Nepabūgo iššūkių

„Mano neakivaizdi pažintis su Italija prasidėjo dar vaikystėje, kai pravėriau muzikos pasaulio duris – pradėjau mokytis groti fortepijonu. Pirmieji itališki terminai, operos istorija … Vėliau muzikos studijos, muzikantės darbas. Italija man visada asocijavosi su didžiuoju menu ir visada svajojau po ją pakeliauti gyvai“, – dalijasi pašnekovė.

Prieš dešimt metų su kelionių agentūra „Grūda“ Daiva pradėjo keliauti po Italiją. Apkeliavo daug regionų, visi jie atrodė nuostabūs. Tačiau kai apsilankė Apulijoje, pamilo šį kraštą iš pirmo žvilgsnio.

„Pamenu, tada tyliai sau pagalvojau: norėčiau gyventi būtent čia. Ir štai jau ketveri metai gyvenu čia, – šypsosi Daiva. – Daugelis manęs klausia, kas atvedė čia, ir kai paaiškinu, kad aš ne meilės emigrantė ir čia neatvedė darbo reikalai, ne vienas nustebęs ištaria: „Tačiau tu ir drąsi.“ Manau, kad šis sprendimas atėjo iš pojūčio, kad norisi kardinalių pokyčių, naujų iššūkių. Atvykus 2019 m., kai po kelių mėnesių prasidėjo pandemija ir man per vieną naktį reikėjo apsispręsti – grįžtu į Lietuvą ar lieku čia, reikėjo drąsos likti ištikimai savo svajonei. Tačiau jutau, kad viskas bus gerai.“

Daiva apsigyveno miestelyje, kuriame nėra nė vieno lietuvio, kad greičiau išmoktų italų kalbą ir integruotųsi į bendruomenę. Kalbos mokėsi visur: savarankiškai studijuodama gramatiką, žiūrėdama televizijos laidas, eidama apsipirkti, bendraudama su kaimynais. Išnaudojo įvairias galimybes. Pasibaigus pandemijai italų mokykloje mokėsi klasikinės italų kalbos, nes Apulijos krašte daug kas kalba dialektu.

D. Zeleckaitės-Diržienės asmeninio archyvo nuotr.

Teko prisitaikyti

Italija – didelė ir kupina kontrastų šalis. Daivos teigimu, Pietų Italija visiškai kitokia nei Šiaurės, tai pripažįsta ir patys italai.

„Pietų italai labai atviri, emocingi ir nuoširdūs žmonės, todėl greitai pajutau jų nuoširdų rūpestį, norą patarti, globoti, – pasakoja pašnekovė. – Mano giliu įsitikinimu, jei eini atvira širdimi, žmonės tai jaučia ir atsako tuo pačiu. Čia stiprios bendruomenės ir tvirtos šeimos. Jei draugai tave rekomenduoja – priima kaip savo artimą. Bičiuliai lietuviai, pas kuriuos kurį laiką gyvenau, man leido jaustis kaip namuose, jų draugai tapo ir mano draugais, mano itališka šeima, aš jiems už tai esu ir būsiu dėkinga.“

Dažnai juokauju, kad pas mane Italijoje net arbatinukas užverda daug lėčiau.

Italijoje buvo nemažai dalykų, kurie Daivą ir nustebino. Pavyzdžiui, ypatinga tvarka namuose, laiptinėse, ir visiškas kontrastas už savo namų ribų – šiukšlės, nuorūkos… Ji sako vis dar negalinti priprasti prie vėlyvų ir gausių vakarienių, nors ir supranta, kad šią tradiciją lėmė karštas klimatas.

„Pradžioje man buvo tikras iššūkis sulėtinti tempą, nes čia viskas vyksta ramiai, dažnai tenka tiesiog laukti. Aš dažnai juokauju, kad Italijoje net arbatinukas užverda daug lėčiau, – sako pašnekovė. – Italijoje labai svarbios tradicijos ir pirmiausia tai susiję su valgymo tradicijomis: nustatytas valgymo laikas, patiekalų eiliškumas, tradiciniai patiekalai. Pavyzdžiui, ragu valgomas tik sekmadieniais ir dažniausiai tėvų namuose, saldumynai sekmadieniais nešami einant pas tėvus ir gausiai valgomi po sočių pietų, kava geriama tik po saldumynų ir pan.“

Nors lietuviai dažnai mano, kad italai atsipūtę ir mažai dirba, yra tingūs, Daiva skuba tai paneigti: „Nieko panašaus. Jie dažniausiai dirba ilgas valandas, dažnai pamatysi iš darbo grįžtant apie 20 val. ar dar vėliau, jei tai savas verslas.“

Pažintis: Apulija – labai savitas, autentiškas Italijos regionas su nuostabia gamta, mažais viduramžių miesteliais, kur akys užmato, besidriekiančiais alyvmedžių laukais ir senosios virtuvės patiekalais. / D. Zeleckaitės-Diržienės asmeninio archyvo nuotr.

Savitas regionas

Apulija, pasak lietuvės, – labai savitas, autentiškas regionas su nuostabia gamta, daugybe kilometrų nenusakomo žydrumo jūros pakrantės, mažais viduramžių miesteliais, kur akys užmato besidriekiančiais alyvmedžių laukais ir išlikusiais cucina povera (vargšų virtuvės) patiekalais.

„Gargano slėnis, kuriame gyvenu ir dirbu, labai unikalus, primena mūsų Kuršių neriją. Čia dar išlikę daugybė dialektų, papročių ir senoji virtuvė, – pasakoja Daiva. – Visą šį laiką kaupusi žinias apie regioną ir patirtį, dabar dalijuosi tuo su atvykstančiais lietuviais. Renku nedideles bendraminčių grupeles ir aštuonias dienas kartu keliaujame Gargano slėniu, mėgindami jį pažinti per pojūčius.“

Vis dėlto Apulija – regionas, kur mėgsta atostogauti ir daugybė italų. Tad kelionių organizatorė lietuviams pataria atostogoms rinktis gegužės ir birželio mėnesius arba rugsėjį ir spalį – tuo laiku geras oras, mažiau turistų ir palankesnės kainos.

D. Zeleckaitės-Diržienės asmeninio archyvo nuotr.

Jei norite Apuliją pamatyti, pasak Daivos, iš vidaus, jums, be abejonės, praverstų žmogaus, gyvenančio šiame krašte ir kalbančio itališkai, pagalba. Anglų kalba čia nepopuliari, nes daug kas jos tiesiog nemoka. Na, o tiems keliautojams, kurie mėgsta tyrinėti kraštą savarankiškai, padės gestų, mimikos kalba ir empatija.

Keliaujant po Apuliją lietuvė tautiečiams primygtinai pataria užsukti į Gargano slėnį, kuriame rasite Monte Sant’Angelo, Vjestės ir San Džovani Rotondo miestus. Toliau sukti link Lečės, Galipolio, Otranto, nusileisti iki Santa Maria di Leuca ir nepamiršti Alberobelo ir Apulijos sostinės Bario. Pažintis su Apulijos regionu nebus tikra, jei neparagausite tradicinės itališkos žuvienės, parmidžano, šviežios buratos, tradicinio kačiokavalo sūrio, jūrų gėrybių…

„Apulija visada svetingai laukia visų norinčių ją pažinti, – sako Daiva. – Ir Lietuva italams įdomi. Man teko sutikti nemažai žmonių, kurie žino, kad esame Baltijos šalis, dažnas pamini ir mūsų sostinę, ir pastarųjų dešimtmečių pasiekimus. Turiu ne vieną italą bičiulį, kurie ne kartą lankėsi Lietuvoje, pažįstu studentų, kurie studijavo, stažavosi. Teko sutikti italų, kurie matė Eimunto Nekrošiaus spektaklius arba girdėjo mūsų sutartines.“

D. Zeleckaitės-Diržienės asmeninio archyvo nuotr.

Muzikai – ypatinga vieta

Daiva palaiko glaudžius ryšius su Lietuva. Kasmet ji atskrenda čia dalyvauti nuostabiame projekte „Klasika visiems“, kartu aplanko artimuosius, bičiulius, įvairius renginius. Pernai jai tai buvo jau dešimtas projektas.

„Projektas „Klasika visiems“ skirtas žmonėms, kurie turi dainavimo chore praktikos, pažįsta muzikos raštą. Kiekvieną kartą jame atliekamas vis kitas žinomas klasikos kūrinys. Dalyviai savarankiškai išmoksta savo balso partiją, o prieš atliekant kūrinį viešai, visą dieną dalyvauja repeticijose, po pietų – repeticijose su solistais ir orkestru, o vakare Šv. Jonų bažnyčioje vyksta vienintelis koncertas, – pasakoja pašnekovė. – Renginio įspūdis būna milžiniškas – kelių šimtų dalyvių choras, orkestras, solistai. Šiame projekte visus dešimt metų dalyvauju kartu su pussesere, o mūsų šeimos ir draugai visada renkasi mūsų palaikyti ir paklausyti.“

Nors Daivos veikla gyvenant Italijoje pasikeitė, muzikai jos gyvenime visada buvo ir bus skirta svarbi vieta, nes be muzikos ji savo gyvenimo neįsivaizduoja.

„Šiuo metu grojimas – mano hobis. Kai italai sužino, kad esu profesionali muzikantė, jų balse girdėti didžiulė pagarba, jiems tai daro didžiulį įspūdį, tad, pasitaikius progai, visada juos pamaloninu grojimu. Man pačiai tai, be abejonės, irgi didžiulis malonumas, – tikina Daiva. – Dar mano viena aistra – opera. Esu laiminga, kad gyvenu operos lopšyje, kuriuose puikūs Neapolio „San Carlo“, Milano „La Scala“, Romos „Costanzi“ operos teatrai, turiu galimybę matyti daug gerų operos pastatymų.“

Paprašyta įsivaizduoti, su kokia muzika jai asocijuojasi Lietuva ir Italija, Daiva nesutrinka. Lietuva – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“, plati ir susiliejusi su horizontu. Italija – G. Verdi opera „Nabukas“ ir Vergų choras, Italijos neoficialus himnas, kuriame justi italų vidinis patosas.

Kanklėmis – „Queen“ kūriniai

E. Astrauskės pažintis su kanklėmis prasidėjo dar pirmoje klasėje, kai šio instrumento mokytoja pakvietė prisijungti prie jos vedamų pamokų. Ketvirtoje klasėje pašnekovė pradėjo lankyti ir muzikos mokyklą. Tiesa, iš pradžių ji norėjo čia mokytis smuiko subtilybių.

„Mane perkalbėjo mama, pasiūliusi toliau groti kanklėmis. Grojimo jomis pradmenis jau turėjau. Muzikos mokykloje susipažinau su nuostabia kanklių mokytoja Kristina Kupryte, kuri parodė kitokią šio instrumento pusę. Ji subūrė merginų kanklininkių ansamblį „Sunny“, su kuriuo daug keliavome po pasaulį. Dalyvavome televizijos projekte „Lietuvos talentai“, kuriame nustebinome teisėjus ir žiūrovus, kanklėmis atlikdamos šiuolaikišką muziką, – pasakoja ji. – Man patiko, kad mokytoja leisdavo mums groti tokią muziką, kokią norėjome. Ji mus skatino į kankles pažvelgti kitu žvilgsniu, parodė, kaip pamėgti sceną, o ne jos bijoti. Su kolektyvu „Sunny“ kartu koncertavome apie šešerius metus, kol mokėmės mokykloje. Įstojus į universitetus, ansamblio veikla nutrūko.“

Pašnekovės teigimu, kankles gaubia daugybė mitų, kuriuos ji stengiasi paneigti. Visų pirma, dažnai galvojama, kad kanklėmis galima atlikti tik liaudišką muziką. Vis dėlto kanklių diapazonas yra kur kas platesnis, jomis galima atlikti įvairius kūrinius – nuo klasikos iki populiariosios ar roko muzikos.

„Po kiekvieno koncerto prieina bent vienas žmogus, kuris pripažįsta nesitikėjęs, kad kanklės gali taip skambėti. Žmonės labai nustemba, kai pasakau, kad kanklėmis groju grupės „Queen“ dainą „Love of my life“. Dažniausiai net nepagalvojama, kad šiuo instrumentu galima atlikti roko ir net metalo kūrinius, – atskleidžia muzikantė. – Žinoma, kanklėmis neišgausi trankaus roko efekto. Melodija bus lyrinė, rami ir švelni, nes tokia kanklių specifika. Tačiau tai nekeičia fakto, kad kanklėmis išties galima pagroti kone bet kurį kūrinį, nepakeičiant jo melodijos. Klausytojai vis paklausia, ar galiu sugroti kokį nors grupės „Metallica“ kūrinį. Nesu šios grupės gerbėja, bet dėl klausytojų, manau, reikės išmokti „Nothing else matters“ ar kitą jos hitą.“

Šiuo metu E. Astrauskė kanklėmis mokosi atlikti populiarią grupės „Maneskin“ perdainuotą dainą „Beggin“.

„Kol kas dar mokausi – kadangi kūrinys greito tempo, prireiks daugiau laiko išmokti. Tačiau kanklėms jis tikrai įkandamas. Šiuo instrumentu galima atlikti ir muziką iš žinomų kino filmų. Pavyzdžiui, „Karibų piratų“ – šio filmo muziką grodavome kartu su ansambliu „Sunny“. Pati esu išmokusi ir pagrojusi pagrindinę serialo „Game of Thrones“ melodiją, – pasakoja ji. – Kanklės specifiškos tuo, kad kairiame šone turi specialius kaitiklius, kuriuos reikia atlenkti, norint išgauti tam tikrą tonaciją, diezą ar bemolį. Tad šiuo instrumentu sunkiau atlikti nebent tuos kūrinius, kurie reikalauja labai greitai atlenkti daug kaitiklių. Tad tokius kūrinius bandau adaptuoti kanklėms arba išvis jų negroju. Tačiau tai tik pavieniai atvejai.“

Misija: „Baltomis kanklėmis groju tik ypatingomis progomis – jos taip pat prisideda prie stereotipų laužymo, kadangi yra gana retos ir traukia akį“, – sako kanklininkė E. Astrauskė. / E. Astrauskės asmeninio archyvo nuotr.

Unikalus instrumentas

Anot Erikos, kanklėms giminingų instrumentų turi ir kitos šalys. Pavyzdžiui, latviai groja kuoklėmis, suomiai – kantelėmis, o estai – kanelėmis. Vis dėlto, nors šie instrumentai panašūs, jie ne tokie patys. Tad kanklės – išties unikalus instrumentas, gaminamas tik lietuvių meistrų ir būdingas išskirtinai Lietuvai.

