„Ore“ rengėjai atviri: kad žiūrovai išvystų kvapą gniaužiantį M. Mikutavičiaus šou, teko rimtai pasukti galvas, išspręsti daugybę netradicinių techninių problemų, įveikti aukščio baimę ir net pergudrauti fizikos dėsnius. Rezultatas – beveik dviejų valandų geriausios Marijono muzikos ir naujausių technologijų šou, kuris išties pakylėja virš realybės. 

Daugiau nei šimto žmonių komanda dirbo beveik metus, kad iš pirmo žvilgsnio beprotiška „Ore“ idėja taptu kūnu. Pasak M. Mikutavičiaus, mintį pakelti koncertą į orą jis pasitiko su džiaugsmu, nors ir suprato, kad laukia didžiulis sceninis išbandymas ir sudėtingiausias šou jo gyvenime. Nepaprastas ne tik techniškai, bet ir morališkai.

Kilti į orą su visa trijų modulių scena, leistis iš palubės grojant fortepijonu, naviguoti tarp trijų judančių scenų ir savo padėtį nuolat keičiančių gigantiškų ekranų, dainuoti, bendrauti su publika ir atrodyti taip nerūpestingai tarsi vaikštinėtum po parką – reikia maksimalaus sceninio pasitikėjimo savimi. Marijonas – vienas iš labai nedaugelio, kuris galėjo tai padaryti, nors prisipažino – jaudulys prieš išėjimą į „Ore“ sceną yra daug didesnis nei įprastai.

„Atkreipkit dėmesį, kad dabar jūs esate labai aukštai, maždaug kaip atvirame penkto-šešto aukšto balkone. Nepamirškite to nė sekundei“, – per „Ore“ repeticiją į 18 metrų aukštį pakilusius Marijoną ir jo muzikantus instruktavo koncerto režisierius ir „Ore“ koncepcijos autorius Dalius Abaris.

Išties, šiame koncerte visi mobiliose scenose esantys muzikantai turėjo būti daug įdėmesni nei įprastai. Dėl plieskiančių prožektorių nuo scenos matyti aplinką visada labai sudėtinga. Dažnai jautiesi esąs ryškioje baltoje šviesoje, o aplink – tik neįžvelgiama tamsa. Tūkstančius į tave nukreiptų akių gali tik įsivaizduoti, nes žiūrovų ir salės nematai.

Pradėję kilti į viršų, muzikantai galėjo tik nujausti, kokiame aukštyje jie jau yra. „Tai, kad nelabai matydavau, kiek aukštai virš žemės esu, buvo palengvėjimas. Turiu nemenką aukščio baimę ir teko padirbėti su savimi, kad ją įveikčiau. Kai pajusdavau, kad pagrindas po kojomis darosi nestabilus ir scena lengvai siūbuoja, suprasdavau, kad kylame“, – sakė Marijono grupės gitaristas Robertas Semeniukas.

Marijonas sakė, kad jam aukščio baimė – svetimas dalykas. Todėl žiūrovai tik aikčiojo, stebėdami, kaip lengvai jis atsisėsdavo ant aukščiausiai pakilusios scenos krašto, arba tik viena ranka laikydamasis metalinės konstrukcijos iš tiesų pakibdavo ore. Tačiau, kaip pats prisipažino, sudėtingiausia buvo ne tai. Labiausiai mobilizuoti save reikėjo tuo metu, kai per labai trumpą laiką turėjo išnykti nuo vienos scenos ir atsirasti kitoje. Tai, kas žiūrovams atrodė kaip dar vienas magiškas „Ore“ triukas, iš tiesų pareikalavo ne tik greitos dainininko reakcijos, bet ir gero fizinio pasirengimo bei iki sekundžių suderinto komandinio darbo.

„Ore“ šou ne tik itin efektingas akiai, bet ir itin dinamiškas muzikaliai. Programa sudėliota taip išmaniai, kad visos dainos tarsi susilieja į plazmišką visumą: tai melancholiškai virpančią per „Balintas sienas“, tai ugnies kriokliu garmančią per „Geriausius vakarus“ ir galų gale su sprogstančia jėga viską vainikuojančiais „Trimis milijonais“.

