Universalios tiesos

Kai pastaruoju metu teatro scenoje vis dažniau ir daugiau neriama į socialinės realybės gilumas, kartais ir visai natūralistiškai, su visomis šiuolaikinės buities detalėmis, taip pat – ir keiksmažodžiais bei apnuogintu kūnu, G.Varnas nepaiso šių dabartiniame teatre vyraujančių madų ir neria kita kryptimi – į klasikinį teatrą, siekiantį scenoje išryškinti tauriąją žmogaus pusę, vaizduodamas jį tokį, koks jis galėtų būti.

Pirmą kartą Lietuvos teatro scenoje rodoma G.E.Lessingo pjesė "Natanas Išmintingasis" (iš vokiečių kalbos vertė Antanas A.Jonynas) suskamba kaip pasaka. Tik nuo klasikinės pasakos ji skiriasi tuo, kad viskas, kas joje vaizduojama, yra įmanoma. Jei tik žmogus to panorėtų.

Spektaklis tampa pavyzdžiu, kokie žmonės galėtų būti laimingi ir gyventi, be karų, nepritekliaus, jei tik savyje sunaikintų pavydo, gobšumo, valdžios ir visus kitus ego lydinčius siekius. Pjesė taip pat pasakiškai jau atrodė ir 1779 m., kai ji buvo parašyta. Tenka pripažinti, kad per tuos daugiau nei 200 metų mažai kas tepasikeitė. Žmonės ir toliau kariauja, pykstasi, žudo vienas kitą ir mano, kad laimė slypi tik auksinėse monetose. Dauguma tebėra tokie pat neišmintingi. Galbūt ne visiems prigimtis leidžia tokiems būti? Ar apskritai įmanoma, kad kada nors žmonės gyvens visiškai darniai?

G.E.Lessingo nemažos apimties, daugiasluoksnė ir brandi pjesė kelia daugybę klausimų. Daug jų kyla žvelgiant į žmonijos evoliuciją. Pjesę būtų galima pavadinti Apšvietos manifestu, supažindinančiu su šia epocha, kurios vienas pagrindinių tikslų buvo šviesti vadinamąją žmonių pilkąją masę ir taip kurti pažangesnį visuomenės modelį. O meno kūriniai buvę labai tinkami ir paveikūs įrankiai šiam tikslui įgyvendinti. Tačiau pasiekti tai pavyko tik iš dalies, nes šios epochos idėjos buvo išgirstos ir praktiškai įgyvendinamos daugiausia intelektualų ir turtingųjų. O neraštingai masei šios idėjos taip ir liko svetimos ir nesuprantamos.

Kad ir kaip būtų, Apšvietos epocha, prasidėjusi XVII a. pabaigoje ir trukusi visą XVIII a., stipriai nulėmė modernios visuomenės susikūrimą. Šiuo laikotarpiu iškilo ir JAV, kaip modernios, apsišvietusios ir intelektualinę laisvę skatinančios nepriklausomos visuomenės projektas. Tokios, kurioje žmonės yra laimingi, nes jų nevaržo kvaili prietarai, fanatizmas, vergija, kur nėra kovojama už kažkurią nors vieną religiją ar pasaulėžiūrą, kur vienoje vietoje gyvendami įvairių tautybių žmonės turi vienodas teises ir galimybes ir kur kiekvienas gali laisvai naudotis savo paties protu ir turėti savo nuomonę. Šios idėjos gajos iki šiol ir verčia žmoniją eiti tobulesnės visuomenės link. Tačiau jos turi ir utopinį atspalvį, nes ne visos šalys tam pritaria. Ypač Rytų.

