Nors ir esi numačiusi modelį, medžiagą turi "pasigaminti" iš siūlų pati. O jie kas kartą "suskamba" vis kitaip, priklausomai nuo pasirinkto mezgimo rašto, virbalų storio, siūlų rūšies, netgi spalvos. Ir pats mezgimas – daug ilgesnis procesas, kur galutinis rezultatas gali skirtis nuo suplanuoto. Bet turbūt tai mane labiausiai ir žavi", – šypsojosi pašnekovė.

Paklausta, kaip gimsta jos modeliai, Inga prisipažino, jog idėjos gali pasibelsti netikėčiausiu metu.

"Kartais, atsibudusi naktį, suprantu, jog ką tik susapnavau tai, ką artimiausiu metu žūtbūt sukursiu. Gal tai bus siūtas rūbas, o gal – mezginys. Vis dar stebiuosi, kaip įdomiai sukurtos žmogaus smegenys – apie tai, apie ką kartais vos akimirką pagalvoji dieną ir paslepi į tolimiausią kamputį ateičiai, ima ir išlenda konkretaus fragmento, detalės, rašto ar modelio pavidalu sapne. Pasitaiko, kad pastebėjus tam tikrą mezgimo raštą žurnale ar interneto platybėse, iškart prieš akis iškyla vaizdas modelio, kurį numegsiu. O kartais, tiesiog vaikščiodama gamtoje, pamatau neįprastą formą ir suvokiu – toks bus būsimo mezginio dekoro raštas. Galvoje visada laikau tuos vaizdinius, kartais nusipiešiu jų eskizus, kad nepamirščiau, iki ateis jų eilė", – atskleidė klaipėdietė.

Pietietės vilnos nesibodi

Ingos mezginiai turi gerbėjų įvairiose pasaulio šalyse. Anot Ingos, jos klientės – išskirtinius rūbus mėgstančios moterys, vertinančios rankų darbą bei natūralias medžiagas.

"Paskutiniai darbai iškeliavo į Ameriką, Airiją, Gruziją, Angliją, Vokietiją, ir netgi, mano nuostabai, į Ispaniją bei Italiją – juk tai mezginiai iš vilnos! Pastarųjų šalių klientės, kaip pačios prisipažino, žiemą juos dėvės vietoje paltų", – pasakojo pašnekovė.

Ingos pastebėjimu, tautietės mieliau renkasi nuosaikesnes spalvas. Mėgstamiausios – ruda, smėlio, tamsiai mėlyna. O šiltesnėse klimato juostose gyvenančios moterys pageidauja ryškių – rožinių, fuksijos, raudonų, ochros, indigo mėlynumo – tonų.

"Kalbant apie modelius, klientės Lietuvoje kritiškiau vertina savo figūrą, joms labai aktualu, kad rūbas ne tik puoštų, būtų praktiškas, bet dar ir lieknintų. Palyginimui – užsienietės mieliau renkasi patogumą, tai yra vadinamojo oversize dydžio modelius", – palygino moteris.

Pakaustyti blusą

Ilgiausiai Ingos kurtas rūbas – kiauraraščiu megzta šilko ir moheros suknelė. Šis apie mėnesį megztas prabangus rūbas iškeliavo į Londoną.

"Antrąją vietą veikiausiai užimtų kardiganai iš pynių – jiems numegzti ir susiūti, taip pat išplauti ir išdžiovinti, kad įgautų reikiamą formą, reikia mažiausiai šešiasdešimt darbo valandų, tai yra netoli dviejų savaičių", – įvertino "Le Velvet" įkūrėja.

O kokį netikėčiausią drabužį teko megzti Ingai?