Prieš ketverius metus surengęs nepamirštamą „3D Show“, Marijonas sakė, kad tai koncertas, kurio efekto jam gyvenime pakartoti nepavyks. Tačiau „Ore“ – gyvas įrodymas, kad „niekada nesakyk niekada“. Tai, kas prieš kelis metus atrodė iš fantastikos srities, jau įvyko Klaipėdoje ir Kaune, beliko tik pakilti į orą sostinėje.

Marijonas Mikutavičius „Ore“ – gruodžio 28 d. Vilniuje, „Siemens“ arenoje.

Daina „Ore“, kurią jau transliuoja populiariausios šalies radijo stotys, buvo įrašyta kartu su jaunu reperiu Niko Barisu.

Vasarišku ritmu alsuojantį kūrinį „Ore“, kuriam jau dabar pranašaujama didelė sėkmė, prodiusavo žymus britų multiinstrumentalistas, prodiuseris, dainininkas ir dainų autorius Jojo Farinella. Geriau žinomas kaip Jojo F, jis padėjo sukurti arba prodiusavo hitais tapusius Dj Ironik, Scorcher, L Marshall ir kitų žinomų atlikėjų kūrinius.

„Šioje dainoje puikiai dera visi trys atlikėjai. Kiekvienas iš jų yra unikalus, todėl dėjau visas pastangas, kad kuo geriau pavyktų atskleisti jų talentus ir savitą stilių, – sako Jojo F. – Tai yra pirmoji mano prodiusuota lietuviška daina, todėl esu labai patenkintas rezultatu“.

Mintis pasiūlyti dainininkėms įrašyti bendrą dainą kilo Niko Barisui. Reperis ir Nombeko Augustė Lietuvoje įrašė dainos demonstracinę versiją, o vėliau nuvyko į Didžiąją Britaniją, kur kartu su Jojo ir Klaudia buvo įrašytas galutinis „Ore“ variantas.

Niko Barisas sako, kad įrašai Didžiojoje Britanijoje jam suteikė daug naujos patirties: „Kuriant ir įrašinėjant dainą „Ore“, užsimezgė puiki pažintis bei nauja draugystė su Klaudia ir Jojo. Kūrinys pakankamai stipriai skiriasi nuo man įprastos kūrybos, tačiau tai tik pradžia. Šiemet kartu su „OpenPlay“ komanda išleisiu ir daugiau skirtingų dainų“.

Debiutinę dainą pristatanti Nombeko Augustė neslepia entuziasto. „Daina „Ore“ man yra ypatinga, nes tai pirmasis viešumą išvydęs muzikinis kūrinys, kurio dalis esu ir aš. Labai ilgai laukiau akimirkos, kai galėsiu pasidalinti savo kūryba, – sakė dainininkė. – Kiekvieną kartą paklausiusi dainos prisimenu, kodėl apskritai pradėjau sieti gyvenimą su muzika. Ji motyvuoja nenustoti kurti ir judėti į priekį“.

Dainininkė Klaudia Keziah dainą lygina su svajone. „Šis kūrinys man lyg noras siekti savo svajonės, – teigia atlikėja. – Nepaisant to, kad mus neretai kažkas stabdo, turime niekada nepasiduoti ir eiti link tikslo, nes jį pasiekę rasime tikrą laimę“.

Reto tirštumo kūrinys

Opera „Pajacai“ pasakoja apie klajojančią komediantų trupę, kurios gyvenimas tragiškai susipina su scenos realybe. Spektaklio repeticijos, anot pastatymo režisieriaus Gedimino Šeduikio, vyksta sklandžiai: „Kol kas viskas gerai, bet darbo daug. Sunkiausia tai, kad „Pajacai“ yra labai koncentruota opera – ji vadinama vieno veiksmo ir pasaulyje paprastai atliekama kaip vientisas kūrinys, be pertraukos, nors joje yra du veiksmai.“

Režisierius minėjo, kad tai reto tirštumo kūrinys: „Operos trukmė nėra didelė, bet per tą laiką įvyksta labai daug. Žiūrovai nejaučia laiko, jiems atrodo, kad spektaklis ilgesnis, nėra įspūdžio, kad kažkas būtų praleista, kad kažko trūksta.“ Efektingą įspūdį palieka ir spektaklyje dalyvaujantys cirko artistai.

