Jos duomenimis, kiek daugiau nei trečdalis – 36 proc. – apklaustų suaugusių Lietuvos gyventojų mano, kad Vilniuje reikėtų pastatyti paminklą šiam poetui, ir beveik toks pats respondentų skaičius – 33 proc. – tokio paminklo statybai nei pritaria, nei nepritaria, mano, kad šį klausimą geriau palikti spręsti ateities kartoms.

Tokio paminklo statybai sostinėje nepritaria 18 proc. apklaustųjų, 13 proc. respondentų neturėjo nuomonės ar neatsakė į šį klausimą.

Anot LRT portalo, Vilniaus gyventojų nuomonė nedaug skiriasi nuo respondentų atsakymų visoje Lietuvoje, tik sostinėje yra kiek mažiau nepritariančiųjų tokio paminklo statybai (11 proc.) bei daugiau tokių, kurie mano, kad geriau palikti šį klausimą spęsti ateities kartoms (41 proc.).

Bendra Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“ apklausą atliko rugpjūčio 24–rugsėjo 5 dienomis. Joje dalyvavo 1016 suaugusių Lietuvos gyventojų, tyrimas vyko 109 atrankos taškuose.

Lietuvos rašytojų sąjungos iniciatyva pastatyti paminklą J. Marcinkevičiui rašytojo vardo skvere Vilniaus senamiestyje atnaujino diskusiją dėl poeto asmenybės.

Rašytojas buvo aktyvus Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau dalis literatūrologų ir istorikų nevienareikšmiai vertina jo vaidmenį ir kai kuriuos kūrinius sovietmečiu.

Vilniaus meras Valdas Benkunskas yra sakęs, kad sostinės savivaldybė nesiims spręsti dėl leidimo šiam įamžinimui, kol visuomenėje nebus sutarimo.

Siekį priimti J. Marcinkevičiaus paminklą yra išsakiusios kelios savivaldybės, tarp jų – Širvintų rajono bei Druskininkų.

Taip pat rugpjūčio pradžioje visuomenininkai pradėjo rinkti lėšas naujam poeto įamžinimo projektui, kuriam vieta dar neparinkta.

Poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas bei visuomenės veikėjas J. Marcinkevičius (1930–2011) per kūrybos metus išleido apie 50 eilėraščių, vaikų poezijos, dramaturgijos, esė, publicistinių knygų, tarp žymiausių jo kūrinių – draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.

Jis 1957 ir 1969 metais yra pelnęs LSSR valstybinę premiją, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

„Atsižvelgdama į įvykusią diskusiją ir jos metu išsakytas nuomones, Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba nutarė laukti Vilniaus miesto tarybos sprendimo dėl prie Lietuvos rašytojų sąjungos rūmų esančio skvero atnaujinimo, nors savivaldybės atstovai tokio sprendimo greitu metu ir nežada“, – penktadienį išplatintame pranešime rašė sąjunga.

Lietuvos rašytojų sąjunga ėmėsi iniciatyvos statyti paminklą J. Marcinkevičiui rašytojo vardo skvere prie savo būstinės Vilniaus senamiestyje.

Konkursą laimėjo „Architektūros linijos“ architektų projektas „Trilogija“, tačiau iniciatyvą aptemdė atsinaujinusi diskusija dėl J. Marcinkevičiaus asmenybės.

Rašytojas buvo aktyvus Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau dalis literatūrologų ir istorikų nevienareikšmiai vertina jo vaidmenį ir kai kuriuos kūrinius sovietmečiu.

Vilniaus meras Valdas Benkunskas yra sakęs, kad sostinės savivaldybė nesiims spręsti dėl leidimo šiam įamžinimui, kol visuomenėje nebus sutarimo.

Siekį priimti J. Marcinkevičiaus paminklą yra išsakiusios kelios savivaldybės, tarp jų – Širvintų rajono bei Druskininkų.

Taip pat rugpjūčio pradžioje visuomenininkai pradėjo rinkti lėšas naujam poeto įamžinimo projektui, kuriam vieta dar neparinkta.

Poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas bei visuomenės veikėjas J. Marcinkevičius (1930–2011) per kūrybos metus išleido apie 50 eilėraščių, vaikų poezijos, dramaturgijos, esė, publicistinių knygų, tarp žymiausių jo kūrinių – draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.

Jis 1957 ir 1969 metais yra pelnęs LSSR valstybinę premiją, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

„(...) mes turime tokią situaciją, kad paminklus stato, griauna, nestato savivaldybės, tai yra vis tiek jų funkcija, ir įsivaizduoti, kad dabar valstybė iš galios pozicijų turėtų reguliuoti ar sakyti, kokiam asmeniui turi būti paminklas, kokioje vietoje, (...) manau, kad nebūtų teisinga“, – ketvirtadienį Žinių radijui sakė S. Kairys.

„Yra vienos sąjungos iniciatyva, derinama su savivaldybe, tai yra labai aiškūs žaidėjai. Man atrodo, kad tas politikų dalyvavimas turėtų būti pakankamai santūrus“, – teigė jis.

Lietuvos rašytojų sąjunga ėmėsi iniciatyvos statyti paminklą J. Marcinkevičiui rašytojo vardu pavadintame skvere prie savo būstinės Vilniaus senamiestyje. Konkursą laimėjo „Architektūros linijos“ architektų projektas „Trilogija“. Tačiau iniciatyvą temdo visuomenėje atsinaujinusi diskusija dėl poeto asmenybės, iškeliant aspektą dėl jo prisitaikymo prie sovietinės sistemos.

S. Kairio teigimu, savivalda turi jausti „nuotaikas ir temperatūrą visuomenėje“, o įamžinimo klausimai turėtų vienyti, o ne skaldyti.

Ministro nuomone, jei matoma dviejų nuomonių prieštara, tai yra tam tikra indikacija, kad priimti sprendimą galbūt neatėjo tinkamas laikas. 

„Ir galų gale šiuolaikinėje visuomenėje ir tam įamžinimui yra daugybė kitų variantų, kitų būdų. Kartais renkamės labai tradicinius kažkokius sprendimus, prie kurių turbūt esame įpratę“, – kalbėjo kultūros ministras.

Jis taip pat pabrėžė, kad diskusijos apie J. Marcinkevičių turėtų būti pagarbesnės, išsakyta pozicija „ne per daug aukštinanti, bet ir neteisianti“.

