Taryboje – vyrų persvara

2007–2011 m. kadenciją pirmosiomis mero pavaduotojomis buvo dvi moterys. Nijolei Kliučienei apsisprendus būti Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centro direktore, ją pakeitė Regina Lukoševičienė, prieš tai ėjusi administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigas.

Beje, Kauno rajono savivaldybė dar neturėjo ir administracijos direktorės. Administracijos direktoriaus pavaduotojomis skirtingais laikotarpiais, be R.Lukoševičienės, yra buvusios Angelė Ščiukauskienė, Raminta Popovienė. Šiuo metu tarp administracijos vadovų taip pat yra moteris – Rūta Černiauskienė.

Dabartinės Kauno rajono savivaldybės tarybos taip pat nepavadinsi moteriška: joms iš 27 mandatų priklauso dvylika. Kadencijos pradžioje šis skaičius buvo dar mažesnis, rezultatą pagerino Laima Stankevičienė, pakeitusi Justiną Urbanavičių, po rokiruočių išėjusį į Seimą.

Įdomi detalė: dvi Kauno rajono savivaldybės tarybos narės turi tą pačią pavardę. Tai – Eglė Rutkauskienė ir Laimutė Rutkauskienė. Tačiau nei jos, nei tarybos narys Gvidas Rutkauskas nesusiję giminystės ryšiais.

Administracijoje vyrauja moterys

Kauno rajono savivaldybės administracijoje yra devyniolika skyrių, trylikai jų vadovauja moterys. Administracijoje dirba 236 darbuotojai, iš jų – 173 moterys.

Devyniuose iš devyniolikos skyrių vedėjai turi pavaduotojus. Daugiausia jų – Kultūros, švietimo ir sporto skyriuje, čia vedėjui Jonui Petkevičiui talkina keturi pavaduotojai, iš jų – dvi moterys. J.Petkevičius šypsojosi: „Pinigus ir ugdymą valdo moterys, o kultūrai ir sportui vadovauja vyrai.“

Moterų lyderiavimą valdžioje sustiprina keturios Urbanistikos skyriaus vedėjo Mindaugo Kruopio pavaduotojos: Jurgita Kalvinskaitė, Irena Bertašiūtė, Meilė Varnelienė ir Neringa Mackevičiūtė-Blaškevičienė, dvi Ekonomikos skyriaus vedėjo Artūro Pupalės pavaduotojos: Dovilė Bartašiūnaitė ir Jovita Stankevičiūtė bei Žemės ūkio ir kaimo plėtros vedėjo Tomo Didžiulio pavaduotoja Asta Tamonienė.

Pareigos: viena iš keturių Urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduotojų Jurgita Kalvinskaitė kartu yra ir savivaldybės vyr. architektė. / KRS nuotr.

Akivaizdu, kad svarstyklių lėkšteles į vyriškąją pusę nedaug nusveria du Aplinkos skyriaus Jurgitos Rakauskaitės pavaduotojai: Egidijus Katilius ir Marius Čelka.

Ranka nekyla rašyti, kad Socialinės paramos skyriuje, vadovaujamame Margaritos Venslovienės, išlaikyta pusiausvyra. Tai tiktų tuo atveju, jei kalbėtume tik apie pavaduotojus: Rimą Jusienę ir Ervį Mankevičių. Tačiau pavaduotojas tėra vienas vyras 22 žmones vienijančiame skyriuje.

Kauno rajone nėra nė vieno skyriaus, kuriame vedėjo ir jo pavaduotojo pozicijas turėtų vyrai. Moterys valdžią laiko net trijuose skyriuose: Biudžeto ir finansų (vedėja Dalia Kupratienė, pavaduotoja Gražina Čepulienė), Buhalterinės apskaitos (Rūta Kondratavičienė ir Laima Jocienė), Teisės (Eglė Brinkman ir Virginija Guogienė).

Tarybos ir mero sekretoriate taip pat dominuoja moterys. Nijolės Linkuvienės vadovaujamame devynių žmonių kolektyve – tik du vyrai: Edmundas Mališauskas ir Antanas Bagdonas.

Vyriškų skyrių nėra

Moteriškais galima vadinti net penkis Kauno rajono savivaldybės skyrius: Biudžeto ir finansų (vedėja, pavaduotoja ir penkios darbuotojos), Buhalterinės apskaitos (vedėja, pavaduotoja ir vienuolika darbuotojų), Centralizuoto vidaus audito (vedėja ir trys darbuotojos), Gyventojų aptarnavimo ir dokumentų valdymo ( vedėja ir vienuolika darbuotojų), Personalo (vedėja ir dvi darbuotojos) ir Tarpžinybinį archyvą (vedėja ir dvi darbuotojos).

Dailiosios lyties atstovės dominuoja dar keliuose skyriuose: Viešųjų pirkimų (vedėja ir iš septynių darbuotojų tik vienas vyras) ir Civilinės metrikacijos (vedėja ir keturios darbuotojos, vienas darbuotojas vyras).

Vyriškiausias Kauno rajono savivaldybės administracijoje Viešosios tvarkos skyrius, kuriam vadovauja vyras, bet tarp aštuonių darbuotojų yra viena moteris.

Šventėje: šiuo metu tarp administracijos vadovų taip pat yra moteris –R.Černiauskienė. Nuotraukoje ji su kardinolu Sigitu Tamkevičiumi šventinio renginio metu. / KRS nuotr.

Komentaras

Šarūnas Šukevičius

Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorius

Daug gražių žodžių moterims galėčiau išsakyti ne tik artėjančios šventės – Tarptautinės moters dienos – proga. Jos puikiai dirba, šauniai vadovauja, yra pareigingos. Iš prigimties moterys jautresnės, empatiškesnės – jos geriau mato, suvokia ir lengviau sprendžia socialines, kultūros, švietimo ir kitas problemas.

Kauno rajono savivaldybės pavyzdys liudija, kad jos puikiai susitvarko ir vadinamuosiuose vyriškuose skyriuose, kuriuose klausimai – ūkiniai. Tai – Aplinkos, Kelių ir transporto skyriai. Negana to, pastarojo skyriaus vedėja Gita Kaminskienė, jau būdama vedėja, pagimdė tris vaikus ir įgijo du magistro laipsnius. Socialinės paramos skyriaus vedėja Margarita Venslovienė – daugiavaikė mama, auginanti keturis sūnus. Beje, ji turi ilgiausią vadovavimo stažą: nuo 2006 iki 2013 m. Margarita buvo Buhalterinės apskaitos skyriaus, o nuo 2013 m. ir dabar – Socialinės paramos skyriaus vedėja. Šaunios yra ir kitos ilgametės vedėjos: Skirmantė Subačienė, Dalia Kupratienė, pavaduotojos Jolanta Jankauskienė ir Rima Jusienė.

Džiaugiuosi, kad kai kurias vedėjas ir pavaduotojas Kauno rajono savivaldybės administracija užsiaugino pati. Tai Tarpžinybinio archyvo vedėja Melita Trečiokienė, Teisės skyriaus vedėja Eglė Birkman, Buhalterinės apskaitos skyriaus vedėja Rūta Kondratavičienė, Gyventojų aptarnavimo ir dokumentų valdymo skyriaus vedėja Raminta Grėbliauskienė, Urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduotojos Irena Bertašiūtė, Meilė Varnelienė ir Neringa Mackevičiūtė-Blaškevičienė, Ekonomikos skyriaus vedėjo pavaduotoja Dovilė Bartašiūnaitė, Žemės ūkio ir kaimo plėtros vedėjo pavaduotoja Asta Tamonienė.

