Vaizdingoje vietovėje Kauno rajone, kuri laikoma gražiausia vieta aplink Nemuną, karjerus kasanti įmonė kėsinosi į miškingus plotus, norėdama iškirsti medžius ir iš čia išgauti žvyrą.

Po ne vienerius metus trukusių diskusijų ir tarnybų įsikišimo, AAA nusprendė netvirtinti UAB „Rizgonys“ planuojamų darbų, nes rado kitų plotų, kur žvyrą galima kasti neniokojant miško.

„Miškų teritorijoje, jeigu yra neišnaudotų plotų, galima naudoti tuos plotus. Šioje vietoje pagal Miškų įstatymą vykdyti karjero žvyro paėmimo negalima“, – kalbėjo Kauno rajono vicemeras Antanas Nesteckis.

Agentūra rado, kad Kauno rajone yra kone 70 hektarų žemės, kur galima kasti žvyrą ne miške.

„Manau, kad dar ir be valstybinės žemės miškų yra tų teritorijų, kur iškasenos gali būti vystomos ir daromos iš privačių plotų“, – šnekėjo A. Nesteckis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Pakarklės mišką galima kasti tik tuo atveju, jeigu būtų išnaudoti visi ne miške esantys plotai. Visgi šį sprendimą įmonė dar gali skųsti.

„Rizgonių“ direktorius, nekomentavęs žiniasklaidai šios situacijos iki šiol, atsisakė tą daryti ir dabar. Bendruomenė sakė, kad kol kas budrumo nepraranda, nes jau ne pirmas kartas, kai žadama mišką išsaugoti, bet vis kažkas nutinka.

„Arba vėl sugalvos kitoje vietoje, bet tame pačiame plote. Kaip ir pirmą sykį buvo, paėmė vieną plotelį, dabar kitą, gali būt ir trečias plotelis, kodėl gi ne“, – sakė vietos gyventojas Julius Paleckis.

Pasak bendruomenės, ruošiamasi toliau kovoti dėl miško.

„Atliekame tuos veiksmus, kad tą pačią miško grupę grąžintume. Suprantu, kad lieka tikimybė kasti karjerą, bet ji yra tiesiog apsunkinama. Nuo to viskas ir prasideda“, – teigė J. Paleckis.

Kol čia uždrausta mišką naikinti, bendruomenė turi savo planų, ką galima nuveikti išsaugotose teritorijose.

„Reikia kelti vertę, daryti rekreacinius takus. Skleisti informaciją, kad viskas, ką mes sužinojome, kiekvienas sužinotų“, – nurodė vietos gyventojas Adolfas Paleckis.

Pasak girininkų, išsaugoti tūkstančiai medžių – tai palikimas ateities kartoms. Miško sunaikinimas būtų buvęs ir miškininkų pinigų švaistymas, kur į naujus daigynus buvo investuota apie 4 mln. eurų.

„Čia yra ąžuolai, pušys, pušų sėklinė plantacija, kitų medžių bandomieji želdiniai. Esame šalia „Natura 2000“ teritorijos, šalia draustinių teritorijos“, – pasakojo girininkas Kęstutis Markevičius.

Jie sau pinigų pasiimtų labai daug, bet, kaip kolegos paskaičiavo, tai pačiai valstybei jie sumokėtų ženkliai mažiau negu dabar įdėta.

Visgi, negavus leidimo kasti miško, įmonė neteks daug pinigų. Preliminariai apskaičiuota, kad nuostolių patirs ir valstybė – daugiau nei milijoną eurų.

„Jie sau pinigų pasiimtų labai daug, bet, kaip kolegos paskaičiavo, tai pačiai valstybei jie sumokėtų ženkliai mažiau negu dabar įdėta“, – šnekėjo J. Paleckis.

Prieš keturis metus prasidėjusi kova dėl miško išsaugojimo, panašu, kad baigėsi. Tol, kol sprendimas dėl žvyro karjerų kasimo uždraudimo bus apskųstas teismui.

Nori būti išgirsti

Kaip kalbėjo pikete dalyvavę gyventojai, dabar siekiama, kad būtų atšauktas prieš kelis metus padėtas rajono mero Valerijaus Makūno parašas, leidęs Pakarklės miške pradėti poveikio aplinkai vertinimą, – ar čia gali atsirasti žvyro karjeras.

Batniavos seniūnijos gyventojai prie Kauno rajono savivaldybės atsinešė žvyro dėžę ir karutį, o juose – indeliai su užrašu „Tarybos narių sąžinė“. Tokiu būdu bendruomenė norėjo dar kartą atkreipti dėmesį į Pakarklės mišką, kuris ribojasi su saugomomis teritorijomis, čia galima gamtoje leisti laisvalaikį, o ne kasti karjerą ir taip išnaikinti unikalų gamtos kampelį.

„Mūsų tikslas – atkreipti tarybos narių dėmesį, nes ketvirtadienį jie kaip tik rinkosi į posėdį, kuriame norime, jog būtų dar kartą iškeltas Pakarklės miško klausimas. Aplinkos apsaugos agentūra mums yra davusi atsakymą, kad šioje istorijoje galutinis sprendimas – rajono mero rankose. Bendruomenei svarbu, ką jis palaikys – žmones ar verslą. Jis prieš kelis metus buvo pasirašęs ir leidęs pradėti poveikio aplinkai vertinimą ir mes žinome, kad jis parašą gali atšaukti. Ar tikrai verta kirsti gražiausius Lietuvos miškus dėl žvyro karjero?“ – kalbėjo viena piketo dalyvių Monika Sadauskaitė-Pocė.

Aurimo Barkausko nuotr.

„Dabar atrodo, kad savivaldybė nebenori saugoti miško. Mes norime saugoti mišką. Jei bus patvirtinta poveikio aplinkai programa, bus duotas leidimas karjero valdytojams įvesti savo tvarką, kasti žvyrą, išnaikinti rekreacinį mišką. Jei karjeras ten atsiras, prarasime apie 100 ha ploto miško, o tai yra tūkstančiai medžių. Svarbu, kad šis išžvalgytas plotas ribojasi su „Natura 2000“ saugoma teritorija. Mūsų miškas yra tarp gražiausių Lietuvos vietų. Net Kuršių Nerijoje yra tam tikras plotas, kuris teisiniu pagrindu yra toks pats, kaip Pakarklės mišką. O dabar norima visą tai išnaikinti“, – pasisakė kitas gyventojas Julius Paleckis.

Problemų – apstu

Gyventojai tikino, kad Registrų centro duomenys rodo, kad toje vietoje, kur norima naujai kasti karjerą, yra miško teritorija, o karjero valdytojai bando įrodyti, kad žemė – ūkinės paskirties.

Didelė melagiena sakyti, kad miške yra ūkinės paskirties žemė.

„Teritorijoje yra daigynai, jie taip pat turi miško statusą. Ten jau suinvestuoti dideli pinigai, daryti genetiniai medžių tyrimai, ar Lietuvos medžiai yra atsparūs ligoms, tad jei bus padarytas karjeras, visa tai nueis veltui“, – toliau kalbėjo J. Paleckis.

