M.Palubinskaitė išdavė kelias Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro užkulisių paslaptis. Vieną net, jos manymu, įėjusią į Lietuvos operos istoriją.
– Kas yra režisieriaus padėjėjas: asmuo atsakingas už visus ir žinantis kartais daugiau apie spektaklio užkulisius nei kiti?
– Spektaklio metu, režisieriaus padėjėjas yra tas asmuo, nuo kurio, didžiąja dalimi priklauso ar spektaklis praeis sklandžiai. Prieš spektaklį režisieriaus padėjėjas turi patikrinti ar reikiamoje vietoje pastatytos spektaklio dekoracijos, ar paruoštas visas reikalingas spektaklio rekvizitas, ar tvarkinga ir švari yra scena.
Spektaklio metu režisieriaus padėjėjas yra atsakingas už tai, kad atlikėjai laiku išeitų į sceną, kad žiūrovai nepavėluotų susėsti į savo vietas. Taip pat nuo režisieriaus padėjėjo priklauso kada atsidarys ir užsidarys uždanga, kada keisis dekoracijos ir t.t.
– Dirbote kaip režisieriaus padėjėja Klaipėdos valstybinio muzikinio spektakliuose: „Velnio nuotaka“, „Adata“, „Meilės eliksyras“, „Pasaka be pavadinimo“, „Naujametinis varjetė“, „Ispaniškoji sarsuela“, Violetos Urmanos ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro koncertas, „Štrauso muzikos sūkurys“, „Šounuolynas“, „Prūsai“ ir kt. Kuriuo labiausiai didžiuojatės?
– Operose „Prūsai“ ir „Meilės eliksyras“ dirbau (ir vis dar dirbu) režisieriaus asistente, o ten vėl - kita darbo specifika, bet apie tai kitą kartą.
Kuriuo iš jų didžiuojuosi? Hmm... Gal tegul savo darbais didžiuojasi statytojai ir atlikėjai, o aš pasidžiaugiu jų puikiai atliekamu darbu. Mes turim tikrai labai profesionalių ir talentingų žmonių visose Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro srityse: tiek choro, tiek orkestro, tiek baleto, tiek solistų, tiek pastatyminėje dalyje ar administracijoje. Čia dirba žmonės, kurie yra tikri savo darbo fanatikai. Ir būtent šių žmonių dėka Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras yra toks kokį jį matote.
Mano užduotis teatre kur kas žemiškesnė – stengtis spektaklių, koncertų metu suvaldyti visas netikėtai iškylančias ekstremalias situacijas ir užtikrinti, jog spektaklis praeitų kuo sklandžiau. Jeigu savo darbą pavyksta atlikti gerai – miegu ramiai, jeigu ne – analizuoju, ieškau savo klaidų ir kitą kartą stengiuosi jų nebekartoti. Nors ne visada pavyksta (juokiasi)...
– Su kokiais iššūkiais tenka susidurti režisieriaus padėjėjai?
– Gyvenime visko būna. Ir pamirštų tekstų, ir pamiršti išėjimą į sceną. Pavyzdžiui, vieną kartą P.Čaikovskio operos „Jolanta“ metu, Jolantos vaidmenį kūrusiai solistei nuo didžiulės įtampos dingo balsas ir operą užbaigė jos kolegė, greitai atbėgusi iš salės bei stovėdama užkulisiuose. Šį įvykį galima laikyti mūsų teatro istorijos dalimi, nes to, kiek domėjausi, Lietuvos operos istorijoje nėra nutikę. Bent man nepavyko panašios istorijos rasti.
Buvo, kad teko stabdyti spektaklį dėl techninių kliūčių.
Smagu, kai atsigręžus atgal, galima į visą tai pažvelgti su šypsena. Pasijuokti.
– Režisieriai dažnai „piešiami“ kaip sudėtingos asmenybės. Kokie tie genijai?
– Genijai? Mano patirtis bei išsilavinimas, deja, per menki, kad galėčiau kažką protingo šia tema pasakyti. Galiu patvirtinti tik vieną: kuo žmogus talentingesnis, tuo jis paprastesnis ir žmogiškesnis, tuo su juo lengviau rasti bendrą kalbą bei dirbti.
– Ar būna labai reiklių menininkų? Kur reikalavimų ribos?
– Pastebėjau tokį dalyką: dažniausiai, jeigu menininkas reiklus, tai pirmiausia jis yra reiklus pats sau, tada automatiškai atsiranda didelis reiklumas ir aplinkai. Tokius menininkus aš labai gerbiu ir stengiuosi iš jų mokytis, kelti sau aukštus reikalavimus ir juos kuo geriau įvykdyti. Jeigu leidžia galimybės, žinoma. Man atrodo, kad mūsų profesijoje grąžą gauni tik tada, jeigu viską atlieki 1000 procentų gerai, tuomet iš žiūrovų gali tikėtis susilaukti kokių 80 procentų grąžos. Tokia, tad „žiauri“ ta mūsų profesija.