Su ilgesio gaida

G.E.Lessingas pjesėje daug dėmesio skiria skirtingų religijų ir kultūrų susitaikymo idėjai. Visa ko atspirties tašku tampa legenda apie tris žiedus, pasakojanti, kaip mirties patale gulintis tėvas paprašė juvelyro nukaldinti iš kartos į kartą perduodamo ypatingą galią suteikiančio žiedo dvi kopijas ir padovanojęs juos savo trims sūnums. Tačiau nebebuvo įmanoma atskirti, kuris žiedas yra tikrasis, ir tarp brolių užgimė nesantaika. Legendą rašytojas parėmė iš XIV a. parašyto Giovanni Boccaccio "Dekamerono", kuriame ji pirmą kartą buvo užrašyta. Bet iš kur šią istoriją išgirdo pastarasis, nežinoma. XX a. legenda vėl atgimsta garsiajame J.R.R.Tolkieno epe "Žiedų valdovas".

Legendą pasakoja ir G.Varno pjesės sceninė interpretacija, akcentuojanti, kad šiandien trijų didžiųjų religijų – judaizmo, krikščionybės ir islamo – susitaikymo galia žmonės nebetiki. Ieškodamas paralelių tarp Apšvietos epochos, XII a., kuriame vyksta pjesės veiksmas, ir šių dienų pasaulio, režisierius scenoje jungia tai, kas yra laikina ir amžina; kas jau paliesta budelio rankos ir to, kas tebegyva.

Režisierius išryškina ne tik G.E.Lessingo idealistinių idėjų grožį, jų entuziazmo prisotintą poetinį polėkį, bet ir visa tai apgaubia juoda skraiste. Spektaklis, kaip ir pjesė, baigiasi laimingai, tačiau viso veiksmo metu galima justi greta egzistuojantį nerimą, neišvengiamos tragedijos nuojautą. Nuolatinį mirties alsavimą nugaron. Ir be galo stiprų ilgesį. Kam? Čia paliekama individualaus atsakymo galimybė.

Pažadinta pasirinkimo laisvė

Aktorių vaidyba scenoje virsta šachmatų partijos žaidimu, atsargiai, lėtai, budriai, kruopščiai apgalvojant visus ėjimus. Kai, regis, tik tokiu būdu galima laimėti laiko ir atitolinti tą būtiną galutinę akistatą.

Spektaklio kūrėjus norisi pagirti už tai, kad jiems G.E.Lessingo pjesėje išsakytas esmines mintis pavyko atskleisti nepamokslaujančiu tonu, nebadant pirštu, kad taip ar anaip elgtis yra negerai, bet kad su kiekvienu veikėjų poelgiu žiūrovams paliekama laisvė pačiam nuspręsti, kaip iš tiesų yra teisingiausia.

Kartkartėmis norisi drąsesnio režisieriaus rankos prisilietimo, tačiau kai kurių spektaklio sudedamųjų dalių platesnės raiškos, vizualinė spektaklio plotmė nevirsta nuobodžia pjesės iliustracija, kaip kad neretai nutinka statant klasiką. Veikiau tampa tarpininku, kuriančiu įtraukiantį gyvą dialogą tarp dramos teksto ir sceninės kalbos.

Gintaro Makarevičiaus scenografija ir Juozo Statkevičiaus kurti kostiumai leidžia ir žiūrovams mintyse aktyviai dalyvauti šiame rašytojo ir režisieriaus pokalbyje.

Scenos viduryje esanti daugiafunkcionali didžiulė knyga, verčiama, užsegama, paguldoma ir vėl pastatoma, kuria vis kitą veiksmo vietą. Savitą ir išskirtinę, leidžiančią reginiu pasigėrėti estetiškai ir įprasminti etiškai.

Žaidimas įvaizdžiu

Aktoriai turi po du kostiumus – vieną artimesnį šiems laikams ir kitą tarytum atkeliavusį iš XVII a. Jeruzalės, kur vykstančiu religinių karų įkarščiu tikėjimą atspindinti atitinkama apranga yra ypač svarbi. Pastarieji ant stovų apvilkti kostiumai stovi scenoje ir aktoriai juos apsivelka tik tam tikromis akimirkomis, ypač kai aktorius susitapatina su kuriamu vaidmeniu ir jo išpažįstamu tikėjimu. Tai būtų galima interpretuoti kaip žmogaus prigimties ir jo kuriamų socialinių vaidmenų santykį.

