Pritrenks vaizdu ir garsu

Iššūkius keliantys išskirtiniai pastatymai, kai scenos užliejamos vandeniu ar į jas įplaukia didžiulis laivas – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Pastatymų tarnybos kasdienybė, tačiau net jie atsakingai vertina užduotį su kelių dienų intervalu vis kitoje šalies arenoje pastatyti didžiules dviejų aukštų konstrukcijas bei pajungti daugybę vaizdo ir garso sistemų.

„Miuziklo „Čikaga“ siužetas solistus perkelia į moterų kalėjimą, seksualumu alsuojantį striptizo klubą su net penkiais šokiui skirtais stulpais. Tie stulpai ne tik dėl dekoracijos tvirtumo. Jie skirti tam, kad publika ne tik pamatytų, bet ir pajustų tikrą Čikagos dvasią. Šokėjų dėka stulpai tampa tarsi nebyliais herojų kasdienybės partneriais...“, – pasakoja Muzikinio teatro Pastatymų tarnybos vadovas Aivaras Tarvydas.

Anot A. Tarvydo, ypatingas vaidmuo miuziklo scenografijoje skirtas apšvietimui: „Jo dėka scenoje atskiriamos erdvės, sukuriama įtampa, pasitenkinimo ar nusivylimo emocijos, taip pat šmaikščiai prieštaraujama vienam iš solistų.... Kuriam, tikrai neišduosiu, nes prilygtų pasakymui koks buvo istorijos finalas (juokiasi)... Naudosime vieną iš pačių naujausių apšvietimo technologijų, kuri yra ne tik inovatyvi, sukuria ypatingas spalvas, bet ir taupo energiją. Meno pasaulyje energijos išteklių taupymas populiarėja lėtai, nes visi siekia geriausio rezultato bet kokia kaina, tačiau mūsų parneriai yra atviri šių dienų tendencijoms ir nusiteikę pradėti reikšmingus inovatyvius pokyčius. Tuo mes labai džiaugiamės ir kiek galime prisidedame“.

Daug dėmesio „Čikagos“ pastatyme yra skiriama garso sistemoms. Spektakliuose bus naudojama viena geriausių šiuo metu Lietuvoje esančių įgarsinimo įrangų, ją suvaldyti teatro darbuotojams padės šios srities specialistai. „Norime, kad garsas žiūrovus sužavėtų ne mažiau nei vaizdas, tad intriguojančių vaizdų ir garsų tikrai netrūks... Miuziklą „Čikaga“ ruošia apie penkiasdešimt technikos darbuotojų – profesionalų, kurie liks publikai nematomi, tačiau stengsis ir jaudinsis dėl galutinio rezultato ne mažiau nei esantys scenoje“, – atskleidžia Muzikinio teatro Pastatymų tarnybos vedėjas.

Naujos dimensijos „Čikaga“

It pro didinamąjį stiklą statant miuziklą procesus stebėjo ir patarimus dalijo profesorius Derekas Barnesas iš Didžiosios Britanijos, matęs turbūt kone visus šiuo metu skirtinguose pasaulio kampeliuose rodomus miuziklo pastatymus ir dirbęs su „Čikagos“ žvaigždėmis Brodvėjuje (Niujorke) bei Vestende (Londone).

„Lietuviškasis „Čikagos“ variantas yra mano mėgstamiausias. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „Čikaga“ kitokia, ji ypatinga“, – sako profesorius D. Barnesas. Miuziklo „Čikaga“ scenografė Renata Valčik buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už miuziklo scenografiją.

Lietuviškoji „Čikaga“ ypatinga ir tuo, kad šalies kūrėjai pirmieji išdrįso vieną populiariausių miuziklų pasaulyje perkelti ir pritaikyti didelei erdvei, arenoms. Paprastai šis miuziklas rodomas gana intymioje aplinkoje, scenoje matoma nedaug dekoracijų, kostiumai taip pat minimalistinai, nors to pakanka, kad kūrinys būtų persmelktas seksualumo ir priblokštų žiūrovus. „Lietuviai pasuko kiek kitu keliu. Inga Briazkalovaitė (choreografė) ir Rūta Bunikytė (režisierė), kartu su scenografais, kostiumų ir šviesų kūrėjais, garsistais, „Čikagą“ perkėlė į visiškai kitą, naują dimensiją“, – tvirtina profesorius D. Barnesas.

Profesionalas skaičiuoja, kad Brodvėjaus ir Vestendo „Čikagos“ pastatymai kone identiški savo sudėtimis. Čia pasirodo 13 antraplanius vaidmenis kuriančių artistų ir 6 pagrindinius personažus įkūnijantys aktoriai. „Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras išplėtė šokėjų sekciją, kuri pasipildė profesionaliais baleto šokėjais, ir chorą, Mary Sunshine partijas atlieka koloratūrinis sopranas Rita Petrauskaitė. Papildomi artistai scenoje miuziklui suteikė naujų spalvų, įpūtė šviežumo ir originalumo. Jūsų „Čikaga“ – fantastiškas spektaklis“, – pagyrų lietuviams negaili D. Barnesas.

KVMT nuotr.

Lyg kino filme

Brodvėjaus istorijoje „Čikaga“ – vienas ilgiausiai rodomų miuziklų. Jis yra statytas Tokijuje, Limoje, Londone, pagal šią istoriją sukurta filmų, o Robo Marshallo režisuotas filmas „Čikaga“ jį dar labiau išpopuliarino. Sėkmingi pastatymai ir talentingi atlikėjai išgarsino „Čikagos“ muziką, o ypač publikai atpažįstamos partijos: „All That Jazz“, „Cell Block Tango“, „When You're Good to Mama“, „Roxie“. Šie kūriniai seniai gyvena savo gyvenimą: skamba įvairiuose muzikiniuose televizijos projektuose, koncertuose, dainuojami karaokės konkursuose ir net namuose.

Garsiausių pasaulio muzikinių filmų dešimtuke ir R. Marshallo režisuota „Čikaga“. 2002 m. publikai pristatytoje muzikinėje kriminalinėje komedijoje vaidina Queen Latifah, Richardas Gere'as, Catherine Zeta-Jones, Renee Zellweger, Lucy Liu. 40 JAV milijonų dolerių kainavusio miuziklo veiksmas perkelia žiūrovus į 1929-ųjų Čikagą. Garbės ir populiarumo siekianti varjetė dainininkė Roxie nužudo savo neištikimą draugą ir atsiduria kalėjime. Už grotų ji sutinka varjetė žvaigždę Velmą, kuri laukia teismo už savo meilužio ir sesers žmogžudystes. Būdama laisvėje Roxie labiausiai pavydėjo Velmos pasiektos karjeros, o dabar kalėjime turės su ja dalytis ne tik spaudos, bet ir žinomo advokato Billy Flynno dėmesiu.

Aistringi šokiai, fantastiška muzika ir aštrus siužetas įtrauks žiūrovus į aistringą muzikinį detektyvą. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro miuziklas „Čikaga“ gruodžio 15 d. pristatomas „Švyturio“, gruodžio 17 d. – Šiaulių, o gruodžio 20-ąją – „Žalgirio“ arenose. Gero laiko narpliojant šį detektyvą!

Kiekvienam – sava „Čikaga“

1975 m. Brodvėjuje pirmąkart pastatytas miuziklas „Čikaga“ (rež. ir choreografas Bobas Fosse) įvertintas šešiais „Tony“, dviem „Olivier“ bei „Grammy“ apdovanojimais. „Čikaga“ – vienas ilgiausiai rodomų ir didžiausios sėkmės sulaukusių miuziklų. Jis yra statytas Tokijuje, Limoje, Londone, pagal šią istoriją sukurta filmų, o Robo Marshallo režisuotas muzikinis filmas „Čikaga“ jį dar labiau išpopuliarino. Talentingi atlikėjai išgarsino „Čikagos“ muziką, o ypač publikai atpažįstamos arijos – „All That Jazz“, „Cell Block Tango“, „When You're Good to Mama“, „Roxie“ – gyvena savo gyvenimą. Jos skamba įvairiuose muzikiniuose televizijos projektuose, koncertuose, dainuojamos karaokės konkursuose.

„John Kander muzika ir solisto Virginijaus Pupšio versti tekstai lyg „šaudanti energija“ iššaukia „Čikagos“ vaizdą. Tekstas ir muzika atgyja didžiulėje scenos erdvėje, miuziklą kuria puikūs atlikėjai. Žiūrovas „inspiruojamas“ susimąstyti apie mūsų gyvenimo kasdienybę – bandymą save „parduoti“ populiariomis priemonėmis, susikurti savitą didesnį ar mažesnį šou. Tai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro miuziklas „Čikaga“, – pasakoja miuziklo režisierė Rūta Bunikytė.

Pagrindinėmis miuziklo herojėms taps Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Beata Ignatavičiūtė (Velma Keli) ir kviestinė solistė Viktorija Zeilikovičiūtė (Roksė Hart). Kaip Bilis Flynas pasirodys solistas Rokas Spalinskas, dainuos solistė Kristina Jatautaitė (Mama Morton). Į miuziklo veiksmą įsilies Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai: Tadas Jakas (Eimosas Hartas), Rita Petrauskaitė (Merė Sanšain), Gytis Šimelionis (Seržantas Fogartis), Martynas Kazlauskis (Aronas), Valdas Kazlauskas (Teisėjas), Vytautas Bytautas (Teismo klerkas), Vilius Trakys (Martinas Harisonas), Ernesta Stankutė (Mona), Oksana Auškalnytė-Mockuvienė (Lizė), Vitalija Trinkė (Enė), Živilė Subačiūtė (Džiunė), Viktorija Galvanauskienė (Katalina Hunjak), choras, baleto trupė ir orkestras vadovaujamas dirigento Vladimiro Konstantinovo.