Džiaugiuosi ir iš šalies į vadovaujamąsias pareigas atėjusiomis moterimis, jos lengvai pritapo Kauno rajono savivaldybėje ir demonstruoja puikius darbo rezultatus.

Patriarchato bastionas

Nuo dirbtinio susirūpinimo, kaip moteriškiems pečiams teks atlaikyti vyrišką ministro posto naštą, mat ji siūloma ne kokio meninio skaitymo, o vidaus reikalų ministre, iki džiaugsmo, kad Vyriausybę papuoš moteris. Taip pernai po prezidento rinkimų atnaujinant Vyriausybę mūsų politikos vyrai sutiko vienintelę šio ministrų kabineto moterį Ritą Tamašunienę.

Beje, tarp ministrų vyrų taip pat yra pasitaikę ir nelabai augalotų, ir gana išvaizdžių, bet svarstant jų tinkamumą postui nei kas nors vertino jų pečiuitumą, nei džiaugėsi, kad štai bus į ką Vyriausybėje akis paganyti.

Moteris Lietuvos vyriausybėje, deja, vis dar egzotika. Lig tol daugiau kaip aštuonis mėnesius ministrų kabinetas buvo kaip koks uždaras vyrų klubas. Šiuolaikinėse demokratiškose valstybėse toks patriarchatas – jau seniai praeitis. Lietuva buvo vienintelė valstybė ES, kurios vyriausybėje – nė vienos moters.

Tiesa, kadencijos pradžioje buvo dvi ministrės, tačiau po dvejų metų premjeras pareiškė, kad joms priekaištų neturi, bet iš postų išmetė ir pakeitė jas vyrais. Ir lig šiol mūsų Vyriausybėje nebūtų nė vienos moters, jei ne Prezidento Gitano Nausėdos atkaklumas. Taigi R.Tamašunienė nebuvo nei savo partijos, nei premjero pirmasis pasirinkimas, o paskirta tik spaudžiant Prezidentui, kad Lietuvos dėl moterų politikių diskriminavimo ES nebadytų pirštais.

Tarp Lietuvos gyventojų moterų yra daugiau, jos netgi labiau išsilavinusios nei vyrai – jų daugiau yra baigusių aukštąjį mokslą. Tad kodėl tiek mažai moteriškų galvų politiniuose postuose, o dar mažiau – tų, kurios turi dar nesuaugusių vaikų?

Dabartinės Vyriausybės galva Saulius Skvernelis – pats jaunas tėvas: kai jis tapo premjeru, jo duktė buvo pirmokė, o sūnui tebuvo keli mėnesiai. Kitas ministrų kabineto narys – socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis – net penkių vaikų tėvas. Tačiau daugiavaikė mama lietuviškos politikos viršūnėje neįsivaizduojama, nors daugelyje civilizuotų pasaulio šalių tai nieko nebestebina.

Mažą vaiką turėjo viena

Vienintelė moteris dabartinėje Vyriausybėje R.Tamašunienė – iš tų ministrių, kurios į šį aukštą postą paskirtos jau užauginusios vaikus. Ministrės dukra Jana šiemet baigė studijas, yra tarptautinės komunikacijos magistrė.

R.Tamašunienės manymu, vienas iš valstybės prioritetų turėtų būti padėti derinti vaikų auginimą ir karjerą.

Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo per tris dešimtmečius tik dvi Lietuvos Vyriausybės narės turėjo nepilnamečių vaikų, iš jų viena – dar nelankantį mokyklos. Visų septyniolikos Vyriausybių nariais buvo apie pora šimtų vyrų ir tik aštuoniolika moterų, didelė dalis jų buvo arba netekėjusios, arba neturinčios vaikų, arba juos jau užauginusios ir susilaukusios anūkų. Keturiose Vyriausybėse per visą kadenciją nebuvo nė vienos moters.

Statistiką labai pagerino praėjusios kadencijos Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė: joje dirbo trečdalis visų per 30 nepriklausomybės metų ministrėmis buvusių moterų – net šešios, tiesa, visą kadenciją išsilaikė vos viena – socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė, beje, vaikų neturinti. Maždaug po pusę kadencijos išdirbo žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė ir sveikatos apsaugos – Rimantė Šalaševičiūtė, šalies švietimui ir mokslui Audronė Pitrėnienė vadovavo apie pusantrų metų, ūkio ministre Birutė Vėsaitė išbuvo pusmetį, o Rasa Budbergytė vadovauti Finansų ministerijai pradėjo iki kadencijos pabaigos likus vos keliems mėnesiams. Bet ir šioje Vyriausybėje pirmenybė suteikta neturinčioms vaikų ar juos jau užauginusioms moterims.

Per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją tik S.Skvernelio Vyriausybėje švietimo ir mokslo ministre 2016 m. tapusi Jurgita Petrauskienė, turėjusi dar mokyklos nelankantį sūnų, o jos dukra lankė priešpaskutinę klasę. O 1996 m., kai Laima Andrikienė tapo pramonės ir prekybos ministre, jos sūnui buvo trylika.

Tarp septyniolikos Lietuvos Vyriausybių tik vienai, pačiai pirmajai, vadovavo moteris – Kazimira Prunskienė, tuomet trijų suaugusių vaikų mama ir jau močiutė.

Tarp keturiolikos po 1990 m. Seimo pirmininkų – tik dvi moterys. Konservatorė Irena Degutienė 2009 m. vadovauti Seimui pradėjo jau būdama senelė. 2013 m. Loreta Graužinienė į šį postą išrinkta, kai jos jaunėliui sūnui buvo vienuolika.

Tarp atgavus nepriklausomybę išrinktų penkių Lietuvos prezidentų – viena moteris. Dalia Grybauskaitė šeimos sukūrusi nebuvo, vaikų neturėjo.

Tarp vienuolikos Lietuvos atstovų Europos Parlamente – trys moterys, tik Aušra Maldeikienė – dviejų, bet jau suaugusių vaikų mama.

Seime – kas ketvirta

Iš kur bus daug moterų, užimančių aukščiausius postus, jei ir žemesnėse pozicijose jos mažuma. Seime moterų – vos ketvirtadalis. Natūralu, jei Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS), Liberalų sąjūdžio (LS) rinkimų sąrašų pirmuose dešimtukuose buvo vos po vieną moterį.

Tiesa, kelios parlamentarės – Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Asta Baukutė, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Viktorija Čmilytė-Nielsen savo kadencijų metu pagausino šeimas, o Agnė Bilotaitė pagimdė net du vaikus. Bet, vertinant pagal dažnai pustuštę Seimo posėdžių salę, parlamentarėms suderinti motinystę ir darbą kur kas lengviau, nei užimant aukštas politines pareigas Vyriausybėje ar netgi dirbant samdomą darbą.

Moteris – vis dar retenybė ir tarp didžiųjų partijų pirmininkių. Gera permaina: V.Čmilytė-Nielsen, keturių sūnų mama, kurių jauniausiam dabar vos dveji metai ir keli mėnesiai, pernai išrinkta LS pirmininke. Kita parlamentarė – Aušrinė Armonaitė vadovauja nuo LS atskilusiai Laisvės partijai.

Liberalų sąjūdžio pirmininke išrinkta V.Čmilytė-Nielsen – keturių sūnų mama, kurių jauniausiam dabar vos dveji metai ir keli mėnesiai.

Parlamentinei politinei partijai (Valstiečių ir Naujosios demokratijos, prieš tai – Moterų, Naujosios demokratijos) yra vadovavusi, bet jau seniai, K.Prunskienė. Darbo partijos pirmininke trumpai buvo L.Graužinienė, epizodiškai jai vadovavo ir Živilė Pinskuvienė.