„Kanklės turi išties įdomią istoriją, šį instrumentą gaubia legendos. Pavyzdžiui, senovėje, kai giminėje mirdavo žmogus, būdavo kertama eglė ir iš jos gaminamos kanklės. Tikėta, kad, jomis užgrojus, šiuo instrumentu prabyla mirusysis. Ši legenda tarsi paaiškina, kodėl kanklės yra toks ramus, lyriškas, meditatyvus instrumentas – jo prigimtis yra kalbėti mirusių artimųjų balsais, – atskleidžia pašnekovė. – Įdomu ir tai, kad senovėje kanklėmis grodavo vien vyrai, o šiandien jas renkasi išskirtinai moterys muzikantės.“

Po kiekvieno koncerto prieina bent vienas žmogus, kuris pripažįsta nesitikėjęs, kad kanklės gali taip skambėti.

Pasak pašnekovės, tradicinės senosios kanklės turi devynias arba dvylika stygų. Modernesnės kanklės jų turi kur kas daugiau. Koncertinėse kanklėse yra 29 stygos, o pati E. Astrauskė groja kanklėmis su 36 stygomis.

„Kankles, kuriomis groju aš, Lietuvoje gamina vienintelis meistras – Zigmas Liutikas iš Gargždų. Jis mėgsta eksperimentuoti, tad pastebėjęs, kad koncertinės kanklės yra labai sunkios ir joms šiek tiek trūksta boso natų, sukūrė lengvesnes, patogesnes kankles su daugiau stygų ir papildoma boso oktava. Taip pat šioms kanklėms jis įdėjo gitaros stygas, tad nuo grojimo ne taip skauda pirštus, lieka mažiau nuospaudų. Kanklės yra pusiau elektrinės, ant jų įmontuotas garso ėmiklis ir jas galima įgarsinti pasitelkiant laidą, kaip ir elektrines gitaras, – to negalima padaryti su koncertinėmis kanklėmis. Vis dėlto Lietuvoje neradau tinkamo garso ėmiklio, kuris apimtų visą kanklių diapazoną, o ne tik vidurines stygas, tad teko jį specialiai užsakyti iš JAV, – paaiškina muzikantė. – Mano kanklės lengvos, jas nesunku nešti, o tai labai praverčia tolimesnėse kelionėse, ypač koncertuojant ten, kur negalima privažiuoti automobiliu. Jomis taip pat galima atlikti platesnio diapazono kūrinius, kadangi turi daugiau stygų.“

E. Astrauskė pasakoja turinti visų rūšių kanklių. Tradicines kankles, skirtas VU Šiaulių akademijos botanikos sodo įkūrėjo Stasio Gliaudžio atminimui, jai padovanojo meistras Albertas Martinaitis. Koncertines, pačias pirmąsias, kankles Erikai tėvai nupirko, kai ji mokėsi muzikos mokykloje. Jas restauravo jau minėtas Z. Liutikas.

„Modernias, Z. Liutiko gamintas kankles, turiu dvejas. Pirmiausia įsigijau rudas, o vėliau meistro specialiai paprašiau baltų. Tiesa, baltomis kanklėmis groju tik ypatingomis progomis – jos taip pat prisideda prie stereotipų laužymo, kadangi yra gana retos ir traukia akį“, – sako ji.

E. Astrauskės asmeninio archyvo nuotr.

Nepasižymi įnoringumu

E. Astrauskės teigimu, kanklės – neįnoringas instrumentas, iš muzikanto nereikalaujantis ypač geros klausos ar stiprių pirštų. Svarbiausia – noras groti ir įgūdžių lavinimas. Kanklės taip pat nereikalauja ypatingos priežiūros. Tiesiog, kaip ir visi mediniai instrumentai, negali gauti drėgmės ir tiesioginės saulės. Nuo saulės spindulių gali skilti instrumento medis, išsikraipyti stygos.

„Mokyklos laikais, kai vasarą vykdavome į dainų šventes, mes, kanklininkės, kelias valandas grodavome tiesiai į mus spiginant saulei. Tokiu atveju kanklės gali skilti. Tačiau tai labai reti atvejai, – paaiškina pašnekovė. – Kadangi mano kanklės turi net 36 stygas, kartais atsibosta jas derinti. Juolab kad neretai prieš koncertą tai reikia daryti net kelis kartus. Be to, derinant reikia tylos. Jei aplink triukšmas, kokybiškai kanklių suderinti nepavyks.“

Adaptuoja modernią muziką

Pasak pašnekovės, norint kanklėmis atlikti šiuolaikinę muziką, prireikia kūrybiškumo ir sumanumo.

„Šiuolaikinius kūrinius turiu pritaikyti kanklėms. Nėra taip, kad susirandu norimo kūrinio natas ir iškart galiu groti. Turimos natos gali netikti kanklėms, būti joms nepatogios, tad reikia jas adaptuoti. Kartais norimo kūrinio natų net nerandu. Tokiais atvejais ieškau gitaros akordų, iš jų dėlioju boso pagrindą ir bandau iš klausos atkurti kūrinio melodiją. Buvo vienas atvejis, kai neradau kūrinio natų, o akordai nepadėjo. Tada „YouTube“ platformoje suradau vaizdo įrašą, kuriame tas kūrinys atliekamas pianinu ir matyti pianisto rankos. Vis sustabdydama vaizdo įrašą, stebėjau, kokius klavišus spaudžia muzikantas, kad suprasčiau, kaip melodiją reikėtų pagroti kanklėmis, – atskleidžia ji. – Tokiais atvejais labai praverčia gebėjimas suprasti gitaros akordus ir fortepijono pagrindų išmanymas. Platesnės muzikinės žinios man atveria daugiau durų.“

Neseniai E. Astrauskė laimėjo kompozitorės Indrės Stakvilės Ehrhardt organizuotą konkursą, kurio prizas – profesionalus muzikinis klipas. Kompozitorė kvietė įvairius instrumentus įvaldžiusius muzikantus atlikti jos kūrinius ir atsiųsti vaizdo įrašus. Erika pasirinko kūrinį „Laukų auksinės akys“, kurį atliko kanklėmis. Pašnekovės atlikimas sužavėjo kompozitorę ir konkurso komisiją, tad netrukus pasirodys profesionalus E. Astrauskės muzikinis vaizdo klipas, kurio ji labai laukia.

E. Astrauskės asmeninio archyvo nuotr.

Prasmingas mokytojos darbas

Nors E. Astrauskė nuo mažens grojo kanklėmis ir baigė muzikos mokyklą, buvo įsitikinusi, kad niekada netaps kanklininke ar juo labiau – muzikos mokytoja. Todėl, baigusi dvyliktą klasę, iš Šiaulių kilusi mergina atvyko į Kauną studijuoti kūrybinių industrijų.

Erika visada domėjosi kultūra, mėgo įvairius renginius, tad šios studijos jai atrodė labai artimos. Studijuodama kartu pasirinko gretutines pedagogikos studijas. Šiandien ji dirba darželinukų muzikos mokytoja ir priešmokyklinukų mokytoja.

„Man labai patinka vaikus edukuoti apie kankles ir kitus muzikos instrumentus, stebėti, kaip jie vėliau patys niūniuoja daineles. Muzikos mokytojos darbas – tikras penas mano sielai, nors kitados ir sakiau, kad niekada nebūsiu pedagoge, – juokiasi ji. – Mažieji neturi išankstinių nusistatymų apie kankles ir nesilaiko stereotipų. Tad mano auklėjami vaikai kankles žino kaip lyrinį, ramų, meditacinį instrumentą, kuriuo kartais jiems pagroju. Smagu, kad jie dar neturi susiformavusių etikečių ir viską priima atvirai.“

Pašnekovei apmaudu, kad muzikos mokyklose kanklių specialybę renkasi mažai vaikų. Nedaugėja ir kankles gaminančių meistrų. Kita vertus, kanklių muzika šiandien atgimsta iš naujo ir vis daugiau klausytojų įsitikina, kad jos – ne tik senovinis instrumentas.

„Mes, kanklininkės, aktyviai koncertuojame, grojame šiuolaikišką muziką ir stengiamės išpopuliarinti šį unikalų instrumentą. Tegu jis klesti ir būna mėgstamas klausytojų“, – sako Erika.

Ir vestuvėse, ir laidotuvėse

E. Astrauskė ne tik koncertuoja, bet ir groja krikštynose, vestuvėse, laidotuvėse. Tad savo kanklių muzika ji lydi žmones visais gyvenimo etapais.

„Dažnai manęs klausia, kaip aš galiu groti laidotuvėse, – ar nebūna liūdna? Galbūt sunku suprasti, bet groti laidotuvėse man patinka. Jų metu vyrauja rami, tyli atmosfera, tad grodama atsipalaiduoju. Tokiu atveju man nereikia galvoti apie sceninį įvaizdį, tad tiesiog skambinu tyliai, švelniai ir stengiuosi žmonėms sukurti jautrią, ramią atmosferą. Grodama laidotuvėse jaučiu prasmę, nes matau, kad mano muzika padeda žmonėms“, – atskleidžia ji.

Pašnekovei džiugu, kad kanklių vis dažniau savo vestuvių ceremonijose pageidauja jaunieji, kuriems šis instrumentas kelia sentimentų. Kai kurie jaunieji kankles taip pat renkasi kaip įdomų, mažiau populiarų instrumentą. Erika pastebi, kad kanklių dažnai pageidaujama, jei jaunieji gyvena užsienyje, bet tuokiasi Lietuvoje, ar jei tarp svečių (arba poroje) yra užsieniečių. Vis dėlto dalis kunigų kanklėmis bažnyčioje groti neleidžia. Esą Dievo namuose būtinai turi skambėti vargonai ir giesmės. Tačiau kita dalis dvasininkų su džiaugsmu priima kankles ir padėkoja Erikai už gražią muziką.

„Norėtųsi daugiau atvirumo kanklėms. Juk tai tradicinis mūsų instrumentas, kuris skamba labai švelniai ir net, sakyčiau, angeliškai“, – nuomonę išsako pašnekovė.

Kanklininkė taip pat koncertuoja solo koncertuose, ją pasirodyti kviečia įvairūs kultūros centrai, organizacijos, privatūs žmonės. Koncertų metu E. Astrauskė ne tik muzikuoja, bet ir klausytojus šiek tiek paedukuoja apie kankles, jų istoriją, atliekamus kūrinius.

„Vieno renginio metu esu organizavusi ir protmūšį apie kankles. Smagu, kai žmonės domisi šiuo instrumentu ir nori apie jį daugiau sužinoti“, – džiaugiasi muzikantė.

E. Astrauskės asmeninio archyvo nuotr.

Nesustoti motyvuoja mylimasis

Praėjusią vasarą Erika ištekėjo už mylimojo Jono. Vestuvėse dažnai grojanti kanklininkė juokiasi, kad jos pačios šventėje nebuvo nei kanklių, nei gyvos muzikos apskritai.

„Grodama vestuvėse pastebėjau, kad nuotakos dažnai šventės metu nepamato detalių, į kurias įdėjo daug pastangų ir finansų. Manau, kad tuoktuvių dieną jaunųjų dėmesys būna visai kitur, jiems nerūpi nei stalo kortelės, nei muzika, nei dekoracijos. Nuotakos dažnai pageidauja tam tikro kūrinio, tačiau turiu nuojautą, kad didžiąją dieną jos to kūrinio nė neišgirsta, – šypsosi pašnekovė. – Tad mūsų su vyru vestuvės buvo labai paprastos, jaukios, dėmesį sukoncentravome vienas į kitą. Juk vestuvių esmė ir yra dviejų žmonių meilė ir noras būti kartu, o ne dekoras ar muzika.“

E. Astrauskė pasakoja, kad jos išrinktajam Jonui muzika taip pat yra artima. Jis groja gitara, tuo ir sužavėjo Eriką.

„Kadangi daug dirba, pastaruoju metu Jonas muzikuoja mažiau. Tad namuose aš esu pagrindinė muzikantė, kuri nuolat groja. Vyras visus mano kūrinius jau žino atmintinai, koncertų metu jis netgi pastebi, ką sugrojau ne taip. Džiugu, kad jis supranta, kokia muzika man svarbi, ir paskatina judėti pirmyn. Kartais būna etapų, kai norisi sustoti, padaryti pauzę muzikiniame kelyje, tačiau Jonas motyvuoja ir suteikia stiprybės dirbti toliau“, – džiaugiasi ji.

– Vienuolika metų gyvenate JAV. Esate kompozitorė ir atlikėja, jūsų muzikinis kelias prasidėjo nuo kanklių pamokų Jonavos menų mokykloje. Maža to, esate be galo charizmatiška moteris, savo sceninį žavesį papildote išsyk dviem instrumentais: išoriniu – kanklėmis, ir vidiniu – savo balsu.

– Ačiū už komplimentus. Visada smagu juos girdėti. Dažniausiai žmonės akcentuoja mano energiją (sako: „I love your energy“). Nes visur, kur tik einu: į paskaitas, seminarus, koncertus – stengiuosi būti atvira su žmonėmis. Daug su jais bendrauju, o ne tik dainuoju, groju kanklėmis ar šoku. Stengiuosi džiaugtis esama akimirka.

– Gal tais komplimentais tėvai, mokytojai jus maitino vaikystėje? Juk, sakoma, kuo daugiau vaiką girsi – tuo jis užaugs laisvesnis, kūrybiškesnis, labiau savimi pasitikintis?

– Oi, ne, mano kartos vaikai ne taip buvo auklėjami. Barimas, viešas gėdinimas ir skaudi kritika tuometėje švietimo sistemoje buvo dažnas dalykas. Nesulaukdavau daug pagyrų ar paskatinimo. Dauguma mokytojų nuolat išrašydavo velnių dėl mano išsišokimų, nors jie nebuvo piktybiniai. Mokytojams netikdavo mano mėlyni plaukai, auskarai veide. Jiems nepatikdavo, kad per garsiai juokiuosi ar per garsiai kalbu. Būdavo net labai sunkių akimirkų, kai uždarydavo mane kabinete ir sakydavo, kad aš esu mokyklos gėda.

Gerai, kad mama, mus su sese augindama, leido būti tokioms, kokios norime būti. Sprendimus visada priimdavome pačios. Nebuvau prievarta stumiama į jokią sritį, tad savo pasirinktas veiklas – kankles, vėliau dramos būrelį – lankiau su dideliu noru.

Jau nuo mokyklos laikų buvo aišku, kad linkstu į menus. Norėjau būti ir režisiere, ir dailininke, ir rašytoja, nes viskas sekėsi puikiai. Gal dėl to, kad ir mano mama menininkė – ji piešia, rašo eiles.

– Kaip į jūsų rankas pateko kanklės? Juk gyvenote kaimo gyvenvietėje, iki pradinės mokyklos tekdavo eiti per miškus…

– Vaikystę praleidau tikrame lietuviškame kaime Jonavos rajone. Iki aštuonerių, galima sakyti, gyvenau miške, tik vėliau persikraustėme į Ignaliną. Mano vyresnė sesė grojo akordeonu, kuris manęs nežavėjo. Namuose dar turėjome gitarą. Labai norėjau išmokti ja groti. Kai mama nuvežė į Jonavos meno mokyklą, bet mokytojas pasakė, kad mano rankos dar per mažos gitarai. Kadangi laukti nenorėjau, klausiau, ką dar galėčiau rinktis tiesiog čia ir dabar. Pasiūlė kankles. Nuo to karto, kai mokytoja perbraukė pirštu per stygas (sugrojo glissando), kanklės visiems laikams pavergė mano širdį.

