Keturioliktasis laiškas

Vienas svarbiausių mokslininkės atradimų – keturioliktasis M.Mažvydo laiškas, kurį 2012 m. atsitiktinai rado Prūsijos kultūros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve. Laiškas saugotas Kunigaikščio laiškų archyvo fonde, nedatuotas, adresatas neįvardytas, todėl mokslininkė išsikėlė dvi užduotis: rasti chronologinę vietą tarp kitų išlikusių M.Mažvydo laiškų ir nustatyti galimą jo datą bei adresatą.

"Laiškas rašytas dėl Ragainės parapinės žemės keitimo ir valstiečių apgyvendinimo panaudos pagrindais. Pagal iš kitų laiškų žinomą derybų eigą galima spręsti, kad rašytas tarp 1552 m. lapkričio ir 1553 m. balandžio. Chronologiškai jis būtų tarp septintojo ir aštuntojo anksčiau rastų bei sunumeruotų laiškų, – pasakoja dr. O.Aleknavičienė. – Jame prašoma pasirūpinti, kad Prūsijos kunigaikštis Albrechtas parašytų laišką Ragainės seniūnui ir nurodytų leisti M.Mažvydui dvejiems metams įkurdinti valstiečius neseniai paskirtame sklype, kad padėtų jam nudirbti ūkio darbus."

Mokslininkės teigimu, jame minimas asmeninis kunigaikščio Albrechto gydytojas ir sekretorius Andrius Aurifaberis, kurio kartą M.Mažvydas jau buvo prašęs panašios tarpininkavimo paslaugos. Vadinasi, laiškas skirtas ne jam. Tikėtina, kad šį kartą tarpininkauti jis prašė kunigaikščio rūmų pamokslininko, Sembos konsistorijos nario Johano Funko.

Remdamasi antruoju M.Mažvydo 1549 m. rašytu laišku, mokslininkė teigia, kad jis ir anksčiau turėjo ryšių su J.Funku. "Nors kunigaikštis mėgo rašyti pats, raštu sprendžiamų klausimų metmenis dažniausiai jam rengdavo A.Aurifaberis ir J.Funkas. Jie abu buvo Andriejaus Osiandro sekėjai. M.Mažvydo laiškai leidžia pagrįsti, kad jis osiandrininku laikytas ne tiek dėl "Formos Chrikštymo" vertimo iš knygelės "Form der Tauff", kiek dėl dalykinių ryšių su A.Osiandro sekėjais", – atskleidžia dr. O.Aleknavičienė.

M.Mažvydo ir B.Vilento, vėliau ir J.Bretkūno, veikla liudija, kad leisti lietuviškas knygas buvo jų moralinis įsipareigojimas.

A.Osiandro mokymas turėjo kitokią nei evangelikų liuteronų išganymo, vadinto nuteisinimu, ir kristologijos sampratą. A.Osiandras neigė išganymą ir nuodėmių atleidimą per Kristaus kančią ir mirtį, anot jo, nuteisimą lemia ne žemiškoji, o dieviškoji Kristaus prigimtis. Ne tik M.Mažvydas, bet ir kiti Mažosios Lietuvos kunigai laikėsi nuosaikios pozicijos ir pripažino tradicinę liuteronų teologiją.

Mokslininkė pasakoja, kaip 1560 m. M.Mažvydas, atsikirsdamas Ragainėje vietos negavusiam presentoriui Ambrozijui Zetei, kuris užgauliai jį vadino osiandrininku, rašė: "Ir jei jam, Ambrozijui, reikėtų gyventi čia, Ragainėje, jis ir pats gautų tą vardą."

Teologiniai nesutarimai kurį laiką skaldė Prūsijos bažnyčią, ypač Karaliaučiaus universiteto bendruomenę: universitetas ištuštėjo, profesoriai, palikę Karaliaučių, vyko į kitus universitetus, kol galiausiai osiandrizmas buvo pasmerktas, už jo rėmimą numatytas šalinimas iš kunigo pareigų ir ištrėmimas iš šalies.