G.Šeduikis atkreipė dėmesį ir į tai, kad R.Leoncavallo parašė ne tik „Pajacų“ muziką, bet ir libretą: „Tai retas atvejis, dėl to juntama didelė teksto ir muzikos darna. Ši opera „užkabina“ nuo pirmų sekundžių ir nepaleidžia iki paskutinio akordo, nėra kada atsikvėpti. Man kaip režisieriui tenka sudėtinga užduotis sunerti viską į vientisą pasakojimą, nieko nepraleisti. O siužetas tikrai patrauklus – personažų charakteriai labai įdomūs, skirtingi, dramatiški, daug lyrikos, emocijų. Tai nestandartinė opera – jausmų, kraujo, neapykantos ir aistros koncentratas.“

Spektaklį stato iš naujo

Režisieriaus žodžiais, šie „Pajacai“ nebus aklas, beveik prieš dešimtmetį daugybę žiūrovų Vilniaus kongresų rūmuose sužavėjusios operos pastatymo pakartojimas: „Daug diskutavome su D.Ibelhauptaite ir manome, kad mūsų užduotis ne kopijavimas – tai nebūtų prasminga. Turime derintis prie solistų – visi jie nauji. Įdomu su jais dirbti. Tad, sakyčiau, kad šios operos spektaklį kuriame iš naujo.“

G.Šeduikis negailėjo komplimentų tiek Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistams, tiek svečiams iš užsienio. „Mindaugui Rojui teko labai sudėtingas Tonijo vaidmuo, jo balsas labai jam tinka. Kartu tai didelis iššūkis atlikėjui – personažas daugiasluoksnis, nuo cirko bufonados juokdario iki perversiško, tamsaus, atgrasaus žmogaus. Būtent šis intervalas nuo komedijos iki dramos ir yra sudėtingas. Manau, kad tai bus svarbus vaidmuo jo karjeroje“, – dalijosi mintimis režisierius.

Su kviestiniais solistais

Iš Čilės kilęs pasaulinę šlovę jau spėjęs pelnyti solistas Giancarlo Monsalve atliks pagrindinio operos herojaus Kanijaus vaidmenį. Anot G.Šeduikio, nors „Pajacuose“ jis debiutuos, G.Monsalve yra tobulas savo pietietišku charakteriu, verdančiu krauju ir charizma. „Kaip asmenybė jis šiltas, malonus, o scenoje – bulius gerąja to žodžio prasme. Žiūrovams bus labai įdomu jį stebėti“, – tikino režisierius.

Maskvoje dainuojanti Evgenia Dushina jau pažįstama su „Pajacais“. „Šiuo aspektu jai lengviau nei kitiems, bet pastebėjau, kad ji labai jautri, stengiasi sklandžiai įsilieti į komandą, prisitaikyti prie kitų“, – gyrė režisierius.

Lygiai taip pat teigiamai G.Šeduikis atsiliepė ir apie Klaipėdos muzikinio teatro solistą Aurimą Raulinavičių, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje bei drauge su bohemiečiais dainuojantį Šarūną Šapalą, taip pat kitus, kurie irgi  pasirodys „Pajacuose“.

R.Leoncavallo opera „Pajacai“ – vienas iš pagrindinių Klaipėdos muzikinio teatro rengiamo XX festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ akcentų. Jos premjera – rugpjūčio 3 ir 4 dienomis Palangos koncertų salėje.