„Tiek aš, tiek mano Kultūros ministerijos komanda tokį priėmėme sprendimą – stačia galva nesinerti į tą temą, nepulti vertinti, bet, kaip ir minėjau, tam tikri principai turi būti išlaikyti“, – sakė ministras.

Vilniaus meras Valdas Benkunskas tvirtino, kad savivaldybė prieš uždegdama žalią šviesą tokiam menininko įamžinimui lauks visuomenės sutarimo.

Kritiką J. Marcinkevičiaus atžvilgiu atmetė prezidentas Gitanas Nausėda, pareiškęs, kad tai yra vienas garsiausių šalies poetų, o diskusijos apie jo atminimą skaudina rašytojo artimuosius.

Siekį poetui statyti paminklą yra išsakiuosius kelios savivaldybės, tarp jų – Širvintų rajono bei Druskininkų.

Taip pat rugpjūčio pradžioje visuomenininkai pradėjo rinkti lėšas naujam poeto įamžinimo projektui, kuriam vieta dar neparinkta.

Poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas bei visuomenės veikėjas J. Marcinkevičius (1930–2011) per kūrybos metus išleido apie 50 eilėraščių, vaikų poezijos, dramaturgijos, esė, publicistinių knygų, tarp žymiausių jo kūrinių – draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.

Rašytojas buvo aktyvus Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau dalis literatūrologų ir istorikų nevienareikšmiai vertina jo vaidmenį ir kai kuriuos kūrinius sovietmečiu.

Jis 1957 ir 1969 metais yra pelnęs LSSR valstybinę premiją, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

„Žinojau, kad Just. Marcinkevičius buvo kompartijos narys ir ėjo kažkokias pareigas. Tačiau man tai nesvarbu, kaip ir didžiajai daliai Lietuvos žmonių, kurie gerbia Just. Marcinkevičių kaip to laikotarpio švyturį“, – kilus aistrų dėl Just. Marcinkevičiaus skvere Vilniuje šio poeto ir dramaturgo atminimui ketinamo pastatyti paminklo, interviu „Kauno dienai“ sakė rašytoja, biografinių romanų apie lietuvių rašytojus autorė, buvusi ilgametė Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė A. Ruseckaitė.

Pasak jos, leninų rastume daugelio tos kartos poetų kūryboje, bet ji jų neieško. Jai įdomu, ką jie parašė ne dėl sistemos spaudimo. Tuo privalomu eilėraščiu jie gal išgelbėjo kitus stiprius savo kūrinius.

Aršiai pjaunamės

– Kokie jausmai jus užplūdo dar kartą atsinaujinus diskusijoms dėl Just. Marcinkevičiaus biografijos ir kūrybos sovietmečiu peripetijų?

– Nelabai supratau, ko iš Just. Marcinkevičiaus dabar visi nori. Suprantu, kad problema iškilo dėl paminklo, tokių diskusijų tikrai gali būti, nes ne visiems jis priimtinas. Aš nuomonės dėl jo neturiu, nes maketo nemačiau.

Dėl Just. Marcinkevičiaus biografijos diskusijose nieko naujo nesužinojau. Žinojau, kad jis buvo kompartijos narys ir ėjo kažkokias pareigas. Be abejo, visa tai galima traktuoti įvairiai, bet man tai nesvarbu, kaip ir didžiajai daliai Lietuvos žmonių, kurie gerbia Just. Marcinkevičių ir kuriems jis išlikęs kaip to laikotarpio švyturys. Žmonėms jis, visų pirma, yra poetas, dramaturgas. Pakeliaukite per Lietuvą ir paklausinėkite, ar kas nežino Just. Marcinkevičiaus. Visi žino jo kūrybą, dainas pagal jo žodžius, spektaklius, po kurių su ašara akyse skandavo „Lie-tu-va“, ir jiems nelabai svarbios tos jo nuodėmės sovietmečiu.

Šiandien, pasirodo, blogai net tai, kad žmonės po spektaklio „Mažvydas“ atsistoję kartodavo „Lie-tu-va“, jausdami, kad Lietuva yra, nors ir okupuota, nes taip Mažvydas nesakė, istorija supainiota su menine kūryba, autoriaus išmone.

Jei tai būtų svarbu, nebūtų 50 metų mūsų gyvenimo – dailininkų puikiausios tapybos ir grafikos, kompozitorių, fotografų, rašytojų kūrinių, nes kiekvieną jų taip pat galima vadinti sovietiniais žmonėmis, o tarp jų buvo ir kompartijos narių. Sovietiniais metais tikrai buvo stiprus menas. Ar jis visas buvo ideologizuotas? Gink Dieve – kiek sukurta puikių įvairių meno rūšių darbų.

Kam dabar 50 metų ir mažiau, mokslus jau baigė nepriklausomoje Lietuvoje, o kam 60 ir daugiau – dar sovietinėje. Išeina, kad visi, kuriems per 60 metų, – sovietiniai, nes mokėmės mokslinį komunizmą, TSKP istoriją. Kodėl taip siaurai žiūrime į visą tą sistemą ir apskritai į žmogaus gyvenimą, lyg jis būtų tik baltas ar tik juodas? Kai rašau knygas, tyrinėju medžiagą, archyvus, kiekviename žmoguje atrandu labai daug spalvų, kūrėjai turi tiek prieštarų, paklydimų ir vėl grįžimo. Jei kiekvieno gyvenimą paknebinėtume, rastume įvairiausių dalykų. Ar šiandien jie tokie svarbūs? Reikėtų suprasti, kad žmogus gyvena tam tikromis sąlygomis. Nesuprantu, dėl ko mes taip ginčijamės kirvius susmeigę.

Šiandien, pasirodo, blogai net tai, kad žmonės po spektaklio „Mažvydas“ atsistoję kartodavo „Lie-tu-va“, jausdami, kad Lietuva yra, nors ir okupuota, nes taip Mažvydas nesakė, istorija supainiota su menine kūryba, autoriaus išmone. Tiesiog stebina tokie dalykai, viskas vyksta paskubomis, paviršutiniškai, nesigilinant. Labai skubame ir teisiame, pjaunamės, pravardžiuojamės, kad socializmo liekanos garbina Just. Marcinkevičių. Nereikėtų mums taip pyktis, o tiesiog ramiai pasakyti savo nuomonę, padiskutuoti, ypač kai yra kitokių didelių rūpesčių ir problemų.