Ne ką gausesnis moterų lyderių rezervas auga ir vietos valdžioje: tarp 60 merų – tik penkios moterys, arba vos 8 proc. savivaldybių galvų. Birštono merė Nijolė Dirginčienė ir Vilniaus rajono – Marija Rekst – jau veteranės šiuose postuose, seniai užauginusios vaikus. Suaugusios ir Širvintų rajono vadovės Ž.Pinskuvienės atžalos. O štai, pradedant kadenciją, Lazdijų rajono merės Ausmos Miškinienės dukrelei buvo vos treji metai. Trakų rajono lydere Edita Rudelienė tapo, kai sūnui buvo keturiolika, dukrai – trylika.

Daugiavaikės lyderės

Vakarų pasaulyje daugiavaikė moteris, užimanti aukštą postą, – jokia sensacija. Nors lyčių lygybės kol kas nepasiekta, bet kitų ES šalių vyriausybėse moterų būna vidutiniškai apie trečdalį, nors nemažai kur – beveik tiek pat kiek vyrų, keliose valstybėse – net daugiau. Daugėja valstybių, kur moterims patikimi premjerių ir prezidenčių postai, moteris – ir naujoji Europos Komisijos (EK) prezidentė.

Beje, įdomi takoskyra: tarp vyresnės kartos politinių lyderių nemažai vaikų neturi, tarp jų – ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, buvusi Jungtinės Karalystės premjerė Theresa May, Graikijos prezidentė Katerina Sakellaropoulou turi vieną suaugusį vaiką, o tarp jaunesnės kartos politikių yra ir daugiavaikių, ir turinčių visai mažų vaikų. Požiūrio į moteris politikes, taip pat ir turinčias vaikų, pokytis akivaizdus.

Štai EK prezidentė Ursula von der Leyen turi septynis vaikus, o pirmąkart Vokietijos vyriausybės nare tapo, kai jos jaunėliui buvo vos šešeri.

EK prezidentė U.von der Leyen turi septynis vaikus.

Belgijos premjerės Sophie Wilmes šeimoje – keturi vaikai. Estijos švietimo ir mokslo ministrė Mailis Reps šeštą vaiką pagimdė būdama vyriausybės nare. Kūdikių yra susilaukusios ir Prancūzijos, Ispanijos, Vokietijos, kitų vyriausybių narės, o pernai pagimdė Naujosios Zelandijos ministrė pirmininkė Jacinda Ardern. Islandijos premjerė Katrin Jakobsdottir turi tris sūnus, kai tapo premjere, jauniausiam buvo šešeri, o jis gimė, kai ji buvo švietimo, mokslo ir kultūros ministre.

Sanna Marin Suomijos premjere tapo, kai jos dukrelei nebuvo nė metų. Šį vasarį kadenciją baigusios Kroatijos prezidentės Kolindos Grabar-Kitarovič sūnus gimė tais pačiais 2003-iaisiais, kai ji pirmąkart tapo ministre, o dukrelei buvo dveji metai. Norvegijos premjerė Erna Solberg – dabar jau dviejų suaugusių vaikų mama, bet, kai pirmąkart tapo ministre, jiems buvo dveji ir ketveri metai. Danijos premjerė Mette Frederiksen šį postą perėmė, kai jos dukrai buvo septyniolika, sūnui – trylika, o vyriausybės nare pirmąkart tapo, kai jiems buvo atitinkamai devyneri ir penkeri.

Slovakijos prezidentės Zuzanos Čaputovos dukros – 15 ir 18 metų paauglės. O mūsų kaimynų estų prezidentei Kersti Kaljulaid įžengiant į šį postą, jos sūnus ir duktė iš pirmos santuokos jau buvo suaugę ir ji jau buvo močiutė, o jos vaikams iš antros santuokos buvo vienuolika ir šešeri.

Gėdos laikas

Kodėl Lietuvoje, skirtingai nei kitose šalyse, nepilnamečių vaikų turinčioms mamoms aukšti politiniai postai – tabu? "Tai diktuoja mūsų kultūra, stereotipai, kad moteris turi pasirūpinti šeima, o suderinti motinystę ir karjerą nėra lengva. Bet šios tendencijos sparčiai keičiasi, jaunos moterys užima aukštas pareigas, yra išsilavinusios. Manau, tai labai geri pokyčiai ir tikiuosi, kad ateityje visuomenė bus vis labiau supratinga", – tikisi vienintelė ministrė moteris dabartinėje Lietuvos Vyriausybėje R.Tamašunienė.

Jos manymu, vienas iš valstybės prioritetų turėtų būti padėti derinti vaikų auginimą ir karjerą, o tam reikėtų stiprinti ir plėsti paslaugų spektrą, pavyzdžiui, steigti darželius prie darboviečių, kur vaikai galėtų būti, kol jų mamos dirbs.

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto profesorės, lyčių lygybės ekspertės dr. Natalijos Mažeikienės, egzistuoja visuomenės vertybių ir nuostatų visuma, kurioje moterys vis dar tapatinamos su šeima, o politika laikoma vyrų erdve, mat istoriškai politika – karų, krizių, diplomatijos, manipuliacijos, klastos pasaulis, kuris daug amžių priklausė vyrams. Prisideda ir religijos vaidmuo: Katalikų bažnyčia – vyriška hierarchinė organizacija. Ekonomikoje didieji verslininkai – taip pat dažniausiai vyrai. Blogai, kad jaunosios kartos ugdymo srityje, žiniasklaidoje vis dar mažai atskleidžiama moterų politinės lyderystės pavyzdžių, o kuo daugiau moterų aukštuose postuose, tuo daugiau vaidmeninių modelių, į kuriuos būtų galima orientuotis. Vis dar silpnas pilietinis ugdymas. Pasak N.Mažeikienės, visų šių faktorių visuma turi įtaką menkam moterų dalyvavimui politikoje.

Lyčių lygybės ekspertė atkreipia dėmesį, kad net dabar, koronaviruso pandemijos metu, viešojoje erdvėje labai akivaizdžiai matyti, kaip Lietuvoje pasiskirstę vaidmenys: vyrai vadovauja kovai su koronavirusu, jos komunikacijai, TV ekranuose nuolat matyti premjeras, prezidentas, vyrai ministrai, vyrai merai, vyrai ligoninių vadovai. Moterys – pora užkrečiamų ligų eksperčių ir daugybė nevadovaujančio ligoninių personalo.

Šiuolaikinėse visuomenėse požiūris į vaidmenų pasiskirstymą keičiasi. N.Mažeikienė džiaugiasi, kad keičiasi ir kai kurios Lietuvos partijos. Tėvynės sąjunga-Krikščionys demokratai pabrėžia tradicines vertybes, bet dabar orientuojasi į jaunos kartos, išsilavinusius miesto rinkėjus, kurie moters jau nebetapatina tik su šeima. Socialdemokratai visada turėjo moterų politikių, tai susiję ir su socialdemokratine ideologija. Beje, socialdemokratai rinkimų sąrašuose net taikė kvotas moterims. Pasak N.Mažeikienės, kvotos kritikuojamos kaip formali teisinė priemonė, bet lyčių lygybės klausimai turi būti partinės kultūros dalis.

Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo per tris dešimtmečius tik dvi Lietuvos Vyriausybės narės turėjo nepilnamečių vaikų, iš jų viena – dar nelankantį mokyklos.

