Kino juosta jau rytoj bus pristatyta Kanadoje, Vinipege, vykstančiame festivalyje „The Architecture + Design Film Festival“. Kasmetinis kino renginys pristato kritikų pripažintus filmus, kuriuose pagrindinis dėmesys skiriamas architektūros ir dizaino svarbai kasdieniame gyvenime.

„Kaunas 2022” komanda modernistinę architektūrą, laukiančią UNESCO įvertinimo, nutarė įprasminti specialiame filme dar 2019-aisiais. Šis kūrybinis procesas buvo patikėtas pripažintai Airijos menininkei A.Barry, prestižinio „Golden Fleece“ apdovanojimo laureatei, kurios darbai eksponuojami muziejuose, šiuolaikinio meno centruose ir privačiose galerijose visame pasaulyje.

Menininkės kūrybinis procesas paremtas bendruomenės įtraukimu: siužetas paremtas miestiečių papasakotomis istorijomis, kauniečiai tapo veikėjais ir filme. Siurrealistiškos „Klostės“ sujungė miesto paveldą, istoriją ir kauniečių fantastines noveles.

Meninio architektūros filmo pavadinimas – tai tarpukario architektūroje besikartojančių elementų metafora ir kūrybinis procesas: vaizdas sukonstruotas įvairiomis animacijos ir videomontažo technikomis, sudėtas iš tūkstančių nuotraukų.

Jame istorijos lankstosi tarp istorijų, pastatai tarp pastatų. Žiūrovas drauge su personažais prasmunka į pastatų interjerus, žvalgosi į tipiškus suapvalintus Kauno langus, elegantiškas laiptinių duris, žiūrinėja lubas tarsi gulėtų ant kilimo su smilkstančia cigarile tarp pirštų.

Lietuvos žiūrovai architektūros filmą kino teatruose galės išvysti jau rudenį. Pirmasis pristatymas numatomas rugsėjo 21-ąją ten, kur filmas ir gimė, – Kaune, duris šiemet atvėrusiame atsinaujinusiame kino centre „Romuva“. Vėliau jis keliaus po kino teatrus visoje Lietuvoje.

Filmo kūrimą inicijavo ir rėmė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programa „Modernizmas ateičiai“.

2022-ųjų programa turtinga ryškiomis asmenybėmis, garsiais meno pasaulio vardais ir premjeromis, o vienas akcentinių metų renginių visuomenei bus pristatytas titulo atidarymo savaitgalį – tai Kauno architektūros ir jos konteksto svarbą atskleidžianti tarptautinė paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“, kurią galima pavadinti ir to paties programos pavadinimo finaliniu akcentu.

Parodoje – daugiau nei dvidešimt menininkų ir architektų iš penkių šalių, kalbančių apie modernizmo paveldo likimą šiuolaikiniuose Europos miestuose, tarp jų ir Kaune, kuris demonstruoja tvirtą lyderystę modernizmo paveldo populiarinimo ir tyrimų srityje pasaulyje.

„Tarptautinės parodos turiniu siekiama pakurstyti šiuolaikinio miestiečio smalsumą ir architektūrinę vaizduotę bei kūrybiškais būdais stiprinti emocinį ryšį su XX amžiaus architektūros palikimu Kaune, Europoje ir pasaulyje. Pasitelkdami įvairias menines formas, kūrėjai pristato modernizmą kaip reiškinį ir ieškodami kultūrinių nuorodų, interpretuoja ir šiuolaikiškai atskleidžia pastatų istorijas, estetinius sprendimus ir politinius kontekstus. Parodoje šie mikropasakojimai siejami su asmenybėmis (architektais, statytojais, gyventojais), jų kasdienybe ir likimais. Juose, tikiu, kad atpažinsime ir save“, – apie parodą kalbėjo kuratorė Viltė Migonytė-Petrulienė.

M. Plepio nuotr.

„Modernizmas ateičiai 360/365“ – paroda, kupina prasmingo simbolizmo ne tik turiniu, bet ir savo forma: ekspozicija įrengta Kauno centriniuose pašto rūmuose, kurie laikomi ikoniniu modernizmo architektūros simboliu Kaune. Visuomenei vėl atveriamas modernistinis pastatas yra tapęs kūrybinio įkvėpimo šaltiniu ne vienam kūrėjui, o eiliniam kauniečiui kuria puikiai suprantamą ir pajaučiamą betarpišką ryšį su modernizmo paveldu. Apie svarbą simbolizmui „signalizuoja“ ir parodos pavadinime užkoduotos prasmės: skaičius 360 – aliuzija į visas galimas modernizmo perspektyvas – kultūrines, politines, ekonomines, o skaičius 365 referuoja į kasdienybę ir, tuo pačiu, skatina atkreipti dėmesį į kasdienybės paveldą, esantį tarp mūsų.

