-
R. Lopata: Nepriklausomybės akto originalo paieškos tebevyksta
Profesoriai, garsiausią kito profesoriaus L. Mažylio Vokietijos archyvuose rastą dokumentą vadina tiesiog nutarimu, skirtu Vokietijai. O štai tikrojo originalo paieškos, esą tebevyksta. Apie visa tai, su knygos „Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 m. dokumentuose“ sudarytojais, pokalbis laidoje „Dėmesio centre“.
– Pone Eidintai, visi dokumentai surinkti vienoje vietoje. Ar tai ir yra tas pagrindinis tikslas?A. Eidintas: Pirmiausia, tai, kad viskas vienoje vietoje. Per daug metų medžiaga buvo išblaškyta. Mes seniai pradėjome daryti šitą darbą, 1988 m. pradžioje. Po vienos ar kitos publikacijos atsirasdavo naujos medžiagos, naujos kolegų publikacijos. Taigi šimtmečiui nutarėme sudėti visa tai, kaip lietuvių politinė mintis buvo vykdoma chronologiškai. Visos konferencijos, visi nutarimai, visi valstybės atkūrimo planai yra išdėstyti eilės tvarka.
– Pone Lopata, kiek laiko užtrukote rinkdami visą šią medžiagą?
R. Lopata: Realaus darbo 7 mėnesius. Daug kas buvo daryta. Pirmasis Lietuvos Tarybos protokolo išėjo maždaug 1991 m. pradžioje, nors jis ėjo beveik 3 metus. Buvo tokia politinė situacija. Dokumentų daugėjo, kažką suradome Amerikos archyvuose, kažką Lietuvos ir kitų šalių archyvuose. Ta medžiaga pamažu kaupėsi, daug kas yra skelbta ir spausdinta anksčiau, bet kaip jau minėta, viskas buvo labai išmėtyta. Kolegos akademikai tokią idėją sutiko labai palankiai. Žinoma, akstinas buvo ir šimtmetis, ir būtent šiandiena, rugsėjo 18 d., kai sukanka lygiai 100 metų, kai lietuviai susirinko Vilniuje ir išsirinko Lietuvos Tarybą.
– Vilniaus konferencija – vienas reikšmingiausių etapų keliaujant į Vasario 16-ąją. Labai trumpai apie tą laikotarpį, apie geopolitinį kontekstą, apie tai, kaip tuometė Vokietija leidžia tokiam reiškiniai apskritai įvykti? Pone Eidintai?
A. Eidintas: Ne iš geros valios. Pasaulis labai pasikeitė karo metu. Lietuviai jau turėjo savo politinius centrus ne tik Lietuvoje, bet ir Šveicarijoje, Švedijoje, JAV. Nuo autonomijos šūkio buvo pereita prie nepriklausomybės formulavimo. Tačiau Lietuvoje dar nieko nebuvo galima pasakyti viešai, nebuvo ir tokios politinės institucijos. Vokiečiams reikėjo kaip nors pajungti Lietuvą, susieti amžinais saitais vadovaujantis tautų apsisprendimo principu. Kai lietuviams pasiūlė tokią konferenciją, kad reikia išsirinkti tokią pasitikėjimo tarybą, tai lietuviai ir nutarė, kad reikia rizikuoti.
Kaip Petras Klimas rašė, kad jie nebuvo naivūs, bet matė žiburėlį, matė, kad per tai jie galėjo iškelti Lietuvos klausimą. Per tai, ką leis vokiečia,i galbūt pavyks iškelti Lietuvos klausimą ir net paskelbus nepriklausomybę gauti pripažinimą.
– Pone Lopata, o ta Taryba turėjo kažkokią realią valdžią, ar tai buvo labiau toks visuomeninis susirinkimas?
R. Lopata: Jei kalbame apie valstybinę vadžią, tai ji turi tam tikrus atributus ir t. t. Tai galime sakyti, kad iki pirmos vyriausybės sudarymo ir net jai susidarius, kalbėti apie Lietuvą, kaip valstybę, atitinkančią visus tarptautinės teisės kriterijus, yra pakankamai keblu. Šiuo atveju tai buvo ta institucija, kuri užsitikrino visų lietuvių politinių centrų autoritetą, tai buvo pripažįstama kaip aukščiausia vadovybė.
