Popietę eisena pėsčiomis iš Rūdninkų aikštės patraukė į Vilniaus geležinkelio stotį, iš kurios dviem traukiniais toliau vyko prie miesto pakraštyje esančio Panerių memorialo – vietos, kur Antrojo pasaulinio karo metais buvo nužudyta 50-70 tūkst. žydų.
Minėjime šalies politikai, diplomatai, žydų bendruomenės atstovai ir kiti susirinkusieji ragino nepamiršti istorijos pamokų, prisiminti žydų vaidmenį formuojant Lietuvos sostinės veidą, atkreipti dėmesį į atgimstantį antisemitizmą.
V. Benkunskas: sugriautas Vilniaus išskirtinumas
Vilniaus meras Valdas Benkunskas pabrėžė, kad prabėgę dešimtmečiai „niekada neištrins tos didelės ir skausmingos žaizdos, kuri čia yra įvykusi“.
„Holokaustas negailestingai sutrypė kas trečio Vilniaus gyventojo likimą. Šiandien tik galime įsivaizduoti, kaip būtų atrodęs miestas, jei prie jo kūrimo būtų prisidėję 50 tūkst. Lietuvos žydų. Šiaurės Jeruzalė – Vilnius buvo išskirtinis miestas dėl savo įvairialypės tautybės žmonių rato, šis žiaurus Holokaustas sugriovė mūsų išskirtinumą. Bet nepaisant to, šiandien minime ir sakome: „Niekada nepamiršime“, – Rūdninkų aikštėje susirinkusiems žmonėms sakė meras.
Holokaustas negailestingai sutrypė kas trečio Vilniaus gyventojo likimą.
Šios aikštės praeivius pasitiko stendų alėja su pažymėtu keliu į masinių žudynių vietą Paneriuose, kuriuo žydai likviduojant Vilniaus getą buvo varomi į paskutinę savo kelionę. Iš viso Lietuvoje yra daugiau nei 200 tokių vietų.
Anot V. Benkunsko, šiuos vaizdus matė paskutinis Vilniaus geto kalinys, tikėjęs šviesia Vilniaus ateitimi ir ją kūręs.
„Suprantu, kad atmintis skauda, nuolat prisiminti tą didelę žaizdą yra be galo sunku. Bet tik taip galime užtikrinti, (...) kad ateityje ir ateities kartoms tai niekada nepasikartos. Toks yra mūsų kartos tikslas, toks tebūnie ir ateities kartų“, – kalbėjo Vilniaus meras.
„Precedento neturintis reiškinys“
Renginyje dalyvavo „Gyvųjų maršo“ organizacijos vykdomasis direktorius Michelis Gourary, Izraelio, Vokietijos, Lenkijos kitų šalių ambasadoriai ir diplomatai.
„Tūkstančiai žmonių mirė nuo bado, šalčio, ligų ir perpildymo. Fizinis išgyvenimas buvo pagrindinis getų gyventojų tikslas“, – kalbėjo M. Gourary.
Jis teigė, kad ginkluotą pasipriešinimą galėjo rinktis nedaug žydų, daugiausia fiziškai pajėgūs jaunuoliai.
„Žydams trūko karinio pasirengimo. Ginklų buvo nedaug, jų buvo galima įsigyti tik labai sunkiai ir už didžiulius pinigus“, – kalbėjo „Gyvųjų maršo“ vadovas.
Vis dėlto jis pabrėžė, kad žydų ginkluoto pasipriešinimo judėjimas Holokausto metu buvo „precedento neturintis reiškinys“.
Aikštėje kalbėjęs parlamentaras Emanuelis Zingeris paragino sostinės valdžią pervadinti kelias Vilniaus gatves žydų rezistencijos dalyvių, siekusių pasipriešinti naciams, garbei.
„Jie taip pat yra lietuvių tautos, ne tik žydų tautos herojai“, – sakė Seimo narys.
Premjerė kvietė neprarasti budrumo
Minėjime Paneriuose dalyvavusi premjerė Ingrida Šimonytė teigė, kad šioje vietoje vyko „genocido siaubas“, kai neapykantos ir netolerancijos jėgos „žiauriai atėmė tūkstančius nekaltų žydų, lenkų, romų ir kitų tautybių žmonių gyvybių“.
