Būtent tokį požiūrio tašką pasirinko skirtingų sričių menininkių trio – kompozitorė Lina Lapelytė, rašytoja Vaiva Grainytė ir režisierė Rugilė Barzdžiukaitė.
Pirmojo jų kūrybinio bendradarbiavimo vaisius opera „Geros dienos!“ ne tik pelnė Auksinį scenos kryžių, bet ir susilaukė ypatingos sėkmės įvairiuose užsienio šiuolaikinio meno kontekstuose. Antrąją, žaismingu pavadinimu „Saulė ir jūra“ Lietuvos kultūros taryba atrinko atstovauti Lietuvai gegužę prasidėsiančioje iki iki pat vėlyvo rudens vyksiančioje 58-ojoje Venecijos bienalėje. Apie pasirengimą šiam išskirtinės svarbos įvykiui, apie jų operų idėjų, muzikos ir libretų gimimo aplinkybes, kaip prasidėjo ir vyksta darbas trise – pokalbis su L.Lapelyte (L.L.), V.Grainyte (V.G.) ir R.Barzdžiukaite (R.B.).
– Bendroje jūsų trijų kūrybinės koloboracijos biografijoje – jau du itin sėkmingi opusai. Kaip susiradote viena kitą ir kaip pradėjote kurti kartu?
V.G.: Atsakymas yra Kaunas. Susipažinome dar paauglystėje, kuomet laiką leisdavome Nemumo ir Neries santakoje. Su Lina jau tuomet bandėme įgyvendinti keletą nedidelių bendrų kūrybinių projektų, o su Rugile prasilenkdavome fotografijos mokykloje, bet artimiau bendrauti pradėjome tik studijų metais.
L.Lapelytė: Įdomu, jog kai buvau paauglė, Vaivą vis matydavau gatvėje - buvau ją įsiminusi ir vis norėjau susidraugauti. Ir pavyko: kartu dalyvavome eksperimentinės muzikos kolektyvuose ir pasirodymuose, grodamos specialiai mums sukurtu dvipusiu instrumentu Karl.L. O vėliau, jau studijuodama Londone ir besidomėdama jaunų kompozitorių veikla Lietuvoje, pastebėjau susidomėjimą šiuolaikinės operos žanru, kuris labai imponavo ir man pačiai. Menų sintezė arba totaliai vientisas meno kūrinys - terminas, kuriuo kartais įvardijama opera - tuo metu atrodė labai aktualus. Ir vis dar atrodo aktualus!
V.G.: Tuomet Lina ir pasidalino mintimi kurti operą. Kartu išvykome į „Operomanijos“ organizuojamą dviejų savaičių rezidenciją - kūrybinę stovyklą, kur ir atsirado operos „Geros dienos!“ idėja ir eskizas. Projekto prodiuserė Ana Ablamonova manė, kad jis turi potencialą išvirsti į rimtą darbą ir tuomet natūraliai atėjo klausimas, kas galėtų būti režisierius. Prisiminėme Rugilę, kuri kaip kūrėja mus abi visada domino ir imponavo. Tuomet ji buvo Afrikoje – kūrė dokumentinį filmą ir sakė, jog su tokiais projektais nedirba, bet galiausiai vis tik prisijungė ir taip tapome tvirtu trio.
L.L.: Beje, prie mūsų bendro kūrybinio darbo pradžios tam tikra prasme prisidėjo ir kompozitoriai Mindaugas Urbaitis bei Šarūnas Nakas, kurie Kražių rezidencijoje vedė paskaitas ir seminarus naujosios operos tema. Jie stebėjo pirmųjų eskizų gimimą ir savo palaikymu pastūmėjo tolimesnio įgyvendinimo link.
– Pirmosios jūsų bendros operos „Geros dienos!“ siužeto centre - kasininkių kasdienybė, kurią iliustruoja buitiniai jų pasakojimai. Kodėl pasirinkote tokią mene lyg ir neįprastą, bet kasdieniame kontekste netgi labai aktualią temą?
V.G.: Ši tema tarsi nusileido iš dangaus jau minėtoje stovykloje Kražiuose. Su Lina laužėme galvą, apie ką galėtų būti toji mūsų opera. Tuo metu man paskambino draugas, su kuriuo kalbėdama telefonu guodžiausi, kad nerandame temos. Jis pradėjo pasakoti, kaip nuėjęs į parduotuvę stebėjo kasininkes - kaip jos monotoniškai skenuoja produktus ir tiesiog buitiškai pasvarstė, kodėl niekas nekalba apie pardavėjas. Tai buvo pokalbis tarp kitko, tačiau mums su Lina nuskambėjo kaip geniali idėja.
