A. Zakarausko „Kūlvirstis...“

Tapytojo A. Zakarausko paroda „Kūlvirstis liečiant ir neliečiant“ koncentruotai atskleidžia paskutinių kelerių metų autoriaus tapybinius ieškojimus.

Kūlvirstis – užuomina apie dinamišką būseną, tarsi išjudinančią pagrindą po kojomis ir suteikiančią laikiną svaigulio jausmą, o pavidalus aplink trumpam suliejančiią į formų ir spalvų sūkurį. Tad šis gimnastikos pratimas A. Zakarauskui tampa lyg pačios tapybos metafora, tapytojui įdomus virsmo momentas: dažų virtimas potėpiu ir vėliau – vaizdu.

Potėpiai ir jų dinamiška gausa kūriniuose laviruoja tarp abstrakčių dėmių ir atpažįstamų objektų. Neretai šios pažįstamos detalės nurodo į dailės istorijos pavyzdžius, ypač į religinius siužetus ir kontekstus, itin svarbius aliejinės tapybos istorijai ir nulėmusius jos raidą. Tapytojo apmąstomas prisikėlusio Kristaus vaidmuo materializuojamas tapybinėje plokštumoje sklandančiu potėpiu. Pačią paveikslo plokštumą menininkas traktuoja kaip dar vieną savarankišką siužeto dalyvę. Ji virsta atvira, sąlygiškai švytinčia erdve, kuri liečiama rankomis, tapybos įrankiais ir konstruojama lyg žemėlapis. Naujausiuose darbuose A. Zakarauskas remiasi sinoptiniais žemėlapiais, kuriuose pažymėtos šalto ir šilto oro masių slinktys rezonuoja su šiltų ir šaltų spalvinių dėmių judėjimu jo tapyboje. Interpretuodamas šių žemėlapių struktūrą ir papildydamas drobes savitais simboliais bei ženklais, menininkas kuria asmenines tapybinio klimato schemas, tarsi leidžiančias įminti esamus ir būsimus jo kūrybos orus, pajusti tai rimstantį, tai audringą jo paveikslų kvėpavimą.

Potėpiams įveiklinti menininkas pasitelkia ir skaitmeninę spaudą bei projekcijas, taip atrasdamas būdą dauginti vaizdus ir juos išjudinti be tiesioginio prisilietimo, tarpininkaujant kitoms medijoms, technikai, gamintojams. Taip tarsi pabrėžiamas vaizdų autonomiškumas: jie randasi ir keičiasi ne tik liečiant paviršių dažais, bet ir neliečiant. Dalyvauti šiame procese pasiūloma ir žiūrovams: jie kviečiami patirti darbus įsijaučiant į kūlvirsčio poziciją ir, atsidūrus potėpių ir vaizdų gausoje, pamatyti joje judantį savo atspindį.

A. Zakarauskas (gim. 1982) Vilniaus dailės akademijoje 2005 m. įgijo tapybos bakalauro, 2010 m. ‒ magistro laipsnius. Nuo 2004 m. dalyvauja parodose, surengė personalinių parodų Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Italijoje, 2018 m. tapo pirmuoju Lietuvos menininku, surengusiu individualią parodą Kinijoje. 2009 m. menininkas laimėjo „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursą, 2011 m. jam buvo skirta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premija. Tapytojo kūryba pristatoma prestižinėse galerijose ir tarptautinėse šiuolaikinio meno mugėse. Jo darbų yra „Lewben Art Foundation“, MO muziejaus ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, Europos Centrinio banko kolekcijose, kūryba pristatoma Nacionalinės dailės galerijos nuolatinėje ekspozicijoje.

Organizatorių nuotr.

Floros pasaulis ir fotografija

K. Uždavinienės, D. Dagienės, E. Petrauskienės ir R. Rimgailės-Voicik paroda „Augalų albumas“ veda į floros pasaulį, naudojantis senaisiais fotografijos procesais, ir audžia mintį, kad į laiką galima žiūrėti ne tik kaip į upę. Galima į jį pasinerti kaip į ežerą, sujudinti dugno nuosėdas, pajusti ir suprasti protėvių patirtis ir pomėgius. Pabandykime užuosti dvaro bibliotekos kvapą, pamatyti popierių šūsnį ir dulkelių stulpą pro ne iki galo užtrauktas užuolaidas besiskverbiančiame saulės spindulyje. Viršutinėje knygų spintos lentynoje guli albumas. Galbūt tai klaipėdiečio Ernsto Gustavo Juliaus Waldhauerio (1814–1883) augalų albumas (lot. flori legium)? Albumo puslapiuose autorius sukūrė subtilią augalų pasaulio realybę, botaniko svajonių išsipildymą – tų pačių genčių, bet retai gamtoje kartu žaliuojantys augalai pavaizduoti greta, o jų skirtumai tiksliai akcentuoti. Ir visi vešlūs, sveiki, pasipuošę pavieniais ar į žiedynus sutelktais žiedais, vaisiais. Tai – meilės augalams, kolekcininko aistros ir dailininko talento liudijimas.