Kilni veikla ir vargai

M.Mažvydo laiškai rodo sunkią kunigų padėtį Mažojoje Lietuvoje. "Net atsižvelgiant į humanistinės literatūros ir laiškų rašymo tradiciją, leidusią skųstis prastais reikalais ir prašyti, kad įtakingas globėjas padėtų įveikti sunkumus, ūkininkavimas ne vienam dvasininkui tapdavo sunkia našta. M.Mažvydas skundėsi vien nuostolius nešančiu ūkininkavimu, prašė jį, nemokantį dirbti žemės žmogų, iš to išvaduoti ir skirti išlaikymą iš Ragainės pilies, – sako dr. O.Aleknavičienė. – To paties kiek vėliau prašė ir J.Bretkūnas. M.Mažvydo ir kitų kunigų laiškai rodo, koks centralizuotas buvo valstybės administravimas: valdymas ir ekonominė galia buvo sutelkti kunigaikščio rankose, jis buvo faktinis visų kunigaikštystės bažnyčių globėjas."

Apie kunigų gyvenimą galima spręsti ir iš mokslininkės tyrinėtų XVI a. lietuvių raštijos pradininko, Martyno Liuterio mažojo katekizmo "Enchidrionas" leidėjo, B.Vilento laiškų, saugomų Prūsijos kultūros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve Berlyne.

Mokslininkės teigimu, literatūrinei veiklai pažinti ypač svarbūs B.Vilento 1572 m. ir 1581 m. jo rašyti laiškai. 1572 m. Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui adresuotame laiške B.Vilentas rašo, kad dėl jo leidybos patyrė nemažų išlaidų ir kol kas jam nesumokėta. Jo sunkiai finansinei padėčiai iliustruoti dr. O.Aleknavičienė cituoja ištrauką: "Iki šiol save ir savo mažus neišmokslintus vaikus, kuriuos prižiūriu našlaudamas daugiau nei dvejus metus, turėjau labai vargingai išlaikyti, nes keletą metų viskas sparčiai brango, ir aš turėjau parduoti ir užstatyti savo ir savo velionės žmonos sidabrą bei geriausius drabužius. Be to, įklimpau į 200 florinų skolą, todėl negalėjau niekaip kitaip išsiversti kaip tik atskleisti savo vargą trijų miestų tarybai." Trimis miestais vadinamos santykinai savarankiškos Karaliaučiaus dalys – Senamiestis, Lyvenikė ir Knypava. Be to, B.Vilentas aptarnavo ir tris kaimiškąsias gyvenvietes – Sakaimį, Trakaimį ir Rozgartiną.

Žinių sklaida – skolon

"XVI a. lietuviai buvo išsibarstę, nesudarė kompaktiškos parapijos, todėl kunigai beveik nesurinkdavo mokesčių ir gyveno varganai. Parapija nuolat kito, buvo daug atvykstančių ir išvykstančių prekeivių, – situaciją apžvelgia mokslininkė. – Aprašydamas tuometę socialinę situaciją Kasparas Henenbergeris mini badą Lietuvoje ir Lenkijoje, lietuvių ir lenkų plūdimą į Karaliaučių, brangstantį maistą ir marą. Šiame kontekste mini ir lietuvių kunigą B.Vilentą, kuris, nors kilęs iš bajorų, bendravo su vargstančiais žmonėmis ir nuoširdžiai jais rūpinosi."

1579 m. B.Vilentas išleido verstinę knygą "Evangelijos bei Epistolos" ir antrąjį "Enchiridiono" leidimą. Iš 1581 m. laiško kunigaikščiui dr. O.Aleknavičienė nustatė, kad B.Vilentas pats turėjo sumokėti spaustuvei už šių leidinių spaudos darbus ir popierių, o praėjus dvejiems metams po jų išleidimo su spaustuve dar nebuvo galutinai atsiskaitęs. Laiške B.Vilentas priminė, kad apie savo sunkią materialinę padėtį rašė ir "Evangelijų bei Epistolų" kunigaikščiui dedikuotoje pratarmėje, dar kartą prašė pagalbos.