Niekada neišgyvenau muzikinės krizės, kai nebesinori groti. Net baigusi muzikos mokyklą, vis tiek ateidavau pakankliuoti į folklorinius ansamblius. Šis instrumentas visada buvo šalia kitų mano veiklų mokykloje, vėliau – akademijoje.

Šaknys: nenuostabu, kad S. Smirnovos trečiajame albume „Paukščių kalba“ yra daug gamtos, lietuviško folkloro motyvų – juk kanklininkė augo gamtos apsuptyje. / P. Simmonso nuotr.

– Ką reiškia jūsų pasakyti žodžiai: „Vaikystėje grojau popierinėmis kanklėmis“?

– Kadangi gyvenau kaime, iki mokyklos Upninkų miestelyje reikėdavo eiti ne vieną kilometrą. Į Jonavos meno mokyklą važiuodavau tarpmiestiniu autobusu 45 minutes. Tai darydavau du kartus per savaitę. Dažniau būtų buvę sudėtinga: juk man tebuvo septyneri. Pinigų, kad galėčiau turėti savo kankles namuose ir kasdien repetuoti, deja, neturėjome. Tuomet kanklių mokytoja sugalvojo išeitį. Ji nupiešė man ant popieriaus 29 stygas, sudalijo jas tarpeliais, kad būtų kaip tikro instrumento. Liepė išsilankstyti popierines kankles, groti jomis namuose ir įsivaizduoti, kaip kokia nata skamba. Tokie buvo mano pirmieji metai su popierinėmis kanklėmis.

– Kai persikėlėte gyventi į Ignaliną, viskas palengvėjo, tačiau nuosavas kankles įsigijote tik po mokyklos baigimo. Kiek dabar jų turite?

– Šis instrumentas mane ištikimai lydi jau 27 metus. Kiek jų turėjau? Daug. Turiu kelionines, mažas liaudiškas, kurias be vargo galiu skraidintis į kitas šalis. Jei reikia koncertinių, didelių, perku joms atskirą lėktuvo bilietą. Tuomet kanklės skrenda šalia manęs visai kaip žmogus, o aš bandau įkalbėti stiuardesę, kad ir mano kanklėms priklauso pietūs (juokiasi).

Dabar turiu aštuonerias kankles. Naujausias gamino kanklių meistras iš Lietuvos Vytautas Švažas. Abu kartu derinome jų dizainą. Norėjau, kad šitos kanklės būtų sparno formos, mat mano trečiasis albumas vadinasi „Paukščių kalba“. Jame skamba daug gamtos, lietuviško folkloro motyvų, nemažai kūrinių atspindi žmogaus santykį su gamta.

Atvykusi į Niujorką visų pirma turėjau išsigryninti, ką noriu čia daryti ir kuo esu unikali. Tas miestas reikalavo labai susikaupti.

– Kokių patirčių, kurios vėliau praverstų kūryboje, gavote iš vaikystės tarpsnio, praleisto gamtoje?

– Kaime žmogus gyvena metų laikų ritmu. Jis žino, kaip viskas auga, iš kur ateina derlius. Jis supranta, kad niekas neatsiranda per naktį, kad viskam reikia laiko ir pastangų. Lygiai tas pats su kūryba. Turi pasėti sėklą, ją sudaiginti, laistyti, tręšti, puoselėti, laukti, kol užaugs.

Šiuo metu gyvenu Niujorke. Gamtos čia mažai, bet mano namai – netoli parko, kuriame dažnai bėgioju. Myliu gyvūnus, kovoju už jų teises, dvylika metų esu veganė. Meilė gamtai, gyvūnams yra didelė dalis kasdienio mano gyvenimo, todėl ir savo kūryba stengiuosi įkvėpti žmones gyventi sąmoningiau.

– Aktyviai skleidžiate kanklių muziką JAV lituanistinėse mokyklose ir bendruomenėse, vedate seminarus ir interaktyvius koncertus. Praėjusių metų Globalios Lietuvos lyderių apdovanojimuose buvote nominuota už Lietuvos vardo garsinimą per kūrybiškumą.

– Mano siekis – kad kuo daugiau žmonių, gyvenančių JAV, pradėtų domėtis ir groti kanklėmis. Amerikoje gyvenantys vaikai dažnai nežino tokių, rodos, paprastų dalykų – kokios yra lietuvių liaudies dainos, kas yra lietuviškos sutartinės, kaip skamba lietuvių liaudies instrumentas kanklės. Todėl suaugusiesiems koncertuoju, o vaikams, paaugliams taikau daugiau švietėjišką misiją. Noriu, kad iš pradžių jie susipažintų su kanklėmis, o vėliau gal užsinorėtų paimti jas į rankas. Pati vaikystėje turėjau nesuskaičiuojamą galybę būrelių, interesų, veiklų.

– Ir kiekviena iš tų veiklų davė naudos jūsų, kaip asmenybės, formavimuisi?

– Be abejo. Kai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) pradėjau studijuoti džiazo dainavimą, tapau Studentų atstovybės viceprezidente, dalyvavau ateitininkų veikloje. Tada išmokau, kaip skaityti nuostatus, kaip juos koreguoti, kaip organizuoti savo darbą. Dramos būrelis išugdė sceniškumą, artistiškumą, drąsą, gebėjimą įdomiai prisistatyti. Muzikos mokykla leido tapti gera muzikante. Dailės pamokos išmokė nusipiešti vizijas vaizdo klipams, albumų viršeliams ir pan.

Žmonės stebėjosi, kam tiek skirtingų veiklų, bet man pačiai jos visuomet sueidavo į vieną harmoningą visumą. Šiandien, būdama muzikantė, aš jas visas kuo puikiausiai panaudoju.

V. Ličytės nuotr.

– Baigėte džiazinį vokalą LMTA, tačiau pirmiausiai stojote į aktorinį. Neįstojote. O jeigu būtų pavykę?

– Turbūt dabar negyvenčiau Niujorke (juokiasi). Būdama aktorė, galbūt dirbčiau Lietuvoje: juk aktorystė – žodžio menas. Kai stojau į džiazo vokalą, beveik buvau užtikrinta, žinojau, kad pavyks, nes balai buvo aukšti. Kai neįstojau į režisieriaus Jono Vaitkaus kursą, priėmiau tai kaip likimo ženklą. Ėmiau galvoti, kad būti muzikante kur kas praktiškiau: gali koncertuoti, kurti muziką kitiems menininkams, mokytojauti ir kt. Svajojau būti ne tik dainininke, bet ir kūrėja. Svajojau kurti ne tik dainas, bet ir muzikines kompozicijas, teatrališkus pasirodymus. Norėjau būti menininke, turinčia visapusę viziją.

– Todėl pasirinkote šiuolaikinės kompozicijos studijas Berklio muzikos koledže?

– Neslėpsiu: tai buvo plano dalis. Berklio koledžas turi labai gerą reputaciją. Jis šiuolaikiškas, liberalus, atviras visiems. Daug išleidęs žvaigždžių ir muzikantų, grojančių su žvaigždėmis. Panašiai kaip Juilliardo menų universitetas turi puikią klasikinės muzikos reputaciją, taip Berklis – šiuolaikinės. Be to, daugiau nei pusė jo studentų atstovauja skirtingoms kultūroms ir visiems užtenka vietos saviraiškai.

Kadangi ketverius metus studijavau LMTA, paskui ketverius – Bostone, buvo labai įdomu palyginti skirtingas švietimo sistemas ir tai, kaip jos veikia mano kūrybiškumą.

– Išleidote keturis savo kūrybos albumus, o paskutinis – „Kanklės in New York“ – spalį buvo paskelbtas kandidatu „Grammy“ pasaulio muzikos albumo nominacijai. Kaip pavyko viso to pasiekti?

– Baigusi studijas Berklio koledže, kurį laiką nusprendžiau pagyventi Bostone. Man pasisekė: 2016 m. gavau nemažą stipendiją iš Bostono fondo savo pirmajam albumui. Medžiagos jau turėjau iš anksčiau: ją sudarė pagal Franzo Kafkos novelę „Bado meistras“ kurtos kompozicijos ir interpretacijos. Tą kūrinį buvau parengusi kaip šokio spektaklį, ne vienus metus rodžiau jį įvairiuose festivaliuose. Gavusi stipendiją, parengiau jį kaip albumą, o paskui ėmiau mąstyti, ką darysiu toliau. Bostonas atrodė puikus miestas studijuoti, bet ne siekti karjeros aukštumų. Todėl išvykau į Niujorką.

– Nuo to laiko jūsų karjera ėmė sparčiai kilti į viršų. Tai dėl visko kaltas Niujorkas?

– Atvykusi į Niujorką visų pirma turėjau išsigryninti, ką noriu čia daryti ir kuo esu unikali. Tas miestas reikalavo labai susikaupti. Todėl nusprendžiau, kad viską, ko čia imsiuosi, darysiu visu 100 proc. Būsiu visada pasiruošusi, atrodysiu reprezentatyviai, dovanosiu žmonėms geros energijos. Toks planas davė (ir duoda) puikių rezultatų. Tačiau to neužtenka. Amerikoje, jei nori prasimušti, turi reprezentuoti save būdamas tam tikrose erdvėse. Kartais asmeninė istorija ir asmenybės žavesys yra net svarbesni už pačią muziką. Todėl privalau būti visuose muzikantų suvažiavimuose, festivaliuose, priėmimuose, „Grammy“ renginiuose ir pan., t. y. investuoti savo laiką, pastangas į socialinį gyvenimą, būti aktyvi socialiniuose tinkluose.

P. Simmonso nuotr.

– Gal bent sekmadienius galite skirti poilsiui?

– O, taip! Sekmadieniais guliu lovoje, geriu kavą ir plepu su draugėmis arba su mama. Vakarais kartais dalyvauju kokiame džiazo muzikantų improvizuotame grojime (jam session). Rytais bėgioju. Tačiau jei kažkas prašo pakoncertuoti ar vesti paskaitą sekmadienį – atsisakau. Ši diena mano savaitės dienotvarkėje skirta tik poilsiui.

– Teigiate, kad be disciplinos ir darbo etikos nieko nebūtų. Gal naudojatės ir šių dienų saviugdos trenerių patarimais, kurie siūlo sudaryti metų, mėnesių, dienų planus, o svajones, kur norėtumėt būti artimiausioje ateityje, vizualizuoti?

– Beveik pataikėte (kvatojasi). Dar studijuodama džiazo vokalą LMTA, daug domėjausi saviugda, lankiau panašaus pobūdžio seminarus. Baigusi studijas, šiek tiek dirbau Baltijos ugdomojo vadovavimo centre ir aprašinėdavau, kaip po kursų keičiasi žmonių likimai. Per tą laiką atradau ir savo, t. y. simonišką, darbų planavimo ir laiko organizavimo sistemą, kurios iki šiol laikausi.

Tuoj jums parodysiu ranka rašytus penkmečio planus, kuriuos kas tris mėnesius peržiūriu, pakoreguoju, jei reikia. Kiekvienas mėnuo taip pat turi savo detalių, vizijų, datų. Kaip matote, viskas dailiai surašyta mano pačios ranka dideliuose vatmano lapuose (rodo). Darau tai jau daug metų ir galiu užtikrinti, kad veikia! Kartais ir draugai manęs paprašo padėti jiems sudaryti jų penkmečio darbų planą.

– Koks jūsų pačios didžiausias penkmečio ar net dešimtmečio siekis?

– Atvirai? Na, labai norėčiau padaryti tokią profesinę karjerą, kuri leistų visiškai išgyventi iš koncertų. Norėčiau rinkti dideles klausytojų sales, arenas. Norėčiau laimėti ne vieną „Grammy“ apdovanojimą ir gyventi harmoningą, visavertį gyvenimą, kuriame užtektų laiko ir darbui, ir kūrybai, ir asmeniniam gyvenimui.

– Gal turite ir savo gyvenimo moto?

– Vienas iš pagrindinių mano siekių – autentiškumas. Kad ir ką kurčiau, kad ir kokius žmones į savo komandą rinkčiausi, kad ir kaip atrodyčiau – visi sprendimai man turi ateiti iš autentiškumo. Niekada nesižvalgau, kaip daro ar atrodo kiti. Darau dėl to, kad man tai svarbu. Dėl to, kad aš to noriu.

– Jūsų muzikinės kompozicijos jungia džiazo, folkloro, klasikos ir popmuzikos stilius. Savo koncertuose grojate, dainuojate, gal net ir šokate?

– Be galo mėgstu judesį. Visą gyvenimą šokau. Bostone lankiau suaugusiųjų baleto mokyklą. Niujorke pradėjau lankyti sveikatingumo aerobikos gatvės šokius. Neseniai sugalvojau, kad savo pasirodymams noriu pridėti daugiau šou elementų, todėl ėmiau lankyti „Sexy high heels“ treniruotes (aukštakulnių šokius – past.). Jų pagrindas – įvairi choreografija dėvint aukštakulnius. Nuosekliai jų mokausi ir žadu panaudoti savo vaizdo klipuose, gyvuose pasirodymuose. Nuo šiol žadu kurti naują – be galo moterišką, netgi seksualų – moters atlikėjos įvaizdį.

V. Ličytės nuotr.

– Aktyviai koncertuojate JAV, kasmet vykstate mėnesio turo į Australiją ir Naująją Zelandiją, pasirodote Europoje. Kada artimiausiu metu žadate užsukti į Lietuvą?

– Gruodžio 20-ąją grįžtu į Lietuvą, o jau kitą dieną, gruodžio 21-ąją, visus kviečiu į savo koncertą klube „Muzikos magija“. Dovanosiu ne tik dainų, kanklių muzikos, bet ir paskaitą apie kanklių pritaikymą pasaulinėse ir Niujorko džiazo scenose. Dalysiuosi patirtimi, kaip šį lietuvių liaudies instrumentą pritaikau šiuolaikinėje ir popmuzikoje. Tai bus ir paskaita, ir koncertas, ir jaukus šventiškas susitikimas.

Turiu grupę, kurioje, be manęs, dar groja trys muzikantai – bosistas, būgnininkas ir gitaristas. Pati joje dainuoju, groju kanklėmis ir tereminu. Tereminas – ne visiems žinomas elektroninis muzikos instrumentas. Tai sintezatorius su antenomis, kuriuo grojama jo neliečiant. Tereminą išrado rusų inovatorius Leonas Thereminas ir atvežė į Niujorką, o išpopuliarino Vilniuje gimusi žydė Clara Rockmore.

– Viskas tik apie darbą, pareigas, discipliną, planus, o ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui?