Just. Marcinkevičiaus problema dar ir ta, kad jis didelis kaip asmenybė, kaip kūrėjas, poetas, galų gale, ir kaip Sąjūdžio žmogus. Ačiū Dievui, gyvename demokratiniame pasaulyje, yra žodžio laisvė, bet kartais tuos didelius žmones, kai jie jau negali apsiginti, kai kam smagu žeminti.

Just. Marcinkevičių pažinojau asmeniškai, nemažai su juo bendravau. Gal labiau mėgau kito ar trečio poeziją, bet Just. Marcinkevičius man labai svarbus kaip to meto poetas, jį vertinau kaip lietuvybės puoselėtoją, kuris džiaugėsi Lietuva ir visus tuos metus skleidė tą idėją.

Alternatyva: A. Ruseckaitė primena, kad sovietmečiu spaudimas kūrėjams buvo toks didelis, kad norintys rašyti, kurti turėjo atiduoti duoklę sistemai arba nutilti. Akvilės Snarskienės nuotr.

Išdavystės ar paklydimai

– Žinoma, dėmė dėmei nelygu. Viena – partizanus išdavęs Kostas Kubilinskas, kita – gal ir dėl politinio naivumo „saulės parvežti“ į Maskvą važiavusi Salomėja Nėris ir dar kita – poetai, kurie sovietmečiu nebūtų išleidę nė tomelio, jei jis nebūtų pradėtas kokiu „patriotiniu“ eilėraščiu. Ar nesustatome visų į vieną gretą?

– Labai vienpusiškai į viską žiūrime. Turime atsigręžti į tą laiką, okupacijas, tuos baisius trėmimus, KGB žingsnius. Pavyzdžiui, Vincas Mykolaitis-Putinas besibaigiant karui dienoraštyje rašo nepasirašysiantis jokių sovietinių raštų, nedalyvausiantis tame gyvenime, tačiau gale pats savęs paklausia: ar aš atlaikysiu, ar sugebėsiu. Iš tikrųjų tas spaudimas buvo toks didelis, kad norintis rašyti, kurti žmogus arba turėjo atiduoti kažkokią duoklę sistemai, arba nutilti.

Arba S. Nėris: jos gyvenime buvo tokios sąlygos, kad, padėk Dieve, nežinai, kaip jomis elgtumeisi. Tačiau ji nebuvo išdavikė.

Kažkoks Just. Marcinkevičiaus eilėraštukas buvo ir Leninui. Leninų rastume daugelio tos kartos poetų kūryboje, nes jie norėjo kurti, ir sunku buvo atlaikyti spaudimą. Pavyzdžiui, aš jų nė neieškau, man neįdomūs tie eilėraščiai, kuriuos poetai parašė dėl sistemos spaudimo. Reikia žiūrėti, ką jie parašė ne dėl sistemos, nes gal dėl to eilėraščio žmogus išgelbėjo kitus stiprius savo kūrinius.

Tvyrojo įtampa ir baimė. Saugumiečiai buvo pristatyti, pavyzdžiui, prie V. Mykolaičio-Putino, visą laiką jį persekiojo, cenzūravo jo kūrybą. Nemanau, kad KGB nesekė ir Just. Marcinkevičiaus, nes jo kūryba buvo labai lietuviška. Gal tai leido kaip įrodymą, kad neva egzistuoja laisvas žodis, nors jo tikrai nebuvo.

Dabar sako, kad V. Mykolaitis-Putinas ar Just. Marcinkevičius – prisitaikėliai, nuo vėjo linkstančios nendrės. Tačiau gal žmogus nėra maištininkas, jis – ramus kūrėjas. Arba, pavyzdžiui, S. Nėris norėjo būti pripažinta, matoma. Beje, ir jos tėvas buvo išdidus, pasiėmė paskolą ir ją mokėjo, bet sukūrė gerą ūkį. Dukra irgi norėjo, kad ją vertintų, ir su trečiafrontininkais dėl to susiėjo. Žmogus gyvena tuo metu ir nori, kad jo kūryba gyvuotų, dėl to šiek tiek ir prisitaiko prie sistemos. Yra daugybė dalykų – ir prigimtis, ir psichologiniai dalykai, ir vidinės ir išorinės aplinkybės.

Sudėtingesnė K. Kubilinsko istorija. Jei jis nebūtų karo metu parašęs eilėraščių, kuriuose šaipėsi iš Stalino, nebūtų jo baudę, gal jis nebūtų nuėjęs į partizanus. Jis tuos eilėraščius parašė, juos labai greitai aptiko ir ėmė jam grasinti. Žmogus, matyt, buvo bailokas, o labai norėjo rašyti ir pasidavė tokiam žingsniui, kuris, be abejo, yra išdavystė. Už išdavystę mes turime teisę teisti ir atsisakyti tokių žmonių kūrybos. K. Kubilinsko eilėraščiuose yra ir visokių spaliukų, tik dėl jo parašytų pasakų abejočiau, ar reikia jų neleisti skaityti, nes jos labai gražios.

– Vis dėlto, kaip reikėtų elgtis su tokių autorių kūryba, kurios dalis vertinga, bet autoriaus išdavystės dėmė nenuplaunama?

– K. Kubilinsko dėmė žiauri ir nenuplaunama. Manyčiau, jei būtume demokratiškesnė valstybė, gal galėtų būti pilietiškumo pamokos su pavyzdžiais, kaip gali nutikti, kai keičiasi santvarkos, sistemos, kaip žmogus sodinamas už grotų, kartais ir nužudomas, o kai kas pasiduoda, neatlaiko.

Dažnai kalbame apie su hitlerininkais bendradarbiavusį Nobelio premijos laureatą norvegą Knutą Hamsuną. Norvegai jam surengė teismą, pavadino tėvynės išdaviku, bet jo kūrybos neuždraudė. Žinoma, paminklų jam niekas nestatys.

Manau, K. Kubilinsko kūryba galėtų kurį laiką pailsėti, kurios knygos išleistos – tai išleistos, naujų dabar leisti nereikia. Reikia pateikti faktų, kad žmonės žinotų, kodėl taip daroma, manau, tam naudingas apie jį pasakojantis filmas „Poetas“. Maironio lietuvių literatūros muziejaus Vaikų literatūros skyriuje yra K. Kubilinsko archyvas, tegu jis lieka, nes reikia žinoti visas istorijos puses. Muziejuose tai reikia išsaugoti, aiškinti jaunimui, komentuoti. Paminklus galima išvežti į Grūto parką ar į metalo laužą išlydyti, bet dalykų, kurie lengvai saugomi ir turi istoriją, nemėtyčiau.

