Subtilus garsas

Paslaptingą ir kiek gluminantį pavadinimą A. Jasenka paaiškina 50 Hz dažnio savybėmis. Tai dažnis, kurio mes negalime girdėti, tačiau jo virpesiai jautresniems žmonėms gali sukelti nerimą, jaudulį ar kitus ne visai malonius jausmus. Originalus ir akį traukiantis pavadinimas dažną žiūrovą suintriguoja pamatyti parodą, o paveikslai atkreipia dėmesį siužetine ir tapybine linija.

Triptikas akcentuoja ne tik istorinius motyvus, bet ir šiomis dienomis aktualią tuštybės pasaulėžiūrą.

A. Jasenka – menininkas, kompozitorius, tapytojas. Didžiąją jo kūrybinio bagažo dalį sudaro muzikinės kompozicijos: operos, baletai, kameriniai muzikos kūriniai, elektroninė eksperimentinė muzika, muzika teatrui (dirbo su režisieriais Oskaru Koršunovu, Eimuntu Nekrošiumi, Birute Letukaite), už kuriuos menininkas yra gavęs ne vieną apdovanojimą Lietuvoje ir svetur.

Tai, ką jaučiame muzikos gelmėje, autorius meistriškai perteikia į vizualųjį pasaulį, taip atskleisdamas dar vieną savo meninės meistrystės pusę.

Organizatorių nuotr.

Autorius parodoje kalba apie kūrybos įkvėpimą ir kompozicijos gimimą – viskas yra matematika. Šie žodžiai verčia suklusti, primindami skaičius. Nors antikinės meno filosofijos ištakose pitagoriečių pasaulėvoka teigia, kad skaičiai leidžia mums pasaulį matyti gražų, bet tais laikais grožis buvo suvokiamas tik kaip proporcijų dermė.

Šiuolaikinė grožio filosofija tokį pitagorietišką teiginį greičiausiai vertintų įtariai, tačiau A. Jasenka primena, matematika – tai tvarka. Greitai – lėtai, tyliai – garsiai, tokia yra muzikinės kūrybos paslaptis, kuri dailėje reiškiasi kontrasto principu. Kontrastuojantys, lokalių spalvų siužetai ir kiek nežemiški motyvai – autoriaus braižas ir kertinė tapybinė parodos linija.

Juditos pasakojimas

Vienas ryškiausių parodos kūrinių – „Holoferno dykvietės sostas“. Holoferno istorija žinoma iš Biblijos, kurią interpretuoti mėgsta daugelis dailininkų. Ši istorija tapatinama su Judita, kuri išgelbėja izraelitus nuo asirų užkariavimo.

Asirų karalius Nabuchodonosaras siekė užkariauti kraštus nuo Persijos iki Sidono ir Tyro. Po mėnesį trukusios Betulijos apgulties miesto valdytojai jau ketino pasiduoti, bet Judita, apsimetusi, kad savo noru pabėgo iš miesto, nuėjo į Holoferno, kariuomenės vado, stovyklą. Šis, sužavėtas Juditos grožio ir išminties, pakvietė ją į puotą. Kai apgirtęs nuo vyno užmigo, Judita nukirto jam galvą. Taip Judita tapo daugelio menininko įkvėpimu, laisvės ir pasipriešinimo simboliu.

Organizatorių nuotr.

Vis dėlto būtina paminėti A. Jasenkos Holoferno interpretaciją. Čia prisimenama XVI–XVII a. gyvenusi dailininkė Artemisia Gentileschi (1593–1653). Tai istorija apie Italijoje baroko laikotarpiu gyvenusią dailininkę, kurią prievartavo jos mokytojas, tačiau to meto visuomenė, kad ir kaip domėjosi teismo byla, negirdėjo jos pagalbos šauksmo. Priešingai, iš pažiūros menka bausme nuteistas jos mokytojas dar spėjo sugadinti jos reputaciją. Dailininkė tegalėjo visą savo skausmą išreikšti tapyboje, o jos kūrinys pagal biblinį Juditos siužetą tapo vienu žinomiausių iš visos jos kūrybos. Tai buvo jos asmeninės istorijos ir teisybės siekiančios asmenybės manifestas, kurį išgirsti visuomenė ne itin pageidavo.

Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, tai viena svarbiausių to metų kovų, atskleidusių visuomenės tuštybės ir abejingumo įsigalėjimą to meto kasdienybėje, o sąsajų su ja esti ir dabar. Šią istoriją prisiminęs A. Jasenka ją savaip interpretuoja ir pritaiko šiuolaikiniam pasauliui.

Triptikas „Holoferno dykvietės sostas“ akcentuoja ne tik istorinius motyvus, bet ir šiomis dienomis aktualią tuštybės pasaulėžiūrą, tarsi klausdamas, kiek dar aukštinsime menkavertį, paviršutinišką pasaulį, laikinus, dažnai bukinančius dalykus, pametę vertybinį pamatą, pirštu rodysime į dykvietę, grįstą laikinais malonumais, sąžinės purvą maskuosime laikinu dėmesiu ir puikybe.

Organizatorių nuotr. 

Pajusti vaizdą

Paroda orientuota į du aspektus: bibliniai siužetai ir šių dienų aktualijos – internetiniai seminarai. Menininkų kūryboje vis rečiau pasitaikantys bibliniai motyvai yra šios parodos pamatas. Savitai, provokuojančiai ir kiek stulbinančiai parinkti paveikslų pavadinimai kreipia žiūrovą į sustabdytą teatro sceną, o laikui nepavaldūs vertybiniai siužetai prabyla šiuolaikinių temų motyvais.

Autorius pabrėžia – jų negalime apčiuopti, į Bibliją galime žiūrėti tiesiogiai, tačiau galime pasitelkti individualias interpretacijas. Virtualios, internetinės erdvės, į kurią orientuotas šių dienų gyvenimas, taip pat priklauso nuo suvokėjo. Meniniu požiūriu paroda yra kupina netikėtumų ir kontrastingų istorinių ir šių dienų dermės sąskambių.

Paveiksluose nerasime klasikinei tapybai būdingų linijų, autoriui artimas figūrų vaizdavimas pasitelkiant abstrakcijų, lokalių ir kontrastuojančių spalvų žaismą. Visa tai veda į parodos pavadinimą – negali apčiuopti, išgirsti ar iššifruoti, gali pajausti. Galbūt tie atspalviai ar ženklai ne visada bus malonūs ar visiškai aiškūs, tačiau visada turės atsakymą – „Dievo dažnis – 50 Hz“.

Kas? A. Jasenkos tapybos darbų paroda „Dievo dažnis 50Hz“.

Kur? „Parko galerijoje“.

Kada? Veikia iki kovo 26 d.

Karaliaučiuje gimusi menininkė yra baigusi M. Maliutino meno mokyklos Tapybos ir pedagogikos fakultetą Ivanove (Rusija). Nuo 2008 m. Lietuvoje gyvenanti dailininkė yra surengusi apie 30 personalinių parodų, toliau aktyviai kuria, dalyvauja pleneruose, rengia personalines parodas.

Kamerinėje dešimties paveikslų parodoje kiekvienas kūrinys pasitinka ryškiais pavasariškais motyvais. Iš pirmo žvilgsnio darbai pasižymi jausminga ir moteriška tapybos linija, tačiau, pažvelgus giliau, kiekviename kūrinyje atsiskleidžia unikali ir savita nuotaika, kuri glumina, džiugina ar suteikia paslapties, kalba apie vidinį pasaulį, dažnai užgožtas arba neatpažintas emocijas. Autorė paveiksluose užkoduoja akimirkas, kurių nepastebime, tačiau jos yra svarbi mūsų gyvenimo dalis.

Drobėse gausu faktūros, kokybiško, talentingo spalvų derinimo, figūratyvumo. Autorė pakeičia kompoziciją, išardo nusistovėjusius tapybos kanonus ir juose vaizduoja nežemiškas būtybes, kurios mūsų pasąmonėje asimiliuojasi su mūsų pačių gyvenimu, išgyventais momentais, pamatinėmis vertybėmis.

Autorė paveiksluose užkoduoja akimirkas, kurių nepastebime, tačiau jos yra svarbi mūsų gyvenimo dalis.