"Negalėčiau jo pavadinti netikėčiausiu, bet pačiu mažiausiu, ko gero, taip. Praėjusį rudenį mūsų šeimoje apsigyveno dvi rusų toiterjerės. Jų svoris – apie 1,5 kg, tad turbūt nesunku įsivaizduoti, kad jos tik šiek tiek didesnės už žiurkėnus. Mano nuostabai, apsilankius pas veterinarą, šis iš karto liepė apsirūpinti šilta apranga žiemai, mat jos, pasirodo, tokios jautrios šalčiui, kad esant minusinei temperatūrai gali nualpti. Tad teko megzti nykštukinio dydžio paltus ir kepures", – šypsojosi pašnekovė.

Renkasi laisvą aprangą

Paklausta apie savo pačios garderobą, Inga šmaikštauja: "Tai kad aš išvis neturiu kuo apsirengti!"

O išties jos spintoje būtų galima rasti po lygiai tiek individuliai siūtų, tiek megztų, tiek pirktinių daiktų.

"Kadangi nuo pat mažens jaučiu ypatingą poreikį šilumai, ruduo, žiema ir megzti rūbai man – neatsiejami dalykai. O pastaruoju metu labai pamėgau laisvą, neįpareigojančią aprangą – džinsus, megztukus. Šiandien jau su siaubu prisimenu dienas, kai teko dirbti vienoje įmonėje, kur pagal vidaus taisykles net vasarą privalėdavome dėvėti pėdkelnes bei iki kaklo susagstytus marškinius", – pripažino pašnekovė.

Anot Ingos, kalbant apskritai apie aktualiausias mezginių tendencijas, šiuo metu "ant bangos" – stambūs raštai, įvairios pynės, oversize dydis.

"Šio rudens sezono mezginių dekorui naudojamos dirbtinio kailio, odos, stambių metalinių užtrauktukų detalės. Bet kad ir kokios vyrautų mados bei tendencijos, manau, kiekviena moteris turėtų pasirinkti labiausiai jos figūros tipą atitinkantį modelį. Aklai vadovautis nei spalvų, nei modelių prognozėmis nevertėtų. Kiekviena esame unikali, tad ir rūbus turėtume rinktis, atsižvelgdamos į figūros tipą, plaukų, odos bei akių spalvą", – akcentavo kūrėja.

Penkeri metai – tiek AB „Ortopedijos technikai“ užtruko sukurti unikalios struktūros megztus įtvarus, kurių Lietuvoje iki tol nebuvo. Kūrybos kelias buvo ilgas ir vingiuotas, tačiau šiandien bendrovė džiaugiasi tapusi pirmąja tokių įtvarų gamintoja šalyje ir tinkamu laiku pasinaudojusi Ūkio ministerijos Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų parama, padėjusia įgyvendinti ambicingą sumanymą.

Lietuvoje buvo pirmieji

Kaip šiandien pasakoja AB „Ortopedijos technika“ specialistai, sumanymas sukurti savo megztų gaminių liniją kilo ištyrus Lietuvos ir užsienio rinkas. Nors visame pasaulyje tokie įtvarai pasirodė maždaug prieš 20 metų, mūsų šalyje apie juos buvo girdėjęs nedaugelis.

35 bendrovės darbuotojų ir būrio kvalifikuotų ortopedijos srities profesionalų dėka 1,3 mln. litų vertės projektą „Megztų ortopedinių įtvarų kūrimas“ įgyvendinti pavyko per dvejus metus. Tačiau, kaip sako bendrovės eksporto vadovė Edita Aleknavičiūtė, vien savomis lėšomis įtvarų kūrimas būtų užtrukęs gerokai ilgiau, tad įgyvendinti projektą padėjo ir nemaža ES struktūrinių fondų parama. Ūkio ministerija šiam projektui skyrė daugiau kaip pusę milijono litų.

„Finansavimas padėjo kompleksiškai vykdyti mokslinius tyrimus, o bendrovė į ilgą ir sudėtingą kūrybos procesą gavo galimybę įtraukti išorės ekspertai. Konsultuojantis su Lietuvos ir užsienio specialistais, pavyko sujungti audimo ir mezgimo technologijas ir išgauti unikalią įtvarų struktūrą“, – pasakoja moteris.