Ji ragino prisiminti tiek čia žuvusius, kurių viltys ir svajonės buvo prarastos, tiek pagerbti išgyvenusius šią tragediją, kurie likusį gyvenimą ne6asi „siaubingą prisiminimų svorį ir išbandymų randus“.
Ministrė pirmininkė taip pat ragino pagerbti žydų gelbėtojų drąsą.
„Tai ypač aktualu dabar, nes tokius žiaurius, istoriją kartojančius sprendimus priima Ukrainos žmones žudantis, siaubingą karą prieš nekaltus žmones, prieš Vakarų demokratiją pradėjęs Putinas. Tai skaudus signalas, kad negalime prarasti budrumo ir turime kasdien savo pasirinkimais, veiksmais ir žodžiais kovoti už žmogiškumą ir neleisti neapykantos bei godumo daigams vešėti“, – sakė premjerė.
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, savo kalboje cituodama Holokaustą išgyvenusių rašytojų mintis, akcentavo, kad abejingumas yra pavojingesnis už pyktį.
Pasak jos, tai aktualu ir kalbant apie šių dienų antisemitizmą, nes jis yra „diagnozė gilesnės ligos, kuri gali atsisukti prieš bet kurią grupę, mažumą ar socialinį sluoksnį“.
„Kai susiduriame su skaudžia istorija, svarbiausia nelikti abejingais: abejingumas nužudo empatiją, atjautą, sugebėjimą įžvelgti kitame žmogiškumą, todėl išdavystės ir žudynės iš esmės nenutrūksta. Ir tik laiko klausimas, kada jos palies mus pačius“, – sakė Seimo pirmininkė.
„Kai susiduriame su sąmoningu neapykantos kurstymu, ksenofobija, keliančiu galvą antisemitizmu, būti stebėtoju, nepasirinkti pusės, yra pasyvus moralinis nusikaltimas, labai dažnai atvedantis prie kriminalinio nusikaltimo“, – pridūrė ji.
Vokietijos ambasadorius: jaučiu skausmą ir gėdą
Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Cornelius Zimmermannas (Kornelijus Cimermanas) sakė jaučiantis „gilų liūdesį, skausmą ir gėdą“ stovėdamas prie duobių, kur buvo nužudyta ir sumesta dešimtys tūkstančių žydų kilmės lietuvių.
„Mes gedime nužudytų Lietuvos žmonių – jaunų ir senų, vyrų ir moterų, turtingų ir neturtingų, kurie buvo sistemiškai nužudyti tik dėl to, kad buvo žydai. Šį neatleistiną nusikaltimą žmoniškumui sugalvojo ir planingai organizavo Vokietija – šalis, kuriai aš atstovauju“, – kalbėjo ambasadorius.
Jis pabrėžė Vokietijos „istorinę atsakomybę“ už Holokaustą sakydamas, kad ji liks „šiandien ir visados“.
„Istorija mums davė užduotį rūpintis tiek išlikusiais, tiek mirusiais (...). Svarbiausia Vokietijos istorijos pamoka, kaip sakė Vokietijos prezidentas, yra „daugiau niekada“, – tvirtino Vokietijos diplomatas.
Izraelio ambasadorė Lietuvoje Hadas Wittenberg Silverstein (Hadas Vitenberg Silverstain) pabrėžė, kad minint Panerių tragediją būtina pagerbti ir Lietuvos žydų „išlikimo ir atsparumo dvasią“.
Ambasadorė dėkojo Lietuvos Vyriausybei ir parlamentui už „atsidavimą ir dedamas pastangas išsaugant Holokausto aukų atminimą“, tačiau apgailestavo, jog Lietuvoje vis dar yra paminklų, kuriais pagerbiami „nacionaliniai aktyvistai, prisidėję prie žydų persekiojimo“.
„Švietimas yra pats galingiausias ginklas siekiant užtikrinti, kad ateities kartos suprastų Holokausto reikšmę ir vaidmenį formuojant istoriją (...). „Niekada daugiau“ prasideda klasėse, ir mes skatiname pastangas, kad Lietuvos moksleiviai turėtų prieigą prie suprantamos ir tikslios informacijos apie šią skausmingą istorijos dalį“, – kalbėjo ambasadorė.