N. Janekina kuria savitu tapybos stiliumi. Pasitelkdama spalvą ir faktūrą, ji skverbiasi į kūrinio esmę, siekia parodyti tai, ko nemato kiti. Kūriniuose galima įžvelgti poetinį požiūrį į abstrakčią figūros kompoziciją, kuri yra tiesioginė nuoroda į akivaizdų moterišką pradą. Ekspozicijoje plati vaizdinių įvairovė: jausmingų ir viliojančių, ironiškų ir kasdienių akimirkų, kurias pastebi ir kuriomis gyvena moterys.

Moterį dailininkė mato išties ypatingai. Jos kūryboje jaučiamas gilus žvilgsnis tiesiai į moters prigimtį, emocijas ir vidinį pasaulį. Kiekvienas darbas – tarsi žemėlapis, naujai perteikiantis jausmus ir būsenas. Autorės portretai ypač dekoratyvūs, pasižymintys stipria vidine jėga ir nuotaikų kaita.

Ankstesnėse parodose autorė minėjo, kad parodos koncepciją galima būtų apibūdinti taip: ne moteris kaip tapybos objektas, o tapyba – kaip priemonė ir būdas pažinti moterį.

Keistos formos, griežti kontūrai, spalvinių dėmių kontrastai užkoduoja vis kitokį, su niekuo nesupainiojamą moters gyvenimo momentą. Dailininkė savo kūryboje fiksuoja įvairias būsenas, emocijas, patirtis, artimas ir jungiančias bendrystei daugelį moterų. Tai trumpų akimirkų ir amžinųjų vertybių pynė, kuri drobėse skleidžiasi kaip pavasario vėjai.

Kas? N. Janekinos paroda „Pavasari vėjai“.

Kur? „Parko galerijoje“.

Kada? Veikia iki balandžio 11 d.

Kyjive gimusi menininkė sako, kad nuo mažens domėjosi menu, o būdama ketverių jau žinojusi, jog bus skulptore. Baigusi Taraso Ševčenkos respublikinę meno mokyklą mokslus A. Voloshko tęsė Nacionalinėje vaizduojamosios dailės ir architektūros akademijoje, skulptūros katedroje. Nuo 1996 m. parodose aktyviai dalyvaujančios menininkės darbų esama privačiose kolekcijose Ukrainoje, Lietuvoje, JAV, Italijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje.

Darbuose atpažįstama laiko dvasia, ryškėja filosofiniai būties trapumo, vidinės stiprybės apmąstymai.

Parodoje „Parko galerijoje“ išvystame apvaliosios skulptūros objektų, kuriuose skleidžiasi metaforų gausus menininkės žvilgsnis į pasaulį. A. Voloshko kūriniuose jaučiama klasikos įtaka, dėl kurios kamerinės skulptūros perteikia amžinumo sampratą, vertingųjų medžiagų ir kompozicijos dermę taip, kad grožio ir egzistencinių klausimų sintezė būtų aiškiai suprantama kiekvienam žiūrovui.

„Vieniša medžiotoja“. / Organizatorių nuotr.

Meno kūriniai kelia klausimų, stebina metaforine išraiška, akcentuoja metamorfozes ir gyvenimo būties temą. Kiekvienas jų – svarbi užkoduota mintis ar net politinė žinutė. Kruopštumas, dėmesys net mažiausiai detalei rodo autorės požiūrį į atliekamą darbą – jai nėra nesvarbių elementų, nėra nesvarbių vietų.

Skulptūras galima stebėti iš visų pusių, taip pažįstant kūrinį ir leidžiant jam kalbėti skirtingomis kalbomis. Kiekviena jo dalis gali atsiskleisti vienovėje su kompozicija arba kaip atskiras, unikalią informaciją nešantis vienetas.

Darbuose atpažįstama laiko dvasia, ryškėja filosofiniai būties trapumo, vidinės stiprybės apmąstymai.

„Dangaus užkariautojas“./Organizatorių nuotr. 