"Iš abiejų aptartų B.Vilento laiškų aiškėja atlyginimo spaustuvei procesas: spaustuvė reikalaudavo, kad autoriai sumokėtų už spaudos darbus ir popierių, todėl šie įklimpdavo į skolas ir būdavo priversti prašyti pinigų, – komentuoja tyrėja. – Leidybos iniciatyvos ir atsakomybės dažniausiai imdavosi patys autoriai, o ne kunigaikštis iš anksto skirdavo pinigų. Jie atiduodavo rankraštį spaudai nebūdami tikri, ar turės, iš ko sumokėti, ar pavyks kunigaikštį ir jo tarėjus įtikinti, kad skolų prisidarė apmokėdami spaudos sąnaudas. Knygos tautinėmis kalbomis buvo pageidaujamos, tačiau tik idėjiškai, visa atsakomybė gulė ant kūrėjų pečių."

Tiesa, už "Evangelijų bei Epistolų" išleidimą B.Vilentui buvo skirta 20 guldenų ir nurodyta kasmet duoti po 12 šefelių grūdų.

"M.Mažvydo ir B.Vilento laiškai gana gerai parodo XVI a. lietuvių kunigų visuomeninę padėtį ekonomine ir kultūrine prasme. Pirma, jų laiškai – tai bandymai spręsti būties klausimus taip, kad būtų išplėsta intelektinė, kūrybinė erdvė. Antra, ne mažiau svarbu, siekta, kad būtų atlikta jų, evangelikų liuteronų kunigų, prisiimta misija visuomenei. M.Mažvydo ir B.Vilento, vėliau ir J.Bretkūno, veikla liudija, kad leisti lietuviškas knygas buvo jų moralinis įsipareigojimas. Knygas jie suvokė kaip įrankį krikščionybei skleisti", – sako dr. O.Aleknavičienė.

Esminė M.Liuterio nuostata – Šventąjį Raštą, arba Dievo žodį, tikintysis turi pažinti pats, be tarpininkų, o kad galėtų tai padaryti, turi būti raštingas. Tačiau XVI–XVIII a. tokie buvo ir skaityti mokėjo vos apie 5 proc. gyventojų. "Spartindami raštingumą kunigai matė galimybę keisti visuomenės gyvenimą, dėti krašto kultūros pažangos pagrindus, orientuoti visuomenę modernėjimo kryptimi", – kunigų siekius įvardija mokslininkė.

"Postilės" šviesa

Reformacijos laikotarpiu išleistos knygos turėjo didelį poveikį visuomenei, jų įtaka ir poreikis bėgant metams keitėsi. Tai aiškiai iliustruoja 1591 m. išleisto J.Bretkūno veikalo "Postilė" – pirmojo spausdinto lietuviškų pamokslų rinkinio – likimas.

"Postilė" buvo skirta kunigams. Plačioji visuomenė buvo neraštinga, Reformacijos idėjos daugiausia skleistos bažnyčiose, todėl pamokslai žodinės komunikacijos sąlygomis buvo efektyviausia priemonė krikščioniškajai gyvensenai formuoti, – teigia dr. O.Aleknavičienė. – Pamokslų turinys rodo, kad jų klausytojas dar nėra tikras krikščionis, ir tai turėjo įtakos pamokslų struktūrai, minčių dėstymui bei raiškos priemonėms. "Postilėje" pirmiausia pateikiama Biblijos ištrauka arba skaitinys, tada – ją paaiškinantis pamokslas, dažniausiai klausimų ir atsakymų forma. Ji, kaip ir katekizmai, leido suaktualinti, įteigti visuomenei esminius dalykus."

Anot mokslininkės, atsižvelgiant, kad tuo metu tik retas mokėjo skaityti, "Postilė" buvo išleista neįtikėtinai dideliu 1 000 egzempliorių tiražu. Kunigaikščio tarėjai 100 egzempliorių nusprendė skirti J.Bretkūnui, pardavus kitus – padengti spausdinimo išlaidas. Dalis egzempliorių, tačiau nežinoma, kiek tiksliai, buvo perduota į Karaliaučiaus pilies biblioteką. Ten pat, beje, 1600 m. pateko ir J.Bretkūno versta Biblija.