Kažkur netoliese rastume ir išsipūtusius aplankus su trapiais, patamsėjusiais, neišvaizdžiais sudžiovintais augalais, ant kai kurių etikečių užrašyta „Flora des Kreises Memel“ (liet. „Klaipėdos krašto flora“). Visų pasaulio herbariumų pavyzdžius naikina laikas: graužia vabzdžiai, pernešant jie išsibarsto, sulūžta. Kartais – žūsta karo liepsnose. Bet tai, kas išlieka, – kelionių, šiltų vasaros dienų ir atradimo džiaugsmo liudytojai.

Paimkime iš lentynos knygą odine nugarėle ir gotišku šriftu. Ar pastebėjote tą augalėlį ties 32-uoju puslapiu? Nežinomos rankos nuskintas jis džiūdamas paliko savo gyvenimo šešėlį knygos puslapiuose. Tų šešėlių atspindžiai – parodoje eksponuojami D. Dagienės lumen atspaudai iš Hugo Šojaus herbariumo.

Išėjus į angliškojo tipo dvaro parką mus pasitiktų klestėjimas: iš gėlynų virstančios rykštenės, rudbekijos, vilkdalgiai. Tikriausiai šie augalai – ir vazoje ant valgomojo stalo. Retai šienaujamoje parko gilumoje, po medžių grupėmis, Šyšos kanalo krantuose – vietinių augalų grupės. Tų dienų pilnatvės įsivaizduojamas aidas – K. Uždavinienės cianotipijos atspauduose, E. Petrauskienės šlapio kolodijaus technika sukurtuose vilkdalgių portretuose.

Šiandien menamos dvaro bibliotekos jau nėra. Ir parko pievos bei gėlynai galbūt kitaip kvepia. Bet tikrai nekinta mokytojo įtaka žmogaus gyvenime. Žinome, kad E. G. J. Waldhaueris Klaipėdoje mokė vaikus gamtos mokslų ir, žinoma, botanikai savo pamokose skyrė daug dėmesio. Apie tai savo laiškuose yra liudijęs Šilutės dvarininkas, buvęs Waldhauerio mokinys H. Šojus. Jo mokyklinis gausiai augalų piešiniais iliustruotas sąsiuvinis (1857 m.) – šios įtakos liudytojas.

Filosofas Michaelis Marderis teigė, kad kiekviena knyga su citatomis – lyg intelektualinis herbariumas, sausasis sodas (lot. hortus siccus), kuris padeda minčiai augti. Citatos leidžia skaitytojams atrasti netikėtas jungtis, skirtingų autorių idėjos gali kalbėtis. Skaitytojai, panašiai kaip botanikai, išėmę iš herbariumo spintos tos pačios rūšies augalų aplanką, lygina sustabdytas akimirkas iš skirtingų dešimtmečių, skirtingų geografinių lygiagrečių.

Organizatorių nuotr.

Kompiuterio valdomi personažai

B. Bicknellio-Knighto parodoje „Kompiuterio valdomas personažas“ bus pristatyta autoriaus darbų kolekcija, įvairiais aspektais tyrinėjanti žaidėjų nevaldomus kompiuterinių žaidimų personažus (angl. „non-player characters“) – kaip žmogaus veikimo ribų metaforą vis labiau algoritmiškoje ir kontroliuojamoje būtyje.

Žaidėjų nevaldomi personažai – tai kompiuterinių žaidimų veikėjai, valdomi kompiuterio. Jų elgsena – iš anksto nustatyta dirbtinio intelekto, tokių personažų gyvenimas sukasi vien apie žaidėjus. Jie yra įstrigę žaidimų pasaulyje ir pasmerkti visą amžinybę kartoti tą pačią dieną.

Parodoje B. Bicknellis-Knightas pristato paveikslų, skulptūrų, specialiųjų efektų vaizdo įrašų ir interaktyvių žaidimų seriją, kurioje nagrinėjami personažų plėtotei skirti žaidimų kūrimo įrankiai, mėginant įsivaizduoti, ką jie galėtų mąstyti ar jausti kiekvieną dieną.

Pagrindinis kolekcijos kūrinys – „Kompiuterio valdomas personažas“ – yra specialiųjų efektų filmas, sukurtas pasitelkus Anglijos meno tarybos finansavimą. Vaizdo įraše kompiuterio valdomas personažas nagrinėjamas kaip priemonė, padedanti suprasti žmogaus pastangas išlaviruoti vis labiau programuojamoje ir valdomoje aplinkoje. Filme įsivaizduojama, ką galvoja ir jaučia nuolatos nugalimi kompiuteriniai priešininkai, kol jų duomenys tampa nebenuskaitomi. Žiūrovai filmą stebi sėdėdami ant specialiai pagamintų kubų, išmargintų filme rodomo personažo žaidybine tekstūra.

Ciklo paveiksluose autorius pateikia citatas iš per pastaruosius 20 metų sukurtų žaidimų – personažų dialogus bei žaidimų pasaulio veikėjų vieno sakinio garso klipus. Tokie sakiniai vadinami šūksniais (angl. „bark“), jie gali būti tiek padriki, tiek išreikšti reakciją į žaidėjų veiksmus. Šios frazės žaidimų pasaulyje paprastai kartojasi. Kiekviename paveiksle pateikiamas šūksnis vis iš kito žaidimo, pavaizduotas jam būdingu šriftu ir atitinkamame fone.