Dalis kūrinių kalba apie kovą, dvasios tvirtybę ir ryžtą. „Vieniša medžiotoja“ – nuoroda į nepalaužiamą ir galingą moters dvasią, vizualizuotą medžioklės deivę. Kūrinys atspindi klasikinę figūrinę skulptūrą, o stilistiškai jam artimas „Šauksmas“ iš pirmo žvilgsnio primena galingos moters įvaizdį, kuri gali būti bebaimė gynėja ir puolėja – žiūrovas laisvas interpretuoti. Nors pati autorė neįvardija kūrinio personažo lyties, sakydama, kad kiekvienas gali atrasti sau artimą reikšmę, pastebimas ne tik feministinis motyvas, bet ir mitinių būtybių siužetas. Lengva atpažinti amazonių alegoriją, o geriau įsižiūrėjus, dinamiškoje skulptūroje įspraustas žirgo ir žmogaus siluetas ima panašėti į kentauro kūno liniją.

„Evoliucijos kaina“. / Organizatorių nuotr. 

Filosofinis žvilgsnis juntamas ir kūrinyje „Evoliucijos kaina“. Simboliškai pavadintas darbas atvaizduoja žuvį, kurios kūnas – iš šovinių gilzių, surinktų Krymo karo lauke po 2014 m. aneksijos. Autorė nebyliai klausia: ar tokia ir yra evoliucijos kaina?

Jautrus ir gilus požiūris į pasaulį įgalina meną paliesti žiūrovo širdį ir mintis. Lietuvoje retai sutinkamas personifikacijos braižas – dar vienas A. Voloshko kūrybai būdingas aspektas. Parodoje gausu gyvūnų personažų, kurie įkūnija žmogiškąsias veiklas: geria kavą, kovoja samurajaus kovą ar groja džiazą. Ši stilistinė priemonė parodai suteikia žaismingumo ir egzotiško žvilgsnio į kūrybą.

„Gardus kąsnelis“. / Organizatorių nuotr. 

Ekspozicijoje jaučiama lyrinė linija, nuoroda į svajones, nesvetimas švelnumo motyvas, kalbantis apie ramią žmogaus būseną. Daugiabriaunė, įvairi parodos koncepcija atskleidžia menininkės profesionalumą, o metaforos ir nuorodos į kiekvieno iš mūsų metamorfozes – galimybes ir siekiamybes – leidžia naujai pažinti skulptūros meną.

Kas? Paroda „Metamorfozės“.

Kur? „Parko galerijoje“.

Kada? veikia iki kovo 16 d.

Kaip pastebima parodą anonsuojančiame tekste, I. Viningienės kūrybai būdingi lengvi, minkšti potėpiai, sodrios, kontrastuojančios ir įvairiais tonais susipynusios spalvos. Autorės tapybos darbuose dominuoja romantizuotas žvilgsnis į pasaulį. Jautrus gamtos ir mus supančios aplinkos pajautimas atkreipia žiūrovo žvilgsnį į tikrą, autorės stilizuotą realybės vaizdą.

Gamtovaizdžių, natiurmortų, portretų vaizduose atsiskleidžia autorei būdingas požiūris į gamtą, jautrus vasariškas dvelksmas ir romantinis lengvumas. Paveikslai pripildyti ramybės būsenos, sustojusio laiko nuojautos.

„Paroda alsuoja ramybe, gamtos jausmu ir pabrėžtinu, išraiškingu lengvumu. Čia nėra perspaustos manieros, bandymo įrodyti tai, ko nėra, – pastebi menotyrininkė Jurgita Ilčiukaitė. – Tai paroda apie būtį, ramybę. Daug žalumos ir mėlio kontrastuoja ir konkuruoja tarpusavyje, tačiau tai yra vaizdinis atsigręžimas į gamtą ir jos romantiką.“

Autorė mums padeda lengvai mintimis persikelti į vasarą, pasinerti į prisiminimus, pavaikščioti po romantišką sodą. „Lengvi, tarpusavyje susipynę dažų potėpiai harmonizuoja paveikslų kompozicijas, suteikia ekspresijos įspūdį, tačiau potėpių minkštumas neutralizuoja greitų mostų įspūdį, taip suteikdamas raminančio, nostalgiško jausmo“, – sako J. Ilčiukaitė.