Nori būti tamplierių riteriu? Apsivilk kraujo dėmėmis ir pelenais išteptą, raudonu kryžiumi pažymėtą apsiaustą. O gal Jeruzalės Patriarchu? Užsimesk blizgančią paauksuotą, išsiuvinėtą popiežiaus mantiją. Ir t.t. Nusirengę istorinius kostiumus ar jais nesidangstydami personažai virsta tiesiog žmonėmis, ne sultonu, ne krikščioniu, ne žydu, ne dervišu ar dar kuo nors kitu. Tiesiog draugiškai bendraujančiais, vienas kitą girdinčiais ir suprantančiais žmonėmis.

Grynosios sielos triumfas

Tik vienas aktoriaus Vytauto Anužio kuriamas pagrindinis veikėjas Natanas lieka išoriškai toks pats – kaip ir XII a., taip turbūt ir XVIII ar XXI a. Lyg koks antžmogis, nepaisąs laiko įstatymų ir noriai besidalijantis sukauptos išminties lobynais. Natanas – G.E.Lessingo gero bičiulio ir įkvėpėjo, žymiausio XVIII a. žydų filosofo, savo veikaluose skleidusio religinės tolerancijos idėją, Moses Mendelssohno prototipas.

V.Anužio sceninė patirtis ir talentas neleidžia šiam personažui tapti arogantiškam, išdidžiam ar gyvenusiam kažkada.

G.E.Lessingas Nataną vaizduoja kaip idealų žmogų – protingą, išmintingą, dosnų, tolerantišką, visada teisų, neklystantį, Dievo gausiai apdovanotą visomis gėrybėmis, kurios tik esti šiame pasaulyje, laisvą nuo išankstinių nusistatymų, atvirą savo širdimi visoms dorybėms, mylintį, mokantį gyventi, jaučiantį grožį ir... mokantį žaisti šachmatais.

V.Anužio sceninė patirtis ir talentas neleidžia šiam personažui tapti arogantiškam, išdidžiam ar gyvenusiam kažkada. Nepaprastai žmogiškas, paprastas ir nuolankus jis tarytum išgrynina žmones, leisdamas jiems pajusti tai, ką reiškia būti žmogumi. Jam užtenka vien to, kad sutiktas gatvėje praeivis yra tiesiog žmogus. Ir tik degančios V.Anužio akys išduoda, kad šis veikėjas – gyva siela, lyg nematoma jėga, įsiskverbusi į šio personažo kūną. Ir tai, kad bet kur ir bet kada ją vėl galima sutikti. Galbūt toks Natanas sėdi dabar ir čia teatre, žiūrovų salėje...

Puikiai savus vaidmenis įkūnija ir kiti itin taikliai vaidmenims parinkti žymiausi NKDT vaidinantys aktoriai: sultonas Saladinas – Dainius Svobonas, jaunasis tamplierius – Vainius Sodeika / Arnas Ašmonas, Natano įdukra Recha – Jovita Jankelaitytė, Rechai motiną atstojanti Daja – Vilija Grigaitytė, Saladino sesuo – Eglė Špokaitė, Dervišas Al Hafis – Saulius Čiučelis, patriarchas – Liubomiras Laucevičius, vienuolis – Sigitas Šidlauskas ir kt.

G.Varno "Natanas Išmintingasis" – skoningas, estetiškai patrauklus, gilus ir jaudinantis spektaklis. Įdomus savo įtraukiančia originalia audiovizualine kalba, eilutėmis "tarp", gyva vaidyba, jungiama su lėlių teatro elementais ir kuriama paslaptinga atmosfera. Leidžiantis ne tik pabraidyti po G.E.Lessingo pjesės prasmių vandenyną, pakilti virš žemės, bet ir pažvelgti į žmogaus sielos bedugnę. Tam, kad taptume geresni.