Kaip teigė parodos kuratorė, parodoje pristatomi kūrėjų darbai nebus vienintelė „duoklė“, įprasminanti modernizmo architektūros vertybinę svorį, – sausio 22 dieną bus anonsuojamas airių menininkės Aideen Barry 64 minučių trukmės nebylus filmas „Klostės“, kurį kūrėja sukūrė kartu su Kauno gyventojais. Tai – ne tiesiog dar vienas pasakojimas apie Kauną, „Klostės“ savaime yra išskirtinis meno kūrinys, įkvėptas Kauno modernizmo. Šviesos ir vaizdo instaliacijos, įkvėptos filmo apie Kauno modernizmą „Klostės“ motyvų, bus demonstruojamos ant kino centro „Romuva” bei istorinio pastato „Pienocentro“ sienų, o filmo premjera numatoma šių metų vasarą.

M. Plepio nuotr.

Paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“ duris lankytojams atvers jau sausio 22 d., iškart po didžiojo Europos kultūros sostinės atidarymo – 20.30 val.

„MoFu 360/365“ – tai dvejus metus truksiantis, Europos Sąjungos programos „Kūrybiška Europa 2014–2020“ finansuojamas tarptautinis projektas.

Lietuvos ir kitų Europos šalių architektūrinio palikimo ir įvairovės klausimais rugsėjo 12–13 d. buvo diskutuojama Kaune vykusioje tarptautinėje konferencijoje "Modernizmas ateičiai". "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" organizuota konferencija subūrė pranešėjus iš įvairių Europos šalių – profesionalai dalijosi patirtimi, aptarė modernizmo ateities vizijas ir šios architektūros reikšmę šiandieniame pasaulyje.

XX a. atspindžiai

Europos kultūros paveldo metams skirtos konferencijos mokslinio komiteto nario dr. V.Petrulio teigimu, kalbant apie modernizmą, svarbu suvokti, kad tai yra daugialypis reiškinys.

"Šios architektūros nederėtų išimtinai sieti su viena stilistine mokykla, pavyzdžiui, bauhauzu. Susipindami įvairūs idėjiniai ir estetiniai sluoksniai leidžia suvokti modernizmą kaip polifoninį reiškinį. Todėl svarbu pažinti ne tik didžiųjų miestų ir architektūros meistrų palikimą, bet ir vadinamąją paribių architektūrą, kuri yra svarbi šio daugiasluoksnio paveikslo dalis", – sako jis.

Pasak architektūrologo, kalbant apie tarpukario Kauno architektūrą, ypač svarbi ir jos politinė žinutė. Sostinės perkėlimas ir laikinojoje sostinėje prasidėjęs statybų bumas liudija apie trapią to meto geopolitinę situaciją ir nepalenkiamą žmonių optimizmą kuriant ateitį. "Lenkų profesorius Jacekas Purchla yra pasakęs, kad tuo metu valstybių sienos keitėsi greičiau nei žmonių mentalitetas. Šis posakis ypač tinka po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusioms ar atsikūrusioms valstybėms ir jų architektūrai", – pastebi V.Petrulis.

Statybų bumo Europoje tarpukariu temą konferencijoje vystė ir svečias iš Londono Bartleto architektūros mokyklos – Edwardas Denisonas, tyrinėjantis modernizmą už Vakarų Europos ribų. "Kauno atvejis yra unikalus – įsitikinęs V.Petrulis. – Atsikūrusi Lietuva buvo neturtinga valstybė, tačiau netgi neturėdama pakankamų finansų ir resursų, bei vildamasi greitai susigrąžinti Vilnių, sugebėjo sukurti jaukų ir funkcionalų miestą. Net ir atgavus istorinę sostinę, buvo girdima nuomonių, esą geriau pasilikti Kaune, nes čia yra patogu gyventi", – atskleidė architektūros tyrėjas.