– Visada palieku laiko draugams ir kokteiliams. Niujorkas – kokteilių ir dangoraižių miestas. Jiems laiko atrasiu visada! Kartais vaikštau į pasimatymus. Vieno partnerio šiuo metu neturiu. Man labai smagu gyventi taip, kaip gyvenu. Esu turėjusi santykių prieš tai ir puikiai žinau, kad dėl jų reikia aukotis. Tuomet kenčia mano profesiniai siekiai. Įsivertinusi, kas šiuo metu man svarbiausia, nusprendžiau, kad kol kas visas jėgas skirsiu savo kūrybiniam augimui.

– Jūsų gyvenimo aistra – kanklės. Tačiau, kertu lažybų, tikrai yra kažkas, ko dėl šio instrumento turėjote ir ligi šiol turite atsisakyti. Ką aukojate dėl kanklių?

– Oi, koks geras klausimas. Dar niekas nėra manęs šito klausęs. Pažiūrėkite į mano nagus: jie kaip dešimtmetės mergaitės. Aš niekada nesu turėjusi net milimetro ilgio nagų. Taigi, dėl kankliavimo niekada nedarau manikiūro. Kam gražinti nagus, jei jie tokie trumpučiai, pirštai –  visada nutrinti stygų, o visa kita – tikrai ne auka, bet dovana!

Užvaldė širdį

Iš Vilniaus kilusi E. Saldžiūnaitė muzikuoja nuo mažens, pirmuoju jos instrumentu tapo fortepijonas. Įstojusi į Balio Dvariono muzikos mokyklą, ji toliau norėjo tęsti fortepijono mokslus, bet tam buvo per didelė.

Tad šioje mokykloje ji mokėsi chorinio dirigavimo, dainavo chore. Kadangi noras įvaldyti kokį nors instrumentą buvo stiprus, Elzei pasiūlyta išmėginti arfą.

„Tuo metu labai nustebau, kad galima rinktis tokį egzotišką instrumentą. Arfa atrodė itin didinga ir mistiška. Įsivaizdavau, kaip gražiai ir elegantiškai atrodysiu ja grodama, – prisimena pašnekovė. – Taip susipažinau su B. Dvariono muzikos mokyklos arfos mokytoja Galina Jakaitiene, su kuria labai susidraugavome. Arfa pradėjau groti būdama keturiolikos ir iškart pamilau šį išskirtinį instrumentą. Galiu pasakyti, kad jis užvaldė mano širdį.“

Baigusi mokyklą, E. Saldžiūnaitė mokytis arfos subtilybių įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Arfos klasėje tais metais Elzė buvo viena. Kitais metais į studijas atėjo dar viena mergina.

„Arfa nėra labai paklausi specialybė, tad būna metų, kai į šias studijas išvis niekas nestoja. Žinau, kad prieš man tampant arfos atlikimo meno studente, buvo trijų metų tarpas, kai niekas šios specialybės nestudijavo. Vienu metu akademijoje arfą yra studijavusios daugiausiai keturios ar penkios studentės“, – atskleidė ji.

Terapija: „Arfos garsas ramina ir atpalaiduoja“, – sako nuo keturiolikos šiuo instrumentu grojanti E. Saldžiūnaitė. / E. Saldžiūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

(Ne)moteriškas instrumentas

Pasak pašnekovės, Lietuvoje arfos studijas išskirtinai renkasi moterys muzikantės. Nors vyrukai taip pat prisiliečia prie arfos, kol kas nė vienas jų netapo profesionaliu arfininku.

„Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje esu vedusi arfos pamokų. Klasėje buvo pora berniukų, bet jie vis dar mokosi, tad sunku pasakyti, kaip bus ateityje. Vyrukų arfininkų yra buvę ir kitose Lietuvos muzikos mokyklose, vis dėlto mokslų profesionaliai nė vienas netęsė. Atrodo, Lietuvoje elegantiškos moters su suknele, grojančios arfa, vaizdinys yra labai įsišaknijęs, – šypsosi ji. – Tuo tarpu užsienyje yra nemažai profesionalių arfininkų vyrų. Ir ne veltui – nors arfa atrodo grakščiai ir elegantiškai, jai reikia nemažai jėgos ir stiprių pirštų. Arfos stygos būna stipriai įtemptos, o arfininkas turi jas užgauti pirštu, taip išgaudamas gražų garsą. Pavyzdžiui, grojant fortepijonu, garsas išgaunamas stygas virpinant ne pirštais, o viduje esančiais plaktukais. Arfininkams būtina ir stipri nugara, nes visas arfos svoris krenta ant vieno kelio ir peties, o nugara tuo metu turi būti visiškai ištiesta. Todėl ją reikia daug treniruoti ir mankštinti.“

Instrumentą reikia prižiūrėti lyg gyvą būtybę. Savo arfą laikau kambaryje, prie lango, kad grojant kristų natūrali šviesa.

Elzės teigimu, arfa iš muzikanto reikalauja ne tik ypatingo pirštų miklumo. Taip pat reikia puikios koordinacijos ir greito mąstymo, nes šiuo instrumentu grojama ir kojomis – apačioje yra net septyni pedalai kiekvienam gamos garsui išgauti.

„Kadangi pedalų mes nematome, turime labai gerai juos jausti, kad nesupainiotume, o tam reikalinga puiki koordinacija, – sako E. Saldžiūnaitė. – Aš groju ne tik renginiuose ir koncertuose, bet ir arfos terapijų metu. Tokiu atveju labai svarbu jautriai ir subtiliai pagroti, nes nuo vidinės muzikanto būsenos priklauso, kaip suskambės arfos muzika. Tad norint padaryti poveikį klausytojui, reikalingas itin didelis jautrumas ir gebėjimas tai perteikti instrumentu.“

Elegantiškoji arfa sveria nemažai – apie 35–45 kg. E. Saldžiūnaitė juokiasi, kad keliaujant į pasirodymus geriausia į pagalbą pasikviesti porą vyrukų, kad instrumentą nuneštų į automobilį, o paskui – į pasirodymo salę.

„Kai kurios arfininkės arfą nešioja pačios. Vis dėlto, jei nesi didelė sportininkė, tai daryti gana pavojinga, nes galima rimtai susižaloti stuburą. Itin sudėtinga būna instrumentą užnešti laiptais ar įkelti į automobilį – arfa sunki, o ir patogiai ją paimti nėra kaip. Tad pagalba tiesiog būtina“, – akcentuoja pašnekovė.

Specifika: nors arfa – grakštus ir elegantiškas instrumentas, grojant juo reikia nemažai jėgos, stiprių pirštų ir stiprios nugaros. / E. Saldžiūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

Arfos terapija

E. Saldžiūnaitė arfa groja įvairiuose muzikiniuose, tarptautiniuose projektuose, renginiuose, orkestruose, solo koncertuose, kameriniuose ansambliuose, kartais ji koncertuoja ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

Taip pat arfininkė groja arfos terapijoje. Pasak pašnekovės, arfos garsas nuramina, atpalaiduoja ir leidžia pasisemti naujų jėgų.

„Graikų mitologijoje yra pasakojimų apie ypatingą arfos muzikos galią – buvo sakoma, kad Saulės dievas Apolonas arfa grojo karaliui Dovydui, kad apmalšintų jo pyktį ir širdies skausmus, – pasakoja muzikantė. – Moksliškai įrodyta, kad arfos garsas ramina ir atpalaiduoja. Pirštais virpinamos šio instrumento stygos ima vibruoti, o savo vibracijomis paveikia ir mūsų kūno ląsteles ir skysčius. Tad žmogus lengviau atsipalaiduoja ir užmiega.“

Arfa yra vienas seniausių instrumentų, siekiantis dar senovės Egipto laikus. Pirmosios arfos gamintos iš lanko, prie kurio buvo pritvirtintos stygos. Nors senovine arfa grota dar Antikos laikais, pasak Elzės, šiuolaikinės arfos tėvyne laikoma Prancūzija. Būtent šioje šalyje XIX a. buvo sukurtos dabartinio tipo arfos.

„Iki tol arfos turėjo tris eiles stygų, jomis groti buvo sudėtingiau. Šiuolaikinėse arfose – viena stygų eilė ir septyni pedalai. Prancūziją galima laikyti tikra arfų šalimi – ji pasižymi arfų gamintojais, iš šios šalies kilę nemažai garsių arfininkų ir arfoms kūrinius rašančių kompozitorių, – sako pašnekovė. – Tačiau arfa nesvetima ir Lietuvai. Mūsų šalyje šiuo instrumentu nuo XVI a. grota didžiojo kunigaikščio ir didikų rūmuose. Nemažai kompozitorių, pavyzdžiui, Povilas Dikčius, Konstantinas Galkauskas, Vytautas Klova, Leonas Povilaitis yra sukūrę kūrinių arfai. Tad Lietuvoje arfos istorija taip pat netrumpa.“

E. Saldžiūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

Lyg gyva būtybė

Pašnekovė pasakoja, kad šiandien savo gaminamomis arfomis garsėja ne tik prancūzų, bet ir amerikiečių ir italų firmos. Naujos arfos labai brangios, tad lietuvės arfininkės dažniausiai perka jau naudotus instrumentus. Pati Elzė pirmąją savo arfą – Rusijoje pagamintą, gyvenimo jau mačiusį instrumentą – įsigijo iš kitos arfininkės.

„Žinoma, kuo brangesnę, kokybiškesnę arfą turi, tuo jos garsas skamba kokybiškiau, o ir priežiūros mažiau reikia. Senutės rusiškos arfos reikalauja daugiau priežiūros, nes bėgant metams jų derinimas blogėja, – atskleidžia E. Saldžiūnaitė. – Arfa turi būti laikoma tokioje patalpoje, kurioje nebūtų didelių temperatūros skirtumų, taip pat nebūtų nei per karšta, nei per šalta. Kadangi mediena, iš kurios pagaminta arfa, yra gyva, ji reaguoja į šaltį ir karštį, todėl gali skilti. Kambaryje taip pat turi būti indas su vandeniu, kad oras nebūtų per sausas. Kitaip sakant, instrumentą reikia prižiūrėti lyg gyvą būtybę. Savo arfą laikau kambaryje, prie lango, kad grojant kristų natūrali šviesa. Tačiau instrumentas pastatytas toliau nuo radiatoriaus, kad mediena neišsausėtų.“

Pasak E. Saldžiūnaitės, arfa yra labai plataus spektro instrumentas, kuriuo galima atlikti įvairius kūrinius. Juo puikiausiai galima groti tiek klasikinę, tiek liaudies, tiek populiariąją muziką.

Tiesa, arfa sunkiau atlikti muziką, kurioje yra daug alteracijos ženklų – diezų ir bemolių, ypač, jei jie kaitaliojasi. Todėl šiuo instrumentu sunkiau groti džiazo muziką, kuri reikalauja tiesiog virtuoziško darbo pedalais.

„Neskaitant džiazo, arfa galima atlikti išties įvairią muziką, nes jos stygas gali suderinti taip, kaip norisi, – pastebi ji. – Svarbu tai, kad arfa yra labai artimas žmogaus balsui instrumentas – kaip žmogus turi balso stygas, taip ir arfa turi natūralias stygas. Kadangi stygos tiesiogiai liečiamos žmogaus, arfos skambesys yra arčiau mūsų sielos.“

E. Saldžiūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

Arfa ir matematika

Elzė baigė ne tik arfos atlikimo meno studijas, bet ir tiksliuosius mokslus. Tad muzikantės profesiją ji derina su tiksliųjų mokslų mokytojos darbu. Pasak arfininkės, šios dvi sritys iš tikrųjų yra gana panašios.

„Arfai reikia geros atminties ir loginio mąstymo – kaip ir matematikai. Matematinis mąstymas man padeda geriau išanalizuoti atliekamus kūrinius, jų struktūrą. Arfos kūrinių harmonija dažnai būna gana matematiška, paremta matematinėmis taisyklėmis. Kitaip sakant, tai – ta pati matematika, tik jos formulės persikelia į muzikinę raišką“, – atskleidžia ji.

Pasak pašnekovės, arfininkėms Lietuvoje dažnai tenka savo profesiją derinti su kitais darbais. Nors profesionalių arfininkių nedaug, pastovių darbo vietų – dar mažiau.

Kai kurios arfą įvaldžiusios muzikantės groja orkestruose, tačiau šio reto instrumento orkestre ne visada reikia. Norint pastovaus darbo, belieka įsidarbinti muzikos mokykloje, kurioje yra mokoma arfos subtilybių.

Kitas variantas – kurti savo ansamblius ar projektus, groti vestuvėse ir šventėse. Vis dėlto E. Saldžiūnaitė pastebi, kad žmonės dažnai nė nežino galintys arfininkę pasikviesti į savo šventę, arfa jiems atrodo pernelyg mistiškas ir prabangus instrumentas.

E. Saldžiūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

Atpalaiduojantys garsai

E. Saldžiūnaitė pripažįsta, kad nuo ilgo grojimo kenčia arfininkių nugara, kuri turi būti įtempta. Taip pat pavargsta ir rankos, kadangi jos visą laiką būna iškeltos. Todėl po pasirodymų pašnekovė save lepina voniomis, masažais, atlieka nugarą stiprinančias mankštas.

Elzė stengiasi arfa groti kuo dažniau, nes kasdien grojant tobulėja muzikanto technika. Vis dėlto grojimas arfa reikalauja daug fizinių jėgų, tad, jei greitu metu nelaukia koncertai ar projektai, ji leidžia sau ir pailsėti.

„Smagiausia, kai ateina noras ne repetuoti konkrečią programą, bet pagroti ką nors pačiai sau. Tokiomis akimirkomis, rodos, net pasikeičia aplinkos vibracija, o instrumento skambesys visą erdvę apima kažkaip kitaip. Arfa išties ramina, tad kai jaučiuosi pavargusi ar negaliu užmigti, pati sau atlieku muzikos terapiją. Pagrojusi arfa, lengviau užmiegu ir geriau pailsiu“, – tikina ji.

Elzė džiaugiasi, kad jos kaimynai taip pat yra muzikantai, tad dėl iš buto sklindančių arfos garsų pašnekovei jie nepriekaištauja. Atvirkščiai, su malonumu paklauso šio reto instrumento skambesio.

„Kaimynas, gyvenantis virš manęs, groja fortepijonu, o gyvenantis po manimi – fleita. Tad ir man smagu pasiklausyti kaimynų muzikavimo. Juokiuosi, kad drauge jau galėtume suburti neblogą ansamblį“, – šypsosi arfininkė.

– Po trejų metų pertraukos pristatėte ketvirtąjį savo albumą "Daybreak", kurį jau spėta pakrikštyti Alinos Orlovos grįžimu prie savo šaknų. Taigi ir mes grįžkime prie šaknų, debiutinio albumo "Laukinis šuo". 2008 m., jam pasirodžius, būta pranašysčių: "Tai vienadienė žvaigždutė", "Jos dainos greit visiems atsibos", "Ji susirgs žvaigždžių liga"... Ką šiandien tiems prognozuotojams pasakytumėte?