Kaip pastebėjo NKDT direktorius Egidijus Stancikas, tokio kūrybinio išsipildymo per paskutinį dešimtmetį turbūt nebuvo: du teatrai – NKDT ir "Utopia "– susijungė dideliam kūrybiniam darbui. Tarp kūrėjų – net dešimt Auksiniais scenos kryžiais apdovanotųjų: režisierius G.Varnas, kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius, scenografijos dailininkas Gintaras Makarevičius, aktoriai Vytautas Anužis, Dainius Svobonas ir kiti, taip pat trys Nacionalinės premijos laureatai.

Paklaustas, kaip ši pjesė atkeliavo į režisieriaus rankas, G.Varnas atviras – šios pjesės vertimo ir spektaklio krikštamotė yra profesorė Irena Veisaitė.

Spektaklio kūrimo procesas užtruko, nes ne iš karto pavyko gauti finansavimą. Sulaukus Kultūros tarybos rėmimo, atsirado ir tarptautiniai partneriai: Goethe’s institutas, Mozės Mendelsono fondas ir Vokietijos ambasada Lietuvoje. Viena iš priežasčių, kodėl spektakliui įgyvendinti pasirinktas NKDT, – padėkos nusipelno šio teatro rekonstrukcijos autorius architektas Algimantas Kančas. "Puiki, stilinga teatro rekonstrukcija. Manau, šiuo metu geriausia Lietuvoje", – komentavo G.Varnas.

"Natanas Išmintingasis" – idėjų pjesė. Spektaklyje yra naudojama legenda apie stebuklingą žiedą: kas tą žiedą mūvėjo, tą visur lydėjo ypatinga Dievo malonė ir sėkmė. Kai tų žiedų atsirado trys, žemėje prasidėjo nesantaika. G.E.Lessingas iškelia idėją apie trijų abraomiškų religijų – judaizmo, krikščionybės ir islamo sutaikymą. Vėliau, jau XX a. viduryje Oksfordo profesorius R.R.Tolkienas tą patį galios žiedų mitą pavertė savo epopėjos "Žiedų valdovas" pagrindu. Tik, skirtingai nei G.E.Lessingas, "Žiedų valdovo" autorius nebetiki žiedų turėtojų susitaikymo galimybe, siūlo juos sunaikinti.

Režisierius G.Varnas netiki žiedų susitaikymu: "O ką su jais daryti? Geriausia juos būtų sunaikinti. Tai turbūt irgi utopija, tuomet žiedo brolijai belieka susitarti – kitaip pasaulis susprogs."

Režisierius šį spektaklį dedikuoja profesoriui L.Donskiui. "Manau, kad L.Donskis ir buvo mūsų Natanas. Vienas iš Natano gyvenimo kredo: nereikia daug šnekėti, o reikia veikti. L.Donskis savo gyvenimu labai daug mus veikė: veikė mūsų minties raidą, rūpinosi televizijos laidomis, knygomis, švietė mus, skleidė savo idėjas. Kartą radijo laidoje išgirdau jo pasakytą frazę: "Deja, bet mūsų laikas nebeturi utopijų ir jis tapo pilkas: laiku be svajonių, planų. Tai šio laiko tragizmas. Tad, jei jų nėra visuomenėje, reikalinga bent teatre", – įsitikinęs režisierius G.Varnas.

Bendras NKDT ir prieš dešimtmetį sostinėje to paties G.Varno įkurto nevalstybinio nepriklausomo teatro "Utopia" projektas ypatingas dar ir tuo, kad režisierius pirmą kartą Lietuvos teatro žiūrovams pristatys žinomiausią XVIII a. vokiečių dramaturgą Gottholdą Ephraimą Lessingą ir jo pjesę "Natanas Išmintingasis".

Kuo išskirtinė ši pjesė ir kuo ji aktuali XXI a. – "Santakos" pokalbis su režisieriumi G.Varnu.