Batniavos seniūnijoje jau veikia karjeras, bet jo eksploatavimas eina į pabaigą. Jo valdytojai nori naują karjerą kasti visai netoli, būtent toje teritorijoje, dėl kurios ir protestuoja gyventojai. Vietiniai pasakojo, kad jau su esamu karjeru pridaryta daug bėdų, tad naujo tokio objekto niekas nenori.

„Tai atkirs gyventojus nuo vandens, nes jau ties esamu karjeru dalis žmonių negali normaliai po dušu nusiprausti, nes spaudimo nėra. Be to, sunkioji technika gadina kelius, nuolat kyla dulkės. Gyventojams tikrai geriau kaimynystėje turėti vaizdingą mišką, o ne žvyro karjerą“, – pasisakė vienas piketuotojas.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Mus parėmė daug žmonių, kad čia karjero nebūtų, pasisakė gyventojai, mokslininkai, geografai ruošia savo išvadas. Visi tik stebisi, kaip gali būti tokiame miške kasamas karjeras. Manau, kad perspektyvų neleisti čia kasti karjero, yra“, – kalbėjo vietos gyventojas Adolfas.

Miškininkai taip pat laikėsi pozicijos, kad Pakarklės miškas yra vertingas.

„Didelė melagiena sakyti, kad miške yra ūkinės paskirties žemė. Tai vaizdinga teritorija, kurioje auga tūstančiai medžių, ten visada buvo antros kategorijos miškas, nurodantis, kad tai rekreacijos zona. Todėl keista, kad buvo palaiminta poveikio aplinkai vertinimo programa. Jei bus pritarta karjerui, kreipsimės į prokuratūrą, nes poveikio aplinkai vertinime parašyti klaidingi faktai“, – teigė miškininkas Kęstutis Markevičius.

Aurimo Barkausko nuotr.

Ne savivaldybės rankose

Kauno rajono savivaldybės Aplinkos skyriaus vedėja Jurgita Rakauskaitė aiškino, kad poveikio aplinkai vertinimą atlieka Aplinkos apsaugos agentūra, tad, ar karjerui bus leista kurtis Pakarklės miške, priklauso jau ne nuo savivaldybės.

„Visi subjektai, tame tarpe ir savivaldybė, yra pateikę savo nuomonę ir išvadas. Agentūra turi priimti sprendimus. Kalbant apie miškus, mes niekada nepasisakėme už miškų kirtimą ir karjerų kasimą. Šiuo atveju, poveikio aplinkai vertinimo programa buvo gauta spalio 11 d., išnagrinėjus tai dienai buvusią situaciją ir programoje pateiktus veiksnius, savivaldybė prieštaravimų nepateikė. Gyventojų prieštaravimus savivaldybė gavo tik šių metų sausį, kai, pagal Poveikio aplinkai vertinimo įstatymą, jie turėjo būti pateikti per 20 dienų. Šiai dienai visi įrankiai yra Aplinkos apsaugos agentūros rankose, jie gali nepatvirtinti pateikto dokumento. Tik sausį buvo prijungti miškai ir sėklinės teritorijos, tad jau jų reikia klausti, kodėl tik dabar buvo padaryti pakeitimai“, – žurnalistams komentavo J. Rakauskaitė.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Taip yra todėl, kad aptariamas miškas, ilgą laiką priklausęs IIB – rekreacinių miškų – grupei, 2016 m. tapo IV grupės – ūkiniu. Dėl šios priežasties šiandien ir svarstoma galimybė miške vykdyti visuomenės pasipiktinimą keliančią ūkinę veiklą. Seimo frakcijos „Vardan Lietuvos“ narys Tomas Tomilinas, siekdamas, kad dabartinė situacija, kai, pakeitus miško grupę, atsiranda galimybė jame vykdyti ūkinę veiklą, nesikartotų, penktadienį teiks naujas Miškų įstatymo pataisas. 

Aplinkos viceministras sako, kad norint, jog konkrečiai Pakarklės miško teritorijoje karjero eksploatavimo darbai nebūtų pradėti, tereikia Kauno rajono savivaldybės įsikišimo ir pokyčių bendrajame plane. Savo ruožtu Kauno rajono savivaldybės vicemeras pabrėžia, kad nors savivaldybė ir yra prieš karjero vystymą minėtoje teritorijoje, ūkinei veiklai uždrausti trūksta teisinio pagrindo. Vis dėlto Aplinkos apsaugos agentūra apibendrina, kad jei tik savivaldybė nori, situaciją, pasinaudodama veto teise, gali keisti.

Apie Kauno rajone esančio Pakarklės miško likimą diskutuota trečiadienį vyskusiame Seimo aplinkos apsaugos komiteto posėdyje.

Skaitytojų nuotr.

R. Lapinskas: teritorija svarbi ne tik Kauno rajono gyventojams

Žaliosios politikos instituto vadovas Remigijus Lapinskas posėdžio metu sakė, kad Pakarklės miškas neabejotinai yra labai vertingas ir šiuo atveju, jog jis būtų apsaugotas, privaloma taikyti ribojimus jame norimai vykdyti ūkinei veiklai.

„Tai yra ir Nemuno slėnio miškų grandinės dalis. Jei pradedame kasinėti šį mišką, pertraukiame visą Nemuno slėnio miškų grandinę, išardome tūkstančius metų egzistavusią ekosistemą. Tokiu atveju Kauno miesto ir visos Lietuvos žmonėms visiškai sunaikiname tradicinę rekreacinę vietą“, – vardija R. Lapinskas.

Jis taip pat pabrėžia, kad beveik 60 metų šis miškas buvo tvarkomas kaip miško parkas, jo grupė buvo IIB (rekreacinė) ir tik 2016 m. dalis miško (apie 110 ha) buvo pervesta į IV – ūkinių miškų – grupę, nors šiame miške ir yra įsteigta visa infrastruktūra, reikalinga būtent rekreacijai.

„Po to prasidėjo šliaužiantis bandymas šį mišką uzurpuoti ir sudaryti sąlygas jame kasti karjerą. Kitoje kelio pusėje jau daug metų veikia karjeras, tad ten gyvenančios bendruomenės mato jo daromą poveikį – taršą, dulkes, triukšmą, purvinus asfaltuotus kelius. Jie nenori įsileisti dar daugiau tokio ūkio į Pakarklės mišką“, – sako Žaliosios politikos instituto vadovas.

„Reikia atsižvelgti ne tik į ten gyvenančių bendruomenių argumentuotą nuomonę, mokslininkų įžvalgas, bet ir į tai, kad visa Lietuva šiandien gina Pakarklės mišką, buvo surinkta tūkstančiai parašų prieš ten planuojamą vykdyti ūkinę veiklą. Šis miškas yra svarbus visiems“, – priduria jis.