Skulptūromis tyrinėjami žaidimuose renkami daiktai ar objektai – iš esmės šlamštas, žaidėjams neturintis beveik jokios vertės, tačiau juos galima parduoti kompiuterio valdomiems pardavėjams. B. Bicknellio-Knighto skulptūros vaizduoja nereikalingų daiktų seriją iš kelių žaidimų. Šie 3D spausdintuvu atspausdinti objektai – nuo sodo nykštuko iki žmogaus kaukolės – pateikiami viena ant kitos sukrautose dėžėse, primenančiose archyvą ar sandėlį.

Kūrinys „Dingęs, bet neužmirštas“ – tai interaktyvus kompiuterinis žaidimas, kuriuo žiūrovai nukeliami į ūkanotą mišką, pilną personažų kapų. Kompiuteriu valdomi personažai lydi žaidėjus įvairiuose žaidimuose. Jų vaidmuo žaidimo scenarijuje gali būti bet koks – nuo porininko iki romantiško susižavėjimo objekto. Kiekvienas kapas – nuoroda į kompaniono bruožus ar interesus.

Paroda „Kompiuterio valdomas personažas“ – tai nuodugnus kompiuterinių personažų kūrimo įrankių ir technologijų tyrinėjimas, kuriuo B. Bicknellis-Knightas analizuoja daugeliui žmonių būdingą savarankiškumo ir autonomijos trūkumą, kai jie negali įgyvendinti jokių tikrų pokyčių pasaulyje dominuojant aukštesnėms jėgoms.

B. Bicknellis-Knightas (gim. 1996, JK) yra tarpdisciplininis menininkas, kuratorius ir rašytojas, kuriantis tapybos, skulptūros ir skaitmeninėmis medijomis. Jo kūrybai įtakos turi temos, susijusios su kapitalistine priežiūra bei interneto hipervartotojiškumu. Menininkas tyrinėja automatizuoto darbo idėjas, globalines galios struktūras, technokratinį autoritarizmą, kritiškai analizuoja šiuolaikines technologijas. B. Bicknellis-Knightas surengė personalinių parodų ir dalyvavo jungtinėse parodose Londone, Berlyne, Kaselyje, Niujorke, Kopenhagoje ir kitur, skaitė pranešimus „Tate Modern“ muziejuje, Goldsmito ir Kembridžo universitetuose.

Organizatorių nuotr.

Visos trys parodos veiks iki vasario 19 d.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Č. Lukenskas (gim. 1959) ‒ vienas lietuvių neoavangardo pradininkų, o šiandien sakytume ‒ klasikų. Č.Lukensko, kaip ir kai kurių jo bendražygių menininkų, indėlis į mūsų XX a. 10-ojo dešimtmečio naująjį vaizduojamąjį meną ‒ tapybinio ir skulptūrinio formalizmo stumtelėjimas performatyvumo ir konceptualumo link.

Naujausią parodą „Laikas medyje 2022“ formaliai susieja medis kaip medžiaga, taip pat kaip naratyvinė struktūra platesniu požiūriu. Cituojant patį menininką: „Meno forma – malka, meno turinys – šerkšnas ir pelėsiai.“ Tai ne tiek objekto formalus-estetinis auginimas („skulptūros“ kūrimas), kiek (beveik) atvirkštinis veiksmas – medžiagiškumą (objektą) naikinant, pavyzdžiui – medinių ideologinių simbolių (ženklų) (ap)deginimas („Deginiai“, 2017). Arba tiesiog surenkama netvarkingai eksploatuojamo miško kirtavietėse medienos „maita“, primenanti kaulus, žmogaus kūno dalis.

Tačiau, ko gero, visus parodos kūrinius siejanti prasminė gija, ryškėjanti gvildenamų klausimų sankirtoje, yra Dievo (idėjos auginimo), santykio su šia idėja, esminis klausimas. Antai medienos atraižose po pramoninio apdorojimo − ąžuolo medienos trisluoksnes lenteles („Ikonos, skirtos tapyti mintimis“, 2021−2022) galima laikyti tarsi aliuzija į apofatinę mistiką (t. y. lukenskišką jos interpretaciją), kai Dievas apibūdinamas per tai, kuo jis nėra. Šiuo atveju ąžuolo vidinius natūralius raštus, tapusius lentelių išoriniu ornamentu, Č.Lukenskas traktuoja kaip „išgaravusius šventųjų atvaizdus“ − tokį Esmą (Dievą), kuris atsiranda (išnyksta) ties riba, kurioje susiduria (ir susilieja?) gamtinė ir mechaninė „vaizduotės“.

Parodoje „#atsakymas#spalva#slinktis“ pristatomi abstraktieji menininko G. Trimako (gim. 1958) darbai nuo 1993 m. kurto „Dienoraščio“ iki lumen printų ir cianotipijų, t. y. G. Trimako naujausios spalvos paieškos, pasitelkiant popierių, šviesą ir jai jautrias chemines medžiagas. Jau aštuonerius metus menininką domina baltoje šviesoje slypinčios spalvos, kurias jis išryškina camera obscura fotografuodamas saulės judėjimą dangaus skliautu, cheminiu junginiu braukydamas popierių, siųsdamas sukauptos šviesos raštų „atsakymus“ ir atlikdamas kitus veiksmus. Šalia užfiksuotų abstrakcijų parodoje bus galima stebėti ir tebevykstančius procesus, kai šviesos, veikiamos spalvos, kinta visą parodos laiką. G. Trimakas jau nuo pat pirmųjų savo parodų 9-ajame dešimtmetyje išgarsėjo konceptualiu požiūriu į fotografiją.