Tapatybės dalis

Pastaraisiais dešimtmečiais Kauno tarpukario pastatų vertė miesto gyventojų buvo kiek užmiršta, o jie patys neretai apgadinami įvairiais remontais. Vis dėlto parodų, diskusijų, konferencijų ir ekskursijų gausa privertė kauniečius kitomis akimis pažvelgti į modernizmo pastatus ir tinkamai įvertinti tarpukario paveldą. Tačiau kaip Kauno modernizmą pristatyti pasauliui? Juk globaliame kontekste Kauno modernizmo pastatai nėra išskirtiniai.

Privalome ne tik saugoti ir konservuoti praeities artefaktus, bet, remdamiesi praeitimi, kūrybiškai ir atsakingai žengti į šiandieną.

"Pasaulyje turbūt nėra miesto, kuriame nebūtų modernizmo pastatų, tačiau jie dažniausiai pasimeta įvairių stilių maišalynėje, – atskleidžia V.Petrulis. – Kaunas unikalus tuo, kad visa pagrindinė jo dalis pastatyta modernizmo dvasia. Šiandien Kaune turime išlikusius kelis tūkstančius pastatų, kurie alsuoja tarpukario laikotarpiu. Būtent ši visuma – jaukus, žmogui lengvai suvokiamas mastelis, architektūros ir gamtinės aplinkos ryšys (ko verta ant šlaito iškilusi ir miestą vainikuojanti miesto karūna – Prisikėlimo bažnyčia!) miestą išskiria tarptautiniu mastu", – situaciją paaiškino jis.

Ženkliai padidėjusį kauniečių susidomėjimą miesto architektūra tyrėjas vadina didžiausia sėkme siekiant tarptautinio pripažinimo. "Kalbant apie paveldą, svarbu ne tik pastatai, bet ir jais besirūpinančios bendruomenės. Europos paveldo ženklo komisija, UNESCO – šios ir panašios organizacijos ieško miestų, kurių gyventojams paveldas būtų dalis jų identiteto. Džiugu, kad modernizmas pamažu tampa svarbiu mūsų tapatybės komponentu."

Architektūrologas pabrėžia, kad nereikėtų pamiršti ir fakto, kad  Kauno tarpukario pastatai į paveldo sąrašus pirmą kartą įtraukti dar 1972 m. – praėjus tik 40 metų po jų statybos. Tokių atvejų retenybė taip pat signalizuoja apie Kauno išskirtinumą. "Paprastai į tokius sąrašus įtraukiami gotikiniai, renesanso ar baroko statiniai. Tai, kad aštuntajame dešimtmetyje buvo atkreiptas dėmesys į tame pačiame amžiuje statytus pastatus, be abejo, yra neįprasta", – pastebi V.Petrulis.

Pasisemti patirties

Konferencijoje "Modernizmas ateičiai" pranešėjai iš Vokietijos, Čekijos, Lenkijos, Izraelio, Turkijos ir kitų šalių diskutavo modernizmo architektūros įvairovės klausimais, aptarė netradicinių sprendimų paieškos problematiką kultūros paveldo saugojimo kontekste. Pasak V.Petrulio, visos šalys susiduria su panašiais ir kartu skirtingais iššūkiais. Siekiama kritiškai pažiūrėti į XX a. ir jo architektūrą, inovatyviau pažvelgti į paveldo išsaugojimo klausimus.

Buvo dalytasi ir sėkmės istorijomis, atskleidžiamos gerosios patirtys. "Džiugu, kad Kaunas palaipsniui pats tampa sėkmės istorija. Ne tik kviečiamės užsienio praktikus mums papasakoti apie savo patirtis, bet galime ir patys jiems suteikti atgalinį ryšį, – esama padėtimi pasidžiaugė architektūrologas. – Tampame platesnio, europinio paveikslo dalimi – ne tik mokomės iš kitų miestų, bet ir jie seka mūsų pavyzdžiu."

Nors didžiausias dėmesys konferencijoje buvo skiriamas modernizmo architektūrai, buvo paliesti ir kiti paveldo klausimai. Prisiminta mažo Gdynės miestelio Lenkijoje virsmo dideliu uostamiesčiu istorija, aptarti iššūkiai, su kuriais susidūrė Tel Avivas, siekdamas išvengti pragaištingų pokyčių.

Didžiulio dėmesio sulaukė prof. Ines Weizman iš Veimaro Vokietijoje pranešimas. Po ilgų archyvinių tyrinėjimų Kinijoje, Ordos mieste, buvo pastatyta žinomo XX a. architekto Adolfo Looso gyvenamojo namo kopija. Toks radikalus projektas iškėlė klausimą apie materialaus autentiškumo svarbą šių dienų kontekste.

