Interaktyvus projektas

„Nematomas draugas“ – V forto erdvėse gimusi spektaklio idėja apie du draugus, kurie niekada nesusitinka, bet nujaučia apie vienas kito buvimą. Mokslo metams dar neįsibėgėjus, rugsėjo 9 d., penktadienį, netradiciniame spektaklyje laukiami moksleiviai. Rugsėjo 10-ąją į nuotykį leistis kviečiami visi norintys.

Spektaklio metu kūrybinė komanda vaikus kviečia atrasti ir kartu tyrinėti 140 metų siekiančią Kauno tvirtovės V forto istoriją, gamtos pažinimo ir draugystės temas. Vaikai bus įtraukti į tikrą detektyvą: iki šiol forte vyksta labai paslaptingų dalykų. Du pagrindiniai spektaklio veikėjai krečia vienas kitam smagias ir netikėtas išdaigas, palieka žinučių, kartu liūdi ir džiaugiasi, bet iki šiol vienas kito nėra matę. Kas jie tokie? Gal jie tiesiog nematomi?

Kiekviena aplankyta forto erdvė atskleis po mažą paslaptį ir leis vis labiau priartėti prie atsakymo.

Erdvė: ypatinga V forto aplinka ir jo nuolatiniai gyventojai spektakliui „Nematomas draugas“ suteiks žiūrovų įsitraukimą skatinančios mistikos. / Organizatorių nuotr.

Atrasti iš naujo

Tai jau antrasis festivalio organizatorių Renatos Bartusevičiūtės ir Paulinos Pranciškos Nešukaitytės režisuojamas spektaklis vaikams. Pirmasis spektaklis „Sekretas“ pernai pasakojo Panemunėje stovinčio namo istoriją.

„Kaip ir praeitų metų spektaklį, taip ir šių, vadiname spektakliu-nuotykiu. Tikime, kad paslaptingos V forto erdvės pažadins vaikų smalsumą ir vaizduotę, po pasirodymo jie išeis ne tik kupini įspūdžių, bet ir žinių apie patį fortą. Mūsų tikslas – suteikti galimybę ne tik patirti, koks įdomus, įvairus ir skirtingas gali būti teatras, bet ir pamatyti, kaip ta pati erdvė, turinti labai aiškią paskirtį, skirtingomis aplinkybėmis gali būti panaudojama visiškai skirtingai“, – pasakoja scenarijaus autorė ir režisierė R.Bartusevičiūtė.

„Praeitų metų vaikiško spektaklio kūrybinis procesas nustebino mus pačias: mes atrodome Panemunę, nors abi esame kaunietės, pamatėme ją visai kitomis akimis. Šių metų spektaklis netikėtai nuvedė ne tik į forto ir Kauno karinės istorijos pažinimą, bet ir į gyvūnijos pasaulį. Manau, kad ir spektaklio žiūrovai galės pasimėgauti ne tik menu, bet ir naujomis žinomis apie ten namus radusius gyvius. Nekuriame istorinės rekonstrukcijos, priešingai, fortą norime pripildyti magiškų ir paslaptingų dalykų“, – pasakoja spektaklio režisierė ir scenografė P.P.Nešukaitytė.

Nekuriame istorinės rekonstrukcijos, priešingai, fortą norime pripildyti magiškų ir paslaptingų dalykų.

Kurti padedanti aplinka

Pagrindinius vaidmenis atliks Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriai Kamilė Lebedytė ir Motiejus Ivanauskas. Pasak aktorių, prisijungti prie šio spektaklio paskatino jo kitoniškumas. Kol scenarijus yra popieriuje, viskas atrodo kaip painus detektyvas: juk visos erdvės turi labai specifinius pavadinimus: puskaponieriai, kazematai, sandėliai, ventiliacijos šachtos. Bet kai esi vietoje, pačiame forte, ir seki pasakojimo linija, viskas vyniojasi tarsi siūlų kamuoliukas.

Kūrybinė komanda pasakoja, kad kuriant šį spektaklį buvo svarbu papasakoti ne tik linksmą dviejų veikėjų draugystės istoriją, bet per ją papasakoti ir paties V forto istoriją. Prieš kurdama scenarijų, komanda fortą apvaikščiojo kartu su gide Vita Valantikonyte, kuri dirba „Kauno tvirtovės parke“ – organizacijoje, prižiūrinčioje visus Kauno tvirtovės fortus ir siekiančioje šį paveldą pritaikyti šiuolaikiniams visuomenės poreikiams.