– Mano muzikinė karjera prasidėjo gana anksti, buvau labai jauna. O kai atsiranda jaunas atlikėjas, turintis savitą braižą, žinoma, kad jis kelia abejonių: gal išnyks iš muzikinio žemėlapio, gal išsivadės jo entuziazmas ir tikrumas? Jaunam žmogui nelinkėčiau tokio triukšmo, kokį patyriau aš. Per šį dešimtmetį aš nemažai išmokau. Išmokau groti. Įgijau didelės koncertinės patirties. Tai naudinga man, nes galiu geriau save išreikšti. O dėl pranašysčių ar projekcijų į mane? Neatsitiko nei "taip", nei "ne". Nėra taip, kad mane būtų pamiršę ar mano dainos būtų atsibodusios – vis tik dešimt metų groju, surenku sales. Nėra ir taip, kad būtų įvykęs kažkoks revoliucinis reiškinys. Manau, kažkas per vidurį tarp to, ko tikėjosi iš manęs ir ką aš galėjau duoti.

– O jūs pati kaip pasikeitėte? Esate prisipažinusi, kad jus skaudindavo kuriama Pelenės pasaka: gyveno mažame miestelyje Visagine mergaitė, grojo ir dainavo sau, bet atvažiavo į didelį Vilnių – ir prasidėjo stebuklai…

– Niekada nebuvau vargšė mergaitė, o ir princese netapau. Nelabai galiu pasakyti, kaip pasikeičiau aš pati, nes negaliu atsieti savęs nuo muzikos. Tiesiog neturėjau kitokio kelio: augau ir brendau su muzika. Galiausiai šiemet perėjau į kitą savo gyvenimo tarpsnį – man 30 metų. Esu labai laiminga galėdama ir kurti, ir dalytis tuo, ką sukūriau. Vienintelė žinia, kurią žmonėms nešu apie save, tai mano muzika. Ketvirtąjį albumą ir įkvėpė praėjęs laikas, ilgesys to, kas sukurta anksčiau. Todėl šis albumas toks pat paprastas savo forma, kaip ir pirmasis, jo išraiška minimali. Ankstesniame albume buvo daug muzikinių ieškojimų su grupe, o šio albumo kūriniuose dominuoja balsas ir fortepijonas, kai kur skamba styginių garsai. Tai rinkinys dainų, perteikiančių jausmus ir būsenas nuo šviesios melancholijos iki naivaus džiugesio. Gal jis šiek tiek labiau stilizuotas, jame daugiau saviironijos, bet tai reveransas praeičiai.

– Per dešimt metų išleidote keturis albumai – nesate iš atlikėjų, juos, kaip sakoma, kepančių? Tai dėl atsakingo požiūrio į kūrybą? Ar daug dainų liko paraštėse?

– Viskas buvo taip, kaip turėjo būti. Žinoma, nemažai dainų liko paraštėse, grojame jų gerokai daugiau, nei įrašyta. Tam tikrų etapų aš nefiksavau. Vertinant retrospektyviai, gal ir reikėjo ir daugiau... Bet toks mano būdas: koncertuose atiduodu daug savęs, po to kurį laiką sunku kurti naujas dainas. Juk gera daina gali aplankyti nedažnai – net ir kartą per du mėnesius. Ji arba plūsta į tave, arba ne.

– Lapkričio 2-ąją pradedate koncertinį turą per Lietuvą: Klaipėda, Kaunas, Vilnius... Kokią žinutę siųsite savo muzikos gerbėjams?

– Aš pati galvojau apie tai. Gal nuskambės vandeningai, neaiškiai, bet pati muzika yra žinutė, perduodanti kažkokius dalykus. Juos man sunku įvardyti, gal lengviau – suprasti iš šalies. Koncertai – kolektyvinis veiksmas, jo sėkmė priklauso ne tik nuo atlikėjo, bet ir nuo žiūrovų, jų patiriamų išgyvenimų. Aš jaučiu bendrumą su žmonėmis, ateinančiais į mano koncertą. Esu tarpininkė tarp mano ir jų jausmų. Tiksliau, muzika, ne aš. Muzika padeda išeiti iš savęs, patekti į kitą pasaulį, atmosferą, susijungti su kitais žmonėmis. Tokia ir yra svarbiausia jos žinutė.

Gera daina gali aplankyti nedažnai – net ir kartą per du mėnesius. Ji arba plūsta į tave, arba ne.

– Artėjantis jūsų koncertinis turas tarsi akompanuos nostalgiškajam rudeniui. Jūsų dainos – asmeninių jausmų išraiška, leidžianti ne tik atliepti tuos jausmus, bet ir kurti savo asmeninę istoriją. Ar sunku rašyti tokį nuogą muzikinį dienoraštį ir atiduoti viešai skaityti?

– Man atrodo, kad kūryba tik ir gali kilti iš asmeninio gyvenimo. Negaliu žiūrėti į ją kaip į buhalteriją (šypsosi). Tai, ką tu išjauti, gana universalu, todėl žmonės ir atpažįsta. Mano, kaip menininkės, užduotis – išreikšti jausmus, nes muzika tai gali. Jaunystėje buvau ypač atvira, tada buvo išvis laukinis atvirumas. Žinoma, atsiverdamas tu rizikuoji: vieniems tai patinka, kitiems – nelabai, o treti išvis to nepriima. Dabar aš sugebu tai suvokti kaip gerą požymį. Patikti visiems neįmanoma. O jei pavyksta išreikšti save, savo jausmą, o kažkas tai atpažįsta, – nuostabu.

– Esate patyrusi atlikėja, ar, einant į sceną, lydi jaudulys?

– Tai keitėsi. Pirmi koncertai Vilniuje man, iš Visagino atvažiavusiai moksleivei, buvo labai baisūs: nemokėdavau suvaldyti jaudulio, išvis buvo baisu išeiti prieš publiką – nežinoma aplinka, sostinė. Po to turėjau gerą dešimties metų mokyklą – išmokau nugalėti baimes. Bet jaudulys vis tiek išlieka. Ko gero, jis ir turi būti. Tik ne visą koncertą, o pačioje pradžioje. Pirmosios pora dainų – o paskui koncentruojiesi ties tuo, ką darai scenoje. Muzika mane išlaisvina.

– Puikiai piešiate, iliustravote ir vieno savo albumo viršelį. Kiek vietos šiandieniame jūsų gyvenime yra likę šiai aistrai, gal ir ji turi ateitį, pavyzdžiui, parodos?

– Džiaugiuosi, kad dabar piešimo mano gyvenime daugiau. Jis sugrįžta į kasdienybę, jam atsirado daugiau ne tik laiko, bet ir susikaupimo. Įvaldau naujesnes technikas. Anksčiau buvo labiau popierius, o dabar – sunkesni dažai, aliejus, akrilas. Ieškau naujų formų. Man visada buvo labai svarbūs visi vizualūs menai, fotografija. Ypač daug piešiau mokykloje, kai dabar pasižiūriu – tie piešiniai visai neblogi. Bet jei nori pasakyti kažką rimčiau – vertinu tai savikritiškai. Kai sukaupsiu tikrai kažką gero, ką galėčiau parodyti, pasidalysiu.

– Esate kosmopolitiškas žmogus? Dainas kuriate trimis kalbomis, užsienyje koncertuojate daugiau nei Lietuvoje?

– Beje, pastarasis teiginys netikslus. Netiesa, kad kitur groju daugiau nei čia. Man tenka daug kur koncertuoti, tačiau tai nėra tokia jau plati geografija. Mano mama – rusė, todėl pirmoji mano kalba – rusų, bet lankiau lietuvių darželį, mokyklą, nes tėvai taip norėjo. Visaginas tada turėjo penkias rusų ir tik dvi lietuvių mokyklas. Mano tėvas – Lietuvos lenkas iš Vilniaus krašto, kažkada su šeima persikėlęs į Kazachstaną, kur vaikystėje persikraustė ir mano mama, gimusi Rusijoje. Ten jie susipažino ir grįžo į Lietuvą. Jei tavyje – keletas tautybių, tiesiog natūralu, kad tu esi kosmopolitas. Kurti dainas įvairiomis kalbomis man taip pat natūralu, tačiau dainuodama lietuviškai tampu itin atvira.

– Kai sakote "grįžtu namo", turite mintyje Vilnių ar Visaginą?

– Vilnių – čia gyvenu pati sau. Ir tėvų namus taip pavadinu, bet jie – labiau fundamentalūs, pradžių pradžia. Tai ir yra namai: artimi žmonės, jie rūpinasi tavimi, tu rūpiniesi jais. Į Visaginą sugrįžtu kartą per mėnesį, jei tik pavyksta. Ten smagu, ypač vasarą. Visaginas – jaunas miestas, vasarą sugrįžta daug žmonių su vaikais. Tada jis šurmuliuoja. O nuolatos gyventi jie negali – nėra darbo. Man ten viskas patinka: gamta, oras, kvapas.

– Ten jus stvarsto už skvernų ir prašo autografų?

– Oi, ne. Ten aš esu savo tėvų dukra ar seniai pažįstama iš to paties kiemo. Niekas manęs už skvernų nestveria nei Visagine, nei Vilniuje. Paprastai gyvenu, vaikštau į "Maximą" kaip visi.

– Paklaustas, kaip jaunieji Lietuvos atlikėjai pasaulyje gali atrasti savo savitą muzikinį veidą, garsus muzikologas Darius Užkuraitis paminėjo jus: "Mes tokio didžiulio šūvio dar neturėjome. Galbūt Alina Orlova yra labiausiai į tą pusę, tačiau ji labiau žinoma alternatyviosios muzikos gerbėjams, to nepakanka." Jaučiate, kad esate arčiau užsienio klausytojų?

– Abejoju. Tam tikrą nišą, gana siaurą, gal ir užimu. Interneto laikais nesudėtinga būti bent kažkiek žinomam. Tiesiog pasaulis yra didelis, jame yra žmonių, mėgstančių ir keistą mažų, nežinomų šalių muziką. Mano naujojo albumo dainos pavasarį skambėjo Paryžiaus Orsė muziejuje. Prancūzija labai atvira pasaulio muzikai, to nepasakysi, pavyzdžiui, apie Didžiąją Britaniją, kuri turi labiau gocentrinį estetinį skonį. Seniai koncertuoju Rusijoje, Ukrainoje – ten yra nemažai žmonių, ateinančių į mano koncertus.

– Kada dar, be scenos, laiminga Alina Orlova?

– Nežinau, iš ko susideda laimė, bet man ji – tai džiaugsmas ir mokėjimas džiaugtis. O mane džiugina labai daug dalykų: saulė, šviesa, gamtos grožis, žmonės. Kitas klausimas, ar aš visą laiką moku tuo džiaugtis? Kai pavyksta – būnu laiminga, kai nepavyksta – nelaiminga. Kaip ir visiems žmonėms, man norisi, kad artimieji būtų sveiki, pačios savijauta būtų gera, norisi, kad kuo daugiau žmonių irgi mokėtų džiaugtis.

– O kai liūdite, traukiatės į save ar užsiimate įvairiomis veiklomis?

– Visaip būna. Būna, kad norisi tiesiog paliūdėti, bet turi ir kažkokius darbus padaryti. Manau, kad geriausias vaistas nuo liūdesio – kažką veikti, bendrauti.

Man atrodo, kad kūryba tik ir gali kilti iš asmeninio gyvenimo. Negaliu žiūrėti į ją kaip į buhalteriją (šypsosi). Tai, ką tu išjauti, gana universalu, todėl žmonės ir atpažįsta.

– Su buitimi nesipykstate?

– Galėčiau ir daugiau tas dulkes šluostyti ir tvarkytis (juokiasi). Aišku, nėra, kad labai jau trokščiau plauti indus, bet išplaunu. Gaminti tikrai mėgstu, nes tai tam tikra kūryba. Buitis kaip tik atitraukia nuo pernelyg egzaltuotų dalykų. Fizinė veikla – tam tikra meditacija.

– Esate sakiusi, kad vaikystėje mėgdavote žiūrėti pro langą? Išliko tas pomėgis?

– Kai turiu laiko – taip. Gyvenu bute, triukšmingoje gatvėje. Tame vaizde pro langą yra miesto poezijos. Matau žmones, laukiančius perėjoje ir skubančius per gatvę. Tai tokia kasdienybės dramaturgija, kas penkios minutės – kitokia!

– Ar spėjote vasarą pailsėti ir sukaupti jėgų prieš didįjį koncertinį turą?

– Šiemet dar neturėjau atostogų. Aš išvis tokių, kaip daugelis supranta, atostogų neturiu. Atrodo, kad nepavargstu. Žinoma, smagu mūsų tamsiuoju metų laiku išvažiuoti ten, kur žalia, šilta – labai atsigauni, nes šis metų laikas – išbandymas visiems.

– Prieš trejus metus, debiutavusi dainuojamosios poezijos festivalyje "Akacijų alėja", muziejui padovanojote savo plaukų sruogą... Ugniniai plaukai – jūsų įvaizdis, bet kartais imate juos ir nusirėžiate...

– Tuomet festivalio organizatoriai paprašė ką nors padovanoti. "Akacijų alėjos" muziejuje yra stiklinė, iš kurios gėrė grupės "Antis" lyderis Algirdas Kaušpėdas, Vytauto Kernagio dainos "Rugpjūčio žemuogės" rankraštis. Aš nieko tokio ypatingo neturėjau. O plaukų turiu daug. Nusikirpau vieną sruogą, įdėjau į dėžutę ir atidaviau. Dėl jų ilgio... Su plaukais visada taip. Dabar gana ilgi, prieš tai buvo trumpi, ką tu gali daryti? Vėl auginti.

– Ar artimiausiuose planuose yra vietos šeimos jaukumui?

– Nežinau, ar čia toks jau jaukumas (juokiasi). Moteriai šeima – didelis išbandymas ir atsakomybė. Žinoma, norėčiau. Žinoma, tikiuosi, kad tai įvyks ir man, bet artimiausiu metu nenusimato.

Atrodytų, kad didelė šlovė jaunam žmogui lengvai gali susukti galvą, tačiau Justinos atvejis – tikrai ne toks. J.Auškelytė tikina Lietuvą visuomet laikysianti tikraisiais ir brangiausiais savo namais, o kaskart čia sugrįžusi stengiasi ne tik pasimėgauti buvimu su artimaisiais, bet ir savo muzika pradžiuginti tuos, kurie koncertuose apsilankyti negali.

– Ar prisimenate, kaip atradote meilę smuikui? Kada supratote, kad būtent šis instrumentas yra jums skirtasis?

– Smuiką pamilau nuo pat pirmųjų dienų, kada pradėjau juo groti. Muzikuoti pradėjau skambindama fortepijonu ir tik po metų, būdama penkerių, susipažinau su smuiku, tačiau jau nuo pirmų pamokų supratau, kad smuikas yra būtent tas instrumentas, kuriuo noriu toliau žaisti.