Kai klausia, kokia tikroji Vilniaus konferencijos reikšmė, tai galima daug ką vardyti. Pirmiausia, apibrėžia, kas tai yra Lietuva. Tiesa, labai abstrakčiai, kalbėdami apie etnografinę teritoriją ir būtinas ekonomines ir strategines korektyvas. Išrenka 20 žmonių Tarybą, rezervuodami 5–6 vietas tautinėms mažumoms ir t. t. Bet svarbiausia, kad susirinko apie 200 įvairių krypčių Lietuvos veikėjų. Dominuoja dvasininkija, beje, jie dvi vietas Taryboje užleidžia kairiesiems. Bet esmė, kad jie susitaria. Amerikoje lietuviai nesusitaria, Šveicarijoje pykstasi, Rusijoje skyla, o Vilniuje susitaria.
– Pone Eidintai, o jums pačiam, ar buvo atradimų sudarinėjant šią knygą?
(Š. Mažeikos/BFL nuotr. - Alfonsas Eidintas)
A. Eidintas: Taip, atradimai ypač konferencijų protokoluose. Mąstymas buvo labai blaivus, pasvertas. Pavyzdžiui, jau aišku, kad atvažiuos 220 delegatų su antivokiškomis nuotaikomis, o organizaciniam komitetui reikia juos palenkti, kad jie sutiktų skelbti dar kažkokius nustatytinus ryšius su Vokietija. Kaip jie įrodinėja, kad reikia, kaip įtikinėja, kad tik taip galima išeiti į pasaulį ir t. t. Antantė mūsų klausimo nepripažįsta, Rusija mūsų klausimo nekelia, tai panaudokime kiek įmanoma tai, kad Vokietija iškeltų mūsų klausimą.
– Dar vienas įdomus klausimas – kokios etninės sudėties turi būti Lietuva? Pone Lopata, čia turbūt buvo daug įvairiausių svarstymų?
R. Lopata: Buvo skirtingų koncepcijų, kurias išpažino ta pati žmonių grupė. Vieni kalbėjo apie etnografinę Lietuvą, tie patys asmenys turėjo bendrą komisiją su gudais ir kalbėjo praktiškai apie LDK atstatymą. Jų politinės minties svarstymai pirmiausia priklausė nuo vokiečių politikos. Situacija nebuvo tokia paprasta, kaip mums atrodo. Lietuviai iš tikrųjų darė klaidų, tą reikia pripažinti.
– Ką turite omenyje?
A. Eidintas: Turiu omenyje, kad iš tikrųjų buvo be galo sunku, bet vis dėl to gana dažnai lietuviai pasimaudavo ant vokiečių kabliuko. Vieni per daug jais pasitikėjo ir, ačiū Dievui, kad kildavo konfliktai, per kuriuos pavykdavo išvengti dar didesnių klaidų. Man atrodo, neužteko jėgų užsitikrinti visų politinių jėgų, turiu omenyje, ir kitų lenkiškai šnekančių lietuvių, tų pačių baltarusių, žydų. Kitaip sakant, bandyti juos konsoliduoti buvo be galo sunku. Nebuvo lengvas klausimas, kokia turėjo būti Lietuva. Patiems lietuviams teko teritoriją pjaustyti mažėjančia linkme.
– Tais laikais ambicija buvo 15 mln. piliečių valstybė – iš esmės LDK.
A. Eidintas: Tačiau problema buvo, kad rytai jau nekalbėjo lietuviškai. Dalis Tarybos narių jau labai aiškiai sakė, kad neikime toli į rytus, nes nesuvaldysime situacijos, Lietuva nekalbės vien lietuviškai. Čia buvo didelė dilema. Buvo daromi tyrimai per visą tą etnografinę teritoriją, kur kalbama lietuviškai. Iš karto buvo atsisakoma tų teritorijų, kuriose buvo rusų ortodoksų tikėjimas. Etninėmis buvo pripažintos Baltarusijos sritys, kurios yra katalikiškos. Reiškia, kad jos buvo krikštytos, kaip ir lietuviai.
R. Lopata: Net ir tokiu atveju buvo įžvelgiami pavojai ir su tuo, kaip neutralizuoti tuos pavojus, buvo susijęs dar vienas epizodas. Tai monarchijos interliudija.