Per dvejus projekto įgyvendinimo metus buvo sukurta trylika megztų ortopedinių įtvarų prototipų ir šeši galutiniai – trys juosmens, kelio, čiurnos ir alkūnės įtvarai. Vėliau kolekciją papildė megzti riešo, kelių konstrukcijų kelio įtvarai, diržas nėščiosioms ir kiti gaminiai.

Šiandien bendrovės klientai jau gali rinktis trylikos modelių ir dviejų spalvų megztus ortopedinius įtvarus, kurie naudojami reabilitaciniu laikotarpiu po traumų, operacijų, reumatinių ligų atvejais, esant sąnarių problemoms, lėtiniams susirgimams.

Tokie įtvarai tinka ir sportinių traumų prevencijai, tad juos mielai renkasi ir profesionalūs sportininkai.

Kaip sako „Žalgirio“ krepšinio komandos gydytojas Vytautas Kailius, iš megztų įtvarų krepšininkai dažniausiai naudoja kelio įtvarus. Pasak gydytojo, jie ypač pravertė, kai varžybose keli krepšininkai turėjo bėdų dėl kelio sąnario menisko, nes megzti įtvarai leido stabilizuoti sąnarį ir užtikrino galimybę odai kvėpuoti.

Kurtos ir specialios detalės

Įtvarų kūrimo procesas pareikalavo nemažai pastangų ir laiko ne tik iš bendrovės darbuotojų, bet ir iš technologų, o daugelį dalykų, reikalingų įtvarams sukurti, teko gaminti specialiai šiam projektui.

Vienas svarbiausių bendrovės laukusių darbų buvo Vokietijos pramoninių mezgimo mašinų gamintojos Inovacijų centre pagal specialų užsakymą gamintas mezgimo įrenginys, pritaikytas medicininiams gaminiams megzti. Šiam įrenginiui programuoti ir valdyti teko įsigyti ir specializuotą programinę įrangą. Tačiau tai buvo tik pirmasis žingsnis ilgame ir sudėtingame kūrybos kelyje.

Technologo Petro Stalionio teigimu, nemažai laiko prireikė ir tinkamų bendrovės poreikius tenkinančių siūlų paieškoms, kol galiausiai buvo atrinktos šešios siūlų, susidedančių iš sintetinių ir natūralių pluoštų, rūšys, labiausiai tinkančios sumanytam projektui.

Kai įtvarų medžiagos struktūra buvo sukurta, specialistai Lietuvos tekstilės instituto sertifikuotoje laboratorijoje atliko jos tamprumo, laidumo orui, kūno drėgmės sugėrimo ir išgarinimo, atsparumo trinčiai bandymus. Tik po to buvo mezgami 3 D kontūrinio formavimo gaminiai, vėliau juos reikėjo siūti, termodubliavimo metodu tvirtinti įvairias specialiai šiam projektui pagamintas pridėtines detales, kurios atlieka terapinę funkciją.

Bandė gydymo įstaigos

Pirmuosius bandomuosius prototipus bandė specializuotos gydymo įstaigos, vėliau šį procesą tęsė pacientų ir sportininkų organizacijos, tad tik pasiteisinus prototipams bendrovė pradėjo kurti galutinius įtvarų modelius, kuriuos šiandien ir parduoda klientams.

1,3 mln. litų kainavusiam projektui „Megztų ortopedinių įtvarų kūrimas“ įgyvendinti pagal Ekonomikos augimo veiksmų programos prioriteto „Ūkio konkurencingumui ir ekonomikos augimui skirti moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra“ priemonę „Intelektas LT“ Ūkio ministerija skyrė 0,54 mln. litų iš ES struktūrinių fondų.

Pasirinko: prieš kelerius metus megztus kelio įtvarus žaidimo aikštelėje išbandė ir krepšininkas Kšištofas Lavrinovičius.