„Kūrybinio proceso metu buvo svarbu ne tik susirinkti kiek įmanoma daugiau žinių apie fortą iš rašytinių šaltinių, bet tas istorijas išgirsti gyvai, vaikštant po konkrečias erdves. Spektaklis neapkrautas faktais, tai ne istorinė ekskursija. Atrinkti faktai šmaikščiai įpinami į mūsų pagrindinių veikėjų išgyvenimus ir gyvenimo istoriją. Tikime, kad taip papasakotą istoriją vaikai kur kas geriau prisimins ir ją supras“, – pasakoja R.Bartusevičiūtė.

Ne tik pramogauti, bet ir edukuoti

Norintiems daugiau ir plačiau sužinoti V forto istoriją, šeštadienį, rugsėjo 10 d., po spektaklių organizuojama ekskursija su gide. Visi norintys bus kviečiami pasilikti ir dar kartą forto erdves pažinti tik istorinių faktų kalba.

Prieš pradėdama kūrybinį procesą komanda taip pat konsultavosi ir su Kauno marių regioninio parko biologu Mindaugu Kirstuku. Buvo svarbu sužinoti, ar vykdomos veiklos nesutrukdys fortuose gyvenantiems šikšnosparniams. Biologas nuramino, kad būtent šis fortas nelabai mėgstamas šių gyvūnų. Pasak jo, „tai nedidelis, prapučiamas fortas, kuriame nėra tinkamų požemių masinei šikšnosparnių žiemavietei. Galima rasti pavienių rūšių, bet ne tiek, kad dėl kurios nors būtų įsteigtas draustinis ar specialiai kitais būdais saugoma teritorija“. Be to, vasarą, kai šikšnosparniai yra aktyvūs, įvairi veikla fortuose galima. Kūrybinė komanda tikina, kad šikšnosparnių bijoti neverta, o ir spektaklio metu vieną kitą tikrai bus galima sutikti.

Apie tai pasakoja vaikų ir paauglių psichiatrė psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė.

– Kokio amžiaus vaikai dažniausiai „susiranda“ įzivaizduojamų draugų?

– Remiantis literatūra, apie 37 procentai septynerių metų amžiaus vaikų turi įsivaizduojamus draugus. Ir nebūtinai šie „dingsta“ tuomet, kai baigiasi vaikystė. Pastebėta, kad įsivaizduojamų draugų turi ir paaugliai, ir tai labiau būdinga kūrybingiems bei socialiai aktyviems jaunuoliams (tai yra, negalima teigti, kad įsivaizduojamą draugą susiranda vienišas ir su niekuo nebendraujantis, „neturintis ką veikti“ paauglys). Net ir suaugusieji gali turėti įsivaizduojamų draugų. Ir nereikėtų galvoti, kad tai – haliucinacijos ar kliedesiai. Pavyzdžiui, galima paminėti rašytojų kuriamus personažus, kurie „gyvena savo atskirą gyvenimą“, ir tai tikrai primena vaikų įsivaizduojamus draugus.

– Kodėl vaikui prireikia tokio draugo?

Įsivaizduojamo draugo atsiradimas – tai lyg žaidimų, kuriuose aktyviai dalyvauja lėlės ar kitokie žaislai, tęsinys.

– Turėti įsivaizduojamą draugą yra visiškai normalu. Galima sakyti, kad įsivaizduojamo draugo atsiradimas – tai lyg žaidimų, kuriuose aktyviai dalyvauja lėlės ar kitokie žaislai, tęsinys: iš pradžių vaikas žaidžia ir įsivaizduoja, kaip lėlytės ar kiti personažai „kuria šeimą“, „valgo“, „miega“ ir t.t. Vėliau kuris nors iš personažų toliau gyvena savo gyvenimą kartu su vaiku, jau nebe žaidimų aplinkoje, ir taip tampa visur vaiką lydinčiu, savo mintis išsakančiu draugu.

Kaip žaidžiant su „realiais“ žaislais (ar piešiant, lipdant) vaikai „išžaidžia“ sunkumus, išgyvena susikaupusius jausmus ir bando rasti sprendimų, taip ir įsivaizduojami draugai gali padėti vaikui pasakyti, garsiai įvardinti tai, ko jis pats nedrįsta (pavyzdžiui: „Mano šuniukas nemėgsta blynų, jis norėtų ledų“). Taigi atidūs suaugusieji stebėdami vaiką gali daugiau suprasti apie jo vidinį pasaulį.