Deja, keičiasi ne visi. "Lyčių lygybės požiūriu viskas klostėsi neblogai: dvi kadencijas turėjome moterį prezidentę, buvo moteris Seimo pirmininkė, moterys vadovavo pagrindinėms ministerijoms. Tačiau dabar – gėdos laikas. LVŽS lyderiaujamoje Vyriausybėje tam tikrą laiką nebuvo nė vienos moters ministrės, o ir atsirado ji tik po aršios kritikos Situacija buvo blogesnė nei kai kuriose islamo šalyse. Tarp LVŽS aktyviausių narių moterų mažai – Rima Baškienė, Agnė Širinskienė", – apgailestauja N.Mažeikienė.

Pasak ekspertės, to priežasčių reikėtų ieškoti ir partijoje, ir jos rinkėjų rate. LVŽS orientuojasi į tradicinį patriarchalinį elektoratą, pataikauja rinkėjams, kurių visuomenės ir vertybių suvokimas toks, koks vyravo prieš daugelį metų. Bet, įspėja N.Mažeikienė, auga nauja karta ir jos dalis tarp rinkėjų didės, tad praeityje užstrigusioms partijoms reikėtų peržiūrėti savo nuostatas.

Teisybės dėlei reikia paminėti, klad LVŽS siūlė R.Baškienei tapti Seimo pirmininke, bet ji nesutiko, nes nemoka anglų kalbos. Nors kitas pasiūlytas kandidatas – Viktoras Pranckietis irgi buvo toli gražu ne be trūkumų – neturėjo politinės lyderystės patirties, tačiau siūlomą portfelį mielai priėmė ir nė už ką neatidavė, net kai partija norėjo pakeisti savo atstovą šiame poste.

Pasak N.Mažeikienės, iš tiesų ir pačių moterų lyderystės nuostatos silpnesnės: dėl stereotipų jos turi mažiau palaikymo iš išorės, tad mažiau ryžto ir iš vidaus, daugiau savikritiškumo. Be to, tyrimai rodo, kad moterys nelaiko politikos patrauklia veikla: matydamos neigiamus jos aspektus, susijusius su korupcija, manipuliacijomis, vieša kritika, jos sąmoningai renkasi kitas sritis.

Moterys politikės tikrai dažniau nei vyrai tampa patyčių objektu. Tiek nesityčiojama iš keistų vyrų ministrų ūsų, kiek tyčiotasi iš ministrių keistų antakių, nepuolama lyginti ministrų kaklaraiščių, kiek lyginti dviejų moterų ministrių švarkeliai.

Lietuvoje moterų dalyvavimą politikoje vis dar stabdo ir buities rūpesčiai. Europos Parlamento narė socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė primena kelis faktus. Tik dviejose ES šalyse – Lietuvoje ir Latvijoje – moterys per savo gyvenimą dirba ilgiau negu vyrai. Tačiau ir namuose joms tenka didesnė nei vyrams darbų našta. Europos lyčių lygybės instituto skelbiamame Lyčių lygybės indekse Lietuva išsiskiria kaip valstybė, kurioje didžiausias atotrūkis tarp moterų ir vyrų skiriamo laiko vaikų priežiūrai. Tad daryti politinę karjerą gali tik jau užauginusios vaikus ar vienišos moterys.

V.Blinkevičiūtė primena, kad Lyčių lygybės indekse Lietuvai, deja, tenka gėdinga vieta.

Lyginant Lietuvos ir kitų Europos šalių moterų politines karjeras, akivaizdus ir tas skirtumas, kad ten, pavyzdžiui, ministrėmis moterys tampa gana jaunos, tad ir jų vaikai dar nedideli. Tačiau Lietuva, užuot suteikusi daugiau socialinių paslaugų šeimoms ir taip sudarydama galimybes jaunoms politikėms ir kitų sričių profesionalėms derinti motinystę ir karjerą, nuėjo kitu keliu – pasiūlė bene ilgiausias pasaulyje vaiko auginimo atostogas. Tad kai kitų šalių politikės jau vadovauja ministerijoms, o mūsiškės dar augina vaikus.

Ką prarandame

R.Tamašunienė sako, kad apie vienintelę moterį Vyriausybėje klausimų ji iš žiniasklaidos sulaukusi ne kartą, tačiau niekada nekreipė į tai dėmesio. "Mano nuomone, ministrų postai neturėtų būti dalijami pagal kvotas – vienodai vyrams ir moterims. Skiriant į tokias pareigas svarbūs kiti aspektai: žinios, patirtis, turimos kompetencijos ir, be abejo, noras dirbti. Tikrai nesu iš tų, kuriems lyčių lygybės principas yra pagrindinis", – sako ministrė.

Iš tiesų turėtų būti vertinamos žinios, patirtis, kompetencijos, kurių tikrai turi daug moterų politikių, tačiau postai atitenka vyrams. O tyrimais įrodyta, kad moterų – sprendimų politikoje priėmėjų – vaidmuo labai svarbus. "Moterų buvimas politikoje – būdas spręsti labai aktualius visuomenės klausimus. Yra net tokia sąvoka "gender budgeting" – kuo daugiau politikoje moterų, tuo atsakingesnis požiūris į biudžetą, daugiau lėšų skiriama sveikatai, švietimui, socialinei apsaugai", – aiškina N.Mažeikienė.

Pasak jos, moterų šansai padaryti politinę karjerą padidėja krizių laikotarpiais, kai reikia didelės kompetencijos. Štai ir Lietuvoje pasaulinės finansų krizės akivaizdoje 2009 m. Lietuvos žmonės prezidente išsirinko moterį – D.Grybauskaitę, finansų ministre tapo Ingrida Šimonytė.

Be to, atkreipia dėmesį N.Mažeikienė, jei moterų dalis politikoje mažesnė, vadinasi, pažeidžiama demokratinio atstovavimo idėja, pusei gyventojų prasčiau atstovaujama, nes juk pusė rinkėjų, o Lietuvoje ir šiek tiek daugiau, – moterys.

Bet kol kas Lietuvos moterims nepavyksta pramušti vadinamųjų stiklinių lubų – oficialiai neįvardytų, bet egzistuojančių kliūčių užimti aukštesnes pozicijas. V.Blinkevičiūtė primena, kad Lyčių lygybės indekse Lietuvai, deja, tenka gėdinga vieta. Mes – vienintelė ES valstybė, nuo 2005 m. nepadariusi jokios pažangos moterų ir vyrų lygybės srityje, netgi atvirkščiai – situacija šiek tiek pablogėjo. Viena ryškiausių nelygybės formų yra būtent lyčių nelygybė priimant sprendimus politinėje ir ekonominėje srityse. Lietuva šiame indekse tarp ES valstybių 23-ia.

Seniai laikas apsidairyti, kas vyksta šiuolaikiniame civilizuotame pasaulyje, ir pripažinti, kad patriarchalinis valdymas ir pasaulio suvokimas – jau praeitis.

Šių metų Europos rinkimai yra itin didelės apimties ir vyksta keturias dienas visose 28-ose Europos Sąjungos (ES) valstybėse narėse.

Daugelis prognozuoja, kad rinkimai bus sėkmingi nacionalistams ir kraštutiniams dešiniesiems ir kad jie stengsis išnaudoti savo gausesnes pajėgas, siekdami sugrąžinti daugiau galių savo nacionalinėms vyriausybėms.

Kita vertus, nuosaikiosios partijos nori užmegzti glaudesnius ryšius tarp bloko, įkurto po Antrojo pasaulinio karo siekiant išvengti naujų konfliktų, narių.

Didžiosios Britanijos, Airijos ir Nyderlandų gyventojai jau balsavo, o Čekija pradėjo balsuoti penktadienį ir tęsia rinkimus šeštadienį.

Slovakija, Malta ir Latvija rengia Europos Parlamento rinkimus šeštadienį, o visos likusios valstybės balsuos sekmadienį.