Ar reikia išmesti Just. Marcinkevičių ar V. Mykolaitį-Putiną, kurių eiles žmonės deklamuoja, dainuoja dainas pagal jų žodžius, todėl, kad jie nebuvo disidentai? To neįsivaizduoju. Būtų tuštuma. Ar norime tuštumos?

Kiek tyrinėjau K. Kubilinsko gyvenimą ir kūrybą, jis labai norėjo rašyti, jam tai buvo kaip kvėpavimas. Nežinau, ko jis tikėjosi infiltruojamas į partizanų būrį, gal kad paskui galės rašyti. Tai buvo baisi jo klaida, didžiulė jo nuodėmė ir nesusivokimas. Taip, šiuo atveju galime būti teisėjai, nes tai – tėvynės išdavimas ir nėra atleidimo, nors būdami krikščionys gal turėtume ir tai atleisti.

– Kaune tebeveikia S. Nėries muziejus. Ar jo reikia?

– Dabar ten yra Bernardo Bučo ir S. Nėries – dviejų menininkų namai muziejus. Kaip žmogus ir pilietė nekeisčiau ir jos gatvės pavadinimų. Gimnazija Vilniuje svarsto atsisakyti jos vardo, jų valia, jei kolektyvas, bendruomenė jo labai nenori, taip reikia ir padaryti.

Muziejaus nereikėtų uždaryti, nes S. Nėris ir B. Bučas nėra kokie nusikaltėliai. S. Nėris yra klasikė, nepriklausomos Lietuvos viena stipriausių poečių, jos karo metų poezija „Prie didelio kelio“ – viena stipriausių poezijos rinktinių, kur ji ir atsiprašo, rašo, kaip myli Lietuvą, kokia ji jai brangi, kad į ją keliais paršliaužtų. Net partizaninėje spaudoje buvo parašyta, kad S. Nėris atsiprašė ir prieš mirtį perėjo vos ne į pogrindį.

Gal ji įsivaizdavo, kad įstojus į Sovietų Sąjungą bus geriau, gal ji proletariškai mąstė, buvo suklaidinta, bet dėl jos nei kas žuvo, nei į tremtį išvežtas. Į Maskvą važiavo 20 žmonių, gal būtų nuvažiavęs kas kitas. Aš jos neteisinu, bet ji nėra nusikaltėlė, kad reikėtų uždaryti jos muziejų.

Apie jos gyvenimą parašiau knygą „Padai pilni vinių“, pristatydama ją daug važinėjau po Lietuvą. Daug žmonių prisirinkdavo. Matau, sėdi kokie vyrai suraukę kaktas, bet atvirai kalbi, ką ji padarė, kaip suprato, ką iškentėjo ir ką parašė, ir jokiais kiaušiniais nebuvau užmėtyta. Aš jos negyniau, bet parašiau apie to laiko realijas. Patyriau, kad daugybė žmonių, tiesa, daugiau vyresnės kartos, moka jos eilėraščių, čia pat atsistoja, deklamuoja, sudainuoja dainą pagal jos žodžius, prisipažįsta, kad ji – mylimiausia poetė. Reikia atsižvelgti, ką mano platesnė visuomenė. Dabar tos diskusijos vyksta tarp inteligentų, intelektualų, menininkų, bet yra daugybė Lietuvos žmonių, kurie į tuos dalykus nesigilindami mėgsta jos kūrybą. Gerai, kad kažkas mėgsta Maironį, S. Nėrį ar Just. Marcinkevičių, nes jų poezija – tai dvasios duona.

Grįžtant prie S. Nėries muziejaus, viena akimi stebiu ir viena ausimi klausau, kada dėl jo pasipils priekaištų, bet neregėjau. Manau, tokia vieta neturėtų niekam trukdyti, mokiniai važiuoja, lanko muziejų.

Kokių trūkumų galima rasti kiekvieno biografijoje. Kad ir Maironio: prabuvo penkiolika metų Peterburge, o juk galėjo darbuotis Lietuvoje. Peterburge bendravo su rusų valdininkais, nes jam reikėjo – jis buvo viršininkas akademijoje. Jei imtume kilnoti visų ir visus gyvenimo skvernelius, ar yra kas tobulas?

Veikia: S. Nėries muziejus kol kas neužkliūva, o jame netrūksta lankytojų. T. Raginos nuotr.

Okupacija ir prisitaikymas

– Ar ne problema, kad iš savo kūrėjų norime sukurti tobulus stabus? Jau kalbant ne apie kūrėjų santykį su sovietmečiu, štai latviai neslėpė, kad jų dainius Janis Rainis metė kitą latvių literatūros ikoną Aspaziją, o mes S. Nėries asmeninio gyvenimo faktus ilgai nutylėdavome.

– Reikėjo anksčiau atverti, kad S. Nėris ištekėjo už Petro Veržbiliausko. Kokia čia paslaptis, jei yra dokumentai. Santuoka turbūt buvo iš vargo, iš baimės, atsidūrus Rusijoje vienai su vaiku. Kai mano draugės perskaitė mano knygą apie S. Nėrį, visos choru sakė – ačiū Dievui, kad negyvenome tuo be galo sunkiu laiku, kai ateina sovietinė santvarka, prasideda karas, vaikas mažas ir dar ligoniukas, turi bėgti į Rusiją, kažkur trauktis. Žiaurus laikas. Jei įvertintume visas aplinkybes, kodėl taip atsitiko, ir neslėptume faktų, nebūtų ir tokių staigmenų, kai apie juos sužinome.

Kai atėjo vokiečiai – fašistai, okupantai, dalis žmonių, tarp jų ir menininkų, prisitaikė ir gyveno, kūrė, tad galima sakyti, kad jie buvo prisitaikėliai prie fašistų. Pavyzdžiui, Bernardas Brazdžionis karo metais buvo Maironio muziejaus vedėjas. Vieną rytą ateina ir mato, kad vokiečiai krausto Maironio baldus. Tada B. Brazdžionis eina į kažkokį vokiečių štabą, lenkiasi, prašo, kad baldų neimtų, aiškina, koks svarbus lietuvių tautai yra Maironis. Tada kažkoks vokiečių valdininkas sustabdo kareivius, baldai lieka, B. Brazdžionis juos išgelbsti prašydamas fašistinės valdžios. Ką jis turėjo daryti? Jis žengė labai gerą logišką žingsnį.