Abi parodos veiks iki 2023 m. balandžio 2 d.

Trijų tapytojų „Paviršiaus būklė“

Paroda „Surface condition“ / „Paviršiaus būklė“ – trijų autorių pastanga užčiuopti šiuolaikinės tapybos įtampas, egzistuojančias dinamiškame ir skaitmenizuotame vaizdinės kultūros kontekste. Skaitmeniniai procesai (nuo technologinių aplinkybių iki vizualinių ypatybių ir tendencijų) sodriai koreguoja tapybinius modelius ir mechanizmus, pasiūlydami paveikslams išaugti prastą plokštumą, o tapybos specifiką permąstyti nestabilioje – transpozicijos, virsmo, aido – būsenoje.

Parodos pavadinimas liudija paviršių kaip reikšmingą skaitmeninės ir tapybinės terpių patyrimo aplinkybę ir vis aktualesnį vizualinės kultūros aspektą. Skaitmenoje tarpstantys vaizdai, stokodami tradiciškai suvokiamo materialumo, akcentuoja savo paviršiuose vykstančius procesus: vaizdo tekstūriškumas, intensyvumas, gylis, tankumas tampa savotišku fizinio kūno pakaitalu. Šis kontekstas kviečia naujai apmąstyti ir patį tapybos paviršių, sufleruojantį jos fizinį būvį, autoriaus prisilietimo, užtrukimo ženklus.

Kūryboje sąmoningai painiojami skaitmeniniai ir tapybiniai vaizdai, stebint ir tyrinėjant jų aktyvacijos būdus, prigimtį, panašumus ir skirtumus, persidengiančias savybes. Gvildenamas apibendrintas klausimas, kas yra, nėra ar gali būti paveikslas, apmąstomas tapybos kaip medijos specifiškumas, provokuojami klaidos ir atsitiktinumo, intymumo ir anonimiškumo, artumo ir nuotolio klausimai.

Norint išvengti hierarchinio vertinimo, tapybiniai ir skaitmeniniai paviršiai parodoje interpretuojami kaip susijusios terpės. Jų dialoge vystosi skirtingos vaizdo suvokimo mediacijos, plėtojasi konceptualios ir estetinės tarpininkavimo, perdavimo formos. Skaitmeninis ir tapybinis vaizdai tampa vienas kito motyvu, simptomu, priežastimi, taip pat turiniu, efektu.

Tapatinant šių skirtingų terpių paviršius, tikimasi sukurti netikėtą, ribišką, tarp tapybos ir skaitmenos pakibusią parodos visumą. Ieškoma būdų, kaip įtapybinti skaitmeninį vaizdą, realizuoti jo ypatumus drobėje, o skaitmeniniuose darbuose atrasti tapybinį efektą. Tapomi kibernetinės kultūros elementai (tokie kaip videožaidimų avatarai, kompiuteriu generuotos tekstūros), kuriamos vizualinės nuorodos į kompiuterinių programų funkcijas, tapybiškai permąstomos skaitmeninio vaizdo žiūrėjimo aplinkybės.

Apie autorius

Parodos autoriai – kūrybinį kelią pradedantys tapytojai, susipažinę studijų Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakultete metu. Jie savo darbuose skirtingomis prieigomis tyrinėja tapybos išeitis virtualybės ir skaitmenos prisodrintuose kontekstuose. Tradicinės tapybos būdą vertinantys kaip jaudinantį pasirinkimą, menininkai eksploatuoja skirtingas vaizdų komponavimo priemones, naudojasi skaitmeniniais įrankiais, spaudos technologijomis.

G.Malinauskaitė (gim. 1995) VDA Kauno fakultete 2018 m. įgijo tapybos bakalauro, 2021 m. – magistro laipsnį. Šiuo metu savo kūryboje analizuoja galimus vaizdų sureikšminimo scenarijus ir apmąsto juos tapybinių galimybių kontekste. Tapyba tampa pagrindine tokių svarstymų terpe, kartu ieškant jos kaip medijos veikimo principų. Keliomis kryptimis aktyvuojant tapybinių savybių klausimus, stebima, kaip tapyba elgiasi su vaizdu, kad galėtume patirti jį kaip reikšmingą. Skaitmeniniai vaizdai ir jų kūrimo įrankiai jos paveiksluose naudojami kaip komentuojantys tapybos specifiką ir pasiūlantys netikėtas paveikslo ir pasirinktos temos interpretavimo gaires. Kalbama tarsi vizualinėmis nuotrupomis, iki galo žiūrovams nepažinių vaizdų fragmentais. Vaizdai, nors ir turintys konkretų tapybinį motyvą, kūrybiniame procese virsta abstrakčiais ar net anonimiškais. Dėmesys sutelkiamas į tapybinį vaizdinį ir į galimas to vaizdinio formas: autorė tapo aliejiniais dažais ant drobės, kuria skaitmeninės tapybos darbus ir tapybinius hibridus.