Oficialūs rezultatai bus paskelbti tik sekmadienio vakarą, kai visos šalys jau bus balsavusios.

Nyderlanduose rinkimai galbūt jau pateikė netikėtumų. Viešosios nuomonės tyrimų agentūros „Ipsos“ atlikta apklausa po balsavimo prognozuoja pergalę Nyderlandų centro kairiajai Darbo partijai bei žada, kad daugumą Nyderlandų vietų Europos Parlamente laimės proeuropietiškos partijos, o ne dešinieji populistai.

Apskritai, tikimasi, kad daugumą balsų laimės tradicinės Europos Parlamento politinės jėgos. Visgi centro dešinioji Europos Liaudies Partija ir centro kairiųjų socialistų bei demokratų pajėgos gali susilpnėti, be to, jiems gali tekti susidurti su stipriu populistinių, nacionalistų ir kraštutinių dešiniųjų partijų, skeptiškai nusiteikusių ES atžvilgiu, iššūkiu.

Šios partijos tikisi pasiekti, ką JAV prezidentas Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas) padarė per 2016 metų rinkimus Jungtinėse Valstijose ir tai, ką „Brexit“ šalininkai pasiekė Jungtinėje Karalystėje vykusiame referendume dėl išstojimo iš ES: supurtyti tuos, ką jie laiko atitrūkusiu nuo realybės elitu ir įgyti galios, skambindami pavojaus varpais dėl migrantų, norinčių atvykti į Europą ir pasirengusių suduoti smūgį darbo vietoms ir kultūrai.

Tradicinės partijos įspėja, kad ši strategija itin smarkiai primena įtampą prieš Antrąjį pasaulinį karą, ir teigia, kad vienybė yra geriausias ginklas prieš besikeičiančius ekonominius ir saugumo iššūkius, kuriuos kelia naujoji Kinijos ir JAV dominuojama pasaulio tvarka.

Rinkėjai visoje Europoje renka 751 įstatymų leidėją, nors šis skaičius sumažės iki 705, jeigu Jungtinė Karalystė išstos iš Bendrijos. Kiekviena ES valstybė gauna vietų skaičių Europos Parlamente parlamente pagal gyventojų skaičių. Pavyzdžiui, Lietuva į Europos Parlamentą renka 11 atstovų.

Europos Parlamente priimti įstatymai įvairiais būdais daro įtaką europiečių kasdieniam gyvenimui: pavyzdžiui, jais mažinamos tarptinklinio ryšio kainos, nustatomos saugos ir sveikatos apsaugos taisyklės įvairiose pramonės šakose, pradedant nuo cheminių medžiagų ir energijos sektorių bei baigiant automobilių ir maisto pramonės šakomis, remiami ūkininkai ir saugoma aplinka.

Daugėja moterų

Moterų skaičius Europos Parlamente nuo paskutinių tiesioginių rinkimų, kurie buvo surengti 1979 metais, padvigubėjo, bet pagrindinėse pozicijose jos vis dar išlieka mažuma.

1979 metais moterys Europos Parlamente sudarė vos iki 16 proc. Dabar jų skaičius jame siekia 36 proc. iš 751-o nario.

Daugiausia moterų minėtoje institucijoje yra iš nacionalinių delegacijų Suomijoje (77 proc.), Airijoje (54,5 proc.) ir Kroatijoje (54,5 proc.).

Moterų ir vyrų skaičius Maltos ir Švedijos delegacijose yra vienodas, o Ispanijoje jis yra arti 48-ių moterų.

Tarp Bulgarijos, Kipro, Estijos, Vengrijos, Lietuvos ir Rumunijos atstovų moterų yra mažiau negu 20 proc.

Pirmą kartą Italijos, Graikijos ir Liuksemburgo rinkimų sąrašuose buvo įvestos lyčių kvotos.

Nuo 1979 metų Europos Parlamentui vadovavo tik dvi prezidentės moterys iš 18-kos.

Europos Komisijos prezidentas Jeanas Claude`as Junckeris yra skundęsis, kad šalims neatstovauja pakankamai moterų.

„Bet kuri demokratiškoje valstybėje suformuota Vyriausybė, sudaryta vien iš vyrų, turėtų kelti klausimų ir nuostabą, kodėl taip dar atsitinka“, – BNS sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Dovilė Jakniūnaitė.

Jos teigimu, išimtinai vyriška Vyriausybė neskatintų jaunų moterų įsitraukti į politiką, nes be prezidentės jos neturi daugiau įkvepiančių pavyzdžių, o tai sukuria uždarą ratą ir palaiko stereotipą, esą „politika – vyrų reikalas“.

Prieš dvejus metus darbą pradėjusioje S. Skvernelio aukštas pareigas užėmė keturios moterys – Vyriausybės kanclerė, teisingumo, švietimo ir kultūros ministrės, bet jos visos neteko pareigų.

Tai sukuria uždarą ratą ir palaiko stereotipą, esą „politika – vyrų reikalas“.

Šiuo metu premjeras dar renkasi kandidatus į aplinkos ir švietimo ministrus.

D. Jakniūnaitė taip pat atkreipė dėmesį, kad ministro pirmininko sekretoriate dominuoja moterys, o tarp patarėjų - vyrai.

„Tai labai tipiška, stereotipinė situacija, kuri, žinoma, neįrodo, jokios tiesioginės asmeninės diskriminacijos, tačiau yra akivaizdžiai diskriminacinė savo pasekmėmis“, – sakė ji.

Anot politologės, daug tyrimų rodo, kad lygesnės visuomenės turi žemesnį korupcijos lygį, aukštesnį bendrą pragyvenimo lygį, tokiose visuomenėse labiau rūpinamasi žmogaus teisėmis, socialiniais klausimais.

Anot Seimo narės Aušrinės Armonaitės, politikoje yra labai svarbu užtikrinti įvairovę, kad priimami sprendimai ir atstovaujamos idėjos atspindėtų įvairesnes visuomenės grupes.

„Svarbu, kad tarp sprendimų priėmėjų, o ypač ministrų, būtų įvairaus amžiaus, įvairių profesijų atstovų, taip pat ne tik vyrų, bet ir moterų. Lietuvoje galima atrasti daug profesionalių ir kompetentingų moterų, kurios galėtų sudaryti ir pusę Ministrų kabineto“, – BNS sakė ji.

Premjero atstovas spaudai Tomas Beržinskas teigė, kad renkantis kandidatus premjerui lytis įtakos neturi.

„Premjeras kandidatus renkasi ne pagal lytį, o pagal profesionalumą“, – BNS sakė jis.

Moterų iškilimas politikoje

Pagrindinė Japonijos opozicinė Demokratų partija (DP) pirmą kartą lydere išrinko moterį. R. Murata įveikė du varžovus. Dabar ji ketina atgaivinti opoziciją, kurią daugelis mato kaip nepakankamai pajėgią nuversti Liberalų demokratų partiją (LDP), vadovavo pastaruosius ketverius metus. DP sunkiai atsigauna po ankstesnės kadencijos, kai partijos lyderiai buvo kritikuojami dėl atsako į Fukušimos atominės elektrinės avariją ir dėl mokesčių pakėlimo.

„Įsipareigoju prisiimti atsakomybę ir vadovauti mūsų partijos pertvarkai. Stosime akistaton su didžiule ir populiaria vadovaujančia partija ir kovosime sąžiningai, nekritikuodami, bet teikdami pasiūlymus, kaip įsivaizduojame mūsų šalį“, – sakė R. Murata.