– Ar nemanote, kad Lietuvoje kokybiškai klasikinei muzikai skiriama per mažai dėmesio, kad ją išmano tik nedidelė dalis visuomenės – inteligentai, o didžiausiam procentui žmonių ji yra tarsi kažkas labai tolimo, nepažįstamo?

– Ši tendencija jaučiama ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių visuomenėse. Pripažinkime, kad klasikinė muzika reikalauja daugiau pastangų ją suprasti ir ja mėgautis negu lengvo pobūdžio populiarioji muzika. Visais laikais klasikinės muzikos auditorija buvo santykinai siaura. Manau, kad šių dienų atviro mąstymo menininkai puikiai plečia klasikinės muzikos ribas, pateikdami klasikinę muziką naujai ir patraukliai, taip pritraukdami vis daugiau publikos. Vienas puikiausių pavyzdžių Lietuvoje – akordeonistas Martynas Levickis, savo klasikinės muzikos pasirodymuose suburiantis minias klausytojų, kurios užpildo didžiausias šalies arenas... Yra nuomonių, kad klasikinė muzika turi būti prieinama tik nedidelei daliai visuomenės, tik tiems, kas tikrai ją supranta ir išmano, nes tik tokiu būdu ji išlaikys savo tikrąją vertę. Tačiau esu įsitikinusi, kad klasikinė muzika savyje turi pernelyg daug gėrio, grožio ir taurių emocijų, kad laikytume ją tik sau.

– Niekam ne paslaptis, kad meno pasaulyje vyrauja didelė konkurencija. Ar teko tai jausti ir jums, einant savuoju muzikiniu keliu?

– Teko ir tenka. Konkurencija neišvengiama. Tiek meno pasaulyje, tiek, manau, apskritai, bet kurioje srityje. Tačiau būtent konkurencija ir skatina mus tobulėti, ieškoti savyje geriausio, ką galime pasiūlyti, bei padeda atrasti asmenybės individualumą ir unikalumą. Juk kiekvienas mūsų esame skirtingi ir unikalūs, o konkurencija – ne kas kita, o įrankis, skatinantis mus tobulėti ir neleidžiantis snausti ar apkerpėti (šypsosi).

– Kiek laiko kasdien skiriate tobulėjimui?

– Turbūt dar nesutikau žmogaus, ypač jei tai ne muzikantas, kuris nebūtų paklausęs manęs šio klausimo! Labai įvairiai. Anksčiau, būdama paauglė, grodavau po septynias, kartais po dešimt ar net dvylika valandų per dieną. Dar tebesimokydama M.K.Čiurlionio menų mokykloje įstojau į profesinio meistriškumo akademiją Italijoje pas prof. Pavelą Bermaną. Tekdavo gan dažnai keliauti, todėl mokykla man buvo paskyrusi laisvą pamokų lankymo grafiką, pagal kurį privalėjau dalyvauti atsiskaitymuose ir egzaminuose, tačiau pamokose galėjau nebūti ir atsiskaitymams ruoštis savarankiškai. Turbūt jau galite įsivaizduoti, kad turėdama tokią privilegiją, pamokų aš tikrai nelankiau, o kartais net ir į atsiskaitymus "pamiršdavau" nueiti... Dabar, prisipažinsiu, laiko tobulintis lieka vis mažiau. Atsiranda kitokių įvairių darbų ir užduočių. Praėjo nerūpestingi mokyklos metai, kai tavimi pasirūpina tėvai ir mokytojai, o pats gali mėgautis prabanga groti visą dieną ir daugiau apie nieką negalvoti. Dabar gyvenimu rūpintis tenka pačiai ir muzikavimas kartais šiek tiek nukenčia.

– Galbūt kada nors teko pajusti, kad dėl savo profesijos tenka ką nors aukoti, pavyzdžiui, laisvą laiką ar asmeninį gyvenimą?

– Laisvo laiko vaikystėje ir paauglystėje tikrai neturėjau daug, tačiau niekuomet nejaučiau, kad dėl muzikos kažką aukočiau. Greičiau priešingai – dėl kitų įvairių dalykų tekdavo ir tenka aukoti laiką, kurį mieliau skirčiau muzikavimui. Sekmadieniai mokyklos metais nuo kitų savaitės dienų skyrėsi tik tuo, kad nevykdavo pamokos. O dabar, jau pasibaigus mokyklos erai, tenka ilgiau pagalvoti, norint prisiminti savaitės dieną. Kiti muzikantai ar menininkai man, manau, paantrintų, kad mes savo gyvenimą dėliojame ne įprastomis penkių darbo dienų ir dviejų išeiginių savaitėmis, o etapais nuo vieno meninio projekto iki kito. Neretai savaitgaliai ir šventės mums yra pats darbymetis. Kartais netgi suplanuotos atostogos praeina su smuiku rankoje. Tačiau niekuomet negalvojau, kad dėl savo profesijos kažką aukoju. Kiekvienas savo gyvenime susiskirstome prioritetus taip, kaip mums atrodo teisingiausia. Man muzikavimas yra vienas esminių gyvenimo prioritetų, todėl kur kas labiau tikėtina, kad išgirsite mane niurzgant, jog dėl vieno ar kito dalyko turiu aukoti valandą laiko su smuiku, negu verkšlenant, kad dėl savo profesijos savo gyvenime man tenka kažką aukoti!

Mes savo gyvenimą dėliojame ne įprastomis penkių darbo dienų ir dviejų išeiginių savaitėmis, o etapais nuo vieno meninio projekto iki kito.

– Neretai, kai kalbama apie jau pripažinimą pelniusių žmonių gyvenimus, akcentuojama tik sėkmė, tačiau sunkumai ir iššūkiai tarsi užmirštami. Kas jums buvo sunkiausia bandant atsidurti ten, kur esate šiandien?

– Sunkiausia yra nepalūžti pusiaukelėje ir siekti vieno ar kito tikslo iki galo. Siekiant tikslų, bandant įveikti sunkumus ir įvairias kliūtis neretai prireikia labai didelės psichologinės ištvermės, užsispyrimo, atkaklumo ir kantrybės. Būtent kantrybės man dažniausiai ir stinga. Norisi visko čia ir dabar! O taip, deja, beveik niekada nebūna. Ką padarysi, gyvenime visi kažko mokomės! Man tenka mokytis būti kantriai (šypsosi).

– Akcentuojate, kad dėl savo profesionalumo esate dėkinga talentingiems mokytojams. Galbūt iš kurio nors savo mokytojų gavote vertingų patarimų ne tik profesiniais klausimais, bet ir apie gyvenimą, vertybes?

– Taip, esu dėkinga tiek savo mokytojams, tiek savo tėvams, kurie mane nuo vaikystės lydėjo muzikos keliu. Kiekvienas mokytojas man buvo daugiau nei savo profesijos specialistas. Negaliu nė vieno jų išskirti. Visi man brangūs ir svarbūs. Visi mane mokė ne tik muzikuoti, bet ir gyventi. Galų gale gyvenimo paslapčių mane mokė ir toliau moko pati muzika.

– Esate ne tik smuiko virtuozė, bet ir išskirtinio grožio moteris. Kaip manote, ar išvaizda padeda kilti karjeros laiptais muzikos pasaulyje, o galbūt, atvirkščiai, kartais gali ir pakišti koją?

– Ačiū jums už komplimentą! (Šypsosi.) Sutinku, kad išvaizda gali turėti įtakos – tiek muzikos, tiek ir bet kurioje kitoje srityje. Tačiau niekada negalvojau apie tai, kaip apie esminį dalyką. Man žmogus yra gražus ne savo išvaizda, o savo vidumi, savo vertybėmis, morale.

– Muzikos meno mokėtės ne tik Lietuvoje, bet ir garsiojoje Niujorko Juilliardo mokykloje, taip pat Italijoje, Austrijoje. Ar pastebėjote esminių skirtumų tarp menininkų ruošimo JAV ir Europoje, Lietuvoje?

– Tiek Lietuvoje, tiek Europoje teko mokytis pas mokytojus ir profesorius, kurių mokymo principai grindžiami rusiška muzikos mokykla. Amerikoje profesoriai, pas kuriuos teko mokytis, atstovavo vadinamajai amerikietiškajai muzikos mokyklai. Turbūt didžiausias skirtumas, kurį pajutau tarp šių dviejų – rusiškosios ir amerikietiškosios – mokyklų, buvo dėstytojo santykis su studentu. Rusiškos mokyklos atstovai buvo ne tik mokytojai, bet visapusiški globėjai, o Amerikoje pajutau šiek tiek daugiau svetimumo ir galbūt netgi šiokio tokio paviršutiniško bendravimo. Negaliu sakyti, kad Amerikoje buvau šaltai ar netinkamai sutikta, tačiau tos globėjiškos šilumos, kurią jutau mokydamasi Lietuvoje ir Europoje, kartais pasigesdavau.

– Ar vis dar jaučiate jaudulį grodama pilnai klausytojų salei? O galbūt, bėgant metams ir išaugus profesionalumui, jo tiesiog nebeliko?

– Jaudulys išlieka, tik įgijus praktikos jo lieka mažiau. Per pirmuosius pasirodymus scenoje vaikystėje drebėdavo ir rankytės, ir kojytės, dabar to jau seniai nebeliko. Tačiau jaudulys visuomet išlieka – vaikystėje jis buvo labiau susijęs su baime, o dabar šis jaudulys susijęs su atsakomybės jausmu ir bendru emociniu išgyvenimu.

– Pernai prieš Kalėdas nusprendėte savo muzika nudžiuginti ir Kauno klinikų medikus bei pacientus. Kas paskatino tokiam žingsniui ir ar šios gražios iniciatyvos tęsinio reikėtų laukti ir šiemet?

– Su muzikavimu ligoniams pirmą kartą susidūriau studijų Niujorke metu. Porą kartų su bendrakursiais koncertavome senelių namuose, taip pat pati keletą kartų muzikavau Niujorko ligoninėje gulėjusiam a.a. daktarui Juozui Kazickui. Ši patirtis man paliko labai gražius atsiminimus, todėl po studijų grįžusi į Lietuvą nusprendžiau šią iniciatyvą pratęsti. Norėčiau, kad tai taptų tradicija, kuri toliau gyvuotų ir plėstųsi. Pernai pavyko aplankyti Kauno klinikas bei Vilniaus Santariškių ir Lazdynų ligonines. Tikiuosi, šiemet suspėsime aplankyti ligonius ne tik Vilniuje, Kaune, bet ir kituose Lietuvos miestuose.

– Viename interviu citavote savo mokytojo J.Dvariono patarimą, kad turėtumėte visuomet prisiminti, jog esate iš Lietuvos, nesvarbu, kur nukeliautumėte. Ką jums reiškia tėvynė, Lietuva? Ko labiausiai pasiilgstate, kai tenka būti svetur?

– Lietuva man – tai mano šeima, mano vaikystė, mano pirmosios smuiko pamokos, pirmieji žingsniai su muzika. Tai visuomet liks mano brangūs namai, nesvarbu, kad ir kur pasaulyje būčiau. Ko pasiilgstu? Šeimos, brangių draugų, kurių didžioji dalis, beje, yra kilusi iš Kauno! Pasiilgstu lietuvių kalbos, mamos keptų varškėčių, Vilniaus senamiesčio ir Nidos kopų.

Kaip ir kasmet, Pažaislio muzikos festivalio svečių sąrašas užburia ne ką mažiau nei pakviestųjų atliekama muzika. Tarp šiųmečių jo svečių – pasaulinio lygio operos solistė iš JAV Jūratė Švedaitė.

"Dainuodama Lietuvoje jaučiu nepaprastai daug džiaugsmo", – sako soprano balso savininkė, garsaus kompozitoriaus Jono Švedo anūkė. Čia – būrys draugų, tėvai ir publika, kuri, neslepia J.Švedaitė, yra kitokia nei užatlantėje.

– Pradėkime nuo vaikystės. Gimėte tikrai muzikalioje šeimoje. Jūsų senelis – garsus lietuvių kompozitorius Jonas Švedas. Kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su muzika?

– Mūsų namuose visuomet grojo muzika. Tad tokia ir pažintis buvo, kad užaugau klausydamasi jos. Bet iš tikrųjų muzika mane užbūrė, kai buvau labai maža – ketverių metų. Senelis nusivedė mane į tuometę Paveikslų galeriją, dabartinę Arkikatedrą, pasiklausyti vargonų mzukos. Sekmadieniais ten visada grodavo vienas didžiųjų mūsų vargonininkų – turbūt repetuodavo. Jei gerai pamenu, tai dažniausiai būdavo Bernardas Vasiliauskas. Aš iki šios dienos prisimenu šitokią mūsų popietę, o vargonų muziką myliu iki šių dienų.

– Klasikinė muzika – jūsų darbas. O kokia karaliauja jūsų namuose?

– Mano vyras mėgsta džiazą, todėl labai dažnai mūsų namuose skamba tokia muzika. Aš, jei turėčiau galimybę, klausyčiau tik klasikos. Nuo pat mažens neturėjau jokio polinkio kitokiai muzikai. Bandžiau klausytis bitlų arba "Queen", bet jų nepamėgau.

– Viename interviu esate minėjusi, kad būdama dvylikos metų bėgote iš pamokų, kad paklausytumėte Giuseppe Verdi operos "Aida"..

– Taip, jau būdama dvylikos metų žinojau turbūt visą operą. Namuose būdavo daug įrašų, plokštelių. Jų ir klausydavau. Žinoma, tais laikais nebuvo kompiuterio, todėl negalėjau tiesiog įsijungti grotuvo ir pasiklausyti muzikos ar jos atsisiųsti. O plokštelių buvo tikrai daug, todėl jas ir klausydavau.

– Kokį vaidmenį menas ir muzika apskritai vadino jūsų šeimos gyvenime?

– Mūsų šeimoje menas turėjo labai didelę reikšmę. Mano močiutė buvo balerina, vis tiek tai yra susiję su muzika. Kiekvienas mūsų šeimos narys bent  šiek tiek grojo fortepijonu. Tai buvo kaip ir privaloma. Aš pati esu dainavusi "Liepaičių" chore, paskui įstojau į parengiamuosius kursus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Privačiai mokiausi groti fortepijonu. Gan neblogai sekėsi.

– Galbūt galėjote tapti ir garsia pianiste. Kodėl vis dėlto pasirinkote dainavimą?

– Dainavimas mane visuomet traukė, nors mane ir norėjo atiduoti mokytis tuometę M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Kai man buvo šešeri, visai nenorėjau mokytis muzikos. Man nebuvo įdomu. Buvau dar vaikas. Pradėjau lankyti menų mokyklos parengiamuosius kursus. Ten buvo taip nobodu, kad kai vyko baigiamasis egzaminas, pati neatsimenu, bet man tėvai pasakojo, sudainavau taip blogai... Matyt, specialiai. Kai išėjau iš to egzamino blogai sudainavus, su didžiausia šypsena pasakiau – na, o dabar einame į tą mokyklą, kurioje anglų kalbos moko.

