Dovanoja emocijų ir įspūdžių

Emocijų, įspūdžių ir gero laiko drauge įprasta dovanoti Kaikarių šeimoje. Švenčių planuotoja Kristina Kaikarienė, jos vyras Vygintas ir dukra Kristė neretai drauge leidžiasi į keliones, o ko nori po eglute – vieni kitiems atskleidžia iš anksto.

„Neruošiame kažko ypatingo. Tai daugiau būna šeimiškos, jaukios dovanos“, – patikina K. Kaikarienė.

Pasak dainininkės Lijanos Stakauskaitės, dovana turi kelti džiuginančių jausmų gavus ją. „Dovanodama atsižvelgiu į žmogų, kuo jis užsiima, kas jam patinka. Todėl dažniausiai renkuosi praktiškas dovanas arba staigmeną, kuri sukelia netikėtumo ir džiugesio jausmą“, – įsitikinusi dainininkė.

Švęsdami Kalėdas įdiegėme ir šiek tiek naujoviškumo – tai saldus stalas, kuriuo rūpinuosi aš. Jame būna paslėpta ir burtų, ir žaidimų, kurių laimėtojai ir nusipelno jiems paruoštų simbolinių dovanų.

„Kai 2016 m. ėjau Šv. Jokūbo keliu, labai aiškiai pajutau, kad tiek daiktų, kiek turiu, man tikrai nereikia. Tad nutariau ir save, ir kitus džiuginti prisiminimus skatinančiais įspūdžiais ir tuo, ką tikrai kokybiško naudojame kasdien“, – dalijasi stilistė Aušra Klimavičė.

Apsieina su nustatyta suma

„Traukiame vieni kitų vardus, tik vaikams kiekvienas dovanojame, ką ir kiek norime. Pastaruoju metu šeimos narių gimtadienių proga pradėjome puoselėti naują tradiciją – visi kartu išvažiuojame kažkur bent kelioms dienoms, einame į restoraną, koncertą ar SPA. Tad pirkdami dovanas Kalėdoms apsieiname su ne itin didele, nustatyta, suma ir praktiškesnėmis dovanomis, kurių tikrai reikia kasdienybėje“, – apie šeimos švenčių papročius pasakoja šokių trenerė Eglė Straleckaitė-Domarkienė.

Ji pridūrė, kad didžiosioms metų iškilmėms tikrai ruošiasi. Tačiau tai, ką puoselėja, yra labai jauku ir artima visiems šeimos nariams. Pavyzdžiui, iš anksto būna nutariama, kokia vienoda aprangos detale visi dabinsis, kada kartu gamins, dekoruos ir skanaus mamos ir močiutės firminius patiekalus.

„Švęsdami Kalėdas įdiegėme ir šiek tiek naujoviškumo – tai saldus stalas, kuriuo rūpinuosi aš. Jame būna paslėpta ir burtų, ir žaidimų, kurių laimėtojai ir nusipelno jiems paruoštų simbolinių dovanų“, – dalijasi E. Straleckaitė-Domarkienė.

Kitaip: dainininkas M. Mickevičius-Mino pastebi, kad dovanojimo tradicijos jo šeimoje keitėsi – anksčiau džiugino materialios dovanos, o dabar – kelionės ir drauge patiriami įspūdžiai. / E. Bartulio nuotr.

Renkasi keliones kartu

Su broliu augęs dainininkas Mindaugas Mickevičius-Mino pasakoja, kad tarp jų šeimoje puoselėjamų tradicijų namuose prabangos nebuvo.

Svarbiu šventės akcentu laikoma lubas siekianti, gyva Kalėdų eglutė, kurios šakelės visada puošiamos ne tik žaisliukais, bet ir maloniomis smulkmenomis, loterijos bilietais.

Mino prasitarė, kad kai kurie šeimynykščiai iki šiol nesulaukia Kalėdų ryto ir dovanas išpakuoja anksčiau. Tačiau jo tėtis laikosi tradicijos sužinoti, kuo jį palepino artimieji, tik Trijų Karalių šventės metu.

„Žinoma, su laiku dovanos keitėsi. Kai buvome maži, gaudavome žaislų, o tėvai – buities prietaisų. Dabar renkamės keliones kartu“, – sako Mino.

Prie dainos kūrybos aranžavimu prisidėjo ir kitas autorius romantikas – Stano.