– Galima daug fantazuoti, apie ką galėtų dainuoti kasininkės. Tačiau kokia muzikine kalba jos galėtų reikšti savo mintis – gan sunku įsivaizduoti. Kokia yra operos „Geros dienos“ muzika?
R.Barzdžiukaitė: Galvodamos, kaip šią idėją pristatyti, manėme, kad mums būtų priimtinas labai redukuotas požiūris – prekybos centro prekių gausa turi vykti žiūrovo vaizduotėje, o scenoje jis turėtų matyti išgrynintą vaizdą, kuriame veiktų tik pačios pardavėjos.
L.L.: Vienas iš tokio redukuoto požiūrio elementų – minimalistinė muzika, kurioje leitmotyvu tampa pypsėjimas, įrašytas prekybos centruose, taip pat girdimas ir mūsų „kasininkėms“ skenuojant barkodus: jis yra pagrindinė operos tonacija, kurioje dainuoja visos dainininkės. Pats muzikos koloritas atliepia monotonišką prekių keliavimą – arijos yra techniškai nesudėtingos, nes pats skenavimo procesas tarsi ir diktuoja tam tikrą ritmą galvoje, todėl ir muzikinė kalba pasirinkta atitinkamai monotoniška. Kiekviena kasininkė turi savo muzikinį ir literatūrinį paveikslą, kuriame veikia, tačiau didelę operos dalį sudaro ir chorai, kuriuose persipina atskiros arijos ir balsai, metaforiškai tampantys kolektyvine sąmone.
– Kaip radosi operos libretas? Galbūt eidamos apsipirkti klausėtės, apie ką tarpusavyje kalbasi prekybos centrų kasininkės ir rankiojote „perliukus“, padėsiančius sukurti kuo autentiškesnį naratyvą?
V.G: Ne kartą esu sulaukusi klausimo, ar vaikščiojau po parduotuves, kalbindama kasininkes ir tyrinėdama tam tikrus jų tipus – tad ne, to tikrai nedariau. Kuriant operos libretą nesifokusuota į socialinį aspektą – mums rūpėjo ne perteikti kasininkių kasdienybę ar kalbėti apie tai, kaip jos mažai uždirba, bet ką jos galėtų pasakyti kaip žmonės. Pavyzdžiui, operoje yra menotyrininkės personažas, dainuojantis apie tai, kaip atsidūrė kasininkės kėdėje veikėja už straipsnius ar publikuotas savo diplominio darbo ištraukas neišgalėtų susimokėti už šildymą. Šiame personaže tam tikra prasme atsispindi ir mano pačios kaip teatrologės profesinė patirtis. Kita kasininkė pasakoja apie savo sūnų, kuris gyvena Anglijoje ir prekiauja dviračių dalimis – panašių pavyzdžių giminių ar draugų rate tikriausiai turime visi. Personažų galerija gimė iš vaizduotės ir ankstesnių gyvenimo patirčių.
Neturime galimybių fiziškai ir finansiškai išlaikyti lietuvių atlikėjų Venecijoje visą tą laiką, todėl įvesime tam tikrą rotaciją.
– Abiejose jūsų operose – tiek „Geros dienos!“, tiek „Saulė ir jūra“ – atlikėjų kontekstas gana platus: dainuoja įvairių muzikinių patirčių, kartais net neprofesionalūs solistai. Kaip juos atsirinkote?
R.B.: Darydamos atlikėjų atrankas, skelbėme jas gana plačiai. Teko apsilankyti beveik visų Vilniaus chorų repeticijose. Iš pradžių atlikėjai buvo "skenuojami" akimis, veikiant kinematografinės atrankos pricipu, o antrajame ture prašėme jų padainuoti mėgstamiausias dainas. Mums buvo svarbiau ne technininės vokalo galimybės, o pati asmenybė, kuri atitiktų tam tikro operos personažo tipažą. Todėl tarp operų atlikėjų – įvairaus amžiaus ir patirčių vokalistai. Beje, besirinkdamos „Geros dienos!“ atlikėjus iš anksto žinojome, kokių personažų mums reikia, tuo tarpu „Saulės ir jūros“ atveju buvo atvirkščiai – kai kurie atlikėjai inspiravo tam tikrų personažų atsiradimą.
– Kuriate trise – tai tikriausiai nėra labai lengva. Kaip vyksta bendras jūsų kūrybinis darbas – dirbate kiekviena atskirai ar visos kartu?
R.B.: Kūrinius programuojame kartu nuo pat pradžių - daug diskutuojame dėl jų turinio, dramaturginių, muzikinių, režisūrinių elementų. Oficialiai kiekviena turime savo funkciją, bet šiame trio mūsų stiprybė yra auotnomijos atsisakymas.