– Norėjote mokytis ne muzikos, bet anglų kalbos. Iš kur toks šios kalbos potraukis?

– Nesuprantu. Galbūt čia koks nors išankstinis užprogramavimas, juk išvykau į Ameriką.

– Muzikos pamokose mokykloje turbūt sužibėdavote.

– Per muzikos pamokas aš nesireikšdavau. Nesu toks žmogus kuris labai nori pasirodyti. Nepaisant to, visi žinojo, kad aš turiu gerą balsą. Manęs nė vienas dirigentas ar muzikos mokytojas nepaleisdavo. Visada duodavo padainuoti solo ar kažką pagroti. Žodžiu, išnaudojo mane kiek tik galėdavo. Gerąja prasme.

– Neprieštaraudavote?

– Tikrai ne. Tai buvo lyg pareigos jausmas.

– Kokią įtaką jums darė senelio darbai, žinomumas Lietuvoje?

– Lietuvoje aš iš tiesų kasdien turėjau prisiminti, kas esu ir kas yra mano senelis. Kad ir kur nueičiau, kur man reikėtų pasakyti savo pavardę, pirmas klausimas būdavo: "Ar jūs ne Jono Švedo giminaitė?". Žinoma, aš turėjau pasakyti, kas esu. Čia buvo oficialioji visko pusė. Na, o tiesiogiai man senelis padarė didelę įtaką. Jis mirė, kai aš buvau visiškai maža. Kai ateidavau pasisvečiuoti pas močiutę, dažnai užsukdavau į jo kambarį. Kambarys buvo paliktas tarsi muziejus, nes močiutė nieko nenorėjo keisti. Netgi senelio kalendoriuje yra palikta atversta ta diena, kai jis mirė. Aš ateidavau, atsisėsdavau prie senelio fortepijono ir pradėdavau groti. Kambaryje tvyrojo kažkokia ypatinga aura. Man tas kambarys buvo tarytum šventykla.

– Į Lietuvą atvykstate nedažnai. Ko čia pasiilgstate labiausiai?

– Labiausiai pasiilgstu mūsų lietuviškos atmosferos, santykių. Pačios Lietuvos, maisto. Na, savaime suprantama, pasiilgstu tėvų ir draugų . Dėl to ir atvažiuoju.

– Kokių Amerikos ir Lietuvos kultūros, žmonių santykių, atmosferos skirtumų pastebite?

– Skirtumas yra milžiniškas. Ypač skiriasi santykiai tarp žmonių. Negalima apibrėžti, ar tai yra blogiau, ar geriau. Tai yra tiesiog skirtumas. Žmonės yra skirtingai išauklėti, tai yra visai kita kultūra. Esu labai daug pasaulio apkeliavusi. Žmonės visame pasaulyje yra labiau panašūs nei skirtingi. Galbūt pagrindinis, didžiausias skirtumas yra žmonių išsilavinimas, požiūris, suvokimas. Jie viską vertina šiek tiek kitaip, žiūri šiek tiek į skirtingas puses, į skirtingus dalykus. Pas mus viskas labiau nukreipta į šeimą, jos ryšius, ten žmonės labiau savarankiški, atsiskyrę nuo šeimos.

– Sakote, kad skiriasi santykiai šeimoje. Kuo jie skiriasi?

– Pas mus tėvai labai dažnai būna prikausomi nuo vaikų, o vaikai labai priklausomi nuo tėvų. Amerikoje labai dažnai vaikai, tik pabaigę mokyklą ar aukštąjį mokslą, nori bėgti kuo toliau nuo tėvų. Tas pats ir su tėvais, labai dažnai jie atsiduria senelių namuose, nes šeimos yra išsivažinėjusios po visą Ameriką. Ten atstumai labai dideli, šeimos susitinka rečiau. Finansinė struktūra Amerikoje taip pat yra visiškai kitokia, mes prie jos tik bandome prieiti. Tai diktuoja kultūrą.

– Viename pokalbyje esate užsiminusi, kad Amerikoje į operą eina vyresnio amžiaus žmonės.

– Taip. Turbūt ateina toks brandos laikas, kai žmonės pagalvoja, kad jau atėjo laikas eiti į klasikinės muzikos koncertus ar pagaliau turi tam pakankamai lėšų. Labai daug kas priklauso nuo finansinės padėties ir žmogaus amžiaus. Amerikoje pagrindinė klasikinių koncertų publika – maždaug 65 metų ir vyresni. Kultūra ir menas Amerikoje yra prabanga. Klasikine muzika domisi tik 2 proc. amerikiečių. Ir tie 2 proc. yra iš aukštesnio sluoksnio, nes bilietai yra tiesiog labai brangūs ir paprasčiausiai neprieinami vidutinius atlyginimus gaunantiems žmonėms. Bilietai į operą kainuoja nuo 50 dolerių. O "Metropolitan Operoje" sezono metu vietų galima rasti ir už 450 dolerių.

Amerikoje visas dėmesys mokykloje nukreiptas į sportą, o ne į meną, nėra ugdomas klasikinės muzikos pomėgis. Ir kai žmonės baigia mokyklas, universitetus, koledžus, jiems net nėra įdomi ta muzika, nes jie tiesiog nėra su ja susidūrę vaikystėje. Lietuvoje valstybė menui skiria labai daug pinigų – Amerikoje valstybė menui pinigų neskiria iš viso, visus pinigus organizacijos turi susirinkti iš remėjų, privačių asmenų, fondų. Organizacijos nežino, kokį biudžetą turės kitais metais. Meno žmonės nėra tikri, kad gaus pakankamai pinigų organizacijai išlaikyti, dėl to viskas labai kenčia. Nepaisant to, yra apstu įvairių mecenatų, o Amerika turi tikrai nemažai labai aukšto lygio teatrų, orkestrų ir kitų meno įstaigų.

– Lietuvoje labai daug artistų guodžiasi, kad menas čia miršta, nes atlikėjų atlyginimai nėra dideli. Kokia situacija pas jus?

– Pas mus labai mažai muzikantų dirba pagal profesiją. Tokių žmonių nėra nė šimtadalio procento. Tikrai nedaug kas gali sau pasakyt, kad labai patogiai gyvena iš muziko duono.

ažniausiai susiduriu su žmonėmis, kurie ateina į vakarinę repeticiją iš savo pagrindinio darbo. Pavyzdžiui, moteris groja orkestre, o iš tiesų dirba medicinos seserimi, padavėja arba dar kažkuo. Kitaip žmonės tiesiog neišgyventų. Yra labai nedaug tokių orkestrų, kurie moka muzikantams gerą atlyginimą. Ant rankos pirštų galima suskaičiuoti, kiek tokių orkestrų yra.

– Nors Lietuvoje esate koncertavusi nedaug, mūsų žmones vis vien pažįstate. Kaip galėtumėte palyginti auditoriją Amerikoje ir Lietuvoje?

– Žinoma, publika, kuri ateina klausyti manęs, abiejose šalyse yra labai geranoriška, nes žmonės visada ateina norėdami gerai praleisti vakarą, dvasiškai patobulėti. Tik Amerikoje yra labai ryški riba tarp tų, kurie tikrai daug išmano apie muziką, ir tų, kurie visiškai nieko neišmano. Lietuvoje ta publika yra daugmaž vienoda.

– Iš Lietuvos į Ameriką išvykote santuokoje nugyvenusi šešerius metus. Jūsų vyras amerikietis. Viename interviu minėjote, kad būtent jis pasakė, kad pasiilgo Amerikos ir liepė susikrauti lagaminus. Taip ir buvo?

– Buvo ir svarbesnių priežasčių keliauti į Ameriką. Aš sirgau. Mūsų gydytojai buvo labai nuostabūs, tačiau Lietuvoje nebuvo man gydyti reikalingos technologijos. Ji jau buvo išrasta ir naudojama Amerikoje. Būtent toje valstijoje, iš kurios kilęs mano vyras. Todėl mano sveikata buvo didžiausias argumentas keliauti į Ameriką. Nors, žinoma, vyras irgi buvo išsiilgęs namų.

– Ar nebus kada nors, kad jūs pasakysite: aš noriu namo, susikraukime lagaminus ir važiuokime į Lietuvą?

– Mūsų dukros yra amerikietės. Nors vyresnė dukra yra gimusi Lietuvoje, vis tiek jos abi užaugo Amerikoje. Ten turi savo savo gyvenimus. Todėl aš nemanau, kad dukros su mumis atvažiuotų. Bet galbūt. Aš nežinau, negaliu sakyti.

– Pakalbėkime apie jūsų darbą. Muziko dalia nėra lengva. Esate it vaikščiojantis instrumentas, nes muziką atliekate balsu. Jeigu kada nors atsitiktų taip, kad dainuoti nebegalėtumėte, ko tada imtumėtės? Ar turite planą B?

– Mano gyvenime buvo toks momentas, kai sirgau, o gydytojai nežinojo, kas man yra. Man trūko blužnis ir pasireiškė didžiausios komplikacijos. Gydytojai pasakė, kad reikia nutraukti visą sunkų fizinį darbą ir bet kokį judėjimą apskritai. Jeigu ramiai gulėsiu lovoje ir nieko nedarysiu, gal gyvensiu 15–20 metų. Tai atsitiko kaip tik tada, kai dainavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Teko nemažai pagalvoti... Kai baigiau magistrantūros studijas, gavau aukštojo mokslo pedagogo ir dainininkės kvalifikaciją. Galėjau dėstyti vokalą – aš jį dėstau ir dabar, koledže esu docentė. Turbūt čia būtų mano tas antrasis variantas. Dabar jau keleri metai dirbu pagal vasaros programą jauniems dainininkams, ką tik pabaigusiems studijas. Jiems vyksta festivaliai ir paskaitos. Man ne tik tenka dėstyti vokalą, bet ir statyti scenas. Todėl, atsitikus nelaimei, gal būtų galima ir nedidelė kryptis į režisūrą.

– Esate įkūnijusi labai daug skirtingų moterų personažų. Ir Violetą "Traviatoje", ir Mimi "Bohemoje" ir Tatjaną "Eugenijuje Onegine", ir linksmuolę Rosiną "Sevilijos kirpėjuje". Kuris vaidmuo buvo pats sunkiausias ir įsimintiniausias?

– Neseniai esu dainavusi Čio Čio San iš Giacommo Puccini operos "Madam Baterflai". Šis vaidmuo buvo turbūt vienas sunkesnių. Jam reikia labai daug ištvermės. Yra daug scenų, kai tenka ištisai dainuoti. Tam reikia labai daug pasiruošimo, daug fizinės, emocinės ištvermės.

– Kuri scena jums įsiminė labiausiai?

– Na, iš tiesų emociškai stipriausia yra ta scena, kai man reikia atsisveikinti su Mažyliu. Madam Baterflai sako: "Žiūrėk, žiūrėk gerai į mano veidą." Tiesiog negalėjau susivaldyti, kiekvieną kartą kaupdavosi ašaros ir aš vis turėdavau priminti sau, kad negaliu verkti, nes dar reikia dainuoti! Kartais nueidavau nuo scenos ir negalėdavau net kvėpuoti. Tiesiog užgniauždavo kvapą. Emociškai tai buvo sunkiausia scena. Kita gana sunki scena buvo iš G.Puccini operos "Toska". Ven dėl to, kad per vieną dieną ši mano herojė pereina, kaip mes sakome, per emocinę mėsmalę. Ji patiria labai daug.

– Šiais laikais opera Amerikoje vis dažniau šiuolaikinama, galima sutikti įdomesnių režisūrinių sprendimų. Kaip jūs susitvarkote su tuo, kad tenka ir daugiau pavaidinti ir dar gerai sudainuoti?

– Mes labai dažnai su režisieriais kalbamės ir tariamės. Kartais dainininkai prieina prie režisieriaus ir pasako, kad negalės dainuoti taip, kaip yra prašoma. Dauguma režisierių neprašo mūsų daryti jokių ekstremalių judesių ar ekstremalių pozicijų. Bet, pavyzdžiui, dainuojant Tatjanos partiją operoje "Eugenijus Oneginas", režisierius norėjo, kad aš gulėčiau ant lovos pusiau nusvirusi žemyn. Visiškai atsilošusi. Taip reikėjo dainuoti kelias eilutes. Pabandžiau. Išėjo. Vėliau reikėjo dainuoti Richardo Wagnerio "Skrajojantį olandą". Režisierius paprašė dainuojant ariją vis atsistoti, atsisėsti. Susitvarkiau, nors buvo ir sunku. Bet buvo momentas, kai pasakiau jam tiesiai šviesiai: "Jei liepsite man dar kartą atsistoti, paskutinės gaidos neišdainuosiu."

– Ar yra toks vaidmuo, apie kurį visuomet svajojate ir labai norėtumėte sudainuoti?

– Labai noriu sudainuoti Adrianos vaidmenį Francesko Cilea operoje "Adriana Lekuvrer". Ne vien dėl to, kad muzika yra be galo graži. Labai daug legendinių dainininkių yra dainavusios toje operoje ir kiekviena traktuoja tą vaidmenį labai skirtingai. Būtent todėl man pačiai labai įdomu. Nors dabar jau drąsiai galiu pasakyti, kad esu dainavusi daug garsių vaidmenų, apie kuriuos visuomet svajojau.

– Jums tikrai patinka vaidinti blogas moteris, kaip kartą esate sakiusi. Kodėl?

– Aš visuomet paklausiu savo studentų, ar jie pagalvoja, kad yra žmonių, kurie yra labai įžūlūs ir visko pasiekia per įžūlumą. Arba tokie, kuriems visiškai niekas nerūpi ir dėl to jie gali daryti tai, ką nori. Ar jūs kartais nenorite būti tokiais žmonėmis? Jie man visada atsako, kad kartais iš tiesų to nori. Tada aš jiems ir sakau: vaidmuo – galimybė, kai galima tapti tokiais žmonėmis ir niekam nepadaryti nieko blogo. Tai yra visiškas persikūnijimas į kažką kitą. Todėl aš ir mėgstu vaidinti blogas moteris. Juk pati gyvenime esu gera.

– Ar nesunku gyvenime įkūnyti tiek daug skirtingų personažų, būt scenoje kitokiai nei namuose – ir tai bene kasdien? Neparsinešate namo emocijų, kurias patiriate scenoje?