– Taip, idėjų buvo pačių originaliausių. Grįžkime prie knygos iliustracijų. Atsiverčiu, turbūt labiausiai Lietuvoje pagarsėjusį dokumentą, Vasario 16-osios nutarimą. Šį dokumentą signataras Jurgis Šaulys įteikė Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovui. Jis dokumentą su lydraščiu persiuntė į Berlyną. Ten, politiniame archyve šį dokumentą 2017 m. rado profesorius Liudas Mažylis. Lietuvoje šis dokumentas yra vadinamas Vasario 16-osios akto originalu. Jūs teigiate, kad šis dokumentas skirtas tik Vokietijai, ir tai nėra tas originalas, nuo kurio buvo rašomas tas originalas Vokietijai?
A. Eidintas: Iš dalies galima sakyti ir taip. Tas dokumentas, kurį rado L. Mažylis yra originalus, autentiškas, bet ne pirmasis. Mes jį gerbiame ir mylime, nes kol kas tai vienintelis egzistuojantis dokumentas. Nepriklausomybės aktas paprastai rašomas tituline nacijos kalba, t. y. lietuviškai.
Kaip žinome iš istoriografijos, jį Jonas Basanavičius paslėpė taip gerai, kad iki šiol nerandame. Antras egzempliorius, kuris nuo 1928 m. buvo spausdintas ant prastesnio popieriaus, yra rašytas mašinėle. Raimondas Klimavičius, kuris paskelbė specialią monografiją apie Vasario 16-osios aktą, jis jį vadina dublikatu. Visur rašoma, kad buvo du originalai. Pirmas, kurį pasiėmė J. Basanavičius ir antras, kuris buvo publikuotas, dingo karo metais. Ta prasme, originalas ir originalus dokumentas yra skirtingi dalykai. Bet toks vertinimas yra labai svarbus. Mes norime tą dokumentą matyti Vilniuje.
Žmonės reikalauja derėtis taip, kad vokiečiai atiduotų atgal. Bet jie negali atiduoti. Mūsų Tarybos nariai įteikė vokiečiams, kad jie žinotų, jog Lietuvos Taryba prieš jų valią paskelbė nepriklausomybę.
– Pone Lopata, tai akto originalo paieškos tebevyksta?
R. Lopata: Taip. Nes dokumentas, apie kurį kalbame, yra nutarimas, skirtas įteikti institucijoms Vokietijoje. Žmonės reikalauja derėtis taip, kad vokiečiai atiduotų atgal. Bet jie negali atiduoti. Mūsų Tarybos nariai įteikė vokiečiams, kad jie žinotų, jog Lietuvos Taryba prieš jų valią paskelbė nepriklausomybę.
A. Eidintas: Jo reikšmė labai netolima, nes tekstas identiškas.
– Pone Lopata, kiek tokių aktų, įskaitant ir tuos du minėtus, galėtų būti pasaulyje?
R. Lopata: Čia kol kas didžiausia mįslė. Spėlionių yra įvairių. O be spėlionių galime kalbėti apie du – J. Basanavičiaus ir tą, kuris buvo tarpukarinės prezidentūros kanceliarijoje. Dėl pastarojo yra dvi versijos. Viena, kad jis klaidžiojo Lietuvoje, antra, kuri tampa vis labiau įtikinamesnė, tai, kad per sovietų okupaciją jis buvo išvežtas ir šiuo metu gali būti Maskvoje. Jei anksčiau rusai neigė turintys tokį dokumentą, dabar jau to tarsi ir nebeneigia. Bet kiek tai tiesa sunku pasakyti.
– Tai maždaug galimybė būtų pasaulyje egzistuoti 4 egzemplioriams – Rusijai, Vokietijai, ir du lietuviški.
A. Eidintas: Dar vienas turėtų būti Reichstago archyve, nes tos dienos vakarą Sofija Chodokauskaitė per vokiečių rašytoją žurnalistą Eckartą von Boniną išsiuntė į Berlyną. Jie susitiko slapta, juos galėjo sekti. Reiškia, nutarimas nebuvo „špargalkė“, irgi buvo pasirašytas.
R. Lopata: Ir buvo trečia, kurią Jurgis Šaulys perdavė vokiečių užsienio reikalų ministerijos atstovui, o Kazimieras Šaulys važiavo į Kauną ir vokiečių karinei vadovybei perdavė dar vieną. Bet tas Falkenchausenas pareiškė, kad mes tokių dokumentų nepriimame, tačiau jo negrąžino. Tai ar jis išsiuntė į Berlyną, tai lieka mįslė. Nes E. von Boninas išsiuntė, archyve yra jo lydraštis.