R. Lapinskas taip pat sako, kad tai ne pirmas kartas, kada šiame miške verslininkai nori pradėti kasti smėlį ir žvyrą.

„Prieš daugiau nei dvejus metus karjerą Pakarklės miške norėta kasti daugiau nei 100 hektarų plote. Tąkart sukilus gyventojams ir savivaldybei išgirdus jų balsą verslininkai savo ambicijas sustabdė. Tik, kaip matome, neilgam“, – sako jis.

Anot Žaliosios politikos instituto vadovo, šioje situacijoje būtinas Seimo įsikišimas ir įstatiminiai pokyčiai.

„Reikia panaikinti tarp Miškų įstatymo ir Žemės gelmių įstatymo egzistuojančią koaliziją“, – sako R. Lapinskas.

„Tokiose svarbiose teritorijose turime turėti galimybę apginti gamtą, nes dabar daug metų ginčijamės dėl nieko. Gamtą tam tikras atvejais, o čia ir yra tas atvejis, reikia apginti kartą ir visiems laikams“, – priduria jis.

D. Raudonis: miškas reikšmingas ir dėl jame atliekamų mokslinių tyrimų

Savo ruožtu Miško genetinių išteklių, sėklininkystės ir miško atkūrimo ekspertų komisijos vadovas Darius Raudonis atkreipia dėmesį, kad šiame miške yra įleisti aštuoni tarptautinio lygio moksliniu ir selekciniu požiūriu vertingi objektai.

Jo teigimu, objektai buvo įveisti 2022 m., tačiau plotai jiems buvo parinkti dar 2020 m.

„Kad visa tai būtų galima pradėti vykdyti, genetinė medžiaga buvo renkama atskirai pagal rūšis, eglei – 26 metus, pušiai – 15, beržui – 18. Visa genetinė medžiaga kaupiama genų bankų saugyklose. Sukaupus reikalingas kolekcijas pradėti šie projektai, kuriems vykdyti buvo reikalingi didžiuliai pinigai iš ministerijos, Valstybinių miškų urėdijos. Šiame procese dalyvavo ir Valstybinės miškų tarnyba“, – sako specialistas.

„Jeigu dabar sunaikiname šiuos objektus, į procesą per 26 ir daugiau metų įdėtas indelis, bus nulinės vertės. Šiuo metu minėti objektai kaip ir nebepakliūna į planuojamo eksploatuoti karjero teritoriją, bet ribojasi su ja, o tai gali turėti įtakos. Mat, paveikus dalį šių objektų, nebegalėtume naudoti jokios medžiagos surinktos ir kitoje tų objektų dalyje, nes tai iškreiptų mokslinius rezultatus, todėl, galima sakyti, kad tektų atsisakyti visko, kas jau padaryta“, – priduria jis.

D. Raudoniui antrina Lietuvos mokslų akademijos Miškininkystės mokslų sekcijos pirmininkas Darius Danusevičius, pabrėždamas, kad šie genofondą atstovaujntys objektai yra nepakartojama mokslininkų sukurta medžiaga, kuri yra pasodinta ir jos perkelti į kitą vietą neįmanoma.

„Jei ji sunyks, sunyks ir tas vertingas genofondas, kurio nebeatkursime. Kaip ekspertas galiu pasakyti, kad jei šie objektai bus pažeisti ar sunaikinti, bus padarytas ženklus nuostolis valstybei“, – pabrėžia jis.

G. Juozapavičius: visi teisiniai dokumentai rodo, kad karjeras ten galėtų būti

Geologas, vienos iš pagrindinių naudingųjų iškasenų paieška ir žvalgyba Lietuvoje užsiimančių įmonių vadovas Ginutis Juozapavičius teigia, kad kito telkinio kasti žvyrą ir smėlį Kauno rajone nėra.

„Be karjerų neturėsime žaliavos, o visuomenė nori važinėti gerais keliais, turėti gerus pastatus, visuomenė negali gyventi be žaliavos. (...). Kitoje kelio pusėje įmonė kasė žvyrą daugiau nei 40 metų, tačiau baigėsi ištekliai, jų beliko metams. Kauno rajone kito telkinio, kurį būtų galima įsisavinti, nėra. Jeigu reikia žaliavos, reikia vystyti karjerą“, – sako G. Juozapavičius.

„Šiuo metu būsimam karjerui parinkta 18 ha ploto teritorija, iš jų 10 ha nėra miško. Naujai išžvalgytoje teritorijoje miško sodinti negalima, nes Lietuvoje veikia Žemės gelmių ir Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymai, kuriuose pasakyta, kad sodinti mišką detaliai išžvalgytoje teritorijoje draudžiama. Šita vieta visą laiką bus neužsodinta mišku, nepažeidus šių dviejų įstatymų“, – priduria jis.

Tai nėra rekreacinė teritorija, tai yra banguota nevaizdinga lyguma. Ir mes siekiame šiame eiliniame miške iškasti išteklius.

Geologas primena, kad minėta teritorija yra ketvirtos kategorijos ūkinis miškas, o visi teisiniai dokumentai rodo, kad karjeras ten galėtų būti.

„Tai nėra rekreacinė teritorija, tai yra banguota nevaizdinga lyguma. Ir mes siekiame šiame eiliniame miške iškasti išteklius“, – pabrėžia jis.

G. Juozapavičiui antrina ir Lietuvos geologijos tarnybos vyriausiasis patarėjas Jonas Satkūnas primindamas, kad Kauno rajone nebėra laisvos valstybinės žemės, kur nebūtų išžvalgytų telkinių.

„Miškai gali augti visur, bet kokioje žemėje, o naudingos iškasenos – smėlis, žvyras ir kt. slypi tik tam tikrose ypatingose vietose, kurias sukūrė gamta. Tokių vietų yra labai mažai. Kauno rajone, Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, nebėra laisvos valstybinės žemės, kur nėra ne tik kad neišžvalgytų telkinių, bet ir prielaidų surasti naujus telkinius“, – teigia specialistas.

„Taip kad uždraudus Kvesų smėlio ir žvyro karjerą, Virbaliūnų kaime esantį karjerą, Kauno rajone nebėra alternatyvių vietų atidaryti karjerus, kurie teiktų inertines medžiagas – smėlį ir žvyrą. Apsimoka tokias medžiagas gabenti tiktai 50 kilometrų. Nedrįstu siūlyti, kad visą smėlį ir žvyrą, uždraudus karjerus Kauno rajone, tektų gabenti iš Lenkijos“, – priduria jis.

Posėdžio metu kilus klausimui, ar nebūtų galima smėlį, žvyrą ir kitas iškasenas kasti privačiose teritorijose, J. Satkūnas sako, kad šis klausimas – sudėtingas, mat, neįmanoma garantuoti, jog savininkai sutiktų savo teritorijose leisti eksploatuoti karjerus.

Aplinkos viceministras: reikia Kauno rajono savivaldybės įsikišimo

Savo ruožtu aplinkos viceministras Kęstutis Šeškus sako, kad Aplinkos ministerijos vadovybė turi bendrą sutarimą, kad karjero minimoje teritorijoje negali ir neturi būti, tačiau, anot jo, nei ministras, nei viceministrai neturi galios karjero eksploatacijai pasakyti „ne“.