– Šiandienėje Lietuvos teatro scenoje – daug realybės atspindžių, lydimų keiksmažodžių ir kito kasdienybės purvo. "Natanas Išmintingasis" – visiška viso to priešprieša. Ar šiuo spektakliu siekiate savotiškai maištauti?

– Šiuolaikinio postdraminio, postmodernistinio (ar dar kitaip besivadinančio) teatro propaguotojai neturėtų uzurpuoti viso teatro ir kitokį niekinti. Aš nemėgstu tokio teatro. Bet jis turi teisę egzistuoti lygiai taip pat, kaip ir draminis teatras. Tai nėra maištas, o greičiau žingsnis, kuris yra nemadingas. Tai spektaklis, kuris priešinasi vyraujančiai madai. Lietuvoje pastaruosius penkerius metus teatras gaudo mados vėjus iš Europos. Maždaug: "Suprantu nesuprantu ką darau, bet būtinai reikia į tą madą kažkaip įsisprausti, nes tai yra madinga." Na, gal ir madinga, bet manau, kad tikras mados kūrėjas niekada neina paskui madą – jis ją kuria. Teatro kūrėjai irgi neturėtų būti teatrinės mados sekėjais, bet jos diktuotojais. Tų madų net nedera vaikytis. Jeigu tu turi savo teatro viziją, dominančią temą, ar to maža?! Šalia visų tų madingų reiškinių, kurių kopijos dažniausiai tampa tiesiog beždžioniavimu, turi teisę egzistuoti ir didžioji dramaturgija, kuri, tikrai nemanau, kad paseno. Kai ta mada užplūsta labai stipriai, net agresyviai, man natūraliai norisi priešintis. Norisi statyti tai, kas su ja visiškai nesusiję. Galbūt prieš kokius dešimt metų "Natano Išmintingojo" nebūčiau statęs, nes dar nebuvau ir šiai pjesei pribrendęs, bet būtent dabartiniame agresyvaus iš burnos krentančių šiukšlių teatro kontekste ši pjesė skamba ypač intriguojančiai.

– Šios G.E.Lessingo pjesės istorija labai įdomi. Kažkada ją buvo uždrausta statyti teatro scenoje. Gal jums pavyko daugiau apie tai sužinoti?

– Pjesės istorija gana dramatiška. Kai G.E.Lessingas ją parašė (1779 m.), iki jo mirties (1781 m.) pagal ją pastatytas spektaklis neišvydo dienos šviesos. Uždraudė bažnyčia. Visa tai, į ką G.E.Lessingas taikė, – religijos kritika, teigianti, kad svarbiausias yra pats žmogiškumas, – suveikė ir cenzūra neleido jos statyti. Pjesė pirmą kartą buvo pastatyta 1783 m. Berlyne. Vėliau nacių Vokietijoje ji vėl buvo uždrausta, nes pagrindinis personažas yra žydas, negana to, dar ir išmintingas žydas.

G.E.Lessingo svajonė sutaikyti religijas ir tautas jiems buvo visiškai svetima. Ironiška tai, kad, nacizmui žlugus, 1945 m. pirmasis Vokietijoje pastatytas spektaklis ir buvo "Natanas Išmintingasis". 1922 m. pagal šią pjesę dar buvo pastatytas nebylus vokiečių filmas. Jį režisavo Manfredas Noa – vienas jaunų talentingų Veimaro respublikos režisierių. Filmas irgi buvo nacių sunaikintas. Ir tik per stebuklą viena jo kopija išliko ir buvo surasta tik 2006 m.  Maskvoje, "Gosfilmfond" archyve. Dabar ši juosta yra restauruota, filmą galima pamatyti. Jo fragmentai bus parodyti ir šiame spektaklyje. Mūsų laikais, atrodytų, pjesė tokia labai jau nekalta, bet ji susilaukė didelio pasipriešinimo ir aistrų.