Trumparegiški sprendimai

Dr. O.Aleknavičienė, atsižvelgdama į skirtingų visuomenės grupių interesus, kintančią reakciją ir recepcijos aplinkybes, užfiksavo "Postilės" sklaidą nuo XVI a. iki dabar.

Pilies biblioteka kanclerio nurodytiems asmenims galėjo duoti tam tikrą skaičių knygų. Netrukus tiražo likučiai tapo nuolatiniu pilies bibliotekos rūpesčiu. Jos fondai nuolat pildėsi, o patalpos nuo XVI a. iki 1810 m. išliko tos pačios: dvi pilies menės ir šoninis skliautas. 1667 m. bibliotekininku paskyrus profesorių Martiną Silvesterį Grabę, knygas pradėta pardavinėti.

 

 

 

Baltramiejus Vilentas: Keletą metų viskas sparčiai brango, ir aš turėjau parduoti ir užstatyti savo ir savo velionės žmonos sidabrą bei geriausius drabužius.

Iš prie 1689 m. sąskaitos pridėtos detalios suvestinės matyti, kad, praėjus 100 metų nuo "Postilės" išleidimo, visuomenei paskleista daugiau kaip du trečdaliai jos tiražo. 1704 m. M.S.Grabė parašė laišką Prūsijos karaliui pranešdamas, kad bibliotekoje yra 217 įrištų egzempliorių, ir prašė paskelbti reskriptą lietuviškų valsčių valdytojams, kad kiekviena bažnyčia už 3 florinus įsigytų po "Postilę", ir, kaip teigia mokslininkė, tam tikra prasme prasidėjo priverstinis jos platinimas.

Parapijų, kuriose pamaldos vykdavo lietuvių kalba, turėjo būti per 60. 1768 m. pilies biblioteka surengė vadinamųjų senų – iki 1625 m. išleistų – knygų, tarp kurių buvo ir "Postilė", aukcioną, tačiau bažnyčios jau buvo ja apsirūpinusios ir neatsirado norinčių pirkti.

Netrukus bibliotekininkas Frydrichas Samuelis Bochas žengė dar vieną drastišką žingsnį – pasiūlė 100 egzempliorių atiduoti į makulatūrą. Pasiūlymas buvo patvirtintas ir bibliotekoje turėjo likti apie 80 "Postilės" egzempliorių.

Progreso lūžis

Anot mokslininkės, XIX a. viduryje kultūrinė vartosena pasikeitė iš esmės. XVI–XVIII a. pagrindiniai "Postilės" skaitytojai buvo teologai, o nuo XIX a. vidurio jais tapo filologai, istorikai, kraštotyrininkai ir bibliofilai.

"Vartosenos lūžis pirmiausia įvyko Mažojoje Lietuvoje, senųjų knygų poreikį čia didino spartėjanti humanitarinių mokslų raida ir tautinis sąjūdis, skatinęs išsaugoti lietuvių kalbą ir rašytinį jos paveldą. Nustačius lietuvių kalbos formų archajiškumą ir jos vertę lyginamajai kalbotyrai, pradėta ne tik užrašinėti tarmes, rinkti medžiagą žodynams, bet ir leisti senuosius raštijos paminklus. Mokslininkai Prūsijoje vis garsiau ėmė kalbėti apie lietuvių kalbos nykimą, dėl to vis labiau pradėtas vertinti ir rašytinis paveldas", – požiūrio kaitą pastebėjo mokslininkė.

Reformacijos įsitvirtinimo laikotarpiu parengta "Postilė" evangelikų liuteronų kunigų plačiai naudota dar ir XVIII a. "Itin suvartyti tie puslapiai, kuriuose išspausdintos Biblijos ištraukos ir "Passio", liudija, kad ji iš dalies atstojo Bibliją ir buvo svarbus jos pažinimo šaltinis – iš pradžių kunigams, o vėliau, kaip liudija rankraštiniai įrašai, ir plačiajai visuomenei", – sakė dr.O.Aleknavičienė.