K. Šeškus taip pat pabrėžia, kad norint, jog karjero vystymas minėtoje teritorijoje nebūtų pradėtas, tereikia Kauno rajono savivaldybės įsikišimo.

„Jei Kauno savivaldybės bendrajame plane neliktų galimo karjero teritorijos, tai karjero klausimas Pakarklės miške apskritai būtų uždarytas“, – pabrėžia viceministras.

Kauno rajono savivaldybė: ūkinei veiklai uždrausti teisinių argumentų nėra

Savivaldybės vicemeras Antanas Nesteckis, atsakydamas į viceministro pastebėjimus, pabrėžia, kad, Kauno rajono savivaldybės manymu, minėtoje teritorijoje karjero neturėtų būti, tačiau, anot jo, norint priimti sprendimą dėl veiklos uždraudimo, reikia turėti aiškų teisinį pagrindą.

„Pakarklės mišką mes norime išsaugoti, tačiau tam reikia instrumentų. (...). Dėl paties miško Kauno rajono savivaldybė tikrai nėra pakeitusi savo pozicijos, tačiau reikia teisinio pagrindo, nes kiekvienas sprendimas yra skundžiamas teismui (...)“, – sako A. Nesteckis. 

„Šiandien tikrai teisinių argumentų nėra. (...) Rengiant Bendrąjį planą, yra dalyvių, kurie mums surašo užduotis ir sąlygas, ką turime padaryti. Lietuvos geologijos tarnyba pagal įstatymą mums imperatyviai yra nurodžiusi, kad privalome visus išžvalgytus karjerus įtraukti į Bendrojo plano teritoriją. Turėtume vadovautis teisės aktais. Nenorime priimti tokio sprendimo, kad teismuose pralaimėtume“, – priduria jis.

Aplinkos apsaugos agentūra: teisinį pagrindą stabdyti ūkinės veiklos planus savivaldybė turi

Aplinkos apsaugos agentūros vadovė Milda Račienė tikina, kad apskritai visų diskusijų dėl Pakarklės miško likimo būtų buvę galima išvengti, taip pat viską būtų buvę galima sustabdyti pradiniame etape, jei Kauno rajono savivaldybė pagal Poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 8 straipsnio penktą dalį būtų pasinaudojusi veto teise.

„Labai norint ir turint motyvus, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, Viešo administravimo įstatymas numato galimybes atšaukti priimtą sprendimą ir jį keisti“, – pabrėžia M. Račienė.

Seimo aplinkos apsaugos komiteto posėdžio metu apibendrita, kad turėtų būti peržiūrėta įstatyminė bazė – jeigu yra tarp miškų įstatymo ir Žemės gelmių įstatymo tam tikrų neatitikimų, reikia užtikrinti, kad ateityje tokių situacijų nebebūtų.

„Kitas komiteto sprendimas galėtų būti kreiptis į Kauno rajono savivaldybę, aiškiai pasakant, kad jos rankose yra svarbiausi sprendimai, kaip pasinaudojimas veto teise dėl leidimo vykdyti ūkinę veiklą Pakarklės miške“, – sako komiteto pirmininkė S. Gedvilienė.

Siūlo keisti Miškų įstatymą

Savo ruožtu demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narys T. Tomilinas Eltai pabrėžė, kad siekiant išvengti Pakarklės miško situacijos, būtina taisyti Miškų įstatymą. Visų pirma, jis atkreipia dėmesį, kad Lietuvos miškai saugomi konkrečiais teisiniais instrumentais.

„Miškai yra skirstomi į grupes. Pirmos ir antros grupės miškai yra saugomi nuo pramoninio kirtimo. Lietuvoje dažnai kyla skandalų dėl antros grupės miškų kategorijos keitimo, kai saugomi miškai staiga tampa ketvirtos grupės miškais. Deja, dar didesnė bėda yra su 2015 m. Seime „prastumta“ miškams labai nepalankia pataisa, kuria uždrausta plėsti antros miškų kategorijos miškus. Dėl to jau daug metų stebime vertingiausių miškų nykimą Lietuvoje. Per pastaruosius 7 metus antros kategorijos miškų bendras plotas Lietuvoje sumažėjo nuo 266 iki 249 tūkstančių hektarų“, – teigia politikas.

Penktadienį jis ketina teikti naujas Miškų įstatymo pataisas.

„Siūlau grąžinti anksčiau galiojusią tvarką ir leisti plėsti pirmos bei antros kategorijos miškus. Tam reikia pataisyti Miškų įstatymą. Jame turi būti nustatyta, kad IIA grupės miškas gali būti visuose svarbiuose saugomų teritorijų miškuose ar jų dalyse, o ne tik dalies draustinių ir priešeroziniuose miškuose. Miškų įstatyme taip pat siūlau nustatyti, kad II grupės miškų negali mažėti ir tai turi būti užtikrinama per planavimą. Pervedimas į ūkinius miškus turėtų būti išimtinis, o jei to būtinai reikia, tai turi būti kompensuojama priskiriant atitinkamą II grupę kitame miške, patartina artimame“, – priduria jis.

T. Tomilinas taip pat siūlo nelaukti, kol Aplinkos ministerija atneš į Seimą žadėtą naują Miško įstatymo paketą.

„Jo laukiame jau antrus metus ir vis dar neatsiranda politinės valios bei nėra jokios garantijos, kad tame pakete atsiras būtent ši labai reikalinga nuostata“, – pabrėžia jis.

Kauno rajono savivaldybė 2023 m. pabaigoje gavo bendrovės „Rizgonys“ parengtą Kvesų smėlio ir žvyro telkinio naujo ploto (Batniavos sen., Naujienos kaime) planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo (PAV) programą, kuri yra prieinama viešoje elektroninėje erdvėje: https://aaa.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/poveikio-aplinkai-vertinimas-pav/2023-m/.

Kauno rajono savivaldybės administracijos atsakingi specialistai išnagrinėjo šią programą ir pateikė pastabas PAV rengėjams ir Aplinkos apsaugos agentūrai, kuri priima sprendimus dėl galimybių vykdyti ūkinę veiklą.

Ūkinę veiklą „Rizgonys“ planuoja vykdyti Naujienos kaime, 28 ha teritorijoje, iš kurios 10 ha yra žemės ūkio paskirties laukymės, 18 ha – miško paskirties. Kauno rajono savivaldybės taryba 2021 m. balandžio 20 d. yra nepritarusi verslininkų planams plėtoti ūkinę veiklą į Pakarklės miško teritoriją patenkančiose vietose, todėl vertino ir teikė pastabas tik dėl galimybių plėtoti tokią veiklą žemės ūkio paskirties žemėje LR teisės aktų nustatyta tvarka.

Kauno rajono savivaldybė ir toliau laikosi neigiamos pozicijos dėl galimybių kasti naudingąsias iškasenas miško teritorijoje.