Kūrėjai dirbo, rašė, leido knygas ir vokiečių okupacijos metais. Kadangi sovietų taip nekentė, kai kur vokiečius sutiko net su gėlėmis, manydami, kad jie ateina Lietuvos išvaduoti. Mūsų istorija labai sudėtinga – tiek visokių valdžių buvo, tiek santvarkų, sistemų, prievartos. Gal todėl mes tokie suirzę, nes kiek mūsų tėvai ir seneliai pergyveno tų žingsnių.

Mano tėvas nė vienos dienos nėjo dirbti į kolūkį, nes be proto nekentė sovietų, iš jo atėmusių žemę, net ranką susižeidė. Mama privalėjo – grėbė šieną, rugius rišo, nes būtų negavusi nė tų 60 arų. Ar šiandien galime sakyti, kad jie buvo prisitaikėliai?

Taip, žmogus prisitaiko, ir okupacijos metu jam reikia gyventi, auginti vaikus, saugoti gyvybę. Man keista, kad dabar Just. Marcinkevičius kritikuojamas, kad jis nebuvo disidentas. Taip, buvo disidentų, jiems reikia statyti paminklus, jie be galo garbingi žmonės. Tačiau ar reikia išmesti J. Marcinkevičių ar V. Mykolaitį-Putiną, kurių eiles žmonės deklamuoja, dainuoja dainas pagal jų žodžius, todėl, kad jie nebuvo disidentai? To neįsivaizduoju. Būtų tuštuma. Ar norime tuštumos?

Galima diskutuoti

– Grįžtant prie aršias diskusijas sukėlusio paminklo Just. Marcinkevičiui pagerbti. Gal tikrai geriau pasodinti po medį kartu trims šio meto didiesiems poetams – ir Marcelijui Martinaičiui, Sigitui Gedai, kaip siūlo Vytautas Landsbergis?

– Dėl paminklo galima diskutuoti. Beje, juk niekas neketina jo statyti kaip anais laikais leninus su atkišta ranka, dabar jie visai kitokie. Patiko vieno jauno žmogaus nuomonė, išsakyta per LRT „Panoramą“: jis sakė, kad jam patinka paminklai, jei jie – meno kūriniai, o jų niekada nebus per daug. Yra pas mus laisvų vietų ir aikščių, ir Europos sostinėse daug tokių paminklų.

Kažkas nusprendė, kad paminklas turi būti Just. Marcinkevičiaus trilogijai „Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“, bet gal būtų galima diskutuoti, ar pagrįstai. Gal galėtų būti visai jo kūrybai, jo lietuviškumo idėjoms.

Man būtų gražu, jei Just. Marcinkevičiaus skvere prie Rašytojų sąjungos būtų paminklas lietuviškam žodžiui, kuris buvo žemintas, draustas, kuris ir dabar siaurinamas dėl anglų kalbos. Tada būtų paminklas ir Just. Marcinkevičiui, ir Kristijonui Donelaičiui, ir Maironiui, ir visiems rašytojams. Gali būti visokių variantų, juk niekas nežadėjo statyti Just. Marcinkevičiaus figūros.

Aš paminklus priimu kaip meno kūrinius, jei jie vykę, juos smagu matyti. Tačiau tai neturi būti vamzdis, kurio niekas nesupranta, jį turi suprasti plačioji visuomenė, jis nestatomas tik intelektualams.

Galima ir medžių pasodinti. Maironiui Pasandravyje jų pasodinta 150. Tačiau kartais juos tyčia ar netyčia nukerta ar vėtros nulaužia. Galima ir paminklą statyti, bet ne figūrą, o meninius ženklus, įdomias, šiuolaikiškas, bet suprantamas skulptūras. Visai sustabdyti paminklų statymą reikštų, kad stabdome skulptūros meno procesą.

„Sunku įsivaizduoti Lietuvos atgimimą, visą Sąjūdį, visą tą pakilimą be Justino Marcinkevičiaus. Jis visą laiką yra su mumis, nežinau, ką galėčiau ir bepridurti. Iš tikrųjų, jo veiklą tyrinėja ir tyrinės istorikai, ir literatūrologai, tik norėtųsi, kad tos diskusijos būtų tokios oresnės, konstruktyvesnės, nereikia to drabstymosi purvais“, – Žinių radijui penktadienį sakė V. Blinkevičiūtė.

Anot jos, pats J. Marcinkevičius ragino „nereikia pykčio, pagiežos, keršto, melo“, o įamžinimo klausimas visada kelia daug diskusijų apie kokią asmenybę bebūtų kalbama.

Neabejoju, kad Lietuvos žmonės, Lietuvos bendruomenė, anksčiau ar vėliau vis tik ras tą sutarimą, kaip, kur, kada, kokiu pavidalu tai padaryti, nes Justinas Marcinkevičius tikrai yra to vertas.

„Todėl aš visiškai neabejoju, kad Lietuvos žmonės, Lietuvos bendruomenė, anksčiau ar vėliau vis tik ras tą sutarimą, kaip, kur, kada, kokiu pavidalu tai padaryti, nes Justinas Marcinkevičius tikrai yra to vertas“, – teigė politikė.

V. Blinkevičiūtės teigimu, šalis neturėtų bijoti įvertinti ir padėkoti žmonėms, kurie prisidėjo prie laisvės siekimo ir šalies atgimimo.

Prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienį atmetė kritiką Lietuvos poetui J. Marcinkevičiui, pareiškęs, kad tai yra vienas garsiausių šalies poetų, o kritiškos diskusijos apie jo atminimą skaudina rašytojo artimuosius.

Lietuvos rašytojų sąjunga pernai paskelbė architektūrinio-skulptūrinio objekto J. Marcinkevičiui atminti konkursą, kurį laimėjo „Architektūros linijos“ architektų projektas „Trilogija“.

Diskusija dėl J. Marcinkevičiaus įamžinimo neseniai atsinaujino eseistui Vytautui Toleikiui leidinyje „Šiaurės Atėnai“ publikavus straipsnį „Justinas Marcinkevičius – iškiliausias tarybinis lietuvių poetas“, viešojoje erdvėje iniciatyvą dėl paminklo šiam poetui komentavo ir daugiau viešųjų intelektualų, vadindami jį pertekliniu ar per ankstyvu.

Vilniaus meras Valdas Benkunskas tvirtino, kad savivaldybė prieš uždegdama žalią šviesą tokiam menininko įamžinimui lauks visuomenės sutarimo.

Poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas bei visuomenės veikėjas J. Marcinkevičius (1930–2011) per kūrybos metus išleido apie 50 eilėraščių, vaikų poezijos, dramaturgijos, esė, publicistinių knygų, tarp žymiausių jo kūrinių – draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.

Rašytojas buvo aktyvus Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau dalis literatūrologų ir istorikų nevienareikšmiai vertina jo vaidmenį ir kai kuriuos kūrinius sovietmečiu.

Jis 1957 ir 1969 metais yra pelnęs LSSR valstybinę premiją, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

„Justinas yra vertas, dera jį pagerbti, prisiminti, aš pats jį dažnai prisimenu ir pagalvoju apie jo tam tikrą likimą – savotišką, keistą“, – trečiadienį LRT televizijai sakė V. Landsbergis, paklaustas, ar šiuo metu poetui reikėtų paminklo Vilniuje.

V. Landsbergis teigia, kad J. Marcinkevičiaus atminimui Lietuvoje atskiras paminklas konkrečioje vietoje nebūtinas, jį priminti galėtų, pavyzdžiui, pasodinti medžiai ne tik jam, bet kartu ir poetams Marcelijui Martinaičiui bei Sigitui Gedai.

Dabar tas tam tikras sambrūzdis dėl konkretaus paminklo, kažin, ar pats svarbiausias, kuo mes dabar turėtume užsiimti.

„Yra, aišku, visokių pasipriešinimų figūriniams paminklams, vat vietos klausimas, prie rašytojų sąjungos (...) Aš girdėjau taip pat mintį, kad galėtų būti grupinis paminėjimas, pavyzdžiui trijų Atgimimo poetų: Justinas, Marcelijus ir Sigitas. O kokia forma? Vienas mano pažįstamas pasiūlė medžių pavidalu ir kad tie medžiai būtų aiškūs, kam skiriami, jie auga, jie ilgai augs ir visada primins tuos tris poetus, tai visai gali būti priimtas dalykas (...) Tai, žinoma, galėtų būti koks nors skverelis, ypatinga Vilniaus vieta“, – teigė V. Landsbergis.

Paklaustas, kaip vertina J. Marcinkevičiaus veiklą sovietinėje Lietuvoje, V. Landsbergis sakė, jog okupuotoje šalyje poetas dirbo kaip ir daug to metų kūrėjų, bei svarstė, ar tai galima vadinti koloboravimu.

„Daug dalykų tada buvo, arba tos komunistinės valdžios, ar vietininkų valdžios užsakymu daroma arba jų pageidavimu, visa kultūra buvo pakreipta tarnauti tai sistemai, tai ideologijai, o kultūros žmonės kai kada taip ir išsprūsdavo (...) Ir Justinas neišvengė to, ir daug kas to neišvengė (...) Galima vadinti tai koloboravimu, galima vadinti tai priverstiniu egzistavimu tomis okupacijos sąlygomis, kurios nepriklausė nuo mūsų, mums buvo priverstos, žmonės vienaip ar kitaip gyveno, kūrė, statėsi“, – teigė V. Landsbergis.

Jo manymu, pastaruoju metu dėl to vykstantys ginčai nėra aktualiausias klausimas Lietuvai ir gali nukreipti dėmesį nuo svarbesnių valstybei dalykų.

„Dabar tas tam tikras sambrūzdis dėl konkretaus paminklo, kažin, ar pats svarbiausias, kuo mes dabar turėtume užsiimti. Ateis laikas, ir bus išspręstas dalykas (...) Vienas dalykas man aiškus, kad dabar daryti kautynes ir spręsti tai kaip aktualų labai šios dienos klausimą Lietuvai, tai yra nukreipimas dėmesio nuo tikrų svarbių, aktualių ir galbūt Lietuvai gyvybingų klausimų“, – teigė V. Landsbergis.

Lietuvos rašytojų sąjunga pernai paskelbė architektūrinio-skulptūrinio objekto J. Marcinkevičiui atminti konkursą, kurį laimėjo „Architektūros linijos“ architektų projektas „Trilogija“.

Diskusija dėl J. Marcinkevičiaus įamžinimo neseniai atsinaujino eseistui Vytautui Toleikiui leidinyje „Šiaurės Atėnai“ publikavus straipsnį „Justinas Marcinkevičius – iškiliausias tarybinis lietuvių poetas", viešojoje erdvėje iniciatyvą dėl paminklo šiam poetui komentavo ir daugiau viešųjų intelektualų, vadindami jį pertekliniu ar per ankstyvu.

Vilniaus meras Valdas Benkunskas tvirtino, kad savivaldybė prieš uždegdama žalią šviesą tokiam menininko įamžinimui lauks visuomenės sutarimo.

Poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas bei visuomenės veikėjas J. Marcinkevičius (1930–2011) per kūrybos metus išleido apie 50 eilėraščių, vaikų poezijos, dramaturgijos, esė, publicistinių knygų, tarp žymiausių jo kūrinių – draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.

Rašytojas buvo aktyvus Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau dalis literatūrologų ir istorikų nevienareikšmiai vertina jo vaidmenį ir kai kuriuos kūrinius sovietmečiu.

Jis 1957 ir 1969 metais yra pelnęs LSSR valstybinę premiją, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Taip jis kalbėjo tęsiantis ginčams dėl to, ar reikėtų Vilniuje statyti J. Marcinkevičiui paminklą.

„J. Marcinkevičius sau pasistatė tokį paminklą, kad jau joks XXI amžiaus ideologinis inkvizitorius jo nebenugriaus. Tai yra turbūt didžiausias dainius, kurį mes turėjome XX amžiuje arba vienas iš garsiausių mūsų poetų, su kurio eiliuotu žodžiu ėjo ir į Sąjūdį žmonės, ir į laisvę ėjo žmonės“, – žurnalistams Šilalės rajone sakė šalies vadovas.

„Gaila, kad šioje situacijoje vėl tokiu negražiu būdu diskutuojame net ne tiek apie paminklą arba jo tikslingumą arba jo meninį vaizdą, bet apie patį J. Marcinkevičių“, – pridūrė jis.

Pasak G. Nausėdos, J. Marcinkevičiaus pavardė yra neišdildoma iš Lietuvos istorijos.

„Gaila, kad tokie dalykai skaudina jo artimuosius ir kiekvieną kartą mes savotiškai atliekame jų atžvilgiu savotišką žudymo aktą tokiomis diskusijomis“, – kalbėjo prezidentas.