Lyg Marilyn Monroe

„Roksė Hart –  itin charakteringa ir šarminga moteris, kuri man kažkuo primena net Marilyn Monroe. Koketiška, fatališka ir subtiliai seksuali dama, tačiau gudri kaip lapė, sugebanti apvynioti visus aplink savo pirštą. Kurdama šį vaidmenį stengiausi, pirmiausia, surasti savo viduje kažkokių panašumų į Roksę –  taip man buvo lengviau užsikabinti ir vidumi pajausti ją. Vėliau tiesiog leidau sau bandyti įvairias intonacijas, manieras, kol kartu su režisiere atradome, kas tinka ir kas įtikinama“, – akcentuoja solistė Viktorija Zeilikovičiūtė.

„Mano Velma Keli – energijos bomba. Jei kažko jai prireikė, tai turi įvykti čia ir dabar. Jei vienas noras įgyvendintas, tuomet žaibišku greičiu jos galvoje atsiranda naujas planas ar strategija... Velma – impulsyvi, savanaudė ir egoistė... Velma seksuali, kerinti, užburianti, tam tikrais momentais stačiokiška... Niekam nevalia stoti jai skersai kelio...“ – juokiasi solistė Beata Ignatavičiūtė.

Tai tik „Čikaga“!

„Mama Morton yra moterų kalėjimo viršininkė – karalienė, ryški, valdinga, ypatinga, užsukusi juodų pinigų sistemėlę – paslauga už dovanėlę. Niekas kalėjime nevyksta be Mamos žinios!“, – tikina miuziklo „Čikaga“ atlikėja Kristina Jatautaitė.

„Miuzikle „Čikaga“ aš kuriu egzaltuotą moterį, spaudos magnatę Merę Sanšain, kuri su advokatu Biliu Flynu veikia išvien, iškeldami arba sumenkindami nusikaltusių moterų istorijas. Naudodamiesi tomis istorijomis jie pelnosi didelius pinigus ir užsidirba savo nemažus procentus“, – atskleidžia solistė Rita Petrauskaitė.

„Advokatas Bilis Flynas – puikiai išmanantis savo darbą specialistas. Ieškodamas spragų įstatymuose ir jomis naudodamasis, advokatas bet kokiomis priemonėmis bando pasiekti išsikeltą tikslą – išteisinti savo klientą. Šaltas, gana arogantiškas, savimi pasitikintis, žinantis savo kainą ir galią žmogus, kuriam iš esmės rūpi tik jis pats ir jo gerovė. Ko vertas jo pasisakymas?! Visa tai – cirkas, vaikuti, kur vyksta trys pasirodymai vienu metu: teismo salė, šou verslas ir visas pasaulis“, – pasakoja solistas Rokas Spalinskas.

„Tai tik teismo scena: supažindinu liudytoją su byla, kurioje yra jo žmonos parašas. Martinas Harisonas  – paprastas ir ramus, tačiau kai liudytojas patvirtina jo klausimą įvyksta kone sprogimas!“ – intriguoja solistas Vilius Trakys.

„Čikagosׅ“ išskirtinumai

„Artėja gražiausios metų šventės, kai norisi nors trumpam užmiršti kasdienius rūpesčius, o miuziklas „Čikaga“ puikiai tinka atsipalaidavimui su draugais. Siūlau tai ir padaryti. Šis miuziklas nėra per saldus, nei per daug rimtas. Jis sukuria pozityvią nuotaiką, ten gausu progų smagiai pasijuokti ar bent nusišypsoti. Kaip choreografė miuziklo „Čikaga“ choreografiją pavadinčiau išskirtine, nes tik čia viename pasirodyme galima rasti tris skirtingus šokius. Tiesiog, trys viename, nes solistams, baletui ir čia dainuojančiam chorui vieno šokio metu kuriamos trys skirtingos choreografijos! „Čikaga“ skirta įvairaus amžiaus publikai, o ypač jaunimui, kurį domina graži muzika ir šokiai. Net jau mačiusieji šį miuziklą sako, kad ateis vėl. Kūrybinei grupei – tai didžiausias įvertinimas!“ – sako miuziklo choreografė Inga Briazkalovaitė.

Koketiška, fatališka, subtiliai seksuali ir gudri kaip lapė – taip savąjį vaidmenį apibūdina Viktorija Zeilikovičiūtė. Netrukus kaunietę išvysime vienintelėje lietuviškoje miuziklo versijoje, kurią „Žalgirio“ arenoje pristatys Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Apie būsimąjį pasirodymą, apie tai, kaip jaukinosi Roksės Hart vaidmenį ir miuziklą, – pokalbis su jaunąja soliste.

– Jūs – iš teatralų šeimos, tačiau į sceną atėjote aplinkkeliais – per teisės studijas. Vaikystėje mokėtės muzikos mokykloje, tačiau iškart nesiryžote su ja sieti savo profesijos. Kodėl? Kad muzika – pašaukimas, supratote į ją pažvelgusi kiek iš šalies ar geriau pažinusi save?

– Kiek save pamenu, visada norėjau dainuoti, o būti dainuojančia aktore buvo mano svajonių profesija. Matyt, todėl tėvai mane ir leido į muzikos mokyklą, kur baigiau solinio dainavimo specialybę (V. Stankevičienės klasė). Tačiau stoti į muzikos akademiją, galiu drąsiai pasakyti, nebuvo net minties. Kodėl? Daug dedamųjų darė įtaką tokiam mano sprendimui. Pirmiausia, nesijaučiau talentinga. Turėjau daug baimių, nepasitikėjau savimi, be to, ši profesija pasirodė ir nepatikima ilguoju gyvenimo periodu finansine prasme. Taigi, pasidaviau logikai ir pasirinkau specialybę, kurią tuo metu laikiau prasminga, visuomenės mastu vertinama, finansiškai saugia ir įdomia.

Praėjus dvejiems teisės studijų metams, drįsau sau pripažinti: nors ir labai bijau, visa širdimi trokštu dainuoti.

Teisės mokslai man labai gerai sekėsi, buvau puiki studentė, tačiau viduje nejaučiau jokios pilnatvės. Tuomet kiekvienas apsilankymas teatre man buvo liūdnas, nes giliai viduje žinojau, kad noriu būti ne tarp žiūrovų, – mano vieta scenoje. Galiausiai, praėjus dvejiems teisės studijų metams, drįsau sau pripažinti: nors ir labai bijau, visa širdimi trokštu dainuoti.

Atsivėriau tėvams ir praėjus metams intensyvaus pasiruošimo įstojau į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Muzikos akademiją, doc. Birutės Sodaitytės klasę. Dėstytoja priėmė mane po savo sparnu ir jau beveik šešeri metai semiuosi iš jos profesinės išminties. Esu nepaprastai dėkinga jai ir savo tėvams, kad, atėjus vidiniam suvokimui keisti gyvenimo kelią ir profesiją, mane palaikė ir man padėjo viskuo, kuo tik galėjo, kai bandžiau derinti dvi visiškai skirtingas studijų kryptis.

Teisės mokslų nemečiau, baigiau juos kartu studijuodama ir vokalą. Tai buvo itin sunkus, bet nepaprastai ugdantis išbandymas. Matyt, man prireikė kelerių metų subręsti ir susivokti, kad išdrįsčiau karjeros keliu eiti širdimi. Didžiuojuosi savimi už šį pasirinkimą.

– Kaip atradote Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro trupę ir miuziklo kūrėjus? Kaip atsidūrėte „Čikagoje“?

– Roksės Hart vaidmuo, kaip mėgstu sakyti, matyt, žvaigždžių man nulemtas, nes viskas atsitiko labai netikėtai. Planavau šį pusmetį praleisti Italijoje, mokydamasi vokalo subtilybių pagal studijų mainų programą, tačiau taip atsitiko, kad mano paraišką atmetė. Išgyvenau dėl to, nes labai norėjau turėti tokią patirtį, tačiau nebuvo lemta. Praėjus savaitei nuo paraiškos į Italiją atmetimo, sulaukiau skambučio iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir kvietimo dalyvauti solistų perklausoje. Pasiruošiau jai, atvykau, sudalyvavau ir nepraėjus nė porai dienų jau turėjau galimybę įdainuoti Roksės partiją ir išsiųsti savo balso įrašus miuziklo „Čikaga“ režisierei. Po poros savaičių gavau patvirtinimą, kad vaidmuo mano. Viskas įvyko taip greitai, kad netikėti likimu tiesiog neįmanoma. Yra posakis: „Kai tau uždaro duris, kažkur atidaro langą.“ Šioje situacijoje taip ir atsitiko.

– Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, galima sakyti, užaugote. Kaip sekėsi bendradarbiauti su klaipėdiškiais kūrėjais?

– Iš pradžių labai jaudinausi. Vis dėlto Klaipėda man naujas miestas, teatro trupė taip pat nauja, todėl jaudinausi, kaip mane priims ir kaip man seksis. Tačiau, atvykusi į pirmas repeticijas, likau labai maloniai nustebinta. Kolektyvas itin šiltas, o miuziklo statytojai – tikra atgaiva. Darbas persmelktas pozityvo ir kūrybinio saugumo. Nebaisu klysti, bandyti ir ieškoti. Buvau priimta išskėstomis rankomis, už tai esu labai dėkinga.

– Kauniečiai jus pažįsta iš kamerinių pasirodymų, Kauno valstybinio muzikinio teatro spektaklių. Tačiau Roksė Hart – gerokai didesnis vaidmuo nei kiti. Negana to, „Čikaga“ – miuziklas, tad atlikėjams privalu ne tik gerai atlikti vokalo partiją, bet ir šokti. Kaip ryžotės tokiam karjeros šuoliui?