"Pateiktojo pavyzdžio jokiu būdu nereikėtų suprasti kaip skatinimo kurti tarpukariu neįgyvendintų projektų ar neišlikusių pastatų kopijas. Tokie atvejai parodo, kad į palikimą galima žvelgti kūrybiškai", – mąsto V.Petrulis.

"Kaunas 2022" planuose – kvietimas menininkams, kūrėjams ir įvairių bendruomenių nariams kalbėti apie tai, ką mes galime sukurti šiandien. "Norime, kad paveldosauga įgytų labiau eksperimentinį charakterį. Galima šiam tikslui pasitelkti menus, muziką, urbanistines intervencijas, socialines inovacijas ar kitas sritis – tai labai svarbus ateities uždavinys. Kultūros sostinės požiūris į paveldą negali būti toks pat kaip Kultūros paveldo departamento, kuris įpareigotas saugoti ir skleisti žinią apie praeityje sukurtas vertybes. Kultūros sostinė turėtų atviriau kalbėti apie dabartį, kvestionuoti nusistovėjusias praktikas, kurti naujas vertes", – atkreipė dėmesį architektūrologas.

Jis pabrėžė, kad miesto paveldu turi rūpintis ne tik institucijos, bet ir bendruomenė. Anot jo, svarbu, kad paveldas taptų platesnio kultūrinio lauko dalimi.

"Daug kalbėjome apie menininkus ir kūrėjus, kurie, pasiremdami modernizmu, kuria naujus meninius projektus. Konferencijos metu buvo eksponuojamas vienas iš tokių atvejų – grupės "Celsius 273" sukurta juvelyrinių dirbinių paroda, įkvėpta Kauno modernizmo. Siekiame eksperimentinės paveldosaugos koncepciją paskleisti plačiai. Juk svarbu ne tik pristatyti istoriją tokią, kokia ji buvo, bet ir sukurti kažką dabartyje. Privalome ne tik saugoti ir konservuoti praeities artefaktus, bet, remdamiesi praeitimi, kūrybiškai ir atsakingai žengti į šiandieną. Konferencija pirmiausia buvo skirta ne pasisemti konkrečių pavyzdžių, kaip kas nors buvo įgyvendinta, ir patiems pulti daryti taip pat, bet praplėsti požiūrį ir pradėti į modernizmą žiūrėti atviriau, novatoriškai", – diskusijų svarbą nusakė V.Petrulis.

Su viena iš būsimų modernizmo architektūrai dedikuotos tarptautinės konferencijos "Modernizmas ateičiai", Kaune vyksiančios rugsėjo 12–13 d., pranešėjų, kalbėjome apie jos patirtis dalyvaujant meno viešosiose erdvėse kūrimo projektuose, iššūkius, kurie juos lydi ir naudą, kurią jie atneša bendruomenei.

– Dirbdama ne tik imatės labai skirtingų meninių technikų, bet ir gvildenate labai įvairias temas: neramumo būsenas, feministinę kritiką, kūno ir aplinkos santykį ir t.t. Kaip pasirenkate savo darbų siužetus?

– Mano darbai įkvėpti tikrų išgyvenimų, ypatingai jausenos, kad esu kitokia. Juos įgyvendindama imuosi labai skirtingų vaidmenų: esu savo darbų protagonistė, kinematografė, režisierė ir redaktorė. Tokiam sprendimui didelės įtakos turi ekonominės galimybės – tiesiog negaliu pasamdyti gausybės įvairių sričių specialistų. Kita vertus, būtent tai man leidžia tyrinėti valdžios sampratą. Kaip menininkė aš turiu visapusišką laisvę savo darbų atžvilgiu. Filmavimo kamerą kontroliuoju nuotoliniu būdu. Tai kuria daug pastangų nereikalaujančios magijos įspūdį, nors iš tiesų yra įpareigojantis ir kone beprotiško įdirbio reikalaujantis procesas. Nepaisant to, visus savo darbus kuriu su didele meile.

Menininkas privalo užtikrinti bendruomenės narius, kad jis gerbs jų kultūrinį paveldą net ir mėgindamas sukurti, pristatyti kažką naujo vizualios kultūros srityje.