– Gal dirbant užkulisiuose būna tokio streso po kurio norisi šias pareigas mesti?
– Visko nutinka dirbant užkulisiuose: norisi ir mesti, ir ką nors sviesti, o kartais ir padėkoti, ar apkabinti kokį kolegą už jo atliktus darbus. Juokauju. Svarbiausia - neprarasti savikontrolės, o jeigu jau praradai, įtampai atslūgus mokėti atsiprašyti. Tai, patikėkit manim, nėra jau taip lengva.
– Kaip dažnai tenka būti žiūrove spektakliuose?
– Rečiau nei norėtųsi. Mūsų darbo grafikas toks, kad vakarinė repeticija prasideda 18 val. vakare, o baigiasi 21 val.. Kadangi spektakliai ar koncertai vyksta vakare, tad labai retai pasitaiko galimybė ištrūkti. Žvejų rūmuose neseniai buvo rodomas O.Koršunovo režisuotas spektaklis „Katedra“, pagal to paties pavadinimo J.Marcinkevičiaus poemą, į kurį labai norėjau nueiti. Negalėjau, nes turėjau vakarinę repeticiją. Bet kai turiu laisvesnį grafiką visuomet stengiuosi panatyti gerus spektaklius bei koncertus, kurių, ačiū Dievui, Klaipėdoje yra ir nemažai.
– Dirbame muzikiniame, o ne dramos teatre. Skirtumai, privalumai... Jūsų santykis su muzika.
– Paradoksas tas, jog baigusi dramos režisūros studijas, galiausiai atsidūriau muzikiniame teatre. Muzikinio bei dramos teatro specifika, mano manymu, skiriasi. Dramos teatre yra svarbiausia veiksmas, vaidyba, o muzikiniame teatre – muzika. Tai šiek tiek apriboja atlikėjų judėjimą scenos erdvėje, nes jie turi matyti dirigentą, todėl negali dainuoti atsukę nugaras žiūrovams arba, tarkim, gulėdami ant pilvų ar stovėdami ant galvos. Tą puikiai gali atlikti dramos aktoriai, kalbėdami. Muzikiniame teatre vienu iš svarbiausių veiksnių tampa muzikinė medžiaga, kurioje režisierius turi ieškoti glūdinčių personažų charakterių bei spektaklio istorijos. Libretas (literatūrinis tekstas) muzikinio žanro spektakliuose – atlieka antraeilę, pagalbinę funkciją, papildo muziką, bet neturi jos užgožti.
– Kas šiandienos visuomenei yra teatras?
– Teatras, tai visų pirma yra žmogus, vienareikšmiškai...
– Esate vilnietė baigusi filologijos studijas, režisūros bakalaurą, vėliau magistro studijas – teatrologiją. Ilgai ieškojote kas patinka? Ką davė studijos?
– Man patinka viskas, ką darau, ką studijavau, o ir pasirinkimų daug neturėjau, nes buvau labai prasta mokinė (mano vidurkis dešimties balų sistemoje buvo kokie šeši). Mokykloje mėgau tik muziką (nuo antros klasės dainavau chore), literatūrą ir teatrą. Į teatrą pirmą kartą atėjau jau būdama septyniolikos metų. Atėjau ir įklimpau iki kaklo. Ir iki gyvos galvos.
Beje, filologijos studijų Vilniaus universitete taip ir nebaigiau, nes, būdama trečiame kurse, „perstojau“ į dramos režisūros studijas Klaipėdoje. Dabar atsigręžusi atgal į studijų laikotarpį galiu pasakyti, kad vertingiausias pamokas gavau ne iš knygų ar sausų disciplinų, o iš bendravimo su mokytojais ir dėstytojais – tikromis asmenybėmis. Jie padėjo suvokti, jog nesvarbu pažymiai, nesvarbu kuo tapsi ar netapsi. Svarbu, kad išliktum tiesus ir sąžiningas prieš save. Svarbu, kad gyvenime nebijotum vadovautis sava galva, klysti ir eiti savo keliu. Tik tuomet, galbūt, kažką vertingo atrasi ar netgi po savęs paliksi.
– Savanoriavote Salantuose, kur su neįgaliais jaunuoliais statėte spektaklius. Ką davė ši patirtis? Gal planuojate pratęsti?