Primename, kad, atsiliepdama į iniciatyvinės grupės „Išsaugokime Pakarklės mišką“ narių Kauno rajono savivaldybės merui perduotą gyventojų prašymą, 2022 m. birželio 30 d. Kauno rajono savivaldybės taryba vienbalsiai priėmė kreipimąsi į Aplinkos ministeriją, prašydama pakeisti Pakarklės miško paskirtį iš ūkinės į rekreacinę ir suteikti jam II B kategoriją, tačiau toks sprendimas nepriimtas.

Kauno rajono savivaldybės pozicija dėl naudingųjų iškasenų eksploatavimo gamtiniu, kultūros paveldo ir kitais požiūriais jautriose vietose nesikeičia: kiekvienu atveju sprendimai priimami atsižvelgiant į teisės aktus, viešąjį interesą, bendruomenės nuomonę, specialistų išvadas. Kauno rajono savivaldybė ir toliau laikosi neigiamos pozicijos dėl galimybių kasti naudingąsias iškasenas miško teritorijoje.

Primename, kad gindama viešąjį interesą Kauno rajono savivaldybės taryba 2021 m. sausio 19 d. nepritarė bendrovės „Benefaktor“ planuojamai ūkinei veiklai – smėlio ir žvyro karjerui Virbaliūnų kaime (Batniavos sen.). Planuojama veikla būtų vykdoma dideliame plote, šalia kurio yra išsidėstę valstybės saugomi kultūros paveldo objektai ir jų apsaugos zonos.

Šį sprendimą verslininkai apskundė, tačiau teismas nurodė, kad ginčijamas sprendimas priimtas atsižvelgiant į siekį išlaikyti ir apsaugoti Kauno rajono dalies teritorijos aplinką ir kraštovaizdį, nekilnojamąsias kultūros vertybes, gyventojų ir svečių teises į sveiką, saugią ir švarią aplinką, o numatyta ūkinė veikla prieštarauja paveldosaugos reikalavimams.

Kauno rajono savivaldybės administracijos atsakingi specialistai išnagrinėjo šią programą ir pateikė pastabas PAV rengėjams bei Aplinkos apsaugos agentūrai, kuri priima sprendimus dėl galimybių vykdyti ūkinę veiklą.

Ūkinę veiklą UAB „Rizgonys“ planuoja vykdyti Naujienos kaime (Batniavos sen.), 28 ha teritorijoje, iš kurios 10 ha yra žemės ūkio paskirties laukymės, 18 ha – miško paskirties. Kauno rajono savivaldybės taryba 2021 m. balandžio 20 d. yra nepritarusi verslininkų planams plėtoti ūkinę veiklą į Pakarklės miško teritoriją patenkančiose vietose, todėl vertino ir teikė pastabas tik dėl galimybių plėtoti tokią veiklą žemės ūkio paskirties žemėje, LR teisės aktų nustatyta tvarka.

Kauno rajono savivaldybė ir toliau laikosi neigiamos pozicijos dėl galimybių kasti naudingąsias iškasenas miško teritorijoje.

 

Primename, kad atsiliepdama į iniciatyvinės grupės „Išsaugokime Pakarklės mišką“ narių Kauno rajono savivaldybės merui perduotą gyventojų prašymą, 2022 m. birželio 30 d. Kauno rajono savivaldybės taryba vienbalsiai priėmė kreipimąsi į LR Aplinkos ministeriją, prašydama pakeisti Pakarklės miško paskirtį iš ūkinės į rekreacinę ir suteikti jam II B kategoriją, tačiau toks sprendimas nebuvo priimtas.

Kauno rajono savivaldybės pozicija dėl naudingųjų iškasenų eksploatavimo gamtiniu, kultūros paveldo ir kitais požiūriais jautriose vietose nesikeičia: kiekvienu atveju sprendimai priimami atsižvelgiant į teisės aktus, viešąjį interesą, bendruomenės nuomonę, specialistų išvadas. Kauno rajono savivaldybė ir toliau laikosi neigiamos pozicijos dėl galimybių kasti naudingąsias iškasenas miško teritorijoje.

Primename, kad gindama viešąjį interesą, Kauno rajono savivaldybės taryba 2021 m. sausio 19 d. nepritarė UAB „Benefaktor“ planuojamai ūkinei veiklai – smėlio ir žvyro karjerui Virbaliūnų kaime (Batniavos sen.). Planuojama veikla būtų vykdoma dideliame plote, šalia kurio yra išsidėstę valstybės saugomi kultūros paveldo objektai ir jų apsaugos zonos. Šį sprendimą verslininkai apskundė, tačiau teismas nurodė, kad ginčijamas sprendimas priimtas atsižvelgiant į siekį išlaikyti bei apsaugoti Kauno rajono dalies teritorijos aplinką bei kraštovaizdį, nekilnojamąsias kultūros vertybes, gyventojų ir svečių teises į sveiką, saugią ir švarią aplinką, o numatyta ūkinė veikla prieštarauja paveldosaugos reikalavimams.

Kaip rašoma Kauno rajono savivaldybės pranešime, ketinimą labiau apsaugoti Pakarklės mišką sustiprino vietos bendruomenių atstovų merui perduoti beveik 3 tūkst. parašų. Batniavos seniūnas Šarūnas Pikelis sakė, kad tokią gyventojų reakciją sukėlė žvyro kasėjų veiksmai šiame unikaliame gamtos kampelyje: padaryti gręžiniai byloja, kad verslininkai čia norėtų kasti žvyrą ir smėlį.

Pakarklės miškas nuo XX a. vidurio turėjo rekreacinio (IIB) miško statusą, tačiau 2017 metais paskirtis buvo pakeista ir jis priskirtas ūkiniams miškams. Kauno rajono savivaldybė šių metų liepą kreipėsi į Aplinkos ministeriją ir Valstybinių miškų urėdiją, siūlydama grąžinti Pakarklės miškui rekreacinių miškų grupės statusą.

Aplinkos ministerija informavo, kad miško žemė gali būti naudojama naudingosioms iškasenoms eksploatuoti, kai nėra galimybių šių iškasenų išgauti ne miško žemėje. LR miškų įstatyme taip pat nustatyta, kad miško žemę paversti kitomis naudmenomis galima tik tada, jei tai numatyta bendruosiuose planuose ar valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentuose. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, Pakarklės miško žemę paversti naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti būtų negalima iki tada, kai atitinkamo tipo naudingųjų iškasenų nebebus galimybės eksploatuoti ne miško žemėje visoje Kauno rajono savivaldybės teritorijoje arba kai baigiamas eksploatuoti pradėtas naudoti telkinys ar jo dalis dėl kurių yra išduotas leidimas naudoti naudingąsias iškasenas.

Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriaus vedėjas Mindaugas Kruopis patikino, kad tokią nuostatą bus siūloma įtvirtinti Bendrojo plano 2-ojo keitimo sprendiniuose. Šio dokumento viešinimo procedūros turėtų vykti jau šių metų spalio mėnesį. Vis dėlto M. Kruopis pabrėžė, kad tvirčiausią teisinę apsaugą Pakarklės miškui galėtų užtikrinti šio miško priskyrimas IIB miškų grupei.

