Čia susirinkę motyvuoti jaunuoliai – beveik 90 proc. tarnybą čia atlieka savo noru arba išreiškę pirmumo teisę. Likus kelioms savaitėms iki iškilmingos išlydėjimo į atsargą ceremonijos, šauktiniai vieningai teigia, kad devyni mėnesiai griežtos disciplinos ir išmoktų pamokų sėkmingai persikels ir į civilinį gyvenimą. Tiesa, palikti kariuomenės jaunuoliai nežada – net 27 iš jų išreiškė norą savo karjerą tęsti profesinėje karo tarnyboje.
Logistikos tarnybos Apsaugos kuopos kariai turėjo unikalią galimybę pabūti tiek sausumiečiais, tiek jūreiviais. Šios kuopos kariams yra pavesta saugoti ir ginti sausumoje išdėstytų Karinių jūrų pajėgų padalinių karines teritorijas ir infrastruktūros objektus. Žaliu, miškuose pritaikytu maskuotis kamufliažu, jaunuoliai vilki kasdien vykdydami jiems paskirtas užduotis. Mėlynos spalvos uniforma – kol kas ne kasdieniai, o reprezentaciniai rūbai.
Kariai baigė ne tik bazinį kario įgūdžių, bet ir jūreivio kursus, išmoko išgyventi miške bet kokiu sezonu ne tik saulei kepinant, bet ir lyjant lietui, įgijo būtinų pradinių žinių, reikalingų tarnybai Karinių jūrų pajėgų laivuose, lankėsi įvairių tipų KJP laivuose. Išplaukę į jūrą, praktiškai susipažino su bendra karinio laivo organizacija ir turėjo galimybę stebėti laivo mokymus jūroje.
Likus vos mėnesiui iki išleidimo į atsargą ceremonijos, pakalbinome sėkmingai pasirodžiusį tarnybos metu ir toliau ketinantį tęsti karjerą Karinėse jūrų pajėgose šauktinį.
Antrojo Apsaugos kuopos būrio vadė leitenantė Emilija Radavičiūtė negailėjo gerų žodžių šauktiniui: ,,Vyr. šaulys jaunesnysis jūreivis Mindaugas Stulginskas – labai iniciatyvus, geranoriškas, pasižymėjęs sumanumu šauktinis, dalyvauja visuose įmanomuose renginiuose: tiek skirtuose nuolatinę privalomą karo tarnybą vykdantiems kariams, tiek civiliniame gyvenime, vaikšto pėsčiųjų žygius – rugsėjo mėnesį sėkmingai įveikė 22 km atstumą pėsčiųjų žygyje „Mažoji Lietuva“, skirtą pažymėti didingą Mažosios Lietuvos istoriją.“ Mindaugas ketina likti Apsaugos kuopoje ir yra pasiruošęs įgytas žinias pritaikyti ateinantiems šauktiniams mokyti, sieks skyriaus vado pozicijos.
– Kaip nusprendėte tarnauti kariuomenėje? Ar pats pasirinkote tarnybą Karinių jūrų pajėgų Logistikos tarnybos Apsaugos kuopoje?
– Į kariuomenę atėjau savo noru. Kadangi gyvenu Klaipėdoje, man patogiausia buvo rinktis tarnybą LDK Butigeidžio dragūnų batalione arba Palangoje. Tarnauti atėjau būdamas 25-erių. Daug darbų turėjau, dirbau ir užsienyje, tačiau seniai planavau tapti kariu. Mano tėvas tarnavo Karinėse jūrų pajėgose, jis dažnai mane skatindavo pasirinkti tokį pat kelią. Dabar jo nebeturiu, tačiau turiu jo nuotraukų laivuose. Šeima mane visokeriopai palaiko, draugė taip pat reaguoja puikiai. Iš artimųjų neteko girdėti jokių atkalbinėjimų. Žinojau iš draugo, kad Palangoje yra dislokuota kuopa, tačiau jokios informacijos daugiau nežinojau. Didžiausias pliusas – tarnyba arti namų.
– Gal girdėjote kokių mitų apie kariuomenę?
– Daug kas sakė, kaip čia persilauši? Bet to visiškai nėra. Dabar reikia eiti tarnauti, atnešti savo indėlį. Viskas tik į naudą.
– Kaip sekėsi adaptuotis kariuomenėje? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
– Pirmosiomis dienomis buvo sunkiausia įsijungti į komandinį darbą, įprasti prie dienotvarkės. Ankstyvas kėlimasis man buvo įprastas. Žinoma, rytinės mankštos civiliniame gyvenime šeštą ryto nedarydavome, tačiau ji padeda visą dieną jaustis žvaliai.
Pradžioje jaučiau, kad su kai kuriais žmonėmis nesutarsiu, nemėgau jų, o šiuo metu jie man geriausi draugai. Turbūt tas ir buvo sunkiausia, kad nieko nepažįsti, bet galvoji, kad jis toks ar toks, o vėliau paaiškėja, kad jie – labai šaunūs žmonės.
– Kokie jausmai likus mėnesiui iki tarnybos pabaigos?