– Esu įsitikinusi, kad kiekviena galimybė ateina pačiu geriausiu metu. Šis vaidmuo – tikras iššūkis, tačiau taip jau yra, kad iššūkius mėgstu ir niekada nepraleisiu progos savęs išmesti iš komforto zonos. Juk tik tada asmenybė labiausiai auga. Dabar atėjo metas man tobulėti ir ugdyti save kaip solistę, todėl ryžto tam tikrai netrūksta. Myliu savo darbą ir veiklą, taigi leidžiuosi į šią avantiūrą visiškai atvira širdimi ir su tikėjimu, kad viskas bus gerai.

– Kas padeda ruoštis šiam vaidmeniui? Turbūt tėvų – buvusios baleto artistės ir operos solisto – patarimų nepakanka? Kas padeda tobulinti balsą, judesį?

– Tėvai mane daugiau palaiko emociškai, nors tikrai pasidalija ne vienu itin naudingu patarimu. Daugiausia prie vaidmens dirbu su miuziklo režisiere, dirigentu ir choreografais, tačiau asmeninis darbas taip pat intensyvus. Esu peržvelgusi nemažai miuziklo pastatymų ir kelis kartus peržiūrėjusi patį filmą „Čikaga“, iš jų semiuosi įvairių aktorinių atlikimo gudrybių. Kadangi vokalinė partija žema, o esu sopranas, teko internete ieškoti meistriškumo pamokų, kuriose kalbama apie dainavimą krūtine. Pagal ten išgirstus patarimus lavinu savo apatinį registrą. Choreografija yra tiesiog juodas individualus darbas, stengiantis įvaldyti judesius ir jų eigą. Viską, ką išmokstu ar tobulinu viena, toliau šlifuoju kartu su miuziklo statytojais.

– Roksės Hart prototipas Beulah May Ann, kurios istorija ir virto scenarijaus pagrindu, buvo drąsi, fantazijos nestokojanti avantiūristė iš Čikagos. Miuziklo kūrėjai ją apdovanojo dar ir ypatingu ryžtu, net nuožmumu ir muzikiniais gebėjimais. Kaip jaukinotės šį itin ryškų ir dinamišką vaidmenį? Ar sunku vienam vakarui virsti moterimi, išgyvenančia tik dėl savo intrigų, nesibaigiančio melo?

Roksė Hart – itin charakteringa ir šarminga moteris, man ji kažkuo primena žaviąją Marilyn Monroe.

– Teatras yra įdomus tuo, kad gali pasimatuoti tiek daug įvairių amplua. Roksė Hart –  itin charakteringa ir šarminga moteris, man ji kažkuo primena žaviąją Marilyn Monroe. Koketiška, fatališka ir subtiliai seksuali dama, tačiau gudri kaip lapė, sugebanti apvynioti visus aplink savo pirštą. Kurdama šį vaidmenį stengiausi, pirmiausia, surasti savo viduje kažkokių panašumų į Roksę –  taip man buvo lengviau užsikabinti ir vidumi pajausti ją. Vėliau tiesiog leidau sau bandyti įvairias intonacijas, manieras, kol kartu su režisiere atradome, kas tinka ir kas įtikinama.

Kurti šį charakterį nelengva, bet man ypač įdomu stebėti, kaip kiekvienas veikėjos pasirinkimas lemia atitinkamą rezultatą ir kokio vidinio jausmo vedama ji tuos sprendimus priima. Žmogaus charakterio analizė ir suvokimas, kodėl jis renkasi tai, ką renkasi, labai padeda kurti šį vaidmenį, nes, kai yra aiški kiekvieno Roksės poelgio priežastis, ir man lengviau įtikinamai viską perteikti žiūrovui, nes veikėjos pajautimas jau tampa ne paviršutiniškas, o esybinis.

– Brodvėjaus istorijoje „Čikaga“ – vienas ilgiausiai rodomų miuziklų. Jis yra statytas Tokijuje, Limoje, Londone, pagal šią istoriją sukurta filmų, o Robo Marshallo režisuota muzikinė juosta jį dar labiau išpopuliarino. Gal teko matyti ne tik šį filmą, jutube laisvai prieinamų pastatymų, bet ir sceninę versiją? Jei taip, pasidalykite įspūdžiais. Kuris pastatymas, kurios aktorės vaidinama Roksė jums paliko didžiausią įspūdį?

– Teko matyti ir filmą, ir įvairių pastatymų, kurie prieinami jutube. Deja, gyvai matyti „Čikagos“ užsienyje neteko, tikiuosi, kad tokią galimybę ateityje dar turėsiu. Iš pastatymų, kuriuos esu mačiusi, man didžiausią įspūdį paliko 2019 m. Australijoje pastatyta „Čikaga“, kur Roksės Hart vaidmuo atiteko artistei Natalie Bassingthwaighte. Ji buvo itin šarminga, jos puikūs vokaliniai sugebėjimai, o jau kokia nuostabi šokėja! Įdomu, kad iš visų matytų versijų ši aktorė buvo vyriausia, tačiau visiškai nenusileido savo jaunesnėms kolegėms. Įkvepianti moteris, nuostabi aktorė, nes jos Roksė be trupinėlio nekaltybės, kupina egoizmo, todėl tikrai nesuabejotum jos pasiryžimu net žudyti, kad tik galėtų išvysti savo vardą laikraščiuose. N. Bassingthwaighte – man didžiausias pavyzdys, kokia turėtų būti Roksė Hart.

– Sėkmingi pastatymai ir talentingi atlikėjai išpopuliarino „Čikagos“ muziką ir atskiras partijas. „All That Jazz“, „Cell Block Tango“, „When You're Good to Mama“, „Roxie“, – šie kūriniai seniai gyvena savo gyvenimą, skamba įvairiuose muzikiniuose projektuose, koncertuose. Kuri miuziklo daina jums pačiai labiausiai patinka?

– Jeigu kalbėčiau apie Roksės Hart vaidmenį, man labiausiai prie širdies pats pirmasis jos kūrinys „Funny Honey“. Gal todėl, kad jame atsiskleidžia veikėjos dualumas, – ji iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti švelni ar netgi miela, bet tai tik fasadas, nes paskui atsiskleidžia tikroji jos charakterio pusė: iš tiesų ji yra didelė egoistė, nes drąsiai naudojasi kitų žmonių meile ir pasitikėjimu savanaudiškais tikslais.

Kalbant apie miuziklą apibendrintai, kūrinys, kuris man visada paliko didelį įspūdį, –  „Cell Block Tango“. Tai itin charakteringas numeris, priverčiantis žiūrovą suabejoti savo vertybėmis. Kūrinio pasakojimo centre vadinamoji afekto būsena, kada žmogus, paveiktas stiprių emocijų, atlieka veiksmus, kurių nepamena ir negali tuo metu kontroliuoti. Ar tikrai veikėjos yra šaltakraujės žudikės? Gal tik nepavydėtinų aplinkybių aukos? Tai nuspręsti palikta žiūrovui, tačiau nepaprastai įdomu stebėti savyje šiuos prieštaringus jausmus, kai veikėjus smerki, bet ir simpatizuoji jiems tuo pat metu.

– Nors pastatytas aštuntąjį dešimtmetį, miuziklas nukelia mus į XX a. pradžią, į laikus, kai Vakaruose išpopuliarėjęs džiazas ėmė skambėti ir Kaune. Koks Jūsų santykis su to laikmečio muzikine estetika?

– Kaip atlikėjai džiazo žanras man yra nauja patirtis, kadangi anksčiau šio stiliaus muzikos dainuoti neteko. Esu klasikinės muzikos atstovė, taigi džiazo muzikinę estetiką man teko jaukintis. Pati, kaip klausytoja, muziką myliu visokią, todėl prijaučiu įvairiems žanrams ir atlikimo stiliams. Labiausiai man patinkantys džiazo atstovai yra šio žanro virtuozai Frankas Sinatra, Norah Jones, Louisas Armstrongas, Nina Simone, Diana Krall, Ella Fitzgerald ir kt.

Unikalu: klaipėdiečių „Čikaga“ pirmą kartą pasaulyje pristatoma arenoje./ Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuotr. 

– Neabejoju, kad mylite ir operą, ir operetę, ir miuziklą. Kuris žanras labiausiai myli jus? Kurį lengviau prisijaukinti kaip žiūrovei ir kaip atlikėjai?

– Kaip atlikėjai man lengviau prisijaukinti operą ir operetę. Mano kūrybiniai pamatai yra būtent šie du žanrai. Kaip žiūrovė, nuo vaikystės buvau ir esu įsimylėjusi klasikinę muziką. Miuziklo žanras iš atlikėjo perspektyvos įdomus tuo, kad privalai ugdyti save ir kaip aktorių, ir kaip dainininką, ir šokėją. Tai didelis iššūkis, ypač dainuojantiems daugiau klasikinį repertuarą, kadangi muzikos žanras visiškai kitas, todėl ir atlikimo įpročius tenka keisti ir kontroliuoti, o tai labai sudėtinga. Iš žiūrovo perspektyvos aš nepaprastai žaviuosi miuziklu. Tiek daug spalvingų būdų papasakoti istoriją, kur pinasi įvairios aktorinės, vokalinės, choreografinės, scenografinės, muzikinės ir techninės galimybės. Šis žanras suteikia daug kūrybinės laisvės, nors šiandienos teatro pasaulyje opera ir operetė savo pastatymų įdomumu ir estetika tikrai nenusileidžia miuziklui.

– Roksės Hart vaidmuo ne vienai atlikėjai atnešė pripažinimą. Dėl jo savo vokalinius ir choreografinius sugebėjimus ištobulinusi, kritikų apdovanojimais įvertinta Renée Zellweger neabejotinai puikiai pažįstama ir Lietuvos kino žiūrovams. Ar sunku kurti naują Roksę nepatiriant šių ankstesnių versijų įtakos?