J. Marcinkevičius sau pasistatė tokį paminklą, kad jau joks XXI amžiaus ideologinis inkvizitorius jo nebenugriaus.

Lietuvos rašytojų sąjunga pernai paskelbė architektūrinio-skulptūrinio objekto J. Marcinkevičiui atminti konkursą, kurį laimėjo „Architektūros linijos“ architektų projektas „Trilogija“.

Diskusija dėl J. Marcinkevičiaus įamžinimo neseniai atsinaujino eseistui Vytautui Toleikiui leidinyje „Šiaurės Atėnai“ publikavus straipsnį „Justinas Marcinkevičius – iškiliausias tarybinis lietuvių poetas", viešojoje erdvėje iniciatyvą dėl paminklo šiam poetui komentavo ir daugiau viešųjų intelektualų, vadindami jį pertekliniu ar per ankstyvu.

Vilniaus meras Valdas Benkunskas tvirtino, kad savivaldybė prieš uždegdama žalią šviesą tokiam menininko įamžinimui lauks visuomenės sutarimo.

Poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas bei visuomenės veikėjas J. Marcinkevičius (1930–2011) per kūrybos metus išleido apie 50 eilėraščių, vaikų poezijos, dramaturgijos, esė, publicistinių knygų, tarp žymiausių jo kūrinių – draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.

Rašytojas buvo aktyvus Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau dalis literatūrologų ir istorikų nevienareikšmiai vertina jo vaidmenį ir kai kuriuos kūrinius sovietmečiu.

Jis 1957 ir 1969 metais yra pelnęs LSSR valstybinę premiją, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

„Jeigu galim nestatyti, geriau nestatyti, aš vadovaujuosi tokiu noru, tokia taisykle ir kitų paminklų atvejais. Man atrodo, kad visi tie, kurie nori labai greit apstatyt Vilnių ar kitą miestą paminklais, savotiškai paima tas viešąsias erdves iš savo vaikų, tų kartų, kurios gyvens po jų, nes nori savo kartos akimis sudėlioti akcentus, kad jie liktų šimtams metų į priekį“, – trečiadienį interviu Žinių radijui sakė V. Mitalas.

Anot jo, kartais daug geriau yra „palaukti, pažiūrėt, kaip ta visa diskusija nusėda, o ne lėkti kaip išdegus akis ir savo vizijas, jausmus va dabar įprasminti betonu, bronza ar kitom medžiagom“.

Lietuvos rašytojų sąjungai siūlant pastatyti skulptūrą poetui J. Marcinkevičiui jo vardo skvere, Vilniaus meras Valdas Benkunskas antradienį paskelbė, kad sostinės savivaldybė nesiims spręsti dėl leidimo šiam įamžinimui, kol visuomenėje nebus sutarimo.

„Klausimo dėl paminklo J. Marcinkevičiui į tarybą neteiksime, kol visuomenėje nebus prieita vieningos nuomonės dėl šio paminklo reikalingumo“, – BNS antradienį perduotame komentare sakė meras.

Savo ruožtu Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja Vitalija Maksvytė tvirtina, kad organizacija neatsisako Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato įamžinimo minties, tačiau pripažįsta, kad daug faktorių lems, ar projektas bus įgyvendintas.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2020 metais skverui prie Lietuvos rašytojų sąjungos būstinės K. Sirvydo gatvėje suteikė J. Marcinkevičiaus vardą. Lietuvos rašytojų sąjunga pernai paskelbė architektūrinio-skulptūrinio objekto J. Marcinkevičiui atminti konkursą, kurį laimėjo „Architektūros linijos“ architektų projektas „Trilogija“.

Diskusija dėl J. Marcinkevičiaus įamžinimo atsinaujino eseistui Vytautui Toleikiui leidinyje „Šiaurės Atėnai“ publikavus straipsnį „Justinas Marcinkevičius – iškiliausias tarybinis lietuvių poetas", viešojoje erdvėje iniciatyvą dėl paminklo šiam poetui komentavo ir daugiau viešųjų intelektualų, vadindami jį pertekliniu ar per ankstyvu.

Poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas bei visuomenės veikėjas J. Marcinkevičius (1930–2011) per kūrybos metus išleido apie 50 eilėraščių, vaikų poezijos, dramaturgijos, esė, publicistinių knygų, tarp žymiausių jo kūrinių – draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.

Rašytojas buvo aktyvus Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau dalis literatūrologų ir istorikų nevienareikšmiai vertina jo vaidmenį ir kai kuriuos kūrinius sovietmečiu.

Jis 1957 ir 1969 metais yra pelnęs LSSR valstybinę premiją, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

„Klausimo dėl paminklo J. Marcinkevičiui į tarybą neteiksime, kol visuomenėje nebus prieita vieningos nuomonės dėl šio paminklo reikalingumo“, – BNS antradienį perduotame komentare sakė meras.

Savo ruožtu Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja Vitalija Maksvytė tvirtina, kad organizacija  neatsisako Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato įamžinimo minties, tačiau pripažįsta, kad daug faktorių lems, ar projektas bus įgyvendintas.

„Kol kas idėjos tikrai neatsisakom, bet ji kol kas ir yra idėjos lygmeny, nes projektas-laimėtojas dar nepatvirtintas Vilniaus miesto taryboje, taip pat nėra numatyta jokių terminų, kada šis projektas būtų įgyvendintas. Kur buvome, čia ir esame“, – antradienį BNS sakė V. Maksvytė.

Anot V. Benkunsko, Vilniuje nuo seno gyveno ir dirbo daug iškilių asmenybių, tačiau ne visiems jiems yra pastatyti atminimo ženklai. Tarp jų meras mini „jau išdiskutuotą“ Žydų gelbėtojų atminimo paminklą, kalbininko Jono Jablonskio memorialą.

Naujos idėjos turi būti gerai išdiskutuotos ir turėti platų visuomenės sutarimą jų atžvilgiu, prieš pradedant jas įgyvendinti. 

„Tad šiems paminklams ir numatome skirti dėmesį prioriteto tvarka. Tuo tarpu, naujos idėjos turi būti gerai išdiskutuotos ir turėti platų visuomenės sutarimą jų atžvilgiu, prieš pradedant jas įgyvendinti. Tokios pozicijos laikysimės visų asmenybių ir įvykių įamžinimo atvejais“, – tvirtino meras.