– Savanoriauju ir dabar. Dabar kaip tik statome spektaklį pagal Broniaus Kutavičiaus „Paskutines pagonių apeigas“ – fantastiška muzika ir fantastiški žmonės. Šis darbas su salantiškiais man yra įrodymas, jog mano diplomas stalčiui dūla ne veltui. Klausėte kuriuo darbu labiausiai didžiuojuosi. Dabar drąsiai galiu atsakyti, jog šiuo. Tai yra abipusė priklausomybė, padedanti augti. Jie gauna galimybę išeiti į sceną, dalyvauti festivaliuose (kurios ir patys rengė Salantuose keletą metų iš eilės), bendrauti ir bendradarbiauti su savo likimo žmonėmis. Tuo tarpu aš, kaip režisūros diplomą turintis žmogus, gaunu galimybę kiekvienais metais pastatyti bent po vieną mažą spektakliuką. Tai padeda man „nenumirti“ kaip žmogui, kaip režisierei.
– Su suaugusiais ar su vaikais lengviau?
– Visur yra savų niuansų. Vaikai smalsūs, kūrybingi, be galo organiški. Šiuo atžvilgiu: jie - genialūs, nes nevaidindami sukuria fantastiškus vaidmenis.
Paaugliai – drąsūs klysti bei eksperimentuoti savo viduje, bet neretai yra apriboti savo draugų, tėvų bei mokytojų kuriamų taisyklių ir draudimų. Todėl scena jiems gali (ir turi) tapti ta tribūna, iš kurios jie, užsidėję personažų kaukes, gali drąsiai reikšti savo mintis bei kelti sau rūpimus klausimus, nesibaimindami priešiškos jiems aplinkos pasmerkimo.
Suaugusieji yra įgiję nemažai gyvenimiškos patirties, kuri, kuriant vaidmenis labai padeda, bet neretai tampa ir kliuviniu. Nes kartu su patirtimi atsiranda žinojimas „kaip turi būti“, o tai stabdo bet kokį kūrybinį augimą.
Visada lengviausia dirbti su tais žmonėmis, kurie nori dirbti (juokiasi).
– Esate renginių, festivalių režisierė ar asistentė. Kaip nauji projektai jus suranda? Koks įsimintiniausias?
– Nežinau ar darbai, projektai mane susiranda. Veikiau jie man yra paskiriami ir aš juos tiesiog stengiuosi kuo geriau įgyvendinti. Jeigu pasiseka, kitąkart man vėl skiriamas naujas projektas. Ir taip tęsis iki pirmos mano klaidos, arba iki tol, kol tie projektai taps nebeįdomūs tiems kam jie ir yra skirti – žiūrovams.
– Esate operos vaikams „Žvaigždžių opera“ režisieriaus asistentė. Kokia ji bus? Bent menką intrigą...
– Repeticijos vyksta, net dūmai rūksta, bet dūmų uždangos nesklaidysiu. Tegul vaikai atsiveda tėvelius į premjerą ir patys pamato kas ten kaip ir kur vyksta su tomis žvaigždėmis. Ir kaip atrodo ta žvaigždžių opera?! Galiu tik pasakyti, kad jeigu mums pavyks įgyvendinti viską taip, kaip suplanavome, turėtų būti pašėlusiai smagi opera. Na, bet nuspręsite atėję į premjerą. Juk patys geriausi teatro kritikai – mūsų mažieji žiūrovai.
– Esate Alekso Mažono pantomimos teatro narė. Jus vilioja scena ir vaidyba, ne tik režisūra?
– Pričiupote. Tiesą sakant, aš niekada nenorėjau būti režisiere. Aš visada svajojau tapti aktore, atlikėja. Bet kažkas svajoja, o kažkas - kamputyje tyliai juokiasi. Po trijų nesėkmingų mėginimų tapti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studente, paskutiniu šuoliu man pavyko stryktelėti į išvykstančio paskutinio teatro traukinio su užrašu „režisūra“ vagoną. Ir žinot ką? Nesigailėjau dėl savo šuolio nė akimirkos (juokiasi).
– Kūrybiniai planai...
– Neturiu tokių. Griebsiu tai, ką gyvenimas pamėtės. Šiuo metu neturiu kuo skųstis.
– Jūsų gyvenimo moto...
– Mano gyvenimo moto tapo šveicarų rašytojo Friedricho Durrenmatto knygoje išsakyta mintis: „Būti žmogumi – baisiai kvaila“. Tai mane visada verčia stabtelėti ir susimąstyti apie tai kas mes esame ir kuria kryptimis judame.
– Mėgstamiausia knyga, filmas, atlikėjas...
– Tikrai? Išvardint visus? Na... Ilgokai užtruktų (juokiasi). Tebūnie mano mėgstamiausia knyga ta, kuri dar neperskaityta, filmas – tas, kuris dar nematytas ir atlikėjas tas, kurio dar neteko pažinti.