Tik keli egzemplioriai

Tyrėjos teigimu, "Postilės" mokslui ir švietimui ieškojo įsisteigusios draugijos: Lietuvių literatūros draugija Tilžėje, kultūros draugija "Birutė", Lietuvių mokslo draugija Vilniuje. Rankraštiniai įrašai rodo, kad knygą buvo įsiję ir privatūs asmenys.

Ilgą laiką po Antrojo pasaulinio karo Lietuvių literatūros draugijai priklausiusio egzemplioriaus likimas buvo nežinomas – 2013 m. jį netikėtai atrado žurnalistė Ieva Rekštytė Matenadarano archyve Jerevane, padedant prof. dr. O.Aleknavičienei buvo nustatytas tikrasis jo savininkas.

Skaičiuojama, kad šuo metu Lietuvoje yra dešimt "Postilės" egzempliorių, aštuoni iš jų registruoti Lietuvos bibliografijoje. "Nustebau išsiaiškinusi, kad šie bibliotekose ir muziejuose saugomi egzemplioriai į Lietuvą pateko tik XX a. – nuo 1918 iki 1956 m. Vienas egzempliorius buvo patekęs ir anksčiau, tačiau neišliko – "Postilę" buvo įsigijęs Simonas Daukantas, kuris ją vadino retenybe. 1911 m. jo biblioteka buvo padovanota Lietuvių mokslo draugijai. Dovanotas knygas Jonas Basanavičius tą patį mėnesį įrašė į bibliotekos inventoriaus knygą nurodydamas, kad egzempliorius defektinis, nėra pradžios ir pabaigos. Tolesnis knygos likimas nežinomas, matyt, ji dingo per karus", – pasakoja dr. O.Aleknavičienė.

Mokslininkė nustatė, kad šeši iš dešimties Lietuvos bibliotekose esančių "Postilės" egzempliorių gauti iš privačių kolekcijų. Taigi, Lietuvoje atsirado bibliofilų, tarp jų buvo ir mokslininkų, ir diplomatų, ir mažamokslių kolekcininkų. Iš Lietuvoje esančių egzempliorių tik du be defektų. Nustatyta, kad trys egzemplioriai yra Krokuvoje. Lietuvoje ir Lenkijoje "Postilės" įsigijimo motyvai yra panašūs – tai moksliniai interesai ir knygų, kaip rašytinio kultūros paveldo, saugojimas.

Iki šiol gyvuojančios senosios patarlės rodo, kad žmonių santykiuose nedaug kas keičiasi, be to, jose labai aiškiai matyti, kurios socialinės grupės dominuoja: vyrai ar moterys, tėvai ar vaikai, jaunimas ar senimas, LRT KLASIKAI sako Jokūbo Brodovskio patarlių, priežodžių ir mįslių rinkinio leidėja ir tyrėja Ona Aleknavičienė. „O dominuojanti grupė yra vyrai arba tėvai – jie silpnesnei pusei primeta savo nuomonę, tam tikras elgsenos normas. Pavyzdžiui, „Tu nei durų neuždarai, o tavo tėvas ir skūnią uždaro“. Vadinasi, čia tas pozityvusis, gerasis yra tėvas“, – pastebi mokslininkė.

– Prieš metus išleidote didžiulį Jokūbo Brodovskio patarlių, priežodžių ir mįslių rinkinį. Kodėl ėmėtės būtent šio rinkinio?

– Šis rinkinys man buvo įdomus ir kaip senosios kalbos tyrėjai, ir dėl to, kad jis buvo įtrauktas į programą. Lietuvių kalbos institute yra kuriama senųjų raštų duomenų bazė ir mes į ją traukėme XVI–XVII a. šaltinius. Šis šaltinis iš pradžių ir buvo datuojamas XVII a., dėl to mes jo ir ėmėmės.

– Knygoje rašoma, kad tai mįslingas rinkinys – iki šiol jis buvo laikytas anoniminiu, nes nėra išlikusio antraštinio lapo, nežinomas ir tikrasis jo pavadinimas, rengėjai ir netgi rengimo laikas. Ar buvo įmintos visos šios mįslės?

