„ES lygmeniu patvirtinome valstybių, kurios nepakankamai stengiasi kovoti su mokesčių vengimu, sąrašą“, – pareiškė reporteriams Prancūzijos finansų vadovas Bruno Le Maire (Brunas le Meras).

„Šiame juodajame sąraše yra 17 valstybių“, – pridūrė jis.

ES šalys daugiau kaip metus stengėsi sudaryti galutinį ES nepriklausančių mokesčių rojų sąrašą. Labiausiai jam priešinosi mažesnės šalys, tokios kaip Airija, Malta ir Liuksemburgas, kurios nenorėjo atbaidyti jų mažus mokesčius taikančiose sostinėse savo būstines turinčių stambių įmonių.

Į „juodąjį sąrašą“ įtrauktos šios šalys: Amerikos Samoa, Bahreinas, Barbadosas, Grenada, Guamas, Makao, Maršalo Salos, Mongolija, Namibija, Palau, Panama, Sent Lusija, Samoa, Pietų Korėja, Trinidadas ir Tobagas, Tunisas ir Jungtiniai Arabų Emyratai.

Dar 47 šalys įtrauktos į „pilkąjį sąrašą“, pareiškė šaltiniai.

Spėjama, kad kai kurių jurisdikcijų įtraukimas į „juodąjį sąrašą“ buvo atidėtas, nes jos per Karibų jūros regione anksčiau šiais metais siautusius uraganus patyrė didelę žalą.

Sąrašui ypač priešinosi Didžioji Britanija, kuri baiminosi, kad į jį gali patekti Britanijos Karūnai priklausančios teritorijos, įskaitant Džersį ir Mergelių Salas.

Į „juodojo sąrašo“ projektą buvo įtrauktos 29 šalys, tačiau jis po pastarosiomis dienomis virusių ginčų galiausiai buvo gerokai sutrumpintas.

Prieš oficialų paskelbimą už ekonomiką atsakingas Europos Komisijos (EK) narys Pierre Moscovici (Pjeras Moskovisis) pareiškė, kad jis tikėjosi, jog į sąrašą bus įtrauktos 20 šalių, tačiau jo sudarymą visgi pavadino „pradine pergale“.

Vykdymo užtikrinimo problema

Didžiausia problema kyla dėl vykdymo užtikrinimo, nes ES šalys vis nesutaria, ar šalims, įtrauktoms į „juodąjį sąrašą“, turėtų būti taikomos finansinės sankcijos, ar turėtų užtekti vien pakankamai gėdingo patekimo į sąrašą.

Kelios valstybės narės, įskaitant Prancūziją, pasisako už tai, kad į „juodąjį sąrašą“ įtrauktiems mokesčių rojams būtų taikomos griežtos priemonės, pavyzdžiui, nebūtų skiriamas ES ir Pasaulio banko finansavimas, tačiau diskusijos šiuo klausimu vis dar tęsiasi.

Kitos šalys nėra linkusios pritarti bendroms sankcijoms ir mano, kad sprendimus šioje srityje geriau patikėti valstybėms narėms.

„Patekti į „juodąjį sąrašą“ jau yra pakankamai blogai ir, be jokios abejonės, tai turės pasekmių šioms šalims“, – pareiškė Liuksemburgo finansų ministras Pierre Gramegna (Pjeras Gramenja).

Į galiojantį mokesčių rojų sąrašą, kurį yra sudariusi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), šiuo metu yra įtrauktas tik Trinidadas ir Tobagas.

ES iš pradžių patikrino iš viso 92 jurisdikcijas. Sudarytas sąrašas turėtų būti nuolat atnaujinamas.

Sprendžiant, kurios šalys turėtų būti įtrauktos į „juodąjį sąrašą“, nėra automatiškai laikoma, kad pelno mokesčio netaikančios valstybės gali pažeisti ES apmokestinimo kriterijus.

Tačiau yra išskiriamos šalys, kurios sudaro palankias sąlygas steigti priedangos įmones ir kitas struktūras, kurios gali padėti vengti mokesčių.

Šalims, į kurias buvo nusitaikiusi ES, buvo suteikta galimybė išvengti patekimo į sąrašą – tam jos turėjo prisiimti atitinkamus politinius įsipareigojimus ir pateikti išsamų jų laikymosi planą.