– Kada dėl tokio vaiko elgesio tėveliams jau reikėtų pradėti nerimauti?

– Svarbu įvertinti, kaip vaikas jaučiasi su įsivaizduojamu draugu, kiek laiko su juo bendrauja, ar nėra nuolat paniręs į tą pasaulį, kuriame leidžia laiką tik su įsivaizduojamu draugu, tai yra, ar vaikas sugeba mokytis, bendrauti su bendraamžiais ir suaugusiaisiais.

Reikėtų susirūpinti, jeigu vaiko įsivaizduojamas draugas yra piktas, agresyvus, vaikas jo bijo, skundžiasi, kad įsivaizduojamas draugas nori jam padaryti ką nors bloga, taip pat jeigu vaikas yra tiek įsitraukęs į bendravimą su įsivaizduojamu draugu, kad nutrūksta jo ryšiai su „realiais“ draugais, bendraamžiais, tenka įdėti daug pastangų, kad vaikas „grįžtų“ į realybę.

Tokiais atvejais galima įtarti, kad vaikas išgyvena stiprius ir sunkius jausmus, su kuriais jam per daug sudėtinga susitvarkyti pačiam, dėl to tenka kone visą savo dėmesį ir laiką skirti įsivaizduojamam draugui, arba į įsivaizduojamą draugą „perkeliami“ vaiko vidiniai išgyvenimai. Galima pabandyti suprasti, kas galėjo pastūmėti vaiką į tokią būseną – galbūt jis išgyvena tėvų skyrybas, netektį ar dėl ko nors stipriai jaudinasi, tada būtų labai svarbu vaikui skirti daugiau dėmesio, atkurti su juo emocinį ryšį. Visada, kai tik kyla kokių nors klausimų, galima pasitarti su specialistu (vaikų psichiatru ar psichologu, psichoterapeutu), kuris įvertins, ar įsivaizduojamas draugas gali būti susijęs su kokiomis nors rimtesnėmis vidinėmis vaiko būsenomis, ir padės rasti tinkamiausią pagalbą vaikui.

Apie 37 procentai septynerių metų amžiaus vaikų turi įsivaizduojamus draugus. Ir nebūtinai šie „dingsta“ tuomet, kai baigiasi vaikystė.

– Patys tėveliai galėtų kaip nors padėti vaikui „atsikratyti“ bičiulio?

– Jeigu suaugusieji primygtinai bandys vaikui įrodinėti, kad įsivaizduojamas draugas trukdo, nereikėtų jo turėti ir su juo bendrauti, tai gali sukelti priešingą poveikį: vaikas gali pasijusti kaltas, kad turi tokį draugą, jam gali tekti išgyventi prieštaringus jausmus tarp meilės ir noro paklusti tėvams ir artumo įsivaizduojamam draugui, kuris gali paguosti ir „suprasti“ tada, kai tėvų nėra šalia. Vaikas gali norėti apginti draugą nuo tėvų arba jį paslėpti, kad jie daugiau nepriekaištautų.

Reikia atsiminti, kad šis draugas gali iš dalies simbolizuoti ir atstoti tėvus – būti vaikui paguoda ir parama, nesant šalia realių tėvų. Todėl barti vaiko ir jam priekaištauti negalima. Geriau kviesti vaiką į bendras veiklas, skirti jam daugiau dėmesio, įsivaizduojamam draugui atskirai dėmesio neskiriant, bet ir neignoruojant jo ar juo labiau nebarant vaiko, jeigu įsivaizduojamas draugas „prisijungs“ prie jūsų veiklos.

Verta žinoti

Įsivaizduojami draugai gali būti žmonės, gyvūnai, išgalvotos būtybės. Jūsų vaikas gali „draugauti“ su juo kelis mėnesius, kelis metus, taip pat draugas gali ir neišnykti.

Kaip elgtis su savo vaiko įsivaizduojamu draugu? Jo nereikia ignoruoti, bijoti ar vengti. Klausydamiesi ką vaikas pasakoja apie išgalvotą draugą išgirsite apie jo slapčiausius jausmus, sužinosite apie jo baimes – išsakyti kai kuriuos dalykus, ypač vaikui, yra lengviau prisidengiant kitu asmeniu.