– Lietuvos siekiamybė, kalbant apie ŽIV infekciją, yra 95 proc. susekamumo, gydymo ir išgydymo. Bet situacija nėra tokia, kokie yra planai. Kokia yra situacija?
– Iš tiesų mes turime tokius rodiklius ir siekiame šiuo nauju ŽIV ir lytiškai plintančių infekcijų planu šiuos jūsų paminėtus rodiklius pasiekti.
– Sergančiųjų yra Lietuvoje apie 4 tūkst. Pusė jų nesigydo. Ar visuomenės nuogąstavimai pagrįsti dėl galimybės užsikrėsti, platinti šitą infekciją?
– Manau, čia yra kelios priežastys, kodėl tas rodiklis toks žemas. Tikrai tiesa, kad didžiausia dalis užsikrėtusių žmonių yra socialiai pažeisti asmenys. Mes kalbam apie švirkščiamų narkotikų vartotojus, kurie turi ne tik sveikatos, bet ir socialines problemas. Vadinasi, pirmas žingsnis – sutvarkyti jų socialinius reikalus. Jie neturi įgūdžių rūpintis savo sveikata, tai yra problema. Jie yra tokie patys asmenys, kaip ir likusi visuomenė. Tiesiog yra darbuotojų ir įstaigų, kurios stengiasi padidinti jų sąmoningumą ir įrodyti, kodėl yra svarbu vartoti vaistus. O galbūt ateityje išgydysim ir jų priklausomybę nuo narkotikų ir liks prižiūrėti tik lėtinę ŽIV ligą.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Kitaip tariant, tie mitai ir baimės, kad tai labai plintanti infekcija, nepagydoma yra nepagrįsti?
– Tai yra mitai. Kitos priežastys, kodėl galbūt yra toks mažas besigydančių asmenų rodiklis yra tai, kad dar vis visuomenėje vyrauja mitai, jog ŽIV infekcija ligos pradžioje neturi jokių simptomų. Jeigu nėra simptomų, kodėl aš ją turiu gydyti? Ligos pradžioje – ne tai, kad keli mėnesiai, kalbam galbūt apie kelis metus – nėra jokių simptomų, kodėl aš turiu vartoti vaistus? Ir dar yra galbūt trečia priežastis, vyraujantys mitai ir stigma – jau pats žodis ŽIV ar AIDS visuomenėje sukelia tam tikrą baimę. Kad tai yra mirtina liga, kad greitai mirsiu, tai kam tada pradėti gydytis? Tai va su visomis šitomis priežastimis ŽIV LPI plane yra numatyta daug priemonių.
Ligos pradžioje – ne tai, kad keli mėnesiai, kalbam galbūt apie kelis metus – nėra jokių simptomų, kodėl aš turiu vartoti vaistus?
– Kokios jos? Kokie pirmi realūs žingsniai?
– Būtina šviesti visuomenę, informuoti apie ŽIV ligos gydymo svarbą, apie tai, kad gydymas yra ir jis skiriamas visiems.
– Kaip padaryti, kad jie eitų tikrintis sveikatos?
– Lietuvoje yra tam tikri vadinami žemo slenksčio kabinetai, kuriuose lankosi minėta tikslinė grupė. Ten esantys puikūs specialistai dirba, kalba su jais, stengiasi, sprendžia visas minėtas socialines problemas, net palydi iki gydytojo. Tuo labiau jie gauna kaip ir sveikatos draudimą, nes asmenys su ŽIV infekcija yra draudžiami. Tuo labiau, kad gydymas yra nemokamas. Galbūt jie bijo ir to, kad jiems reikės mokėti už gydymą. Visą tą informaciją suteikia tiek žemo slenksčio kabinetai, tiek galbūt besigydantys dėl savo priklausomybės.
– Na, guodžia tai, kad sergančiųjų ŽIV mažėja. Bet yra kiti duomenys, kad daugėja lytiškai plintančių ligų.
– Didėjantis chlamidiozės sergamumas kartu rodo ir gerą išaiškinimą. Vadinasi, mes surandame tuos pacientus, juos gydome. O gydymas yra prevencija. Antras dalykas, ką visada priminsime, kad nesaugių lytinių santykių metu būtina naudoti apsaugos priemones. Dar pridėčiau, jog reikia vengti atsitiktinių lytinių santykių, turėti nuolatinį lytinį partnerį ir tokiu būdu mes išvengsim lytiškai plintančių infekcijų.