Visoms šalims, tarp kurių iš pradžių buvo ir Jungtinės Valstijos, buvo nurodyta iki ES finansų ministrų antradienio susitikimo pateikti atsiliepimus ir nurodyti priemones, kurių jos galėtų imtis, kad patenkintų ES reikalavimus.

Priežastis – sugriautas pasitikėjimas paaiškėjus, kad premjero tėvas pasirašė garbės grąžinimo aktą nuteistam pedofilui, 2004 m. baigusiam atlikti bausmę.

Kaip praneša LRT RADIJAS iš Islandijos, šis įvykis buvo  paskutinis lašas koalicijos partnerių kantrybės taurėje, todėl spalio 28 d. Islandijoje vėl įvyks priešlaikiniai rinkimai, apie kuriuos oficialiai pranešė Islandijos prezidentas Gudni Th. Johannessonas.

Rinkimų rezultatus sunku prognozuoti, bet jau dabar akivaizdu, kad skandalas pakoregavo partijų reitingus ir, kovojant dėl vietų parlamente, gali duoti teigiamų rezultatų kai kurioms mažesnėms partijoms.

Skandalas konsultavimo rinkoje

Skandalas įvyko ir Islandijos konsultavimo rinkoje. Bendrovė „Sjon ehf“, per tarpinę įmonę valdanti dalį didžiausio Islandijos gėrimų gamintojo „Olgerdin“ akcijų, reikalauja 300 mln. Islandijos kronų (beveik 2,5 mln. eurų) žalos atlyginimo iš bendrovės „Audur Capital“, kuri šiandien jau yra finansinių konsultacijų įmonės „Virding“ sudėtyje. 

Skelbiama, kad ieškovai patyrė beveik 1 mlrd. Islandijos kronų nuostolių, kaip neplanuotų mokesčių, dėl netinkamų finansinių ir investicinių „Audur Capital“ konsultacijų.

Tokie ieškiniai itin reti mažoje Islandijos rinkoje, todėl jau dabar sulaukė didžiulio atgarsio ir sujudimo konsultavimo rinkoje.

Papiktino kanadiečių įmonė

Ir dar vienas skandalas. Paaiškėjo, kad jau nuo 2011 m. kanadiečių įmonė „High Liner Foods“, sudariusi kontraktą su viena Islandijos įmone, išsinuomojo prekės ženklą „Icelandic Sea Food“ („Islandiški žuvies produktai“). Ženklindama šiuo ženklu savo produkciją, įmonė dideliais kiekiais, ypač Šiaurės Amerikoje, pardavinėjo Azijos vandenyse sugautą žuvį, pvz. kinišką tilapiją.  

Įmonių pasirašyto kontrakto galiojimas baigiasi kitais metais ir esamomis sąlygomis planuojama jo nepratęsti. Nors kompanijų atstovai teigia, kad „High Liner Foods“ parduodama produkcija yra aukštos kokybės, Islandijos visuomenę piktina tokie prekybininkų žaidimai vartotojų asociacijomis, nes Islandija turi gilias žvejybos tradicijas bei garsėja kokybiška žuvimi, o žvejybos sektorius yra reikšmingas Islandijos ekonomikoje.

Rugsėjo pramoga – avių suvarymai

Islandiška aviena yra tarp labiausiai vertinamų mėsos rūšių pasaulyje. Viena to priežasčių ta, kad Islandijoje avys visą vasarą ganosi laisvai didžiuliuose kalnuotuose plotuose, itin švarioje gamtoje. Tačiau kiekvieną rugsėjo savaitgalį kiekviename Islandijos avių ūkyje organizuojami avių suvarymai. Fermeriai, jodami ant arklių bei pasitelkdami į pagalbą šunis, parvaro avis nuo kalnų, o susirinkę pagalbininkai padeda avis uždaryti į gardus.

Tokių suvarymų pagalbininku gali tapti kiekvienas panorėjęs. Po suvarymų visi vaišinami kava, blynais, tradicine islandiška sriuba ar šlakeliu islandiškos kmynų degtinės, dainuojamos tradicinės dainos.

Ši viena seniausių Islandijos kultūrinių tradicijų jau tampa populiaria pramoga ir tarp turistų, kurių skaičius šalyje ir toliau auga, o šiais metais sieks apie 2 mln.