– Kai suintensyvėja repeticijos, artėja premjeros, labai dažnai būna, kad šiek tiek asmens, kurį vaidinu, pereina į mane. Bet visada save sustabdau ir pasakau: ne, čia ne aš. Dažniausiai toks susitapatinimas atsiranda visiškai nesąmoningai. Kai repetavome antrą operos "Toska" veiksmą, kur Toska nužudo Skarpiją, tos emocijos  kažkaip pasiliko. Po repeticijos parėjau namo ir tarsi sienomis lipau! Aš niekaip nesupratau, kodėl taip yra. Vėliau sužinojau, kad nesvarbu, ar mes galvojame apie kažkokį veiksmą ar jį atliekame. Mūsų smegenims tai yra tas pats. Mes esame sąmoningi žmonės. Suprantame, kad tik vaidiname, bet mūsų kūnas iš esmės to nežino. Būtent todėl, kai atlieki kažkokį aktą, ar tai būtų nužudymas, ar savižudybė, iš kūno eina impulsai į smegenis ir jos viską įsisąmonina tiesiogiai.

Psichologiškai mano darbas yra tikrai sunkus. Ypač jeigu rimtai atsiduodi darbui, bandai įsikūnyti į personažą.

– O kaip Lietuvos muzikos mokykla yra vertinama Amerikoje?

– Lietuvos muzikos mokykla yra nepaprastai aukšto lygio, visi atvažiuoja labai gerai muzikaliai išsilavinę ir puikiai pasiruošę. Labai daug kur yra komentuojama, kad lietuviai muzikantai turi savo veidą, savo instrumento garsą. Nesvarbu, kokiu instrumentu jie grotų: ar tai balsas, ar fortepijonas, mūsų muzikalumas nepaprastai savitas, technika gera. Vienu žodžiu, esame labai aukšto lygio.

– Ar nebūna sunku išskristi į Ameriką, jei taip maloniai jaučiates viešėdama ir dainuodama Lietuvoje?

– Kiekvieną kartą sunku išskristi. Dainuodama čia jaučiuosi lyg kitame pasaulyje. Atvykstu – čia vienas pasaulis, išvykstu – ten visai kitas. Tuo labiau kad aš ir šį, ir praėjusį kartą, kai atvažiavau koncertuoti, buvau be vyro ir be vaikų. Tiktai su savo tėvais. Pasijutau lygi maža mergaitė, kaip prieš 30 metų. Galbūt todėl, kad nereikia rūpintis paprastais kasdieniais darbais, kuriais įprastai rūpinčiausi namuose.

Klaipėdietė Olga Žorova, dar tik siekianti operinio dainavimo aukštumų, jau yra stovėjusi ant scenos Maskvoje ir keliuose Europos teatruose. 27-erių unikalaus balso savininkė neskuba daryti karjeros, o pragyvenimui užsidirba turtingų maskviečių atžalas mokydama užsienio kalbų pagal pačios susikurtą teoriją.

Pavydėjo broliui talento

– Ar dainuoti mokėtės nuo mažens?

– Mano tėvai nebuvo susiję su muzika. Mama – anglų kalbos mokytoja, tėtis – inžinierius nusprendė, kad mes su broliu turime lankyti muzikos mokyklą tiesiog dėl bendro išsilavinimo. Prisimenu, priimant į muzikos mokyklą pedagogai sakė, kad mano klausa nėra labai gera. Dabar šeimoje tai kelia šypseną. Nuo septynerių mokiausi groti smuiku, o kai baigiau muzikos mokyklą, supratau, kad be muzikos negaliu gyventi.

– O kaip sekėsi broliui?

– Brolis Jevgenijus turėjo absoliučią klausą ir buvo labai gabus muzikai, bet, kaip ir daugelis berniukų, tingėjo. Aš jam pavydėdavau, nes valandų valandas čirpindavau smuiku, o jis galėdavo be jokio vargo sėsti prie instrumento ir puikiai sugroti sudėtingus kūrinius. Jis baigė muzikos mokyklą, bet toliau su muzika neturėjo nieko bendra. Dabar jis dirba naftos verslovėse ir dažnu atveju tampa mano rėmėju.

– O kada pajutote, kad galite dainuoti?

– Buvau gal 12-os, kai norėdama sužlugdyti solfedžio pamoką natas giedodavau vibruodama balsą. Vaikai juokdavosi, o mokytoja liepdavo nustoti dainuoti operiniu balsu. Tai būdavo tik pokštas. Panašiai tuo metu aš užsinorėjau groti gitara. Kaip ir visi tokio amžiaus vaikai, klausydavausi "Bitlų". Pirmoji meilė pastūmėjo mokytis groti gitara, dainuodavau savo malonumui. Vėliau mokykloje būrelis draugų susibūrėme į ansambliuką. Kai pasirodė filmas "Titanikas", aš atsistodavau ant kėdės, dainuodavau dainą iš šio filmo ir kaimynų berniukui sakydavau: "Pamatysi, aš tapsiu žvaigžde". Tikro dainavimo pradėjau mokytis kur kas vėliau, tik tada, kai žlugo mano svajonė tapti smuikininke.

Iškrito iš rankų

– Ar ilgai mokėtės smuikuoti?

– Baigiau muzikos mokyklą ir sugalvojau stoti į S.Šimkaus konservatoriją. Tada kažkas pasakė, kad reikėtų pasirodyti J.Karoso muzikos mokykloje tuo metu dėsčiusiam unikaliam mokytojui Borisui Meš. Tai buvo tikrai didis muzikantas, baigęs Peterburgo konservatoriją. Jis man atvėrė akis į didįjį muzikos pasaulį ir nušlifavo mane kaip muzikantę. Beje, būtent jis išmokė prieš grojant, kiekvieną partiją sudainuoti. Po pusantrų metų jis emigravo, tada iš Vilniaus atvažiavo Skaistė Čilinskaitė. Jos mokytojas profesorius Jurgis Dvarionas iš Muzikos ir teatro akademijos atvažiuodavo kuruoti jos darbo. Garsios muzikų šeimos palikuonis J.Dvarionas Palangoje rengdavo vasaros mokyklas, važiuodavome mokytis ir į Vilnių. Dabar suprantu, kokios reikšmingos buvo tos pamokos.

– Turėjote nemenką krūvį?

– Būdama 17-os tiesiog pervargau, neturėjau vaikiško gyvenimo. Keldavausi penktą ryto, važiuodavau į "šimkinę", iki pusės devintos grodavau, paskui grįždavau į savo bendrojo lavinimo mokyklą, atsėdėdavau pamokose iki trečios valandos po pietų, kur papildomai mokiausi vokiečių kalbos. Grįžusi iš mokyklos skubėdavau atgal į konservatoriją ir iki septynių vakaro sėdėdavau paskaitose, o paskui iki dešimtos vėl grodavau smuiku ir tik po to, vėlai vakare grįžusi namo, ruošdavau pamokas. Vieną dieną repeticijos metu, kai mes ruošėmės B.Dvariono konkursui, man iš rankų iškrito ir sulūžo smuikas, o iki konkurso buvo likęs tik mėnuo. Iki šiol negaliu suprasti, kaip tai atsitiko, veikiausiai aš tiesiog pervargau. Tai buvo lyg ženklas. Tas smuikas man buvo labai brangus, nes jį įsigyti padėjo daugybė mano draugų. Norėjau viską daryti tik puikiai, bet ėmiau suprasti, kad tai neįmanoma. Vieną dieną mano dėstytoja pasakė, jog psichologinė trauma neleis man tinkamai pasirodyti konkurse. Buvo labai apmaudu, labai nusivyliau.

Balsas susiformuoja po dešimtmečio

– Koks įvykis tapo postūmiu imtis klasikinio dainavimo?

– Kartą repetuojant su J.Dvarionu Palangoje man nesisekė sugroti vienos kūrinio vietos. Profesorius mane paragino ją sudainuoti. Balsu išvingiavau, tada J.Dvarionas tarė: "Tu taip puikiai dainuoji, kodėl bandai groti? Eik ir dainuok!" Tada uždariau smuiką į futliarą ir išėjau. Tai buvo teisingas patarimas ir teisingas sprendimas.

– Kaip ketinote realizuoti šį norą?

– Bandžiau įstoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją Vilniuje. Ten pirmą kartą susidūriau su vokalistais. Tai visai kitokie žmonės nei muzikantai. Būtent būsimieji dainininkai man nepasakė, kad pasikeitė perklausos laikas, ir aš tiesiog praleidau savo laiką. Dabar siaubas ir juokas ima prisiminus, kaip aš bėgau Gedimino prospektu, tualete apsipylusi ašaromis vilkausi suknelę, o visa tai matė Irena Milkevičiūtė. Aš vis dėlto padainavau, bet man buvo pasiūlyta mokytis paruošiamajame kurse. Akivaizdu, kad komisijos nariai buvo teisūs, bet aš įsižeidžiau, išvažiavau į Maskvą ir viską pradėjau nuo nulio.

– Kaip sugalvojote mokytis Maskvoje?

– Pradėjau žiūrinėti internete, kur galėčiau toliau mokytis. Radau Gnesinų valstybinį muzikos koledžą Maskvoje. Žinojau, kad tai geriausia mokykla, ir žiemą susiruošiau ten nuvažiuoti. Ten nebuvo lengva patekti, reikėjo praeiti atranką. Nors ir su nuotykiais, aš ją praėjau. Išmokau dvi liaudies dainas, pasiėmiau gitarą ir nuvažiavau. Aišku, ta mano gitara juos labai nustebino ir net prajuokino. Kai įveikiau perklausą, mano mokytoja nuvedė pas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistę Valeriją Balsytę. Ji mane puikiai įvertino ir padėjo pasiruošti stojimui į koledžą. Taip aš apsisprendžiau studijuoti vokalą. Buvo nelengva, nes už mokslą teko mokėti. Kol mokiausi, mokestis už mokslą pakilo dvigubai. Paskutiniame kurse įsidarbinau, tik taip sugebėjau sumokėti už mokslą.

– Bet vien šiais mokslais neapsiribojote?

– Po mokslų Maskvoje pradėjau dairytis, kur galėčiau toliau tobulintis. Mokiausi Anglijoje, Vokietijoje, gavau ten labai daug patirties ir žinių apie muziką. Iš esmės vokalistui įgauti geriausią formą reikia dešimties metų. Mes dirbame visu kūnu, ypač moterų kūnas keičiasi, balsui įtaką daro visi biologiniai procesai. Tik išmintingas mokytojas gali išgelbėti dainininką nuo persitempimo. Dabar Europos teatrai neretai būtent tokiu būdu nuvaro jaunus atlikėjus, juos išsunkia iki galo ir išmeta. Man pasisekė, mokytojai neleido man išsekti. Aš iš esmės dainavimo mokiausi tik šešerius metus, tai tikrai nėra daug, mokslų dar nebaigiau.

Karjeros daryti neskuba

– Kokia jūsų kaip dainininkės patirtis?

– Dainavau Maskvoje, kur dalyvavau operinės studijos veikloje. Turėjau vaidmenį "Figaro vedybose", spektaklyje "Didonė ir Enėjas", Birmingame taip pat turėjau vaidmenį viename spektaklyje. Truputį dainavau Ispanijoje, Vokietijoje. Dabar mano svajonė pradėti dainuoti teatre nedidelius vaidmenis. Norėčiau pradėti nuo Vilniaus operos ir baleto teatro, bet ten nėra lengva patekti. Mano kolegos organizavo man gastroles Izraelyje. Kitų metų sausį ir vasarį Europos teatruose, kaip įprasta, prasidės perklausos, tikiuosi nuo šių metų vasaros pradėti joms ruoštis. Atvirai pasakysiu, aš neskubu. Nesiveržiu padaryti jau dabar svaiginamą karjerą. Žinau ne vieną pavyzdį, kai per daugelį metų kurtas balsas sugadinamas vos per metus. Reikia viską daryti teisingai ir atsargiai, kad galėčiau ilgai ir vaisingai dirbti, o tai reiškia, kad ne aš ieškosiu sau vaidmenų, o jie manęs.

– Iš ko dabar užsidirbate duonai?

– Dabar gaunu pinigų mokydama vaikus užsienio kalbų. Moku anglų ir vokiečių kalbas, kalbu lietuviškai, jau pramokau italų kalbos. Susikūriau sistemą kalbų mokyti per dainavimą, tai lavina atmintį ir ugdo teisingą tarimą. Mano mokiniai gyvena Maskvoje, bendraujame skaipu. Turiu gastrolių planą. Čia, namuose, rengiu nemokamus koncertus, dainuoju ir pasakoju apie atliekamą muziką.

– Kur jūsų namai?

– Kol kas čia, Klaipėdoje, Vyturio gatvėje. Bet jau vasarį būsiu Milane, kur stažuosiuosi pas savo mokytoją, kursiu naują repertuarą. Mano namai yra ten, kur tuo metu atsiduriu.

– Koks jūsų pagrindinis gyvenimo tikslas?

– Man svarbiausia tai, kas ir bet kuriai moteriai – šeima. Kol kas neturiu gyvenimo draugo. Didžiausia svajonė, kad mano vyras ir vaikai matytų mane ant scenos ir palaikytų. Man nereikia būti geriausia visiems, norėčiau būti pati svarbiausia tik vieninteliam žmogui visoje žemėje. Siekiu nepadaryti gėdos savo mokytojams, tėvams, va taip ir stengiuosi gyventi. Žinau, kad dainuosiu. Suvokiu, jog viską, ką aš sužinau ir ko išmokstu, gaunu tam, kad perteikčiau kitiems. Svajoju turėti savo meno mokyklą, kur vaikai būtų mokomi kalbų, piešimo, dainavimo, muzikos. Joje neturėtų būti siekiama iš vaiko padaryti genijų. Norėčiau sukurti mokyklą, kur vaikai tiesiog mokytųsi kurti. Be jokių barnių, spaudimo ir rezultatų siekimo. Kažkodėl svajoju, kad tokia mokykla būtų prie vandens, todėl tai gali būti ir Klaipėdoje.

Vizitinė kortelė

Gimė 1986 m. gruodžio 5 d. Klaipėdoje.
Baigė "Pajūrio" vidurinę mokyklą ir S.Šimkaus konservatoriją.
2005–2010 m. mokėsi Gnesinų valstybiniame muzikos koledže Maskvoje.
2010–2011 m. mokėsi Birmingamo konservatorijoje, Operos dainavimo katedroje.
2011–2012 m. stažavosi Miunchene.
2013 m. mokėsi Hamburge, dalyvavo A.Dvoržako konkurse Prahoje.
Tebesimoko pas prof. Aleksejų Gusevą Milane.

Pasaulyje žinoma dainininkė Tina Turner Berno mieste (Šveicarija) esančioje JAV ambasadoje  įteikė prašymą atsisakyti  šios šalies pilietybės. Čia ji apsilankė spalio 24 dieną, praneša washingtonpost.com. 

Po kelių savaičių 74 metų sulauksianti moteris jau beveik du dešimtmečius gyvena Šveicarijoje. 

Šių metų balandį ji priėmė Šveicarijos pilietybę, o liepą ištekėjo už muzikos prodiuserio vokiečio Erwino Bacho.

Anot moters, JAV likusi tik jos šeima, bet jokių kitų saitų su šia šalimi ji neturi.

Aktorė aktyviai nebekoncertuoja nuo 2009 metų.