Kūrinio autorius sako, jog daina skiriama visiems, kurie dar tiki meile ir mato jos ypatingą grožį būtent žiemą, kuomet dėl šventinių papuošimų daugėja romantikos ir gilėja jausmai. 

“Turiu ambicijų, jog ši daina bus labai klausoma ir mėgstama bei pakartos ar net aplenks iki šiol buvusią populiariausią kitą mano dainą, kurios pavadinime taip pat buvo žodis angelas. Tai tinkamas žodis romantinei dainas tiek prieš Šventą Valentiną, tiek sutinkant Šventas Kalėdas”,  – sako Mindaugas. 

O šiemet Mino visus pasveikino originaliai sudainuodamas sveikinimo tekstą pagal populiarios dainos “Mergaitė, kuri kvepia braškėmis” melodiją kartu su Kalėdų seneliu, kuris minėtą tekstą parodo gestų kalba. Tai dovana kurtiesiems ar silpnai girdintiems,  nes Mindaugas yra jų bendruomenės bičiulis, rašoma pranešime spaudai.

“Įdomi patirtis, nes kad įrašytume tokį trumputį video, turėjome pajungti nemažai žmonių: vienas filmavo, kitas asistavo, trečias vedžiojo pirštu tekstą, nes Kalėdų senelis irgi negirdintis. O man pačiam teko dainuojant ritmingai plekšnoti per petį Kalėdų seneliui, kad jo vertimas atitiktų mano dainavimą. O ir dainuoti reikėjo lėtai, lūpomis aiškiai artikuliuojant, jog kurtieji ir iš lūpų galėtų skaityti,” – sako idėjos autorius.

„Dirbau tolimųjų reisų vairuotoju. Manęs namuose nebūdavo po mėnesį, po du. Tuometinė žmona rado kitą vyrą, persirašė sau bendrus namus, tad vieną dieną grįžęs iš komandiruotės supratau likęs kone gatvėje. Pasiėmiau virvę ir nuėjau į garažą pabaigti gyvenimo. Mane išgelbėjo atsitiktinai užėjęs giminaitis – rado kabantį jau be sąmonės, tačiau spėjo greitai ir laiku nupjauti virvę“, – pokalbių laidoje „Valanda su Rūta“ pasakos 60-mečio turą per Lietuvą pradedantis dainininkas. Šiandien jis dėkoja Dievui už tai, kad liko gyvas, ir sako, kad tai buvusi didžiausia jo kvailystė.

Tuo metu Egidijus Sipavičius, kitąmet švęsiantis 60 metų jubiliejų, o scenoje skaičiuojantis jau 40 metų, pasidalins auksiniu patarimu: „Kildamas niekada nesipyk su tais, kuriuos aplenki, nes pro tuos pačius žmones anksčiau ar vėliau teks ir leistis...“.

„Dainuosiu iki 50-ties. Vėliau eisiu į pensiją, o iki tol ketinu investuoti milijoną, kad turėčiau iš ko gyventi“, – laidoje sakys Mindaugas Mickevičius-Mino. O štai Aleksandras Ivanauskas-Fara nori padėkoti savo žmonai: „Jei ne ji, būčiau prasigėręs ir gal jau po velėna.“

Apie gerai apgalvotus planus Kauno buitinių paslaugų ir verslo mokyklos pedagogė Jūratė Mickevičienė (64 m.) pranešė tiek darbdaviams, tiek artimiesiems.

„Mama gyvenime yra dirbusi tik keliose darbovietėse. Ji – pastovus žmogus, mylintis ir žinantis, ką daro“, - patikino M. Mickevičius-Mino.

Būtent jis Kauno restorane „Floros simfonija“ sugalvojo mamai surengti šventę – staigmeną. Į ją pakvietė J. Mickevičienės kolegas bei artimiausias drauges, užsakė vaišes, pasamdė muzikantą.

Dainininko mama buvo įsitikinusi vykstanti į restorane rengiamą fotosesiją, kurioje ji bus įamžinta su sūnumi. Tačiau tik įžengusi į vieną iš „Floros simfonijos“ salių, suprato patekusi į malonius spąstus.