-
Nepriklausomybės Akto originalų buvo mažiausiai trys? 6
Tuo tarpu istorikai svarsto, kad originalų galėjo būti mažiausiai trys, ir net įvardija vietą, kur reikėtų ieškoti pirmiausiai. Vis dėlto iki šiol žinoma viena – ranka rašytas Nepriklausomybės Aktas buvo iš karto atiduotas Jonui Basanavičiui ir nuo to laiko niekas jo nebematė.
Apie šią idėją ir jos galimybes virsti realybe pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su istoriku, knygos „Vasario 16-osios akto pėdsakais“ autoriumi Raimundu Klimavičiumi, „MG Baltic“ prezidentu Dariumi Mockumi ir istoriku, tarpukario Lietuvos istorijos specialistu Algimantu Kasparavičiumi.
Tikslas – atrasti dokumentą. Mes istoriškai mėgstame apvalias datas. Mūsų valstybė kitąmet švęs 100 metų jubiliejų. Jeigu gerai skaičiuotume, praktiškai pusę amžiaus praleidome okupuoti – tai sudėtinga istorija.
– Pone Mockau, paaiškinkite pirmiausiai – už ką premija? Aktų, kaip žinia, buvo mažiausiai keli, apie kuriuos galime kalbėti kaip apie originalus. Tai yra – originalas, rašytas kaligrafine rašysena, kurio niekas nėra matęs, ir originalus dublikatas, kurio kopijas mes visi žinome. Taip pat tikėtina, kad galėjo būti vokiškas originalas, galbūt rusiškas. Taigi už ką premiją?
D. Mockus: Mes kalbame apie tuos du pirmuosius jūsų paminėtus originalus: arba pats Nepriklausomybės aktas, arba originalus jo dublikatas, kuris dingo 1940 m. Kaune.
– Daug diskutuojama apie jūsų siūlymą. Paaiškėjo, kad tai – viešųjų ryšių konsultanto Pauliaus Tamulionio idėja. Pone Mockau, ar siūlydamas premiją jūs norite pakeisti visuomenės požiūrį į jūsų verslo organizaciją? Koks tikslas?
D. Mockus: Tikslas – atrasti dokumentą. Mes istoriškai mėgstame apvalias datas. Mūsų valstybė kitąmet švęs 100 metų jubiliejų. Jeigu gerai skaičiuotume, praktiškai pusę amžiaus praleidome okupuoti – tai sudėtinga istorija. Taigi mūsų šalies gimimo liudijimas yra vertingas dokumentas, kuris daug ką pasako. Aš tai vertinu kaip simbolį. Ir to simbolio paieška, ir atradimas, netgi pats paieškos procesas – jau yra prasmingas. Ir, žinoma, labiausiai mus domina teigiamas rezultatas. Jeigu mes 70 m. neturime to dokumento, tai gal atėjo laikas jį surasti.
– Jūs turbūt pats prognozavote, kad daugelis sakys, jog Mockus po skandalo tokiu būdu bando pasibalinti apykaklę?
D. Mockus: Kas yra laimėtojas šioje istorijoje? Ne tas, kuris sumokėjo pinigus. Visų pirma, kas yra tikrasis laimėjimas – tai atrastas dokumentas. Gimimo liudijimas, kuris save gerbiančiai valstybei yra labai svarbus ir tam tikras įsitvirtinimo ženklas, pasakymas, kad tai mums yra svarbu. Ir, žinoma, kitas laimėtojas – tas žmogus, kuris ras.
– O jeigu neatsiras?
D. Mockus: Apie tai taip pat ilgai diskutavome ir galvojome: o jeigu neatsiras? Mes realistai – jeigu per 70 m. neatsirado, sunku tikėti didele sėkme dabar. Tikrai manau, kad žmonės, ypač istorikai, ne kartą bandė atsekti Akto galimą buvimo vietą. Vienas dalykas, kurį mes padarėme – 100-mečiui mes norime suteikti didelį komercinį ar materialų stimulą, kad sujudintume visuomenę. Jeigu vis dėlto per metus nepavyktų pasiekti tikslo, tuomet galvotume, kam tą milijoną skirti. Bet kuriuo atveju mes jau atsisveikinę su tais pinigais ir jie vis tiek bus kažkam panaudoti.
– Pone Klimavičiau, Darius Mockus nusprendė finansuoti ne procesą, o rezultatą. Ar, jūsų nuomone, tai yra geriausias kelias?