Ji prižadėjo vadovauti revoliucingai partijai, kuri bus stipri opozicija ministrui pirmininkui Shinzo Abe iš LDP. Politikė taip pat pažadėjo sukurti nemokamą priešmokyklinę vaikų priežiūros sistemą šalyje, kurioje moterims sudėtinga išlaikyti darbus dėl auginamų vaikų poreikių.

Aoyama Gakuin universitete Rehno baigė teisę, vėliau Pekino universitete – kinų kalbą. Kartu su vyru Nobuyuki Murata politikė susilaukė dvynių Suirna ir Rin. Iki tarnybos Aukštesniuosiuose parlamento rūmuose naujoji partijos lyderė dirbo televizijos žinių ir radijo laidų vedėja.

Rehno pergalė yra dar vienas paskatinimas moterims, kurios Japonijos politiniame gyvenime vis dar pernelyg nuvertinamos.

Dar 1946-aisiais, kai moterys gavo teisę dalyvauti politikoje, 8 proc. politikių užėmė vietas žemutiniuose parlamento rūmuose. Šiais metais statistika menkai tepasikeitusi – moterų yra vos 9 proc. Ne ką geresnė jų padėtis ekonominėje sferoje. Pernai pagal globalų lyčių atskirties indeksą Japonija užėmė 101-ąją vietą iš 145 šalių. Darbo rinkoje dalyvauja 64 proc. moterų, o vyrų – 85 proc. Atotrūkis tarp skirtingų lyčių atlyginimų siekia 26,6 proc., tai antras didžiausias rodiklis po Pietų Korėjos tarp Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO) priklausančių šalių.

Tik 5 proc. moterų vadovauja turtingiausioms Japonijos kompanijoms, kurių iš viso yra 500.

Tokiame kontekste R.Murata iškilimas – rimtų pokyčių ženklas. Laikas parodys, ar daugiau moterų Japonijoje taps įtakingomis lyderėmis. Rehno pergalė gali turėti tiesioginę įtaką japonių statusui. Jos sėkmė priklausys nuo dviejų veiksnių: ar Rehno ir jos kolegos sukurs ir įgyvendins moterims naudingus įstatymus, ar DP įgaus didesnę įtaką ir perims Vyriausybės kontrolę. Pirmas veiksnys negali tapti realybe be antrojo, kadangi valdančioji partija LDP kontroliuoja abejus parlamento rūmus, kurie turi patvirtinti įstatymus, kad šie įsigaliotų.

Skandalas dėl dvigubos pilietybės

R. Murata – pusiau taivanietė. Prasidėjus rinkimų kampanijai į partijos lyderės postą politikė teigė atsisakiusi Taivano pilietybės, tačiau vėliau išaiškėjo, kad ji to nepadarė. Dėl to kilo nemenkas skandalas, mat tai pažeidė Japonijos – šalies, gerbiančios ištikimybę vienai valstybei, principus. R. Murata gimė Japonijoje, jos mama – japonė, o tėvas – taivanietis. Tais laikais moterims nebuvo leidžiama atsisakyti pilietybės. Rehno tapo Japonijos piliete, kai 1985-aisiais pasikeitė įstatymas.

Sužinoję apie dvigubą R. Muratos pilietybę oponentai metė kaltinimus, jog ji gali būti remiama Taipėjaus. „Jeigu Renho pasiliks Taivano pilietybę, ji gali tapti įtarimų taikiniu dėl santykių su Taivanu“, – sakė konservatorius Yomiuri Shimbun. Taivanas tariamai kėsinasi į Senkaku salas, kurios šiuo metu priklauso Japonijai, bet kurių nori ir Kinija.

Siekia stiprinti moterų padėtį

R. Murata ketina įgyvendinti įstatymus, kurie leis moterims laisvai dalyvauti darbo rinkoje ir jos bus geriau vertinamos už darbą. Ji tiki, kad valstybei reikia pokyčių, ypač įstatymams, susijusiems su šeima ir dirbančiomis moterimis. Anot politikės, reikia investuoti į švietimą, vaikų priežiūrą ir kitas paramos formas, kurios padės šeimoms lengviau auginti vaikus.

Laikotarpiu, kai Japonijos populiacija sparčiai sensta, o gimstamumo rodikliai itin žemi, Renho nori įteisinti įstatymus, kurie skatins poras susilaukti vaikų, nebijant, kad dėl to nukentės finansiškai. Ji taip pat pasiūlė peržiūrėti pajamų mokesčio įstatymus, kurie neleidžia šeimai turėti dvigubų pajamų. Tokie įstatymai kritikuojami už skatinimą motinoms atsisakyti darbo ir atlyginimo.

Japonijoje daugelis moterų pradeda dirbti vos baigusios studijas, tačiau 70 proc. išeina iš darbo susilaukusios pirmojo vaiko. Kai jos grįžta – dažniausiai po kelerių metų – dirba nepilnu etatu arba atsitiktinius darbus. Tam įtakos turi ir kultūrinės atsidavimo motinystei tradicijos, ir struktūriniai suvaržymai.

Norėdama įteisinti pokyčius, DP turės varžytis su dabartine valdančiąja daugumą. LDP kontroliavo Vyriausybę arba buvo sudariusi koaliciją su kitomis partijomis nuo pat įsikūrimo 1955-aisiais. Tai viena galingiausių ir ilgiausiai politikoje dalyvaujančių partijų pasaulyje. LDP visuomenė mato kaip patikimą partiją, o DP laiko nepatyrusia ir nekvalifikuota valstybei valdyti. Jeigu R.Muratai pavyks pakeisti partijos reputaciją, tai bus neįtikėtinas laimėjimas tiek Japonijai, tiek ir šalies moterims.

Tarp kita ko

69 proc. vyrų ir 59 proc. moterų Japonijoje neturi seksualinių partnerių. 42 proc. abiejų lyčių išlieka skaistūs ir 30 proc. sako neturintys vilties užmegzti santykius. Per penkerius metus Japonijos populiacija sumažėjo vienu milijonu. Daugiau nei 65 tūkst. žmonių peržengė 100 metų amžiaus ribą.

„Vis dėlto kuo daugiau kalbėsime apie tai, kad moterų įgalinimas teiks naudą ekonomikai, tuo natūraliau visuomenė priims tą klausimą. Juk ir tyrimai patvirtina, kad įmonės, kurių valdybose įvestos kvotos ir yra lyčių pusiausvyra, rodo geresnius veiklos rezultatus, gauna didesnį pelną“, – pastebi E. Krinickienė.

Moterų parlamentuose daugėja labai iš lėto

Jeigu taip atsitiktų, kad rudenį vyksiančiuose JAV prezidento rinkimuose Hillary Clinton būtų išrinkta, ji taptų ne tik pirmąja prezidente moterimi šalies istorijoje. Tai taip pat reikštų, kad trims dažnai įtakingiausiomis laikomos valstybėms – JAV, Jungtinei Karalystei ir Vokietijai – vadovauja moterys. Kai kurie kalba ir apie Marine Le Pen – Prancūzijos politikę, galinčią prisijungti prie H. Clinton, Theresos May ir Angelos Merkel.

Politologai pastebi, kad toks trejetukas ar ketvertukas būtų labai nepalankus Rusijos lyderiui Vladimirui Putinui, kuris neretai pašiepiamas kaip bijantis moterų, o prie vadovių besijaučiantis nejaukiai. Panašu, kad ir V. Putiną palaikantis respublikonų kandidatas į prezidentus Donaldas Trumpas čia turėtų problemų, mat per savo rinkimų kampaniją, be kitų dalykų, pagarsėjo ir seksistiniais pasisakymais bei nepagarba moterims žurnalistėms.