Tematine prasme mane ypatingai domina istorinės figūros, kurios buvo nustumtos į istorinio ir vizualios kultūros kanono paribius. Savo darbuose dažnai jas įkūniju permąstydama tai, kaip jos elgtųsi kitokiame laiko ir erdvės kontekste. Ypač domiuosi moterų figūromis, kurioms kliuvo istorinės amnezijos dalia. Mano darbų esmė – istorinių faktų permąstymas, skatinantis žiūrovą susimąstyti apie tai, kokia iš tiesų trapi yra tiesa. Tokius siužetus renkuosi vildamasi kvestionuoti pasaulio nelygybę ir iš anksto apspręstas lyties ir identiteto sąvokas.

– Jūsų darbai dažnai įvardijami kaip keisti ir fantasmagoriški, tačiau net ir kalbėdama apie rimtus dalykus, darote tai su savotišku humoru ir ironija. Kodėl renkatės šmaikščią raišką?

– Humorą naudoju siekdama nuginkluoti žiūrovą. Tam tikra prasme kai kurie mano filmų siužetai siejasi su užgauliojimais, psichologinėmis būklėmis ir mirtimi. Humoras tarsi pašalina visus žiūrovo šarvus ir išprovokuoja pamąstyti apie šias problemas. Šią mano darbų techniką būtų galima prilyginti kognityviniam disonansui: pradžioje žiūrovai yra įtraukiami ir sudominami, tačiau vėliau pirminis linksmas kūrinio įspūdis sugriaunamas – tai išmuša žiūrovus iš vėžių. Manau, kad mano darbai dažnai atlieka antidepresantų vaidmenį. Juose galime justi užkoduotą beketišką mantrą: "Nebegaliu tęsti. Tęsiu."

– Esate įgyvendinus ir viešojo meno projektų, kurie tiesiogiai paveikė aplinką, nors ir laikinai. Kokiais būdais permąstote aplinką savo darbuose?

– Myliu iššūkius, todėl man ypač patinka dirbti viešojo meno sferoje, kurioje jų netrūksta, sudėtinga yra sukurti kažką efemeriško, tačiau galinčio užvaldyti vietinių žmonių vaizduotę ir padėti pajusti tikras patirtis. Man, kaip menininkei, labai įdomu matyti meną už baltojo meno galerijų kubo ribų. Labai svarbu, kad menas būtų prieinamas naujoms auditorijoms, skatintų diskusijas apie vizualią kultūrą ir jos vaidmenį mūsų visuomenėje.

2014 m. buvau pakviesta dalyvauti projekte "Kintantys keliai" (angl. Changing Tracks, www.changingtracks.eu). Šio projekto metu man buvo patikėtos trys viešosios erdvės ES šalyse: Mėjo grafystėje (Airija), Nortamptonšyre (Didžioji Britanija) ir Katalonijoje (Ispanija). Visas tris erdves kadaise vagojo dabar užmirštos geležinkelio linijos. Norėjau prisiminti pamirštas šių vietų istorijas ir permąstyti jas per vienos seniai pamirštos rašytojos, kovotojos už moterų teises ir ekonomikos profesorės Lillias Cambell-Davidson prizmę. Siekdama įgyvendinti šį viešojo meno projektą, bendravau su bendruomenėmis, mokyklomis, istorikais, labdaros organizacijomis, miesto valdančiaisiais. Tai buvo didžiulės apimties projektas, smarkiai priklausantis nuo vietinės bendruomenės, kuriai jis buvo skirtas. Projektas susilaukė nenusakomos sėkmės. Mano įgyvendintos meninės intervencijos paliko didelį įspaudą bendruomenių ir žmonių, kurie mane palaikė, atmintyje.

– Su kokias iššūkiais susiduriate dirbdama viešojo meno projektuose?

– Tikru iššūkiu gali virsti pastangos įgyvendinti projektą skirtą ne meno auditorijoms. Labai svarbu sukurti patikimą ryšį tarp menininko ir vietinės bendruomenės, todėl menininkas privalo užtikrinti bendruomenės narius, kad jis gerbs jų kultūrinį paveldą net ir mėgindamas sukurti, pristatyti kažką naujo vizualios kultūros srityje.