– Iš tiesų apie tai per daug negalvoju. Vaidmenį kuriu iš vidinio pajautimo ir stengiuosi esybiškai išgyventi Roksės istoriją. Noriu būti teisinga sau, t. y. pati tikėti tuo, ką darau. Tada žinau, kad ir žiūrovui viskas atrodys įtikinama ir tikra. Ar sugebėsiu sukurti vaidmenį taip, kad žiūrovui nebus galimybės manęs su kažkuo palyginti? Viliuosi, bet žmogaus prigimtis lygintis, todėl dėl to tikrai nesijaudinu.

Kiekvienas esame skirtingas, todėl ir vienodos Roksės Hart negali būti. Esu įsitikinusi, kad šiam vaidmeniui suteiksiu naujų ir savitų spalvų, o jos – viskam unikalumo ir autentiškumo.

– Kiekvienas vaidmuo meta naujus iššūkius. Klaipėdiečiams pavyko išsirūpinti teisę pirmą kartą pasaulyje „Čikagą“ atlikti arenoje. Palyginti su teatru, arenoje kone beribė erdvė, platesnės akustinės galimybės. Ką galimybė vaidinti arenoje reiškia jums, atlikėjams?

– Tai didelis iššūkis ta prasme, kad visas atlikimas privalo būti ryškesnis ir stipresnis kelis kartus. Teatro patalpos yra labai abstrakčios, žiūrovų skaičius toks, kad spektaklio metu visus sugebu pamatyti ir apžiūrėti. Arenoje žiūrovų žymiai daugiau, todėl sukurti ryšį su jais, o ir vaidmenį taip, kad kiekvieną veido išraišką ar judesį pamatytų žmogus, sėdintis toliausiai nuo scenos, ypač sudėtingas ir itin artistą ugdantis uždavinys. Tačiau sykiu tai puiki galimybė pasiekti didesnį skaičių žmonių ir supažindinti juos su teatru. Pamenu, pandemijos metu rengėme spektaklius 100 ar 200 žiūrovų. Turėti galimybę po tokios patirties pasirodyti tūkstančiams – didelė laimė ir garbė.

– Istorija, pagal kurią sukurtas miuziklas, paremta tikrai įvykiais. Noras bet kokia kaina siekti šlovės buvo nesvetimas ir prieš pusšimtį metų, kai „Čikaga“ pasirodė Brodvėjaus scenoje. Tačiau dabar viena šio miuziklo temų – disonansas tarp įvaizdžio ir realybės, manipuliavimas viešąja nuomone yra stulbinamai aktuali. Ypač – karjerą pradedantiems menininkams. Kad būtų geidžiami prodiuserių ir režisierių, jie negali slapstytis nuo smalsios žiniasklaidos, turi dalytis savo privataus gyvenimo detalėmis socialiniuose tinkluose. Ar sau jau esate susikūrusi taisykles, kaip vienu metu būti ir viešu asmeniu, ir neprarasti savęs, savo privatumo?

– Jeigu atvirai, nelaikau savęs viešuoju asmeniu. Aš tik paprastas žmogus, dirbantis širdžiai mielą darbą. Suprantu, kad yra žmonių, kurie seka mano karjerą ir asmeninį gyvenimą socialiniuose tinkluose, tačiau tikrai nesijaučiu dėl to kažkuo nusipelniusi. Jeigu galiu paliesti kito žmogaus sielą savo atlikimu – man tai yra didžiausia laimė. Savo asmens aš nesureikšminu, taigi ir kažkokių ypatingų taisyklių neturiu. Yra dalykų, kuriais dalijuosi tik su artimiausiais, yra dalykų, kuriais mielai dalijuosi su visais, kaip ir bet kuris kitas žmogus šiame pasaulyje. Dėl karjeros esu pasiruošusi labai daug dirbti, kad nusipelnyčiau vietos šalia geriausiųjų, tačiau tikrai neatsisakysiu savo vertybių vien dėl pripažinimo. Man darbas – tai meilė savo profesijai, o ne buvimas viešuoju asmeniu, todėl neturiu baimės prarasti savęs, nes kaip tik, pasirinkusi šią gyvenimo kryptį, save atradau.

„Šiemet atnaujinta prieš ketverius metus KVMT pastatyto Brodvėjaus miuziklo licencija, tad šį spektaklį galime vadinti nauja premjera“, – pabrėžė KVMT vadovė Laima Vilimienė.

Kadangi Johno Kanderio miuziklas „Čikaga“ yra pritaikytas didesnėms erdvėms, arenoms, jame publika išvys daugiau artistų nei Brodvėjuje rodomame spektaklyje. Lietuviška „Čikaga“ įtraukia visus KVMT meno kolektyvus – baleto trupę, chorą ir orkestrą.

Pagrindiniai moterų vaidmenys patikėti KVMT solistei Beatai Ignatavičiūtei (Velma Keli) ir kviestinei solistei Viktorijai Zeilikovičiūtei (Roksė Hart). Kaip Bilis Flynas sugrįš Rokas Spalinskas, taip pat scenoje dainuos klaipėdiečiams gerai pažįstama Kristina Jatautaitė (Mama Morton), KVMT solistai Tadas Jakas (Eimosas Hartas), Rita Petrauskaitė (Merė Sanšain), Gytis Šimelionis (Seržantas Fogartis), Martynas Kazlauskis (Aronas), Valdas Kazlauskas (Teisėjas), Vytautas Bytautas (Teismo klerkas), Vilius Trakys (Martinas Harisonas), Ernesta Stankutė (Mona), Oksana Auškalnytė-Mockuvienė (Lizė), Vitalija Trinkė (Enė), Živilė Subačiūtė (Džiunė) ir kiti.

„Čikaga“ – tai muzikinė baudžiamojo teisingumo satyra, pasakojanti apie dvi dėmesio ir pripažinimo siekiančias žudikes. Miuziklas persmelktas seksualumo ir ironijos. Būti žinomam – siekiamybė. Nesvarbu, kad ir kur būtum ir ką darytum, tavo gyvenimo prasmė – šviesti spindinčia žvaigžde. Tavo pasirodymas „sukamas“ kaip šou, vaizdo klipas ar dar vienas sensacingas nusižiovavimas. Tai gyvenimas dėl žinutės pirmajame puslapyje, dėl antraštės, blizgučių, šlovės alėjos. Todėl nieko nėra šventa ir visos priemonės geros. Būtis savaime subalansuota ieškoti naujos intrigos. Įdomiausia, kad tokius „garsius“ veikėjus žmonės linkę garbinti, teisinti, lipdyti iš jų idealus...

Miuziklas satyriškai žvelgia į teisingumo sąvoką, kuria apsiginklavę šio „teatro žaidėjai“ tampa šou egzistencijos įkaitais. KVMT režisierės Rūtos Bunikytės interpretacijoje XIX a. trečiojo dešimtmečio Čikagos miesto kriminalinės teisybės paieškos susipina su stilingu nuteistųjų seksualumu ir kalėjimo sienas paverčia šiuolaikiška žvaigždžių kalve – teisingumo šou, kuriame egzistuoja savos taisyklės.

Prie dirigento pulto stos KVMT dirigentas, bene daugiausia miuziklų dirigavęs Vladimiras Konstantinovas. Miuziklui scenografiją sukūrė Renata Valčik, choreografija – Ingos Briazkalovaitės, šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas.

Miuziklo herojėms – dviems moterims - nusikaltimai padėjo tapti žvaigždėmis. Jų ginti imasi Čikagos garsiausias advokatas Billy Flynn. Ta proga kalbiname teatro, kino ir televizijos aktorių Tomą Žaibų, kuris miuzikle taps advokatu besinaudojančiu savo įtaka, siekiančiu keisti žmonių likimus.

– Koks jūsų kuriamas personažas – advokatas B. Flynn?

– Kol kas viskas procese (juokiasi). Ką išvysite scenoje: ne teatro, o arenos scenoje, bus bendro atlikėjų „susižaidimo“ bei darbo rezultatas.

Advokatas B. Flynn? Mano mintyse piešiasi iki kraupumo žavaus advokato manipuliatoriaus paveikslas. Toks miuziklo O.Benderis ar Tartiufas. Besinaudojantis savo įtakos jėga, žmonių silpnybėmis, jų nuotaikomis, siekiantis keisti sutiktųjų likimus ar įtvirtinti savo tiesą. Koks tai žmogus? Toks, kuriam už 5 tūkstančius dolerių teisme sukurti jums palankią tiesą vieni juokai. Kuriam „visas pasaulis, tai tik šou biznis“? Kiek jis „aklas“, o gal tikras savajai tiesai? Klausimai kurių tik daugėja ir nuo to man, o tikiuosi ir žiūrovui, bus tik įdomiau.

– Išteisinti ar nuteisti pagrindines herojes?

– Joms tai jau nebepadės, bet kokiu atveju (juokiasi). Labiau įdomu mąstyti apie tai kaip apie jau įvykusį, tikrą šios istorijos faktą. Ir atsikartojančius, panašaus „pasiklydusio teisingumo“ siužetus vykstančius iki mūsų dienų. Išmokom susikurti taisykles, išmokom jas ir žaviai apeiti. Čia gal labiau kyla klausimas: iki kokios ribos mums patiems panašios istorijos tik žaidimai?!

– Jūsų nuomonė apie miuziklų žanrą ir kaip jame tobulėjate?

– Miuzikle skamba muzika, o ja nepatikėti negaliu.