Dar prieš kiek daugiau nei 100 metų šiek tiek daugiau nei pusė planetos gyventojų negalėjo ne tik priklausyti bent kiek politiškoms draugijoms, bet ir neturėjo teisės išrinkti asmenų, kurie jiems atstovautų valdžioje. Moterys, sudarančios maždaug 52 proc. Žemės gyventojų, balsavimo teisę pirmiausia įgavo Naujojoje Zelandijoje. Tada piketais, bado streikais, net ir piktinantis aplinkiniams, moterys įrodė, kad demokratija negali egzistuoji, jei pusei gyventojų yra atimtos balsavimo teisės. Nuo balsavimo į pačią politiką – taip padėtis pasikeitė nuo tų laikų, tačiau iki šiol politika išlieka vyrų profesija tiek statistiškai, tiek rinkėjų nuomone.

Mykolo Romerio universiteto Lyčių tyrimų laboratorijos vadovė Eglė Krinickienė sako, kad moterų parlamentuose daugėja labai iš lėto: ir pačios moterys nėra ypač linkusios eiti į politiką, ir rinkėjai nelinkę labai balsuoti už moteris kandidates. Tai lemia lyčių vaidmenų stereotipai, kurie mūsų visuomenėje vis dar įsišakniję, priimami iš inercijos, perduodami iš kartos į kartą.

„Būtent šie stereotipai priskiria moteriai globos, rūpybos funkcijas namų ūkiuose, o vyrui – visuomenininko, šeimos maitintojo, sprendimų priėmėjo vaidmenį. Tai galėtų paaiškinti, kodėl rinkėjai labiau linkę balsuoti už vyrus. Be to, net pačios moterys nėra linkusios demonstruoti solidarumo moteriškos lyties kandidatėms ir dažniausiai balsuoja už vyrus kandidatus“, – neslepia E. Krinickienė.

Kita vertus, pastebi ji, moterys pačios nėra linkusios eiti į politiką – jos linkusios iš inercijos save nuvertinti ir tokiu būdu apriboja savo pačių galimybes: „Tai moterų savivertės klausimas, kuris turėtų būti keliamas, juk moterys labiau išsilavinusios už vyrus. Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje per 60 proc. universitetų absolventų sudaro moterys.“

Lietuva lyčių lygybės klausimais Europoje – vidutiniokė

Jungtinių Tautų statistika rodo, kad per paskutinius 20 metų moterų valstybės parlamentuose beveik padvigubėjo, tačiau jos vis tiek sudaro tik kiek daugiau nei penktadalį. 45 proc. parlamento (daugiausia Europoje) moterys sudaro Švedijoje, panaši situacija ir kitose Skandinavijos šalyse, kiek mažiau Belgijoje, Nyderlanduose, Danijoje. Būtent Skandinavija dažnai ir laikoma demokratinių vertybių ir laisvių pavyzdžiu.

Lyčių lygybės klausimais šios šalys taip pat pirmauja. Štai Norvegija buvo viena pirmųjų šalių, leidusių moterims balsuoti. Skandinavijoje skirtumas tarp vyrų ir moterų atlyginimų – mažiausias pasaulyje, o dirbančių moterų skaičius – didžiausias. Pavyzdžiui, Danijoje jis menkai tesiskiria nuo vyrų: dirbančių moterų yra 72 proc., o vyrų – 79 proc. Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje politinės partijos 1970 m. įvedė lyčių kvotas, o tai lėmė padidėjusį parlamento narių vadovių skaičių.

Lietuva lyčių lygybės klausimais Europoje yra vidutiniokė. Sociologai pastebi, kad šalyse, ne išimtis ir Lietuva, vyrauja įsitikinimas, jog moterų įsitvirtinimas keliuose aukštuose šalies postuose įrodo lyčių lygybės egzistavimą, tačiau, ekspertų teigimu, tai neatspindi valstybės gyvenime vyraujančios tendencijos.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto docentė Dovilė Jakniūnaitė sako, kad moterų, užimančių aukščiausius postus politikoje, daugėja, todėl mes vis daugiau kalbame ir apie moterų dalyvavimą politikoje, ir apie lyčių lygybę.

„Bet labai svarbu suvokti, kad politinės lyderės, aukščiausius postus užimančios moterys nėra vienintelis elementas, kai kalbame apie moterų dalyvavimą politikoje. Jei kalbėtume apie atstovavimą parlamentiniu lygmeniu, pamatytume, kad moterų irgi šiek tiek daugėja, bet tendencija nėra tokia ryški, nes daugumoje pasaulio parlamentų moterys turi tik penktadalį vietų“, – kalba politologė.

Interesai skiriasi

„Bet moteris negali pakelti tokio svorio, kurį gali pakelti vyras“, – taip dažnas atkerta išgirdęs žodį „feminizmas“. XIX a. atsiradęs judėjimas, kovojantis už lygias teises, iki šiol dažnai suvokiamas kaip kažkas neminimo, o dalis žmonių yra linkę nuo jo atsiriboti. Vis dėlto dalis šių žmonių gyvenime vadovaujasi būtent feminizmo idėjomis: palaiko mintį, kad į darbą turėtų būti priima pagal gabumus, o ne pagal lytį, kad tą patį darbą dirbantys turėtų uždirbti tiek pat, nepriklausomai nuo lyties.

Statistika rodo, kad šiuo metu tą patį daranti moteris uždirbs penktadaliu mažiau, tačiau tie patys rodikliai rodo, kad vis dėlto daugiau moterų nei vyrų turi aukštąjį išsilavinimą. Specialistų teigimu, būtent didesnė dalis moterų parlamentuose padėtų spręsti dėl lyčių stereotipų atsiradusias problemas. Pastebima, kad šalyse, kuriose daug dėmesio skiriama lyčių lygybei užtikrinti, priimami įstatymai labiau subalansuoti, skiriamas didesnis dėmesys socialiniams klausimams.

Pasak E. Krinickienės, interesų ratas, kuriam atstovauja vyrai politikai ir moterys politikės, yra labai skirtingas: „Moterys politikės dažniausiai teikia prioritetą socialinės politikos, šeimos politikos, pagyvenusių žmonių priežiūros, sveikatos apsaugos klausimams, kurie vyrams politikams nėra tokie aktualūs. Jiems labiausiai rūpi ekonomikos, užsienio politikos klausimai, stambiojo verslo interesai.“

Įsipareigojimas siekti lyčių lygybės

Grįžkime į prieš tai minėtą Skandinaviją. Štai Švedija, kur, kaip jau minėta, beveik pusė parlamentarių yra moterys, yra viena geriausių valstybių pasaulyje auginti vaikus dėl socialinės politikos vaikų atžvilgiu. Kiekvienas vaikas patenka į valstybinius darželius, o tėvai nemoka daugiau nei 3 proc. atlyginimo, mokesčiai tėvams apribojami iki 197 dolerių per mėnesį. Visus kitus mokesčius padengia valstybė, kuri ikimokyklinėms išlaidoms skiria 8,9 mlrd. dolerių – tai daugiau nei Švedijos kariniam biudžetui skiriama dalis.

Kitoje Skandinavijos šalyje – Norvegijoje – visos vaiko priežiūros atostogos yra apmokamos 100 proc. iki tol buvusio atlyginimo, o tėvai privalo pasiimti bent dvi savaites tėvystės atostogų. Troškimas padėti moterims išnaudoti jų potencialą yra įtvirtintas Norvegijos Konstitucijoje. Joje minima, kad kiekvienoje valdančiojoje taryboje bent 40 proc. jos narių turi sudaryti moterys.