Š.Baltrukonis (gim. 1998) VDA Kauno fakultete 2021 m. įgijo tapybos bakalauro laipsnį. Drobę naudodamas lyg „Photoshop“ programos darbastalį, jis kūryboje ieško natūros ir skaitmeninių tekstūrų jungties, realaus ir dirbtinio vaizdų bendradarbiavimo. Paveiksluose atkartoja sluoksnių (photoshop layers) įspūdį, o tapomiems realaus pasaulio fragmentams mėgina priskirti skaitmeninį efektą. Griežtos linijos, reklamas primenančios spalvos, vaizdo paviršiaus plokštumas (būdingas skaitmeniniam vaizdui) jo paveiksluose pildomas kontrastuojančiomis, realybės nuojautą žadinančiomis detalėmis. Drobėje manipuliuojama tapomais motyvais taip, kad šie primintų kompiuterinėmis programomis generuotus vaizdus.

M.Valentukonis (gim. 1998) šiuo metu VDA Kauno fakultete studijuoja tapybą. Kūryboje jis tyrinėja, patiria ir naikina ribą tarp tapybos ir skaitmeninio vaizdo. Kūriniai kupini nuorodų į kibernetinę kultūrą: motyvais tampa videožaidimų avatarai ir tekstūros, programos „Photoshop“ sluoksniai, fotogrametrijos metodas, papildytoji realybė ar kiti dirbtinio intelekto generuojami vaizdai. Komponuodamas paveikslus, jis tarpusavyje dinamiškai painioja materialumo ir nematerialumo jausenas: iš realybės paimtus motyvus jungia su sintetinėmis kibernetinės erdvės paviršiaus būsenomis, potėpį teptuku priešina purškiamiems dažams (spalvos dulkėms). Paveikslų siužetai taip pat kupini įtampos: juose vystosi skaitmeniškų, fizinei tikrovei nepriklausančių, dažnai iš kompiuterinių žaidimų nužengusių personažų dramos. Tikrovės ir skaitmeniškumo erdves tapytojas jungia ir kitais būdais – atsisakydamas tikrovę primenančios šviesotamsos, stengiasi kurti įspūdį, kad paveikslas, lyg matomas per ekraną, šviestų iš vidaus. Kai kuriuose paveiksluose regimas ir iš kompiuterinių programų perimtas pilkas tinklelis. Išdėstytas drobės pakraščiuose, jis tarsi pratęsia paveikslo siužetą už drobės ribų.

S.Merijauskaitės „Monolitas“

Tapytojos S.Merijauskaitės kūryboje besiskleidžiančios temos atkartoja evoliucijos ciklą. Gamta dailininkei yra pirminis visa ko šaltinis, jos padedama paveikslų serijose ji apmąsto žmogaus santykį su savimi ir kitais. Reikšmingą įtaką dailininkės kūrybai padarė dar studijų metais atrastas akmens motyvas, jis suteikė pamatą ir, keisdamas savo tapybinį pavidalą, lydi iki šiol.

Parodos „Monolitas“ tema – ribos ir praėjimai. Jungties taškai tarp dviejų tikrovių. Tai galima suprasti tiek kaip vietą, tiek kaip laikotarpį. Tapybos ciklo „Monolitas“ ašis – vibruojanti membrana, įtampos ir nežinomybės momentas erdvėje, įrėmintas realybės masėmis.

Ši mintis įkūnijama per akmens ir vandens motyvus. Kūrybos proceso metu atsiremta į civilizacijos aušros kūrinius ir idėjas. Vanduo – pats pirminis žymuo, skiriantis dvi erdves – šiapus ir anapus. Senovės statinių struktūros iš akmens pasirinktos dėl tinkamo idėjinio svorio ir formos, tapytoja jų nekopijuoja, stato jas jau šiandienai. „Monolitas“ – asmeninių patirčių ir dabartinio laikmečio lydinys.

S.Merijauskaitė (gim. 1989) Vilniaus dailės akademijoje 2012 m. įgijo dailės bakalauro, 2015 m. – magistro laipsnį. Nuo 2017 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 2016, 2020 ir 2021 m. menininkei skirtos Lietuvos kultūros stipendijos. Nuo 2015 m. S.Merijauskaitė aktyviai veikia kultūros lauke, yra surengusi aštuonias personalines parodas, dalyvavo 20 jungtinių parodų.

Savo kūryba tapytoja nagrinėja bendražmogiškas seksualumo, transformacijos, vienatvės, ryšių ir sąveikos temas. Dailininkė jungia tapybą, žemės meną, videomeną, taip formuoja šiaurietiškai žemaitišką vaizdinį, prisotintą metafizikos.

Abi parodos veiks iki lapkričio 6 d. KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Naujausioje parodoje R.Daukša persvarsto atmintį, kuri ištįsta ne tik per tam tikrus gyvenimo etapus, kartu ji tampa erdve. Ultima Thule – užrašas ant kūriniu virtusios automobilio stogo bagažinės. Lotynų kalba „thule“, nors skamba labiau skandinaviškai, reiškia „tolimiausią šiaurės tašką“. Vėliau, plečiantis pasauliui, šis žodis įgijo tolimiausios, už žinomų ribų esančios vietos reikšmę.