Manhatano apygardos prokuroro Preeto Bhararos (Prito Bhararos) laiške, kurio kopiją naujienų agentūra AFP gavo trečiadienį, prašoma galimybės pasikalbėti apie tyrimą su Tarptautiniu žurnalistų tyrėjų konsorciumu (ICIJ), kuris bendradarbiaudamas su kitomis žiniasklaidos priemonėmis atskleidė šiuos dokumentus.

Smagu gyventi šiais laikais. Kiekvieną savaitę – vis kažkas naujo, intriguojančio, verčiančio su nekantrumu laukti ateities, ir tai, mielieji, ne koks nors TV serialas, o pati tikriausia realybė.

Štai praėjusį savaitgalį, iškart po melagysčių ir išdaigų šventės, kažkas sumanė iškrėsti rimtą pokštą. Buvo paviešinta daugiau nei 11 milijonų dokumentų. Visa informacija susijusi su teisinių paslaugų kompanija "Mossack Fonseca". Šios specializacija – fiktyvių, marionetinių įmonių, per kurias būtų galima valdyti kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, kūrimas.

Teoriškai susikurti ir valdyti marionetinę įmonę nėra nelegalu. Įsivaizduokime, kad į vieną kurią nors Baltijos valstybę atvažiuoja pats Bradas Pittas ir kokioje nors provincijoje eidamas gatve pamato nuostabų rožinės spalvos trijų aukštų daugiabutį, kurio betono šalčiu tvoskiančios laiptinės primena, jog šie pastatai buvo sukurti dar Josifo Džiugašvilio laikais. "Koks nuostabus šiuolaikinės architektūros meno kūrinys. Kaip būtų šaunu vieną tokį įsigyti, atsivežti Angeliną ir vaikus atostogų. Galėtume įsivaizduoti, jog gyvename SSRS laikais, esame disidentai, o kiekvienas tarakonas būste – NKVD agentas", – pagalvoja Holivudo dievaitis.

Bet B.Pittas negali įsigyti šio namo. Visų pirma, jeigu jis oficialiai jį įsigytų, tai vietiniai smalsuoliai dienų dienas vaikščiotų, rodytų pirštais ir kalbėtų: "Žiūrėk, čia gyvena Bradas Pittas". Antra, name jau gyvena žmonės su šeimomis. Įžymybė negali išdygti vidury baltos dienos ir pasakyti: "Sveiki, aš esu Pittas. Noriu nusipirkti jūsų butą, sumokėsiu, kiek paprašysite. Be to, kai kuriais kambariais ir toliau galėsite naudotis".

Taigi Bradas skrenda į Panamą, eina į kompaniją "Mossack Fonseca" ir ten jam paaiškina, jog jeigu jis nori pirkti tą daugiabutį bei išvengti dėmesio, jam reikia įkurti krūvą fiktyvių įmonių, iš kurių kiekviena nupirktų po atskirą kambarį tame name. Dar geriau būtų, jeigu kiekviena bendrovė būtų skirtingoje šalyje, pvz., viena – Didžiosios Britanijos Mergelių salose, kita – Bahamuose ir t. t. Taigi, B.Pittas taip ir padaro.

Tokiu būdu galima supirkti visą rajoną arba net miestą. Galbūt krikščioniškas mentalitetas ir šnabžda, jog tai yra tuštybė, o sveikas protas, jog tai – pinigų švaistymas, bet šiuose veiksmuose formaliai nėra nieko nelegalaus. O dabar įsivaizduokime, kad šį miestą superka ne koks nors aktorius, o, pavyzdžiui, Dmitrijus Peskovas. Ir ne todėl, kad jam šie namai primena paauglystę ar jiems jis jaučia švelnią nostalgiją, o todėl, jog siekia paslėpti nusikalstamu būdu įsigytą turtą.

Aštuoniais atvejais iš dešimties "Mossack Fonseca" klientai yra ne šiaip žmonės, trokštantys anonimiškumo, o asmenys, tiesiogiai susiję su narkotikų, ginklų, žmonių, žaliavų prekyba, korupcija, stambiomis vagystėmis, mokesčių vengimu ir t. t. Minėta kompanija sukuria daug fiktyvių įmonių, kurios yra valdomos dar per antrąsias įmones, o šios dar per trečiąsias ir t. t. ir panašiai, o visas pelnas keliauja į kokį nors labdaros fondą, esantį dar viename egzotiškame krašte, kuris valdomas dar viso tunto butaforinių įstaigų.

