Impulsas ir improvizacija yra skirtingos supančios aplinkos patyrimo išraiškos, tačiau jos turi bendrą bruožą – netikėtumo, nuostabos momentą. Impulsas – staigus, emocijomis paremtas potyris, netikėtumo momentas yra būtina sąlyga jam patirti. Priešingai nei improvizacijoje, kur netikėtumas auga palaipsniui, iki pasiekiamas nujaučiamas / numanomas rezultatas.
Įžanga į parodą
Į M.Siudiko tapybos lauką žiūrovas patenka praėjęs pro reikšmingai tylintį dailininko žvilgsnį – įžanga į parodą tampa devintajame dešimtmetyje tapytas autoportretas, kuris tarsi patvirtina, kad viskas, ką parodos lankytojas mato galerijos erdvėje, yra daugiabriaunis vieno žmogaus – menininko – patyrimas, mėgaujantis lietuviškais gamtovaizdžiais, jų įvairove, gyvybingumu, kaita.
Autoportrete M.Siudikas save vaizduoja artimos aplinkos (galbūt namų) interjere, tapantį prie molberto. Rodos, įprastas dailininko autoportretas. Tačiau rusvų, žalsvų, melsvų atspalvių kompozicijoje esančios švelniai žydros vertikalios plokštumos sukuria iliuziją, tarsi menininkas stovėtų tarp dviejų praėjimo takų (čia galima būtų paimprovizuoti – tarp įėjimo ir išėjimo, tarp materialaus ir dvasinio pasaulių, tarp realybės ir fantazijų ar pan.).
Tapytojo figūra yra pasisukusi trimis ketvirčiais į žiūrovą, todėl nevisiškai aišku, ar jis įeina, ar jau išeina. Bet tas tylus žvilgsnis lydi žiūrovą, bevaikštantį galerijos erdvėje, sekdamas jo žingsnius, tačiau neribodamas laisvės kurti naujas paveikslų prasmes.
Tylus žvilgsnis lydi žiūrovą, bevaikštantį galerijos erdvėje, sekdamas jo žingsnius, tačiau neribodamas laisvės kurti naujas paveikslų prasmes.
Impulsai ir improvizacija
Įdomi parodos pradžia skatina žengti toliau – pažinti vietas, kuriose dailininkas pajuto impulsus tapyti. Jos mirga spalvomis: nuo santūrių pilkų, šaltų mėlynų, ramių žalių atspalvių iki pro paveikslų kraštus besiveržiančios geltonos ar paslaptingos violetinės, karščiu alsuojančios raudonos.
Ne tik spalvos M.Siudiko paveiksluose išreiškia gamtos gyvastį – kompozicijose veši įvairiausi augalai: besiskleidžiantys žiedai, pumpurus sprogdinantys medžiai, vėjo pašiaušti jauni žolynai, ežere tykiai plūduriuojančios lelijos. Nepaisant to, kad paveiksluose elementų yra daug, tačiau gamtos motyvais menininkas kūrinių neperkrauna.
Gamtovaizdžiai įdomūs atskleistu gyvybingumu ir netobulų, skirtingų elementų derme. Ir nors improvizacija suteikia galimybę natūrą perkonstruoti, sukurti naujus vaizdinius, savo formomis nutolusius nuo realybės, M.Siudikas jautriai jaučia balansą tarp individualios interpretacijos ir motyvo unikalumo. Tapytojas, improvizuodamas, nenaikina motyvo, o atveria žiūrovui jo spalvas, santykį su erdve, natūralumą.
Harmonizuojanti linija
Išsaugoti motyvą paveiksle padeda ir tai, kad tarp greitų, smulkių, tankių potėpių ir minkštų dėmių plokštumų tapytojas nepameta piešinio. Jis linijinis, lengvas, plastiškas.
Piešinys – tai ne tik autentiškas dailininko motyvo išgyvenimas, siekiant jausmus, sužadintus regimo vaizdo, perteikti žiūrovui atpažįstama forma. Piešinys paveiksluose – spalva sukurtai abstrakcijai, laisvai improvizacijai, suteikia konkretumo. Taip sukuriama harmonija tarp emocingo impulso, nevaržomo potėpio, fantazijos ir realybės. "Yra riba, kai dangus, miškas ir žemė tampa aiškiai skambančiais dekoratyviniais akordais. Yra harmonija ir disonansas, kurie vienas kitą suaktyvina, sodriu grojimu suskambina. Bet nugali harmonija!" – sako tapytojas.
M.Siudikas drobėse neatitrūksta nuo vaizduojamo motyvo, o suteikia jam individualių prasmių, kurios gali būti artimos ir žiūrovui. Fragmentiškus peizažus dailininkas piešiniu, potėpiais ir spalvomis geba pratęsti žiūrovo žvilgsnyje.