„Mano paauglystės metais buvo estų roko grupė „Ultima Thule“, – prisiminė parodos autorius. – Mano atmintis geriau fiksuoja knygas, jų autorius, grupes, bet ne kasdien sutinkamus žmones. Ta tolumo reikšmė ir tapo kelių objektų, šiek tiek panašių į NSO, apibendrinimu. Jų formą lėmė pasirinktos medžiagos – seni čiužiniai, sudėti ir suveržti diržais. Šiek tiek kosminę tematiką patvirtino ir užrašas ant minėtos automobilinės bagažinės. Medžiaga – forma – pavadinimas. Tokia būtų natūrali šios parodos objektų atsiradimo seka.“

Tapyba parodoje lyg perima kosminių objektų siunčiamų nuotraukų prasmę ir bando nukelti žiūrovus į Ultima Thule.

R.Daukša (gim. 1962 m.) Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) 1992-aisiais baigė dailės pedagogiką. Nuo 1993 m. dalyvauja parodose. 1997‒2002 m. buvo ir 2020-aisiais vėl tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Grupės „V.V.T.” („Viskas vyksta toli“: R.Daukša, Arvydas Šapoka, Arvydas Stonkus, Alvydas Kaštaunas) narys, nuo 2010-ųjų – judėjimo „Antilox” (Mindaugas Špokauskas, R.Daukša, Eglė ir Darius Petreikiai, Meilė Sposmanytė) narys. Gyvena ir kuria Palangoje.

Paroda veiks iki balandžio 30 d. Projektą finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė. Galerijos darbo laikas: III‒V 16‒18 val.

Devintąjį parodų sezoną pradedanti nekomercinė galerija „Si:said“ uostamiestyje įkurta 2013-aisiais. Joje pristatomi lietuvių ir užsienio menininkų kūriniai. Pavadinimui parinktas angliškas žodis „seaside“ (liet. „pajūris“) skambesiu primena posakį „see side“, kuris gali būti verčiamas kaip „matoma pusė“. „Tai nusako ir šios galerijos orientyrus – pristatyti menininkus, gyvenančius pajūryje arba atvykusius iš kurio nors kito „kranto“ ir jau pažįstamus vietinei publikai vienokia ar kitokia savo kūrybiškumo briauna“, – sakė galerijos įkūrėja ir parodų organizatorė Skaistė Marčienė.

Vienos jų autorės Ulrikos Eller-Rüter (Vokietija) multimedijos instaliacijoje „Jūros lygis“ – 40 vandens istorijų audioįrašų, per kuriuos menininkė pristato individualias patirtis ir atminties lobius iš 15 skirtingų kalbinių zonų. Parodos žiūrovai gali išgirsti polifoninius garso koliažus kartu su autentiškais vandens garsais.

Jaunosios Latvijos tapytojos Sandros Strėlės parengta ekspozicija pavadinta „Parodos, kurios neįvyko“. Tai – serija darbų parodai ar projekto idėjai, kuri nebuvo ir nebus įgyvendinta. „Žaidžiu su skirtingomis žinomomis ir nežinomomis ekspozicijų erdvėmis, galerijų ir muziejų salėmis, – tapau savo personalinių parodų vaizdus jose“, – teigia kūrėja.

Trečioje parodoje, pavadintoje „Apstulbusi akis prarado amą“, menininkė Julija Pociūtė, pasitelkdama reflektuojančius paviršius, tyrinėja laiko iliuziją, realybės ir fikcijos, objekto bei jo atspindžio santykį, skelbiama galerijos pranešime. Kūrėja domisi asmeninės ir kolektyvinės atminties sąveikomis, o atspindžiui savo kūryboje priskiria laikiškumo matmenį, slypintį plonoje gijoje, jungiančioje reflektuojantį paviršių ir tai, kas – anapus jo.

Aleksoto padalinyje visą rugpjūtį veiks Laimutės Kurienės fotografijų paroda „Černobylis po trijų dešimtmečių“. Tiek pat veiks ir bibliotekos Šilainių padalinyje atidaroma Aušros Juodvalkės darbų paroda „Atgimimas“.

Aistringos keliautojos L. Kurienės fotografijose – akimirkos iš kelionės Černobylio zonoje. Pristatydami parodą, jos rengėjai pažymi, kad autorė savo nuotraukomis stengiasi surasti, užfiksuoti detales, kurios įprastai gali būti nepastebimos. Ji geba pagauti akimirkas, kurios daugiau niekada nepasikartos, ir parodyti tai kitiems.

Černobylio zona, pasak L. Kurienės, yra „ne tik viena iš žymiausių savo užterštumu vietų žemėje, bet ir gana stebuklinga vieta – medžiai žali, čiulba paukščiai, žydi gėlės, dūzgia vabzdžiai, skraido drugeliai, plaukioja žuvys. O aplinkui tyla – viena iš įspūdingiausių tylų“…

Kviesdama į parodos „Atgimimas“ atidarymą Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šilainių padalinyje, A. Juodvalkė sako, kad tai jos pirmoji fotografijos darbų paroda, kurios viziją ji turėjusi nuo pat pirmųjų savo fotopaveikslų sukūrimo.