R. Klimavičius: Visų pirma norėčiau pritarti šitai idėjai. Jeigu žiūrėtume į Akto skelbimo istoriją, tai pirmą kartą Akto faksimilė atsirado būtent švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį. Antrą kartą jau patobulinta faksimilė atsirado švenčiant penkioliktmetį. Dėl pačios idėjos orientuotis į rezultatą... Man atrodo, kad verslo logika ir yra tuo paremta – siekti rezultato. Formos ir būdai, kaip nebūtų gaila, verslui ne visada yra svarbūs, svarbu pasieti rezultatą. Jeigu žiūrėtume iš mokslinės pusės, tai mokslininkui, žinoma, svarbus rezultatas, bet svarbus ir procesas. Proceso metu panaudojimo būdai, metodai gali būti vėliau panaudojami kitiems tyrimams.
– Kalbama, kad originalių dokumentų gali būti net keli: ranka rašytas, perspausdintas ir spausdintas kitomis kalbomis. Kur ieškoti, pone Klimavičiau? Koks būtų jūsų pirmasis pasirinkimas?
R. Klimavičius: Jeigu kalbame apie originalą, tai – Vokietijos archyvai. 1918 m. iš karto po Nepriklausomybės Akto pasirašymo, tą pačią dieną, vakare, vienas egzempliorius buvo įteiktas Vokietijos užsienio reiklaų ministerijos atstovui prie Karinės administracijos. Tai yra faktas. Antras egzempliorius buvo nuvežtas į Kauną ir įteiktas civilinės administracijos viršininkui. Nors viršininkas priimti to egzemplioriaus neatsisakė, susipažino, bet po 7 val. tam šauliui, kuris dokumentą nuvežė į Kauną, buvo pasakyta, kad turinys yra netinkamas ir toliau to dokumento jis nesiųsiantis.
– Pone Kasparavičiau, kur jūs pirmiausiai ieškotumėte?
A. Kasparavičius: Be jokios abejonės ten, kur minėjo kolega Klimavičius – Vokietija. Yra dvi kryptys: Vokietijos archyvai ir Rusijos archyvai. Mes kalbame apie tuos originalus, kurie buvo pasirašyti Vasario 16 d. Jų tikrai buvo ne mažiau trijų. Jeigu skaitytume įvadinę Akto dalį, tai labai aiškiai matyti, kad kreipiamasi į dvi vyriausybes: Vokietijos ir Rusijos. Taigi yra mažiausiai trys adresatai. Trečiasis – lietuvių tauta. Be to, visi dublikatai yra paruošiami ne 1918 m. vasarį, o ruošiantis minėti Nepriklausomybės dešimtmetį. Taigi dublikatų fotokopijos paruošiamos tik 1928 m. Moksliniu požiūriu, visi 1918 m. vasario 16 d. parengti dokumentai yra originalai – nesvarbu kokia kalba. Manau, „MG Baltic“ turėtų pripažinti bet kokia kalba atsiradusius dokumentus, nes tiek teisiniu, tiek dokumentišku požiūriu – tai lygiaverčiai Aktai. Šiandien kalbėdami apie Nepriklausomybės aktą, mes kažkodėl įsivaizduojame, kad jis buvo pasirašytas ant šventinio popieriaus, skirtas kažkokiems eksponavimams – tai buvo darbiniai dokumentai.
– Ar tikrai taip, pone Klimavičiau? Juk galima manyti, kad ankstesni tarybos dokumentai buvo rašomi labai prakilnia maniera ir kalba.
R. Klimavičius: Yra išlikę Lietuvos Tarybos dokumentai, kurie rasti Lietuvių literatūros ir tautosakos institute buvusioje slėptuvėje, kurią 1944 m. įrengė Mykolas Biržiška ir tuos dokumentus ten paliko iki 1993 m., kol jie buvo surasti. Tame dokumentų rinkinyje yra keli Lietuvos Tarybos notifikaciniai aktai, tik su kita formuluote. Dokumentai rašyti ant didelio dvigubo lapo, juodu tušu, kaligrafine rašysena, lapo apačioje palikta vieta parašams. Taip pat yra išlikęs dokumentas, kuris įteiktas princui Leopoldui, kai Lietuvos Taryba 1917 m. buvo išrinkta. Tuo dokumentu prašoma pripažinti Lietuvos Tarybą. Jis surašytas lygiai tokia pačia iškilminga forma, iškilmingu pavidalu. Šie dokumentai leidžia galvoti, kad galbūt taip buvo pasirašytas ir Nepriklausomybės Aktas. Tuo labiau yra signatarų liudijimai, kad vienas dokumento egzempliorius, puošniai paruoštas gulėjo ant stalo šalia kitų. Manyčiau, kad visa tai leidžia galvoti apie originalą kaip kažkokį šiek tiek išskirtinį. Iš kitos pusės, dėl faksimilės.