Miuziklo žanras žaidžia savo taisyklėmis: kuo darnesnės jo visos sudėtinės dalys - tuo labiau žiūrovas įtraukiamas ir patiki istorija. Taip ir su čia atsiskleidžiančiais aktoriaus talentais: manau, kad jie tolygūs įdedamam darbui. Todėl šiukštu nevalia apleisti nė vienos dalies, tobulinti visus savo gebėjimus: vaidybą, dainavimą, šokį. Nors su špagatu kol kas ne kažką pavyksta...

Miuzikluose esu dalyvavęs ir anksčiau. Pradžia „Keistuolių teatre“: Rubenas ("Juozapas ir jo svajonių apsiaustas"), Tebaldas ("Meilė ir mirtis Veronoje"), vėliau projektuose: jaunėlis ("Batuotas Katinas"), Malūnininkas („Velnio nuotaka"), Tom Collins ("Rent"), Oskaras ("Sweet charity“ arba „Meilutė"), Pjeras Bezuchovas ("Nataša, Pjeras ir Didžioji 1812 m. kometa") ir kt.

– Gal lankėtės Čikagoje ar planuojate nuvažiuoti?

– Nesilankiau, dar ir nesusiruošiau. Bet būna gyvenimas pats nustebina. Ir ne visada tam planas reikalingas. Rasčiau ten ką pamatyti, neabejoju. Nors dideli miestai nelabai traukia. Kol kas pakaks apsilankyti lietuviškoje „Čikagoje“ (juokiasi).

– Esate teatro, kino ir televizijos aktorius, visiems pažįstamas iš serialų „Moterys meluoja geriau“, „Pasmerkti“ ar „Nekviesta meilė“. Ar aktoriui būtina šlovė?

– Visko būna. Norisi tiek ramybės ir laiko sau, tiek ir susitikimo su žmonėmis. Šlovės siekia tik „šlovininkai“. Tokia atskira specializacija (juokiasi).

Paprastai dirbi savo darbą ir tiek. Jei kas pastebi ir įvertina - visada malonu. Atgalinis ryšys reikalingas visada: teatras – tai aktoriaus ir žiūrovo sąlyčio magija. Tas pats ir kitose sferose.

Kartais sau primenu, nepamiršti pasidžiaugti ar pasimėgaut pačiu darbiniu procesu, nes naujuose projektuose, kaip ir miuzikle „Čikaga“, tenka susitikti ir pasimokyti iš tikrų savo srities žinovų. O tai motyvuoja.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado ne tik aktorystė, bet ir dainavimas?

– Visada jis buvo... Tik, matyt, šiltai ir kukliai padėtas į „Naudoti vėliau“ dėžutę.

– Lietuviškai garsinate kino teatruose rodomus animacinius filmus, televizijos reklamas, vedate renginius. Ką iš šių veiklų labiausiai mėgstate? Kaip viską suspėjate?

– Esu, matyt, labai nusisekusių norų žmogus, nes jie dažnai prišaukia norimas veiklas. Aktorystė – plati veikla ir galimybė pabuvoti skirtinguose žanruose. Tai tik skatina ir praplečia profesijoje ribas, tikiuosi... Džiugina, kai pats galiu pasirinkti, kai nereikia ieškoti papildomos motyvacijos. Tiesa, renginių vedime jaučiuosi dar naujoku ir truputį, net stebiuosi, jog tai taip oficialiai priskirta prie manųjų veiklų.

Laikas? Viskam jo yra. Svarbiausia kiek ir kam jo skiri... Būna dalykų, kurių ir nespėju. Kartais tenka kažko atsisakyti dėl laiko stokos, bet tam yra toks žodis – prioritetas. Tai pasidėlioju ir beveik spėju.

It pro didinamąjį stiklą procesus stebėjo ir patarimus dalijo miuziklo muzikos vadovas iš Didžiosios Britanijos profesorius Derekas Barnesas, matęs turbūt kone visus šiuo metu skirtinguose pasaulio kampeliuose rodomus miuziklo pastatymus ir dirbęs su „Čikagos“ žvaigždėmis Brodvėjuje (Niujorke) bei Vestende (Londone). Darbo rezultatus jau balandžio 28 d. „Siemens“ arenoje pirmą kartą galės įvertinti ir sostinės publika.

„Tiesą sakant, lietuviškasis „Čikagos“ variantas yra mano mėgstamiausias. Taip sakau tikrai ne dėl to, kad buvau atsakingas už jame skambančią muziką. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „Čikaga“ kitokia, ji ypatinga, todėl man labai džiugu girdėti apie garbingus apdovanojimus ir įvertinimus, kuriuos šis miuziklas pelno pastaruoju metu“, – sako D. Barnesas. Neseniai miuziklo „Čikaga“ scenografė Renata Valčik buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už miuziklo scenografiją.

Lietuviškoji „Čikaga“ ypatinga tuo, kad šalies kūrėjai pirmieji išdrįso vieną populiariausių miuziklų pasaulyje perkelti ir pritaikyti didelei erdvei, arenoms. Paprastai šis miuziklas rodomas gana intymioje aplinkoje, scenoje matoma nedaug dekoracijų, kostiumai taip pat minimalistinai, nors to pakanka, kad kūrinys būtų persmelktas seksualumo ir priblokštų žiūrovus. „Lietuviai pasuko kiek kitu keliu. Inga Briazkalovaitė (choreografė) ir Rūta Bunikytė (režisierė), kartu su scenografais, kostiumų ir šviesų kūrėjais, garsistais, „Čikagą“ perkėlė į visiškai kitą, naują dimensiją“, – tvirtina britas.

D. Barnesas skaičiuoja, kad Brodvėjaus ir Vestendo pastatymai kone identiški ir savo sąstatu. Čia pasirodo 13 antraplanius vaidmenis kuriančių artistų ir 6 pagrindinius personažus įkūnijantys aktoriai. „Klaipėdos valstybinis muzikinis dramos teatras išplėtė šokėjų sekciją, kuri pasipildė profesionaliais baleto šokėjais, ir chorą. Jų miuziklo pastatymo variante Mary Sunshine partijas atlieka koloratūrinis sopranas, kuris kartais pasitelkiamas ir pastatymuose kitose pasaulio šalyse. Papildomi artistai scenoje miuziklui suteikė naujų spalvų, įpūtė šviežumo ir originalumo. Jūsų „Čikaga“ – fantastiškas spektaklis“, – pagyrų lietuviams negaili miuziklo muzikos vadovas.

Šiuo metu Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras yra gavęs licenciją vos 7 miuziklo „Čikaga“ parodymams. Vilniuje tai bus jau 6 šio pastatymo parodymas. Tačiau, pasak D. Barneso, begalinis lietuvių troškimas išvysti miuziklą įrodė, kad šis kūrinys teatro repertuare turėtų išlikti dar ilgą laiką. „Klaipėdiečių „Čikaga“ sulaukė ne tik uostamiesčio gyventojų bei kitų šalies miestų, kuriose buvo parodytas, dėmesio, – miuziklu domėjosi ir britai, amerikiečiai, taip pat kitų ES šalių atstovai. Labai tikiuosi, kad šis miuziklas bus rodomas ir jį pamatyti galės kuo daugiau lietuvių“, – ilgo gyvavimo lietuviškajai „Čikagai“ linki britas.

Miuziklas „Čikagas“ jau parodytas kone 40 valstybių ir daugiau nei 500 miestų. Jis yra išverstas ir pastatytas 11 skirtingų kalbų. Jį visame pasaulyje jau matė per 30 mln. žmonių.

„Teatro scenoje neturiu jokių tabu. Ir mano personažui jokios baimės negalioja...“,- sako du mažamečius vaikus su vyru auginanti atlikėja K.Jatautaitė. Natūralu, kad kalbame ne tik apie karjerą, bet motinystės derinimą su aktyvia vokalistės scenine veikla.

– Kaip nusprendėte dalyvauti atlikėjų į Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatro statomą miuziklą „Čikaga“ atrankoje? Gal buvote numačiusi ir norimą vaidmenį?

– Kai tik sužinojau, kad Klaipėdoje bus statomas miuziklas “Čikaga” iškart nusprendžiau dalyvauti atrankoje ir tai buvo nesvarstytina. Priežastys yra kelios. Miuziklo žanras man labai artimas. Studijavau džiazo vokalą Klaipėdos universitete, o tai leidžia prisitaikyti daugelyje kitų muzikos stilių ir žanrų, kaip miuziklas.

Dar viena svarbi priežastis buvo ta, kad miuziklą statė režisierė Rūta Bunikytė. Ji režisūros meistrė, profesionalė, tad R. Bunikytės vardas man asocijuojasi su aukštos kokybės ženklu. Tai žinau iš ankstesnių jos darbų, kuriuose man teko dalyvauti.

Vaidmens nebuvau numačiusi, bet nuojauta kuždėjo, kad tai galėtų būti kalėjimo prižiūrėtoja M. M. Morton. Ir nuojauta manęs neapgavo.

– M. M. Morton iš miuziklo „Čikaga“ – kokia ji?

– Mano M. M. Morton yra moterų kalėjimo viršininkė - karalienė, ryški, valdinga, ypatinga, užsukusi juodų pinigų sistemėlę - paslauga už dovanėlę. Niekas nevyksta be Mamos žinios kalėjime. Kuriant vaidmenį man svarbu susikurti dar daugiau aplinkybių nei apie jį yra žinoma tam, kad dar labiau įsijausčiau ir galėčiau išpildyti. Kaskart eidama į sceną be to, kad turiu techniškai viską gerai atlikti kas buvo sugalvota, atidirbta - mano galvoje sukasi vienintelė mintis – uždavinys, kad tik būtų įdomu žiūrovui. Tiek žiūrėti į mane, tiek klausytis. Ir nulipus nuo scenos, manęs ta mintis nepaleidžia – mąstau ar tikrai buvo įdomu.