L.L.: Mūsų darbo procesas labai persipynęs – tai nėra lengva. Kartais diskutuojame iki išsekimo. Bet tuo pačiu visos suprantame, kad tokia yra mūsų kūrinių specifika – būtent skirtingų veiklų ir požiūrių persipynimas yra tai, kas kūrybiniame procese ir veikia stipriausiai: gana daug viena kitai leidžiame kištis į savo sritį, tuo pačiu tai skatina daug diskutuoti. Toks yra kelias į rezultatą, kuris tenkina visas.
V.G.: Kūryboje neabejotinai dalyvauja mūsų visų ląstelės – tikrai nebūna taip, kad parašau libretą, perduodu Linai ir Rugilei ir viskas. Siunčiu jo gabaliukus, Rugilė komentuoja, Lina iš karto kuria muziką, visos kartu tuomet diskutuojame, ginčijamės – kūrybinis procesas vyksta paraleliai. Būtent todėl, kurdamos operą „Saulė ir jūra“ pagalvojome, kad būtų protinga strategija mums visoms kartu išvykti į kūrybinę rezidenciją, kurioje ne tik gautume stipendiją, bet ir fiziškai turėtume sąlygas būti ilgesnį laiką kartu, nes dėl savo kitų kūrybinių reikalų gausos esame išsibarsčiusios erdvėje.
– Abi jūsų operos pripažinimo ir dėmesio susilaukė ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – su jomis keliavote išties nemažai. Ar tikėjotės sulaukti tokios sėkmės?
R.B.: Apie sėkmę ar tolimesnį operos gyvenimą kūrybiniame procese tikrai negalvojome, tad nieko ir nesitikėjome. Ir nors po premjeros sulaukėme daugybės teigiamų įvertinimų, gerus du metus opera nebuvo rodyta visai. Bandėme ją siūlyti įvairiuose kontekstuose, bet prasiskinti kelią nebuvo lengva.
L.L.: Kol negavome tarptautinio pripažinimo, neradome būdo kaip išjudėti iš nulinio taško. Tik po to, kai pelnėme keletą apdovanojimų, toji sėkmės ruletė ėmė suktis savaime.
V.G.: „Geros dienos!“ libretas dabar jau yra išverstas turbūt į devynias kalbas. Prieš keletą metų ją labai intensyviai rodėme ne tik Europoje: aplankėme dešimtį Prancūzijos festivalių, rodėmės Italijoje, Portugalijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Šanchajuje, Niujorke, Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje.
– Ypatingos sėkmės sulaukė ir opera „Saulė ir jūra“, kuri pavasarį prasidėsiančioje 58-ojoje Venecijos bienalėje buvo išrinkta atstovauti Lietuvai. Ką slepia šis žaismingas pavadinimas?
R.B.: Tai pliažo situacija, kurioje poilsiautojai deginasi ir dainuoja. Arijos yra įvairios – liūdnos ir linksmos, persipinančios su chorais. Kiekviena jų atskirai atrodo tarsi atsitiktiniai pokalbiai ar pamąstymai, tačiau jeigu žiūrėtume į visumą – susidaro yrančios žemės paveikslas. Pirminė mintis buvo išvesti paralelę tarp trapių žmonių kūnų ir žemės – tarsi bendro visų mūsų kūno - laikinumo. Atsispyrėme nuo vaizdinio, kuris žiūrovams matosi iš viršaus – vėliau jis užsipildė turiniu, atsirado ekologinis operos naratyvas.
V.G.: Operos „Geros dienos!“ ir „Saulė ir jūra“ tarpusavyje rimuojasi: pirmoji nėra vien tik apie kasininkes ir jų vargus – pabrėžėme vartojimą kaip mūsų kasdienybės reiškinį. „Saulė ir jūra“ tęsia šią temą, tik vartojimo momentas čia matomas kiek kitu kampu – kalbama apie žemės resursų eikvojimą, ekologines problemas.
– Regis, ekologinė tema, kuri čia pateikiama lengvai ir pagaviai, netgi kiek ironiškai, jums labai svarbi. Galbūt ji vienaip ar kitaip atliepia ir jūsų asmenines nuostatas?
L.L.: Iš tiesų, šiek tiek dvejojome, ar tikrai norime eiti šiuo keliu, nes klimato kaitos tema pastaruoju metu yra eskaluojama labai garsiai, tad nesinorėjo pakliūti į deklaratyvų socialinį meno perteikimą. Po ilgų diskusijų nusprendėme, kad galime (ir norime) sau leisti apie tai kalbėti, bet mūsų kūrinys neturės didaktinio tono - nepateiksime atsakymų. Buvo svarbu sukurti tam tikrą stebėjimo rakursą, iš kurio galėtume stebėti patys save.