Aplinkos ministerija vykdo Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pavedimą, kuriame siūloma supaprastinti miškų priskyrimo IIB grupei keliamus reikalavimus. Atlikus derinimo ir viešinimo procedūras, Miškų priskyrimo miškų grupėms normatyvų keitimo projektas bus teikiamas Vyriausybei.

Batniavos ir Vilkijos apylinkių seniūnijose besidriekiantį Pakarklės mišką vagoja Nemuno intakai: Tamsė, Palaidžiupis, Karklė, Upesnis, Medinka, Tebeškupis, Prakupis, Pilies ir Piliakalnio upeliai. Vietos unikalumą patvirtina Paštuvos botaninis ir Karklės ichtiologinis draustiniai.

Kauno rajono savivaldybė 2021 m. balandžio 20 d. jau yra nepritarusi planams plėtoti ūkinę veiklą į Pakarklės miško teritoriją patenkančiose teritorijose. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2022 m. patikslino Kriemalos senovės gyvenvietės ir kapinyno, Brūžės senovės gyvenvietės ir dvarvietės, Jaučakių holokausto aukų vietos, Žvirgždės dvarvietės, Antalkių kapinyno teritorijų ribas ir naujai apibrėžė apsaugos nuo fizinio poveikio zonas.

Tarybos narė Violeta Boreikienė tvirtino, kad svarbu užkirsti kelią žvyro kasėjams, kurie čia turi verslo interesų ir jau vykdo naudingųjų iškasenų žvalgybą. Politikė taip pat pabrėžė, kad dėl didelės rekreacinės ir gamtinės vertės Pakarklės miškas daug metų turėjo rekreacinio miško statusą, tačiau Vyriausybė 2016 m. jį panaikino ir priskyrė IV ūkinių miškų kategorijai.

Meras Valerijus Makūnas taip pat pabrėžė, kad Pakarklės miškas yra unikalus, todėl jį būtina išsaugoti. „Tokių miškų Lietuvoje išlikę labai mažai“, – tvirtino meras. Jis taip pat rėmėsi iniciatyvinės grupės „Išsaugokime Pakarklės mišką“ Kauno rajono savivaldybei perduotu 2 919 gyventojų pasirašytu prašymu apsaugoti šį mišką nuo planų jame vystyti smėlio ir žvyro kasybos veiklą.

Pakarklės miškas – Kauno rajono savivaldybės teritorijoje, dešiniajame Nemuno krante, esantis šilas, tik 26 km nutolęs nuo Kauno miesto. Pakarklės miške ir aplink jį įsikūrę Tolivardžiai, Paštuva, Bubiai, Batniava, Brūžė, Naujiena, Jaučakiai, Antalkiai, taip pat Kriemalos kaimas, kuriame vasaras leisdavo ir poilsiaudavo prezidentas Antanas Smetona. Čia itin gausu archeologijos ir istorijos paveldo: Kriemalos senovės gyvenvietė ir kapinynas, Brūžės senovės gyvenvietė ir dvarvietė, Paštuvos kapinynas, Vilkijos senovės gyvenvietė, Jaučakių piliakalnis, Jaučakių holokausto aukų vieta, Svirkalnis, Žvirgždės dvarvietė.

Vietos unikalumą patvirtina Paštuvos botaninis ir Karklės ichtiologinis draustiniai, Nemuno intakai: Upys (Tamsė) su Palaidžiupiu, Karklė, Upesnis, Medinka, Tebeškupis, Prakupis, Pilies upelis, Piliakalnio upelis, įspūdingas reljefas ir čia aptinkamos retų augalų ir gyvūnų rūšys, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Miške rengiami kasmečiai pėsčiųjų žygiai, stovyklos, palei Nemuną nuo Kulautuvos link Vilkijos tiesiama dviračių trasa.

Kauno rajono savivaldybė 2021 m. balandžio 20 d. jau yra nepritarusi planams plėtoti ūkinę veiklą į Pakarklės miško teritoriją patenkančiose teritorijose.

Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2022 m. patikslino Kriemalos senovės gyvenvietės ir kapinyno, Brūžės senovės gyvenvietės ir dvarvietės, Jaučakių holokausto aukų vietos, Žvirgždės dvarvietės, Antalkių kapinyno teritorijų ribas ir iš naujo apibrėžė apsaugos nuo fizinio poveikio zonas.

Tačiau Kauno rajono savivaldybė prašo Vyriausybės tvirtesnių teisinių saugiklių. „Negrąžinus Pakarklės miškui II B miškų grupės statuso ir ūkio subjektams įgyvendinus galimybę miško teritorijoje vykdyti ūkinę veiklą, būtų padarytas ilgalaikis neigiamas ir negrįžtamas poveikis gyvūnijai ir augalijai, dirvožemiui, žemės paviršiui ir jos gelmėms, biologinei įvairovei, apylinkių bendruomenių gyventojams ir jų sveikatai, sunaikintas poilsiui skirtos aplinkos išskirtinumas, prarastos dar neištyrinėtos kultūros paveldo objektų vertingosios savybės, kultūrinis sluoksnis ir kraštovaizdis“, – rašoma Kauno rajono savivaldybės kreipimesi.

Tarybos narė Violeta Boreikienė tvirtino, kad svarbu užkirsti kelią žvyro kasėjams, kurie čia turi verslo interesų ir jau vykdo naudingųjų iškasenų žvalgybą. Politikė taip pat pabrėžė, kad dėl didelės rekreacinės ir gamtinės vertės Pakarklės miškas daug metų turėjo rekreacinio miško statusą, tačiau Vyriausybė 2016 m. jį panaikino ir priskyrė IV ūkinių miškų kategorijai.

Meras Valerijus Makūnas taip pat pabrėžė, kad Pakarklės miškas yra unikalus, todėl jį būtina išsaugoti. „Tokių miškų Lietuvoje išlikę labai mažai“, – tvirtino meras. Jis taip pat rėmėsi iniciatyvinės grupės „Išsaugokime Pakarklės mišką“ Kauno rajono savivaldybei perduotu 2919 gyventojų prašymu apsaugoti šį mišką nuo planų jame vystyti smėlio ir žvyro kasybos veiklą.

Pakarklės miškas – Kauno rajono savivaldybės teritorijoje dešiniajame Nemuno krante esantis šilas, tik 26 km nutolęs nuo Kauno miesto. Pakarklės miške ir aplink jį įsikūrę Tolivardžiai, Paštuva, Bubiai, Batniava, Brūžė, Naujiena, Jaučakiai, Antalkiai, taip pat Kriemalos kaimas, kuriame vasaras leisdavo ir poilsiaudavo prezidentas Antanas Smetona. Čia itin gausu archeologijos ir istorijos paveldo: Kriemalos senovės gyvenvietė ir kapinynas, Brūžės senovės gyvenvietė ir dvarvietė, Paštuvos kapinynas, Vilkijos senovės gyvenvietė, Jaučakių piliakalnis, Jaučakių holokausto aukų vieta, Svirkalnis, Žvirgždės dvarvietė.