– Šias mįsles teko pradėti nuo datavimo, nes šaltinis buvo datuojamas XVII a. pab. arba XVIII a. pr. Bet, kadangi nėra nei sudarytojo, nei tikro pavadinimo (jis suteiktas bibliotekos darbuotojų), netikslus datavimas neleido nustatyti ir sudarytojo. Betiriant paaiškėjo, kad yra ne vienas vandenženklis, o trys ir vienas iš tų vandenženklių (tiksliau – popierius su tuo vandenženkliu) buvo pradėtas gaminti apie 1716 m. Vadinasi, ir rinkinys negalėjo būti pradėtas rašyti anksčiau.

Tada, kai jau paaiškėjo jo ribos, buvo galima galvoti apie autorystę. Ir, atlikus rašysenos analizę, buvo nustatyta, kad tai – J. Brodovskio rankraštis. Jame yra kito autoriaus prierašų, bet nedaug. Tas kitas autorius – Gotfridas Ostermejeris, bet pagrindinis sudarytojas vis tiek yra J. Brodovskis.

– J. Brodovskis – XVIII a. Mažosios Lietuvos figūra. Kokia šio giesmių kūrėjo, kultūros istoriko įtaka lituanistikai?

– Kaip rodo archyviniai dokumentai, J. Brodovskis buvo Trempų parapijos precentorius (mokytojas) ir padėdavo kunigui laikant mišias. Rasti duomenų apie J. Brodovskį nelengva, nes pagrindinis asmuo būdavo kunigas. J. Brodovskis buvo kilęs iš Geldapės (Darkiemio apskritis), dabar tai Lenkijos teritorija. Jis rašė didelį lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių žodyną. Vokiečių-lietuvių kalbų dalis yra apie 1 000 psl., o lietuvių-vokiečių kalbų dalis žuvo per Antrąjį pasaulinį karą (iki karo dar ji buvo saugoma Karaliaučiuje, Valstybiniame archyve).

Tame žodyne J. Brodovskis užfiksavo apie 2 tūkst. patarlių, priežodžių, mįslių. Jis tiesiog jomis mėgavosi: traukė, rašė, nesvarbu, apie ką ta patarlė, yra įtraukta ir obsceniškų (nešvankių) patarlių ir mįslių. Bet jam jokios ribos nebuvo – jei tiko tam žodžiui iliustruoti, ir traukė tą patarlę arba mįslę.

– Knygoje dabartiniam žmogui gana keistai atrodo fonetika, pavyzdžiui, š ir ž rašyba. Labai  įdomu, kad ilgasis y žymimas su dviem taškeliais viršuje. Tai tikriausiai rodo rašybos kaitą Mažojoje Lietuvoje ir leidžia daryti tam tikras išvadas?

– Nuo XVI a. vidurio, nuo Martyno Mažvydo, kai prasidėjo lietuviška raštija, labiausiai įvairavo vadinamųjų šnypščiamųjų š, ž ir č rašyba. Priežastis yra ta, kad M. Mažvydas paskelbė tipinę lotynų kalbos abėcėlę, o lotynų kalboje nėra nei š, nei č, nei ž. Ir tada iki Danieliaus Kleino laikų š buvo rašoma pagal vokišką tradiciją sch, ž buvo žymima vokišku escetu ß, o č rašoma cz arba dedamas kirtis. D. Kleinas mėgino padaryti tvarką ir suvienodinti rašyba Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje.

Tada š taip pat buvo rašoma įvairiai, nes rankraščių rašytojų niekas nereglamentavo. Sakykim, jei spaustuvininkas neturi to ženklo, vartoja tą, kokį turi ir kokius jau vartojo kiti autoriai. O rašant rankraštį žmogaus rankos laisvos – jis, kokią nori raidę, tokią parašo. Taigi varijavimo yra labai daug.