– Žiūrovai operą stebi iš viršaus, tad visi vokalistai dainuoja atsigulę. Ar nesiskundžia – juk dainuoti atsigulus sunku?
V.G.: Vieni skundžiasi, kiti sako, kad jiems patogu, nors tai tarsi ir prieštarauja fizikai. Kai kurie po nugara prisideda daug pagalvių, kad būtų labiau sėdimoje padėtyje, tačiau tuomet iškyla kita problema – iš viršaus atrodo tarsi sėdintys.
L.L.: Esu sutikusi dainininkų, kurie praktikuojasi dainuoti atsigulę, nes tai neva praplečia jų technikos galimybes – sako, jog atsvaros taško pasikeitimas jiems tik į naudą, tačiau tokių - mažuma. Suprantama, kuo atlikėjai yra didesni profesionalai, tuo jie nori geriau pasirodyti, tad su mumis dirbti jiems yra gana didelis iššūkis – mes į daug ką žiūrime iš kito taško ir nebūtinai paisome taisyklių, kurios padėtų geriau skambėti balsui. Manau, jog perfekcionistams, kurie yra įpratę prie tam tikro savo balso skambesio ar prie tam tikrų klasikinių technikų, įvykdyti mūsų keliamus reikalavimus nėra taip paprasta. Dažnai prašome pamiršti klasikinėje mokykloje išmoktas taisykles.
– Solistai, atlikdami šiuolaikinę muziką dažnai skundžiasi, kad kompozitoriai neatsižvelgia ne tik į jų balso tipą, bet net ir technines galimybes. Koks yra jūsų požiūris į šiuos parametrus?
L.L.: O štai į balso tipus visuomet atsižvelgiame – pati mūsų operų koncepcija tarsi ir diktuoja tokį požiūrį: taikomės prie duotybių, nes jos ir inspiruoja daugelio personažų atsiradimą. Pavyzdžiui, vienas mūsų atsirinktas bosas pasufleravo darboholiko personažą, tad arija buvo sukurta ne tik atitinkamam balso tipui, bet konkrečiam žmogui. Norime, kad žmonės, atlikdami savo numerius, jaustųsi savimi, tad į balso diapazoną atsižvelgti būtina.
R.B.: Būtent nuo to ir atsispiriame, todėl atrankose ir prašome dainuoti mėgstamą dainą, kuri natūraliai įkvepia konkretiems žmonėms kurtų arijų melodinius vingius. Per repeticijas sukuriame situacijas, kuriose solistai gali veikti natūraliai, būti savimi. Stebėdamos filtruojame, kokios yra konkrečių žmonių savybės, kurie jų veiksmai ar judesiai atrodo įdomūs, tad abiejų operų režisūroje tikrai gana ryškus dokumentinis priėjimas.
L.L.: Bet tuo pačiu ir poetinis - juk Vaiva nedaro interviu su atlikėjais tam, kad parašytų libretą. Visas kūrybinis procesas yra pagrįstas jutiminiu principu.
– Venecijos bienalėje bus eksponuojamas angliškas „Saulės ir jūros“ variantas. Kuo jis bus kitoks nuo lietuviškojo? Juk neužtenka vien tik išversti libretą...
L.L.: Taip, į anglišką „Saulės ir jūros“ versiją iš esmės žiūrime kaip į naują darbą – net pavadinimas keičiasi: „Saulė ir jūra: Marina“. Žodis „Marina“ atsiranda todėl, kad operos/Lietuvos paviljono lokacija Venecijoje taps karinis jūrų laivynas, mums suteiksiantis patalpas. Įdomu, jog ši teritorija buvo uždara, tad „Saulės ir jūros“ eksponavimas šioje teritorijoje bus svarbus įvykis ne tik mums, bet ir pačiai Venecijai – publika galės patekti į dar nepažintas erdves.
R.B.: Ilgai ieškojome tokios architektūros, kurioje žiūrovai galėtų stebėti vaizdą iš viršaus nestatant įvairių pastolių – norėjome, kad erdvė pati leistų išsipildyti kūriniui reikalingoje situacijoje. Bet pasirodo, jog Venecijoje tokią erdvę rasti nėra taip paprasta.