Nuostabiomis dovanomis mylimiausią pasaulio moterį apdovanojo M. Mickevičius-Mino. Nuo artimųjų mamai jis įteikė Irinos My My kurtą medalį ir Jūratės Kalvaitienės autorinį pakabuką iš agato ir peridoto. Pastarieji natūralūs akmenys yra ne tik gražūs, bet, pasak autorės, ir saugo sveikatą: stiprina kraują, gerina regėjimą, nuotaiką, nervų sistemą.

Dainininkais mamai įteikė ir naują išmanųjį mobilų telefoną bei modernų fotoaparatą. „Keliaudama mama galės naudotis šia patogia ir kompaktiška įranga bei operatyviai pasidalinti su mumis savo įspūdžiais“, – patikino M. Mickevičius-Mino.

J. Mickevičienė, priimdama dovanas ir sveikinimus, neslėpė ašarų – nuoširdus sūnaus ir kolegų dėmesys ją sugraudino.

Tokį intriguojantį tekstą, paskelbtą greta pristatomos naujos dainininko Mindaugo Mickevičiaus-Mino dainos „Ant pirštų galiukų“, galima perskaityti youtube kanale.

„Pradedu visiškai kitokį kūrybos etapą“, - paklaustas apie sau nebūdingo stiliaus kūrinį patikina atlikėjas. Dešimties metų scenoje sukaktį šįmet minintis M. Mickevičius-Mino įsitikinęs, jog naujausias kūrinys yra tarsi brūkšnys, atskiriantis du skirtingus muzikinius laikotarpius.

„Ant pirštų galiukų“ tekstą ir muziką sukūrė pats atlikėjas. Kūrinį aranžavo pramogų pasaulyje bei pop scenos gerbėjams gerai žinomas Stano.

„Nuo to momento, kai pradėjau muzikinę karjerą, iki dabar padariau daug dalykų – išaugau „Kelias į žvaigždes“ marškinėlius, suformavau savo, kaip kūrėjo, įvaizdį, įgijau pasitikėjimo ir mylimų gerbėjų... Žinoma, bagažą papildė ir būrys priešų…“, - kalbėjo M. Mickevičius-Mino.

Atlikėjas patikina – scenoje jį bus galima išvysti dar tiek pat laiko. Tačiau, švęsdamas penkiasdešimtmetį, muzikinę karjerą jis ketina nutraukti.

„Nuo šiol viskas bus kitaip. Gerbėjų mylimos dainos išliks, bet jiems pateiksiu ir visiškai netikėtų kūrybinių sprendimų“, - sakė dainų ir muzikos autorius.

Dainininkas Mindaugas Mickevičius-Mino slapukauja ir apie savo santykius su mylimąja nekalba. Tik raštu sutikęs bendrauti ir asmeninių santykių neviešinantis dainininkas tryško gera nuotaika ir humoru.

– Neseniai grįžai iš Sicilijos, kur lankeisi, regis, ne pirmą kartą? – paklausėme M.Mickevičiaus. – Ten prakalbai apie savo vestuves.

– Į Italiją važiavau bene dešimtą ar dvidešimtą kartą. Galiu teigti, kad ten grįžau tarsi namo. Tačiau Sicilijoje lankiausi pirmą kartą. O kaip sako italai, Sicilija – visai kas kita, tai gerokai daugiau nei Italija.

Ir iš tiesų šiandien nuskridus ten tvyrotų bent penkiolika laipsnių šilumos, gautum šviežios žuvies tiesiai iš žvejo valtelės, vietinio vyno, sutiktum emocingų, teigiamų žmonių, galėtum pasimėgauti skania kava ir jaustum nuolatinę romantiką. Tokioje vietoje sutikčiau kelti ir savo vestuves. Bet kol kas ten organizuosiu kitų lietuvių išvykas, vestuvių ar jubiliejų šventes. Italija – artima mums, jau nekalbant, kad ir fiziškai labai arti Lietuvos.

– Tavo išrinktoji – kaunietė Julija (pavardė mums žinoma, bet Mino labai prašė jos neminėti – red. past.)? Su ja dažnai būnate kartu ne tik Kaune. Akivaizdu, kad jus sieja ne vien draugiški, bet itin artimi santykiai. Prašom nemeluoti, nes gimtadienis balandžio 1 d. tam nesuteikia privilegijų.

– Tai ką? Kaunas – mano gimtasis miestas, čia vyksta daugiausia mano koncertų, čia begalė gražių merginų, kurios puikiai moka laviruoti savo BMW ir "Mercedes" kiauromis Kauno gatvėmis. Tad kodėl mano mergina negalėtų būti kaunietė?