Daugeliu atveju didžiausiu iššūkiu tampa derybos su vietine valdžia, kurią tenka įtikinti, kad tai, ką menininkas daro, turi vertę ir net pasibaigus projektui gyvuos kultūrinėje atmintyje. Taip pat labai svarbu, kad vietinė bendruomenė nebūtų nustumta į šalį ir galėtų įsitraukti į kūrybinį procesą. Nuo pat pradžių svarbu sutarti dėl bendros naudos ir iššūkių, nepamirštant, kad menininkas nėra socialinis darbuotojas, sprendžiantis bendruomenės problemas. Pamažu darosi sunku kurti ambicingus meno darbus, nes jiems skiriamas finansavimas nėra pakankamas, tikimasi, kad menininkai gali dirbti nesitikėdami atlygio. Esu dalyvavusi projektuose, kuriuose kone erezija laikytas atlygis už menininko darbą. Manau, kad taip nutinka dėl vyraujančio mąstymo, jog menininkai kuria meną, nes jiems paprasčiausiai patinka būti menininkais. Bet ir menininkai privalo užsidirbti pragyvenimui, mokėti mokesčius, pirkti batus savo vaikams. Meną reikia vertinti, jis neatsiranda vakuume, todėl didžiausias iššūkis su kuriuo susiduriu kone kiekviename projekte, – neadekvatus vilčių ir realybės santykis.

– Ar tikite, kad menas gali paskatinti žmones labiau vertinti savo aplinką ir geriau suprasti istorinę jos vertę?

– Taip. Manau, kad menas, stimuliuojantis žmonių vaizduotę ir atliepiantis visuomenės interesus, yra geriausias istorinių debatų, kultūrinio susidomėjimo ir pasididžiavimo aktyvatorius.

– Papasakokite daugiau apie savo bendradarbiavimą su bendruomenėmis? Kodėl jums, kaip menininkei, tai svarbu?

– Kiekvienas mano darbas skirtas vienokiai ar kitokiai auditorijai. Kai kurie mano darbai sukurti drauge su bendruomenėmis ir kartais jų įsitraukimas yra esminis kūrinio elementas. Nemanau, kad menas turėtų būti skirtas tik tam tikrai visuomenės grupei, jis turėtų būti prieinamas visiems. Gebėti patirti meną ir būti kūrybiškais – prigimtinės mūsų teisės. Man svarbu dirbti su bendruomenėmis, kurios dažnai nustumiamos į visuomenės paribius, arba tomis, kurios užsiima tikrai įdomia veikla, tačiau kurių balsas dažnai lieka neišgirstas. Man įdomu, kaip menas gali suaktyvinti šias bendruomenes per kūrybos procesus.

– Skaitysite pranešimą pirmojoje modernizmo architektūrai dedikuotoje konferencijoje Kaune. Ko galime tikėtis ir kodėl verta ją aplankyti?

– Tai bus unikali galimybė išgirsti įdomių idėjų vizualios kultūros srityje, kurios ypač svarbios projekto "Kaunas – Europos kultūros sostinė (KEKS) 2022" kontekste. Kai kurie modernizmo architektūros pavyzdžiai, idealai ir filosofijos kilę iš Kauno, todėl ši konferencija – puiki galimybė išgirsti didžius protus ir menininkus dalijantis idėjomis ir permąstyti ateities pasiūlymus. Bus ypač įdomu išgirsti, kaip į visą KEKS procesą bus įtraukiamos bendruomenės ir kaip projekto veiksmai pasieks pakraščiuose esančias bendruomenių grupes: jaunus žmones, neįgaliuosius, senolius, pabėgėlius. Tai bus proga pamąstyti, ką tai sako apie kultūrą ir apie tai, kas mes esame kaip europiečiai ir kaip asmenybės.

Tai – ne vienintelis Kaune dirbančių architektų projektas šią vasarą. Birželio 25-29 dienomis „Kaunas 2022“ programa „Modernizmas ateičiai“ į Kauną sukvietė dvi dešimtis architektūros ir paveldosaugos studentų bei specialistų iš kelių užsienio šalių. Beveik savaitę užsieniečiai ir prie jų prisijungę lietuviai tyrinėjo keturis Kauno centro kvartalus ir rengė jų ateities vizijas. „Office De Architectura“ architektai tapo mokyklos dėstytojais, o apie tai, ką tiksliau veikė istoriniame „Pienocentro“ pastate, kur vyko dirbtuvės ir paskaitos, bei keturiuose centro kvartaluose, pasakoja A. Ropolas, kuris yra ne tik praktikuojantis architektas, bet ir kritikas bei žurnalistas.

– Koks buvo jūsų vaidmuo programos „Modernizmas ateičiai“ vasaros mokykloje – ar daugiau talkinote iš užsienio atvykusiems dėstytojams, ar dirbote su studentais?