Savanoriška politinių partijų kvotų sistema – taip Šiaurės šalys pasiekė dabar turimą lyčių lygybę parlamente. Tačiau ne visur kvotų įvedimas palaikomas. Dalis teigia, kad patekti į parlamentą moteris turėtų savo pastangomis, darbu ir srities išmanymu, o ne todėl, kad ji moteris. Vis dėlto ekspertai atkreipia dėmesį, kad 65 proc. visų žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, yra moterys, taigi argumentas, kad į politiką per kvotas patektų neišmanančios moterys, nėra visiškai teisingas.

D. Jakniūnaitė teigia, kad pasaulyje įrodyta, jog tai vienas efektyviausių būdų pasiekti lygų politinį atstovavimą ir jokie kiti būdai taip neveikia, kaip šis. Be to, jei pradedama sąmoningai galvoti ir kurti tam tikrus mechanizmus, kad moterų politikoje dalyvautų daugiau, jų ir dalyvauja daugiau. Taip pat labai svarbu, koks kvotų būdas pasirenkamas, pavyzdžiui, net konstitucijoje gali būti įrašyta, kad kažkoks moterų skaičius turi būti parlamente.

„Bet aš manau, kad vienas efektyviausių būdų, ką parodo ir Skandinavijos valstybių pavyzdys, yra savanoriškas pačių partijų įsipareigojimas siekti lyčių lygybės. Tai nėra koks nors botagas arba įstatymas, kuris priverčia tai daryti, – pačios partijos taip daro“, – pastebi politologė.

Pavyzdžiui, Švedijoje, sako ji, visos pagrindinės politinės partijos turi vienokį ar kitokį įsipareigojimą – būtent dėl to efektas ir buvo pasiektas ir yra pačių partijų sąmoningumo lygmuo. „Labai dažnai priekaištaujama, kad moterys, patekusios kažkokią sritį, tarkim, į politiką, per kvotas, jausis tarsi stigmatizuojamos, silpnesnės. Šį faktą labai svarbu įvertinti, bet manau, kad nauda, bent jau laikina, atsveria pasisakymą prieš kvotas“, – teigia D. Jakniūnaitė.

Moterų įgalinimas – nauda ekonomikai

Visai neseniai Japonijos sostinė savo vadove išsirinko buvusią gynybos ministrę Yuriko Koike. Pirmoji šalies istorijoje sostinės merė, be kitų užduočių, turės suvaldyti Tokijo finansines problemas prieš 2020 m. mieste vyksiančias olimpines žaidynes. Senajame žemyne taip pat daugėja lyderių – tai jau minėtos Vokietijos ir Jungtinės Karalystės vadovės, Lietuvos ir Kroatijos prezidentės, Lenkijos pirmininkė, Romos merė.

Ekspertai teigia, kad daugiau moterų viešumoje reiškia ir tai, kad daugiau dėmesio skiriama ir lyčių stereotipų griovimui, o tai naudinga ne tik moterims, bet ir vyrams. Dar daugelio pasąmonėje gajus įsitikinimas, kad vyras turi išlaikyti šeimą, kad jis turi būti tvirtas, nerodyti emocijų, eiti aukštas pareigas, bet specialistai pastebi ir tiesioginį ryšys tarp lyčių nelygybės ir savižudybių.

„Kuo daugiau kalbėsime apie tai, kad moterų įgalinimas teiks naudą ekonomikai, tuo natūraliau visuomenė priims tą klausimą, – pabrėžia E. Krinickienė. – Juk ir tyrimai patvirtina, kad įmonės, kurių valdybose įvestos kvotos ir yra lyčių pusiausvyra, rodo geresnius veiklos rezultatus, gauna didesnį pelną.“

Lyčių lygybė, primena ji, – lygios moterų ir vyrų galimybės, išplaukiančios iš vyrų ir moterų skirtingumų – ir fiziologinių, ir psichologinių, ir emocinių, ir t. t. „Būtent dėl šių skirtybių ir kyla skirtingi moterų ir vyrų interesai, vartotojiška motyvacija. Tačiau jie privalo turėti lygias galimybes užsitikrinti ir pajamas, ir atstovauti savo interesams visuomeninėje ir politinėje plotmėje“, – įsitikinusi E. Krinickienė.

Darbo vizito į Čilę išvykusi Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvauja Čilės vyriausybės ir Jungtinių Tautų surengtame aukšto lygio renginyje „Moterys valdžioje ir sprendimų priėmime: siekiant pokyčio“. Prezidentė, kuri taip pat vadovauja Pasaulio moterų lyderių tarybai, skaitė vieną pagrindinių renginio pranešimų apie moterų įsitraukimą į politiką ir valstybės valdymą bei pasidalino Lietuvos patirtimi šioje srityje.

„Moterų dalyvavimas politikoje nėra mados, ambicijų ar kvotų užpildymo klausimas. Tai būtinybė, diktuojama pasaulinių ekonomikos ir saugumo iššūkių. Jiems įveikti būtinos sutelktos visų – vyrų ir moterų pastangos. Kaip lyderės, mes galime būti pavyzdys kitoms moterims“, – sakė Prezidentė. Šalies vadovės teigimu, išlikusios kliūtys moterims aktyviai įsitraukti į politiką skatina nelygybę ir socialinę atskirtį, stabdo valstybių demokratinį ir ekonominį vystymąsi. Dėl to nukenčia kiekvienas visuomenės narys.

Prezidentė pabrėžė, jog, siekiant sustiprinti lygias vyrų ir moterų galimybes, visų pirma būtina užkirsti kelią smurtui artimoje aplinkoje. Tam reikalingas glaudus atsakingų valstybės institucijų ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas, kuris užtikrintų vieningą ir nuoseklią smurto prevenciją ir visapusę pagalbą nuketėjusiesiems.

Prezidentė taip pat atkreipė dėmesį, jog, siekiant aktyvesnio moterų vaidmens šalių politiniame ir ekonominiame gyvenime, būtina sumažinti darbo užmokesčio atotrūkį tarp vyrų ir moterų ir užtikrinti lygias galimybes siekti vadovaujančių pozicijų versle, moksle ir kitose srityse. Tam svarbu kovoti su neigiamais stereotipais visuomenėje, švietimo ir valstybės institucijose, skatinti mentorystės programas, gerinti moterų integraciją į darbo rinką.

Lietuvoje darbo užmokestis už tą patį darbą moterims yra 13 % mažesnis nei vyrams. Europoje vidutinis darbo užmokesčio atotrūkis siekia 16,4 %. Nors Lietuva yra viena iš trijų ES valstybių, pirmaujančių pagal verslininkių skaičių, moterys vadovauja tik 4 % stambiausių verslo įmonių ir užima tik 16 % vietų šių įmonių valdybose. Lietuvoje mokslinėje veikloje dalyvauja beveik 58 % moterų, tačiau daugumą vadovaujančių pozicijų šioje srityje užima vyrai.

Aukšto lygio renginys Čilėje skirtas aptarti pokyčiams, kurie įvyko per 20 metų nuo Pekino deklaracijos priėmimo. Ši deklaracija – pirmasis globalus dokumentas, įpareigojęs valstybes užtikrinti lygias vyrų ir moterų galimybes visose visuomenės gyvenimo srityse. Renginyje dalyvauja JT Generalinis Sekretorius Ban Ki-moonas, buvusi Airijos Respublikos Prezidentė Mary Robinson, Nobelio taikos premijos laureatė Leymah Gbowee, kiti valstybių, tarptautinių organizacijų, pilietinės visuomenės atstovai iš 38 šalių.

Darbo vizito Čilėje metu šalies vadovė taip pat susitiks su Čilės Prezidente Michele Bachelet ir Jungtinių Tautų Organizacijos Generaliniu Sekretoriumi Ban Ki-moonu.