O balandžio 1-oji man suteikia tik vienintelę teisę – būti žmogumi, mylėti tuos, kurie to verti, arba vengti tų, kurie man nėra svarbūs.

– Kuo Julija tave sužavėjo?

– Gerbiu kauniečius, kurie skaito ir savo miesto laikraštį, tačiau informaciją apie šeimą ir lovą mandagiai paprašysiu palikti man.

– Tau – 38-eri metai. Požiūris į gyvenimą kinta. Kokios dabar tau svarbiausios moters savybės?

– Čia kaip pažvelgsi. Kai kuriais aspektais man toli gražu iki 38-erių. Aš abejoju, ar ši informacija yra teisinga. Manau, kad metrikacijos biure kažkur įsivėlė klaida.

O moters savybės? Yra kintamų ir nekintamų simpatijų, savybių, kurios mane žavi. Visada patiko ir patiks jaunatviškos, savo kūnu besirūpinančios, neaukštos ir vaikiško veido. O pastaruoju metu labai svarbios moters savybės tapo paprastumas, sąžiningumas ir aukšta moralė.

– Kodėl Mino nepatinka, kaip esi minėjęs, lietuviškos vestuvės, tradicijos?

– Todėl, kad Mino yra savotiškas ir šiek tiek kosmopolitas. Mane net gąsdina kai kurie lietuvių mentaliteto ar elgsenos ypatumai. Vestuvės – išskirtinė, ypatinga diena. Nebūtina ją švęsti kaip eilinį chebros balių su balta mišraine, degtine "Ruskij Standart", kad būtų šustriau su morkų tarkavimu tarp pamergių tarpkojų, nes kažkam tai atrodo juokinga. Bet tikrai yra gražių lietuviškų papročių, kuriuos vestuvėse padėsiu įgyvendinti. Jaunuosius pasitiksime su duona ir druska, vyks ir namų židinio perdavimas, rūtų vainikėlio deginimas. Lietuviams tai – sava, užsieniečiams – gražu.

– Tavo svajonių vestuvės turbūt vyktų Italijoje, Sicilijoje, o virtuvės šefas būtų pažįstamas italas Enco Recupero?

– Gan neblogas variantas. Tuomet būtų labai storos, labai sočios vestuvės. O tokia proga Enco patiektų ir kardžuvę. Tačiau kol kas savo vestuvių tikrai neplanuoju. Dar ne laikas. Nors vieta Sicilijoje – puiki. Bažnyčia su Michelangelo freskomis jūros supamoje vulkaninės kilmės saloje sukuria nuostabų vaizdą. Be to, iškart galėtų prasidėti ir povestuvinė kelionė: Taormina, vėliau Tropėja, paskui Perudža, Verona. Ir per visą Italiją – nuo pietų iki šiaurės.

– Žinau, kad nemalonu girdėti, bet neįmanoma nepaklausti, ar karas su buvusia drauge Kristina Navickaite-Tina baigėsi? Turbūt vienas su kitu jau nebesisveikinsite?

– Nenoriu galvoti ir kalbėti apie minimą asmenį, jeigu taip galima būtų jį vadinti. Savo darbą turėtų atlikti advokatai ir teisėjai, nes už tai gauna atlygį ir dėl to visuomenėje užima tam tikras pareigas. Tikiuosi iš jų teigiamų rezultatų.

– Po beveik pusantrų metų tau sukaks 40. Turbūt geriausia jubiliejaus dovana būtų ant rankos spindintis vestuvinis žiedas, greta žmona ir neseniai gimęs mažylis?

– Opapa! Na, nežinau, ar sulauksiu to 40-mečio, nes savo laiką suvokiu kitaip. Nežinau, ar sulauksiu Lietuvoje. Gyvenimas kupinas staigmenų ir netikėtų posūkių. Na, bet jei jau dovana, norėčiau dvynukių. Mergaičių ir iškart dviejų, kad galėčiau pasivyti prarastą laiką. Taigi savo norus išsakiau, o visa kita – Dievo rankose. Tik žinau, kad tikintis ką nors laimėti, reikia nepamiršti tą laimingą loterijos bilietą nusipirkti. Tad pirmas mano pirkinys už lietuviškus eurus bus naujas laimės bilietas.