– Pone Mockau, jus įtikina šie argumentai, kad originalai yra originalai, nesvarbu, kuria kalba. Ar taisytumėt savo apsisprendimą dėl lietuvių kalbos?
D. Mockus: Mes vis tiek sukursime ekspertų tarybą, kuri ir išspręs šitą klausimą. Jeigu atsiras ne viena [versija], tai irgi spręsime. Tik, žinoma, įdomu, kad per tiek metų neatsirado nė vienos [versijos], o pasiūlius pinigus jų atsirastų net kelios.
– Pone Mockau, jus patį yra užvaldžiusi ši idėja? Jūs viską perskaitęs, ką Lietuvoje galima gauti apie Vasario 16-osios Akto buvimą vietą?
D. Mockus: Tikrai ne viską. Aš esu mėgėjas, istorija yra mano hobis. Tam, kad nuspręstume, kas yra tikrieji originalai, kad tai niekam nekeltų klausimų, mes tikrai telksime tuos žmones, kurie profesionaliai tai supranta. Tai tikrai ne Mockaus kompetencijai tai nuspręsti. Mūsų reikalas yra paskirti pinigus ir grąžinti šaliai tai, kas bendru sutarimu pripažįstama originalu.
– Ar neklystu sakydamas, kad tas originalas, kaip jis beatrodytų, buvo perduotas Jonui Basanavičiui ir nuo to laiko jo niekas nematė? O dublikato kelias nežinomas nuo 1940 m. birželio 15 d. sovietų okupacijos? O vokiškas ir rusiškas variantai taip pat nežinoma kur?
A. Kasparavičius: Ne visai nežinomi keliai. Vokiškas variantas keliavo į Vokietiją ir, tikėtina, ten nusėdo. Ar jis liko Vokietijos archyvuose po Antrojo pasaulinio karo – klausimas atviras.
R. Klimavičius: 1938 m., ruošiantis Nepriklausomybės 20-mečiui, Nepriklausomybės akto signatarai subūrė tokį klubą, pavadinkim taip, kuris įsipareigojo surinkti visus Lietuvos Tarybos archyvinius dokumentus, rinkti atsiminimus ir t. t. Visi, kas galėjo tuo metu turėti kažkokios informacijos, tvirtina, kad originalo niekas nematė.
– Jeigu teisingai interpretuoju informaciją, tai Jonas Basanavičius – ypač talentingas, bet neįtikėtinai išsiblaškęs ir ne pats tvarkingiausias žmogus, ar ne? Jo Lietuvių mokslų biblioteka pasižymėjo tuo, kad tvyrojo chaosas ir net svarbūs dokumentai, liudininkų pasakojimais, ten trūnijo ir puvo. Jis nebuvo pats kruopščiausias dokumentų saugotojas, ar ne taip?
A. Kasparavičius: Be jokios abejonės, tai yra tikro mokslininko bruožas. Bet mes neužmirškime vieno fakto – J. Basanavičius mirė 1927 m. Jo laidoti iš Kauno atvyko delegacija. Ji peržiūrėjo jo daiktus, susipažino su turiniu, tačiau informacijos, kad Nepriklausomybės Akto originalas būtų rastas, nėra. Kita vertus, santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo įtempti. Formaliai išvežti kažkokius dokumentus buvo sudėtinga, nes tai blokavo Lenkijos jurisdikcija. Apie tai nebuvo galima skelbti viešai.
– Dar vienas momentas. Jonas Basanavičius miršta 1927 m. vasario 16 d., prieš tai susižeidęs krisdamas, kai ieškojo kažkokios knygos, dokumento ar dar kažko toje pačioje bibliotekoje. Kaip jūs manote, ar įmanoma tai, kad J. Basanavičius mirė ieškodamas būtent Akto originalo prieš artėjantį minėjimą?
R. Klimavičius: šio fakto niekas negali nei patvirtinti, nei paneigti. Galima galvoti vienaip ar kitaip, bet faktas tas, kad jis susižeidė ir 1927 m. vasario 16 d. mirė. Kalbėti apie kitas galimas mirties priežasties būtų spekuliacija.