– Vasaros mokykloje teko dirbti kartu su Edward Denison ir Hannah Corlett, mokytojais iš Didžiosios Britanijos, Bartleto architektūros mokyklos (Londono universiteto koledžas). Lietuviškoji komandos dalis atliko visą pasiruošimą, parinko nagrinėjimui tinkamus kvartalus, surinko medžiagą, parengė aprašymus, o svečiai iš Jungtinės Karalystės siūlė proceso eigą, užduotis studentams ir planavo pateikimą. Proceso metu man teko padėti tiek patiems studentams, tiek Edwardui ir Hannah patariant dėl vietos specifikos, siūlant atkreipti dėmesį į mažiau pastebimus vietos niuansus ir ypatybes.

– Ko jūs pats, jūsų kolegos išmokote iš vasaros mokyklos dalyvių? Kokie metodai, pristatyti britų, jums buvo nauji, pasirodė vertingi?

Ši mokykla buvo įdomi patirtis tiek man, tiek visai komandai. Ypač sužavėjo Bartleto mokytojų nuoširdus atsidavimas ir profesionalus požiūris. Jie čia atvažiavo nusiteikę dirbti ir netausodami jėgų bandė kuo daugiau savęs atiduoti studentams. Vertingiausia turbūt buvo stebėti jų greitą reakciją į besikeičiančias situacijas ir lankstumą. Procesas ir pateikimo reikalavimai kito organiškai, matant dalyvių stipriausias ir silpniausias savybes. Kas pusdienį buvo iš naujo aptariamas teisingiausias kelias siekti rezultato.

Dauguma vasaros dalyvių buvo ne architektai – paveldosaugininkai, sociologai, kultūros ir nekilnojamojo turto specialistai, todėl buvo įdomu bandyti atrasti visiems suprantamą kalbą ir metodiką. Dalyvių įvairovė leido diskutuoti architektams neįprastomis temomis ir bandyti į aplinką žiūrėti akcentuojant nebūtinai architektūrinius elementus.

– Kaip manote, ar tokia mokykla turėtų vykti kasmet? Ar pakako visuomenės įsitraukimo, susidomėjimo, o gal tai nebuvo vienas tikslų?

– Ši vasaros mokykla buvo pirmoji. Tik pasibaigus pristatymams prasidėjo kalbos apie pasirengimą dar didesnei ir ambicingesnei mokyklai kitąmet. Kaunas turi daug ką pasiūlyti užsienio specialistams ir tai labai aiškiai pasimatė šios projekto metu, todėl būtų prasminga ateinančius keletą metų rengti tokią vasaros mokyklą.

Visos vasaros mokykloje pasiūlytos idėjos iš esmės yra realios. Tai buvo vienas iš tikslų – kurti ne tik smagias utopijas, tačiau šalia galvoti apie racionalumą, žmonių srautus, triukšmo lygius, parkavimo problemas ir galimą ekonominę logiką.

Visuomenės įsitraukimas nebuvo esminis pirmosios mokyklos tikslas. Proceso metu mes bendravome su Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos, savivaldybės atstovais, aplankėme keletą modernistinių namų ir butų, bendravome su jų gyventojais. Pati mokykla buvo tik pirmas žingsnis platesnių diskusijų link, tačiau jos rezultatus visuomenei planuojame pristatyti vėliau. Taip pat su jais supažindinsime rugsėjį vyksiančios mokslinės konferencijos „Modernizmas ateičiai“ dalyvius.

– Gal galėtumėte tiems, kuriems neteko dalyvauti parengtų idėjų pristatyme, trumpai papasakoti, kuo jums patiko, pasirodė vertingos kiekviena jų? Ar jos įgyvendinamos?

– Visos vasaros mokykloje pasiūlytos idėjos iš esmės yra realios. Tai buvo vienas iš tikslų – kurti ne tik smagias utopijas, tačiau šalia galvoti apie racionalumą, žmonių srautus, triukšmo lygius, parkavimo problemas ir galimą ekonominę logiką.

Keturios komandos pateikė keturias idėjas, kurios gali būti replikuojamos skirtinguose kvartaluose. Pirmoji komanda siūlė miesto centro tankinimo idėją, kaip vienoje vietoje galima suderinti intensyvius žmonių srautus ir ramų, privatų gyvenimą. Antroji vertė pažvelgti į žaliuosius Kauno šlaitus ir siūlė kurti naują gyvenamąjį kvartalą šlaite su bendruomenės erdvėmis V. Putvinskio gatvės kiemuose. Trečioji komanda domėjosi neužstatytų erdvių potencialu miesto centre ir svarstė galimybę sukurti naują slaptą parką vieno kvartalo viduje, tankinant kvartalo perimetrą. Ketvirtoji komanda abejojo Kauno centro kvartalų dydžiu ir siūlė padalinti vieną jų pusiau, taip atveriant vidinę erdvę naujoms galimybėms.