Vietos unikalumą patvirtina Paštuvos botaninis ir Karklės ichtiologinis draustiniai, Nemuno intakai: Upys (Tamsė) su Palaidžiupiu, Karklė, Upesnis, Medinka, Tebeškupis, Prakupis, Pilies upelis, Piliakalnio upelis, įspūdingas reljefas bei čia aptinkamos retų augalų ir gyvūnų rūšys, įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Miške rengiami kasmetiniai pėsčiųjų žygiai, stovyklos, palei Nemuną nuo Kulautuvos link Vilkijos tiesiama dviračių trasa.

Kauno rajono savivaldybė 2021 m. balandžio 20 d. jau yra nepritarusi planams plėtoti ūkinę veiklą į Pakarklės miško teritoriją patenkančiose teritorijose.

Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2022 m. patikslino Kriemalos senovės gyvenvietės ir kapinyno, Brūžės senovės gyvenvietės ir dvarvietės, Jaučakių holokausto aukų vietos, Žvirgždės dvarvietės, Antalkių kapinyno teritorijų ribas ir naujai apibrėžė apsaugos nuo fizinio poveikio zonas.

Tačiau Kauno rajono savivaldybė prašo Vyriausybės tvirtesnių teisinių saugiklių. „Negrąžinus Pakarklės miškui II B miškų grupės statuso ir ūkio subjektams įgyvendinus galimybę miško teritorijoje vykdyti ūkinę veiklą, būtų padarytas ilgalaikis neigiamas ir negrįžtamas poveikis gyvūnijai ir augalijai, dirvožemiui, žemės paviršiui ir jos gelmėms, biologinei įvairovei, apylinkių bendruomenių gyventojams ir jų sveikatai, sunaikintas poilsiui skirtos aplinkos išskirtinumas, prarastos dar neištyrinėtos kultūros paveldo objektų vertingosios savybės, kultūrinis sluoksnis ir kraštovaizdis“, – sakoma Kauno rajono savivaldybės kreipimesi.

Vietovę gaubia mitai

A. ir J.Juškų muziejaus įkūrėjas Arūnas Sniečkus apie Pakarklės miško apylinkes yra surinkęs daug įdomių pasakojimų, istorinių detalių. Juos istorijos entuziastas yra sudėjęs ir į knygą, kurią išleido dar prieš kelis dešimtmečius. Dabar pasakojimus būtų galima papildyti naujomis istorijomis.

Artėjant nuo Kauno Vilkijos link, Batniavos seniūnijoje, pasitinka Pakarklės miškas. Šiose apylinkėse gausu istorijos nuotrupų. Sudėjus jas į visumą, galima įsitikinti, kad šiame krašte iš tiesų yra vertingų dalykų. Tačiau pasakojimą A.Sniečkus pradėjo nuo šio krašto legendų: jei gyventojai prisimena įvairių mitų, patyrinėjus vietovę giliau, dažniausiai pradeda skleistis ir neaprėpiami istorijos klodai.

A.Sniečkus įsitikinęs, kad jei vietovę gaubia legendos ir mitai, joje  gausu ir istorinių įvykių.

"Šalia Kvesų karjero seniau buvo pelkė su kūlgrinda, netoli – ir piliakalniukas. Sklinda legenda, kuri apima vos ne visą Lietuvos istoriją. Pasakojama, kad ten gyveno kunigaikštienė ir trylika jos sūnų. Dvylika jų buvo stiprūs ir gynė tėvynę, o vienas buvo toks kvailelis, dainuodavo pats sau. Sodo medyje jis išvydo mylimąją ir pradėjo jai dainuoti, tačiau broliai ėmė šaipytis ir vieną dieną apkapojo to medžio šakas. Jauniausias labai gedėjo ir savotiškai savo meilę išlaisvino iš obelies, ją išdroždamas. Tai vos ne pirmoji lietuviškojo dievdirbio istorija.

Pagal legendą, mama prakeikė savo dvylika sūnų ir jie žuvo kariaudami su kryžiuočiais. Pati ji iš sielvarto mirė, buvo palaidota Šilelio alke ir tuomet iš jo ištryško šaltinis. Vietiniai senoliai pasakodavo nueidavę prie to kalnelio pasižiūrėti: jei iš jo trykšdavo vanduo – esą bus blogi metai, nes mama verkia sūnų, o jei šaltinis išdžiūvęs – geri", – apie tai, kaip krašto senovės legendos susipynė su dabartimi, pasakojo A.Sniečkus.

Jis tikino, kad močiutė yra kalbėjusi ir apie ežerą, seniau buvusį ties Jautakiais. Apie šią vietą legendos byloja, kad iš ežero esą išlįsdavo dvylika baltų mergelių, dar – ir baltas žirgas, kuris lakstydavo aplink. Tad, nors padavimai keitė vietą, buvo pasakojami ne vieną amžių, jų dar ir šiais laikais galima išgirsti.

"Man yra pasakoję, kad ir Paštuvoje skraido aitvarai. Apie tai buvo papasakota ir vienuolėms, tad ten dabar stovi vienuolynas. Pasakos puošia kasdienybę, o jei vietovėje gausu legendų, vadinasi, ten daug buvę ir istorinių įvykių. Ir tai iš tiesų pasitvirtina", – įsitikinęs istorikas.

Istorinės vietos

Pasak vietinio istorijos tyrinėtojo, pasakojamos legendos susieja čia vykusius istorinius reiškinius, kovas. Viena tokių istorinių vietų – Jaučakių piliakalnis. Istorikų teigimu, Vilkijoje XIV a. būta lietuvių pilies. Jos pėdsakų esą randama ant minėto piliakalnio.

Istorikai įsitikinę, kad Jaučakių piliakalnis slepia daug  reliktų. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Nusileidus į šiaurę nuo piliakalnio yra buvusi gyvenvietė, ten kadaise buvo sodinamos bulvės. Senojoje gyvenvietėje rasta įvairiais vingiais ir brūkšneliais puoštų puodų, indų ir kitokių dūženų, išduodančių, kad seniau čia virė gyvenimas. Piliavietės rytinėje dalyje buvo rasta senųjų geležinių ūkio padargų.

Netoli yra ir antras piliakalnis, vadinamas Svirnakalniu. Apie jį istorinės medžiagos mažiau. Kalbama, kad esą ant šio kalno kadaise stovėjo užkeiktas svirnas.

"Man stebuklingiausia yra toks trikampis tarp Paštuvos, Jaučakių piliakalnio ir neapsakomo grožio slėnio, kuris dar nepaliestas. Šiame trikampyje matyti įvairių įtvirtinimų su užtvankomis. Šiose apylinkėse – labai daug nefiksuotų senkapių. Vienas archeologas pasakojo, kad Jaučakių piliakalnis mažai tyrinėtas, tačiau jis visas nusėtas iečių antgaliais. Be to, ties šia vieta yra viena seniausių žinomų geležies rūdos liejyklų, vėlesniais laikais net vadinta "puškų" gamykla.