Kai kuriems kūrybos sektoriaus atstovams, visuomenininkams viešoje erdvėje kritiškai įvertinus iniciatyvą J. Marcinkevičiaus įamžinimo, Rašytojų sąjungos atstovė pažymėjo, kad diskusija dėl J. Marcinkevičiaus asmenybės ir kūrybos atsinaujina nuolat, tik teigė apgailestaujanti dėl jos tendencingumo.

Rašytojų sąjungos atstovė sakė, kad sovietmečiu kūrusių autorių ir jų kūrybos negalima vertinti be konteksto.

„Dėl diskusijos – puiku, kad ji vyksta, gal šiek tiek gaila, kad ta diskusija tendencinga ir nebe pirmą kartą būtent dėl J. Marcinkevičiaus laikas nuo laiko išnyra šita tema ir J. Marcinkevičiaus asmenybė sulaukia nevienareikšmių vertinimų. Kita vertus, rašytojų sąjungos pozicija tokia, kad J. Marcinkevičius yra vienas iš iškiliausių XX amžiaus poetų“, – kalbėjo V. Maksvytė.

Paminėdama žinomus autorius, tokius kaip Marcelijų Martinaitį, Sigitą Gedą, Algimantą Baltakį, ji teigė, kad šie menininkai taip pat gyveno ir kūrė „tais laikais, kurie buvo sudėtingi“.

„Žvelgiant iš kultūrinės, istorinės perspektyvos, jų tiek biografijas, tiek kūrybą vertinant vienareikšmiškai, iškarpant tik tam tikrus faktus ar kūrybos elementus iš visos visumos nėra profesionalu“, – pažymėjo Rašytojų sąjungos atstovė.

Ji taip pat teigė, kad kol kas iš viso nėra aišku, ar projektas bus įgyvendintas, nes jame dalyvauja daug pusių – tiek kūrinio autoriai, tiek poeto artimieji, tiek galimi mecenatai, nes valstybės finansavimo nėra numatyta, jo taip pat dar nepatvirtino Vilniaus miesto savivaldybės taryba, tad projektas gali baigtis „bet kurioje vietoje“.

„Gali savivaldybė sakyti, kad netvirtinam, Rašytojų sąjunga sakyti, kad nebevykdome, gali artimieji sakyt, gali pasitraukti projekto kūrėjai, yra labai daug veiksnių, kurie arba nulems to projekto įgyvendinimą, arba jį sustabdys“, – pažymėjo Rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2020 metais skverui prie Lietuvos rašytojų sąjungos būstinės K. Sirvydo gatvėje suteikė J. Marcinkevičiaus vardą. Lietuvos rašytojų sąjunga pernai paskelbė architektūrinio-skulptūrinio objekto J. Marcinkevičiui atminti konkursą, kurį laimėjo „Architektūros linijos“ architektų projektas „Trilogija“.

Žvelgiant iš kultūrinės, istorinės perspektyvos, jų tiek biografijas, tiek kūrybą vertinant vienareikšmiškai, iškarpant tik tam tikrus faktus ar kūrybos elementus iš visos visumos nėra profesionalu.

Diskusija dėl J. Marcinkevičiaus įamžinimo atsinaujino eseistui Vytautui Toleikiui leidinyje „Šiaurės Atėnai“ publikavus straipsnį „Justinas Marcinkevičius – iškiliausias tarybinis lietuvių poetas", viešojoje erdvėje iniciatyvą dėl paminklo šiam poetui komentavo ir daugiau viešųjų intelektualų, vadindami jį pertekliniu ar per ankstyvu.

Poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas bei visuomenės veikėjas J. Marcinkevičius (1930–2011) per kūrybos metus išleido apie 50 eilėraščių, vaikų poezijos, dramaturgijos, esė, publicistinių knygų, tarp žymiausių jo kūrinių – draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.

Rašytojas buvo aktyvus Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau dalis literatūrologų ir istorikų nevienareikšmiai vertina jo vaidmenį ir kai kuriuos kūrinius sovietmečiu.

Jis 1957 ir 1969 metais yra pelnęs LSSR valstybinę premiją, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Prienų rajono savivaldybės meras socialdemokratas Alvydas Vaicekauskas siūlo pastatyti paminklą beveik prieš penkerius metus mirusiam poetui Justinui Marcinkevičiui.

Meras inicijuoja gyventojų apklausą ir diskusiją dėl tokio paminklo statybos.

„Buvo lyg pasiūlymų nacionaliniu mastu įamžinti jo atminimą, bet viskas aptilo. Galvoju, kad reikia pradėti nuo mūsų krašto, - BNS sakė A.Vaicekauskas.

J.Marcinkevičius yra gimęs Važatkiemyje, Prienų valsčiuje. Mieste jo vardu pavadinta biblioteka, tačiau, mero teigimu, tai nėra pakankamas Lietuvos dainiumi vadinto poeto įamžinimas.

„Prieniečiai labai šiltai atsiliepia apie šitą žmogų, kodėl mums to nepadaryti? Gal tada ir Lietuvoje atsiras palaikančiųjų, gal Vilniuje atsiras paminklas?“ - svarstė meras.

Anot jo, per porą mėnesių tikimasi surinkti gyventojų, iš Prienų kilusių iškilių žmonių nuomones, ir, jeigu bus pritarta paminklo statybai, bus imtasi sumanymą įgyvendinti. A.Vaicekauskas vylėsi, kad gyventojai pasiūlys ir vietą, kur galėtų būti statomas paminklas.

„Ne tik paminklas turėtų būti, bet ir kokia nors aikštė, skverelis sutvarkytas. Tokių vietų turime“, - sakė savivaldybės vadovas.

Jis tvirtino nebijąs, kad idėja dėl paminklo gali sukelti prieštaringų vertinimų Lietuvoje, nes viešoje erdvėje buvo pasigirdę vertinimų, kad J.Marcinkevičius buvo sovietinės propagandos formuotojas.

„Mūsų žmonės be galo myli Justiną, labai šilti apie jį atsiminimai. Kaip tik galvoju, kad tie išpuoliai prieš poetą tik sustiprins mūsų pasiryžimą“, - teigė meras.

J.Marcinkevičius mirė 2011 metų vasarį, eidamas 81-uosius metus. Jis buvo vienas iš populiariausių XX amžiaus pabaigos - XXI amžiaus pradžios poetų Lietuvoje. Moralinį autoritetą daugelio lietuvių akyse jis užsitarnavo dėl aktyvaus dalyvavimo Sąjūdžio veikloje ir atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, buvo vadinamas tautos poetu, humanistu.