Iš Valensijos Ispanijoje į Rumunijos sostinę Bukareštą skridusiame „Wizz Air“ lėktuve pradėjo gimdyti viena keleivė, kuri iškart po to, kai lėktuvas nutūpė, jame pagimdė berniuką, trečiadienį pranešė oro bendrovė.

Moteris paprašė įgulos pagalbos kelios minutės prieš nusileidimą Bukarešte šį antradienį, sakoma didžiausios Rytų Europoje pigių skrydžių bendrovės pareiškime.

„Tupiant ir važiuojant prie terminalo keleivei galinėje lėktuvo eilėje padėjo vienas įgulos narys ir gydytojas, kuris skrido tuo pačiu lėktuvu“, - sakoma pareiškime.

„Motiną ir naujagimį pasitiko oro uosto greitoji pagalba, jie buvo nuvežti į ligoninę. Mes labai didžiuojamės savo įgula, kuri profesionaliai ir rūpestingai susidorojo su šia situacija“, - sakė bendrovė.

„Wizz Air“ nenurodė tos keleivės pilietybės ir amžiaus.

„Nors šiai motinai ir jos naujagimiui, kaip atrodo, viskas gerai, mes raginame visas mūsų nėščiąsias nerizikuoti savo gerove ir neslėpti savo nėštumo“, - pridūrė kompanija.

Keleivės turi pateikti gydytojo pažymą, jei keliauja po 28-osios nėštumo savaitės, ir negali skristi po 34-osios nėštumo savaitės, nurodė bendrovė.

Rugpjūčio mėnesį 39 metų marokietė „Royal Air Maroc“ lėktuve, skridusiame iš Kasablankos į Italijos Bolonės miestą, pagimdė vos kelios minutės prieš nenumatytą nusileidimą Barselonos oro uoste.

Budapešte įsikūrusios „Wizz Air“ lėktuvai skraido daugiau kaip 280-čia reisų Europoje ir turi 45 lėktuvus „Airbus“.

Viena Prancūzijos orlaivių kompanija siūlo neįprastą pramogą – galimybę į pilis netoli sostinės Paryžiaus pažvelgti iš dirižablio.

Penkių aukštų namo dydžio dirižablis tykiai sklendžia virš šiaurės Prancūzijos – toks vaizdas tikriausiai nelabai įprastas. Tačiau nuo šiol tokia pramoga prieinama kiekvienam pasiryžusiam už tai sumokėti: valandos trukmės skrydis virš Versalio rūmų ir pilių netoli Prancūzijos sostinės Paryžiaus kainuoja 450 eurų.

Dirižablyje telpa 12 keleivių. Maždaug 60–80-ies kilometrų per valandą greičiu sklendžiantį orlaivį valdo du pilotai.

„Tai visai kitoks jausmas, nei skrydis įprastu lėktuvu: skrendame daug lėčiau ir žemiau. Kylant ir leidžiantis orlaivis panašesnis į sraigtasparnį, o valdyti jį reikia lyg laivą“, – pasakoja pilotė Kate Bord.

Skrydžiai virš paties Paryžiaus griežtai draudžiami, tad dirižablis sklando netoli Paryžiaus – akyli keleiviai gerai įsižiūrėję horizonte gali pastebėti Eifelio bokšto kontūrus.

Daug laiko praėjo nuo tada, kai netoli Niujorko 1937-aisiais dirižablis užsidegė ir žuvo 36 žmonės. Šiuolaikiniai vadinamieji „cepelinai“ gerokai saugesni – jie užpildomi inertinėmis helio dujomis, ne tokiomis pavojingomis kaip anksčiau tam naudotas vandenilis.

Pilotė teigia, kad dirižablis – saugiausia oro transporto priemonė.

„Dujos inertiškos, skrendame lėtai, todėl jeigu ir kristume, viskas vyktų labai sulėtintai“, – tikina K. Bord.

Kompanijos atstovai teigia, kad orlaiviu, talpinančiu 8,5 tūkst. kubinių metrų helio dujų ir sunaudojančiu 50 litrų degalų per valandą, jie siūlo ekologišką ir tylų būdą pasiskraidyti.