„Tai turėjo būti vidinių kovų, perversmų ir prisikėlimo naujam gyvenimui tema. Ilgai brandinau šią idėją. Lengva buvo tik duoti šiam „naujagimiui“ vardą, nes daugelis mano darbų ir siejasi su ATGIMIMU. Man jis visada buvo labai asmeniška dvasinė kelionė. Esu išgyvenusi daug tamsių laikotarpių, tačiau su Aukštesnės Jėgos pagalba ieškodavau šviesos tunelio gale, ir ji kaskart mane prikeldavo naujam gyvenimo tarpsniui, suteikdavo vilties ir džiaugsmo. Žinojimo, kad gali būti kitaip, – mąstymas gali keistis, gyvenimo būdas – iš paskos. Savo išgyvenimus bandžiau fiksuoti nuotraukose, tačiau fantazija norėjo parodyti plačiau – tai, ko nemato akys, bet jaučia širdis. Todėl šios nuotraukos po „mygtuko paspaudimo“ dar „liestos“ ir „čiūčiuotos“ daug valandų, kad taptų tuo, kuo yra. Kviečiu stabtelėti prie kiekvieno paveikslo ir atrasti jo prasmę sau“, – parodos atidarymo išvakarėse kalbėjo autorė.

Paroda „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918-2018“, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, pristato modernios Lietuvos daiktų dizainą - nuo 1918 m. Trispalvės iki 2018 m. virtualios realybės sprendimų. Ją sudaro trys teminiai segmentai, kuriuose Lietuvos daiktų dizaino artefaktai eksponuojami chronologiškai. Segmente „Dizainas ir valstybė“ rodoma, kaip dizainas nuo XX a. trečiojo dešimtmečio tapo ir iki šiol yra vienas iš Lietuvos kūrybinio ir ekonominio potencialo įrodymų. Segmentas „Dizainas iki dizaino“ iliustruoja tarpukario amatininkystės virtimą dizainu ir jos transformaciją į „Dailės“ kombinatų industriją. Didžiausiame skyriuje „Dizaino paradoksai“ žiūrovai pamatys kelias dešimtis buičiai sukurtų lietuviško dizaino objektų, tarp kurių - dulkių siurblys „Saturnas“, pirmasis „Snaigės“ šaldytuvas, bulvių tarkavimo mašinėlė, baldai - nuo Tado Baginsko kėdės (1967) iki Naurio Kalinausko modulinių spintų serijos (2006).

Parodos kuratorių ir kviestinių autorių parengtos istorijos pasakoja apie Lietuvos dizainerių darbus Lietuvoje, užsienio bendrovėse ir skaitmeninį dizainą.

Kitoje parodoje „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ rekonstruojama vieno paviljono atsiradimo istorija. 1968 metų rugpjūčio mėnesį Londone, legendiniame parodų centre Earls Court, buvo pristatytas Lietuvos, kaip vienos iš sovietinių respublikų, paviljonas, supažindinęs su kultūros, meno, mokslo ir pramonės pasiekimais. Tai - vienas moderniausių bei konceptualiausiai įgyvendintų Lietuvos prisistatymų Vakaruose sovietiniais metais. Kadangi projektas buvo skirtas eksportui, atgarsiai apie specialiai šiai progai sukurtų meno ir dizaino kūrinių pavyzdžius, leidinius ir parodas liko beveik nežinomi.

Pasak Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus Vydo Dolinsko, tokių prabangių bei vertingų eksponatų Lietuvoje dar nebuvo.

„Vien Valdovų rūmų antrosios dalies atidarymas galėtų būti proga didelei šventei, bet šiandien turime dar dvi fantastines parodas. Kiekviena iš šių parodų galėtų būti dešimtmečio įvykis. Tokių vertingų parodų Lietuva neturėjo ir tikriausiai artimiausiu metu neturės“, - spaudos konferencijoje sakė Valdovų rūmų muziejaus direktorius.

Paroda „Saksonijos kurfiurstai - Lietuvos didieji kunigaikščiai: dvaro kultūra ir menas valdant Augustui II ir Augustui III“ į Valdovų rūmus atkeliavo iš Dresdeno.

Parodoje siekiama apžvelgti Lietuvos ir Saksonijos istorinius, politinius, kultūrinius bei meninius ryšius, apimančius bemaž tūkstantį metų ir prasidedančius nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo. Parodos baigiamieji akcentai chronologiškai atveda iki pat XX a. pradžios, moderniosios Lietuvos valstybės kūrimo epochos.

Pagrindinis parodos akcentas yra Saksonijos kurfiurstų, tapusių Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais ir Lenkijos karaliais, Augusto II ir jo sūnaus Augusto III valdymo laikai. Valdovų barokinė dvaro kultūra ir menas yra pagrindinis teminis parodos dėmesio laukas. 500 kv. m ploto erdvėse pristatoma 150 unikalių eksponatų iš aštuonių Dresdeno valstybinių meno rinkinių muziejų.

Parodoje galima pamatyti XVI amžiaus su Steponu Batoru siejamą kalaviją. Maskvos caro Ivano Rūsčiojo auksinį indą. Taip pat parodoje yra ir mažas lobynas kurį sudaro XVIII amžiaus barokinis sostas, XVII amžiaus Johano Frydricho Klemo nukaldinta Augusto II karūna bei daugelis kitų dvaro papuošalų. Vienas egzotiškiausių parodos eksponatų - reta 1734 metų sukurta stručio formos taurė.