– Laikas labai greit prabėgo čia. Lyg tik vakar buvome susitikę Karo prievolės ir komplektavimo centre Vytauto g. 5, o dabar jau viskas. Tuoj bus pabaiga. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas savo kailiu turi patirti, ką reiškia kariuomenė. Buvo daug stereotipų, bet pamačiau, kad taip nėra. Tai turi suprasti ir kiti. Iškart pasikeistų požiūris.
– Ar buvo lūžio momentų tarnyboje?
– Pratybų metu vieną kartą. Tuomet dar pagalvojau, kad teks dar kęsti visa tai, bet išsimiegojęs atsikėliau kitomis mintimis. Būna pikta, kai kažkas kažką padaro ir niekas neprisipažįsta. Tuomet kaltę prisiima tie, kurie nėra kalti. Vadas supranta, kad ne jis kaltas. Apskritai, labai skiriasi savo noru ir priverstinai atėję šauktiniai. Yra karių, kurie ieško ligų.
Yra ne vienas, kuris galbūt ne neigiamai, bet pasyviai į viską reagavo. Dabar jie jau yra apsisprendę likti. Žmonės čia pradėjo keistis.
– Kokius pokyčius asmeninius pokyčius identifikavote?
– Mano visas gyvenimas, užsiėmimai dabar turi būti susiję su kariuomene arba sportu. Anksčiau, būdavo, irgi sportavau. Dabar jau ir grįžęs į namus ieškau kamufliažinių daiktų ir rūbų. Su kai kuriais draugais natūraliai atitolom, aš jau žinau, kad mūsų interesai jau nesutaps. Daug kas klausia: ,,Papasakok, kaip tau ten sekasi?“, o aš negaliu į tai atsakyti. Nenoriu plačiai pasakoti, nes jie to nesupras.
Sąlygos tikrai labai geros. Net neturėčiau, ką blogo pasakyti, aprūpinimas geras. Žinome, kad viskas tobulėja. Augame kartu su kariuomene.
Jaučiasi, kai pamainos pasikeičia, gal kažkuri virėja skaniau padaro tą patį valgį, tačiau ir kitų pamainų metu skanu. Mes nežinom, koks buvo senas meniu. Tiesa, kartais vakarienė galėtų būti gausesnė, tačiau dažnai kažkas kažko nevalgo, pasidalinam maistą.
– Liko mėnuo iki išleidimo į atsargą ceremonijos. Turbūt sunku patikėti, kad taip greit prabėgo laikas?
– Tikrai sunku. Jei esi savaitgalį paleistas namo, tai jau sekmadienį dėliojiesi valandas – tada ir tada jau važiuosiu atgal į kuopą. Kiekvieną savaitgalį tas pats. Kai jau baigsime tarnybą kariuomenėje, bus sunku reabilituotis į civilinį gyvenimą. Nereikės sekmadienį niekur važiuoti, nereikės keltis anksti. Tikrai keista pagalvoti, kad 33 dienos teliko.
Draugus iš tikrųjų bus gaila palikti. Susibendravome kaip broliai. Šito bus gaila. Aišku, su kai kuriais bendrausim ir toliau, kai kuriuos greičiau pamiršim. Geriausia laiko išvis neskaičiuoti, tos dienos dar greičiau prabėga. Turime lentą, kurioje raudonu markeriu užrašyta ,,33“. Kiekvieną dieną, kai tarnyba keičiasi, vis kitą dieną užrašom.
Turėjo būti ir pasiryžimas ateiti čia, užsirašyti pačiam ir nusiteikti teigiamai. Tada ir morališkai, ir fiziškai pasiruoši. Mums sakė, kad važiuosime į Ruklą, draugai prigąsdino, kad baisu ten. Nusiteikiau, kad būsiu ten tris mėnesius nežinomoje vietoje ir iškentėsiu. Kai mes važiavom, niekas man nepranešė, kad mes Bazinį kario įgūdžių kursą čia turėsim. Pamačiau, kad važiuojame link Palangos, jau apsidžiaugiau, visai kitaip nusiteikiau.
– Kada artimieji gali atvykti?
– Šeštadienį ir sekmadienį, nuo pietų iki vakarienės. Tikrai laiko užtenka.
Prisimenu, kai pradžioje pas mane atvyko artimieji, labai apsidžiaugiau. Buvo gaila, kai jie išvažiavo. Galvojau, kaip gera su saviškiais pabūti, pabendrauti, o dabar net nebeskatinu važiuoti. Nėra jokios nuoskaudos, jei savaitgalį ir negalime išvažiuoti į namus.
– Žadate likti kariuomenėje?
– Taip, bus keista. Sunku pagalvoti, kad dabartiniai vadai bus mano kolegos. Iš skyrių vadų mokausi, galvoju, kaip pats elgsiuosi su šauktiniais, kaip juos motyvuosiu. Stengsiuosi būti ir vadu, ir draugu. Aišku, man dar viskas priešakyje. Dabar tikslas – tapti skyriaus vadu – jau ranka pasiekiamas. Žinoma, nesu iš tų žmonių, kurie nenori tobulėti.
– Gal turite patarimų būsimiems šauktiniams?
– Pirmiausia, žinoma, reikia tinkamai nusiteikti, tuomet ir tarnyba tampa lengvesnė.
Kai yra motyvacija ir noras, visa tarnyba, visos pratybos yra lengvesnės. Tokių įspūdžių, kaip čia, daugiau niekur nepatirsi.