V.G.: Keičiasi ir kalba – Rimas Užgiris į anglų kalbą išvertė libretą. Anglų kalba labai tinka pačiam kūriniui konceptualiai, nes tokiu būdu pabrėžiamas globalumo aspektas. Lina naujai kalbai adaptavo, kone perrašė, visą partitūrą. Beje, paviljonas vyks iki rudens: neturime galimybės fiziškai ir finansiškai išlaikyti lietuvių atlikėjų Venecijoje visą tą laiką, todėl įvesime tam tikrą rotaciją. Venecijoje atlikome vietinių dainininkų atranką, perklausėme apie šimtą žmonių. Jie vėliau įsilies į procesą, perims personažų estafetę. Toks kultūrinis mišinys irgi pabrėžia operai aktualią globalumo idėją.
– Ką jums pačioms reiškia faktas, kad „Saulė ir jūra“ buvo atrinkta atstovauti Lietuvai tokiame rimamte renginyje – Venecijos bienalėje?
R.B.: Tai mums reiškia labai daug. Venecijos bienalėje „Saulė ir jūra“ bus eksponuojama vizualiųjų menų kontekste, kas operai nėra įprasta. Kita vertus, šis mūsų darbas išties yra labai vizualus, bet tuo pačiu turi ir visus kitus parametrus – garsinį ir literatūrinį, kurie šiuolaikinio meno kontekste skambės kitaip nei skamba teatro festivaliuose. „Saulė ir jūra“ taps tęstine instaliacija su gyvais žmonėmis.
L.L.: Kita vertus, performanso paviljonas yra gana rimtas iššūkis įvairiais aspektais – ne tik mums, bet ir Lietuvos paviljoną Venecijos bienalėje pristančiai Lietuvos kultūros tarybai ir Kultūros ministerijai, o taip pat ir mūsų prodiuseriams Nidos meno kolonijai. Iki galutinio taško Venecijos bienalėje turime dar beveik tris mėnesius, tačiau priešakyje dar nemažai darbų, kurių palydovas – lėšų stygius. Dar niekuomet Lietuvos paviljone pristatomame kūrinyje nedalyvavo tiek daug gyvų atlikėjų, o tai kainuoja labai brangiai. Lietuvos kultūros taryba yra pagrindinis projekto finansuotojas, tačiau dalį lėšų turime rasti pačios. Todėl aktyviai ieškome rėmėjų, o netrukus startuos sutelktinio finansavimo kampanija: kiekvienas, tikintis mūsų projektu, galės nors ir nedidele suma prisidėti prie Lietuvos paviljono sėkmės. Tai, kaip kūrinys atrodys Venecijoje, priklausys nuo žmonių dosnumo.
– Venecijos bienalėje pirmą kartą Lietuvai atstovaus išimtinai moteriškas kolektyvas. O ir jūsų kūryboje nesunkiai galima užčiuopti tam tikrų moteriškumo momentų – kad ir lengvas ir subtilus sudėtingų socialinių temų pateikimas. Ką jums pačios kūryboje reiškia buvimas moterimi?
L.L.: Nežinau, ar tai tikrai galima vadinti moterišku priėjimu prie kūrybos, bet būdama moteris savaip žiūriu į kai kuriuos praktinius dalykus – kad ir kolobaracinio darbo procese atsisakydama tam tikrų hierarchinių darbo principų. Pas mus į repeticijas žmonės dažnai ateina su vaikais ar anūkais, kuriuos – kaip, beje, ir savo vaikus – vienaip ar kitaip įtraukiame į darbo procesą. Kadangi pati esu moteris su trimis vaikais, man puikiai pažįstamos situacijos, kuomet norėdama išlikti aktyvia savo profesinėje veikloje turėdavau keliauti su kūdikias ar vaikais, ieškoti jiems auklių, mokėti už lėktuvo bilietus, viešbučių kambarius. Deja, ypatingų sąlygų su mumis dirbančioms moterims pasiūlyti negalime, bet iš panašių mano pačios potyrių ateina tam tikras jautrumas ir supratingumas. Beje, ir mūsų kolektyvo branduolys yra moteriškas: prie Venecijos bienalės dirba prodiuserė Rasa Antanavičiūtė - Nidos meno kolonijos direktorė ir Lucia Pietroiusti - viena iš Serpentino galerijos Londone kuratorių. Paviljono dizainą kuria Goda Budvytytė, kuri, beje, taip pat yra kilusi iš Kauno.
Galimybė tapti projekto dalimi
Prie Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje sėkmės galima prisidėti skiriant finansinę paramą:
Vilniaus dailės akademija
Įmonės kodas 111950439
AB Swedbank
A. s. LT09 7300 0100 9509 4329
Mokėjimo paskirtis:
Parama Lietuvos paviljonui Venecijoje 2019