Nuo Kauno važiuojant dešine puse, kur planuoti tie karjerai, iš viso  unikali vieta. Be galo gražiai atrodo Laumakalnis. Jo papėdėje atsitiktinai buvo rasta radinių. Pas mane saugomas vienas labai gerai išlikęs ietigalis", – apylinkių istorijos puslapius toliau vartė A.Sniečkus.

Visi radiniai byloja, kad čia būta senųjų gyvenviečių, tačiau krašto istorijos puslapiuose likę ir šių laikų randų. Pakarklės miške yra  holokausto aukų atminimo vieta.

Žinoma, lankytojus kviečia ir aplinkinėse gyvenvietėse stovinčios bažnyčios, varpinės ir kiti architektūros paminklai, pasakojantys vis kitokias istorijas.

Gamtos kampeliai

Pakarklės miškas – tikras rojus norintiems pabėgti nuo miesto šurmulio. Čia galima pasivaikščioti įspūdingais slėniais, pakeliui aplankyti Karklės ichtiologinį draustinį. Apie vietos unikalumą byloja gamtininkų vizitai, nes čia aptinkama retų augalų ir gyvūnų rūšių, įrašytų ir į Raudonąją knygą.

Vietos gyventojai tikino, kad šis miškas tikrai nenuobodus, o stebina įvairove ir nuolat kinta, todėl galima vaikštinėti ir kvėpuoti grynu oru, tarsi būtum skirtinguose miškuose. Žinoma, dabar gamta dar tik bunda iš žiemos miego, daugelyje vietų tik pradeda sprogti lapai, tad kol kas  vyrauja ruda spalva. Tačiau ji neturėtų klaidinti, nes artimiausiu metu viskas pasikeis ir nuo žalumos nebus kur pabėgti.

"Miškas nelabai didelis, bet itin įvairus, kai kur – šabakštynai, kitur – pušynai ar tankūs eglynai. Taip keičiasi ir reljefai, gausu upelių. Esu net girdėjęs sakant, kad čia tarsi Lietuvos Šveicarija", – apie Pakarklės miško apylinkes kalbėjo A.Sniečkus.

Nuo Jaučakių piliakalnio galima leistis į slėnį, einantį palei Svirnakalnio ir Pilies upelius. "Tas slėnis taip pat magiškas. Sakoma, kad kas dvylika metų ant piliakalnio pasirodydavo pilis, vėliau – bažnyčia. Ir jei koks bernelis ją pamatydavo, turėdavo slėniu eiti, o ten jį gąsdino visokios mitinės būtybės. Reikėdavo slėniu iki Nemuno nueiti. Tačiau jei bent kartą krūptelėsi, pilis dings", – dar vienu mistiniu pasakojimu pasidalijo A.Sniečkus.

Žavi ir pati Nemuno pakrantė, alsuojanti tekančios upės gyvybe. Norintieji pabėgti nuo miesto gali tiesiog pavaikštinėti miško takeliais, pamiškėmis ar sutvarkytomis gyvenvietėmis.

Netoli nuo Pakarklės miško yra ir ichtiologinis draustinis. Tai ypač vertinga vieta, kurioje gausu įvairių gamtinių buveinių, besidriekiančių palei Karklės upelį. Į jį sugrįžta neršti upėtakiai.

Esu net girdėjęs sakant, kad čia Lietuvos Šveicarija.

Tačiau vietinis krašto žinovas pridūrė, kad gamtovaizdis sparčiai keičiasi. Anksčiau jis dažnai vesdavo ekskursijas po miško ir draustinio teritorijas. Dabar kai kuriose vietose nesilankė keletą metų ir vėl čia sugrįžęs nebegali atpažinti.

"Vedžiau vieną grupę nežinomais takais, kur visokių įdomybių išlikę. Nueiname prie velnio malūno netoli Karklės upelio, tai net nustėrau. Kraštovaizdis buldozeriais pakeistas, net mažas karjeriukas atsiradęs. Seniau mokslininkai man buvo parodę, kad ant šlaito, netoli planuojamo naujo karjero, buvo labai retų paparčių. Jie tokie mažiukai, sodrios žalios spalvos. Ypač vaikams jie darydavo įspūdį.

Deja, jau pernai pastebėjau, kad tie reti paparčiai nyksta. Šiose apylinkėse būdavo galima pamatyti raktažolių ir sidabražolių laukus, tačiau ir jie jau gerokai sumažėję arba išnykę. Kai rengdavau ekskursijas, stengdavausi, kad vaikai bent kelias valandas nesusidurtų su civilizacija. Deja, dabar jau sunku tai padaryti. Norėtųsi, kad tokio miško neliestų", – apie tai, kad miškas keičiasi ne į gerąją pusę, kalbėjo A.Sniečkus.

Batniavos seniūnijoje pasitinka šernas iš dervos. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Karjero planai

"Kauno diena" primena, kad Pakarklės miške bendrovė "Rizgonys" ketino plėtoti žvyro karjerą. Vietiniai gyventojai nurodė, kad iš pradžių bendrovės planuose buvo 8 ha ploto karjeras, tačiau vėliau jis galėjo kone patrigubėti. Tokia ūkinė veikla sunaikintų unikalų gamtos kampelį Kauno rajone.

Prieš karjerą protestuojantys vietiniai gyventojai buvo net surengę simbolines miško laidotuves. Ilgus metus miškininku dirbęs Adolfas Paleckis dienraščiui yra pasakojęs, kad aplink Kauną nelabai ir yra tokių vertingų miškų, tad, jei karjero projektą bendrovė įgyvendintų, unikalus miškas būtų sunaikintas.

Vietinis gyventojas pastebėjo, kad bendrovė "Rizgonys" planuojamo karjero teritoriją ir dabar netinkamai tvarko. "Dabar ten šiukšlynas, jau pradėti kirtimai, nors čia iš tiesų labai jautri gamtos vieta. Matau  skraidančius jūrinius erelius, pasitaiko kitų retų paukščių. Aišku, pats karjeras nepatenka į saugomą teritoriją, bet yra visai šalia. Čia tik oficialiai nubrėžtos ribos, bet paukščiams juk nesvarbu, ar tas miško lopinėlis patenka į saugomą teritoriją, ar ne, jie skrenda ten, kur jiems patogu", – pasakojo A.Paleckis.

Žmonės baiminasi, kad unikalų gamtos kampelį sunaikins žvyro karjeras.

Karjerui unikaliame Kauno rajono miške nepritarė ir urėdai, ir pati rajono savivaldybė. Jie laikosi pozicijos, kad karjerai būtini dėl šalies plėtros, tačiau turėtų būti kasami laukų teritorijose, o ne miškuose.

Bendrovės "Rizgonys" vadovai dienraščiui teigė, esą jų valdomi Kvesų karjerai jau beveik išsemti, todėl žvalgosi kitų vietų, kur galėtų tęsti veiklą. Tuomet jie aiškino, esą miškui karjeras įtakos neturės, nes šis objektas nebus didelis ir planuojamas netoli kelio. Pakarklės miške jau atlikta geologinė žvalgyba ir nustatyta, kad žvyro čia tikrai yra.