Tokiu būdu galima ne tik legalizuoti "purviną turtą", bet ir jį skirti organizacijoms ar projektams, kuriems daug kas nepritartų, pvz., finansuoti kokią nors teroristinę grupuotę arba branduolinio ginklo kūrimą. Ir niekas viso šito neįtars, nes formaliai daugiau ar mažiau viskas bus legalu arba bent jau gerai užmaskuota.

Paviešinta informacija apima maždaug keturių dešimtmečių laikotarpį ir yra susijusi su trečiųjų šalių diktatorių, Kinijos bei Šiaurės Korėjos partinių nomenklatūrininkų, demokratinių šalių lyderių ir politinių veikėjų, įžymybių ir, suprantama, Rusijos valdžios grietinėlės veikla. Visa ši istorija buvo pakrikštyta "Panamos popierių" (Panama Papers) vardu. Jau dabar daug kas šį incidentą lygina su "WikiLeaks" epu, bet pasakysime atvirai, "WikiLeaks", palyginti su "Panama Papers", yra mėšlas – "Cosmopolitan" lygio apkalbos, pornografija, skirta kovotojų su JAV hegemonija mentalinei ir, kas ten žino, galbūt net fizinei masturbacijai inicijuoti.

O štai "Panamos popieriuose" viskas yra gerokai rimčiau. Juose figūruoja informacija apie individus ir jų naudojamas schemas, tų individų ryšiai su bjauria reputacija turinčiais, bet dokumentuose neminimais asmenimis, ir svarbiausia – skaičiai, tai yra pinigai. Jau dabar galima konstatuoti, kad "Panama Papers" padarys milžinišką žalą įvairių kontroversiškai vertinamų asmenų (pvz., VVP) reputacijai Vakarų gyventojų akyse. O tai mums bus naudinga, nes svarbu, kad Vakarai nesumąstytų pasielgti taip, kaip siūlė Sergejus Lavrovas: "Atsisakyti geopolitinių ambicijų ir susitelkti kovai su "tikruoju" priešu".

Patiems Rusijos gyventojams skandalas įtakos veikiausiai neturės, nes juk kalbame apie šalį, kurioje nepagarba įstatymams ir žmogaus teisių niekinimas suvešėjo dar gerokai iki J.Džiugašvilio, o žurnalistų, teisininkų ir opozicionierių žudymas yra tapęs nacionaline sporto šaka. Tiesa, Rusija galėtų išsisukti.

Štai "Panama Papers" sąraše minimi ir Ukrainos prezidentas, ir Ispanijos kino legenda Pedro Almodovaras su savo broliu Augustinu. Bet A.Almodovaras jau prisipažino, kad jis 1991 m., siekdamas plėsti brolio kino verslą, įkūrė fiktyvią įmonę ir tai buvo padaryta "dėl patirties stokos gyvenime". Augustas atsiprašė ir išreiškė lūkesčius, kad jo brolio – "Oskaro" laureato reputacijai galbūt tas nepakenks.

Petro Porošenko irgi pripažino, ką padaręs, ir pasakė, jog viskas tik tam, kad galėtų parduoti savo šokolado verslą, mat niekas iki tol nenorėjo pirkti įmonės karo krečiamoje šalyje. Ar Kremliaus grietinėlė prisipažins vogę ir karui, terorui, priešiškumo ES bei JAV kurstymui, taip pat savo gerovei leidę Rusijos žmonių pinigus? Abejotina.

Dar "Panama Papers" mus visus verčia susimąstyti, kodėl net turtingi ir žymūs žmonės vengia mokėti mokesčius? Kodėl jie nenori prisidėti prie savo valstybės suklestėjimo ir taip užsitarnauti žmonių pagarbą bei, kas ten žino, vietelę geresniame pasaulyje? Ar dėl tokio jų elgesio yra kalti smurto kupini filmai bei amoralų gyvenimo būdą propaguojanti muzika? O gal kompiuteriniai žaidimai? Į tai galėtų atsakyti nebent Sigmundas Freudas.