Miestas be nereikalingo patoso, nesusireikšminęs, šiek tiek išsekęs, bet neištrinamas iš atminties. Savitą mąstymo ir buvimo ritmą, savitą tylą turinti Klaipėda. Sutikti klaipėdiečiai, kaip ir miestas, daugžodžiauti nemėgsta – tik tiek, kiek reikia, ir lėtai juda toliau. Fotografinį miesto archyvą kelis dešimtmečius kuriantis A.Šeštokas naujuoju ciklu „Miestas inkognito“ pagrindinio kūrybos objekto neišduoda, tačiau ir neapnuogina. Pasako tik tiek, kiek nori, ir palieka erdvę kiekvieno mintims.

Miestą fotografijose galima atpažinti, bet ne pažinti. Galbūt dėl to, kad autorius siekia perteikti ne proto diktuojamas įžvalgas, bet jausminį uostamiesčio patyrimą. Stabilios architektūros ir objektų fone žmonės tampa perregimi – pinhole kamera užfiksuotas jų judėjimas fotografo numatytose laiko atkarpose. Tačiau kuo ilgiau žiūri į A.Šeštoko trijų metrų ilgio nespalvotas fotojuostas, tuo stipriau pradedi tikėti, kad šį kartą pats autorius nori laikytis inkognito pozicijos. Tarsi jis, o ne miestas, nori likti nežinomas ar neatpažintas, žiūrovų dėmesį nuo autorinio kūrybos braižo nukreipdamas į miesto išgyvenimą vaizdais.

Mąslų miesto išgyvenimo procesą sutrikdo spalvoti kvadratiniai fotoobjektai, kabantys parodos erdvėje. A.Šeštokas iš įprastos jiems padėties iki lubų pakelia Klaipėdos šaligatvius, sandėliukų duris, sienas, kiemus ir uostamiesčiui būdingus objektus. Toks kontrastas sukuria alternatyvų požiūrį į tą patį miestą, tarsi viršuje būtų uždėtas jaukesnis ir šiek tiek linksmesnis garso takelis. Paradoksalu, tačiau iš išklotinių ir kubų sukurtas miesto fotodokumentas iš tiesų palieka žiūrovus nepažinus miesto, tarsi kažkas liko sąmoningai nutylėta, tarsi neįkyriai nuolat primenama, kad Klaipėda – miestas inkognito.

Iki vasario 18-osios veiksiančią A.Šeštoko fotografijų parodą „Miestas inkognito” pristato Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.