– Kaip reikėtų šifruoti žodį "Išmintingasis"?

– Žodžiai "gudrus" ir "išmintingas" neturi nieko bendro. O toji išmintis ateina ne savaime ir turbūt ne be didelių pergyvenimų. Natanas išmintingu tapo tada, kai išgyveno tragediją, kurios pjesėje nėra, bet apie ją pasakojama. Krikščionys riteriai kryžiaus žygio metu sudegino jo žmoną ir septynis sūnus. Apimtas didžios kančios Natanas tris paras svaidė prakeiksmus krikščionims ir burnojo prieš Dievą, kol galų gale suprato, kad tokia yra jo valia. Tragedija jį visiškai pakeitė. Ji suformavo būtent tokį Nataną, koks jis yra pjesėje, – tolerantišką, protingą, išmintingą, svajojantį sutikti kuo daugiau žmonių, kuriems pakaktų vien to, kad jis yra žmogus.

– Pjesės pabaigoje trijų religijų atstovai – žydai, musulmonai ir krikščionys – susitaiko. Kaip jūs žvelgiate į tai? Tai realu ar vis dėlto utopija?

– XVIII a., kuriuo G.E.Lessingas gyveno, buvo Apšvietos (Švietimo) amžius. Šios epochos visos idėjos buvo kiek utopinės. Didieji visuomenės protai suprato, kad žmonija vystosi nepakankamai sparčiai dėl to, kad didžioji žmonių dalis yra neraštingi ir neapsišvietę. Jie sumanė pradėti šviesti mases. Ir ne tik didieji prancūzų ir vokiečių švietėjai, bet ir G.E.Lesingo draugas žydas Mozė Mendelsonas, kuris neabejotinai yra vienas didžiausių XVIII a. žydų filosofų. Jis sukūrė naują švietimo sistemą, skirtą būtent žydų bendruomenėms, pasklidusioms po visą pasaulį. Tai vadinama Haskala. Tai ne tik religinė, bet pasaulietinė švietimo sistema. Švietėjai buvo idealistai-utopistai.

Ar aš tikiu, kad pjesė galėtų ką nors pakeisti? Žinoma, ne. Teatras apskritai nieko negali pakeisti, jis pasaulio nepakeis, jis tik gali paskatinti žmogų pamąstyti ar atverti kažkurią jo sielos kertelę.

Labai tragiška ir jų kartos baigtis, kadangi visa tai baigėsi skerdynėmis, Didžiąja Prancūzijos revoliucija. Apšvietos idėjos vėliau vėl grįžo, tas pasėtas daigas gyvavo toliau, bet iš esmės jų amžius baigėsi fiasko. Dėl to, kad ta masė buvo per daug tamsi, niekas nesuprato tų idėjų, jų reikšmės ir prasmės. Tame kontekste G.E.Lesingas sukuria pjesę tikrai ne be M.Mendelsono įtakos. Ir visi jo kūrybos tyrėjai sutinka, kad M.Mendelsono prototipas ir yra pagrindinis veikėjas Natanas.