– Kodėl verta pamatyti miuziklą „Čikaga“?

– Negalėčiau įvardinti kam siūlyčiau pamatyti miuziklą ir kam ne. Siūlau jį pamatyti absoliučiai visiems. Visų pirma miuziklo populiarumas visame pasaulyje jau kalba pats už save: nuostabiausia muzika, įdomūs režisūriniai, choreografiniai sprendimai, kostiumai, artistai. Kiekvienas ras ko pasisemti ir išeis praturtėjusia siela.

Jei kalbėtume apie jaunesnę auditoriją, tai miuzikle yra scenų kur artistės sukasi ant stulpų ir kostiumai nėra labai dengiantys kūnus, tačiau viskas yra pateikta itin estetiškai ir delikačiai...

– Kūrėjai su susižavėjimu kalba apie miuziklo „Čikaga“ muzikos vadovą – garsų vokalo specialistą, profesorių iš Didžiosios Britanijos Dereką Barnesą. Kaip vertinate jūs?

– O taip. Jis ir man paliko neišdildomą įspūdį. Jo požiūris ir pasišventimas darbui tikrai įkvepia. Jam svarbios detalės ne tik muzikoje, bet ir disciplinoje. Tai žavi ir priverčia dar labiau pasitempti. Gaila, neteko dalyvauti jo mokymuose, bet viliuosi dar bus galimybė.

– Ar „Čikaga“ pirmas Jūsų darbas teatre? Neplanuojate „sukti“ į šią sritį?

– Ne, pirmasis darbas teatre buvo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatytoje muzikinėje dramoje “Adata”, po to sekė miuziklas “Boni ir Klaidas”, dabar – miuziklas “Čikaga”.

Darbas teatre man vis dar, ir tikiuosi visada atrodys, labai romantiškas ir, neslėpsiu, man toks darbo modelis labai tiktų ir patiktų. Kai vyksta repeticijos teatre ar pasirodymai, visada džiaugiuosi turėdama galimybę dirbti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kadangi man belieka pasirūpinti tik savo vaidmeniu. Visa kita yra pasirūpinta kitų - nereikia sukti galvos dėl įgarsinimo, apšvietimo, kostiumų, grimo ir t.t. Tačiau kol kas man, auginančiai du mažus vaikus ir turint dar kelias veiklas, yra priimtinesnis laisvai samdomos artistės statusas.

– Ar Jūsų sceninėje veikloje yra tabu, kurio neperžengtumėte?

– Manau, kad teatro scenoje neegzistuoja jokie tabu, o kitose scenose labai svarbus renginio kontekstas ir nevalia būtų peržengti tam tikrų ribų.

– Džiazo atlikėja, kvarteto „Cappella‘A“ vokalistė, anksčiau grupės „Studija“ vokalistė, įvairiausių muzikinių projektų dalyvė. Kuri iš šių veiklų Jums svarbiausia? Kokius naujus projektus, veiklas planuojate? Kaip suspėjate, nes dauguma Jūsų veiklos sostinėje, jei neklystu?

– Visos mano veiklos yra svarbios, nes muzika ir dainavimas man yra savirealizacija. Taip susidėlioja, kad vienu metu aktyviau tenka dainuoti su “Cappella’A”. Ateina metas, kai daugiau laiko skiriu tradicinei džiazo muzikai, vyksta repeticijos su diksilendo kolektyvu “Memelander”.

Pastaruoju metu verda intensyvus darbas su roko grupe “Royce”, nes greitai bus pristatyta naujausia plokštelė. Netrukus lėksiu į repeticiją su Palangos orkestru, nes ruošiame koncertinę programą, skirtą kompozitoriaus Andrew Lloyd Webber jubiliejui. Kuo labai noriu pasidžiaugti, tai ilgiausiai trunkančia veikla – dainavimas “Cappella’A”. Balandžio 1-ąją švęsime 15 metų kartu scenoje jubiliejų.

– Kaip suderinate šeimą ir darbą? Kaip atsipalaiduojate po darbų?

– Šeimą ir darbą suderinti nelengva. Čia tokios svarstyklės: daugiau darbo - kenčia šeima. Ir atvirkščiai. Bet viskas įmanoma, aišku, ne be supratingos partnerystės šeimoje ir, žinoma, kai turime „aukso vertės“ senelius. Mūsų šeimos pasiekta sintezė – kai pavyksta viską suderinti – tai man suteikia daug laimės.

Po repeticijų ir darbų būnu su šeima. Pramogaujame visi kartu tiek kiek pavyksta. Džiaugiamės snieguotos žiemos malonumais, vaikštome prie jūros.

– Kokio amžiaus Jūsų vaikai? Kaip tai įtakoja pasiruošimą vaidmenims? Gal esate universali mama vienu metu gebanti atlikti keletą darbų?

– Su vyru Gabrieliumi auginame ketverių metų Herkų ir vienerių metų Ievą. Besiruošiant vaidmenims ar koncertui pastaruosius ketverius metus turėdavau tikrą iššūkį - tekdavo tai daryti paslapčia, sulaukus pietų ar nakties miegelio, kadangi Herkus neleisdavo dainuoti. Būdamas kūdikis imdavo verkti, o paūgėjęs - tiesiog šokdavo ant kaklo ir šaukdavo - “nedainuok”. Visaip analizavau kodėl taip nutinka: ar jam nepatinka kaip dainuoju, ar dainos negražios, bet dainuojant linksmiausias vaikiškas daineles būdavo tas pats. Galų gale supratau, kad jis tiesiog graudinasi. Dėl šios priežasties mūsų mažajai Ievai neteko užmigti su lopšinėmis. Bet viskas yra laikina ir sūnus visai neseniai paprašė, kad jam padainuočiau.

Esu tokia pati universali mama, kaip ir visos mamos. Mes visos galime daryti daug darbų vienu metu ir numatyti bent du žingsnius į priekį. Bet čia apie buitį. Na, o dainų, kurias atlieku miuzikle, neteko dainuoti gaminant vakarienę. Iš tiesų man reikalingas atskiras laikas ir erdvė darbų ruošai, kadangi būtina maksimali dėmesio koncentracija.

· Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pirmasis pasaulyje gavo licenciją miuziklą „Čikaga“ rodyti arenose. Tad didžiulėms erdvėms teko pritaikyti ne tik scenografiją, bet ir pasitelkti papildomas pajėgas – didesnį orkestrą, chorą.

· Tik ką praūžusiuose „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose prestižiniu apdovanojimu už miuziklo „Čikaga“ scenografiją buvo apdovanota Renata Valčik.

· Miuziklas „Čikaga“ pastatytas remiantis tikra istorija – žudikės Velma Kelly ir Roxie Hart turėjo prototipes. Abi jos, kaip ir miuziklo herojės, buvo apkaltintos meilužių nužudymu ir abi buvo išteisintos.

· „Čikagos“ istorijos autorė yra laikraščio „Chicago Tribune“ žurnalistė Maurine Dallas Watkins, rašiusi reportažus apie abiejų moterų teismo posėdžius.

· Sukurti miuziklą „Čikaga“ režisierių ir choreografą Bobą Fosse privertė žmona, labai norėjusi Brodvėjaus scenoje suvaidinti Roxie Hart.

· Miley Cyrus tėvas, dainininkas Billy Ray Cyrus, Brodvėjuje atliko advokato Billy Flynno vaidmenį.

· Vienintelis miuziklas, kuris Brodvėjuje rodomas ilgiau nei „Čikaga“, yra „Operos fantomas“.

· Finalinėje miuziklo scenoje Velma ir Roxie Brodvėjaus publikai kaskart meta 8 rožes. Iš viso jų išmėtyta jau daugiau nei 81 tūkst.

· Populiariausia miuziklo „Čikaga“ daina laikoma „Cell Block Tango“, kuri „YouTube“ kanale buvo peržiūrėta jau daugiau nei 30 mln. kartų. 

· Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šiuo metu turi licenciją 7 miuziklo parodymams. Vilniaus „Siemens“ arenoje teatras „Čikagą“ Lietuvos žiūrovams parodys jau 6 kartą.

Ketinančius apsilankyti „Čikagoje“ Vilniaus „Siemens“ arenoje, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ragina paskubėti įsigyti bilietus – nuo balandžio 6 d. bilietai brangs. Bilietus platina „Tiketa“.

R.Bunikytė, kaip režisierė kartu su gausia kūrybine grupe, nominuota „Padėkos kaukei“ už vertikalaus šokio projektą „Kalbantis bokštas“. Miuziklas „Čikaga“ pasižymi gabiausiais kūrėjais bei sulaukė įvertinimo šalies mastu: scenografė Renata Valčik už įspūdingą scenografiją,  Eugenijus Sabaliauskas už šviesų dizainą miuziklui „Čikaga“ nominuoti „Auksiniam scenos kryžiui“.

Tai tik dalis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro režisierės Rūtos Bunikytės kūrybos ir gyvenimo unisono: spektaklių „egzaminus“ ji stengiasi išlaikyti tik aukščiausiais balais, tačiau lygiai tiek pat dėmesio skiria ir laisvalaikio atsipalaidavimui. Gyvenimas pagal maksimalią programą.

– Kaip Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre gimė miuziklas „Čikaga“?

– Miuziklo „Čikaga“ atsiradimas Klaipėdoje turėjo ilgą svarstymų kelią. Buvęs Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas Jonas Sakalauskas pasiūlė man pagalvoti apie miuziklo pastatymą bendradarbiaujant su pasaulinio lygio miuziklo žanro specialistu Derek Barnes. Tada vyko derybos koks miuziklas būtų aktualus Lietuvos žiūrovui. Kokios miuziklo dėka labiausiai galėtume tobulėti patys, turėdami tokį aukšto lygio specialistą kaip Derek Barnes. Po ilgų svarstymų, vadybinės ir meninės-kūrybinės komandos sprendimu nutarta, jog tai miuziklas “Čikaga”. Visi sutarėme, kad mūsų išsikeltiems tikslams ir šiam etapui tai – geriausias pasirinkimas.