Antroji paroda „Florencija Renesanso ir Baroko laikais. Tapyba iš fondo Cassa di Risparmio di Firenze ir banko CR Firenze kolekcijų“ Lietuvos kultūrinei visuomenei pristato unikalų europinės dailės paveldą - XV-XVIII a. garsių Florencijos dailininkų tapybos darbų rinkinį, papildytą XIX a. šio miesto vaizdais.

Parodoje rodomi 44 įstabūs Renesanso bei Baroko dailininkų darbai. Daugelis čia pristatomų paveikslų yra iš privačių kolekcijų ir dar niekad nebuvo eksponuoti net Italijoje, tad ši tarptautinė paroda Vilniuje yra kai kurių kūrinių viešo rodymo premjera.

Parodoje eksponuojami Beato Andželiko, Mikelandželo mokytojo Domeniko Girlandajo, Rafaelio mokytojo Pjetro Perudžino, Leonardo da Vinčio aplinkos atstovo Džampjetrino, Džordžo Vazario, neprilygstamojo Broncino mokinio Alesandro Alorio, XVII a. Florencijos Baroko tapybos raidą smarkiai paveikusių Sančio di Tito, Čigolio, Frančesko Furinio, meistriško Baroko sentimentalisto Karlo Dolčio, Abiejų Tautų Respublikoje gimusio dailininko Pandolfo Reskio, Medičių darbe dirbusio garsaus auksakalio Masimiliano Soldanio Bencio darbai.

Vienas brangiausių eksponatų (šiandien įvertintas daugiau nei 1 mln. eurų) vertingas ir jautriai pamaldumą atspindintis Beato Andželiko kūrinys ,,Palaimintas dominikonas“.

Abi parodos bus atidaromos Mindaugo karūnavimo dieną ir tęsis iki spalio 7 dienos.

Valstybės dieną Valdovų rūmai taip pat iškilmingai švęs atkūrimo pabaigtuves. Antrojoje Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų dalyje lankytojai pamatys tikruosius aštuonkampius Gedimino bokšto pamatus, barokinę Valdovo lovą, kurioje miegojo bent trys valdovai: Žygimantas Vaza, Vladislovas Vaza ir Jonas Kazimieras Vaza. Per liepos 6-ąją vyksiančias Valdovų rūmų pabaigtuvių iškilmes B dalyje bus atidarytas naujasis lobynas su visais valdovų papuošalais bei brangakmeniais. Bus eksponuojama Aleksandro Jogailaičio kape rasta insignija - kalavijas. Rūmuose taip pat veiks biblioteka, kurioje lankytojai galės skaityti. Atkurta ir senoji Lietuvos valdovų biblioteka. Rūmų kolekciją papildė dar daugiau gobelenų bei paveikslų.

Valstybės dieną Valdovų rūmai taip pat iškilmingai švęs atkūrimo pabaigtuves. Pasak muziejaus direktoriaus pavaduotojos Jolantos Karpavičienės, iškilmes tiesiogiai transliuos Lietuvos nacionalinė televizija, Valdovų rūmų prieigose vyks nemokama atvira meninė studija „Vytis mūsų vėliavose ir aitvaruose“, pačiuose Valdovų rūmuose nestigs staigmenų, kurias iškilmių organizatoriai nutyli.

Atkūrimo pabaigtuves Valdovų rūmai taip pat įsitrauks į tautos iniciatyvą Valstybės dieną drauge su viso pasaulio lietuviais giedoti „Tautišką giesmę“, kuri bus giedama Didžiajame Valdovų rūmų kieme.

Sugiedoję „Tautišką giesmę“ Didžiajame kieme visi norintys galės nemokamai stebėti tiesioginę pirmosios operos Lietuvoje „Elenos pagrobimas“ koncertinio atlikimo transliaciją.

Šventinę dieną lankytojai antrąją Valdovų rūmų dalį galės aplankyti nuo 18.00 iki 24.00 val. už simbolinę 3 eurų kainą.

Pagrindinio statybų prižiūrėtojo Eduardo Kauklio darbas liepos 6 dieną bus įvertintas Lietuvos valstybės apdovanojimu.

Anot muziejaus direktoriaus, prie rūmų atkūrimo prisidėjo daugiau nei 2400 statybos ir inžinerijos specialistų iš Lietuvos bei užsienio, apie 70 tūkstančių rėmėjų. Valdovų rūmų sąmata - 106,29 mln. eurų.

Rūmuose saugoma daugiau nei 0,5 mln. Lietuvos paveldo archeologinių eksponatų.

ELTA primena, kad Valdovų rūmai - buvusi Vilniaus žemutinės pilies komplekso dalis.

Idėją atstatyti Lietuvos valdovų rūmus 1988 m. pasiūlė Lietuvos kultūros fondas, jų atkūrimui lėšas rinko Valdovų rūmų paramos fondas. Vienas pagrindinių rūmų atkūrimo rėmėjų, lėšas skyręs per Valdovų rūmų paramos fondą, - JAV lietuvis Juozas Kazickas.

Rūmai pradėti atstatyti pagal 1520-1530 metais šioje vietoje statytų renesanso stiliaus rūmų pavyzdį. Statybos užtruko 15 metų.