Nemanau, kad G.E.Lessingas kūrė kažkokią gyvenimo kopiją, kurią būtų galima pakartoti ar kuri pakeistų pasaulį. Nemanau, kad jis buvo toks kvailas ir naivus. Jis tiesiog sukūrė pasiūlymą. Pavyzdį. Taip, turbūt utopiją. Pjesėje vaizduojamas ne XVIII a., o XII a. Kodėl būtent XII a.? Dėl to, kad tuo metu vyksta trečiasis kryžiaus žygis, Jeruzalė, kurioje vyksta visas veiksmas, yra valdoma musulmonų, bet ten gyvena ir krikščionys, ir žydai. Religiniai karai ten pačiame pike. Maža to, Jeruzalę valdo labai įdomus ir keistas valdovas Saladinas, kuris nėra tipiškas žiaurus tironas, nes jis irgi turi daug bendro su humanizmo idėjomis. Ir dėl to G.E.Lessingas pasirinko šį laikotarpį, ir dar todėl, kad atitoltų nuo XVIII a. realybės. Jis sąmoningai rašo pasaką-utopiją ar parabolę, bet tikrai ne pjesę, kuri pretenduoja būti realybės atspindžiu. Sukuria žmones ne tokius, kokie jie yra, o kokie galėtų būti. Ar aš tikiu, kad pjesė galėtų ką nors pakeisti? Žinoma, ne. Teatras apskritai nieko negali pakeisti, jis pasaulio nepakeis, jis tik gali paskatinti žmogų pamąstyti ar atverti kažkurią jo sielos kertelę. Šiuo spektakliu mes irgi nepretenduojame sutaikyti pasaulio. Tai yra dirbtinis konstruktas, parabolė ar utopija apie geresnį žmogų. Apie žmogų, kuris kenčia, blaškosi, klysta, ieško, mėgina suvokti, kas jis yra. Ir kuris vis tik linksta ieškoti žmoguje žmogaus, o ne krikščionio, musulmono arba žydo. Pjesėje nėra tradicinių gerųjų ir blogųjų, blogis čia tapatinamas su religiniu fanatizmu arba dogmatizmu.

– Kiek XVIII a., Apšvietos epochos, žmogus yra artimas šių dienų žmogui?

– Jeigu mes pažvelgtume į XVIII a. žmogų, sakytume, kad jis yra labai naivus. Tiesą sakant, šis amžius savo menais nebuvo kažkoks ypač didus. Tuo metu barokas perėjo į rokoką, gyvavo prancūzų klasicizmas, kurio G.E.Lessingas nekentė, su juo polemizavo ir galų gale jį paneigė. Šis amžius labiau garsėjo ne menais, o mintimi. Tomis Apšvietos idėjomis, kurios maišė, jaukė protus. Jis garsus ir dar vienu dalyku – masonų judėjimo suklestėjimu. Visoje Europoje ir Amerikoje. Netgi jų pakraščiuose. Ir pats G.E.Lessingas buvo masonas. Apšvieta ir masonų judėjimas iš esmės buvo labai artima, nes masonai ir yra švietėjai, pasaulio gerintojai. Man asmeniškai ši epocha įdomi tuo, kad niekada nesu statęs XVIII a. dramų. Tai nėra tas laukas, į kurį aš jau žinau kaip įbristi, o visiškai nauja žemė. Dėl to įdomu, smalsu ir baugu.

Dar reikėtų paminėti, kad ši pjesė yra eiliuota (draminė poema). G.E.Lessingą labai stipriai įkvėpė Williamas Shakespeare'as, kurį XVIII a. buvo primiršęs. Teatras keitėsi ir W.Shakespeare'as jau atrodė kažkas tokio labai tolimo ir pamiršto. Jo kūrybinį palikimą statė, bet dažnai koreguodavo, adaptuodami pagal savo laikmetį ir mėgindami netgi keisti dramatiškas pjesių pabaigas į laimingas. Pavyzdžiui, "Romeo ir Džuljetoje". Šiame amžiuje tragedijai nelabai liko vietos, vėliau ji sugrįžo jau Romantizmo epochos. Liaudžiai vaidino Moliere'ą, o Jeaną Racine'ą ir Pierre'ą Corneille žiūrėjo aukštuomenė dvaruose. Tuo metu tarytum buvo madinga viską supaprastinti, nužeminti. Keistas ir prieštaringas amžius.

– Pjesėje pasakojama legenda apie tris žiedus, kai neįmanoma atskirti, kuris žiedas, suteikiantis išskirtinių galių, yra tikrasis, o kurie du – jo kopijos. Kiek pjesė yra susijusi su populiariuoju "Žiedų valdovu"?