– Miuziklas „Čikaga“ brangiausias kada nors Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatytas spektaklis. Ar išskirtinis spektaklio biudžetas leido išsirinkti ir išskirtinius atlikėjus?

– Kad miuziklas “Čikaga” taps brangiausiu spektakliu, jį kurdami nežinojome ir ne toks buvo mūsų tikslas. Galvodami apie pastatymą mes rėmėmės menine puse - tema, idėja. Gvildenome kokia menine raiška pasiekti šiandienos žiūrovą arenos erdvėje. Turbūt nei vienas menininkas nepradeda pastatymų su uždaviniu sau - pastatyti brangiausią spektaklį. Ne pinigai lemia geras ar blogas pastatymas, tačiau jie leidžia rinktis brangesnes priemones.

Atlikėjams buvo sudarytos vienodos sąlygos. Tiek mūsų teatro solistams, tiek kviestiniams solistams vyko bendra atranka į miuziklą, kurią sudarė keli etapai. Tokia profesionali pasaulinė praktika, kurią šįkart taikėme ir Klaipėdos pastatymui. “Čikagos” pastatymu nuo pirmosios darbo dienos iki premjeros siekėme elgtis taip, kaip daroma miuziklą puoselėjančiose šalyse. Tad tobulėjome visose srityse. Neturėjome išankstinių nuostatų kas turi atlikti kurį nors vaidmenį ir specialaus kvietimo į nesiuntėme nei vienam artistui. Galutinis rezultatas pasiektas kruopščios atrankos, didelio darbo ir pasitikėjimo dėka.

– „Čikaga“ antras ilgiausiai rodomas miuziklas Brodvėjaus istorijoje. Beje, apdovanotas šešiais „Tony“, dviem „Olivier“ bei „Grammy“ apdovanojimais. Ar šie titulai jus, kaip režisierę, įpareigoja? Kiek lieka laisvės improvizacijai?

– Tiesą pasakius šie visi titulai manęs niekaip neveikia. Vėlgi, ne peržengti kažkokį meninį lygį ar išsikalti sau auksinę lentelę buvo mūsų tikslas. Visada siekiu išpildyti savo „matymą“ arba viziją maksimaliai. Jei skaitydama ir klausydama pasiūlyto pastatymo medžiagos nepamatau savito vaizdinio – nesiimu šio darbo. Kiekvienas pastatymas man - savo vizijos įgyvendinimas. Juk žinutę turiu siųsti aš ir pasakoti ją taip, kaip aš įsivaizduoju. Todėl ankstesni mano statomų kūrinių pastatymai manęs nei įkvėpė, nei „iškvėpė“. Jie tiesiog yra savo laiku, savo erdvėje tam tikro režisieriaus nusiųsta žinutė žiūrovams. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro miuziklo „Čikaga“ pastatymas yra autorinis visos komandos darbas. Mintis atneša J.Kander muzika ir Virginijaus Pupšio versti tekstai, kurie kaip „šaudanti energija“ manyje iššaukia kino vaizdą. Tekstas ir muzika puikios komandos: scenografės Renatos Valčik, šviesų dailininko Eugenijaus Sabaliausko, choreografės Ingos Briazkalovaitės, kostiumų dailininkų Dan Zinkevič ir Kristinos Valančiūtės dėka atgyja scenos erdvėje. Tai mano „vaizdo kelias“, kurį inspiruoja medžiaga, kūrybinė komanda ir idėja.

Taip, mačiau “Čikagos” pastatymus įvairiuose teatruose, kine, tačiau džiaugiausi, kad mūsų gauta licenzija  provokavo autoriniams ieškojimams. Būtent tokią kūrybą aš labiausiai ir vertinu.

– Miuziklas „Čikaga“ satyriškai žvelgia į „teisingumo“ sąvoką, po kuria šio „teatro žaidėjai“ patys savaime tampa šou egzistencijos įkaitais. Gal „Čikagą“ ir mūsų spėjamus meno pasaulio užkulisius galima kažkuria prasme sugretinti - „bet kokios priemonės pateisinamos kelyje į šlovę“?

– “Čikagoje” merginos pačios planuotai perka, parduoda, puola, krenta ir tai tiesioginis jų pasirinkimas... Miuzikle jos pačios įrodo, kad “bet kokios priemonės pateisinamos kelyje į šlovę”. Tačiau aš kviečiu žiūrovą atsakyti sau į klausimą: “ar tai pateisinama ?”...

– Ar arši konkurencija tarp šalies ar Klaipėdos režisierių?

– Aš gyvenu ne intrigų, kalbų, o darbo pasaulyje. Mano dienotvarkėje nėra laiko melui, apkalboms, piktdžiugai ar pan. Kiekvienoje minutėje stengiuosi išgyventi savo dienos maksimumą. Jei tai laisvalaikis - jis turi būti įsimintinas ir maksimalus, jei tai darbas - jis turi būti persmelktas idėjos realizavimo ir pasąmonės bei vaizduotės darbo. Jei tai įkvėpimo laikas - jis niekada neturi būti nukreiptas į destruktyvią energiją, kuri provokuos ne siekimą papildyti žinias ar erdvės analizę, o paviršutinišką neigimą. Tad aš nejaučiu konkurencijos ar specialiai iššauktų neigiamų veiksmų. Gal todėl, kad pati to nedarau ir tiesiog stengiuosi nedalyvauti panašiuose „žaidimuose“. Visada sakiau, kad kiekvienas režisūrinis darbas yra tavo egzaminas, kurį privalai išlaikyti geriausiu pažymiu, antraip tai bus paskutinis kartas. Tad susikoncentruok į savo darbą ir dirbk.

– Miuziklo „Čikaga“ muzikos vadovas ir pagrindinis dirigentas – garsus vokalo specialistas, profesorius iš Didžiosios Britanijos Derekas Barnesas. Ar skiriasi darbo specifika su lietuvaičiais ir užsieniečiais? Kaip sekėsi bendradarbiauti su D.Barnesu?

– Darbo specifika greičiau skiriasi tarp profesionalų, mėgėjų ir pradedančiųjų specialistų. Taigi Derek Barnes yra absoliutus savo srities profesionalas, kurio negaliu lyginti su niekuo, nes nesu turėjusi darbo patirties su panašaus lygio profesionalu. Jis yra mokytojas, sielos draugas, kūrybos iniciatorius. Žmogus, kuris viso pastatymo metu skatino mane neatsisakyti savo vizijos, kad ir kokie sunkumai užkluptų. Jo dėka teko susipažinti su profesionaliu požiūriu į miuziklo medžiagą, formos, stiliaus ypatybes. Miuziklo „Čikaga“ pastatymas man tapo kruopščiu šio žanro pažinimo universitetu, paremtu pasaulinėmis žiniomis. Tarp manęs ir D.Barnes yra milžiniškas patirties skirtumų barjeras, bet tai niekada netapo neigiamu veiksniu. Nesu sutikusi labiau inspiruojančios asmenybės kūrybiniame kelyje nei Derek Barnes. Net nepavadinčiau mūsų bendradarbiavimo darbu, tai greičiau unikalus kūrybinis unisonas.

– Yra manančių, kad miuziklai mažiau verti dėmesio nei opera, operetė...

– Tokių kategoriškų nuomonių jau seniai nesu girdėjusi, bet jei atsiranda.... Pasiūlyčiau pasidomėti pastatymu prieš ateinant, kad po to nesijausti apgautam. Menas yra žavus tuo, kad jis savo žanrų gausumu ir medžiagos išskirtinumu gali žiūrovui pasiūlyti kalbėtis įvairiomis temomis bei įvairiomis formomis. Žiūrovui belieka paklausti savęs: “kokia tema šiandien noriu pamąstyti”. Tada belieka kryptingai pasirinkti. Jei pasidomėtume miuziklo žanro istorija, suprastumėte, jog tai seniai nėra vien pramoga. Miuziklas - aukšto lygio muzikinis žanras, galintis kalbėti apie žmogaus psichologinius sutrikimus, visuomenės nelygybę, amžinas vertybes per istorinių asmenybių gyvenimo vingius. Nuvertinti ar idealizuoti meninį žanrą pamačius vieną pastatymą nevertėtų, tai gali kalbėti apie mūsų išprusimo stoką. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatymas “Čikaga” yra karštos populiarumo dvikovos miuziklas. Čia gyvenimą bandoma „parduoti“ populiariomis priemonėmis, versti jį savo vardo šou. O šou reikalingi gražūs rūbai, puikus apšvietimas, gera muzika ir daug šokėjų. Visa tai ir pamatysite miuzikle “Čikaga”.

– Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sukūrėte teatralizuotą koncertą „The Beatles show“, miuziklą „Boni ir Klaidas“, kaip režisieriaus asistentė dirbote miuzikluose „Šounuolynas“ ir „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“, kaip pasirodymų režisierė dirbote LRT projekte „Delfinai ir žvaigždės“, esate du kartus nominuota „Padėkos kaukei“ ir t.t. . Kuriais projektais didžiuojatės labiausiai, kurie jus tobulino kaip kūrėją?

– Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre esu sukūrusi ir daugiau pastatymų, kurie mane tobulino kaip kūrėją. Visus savo darbus galėčiau sudėlioti kūrybiniame procese augimo tvarka. Kiekvienas darbas buvo daromas išsikeliant sau kūrybinį iššūkį, tad kiekvienas paliko savo patirties pėdsaką. Negalėčiau išskirti vieno ar kito, nes visi tapo išskirtiniais išbandymais, kurie mane grūdino kaip kūrėją, organizatorių, diplomatą, menininką. Esu dėkinga galimybėms ir jas suteikusiems žmonėms.