Išvengė mirties per atsitiktinumą
Devora Rosenzweig (Devora Rozencvaig), viena iš keliolikos išgyvenusiųjų Panerių tragediją, į šią vietą po 80-ies metų atvyko su dviem iš septynių savo anūkų – Dana ir Ido.
Jai pačiai tebuvo dveji, kuomet su šeima buvo atvežta į šią žudynių vietą su mama, tėvu bei tuomet šešerių broliu.
D. Rosenzweig BNS pasakojo, jog likviduojant getą 1943-ųjų rugsėjį, šeimą naciai kartu su kitais pasmerktaisiais išlaipino iš traukinių Panerių stotyje.
Tėvai, pasinaudoję proga, spruko tarp vagonų į mišką, tačiau vokiečiai juos pamatė ir ėmė šaudyti.
„Mano tėvas ir brolis buvo nužudyti. Mano mama, nešina manimi, toliau bėgo į mišką. Ji parkrito, pridengdama mane savo kūnu. Vokiečiai manė, kad mus nužudė, tad liovėsi šaudę. Mes išgyvenome“, – pasakojo moteris.
Pasak D. Rozenzweig, mama su ja klaidžiojo miškuose kelis mėnesius, kęsdama šaltį, alkį, nuolatiniame pavojuje, kol surado prieglobstį jai, o vėliau – ir sau pačiai.
„Mes išgyvenome tik dėl žmonių, kurie neprarado savo humanizmo – gerų žmonių, pasaulio teisuolių“, – teigė D. Rozenzweig.
„Prisiminkime istorijos pamokas, siekime sukurti pasaulį, kuriame tokių baisybių daugiau niekada nenutiktų“, – sakė ji.
Atvyksta kasmet
Kėdainių „Šviesiosios“ gimnazijos vienuoliktokas Tautvydas Jasinskas, į minėjimą Paneriuose atvykęs su „Ryto“ gimnazijos moksleiviais, sakė, kad domėdamasis politika ir istorija supranta, jog pastaroji kartojasi.
„Reikia nepamiršti tokių įvykių, kad istorija nepasikartotų ir neturėtumėme daugiau tokių minėjimų, nes pasaulyje turime daug skaudžių įvykių – geriau būtų, kad jų nedaugėtų. O kai vokiečiai ėmė persekioti žydus, daug kas pareiškė, kad Vokietijoje gyvenimas suprastės. Tas pats nutiko ir Lietuvoje. Žydai buvo išsilavinę žmonės, inteligentija Lietuvoje būtų daug daugiau pasiekusi“, – sakė jis.
45-erių mokytoja Arūnė Vaičiūnaitė-Liauškinienė iš Marijampolės sako kasmet čia atvykstanti viena ar su moksleiviais, nes siekia „užsiauginti žmones, kurie sąmoningai mąsto“.
„Svarbu, kad istorija liktų gyva, ne tik statistiniai skaičiai ar vadovėlio tekstas (...). Aš už istoriją, kuri mažai keičiama, už istorinius faktus. Ką sakau savo vaikams: kai yra karas, kiekviena tauta turi savo didvyrius ir turi savo šunsnukius. Tam, kad galėtų vertinti situaciją, turi žinoti abi puses“, – BNS kalbėjo ji.
Pilietinę inciatyvą „Atminties kelias“ inicijuoja Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Renginys Vilniuje organizuojamas bendradarbiaujant su Tarptautine Gyvųjų maršo organizaciją.
Tarptautinės komisijos tyrimų duomenimis, dabartinėje Lietuvos teritorijoje iš maždaug 220 tūkst. iki karo gyvenusių žydų per Holokaustą sunaikinta apie 200 tūkstančių.
Vilniaus senamiestyje 1941 metų rugsėjo 6 dieną buvo įkurtas žydų getas. Per visą geto egzitavimo laikotarpį jame buvo kalinta beveik 40 tūkst. žmonių. Getas likviduotas 1943-ųjų rugsėjo 23 dieną. Šią dieną minimas Lietuvos žydų genocido aukų atminimas.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Vilniuje gyvi liko maždaug du tūkst. žydų.