– Jūs aptarėte fonetiką, morfologiją ir socialinį bei kultūrinį turinį. Man įstrigo tokios patarlės ir priežodžiai: „Tėvas peni vaikus žuvimis, o vaikai tėvą – šunimis“, „Vaikų kaip pupų, o duonos nė plutos“, „Tu nei durų neuždarai, o tavo tėvas ir skūnią uždaro“. Taigi galima įžvelgti tam tikrą įtampą tarp tėvų ir vaikų, tėvų ir vaikų nelygiateisiškumą. Sakyčiau, labai panašios problemos iškyla ir XXI a.

– Iki šiol ir gyvuoja tos pačios patarlės, kad žmonių santykiuose nedaug kas keičiasi. Kai tyriau šias patarles ir priežodžius, man buvo be galo įdomu pamatyti, kaip atrodė ta visuomenė (XVIII a. vid. Trempų parapija), kuri vartojo būtent šiuos kalbos tautosakos vienetus. Taigi labai aiškiai išsiskiria socialinės grupės ar sluoksniai: vyrai ir moterys, tėvai ir vaikai, jaunimas ir senimas, etninės grupės, – ir labai gerai matyti, kuri grupė dominuoja.

O dominuojanti grupė yra vyrai arba tėvai – jie silpnesnei pusei primeta savo nuomonę, tam tikras elgsenos normas. Kaip jūs ir sakėte – „Tu nei durų neuždarai, o tavo tėvas ir skūnią uždaro“. Vadinasi, čia tas pozityvusis, gerasis yra tėvas, o „tu net durų neuždarai“. „Tėvas peni vaikus žuvimis, o vaikai tėvą – šunimis“ formuoja požiūrį, kad taip neturėtų būti, kad tėvai vaikus prižiūri, o paskui vaikai su tėvais irgi turėtų elgtis pagarbiai.

– Čia galima įžvelgti ne vien socialinį ir kultūrinį turinį, bet ir išminties perliukų. Pavyzdžiui, patarlė „Moki žodį – žinai kelią“ vartojama ir šiomis dienomis. „Gina kaip pempė vaikus“, „Dieve, duok vienam gimti, bet nė vienam mirt“, „Viena kregždė – dar ne pavasaris“ taip pat labai tinka ir mūsų dienomis.

– Dauguma šitų patarlių yra labai senos. Patarlė „Viena kregždė – dar ne pavasaris“ iš tiesų pradėta vartoti V a. pr. Kr. ir pirmiausia užfiksuota graikų kalba. Pradžią jai davė Ezopo pasakėčia apie jaunuolį, kuris iššvaistė palikimą. Pamatęs, kad parskrido kregždė, pagalvojo, kad jau pavasaris ir pardavė paskutinį apsiaustą. Bet čia vėl užėjo šalčiai, jam pasidarė šalta ir jis suprato, kad viena kregždė dar nerodo pavasario. Štai koks ilgas yra šito posakio vartojimo laikas, be to, jis vartojamas maždaug 49 pasaulio šalyse. Kitos patarlės yra atėjusios per Bibliją ir net sunku nustatyti jų laiką. Taip pat nežinia, ar jos išverstos iš vokiečių kalbos, ar paimtos tiesiai iš Biblijos.

– Minite Bibliją, bet įdomu, kad šiame rinkinyje matyti krikščionybės ir pagonybės sandūra. Minima ir Žemyna, ir Laima, ir Magyla. Taigi galima kalbėti apie ikikrikščioniškų dievų įtaką lietuvininkų pasaulėjautai.

– Taip, analizuojant ir šio rinkinio, ir J. Brodovskio žodyno patarles, matyti, kad prisimenami ir senieji baltiški dievai, beje, yra įdėtos ir dvi ikikrikščioniškos maldos. Būtent šie smulkieji tautosakos žanrai rodo, kad žmonės norėjo tai prisiminti, išsaugoti ir kad jiems senasis tikėjimas buvo savas – juk mes prisimename tai, ką norime prisiminti, išsaugoti ir kitiems pasakyti. Pačiame rinkinyje nėra labai daug tokių posakių, bet J. Brodovskio žodyne posakių, liudijančių dar ikikrikščioniškąjį senąjį tikėjimą, daug.