– „Žvaigždžių liga“... Ar teko jums tai patirti?

– Tikiuosi dar ilgai nepažinsiu šio populiaraus žanro... (juokiasi).

– Dauguma jaunų žmonių iš savo profesijos tikisi ne tik pasitenkinimo mėgstama veikla, bet ir finansinės nepriklausomybės... O jūs?

– Pirmiausia ko tikiuosi iš savo profesijos - tai maksimalios savirealizacijos. Šis tikslas suteikia visapusišką mano poreikių patenkinimą. Jei esi savo profesijos maksimalistas, išpildysi visus savo norus.

– Mėgstamiausias kino filmas/spektaklis, režisūrinis sprendimas... Kas jums šioje srityje neformalūs lyderiai, į ką lygiuojatės?

– Mėgstamiausi... Labiausiai prisimenu tuos, kurie pirmieji suteikė vienokį ar kitokį teigiamą meninį  šoką. Oskaro Koršunovo spektaklis pagal V.Šekspyrą “Vasarvidžio nakties sapnas”,  teatro režisieriaus-scenografo Krystian Lupa darbai, režisierius Edward Gordon Craig,  Quentin Tarantino, Lars von Trier, Michelangelo Antonioni filmai.

– Šeima, hobi... Kaip atsipalaiduojate po darbų?

– Man patinka aktyvus laisvalaikis: kelionės, sportas. Geriausias atsipalaidavimas - pajungti kitą, ne darbui skirtą, smegenų sritį gyvenimui. Keliu sau asmeninius gyvenimo iššūkius ir taip labiau pažįstu savo galimybes. Tai yra pati geriausia laisvalaikio forma man.

Teisingumo satyra

Antrasis ilgiausiai Brodvėjaus istorijoje rodomas miuziklas „Čikaga“ – muzikinė baudžiamojo teisingumo satyra, pasakojanti apie dvi dėmesio ir pripažinimo siekiančias žudikes.

Miuziklas persmelktas seksualumo ir ironijos. Būti žinomu – siekiamybė. Nesvarbu, kur bebūtum ir ką darytum, tavo gyvenimo prasmė – šviesti spindinčia žvaigžde. Tavo pasirodymas sukamas kaip šou, videoklipas ar dar vienas sensacingas nusižiovavimas. Tai gyvenimas dėl žinutės pirmajame puslapyje, dėl antraštės, blizgučių, šlovės alėjos. Todėl nieko nėra šventa ir visos priemonės geros. Būtis savaime subalansuota ieškoti naujos intrigos. Įdomiausia, kad tokius „garsius“ veikėjus žmonės linkę garbinti, teisinti, lipdyti iš jų idealus. Miuziklas satyriškai žvelgia į teisingumo sąvoką, kuria apsiginklavę šio „teatro žaidėjai“ tampa šou egzistencijos įkaitais.

Miuzikle „Čikaga“ XIX a. trečiojo dešimtmečio Čikagos miesto kriminalinės teisybės paieškos susipina su stilingu nuteistųjų seksualumu ir paverčia kalėjimo sienas žvaigždžių kalve – teisingumo šou, kur egzistuoja savos taisyklės.

Brodvėjuje pastatyta „Čikaga“ įvertinta šešiais „Tony“, dviem „Olivier“ bei „Grammy“ apdovanojimais.

Kriminalinis šou

Miuziklo režisierė Rūta Bunikytė teigė, jog pirmą kartą Lietuvoje statoma „Čikaga” bus ekspresyvus ir ryškus šou, kuriame dalyvaus didžiausios šalies miuziklo žvaigždės.

„Tai tikrai bus interpretacija, tačiau ne šiuolaikinė. Stengiamės stilizuoti originalų laikmetį bei atskleisti J.Kanderio muzikoje slypinčias Čikagos miesto kriminalinio pasaulio subtilybes. Tai bus stilingas, seksualus, ekspresyvus kriminalinis šou“, – žadėjo miuziklo režisierė R.Bunikytė.

„Šis pasakojimas – apie tai, ką su žmogumi padaro šlovė, – jam nebelieka nieko šventa, nebesvarbu, per kieno galvą lipti. Svarbu tik būti pirmuosiuose laikraščių puslapiuose“, – taip miuziklą apibūdino pagrindinį Roxie Hart vaidmenį kurianti Kauno muzikinio teatro artistė Gabrielė Bielskytė.

Jos teigimu, šis vaidmuo reikalauja savyje atrasti naujų spalvų, o miuziklas – jos ypač mėgstamas žanras.

„Iki šiol miuzikluose kūriau tik tragiško likimo dramatinius personažus, todėl Roxie Hart vaidmuo man yra visiškai naujas amplua. Tai mano pirmas charakterinis vaidmuo ir tai man – didžiulis iššūkis“, – sakė G.Bielskytė.

Naujos spalvos

Kito ryškaus vaidmens – Velmos Kelly – atlikėja Oneia Kunsunga-Vildžiūnienė tvirtino, kad darbas miuzikle jai ypač artimas – tai galimybė sujungti net kelias mėgstamas sritis – teatrą, muziką ir šokį.

„Man labai patinka, kad čia susipina ir vaidyba, ir šokis, ir dainavimas. Žinoma, sujungti visa tai nėra lengva, bet labai įdomu, o kai įdomu – viską gali padaryti! Iki „Čikagos“ premjeros dar yra šiek tiek laiko, bandome organiškai sujungti šias sritis, – štai kalbu ir staiga imu dainuoti, bet ne šiaip gražiai sudainuoju dainą, o tęsiu mintį, tik ne kalbėdama, o dainuodama. Tai vis dėlto yra aktorinis meistriškumas, tik veikiantis truputį kitokiu principu. Vis tiek tekstu turi pasakoti istoriją – jį sakyti ar išdainuoti“, – kalbėjo O.Kunsunga.

Velmos Kelly vaidmuo – ikoniškas, jį yra sukūrusi ir garsi Holivudo aktorė Catherine Zeta-Jones. Lietuviškoji Velma Kelly O.Kunsungai atveria platų interpretacijos lauką, ją kurti, aktorės teigimu, labai smagu: „Mano Velma Kelly nebijo rizikuoti, ji smarki, alkana, ryški. Galima iš jos kai ko ir išmokti, kažką savyje atrasti ir leisti toms savybėms keroti. Pavyzdžiui, egoizmui, kurį gyvenime gesiname, bandome su juo kovoti, nes tai nėra graži savybė, o čia galima leisti jam būti – tai yra smagu, tačiau reikalauja drąsos, bet aš ir nebijau į personažą įvesti tamsesnių spalvų.“

Šoks stepą

Pagrindiniu vyrišku advokato Billy’o Flynno vaidmeniu dalysis du žymūs atlikėjai – Vaidas Baumila ir Rokas Spalinskas. Klaipėdos muzikinio teatro artistas R.Spalinskas sakė, kad toks vaidmuo jam labai įdomus.

„Jeigu lyginčiau save su Billy’u Flynnu, panašių savybių nerasčiau, bet tai nieko nekeičia, juk įsigilinęs į personažą scenoje turi tapti juo. Billy’s Flynnas – yra savosios srities profesionalas, teisininkas, nepralaimėjęs nė vienos bylos, ginantis klientus teisme bet kokiais būdais. Vienintelis jo tikslas – apginti kaltinamąjį. Jis suvokia savo galią, žino, kad yra geriausias ir kad gali užsidirbti daug pinigų – tai yra viskas, ko jam reikia“, – pasakojo artistas.

R.Spalinsko teigimu, sunkiausia dirbant „Čikagoje“ – specifinės technikos reikalaujantys legendiniai Brodvėjaus numeriai, stepas. Nors tai nelengva, tik keldamas kartelę sau, artistas gali tobulėti.

„Sudėtinga, nes kaskart susiduri su tuo, ko niekada nedarei. Tarkime, šiuo atveju – Billy’o Flynno stepo žingsneliai. Tai yra specifinis šokio stilius, kuriam įvaldyti reikia laiko. Taigi susidūriau su situacija, kai reikia šokti stepą, kuris man yra visiškai naujas dalykas, ir kartu dainuoti. Tai yra kartelės pakėlimas sau. Procesas sunkus, bet kitaip atlikėjas netobulėja“, – mano R.Spalinskas.

Smagus kūrinys

Miuziklo muzikos vadovas ir pagrindinis dirigentas – garsus vokalo specialistas, profesorius iš Didžiosios Britanijos Derekas Barnesas. Jam miuziklas „Čikaga“ įdomus tuo, kad yra žinomas visame pasaulyje ir labai malonu jį atlikti.

„Jis ikoniškas ir populiarus. Siužete susipina komedija ir tamsa. Tai linksmas, energingas kūrinys, jį labai smagu diriguoti“, – teigė D.Barnesas.

Pirmą kartą Lietuvoje pristatomame miuzikle „Čikaga“ taip pat dainuos Dominykas Vaitiekūnas, Kristina Jatautaitė, Edita Bodrovaitė, Beata Ignatavičiūtė, Tadas Jakas, Judita Butkytė-Komovienė ir kiti.

„Čikagos“ scenografė – Renata Valčik, choreografė – Inga Briazkalovaitė, šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas, spektakliui kostiumus kuria įvaizdžio namai HOUSE OF KIKIMARA.

Miuziklas „Čikaga“ gruodžio 7 d. – Klaipėdos „Švyturio“ arenoje, gruodžio 20 d. – Šiaulių arenoje, gruodžio 22 d. – „Žalgirio“ arenoje Kaune.