– Manau, šią pjesę G.E.Lessingas parašė vien dėl šios žiedų legendos, kuri pirmą kartą atspausdinta buvo Giovanni Boccaccio veikale "Dekameronas" XIV a. viduryje. Tačiau į šią knygą toji legenda atkeliavo dar iš kitur – iš rytietiškų pasakų. Vadinasi, apie tai žmonės galvojo jau labai labai seniai. G.E.Lessingui ji tapo tokiu vaizdingu pavyzdžiu, kad nė viena religija nėra tikroji arba mes nebežinome kuri, arba jos visos yra tikros. Dėl šios parabolės jis parašo visą pjesę. Bet XX a. viduryje Oksfordo profesorius Johnas Ronaldas Reuelis Tolkienas parašo dar vieną pasaką, tiksliau sakant, naująjį epą, paremtą būtent ta pačia legenda – "Žiedų valdovą". Skirtumas tas, kad G.E.Lessingas tiki tų žiedų turėtojų susitaikymo galia, o J.R.R.Tolkienas, rašantis savo knygą po Antrojo pasaulinio karo, po baisių žudynių kultūringojoje, senojoje, filosofų išminčių Europoje, tuo nebetiki. Jis mano, kad visus galios žiedus reikia kuo greičiau sunaikinti, nes jie neša vien tik blogį. Regis, šiandien mes irgi taip galvojame.

– Būsimą premjerą lydi ne vienas pirmas kartas. Lietuvos teatre G.E.Lessingo dramaturgija apkritai iki šiol nebuvo statyta, nekalbant jau apie "Nataną Išmintingąjį"...

Taigi Apšvietos idėjoms Lietuvoje dygti dirvos tikrai yra, ir nesvarbu, kad čia jau XXI a. G.E.Lessingui ir lesingistams čia dar yra ką veikti.

– Ši pjesė yra laikoma pirmąja Europoje idėjų drama. Tuo dramaturgas ją atskyrė nuo kitų savo pjesių, kurios buvo tarsi gyvenimo kopijos. Nuo kitų dramų ji labiausiai skiriasi kitokiu požiūriu į realybę. Joje veikėjai ir situacijos kuria kitą, išgalvotą pasaulį, kuris veikia pagal realaus pasaulio dėsnius. Tai nėra  fentezi istorija, kokią jau vėliau kūrė J.R.R.Tolkienas "Žiedų valdove" ar Joanne Rowling "Haryje Poteryje", bet G.E.Lessingas konstruoja intelektualinę situaciją ir žmones, kurie galėtų ten veikti – susidurti, intriguoti, kentėti, kažką pasiekti, prarasti ir t.t. Ir iš viso to išeina štai tokia santaika.

Tiesą sakant, daug kas Lietuvoje dar nėra statyta. O ir rimtų G.E.Lessingo žinovų čia nebėra. Vienintelė – literatūrologė Irena Veisaitė, puikiai pažįstanti vokiečių literatūrą. Taigi Apšvietos idėjoms Lietuvoje dygti dirvos tikrai yra, ir nesvarbu, kad čia jau XXI a. G.E.Lessingui ir lesingistams čia dar yra ką veikti. Būtų gerai, kad ir dar koks lietuviškasis Lessingas atsirastų...

Kūrybinė komanda

Be režisieriaus G.Varno spektaklį "Natanas Išmintingasis" kūrė scenografas – Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkas – Juozas Statkevičius, lėlių dailininkė – Julija Skuratova, kompozitorius – Vidmantas Bartulis, vaizdo menininkas – Rimas Sakalauskas, kūrybinis bendradarbis – Antanas Obcarskas. Vaidina: Vytautas Anužis, Dainius Svobonas, Vainius Sodeika, Eglė Špokaitė, Jovita Jankelaitytė, Vilija Grigaitytė, Arnas Ašmonas, Saulius Čiučelis, Liubomiras Laucevičius, Sigitas Šidlauskas, Vaidas Maršalka, Gintautas Bejeris, Edgaras Žemaitis, Andrius Gaučas.

Premjera – 2017 m. gruodžio 8, 9, 29 d.