Visos šios idėjos yra aktualios ir svarbios Kaunui, todėl verta rimtai galvoti apie tolimesnį jų vystymą.

– Ar smarkiai skiriasi tai, kaip Kauną mato lietuviai, ir kaip – atvykėliai profesionalai, kurie, neretai apie šį miestą žino visai nedaug arba nieko? Ar lietuviai „savininkiški“, tai yra, ar buvo bandymų koreguoti pirmąjį įspūdį?

– Dalis lietuvių buvo iš kitų miestų, todėl taip pat galėjo žvelgti į aplinką naujomis akimis. Galbūt užsieniečiai yra šiek tiek jautresni kai kurioms detalėms, kurios mums atrodo tokios įprastos, kad mes jų net nepastebime. Kai kurios komandos kalbėjo apie kioskus ir senas pašto dėžutes – elementus, kurių lietuviai gali nė nepastebėti.

Mokykla dirbo tik penkias dienas, todėl norėdami kuo efektyviau siekti rezultato, mes iš anksto pateikėme tam tikras kryptis, kurios turėjo padėti dalyviams atrasti miestą negaištant laiko klajonėms tamsoje. Tačiau dalyviai galėjo laisvai interpretuoti mūsų pateikiamą informaciją ar siūlymus versti aukštyn kojomis, todėl, nors turėjome įtakos pirmajam įspūdžiui, rezultatai priklausė nuo dalyvių.

– Kuris pastatas ar kompleksas, jūsų nuomone, Kaune šiuo metu reikalauja didžiausio dėmesio ir pastangų?

– Visiškai apleista tema yra Vilijampolė ir jos medinis paveldas. Tai neįtikėtinai daug potencialo ir istorijos turintis miesto rajonas. Galbūt tai ne visai siejasi su modernistinio miesto tema, tačiau ten vyko daugybė įdomių procesų, kurie gali padėti išryškinti įvairiaspalvę miesto istoriją, apimančią daug daugiau nei tik viduramžius ir progresyvųjį modernizmą.

– Ar yra receptas, kuris žodį „paveldas“ padarytų patrauklesniu verslininkams, NT vystytojams?

– Apie tai mes daug diskutavome mokyklos metu. Verslininkams labai svarbu gera infrastruktūra, įskaitant ir automobilių parkavimo klausimą, kurio dažnai neįmanoma įgyvendinti nežiūrint į aplinką kompleksiškai.

Paveldo pastatai galėtų tapti patrauklesni, jeigu miestų centruose išdygtų koncentruotos daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės, skirtos dirbantiems paveldo pastatuose. Taip pat kalbėjome apie įvairius mechanizmus, kurie užtikrintų finansinį medinių pastatų patrauklumą. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse pastatai turi oro teises, kurias gali perleisti kitiems pastatams. Jeigu mediniai pastatai taip pat turėtų išskirtines teises, kurias galėtų parduoti, tuomet jie galbūt taptų labai patrauklūs investuotojams.

– Kauno modernizmo architektūra jau įrašyta į UNESCO preliminarųjį sąrašą, tikimasi, kad per keletą metų ji gaus vietą ir pagrindiniame Pasaulio paveldo sąraše. Kokią vertę matote UNESCO ženklinime? Galbūt ir trūkumus?

– Šiuo metu Kaune svarbiausia ne pats UNESCO titulas, bet procesas jo siekiant. Šio proceso metu tenka labai giliai nagrinėti miestą, daug tartis, kartais keistis įstatymus, kad UNESCO galėtume parodyti, kad turime išsamų miesto paveldo supratimą ir strategijas darbui su juo. Modernizmo atveju itin svarbu progresyvumo jausmas, todėl Kauno atveju UNESCO nereikštų aklo saugojimo, veikiau aiškias taisykles, nurodančias, kaip miestas toliau turi ir gali progresyviai vystytis. Tuo turėtų būti itin susidomėję ir nekilnojamo turto vystytojai, kurie dažnai skundžiasi dėl neaiškių ir nuolat kintančių taisyklių dirbant su paveldo objektais. Vieninteliai pavojai gali būti galinčios rastis spekuliacijos nekilnojamo turto kainų prasme, tačiau tam galima užbėgti už akių aiškiai bendru susitarimu apibrėžiant ir nustatant taisykles.