Nors pavadinime minimas senas sodas, eksponuojami kūriniai atskleidžia autorės gebėjimą tapyti peizažus, natiurmortus, portretus. „Tai išreikšta subtiliai, tačiau tiek užtenka, kad būtų aiškiai matomas tapytojos talentas. Todėl „Parko galerija“ labai džiaugiasi galėdama surengti jau devintą autorės parodą, kurioje per vizualųjį meną atsiskleidžia gamtos grožis, būtis, santykis su aplinka ir savimi“, – sakė menotyrininkė.

Aplinkos grožis įkvėpė ir pačią dailininkę. „Artimi žmonės turi įsigiję šimtametę sodybą, kurioje senos obelys, krūmai ar kiti augalai peraugo įprasto sodo standartus ir dabar daro ypatingą įspūdį“, – apie eksponuojamų kūrinių ištakas pasakoja I. Viningienė. Jei motyvas yra emociškai patrauklus, jis nejučia virsta paveikslu, kuris jai pačiai kartais primena labiau scenografiją nei realų gamtos vaizdą.

Vilkdalgiai. / Organizatorių nuotr.

„Dar vienas mano labai mėgstamas žanras – portretai. Stebėti žmones patinka nuo vaikystės. Portreto tapymas yra tiesioginis pokalbis su modeliu akis į akį, labai sudėtingas ir kartu be galo įdomus procesas. Parodos „Sename sode“ tema susiformavo pirmą kartą eksponuojant peizažus kartu su vaikų, anūkų, vyro portretais. Tas „Senas sodas“ yra šeimos, kurioje auga mūsų vaikai, nauja karta, alegorija“, – komentavo menininkė.

Kurdama I. Viningienė sako jaučianti laimę, džiaugsmą – būnant blogos būsenos neįmanoma nieko nutapyti. Šias emocijas simbolizuoja spalvos, kurių kartais reikia tarsi maisto papildų.

„Ekspozicija sudaryta iš vienuolikos paveikslų. Paskutinis, naujausias, darbas – „Obuoliai“. Tikrai netapiau sąmoningai, kad pabaigčiau temą. Savaime atėjo kitos spalvos, o pasąmonė padiktavo motyvą“, – apie nedidelio formato kūrinį, iš tolo pasitinkantį lankytojus, pasakojo I. Viningienė.

Menininkė viliasi, kad iš parodos lankytojai išeis geros nuotaikos. „Jei nepavyko, siūlyčiau ateiti vėl. Čia kaip su žmogumi – kad geriau pažintum, kartais reikia susitikti dar kartą“, – šypsosi tapytoja.

Kas? I. Viningienės paroda „Sename sode“.

Kur? „Parko galerijoje“.

Kada? Veikia iki vasario 23 d.

Jubiliejinėje parodoje atsiskleidžia išskirtinė autoriaus tapyba, kurioje ekspresyvia maniera pavaizduoti gyvūnai ir atskleistas abstrakcijų kupinas fantazijų pasaulis. Čia personažai nenumatyti iš anksto. Jie išnyra iš laisvų daugiasluoksnių dažų potėpių, kuriuos kuria spalvos ir kontūrai. Kartais animalistinis vaizdinys neįžiūrimas iš karto – jį formuoja tik mūsų pasąmonė, pasitelkdama siluetų motyvus ir tapatindama spalvas su siužetais. Tapybos darbuose randama gyvūnų, paukščių, žuvų, žemės gyventojų ar net mitinių būtybių simbolių. Asociacijos su keistu, išvirkščiu pasauliu sustiprina meninį įspūdį, žiūrovą ima jaudinti siužetų keliami klausimai.

Paveiksluose dominuoja ryškių, kontrastuojančių spalvų koloritas, formoms turinį suteikia juodi figūrų kontūrai, primenantys modernistinį, fovizmo stilių. Ryškios spalvos kūriniuose veikia tarsi šokiruojantis momentas. Netikėtai pasirinkta spalvų paletė žadina žiūrovą ir dažniausiai kalba ne tik apie regimąjį pasaulį, bet ir apie vidines būsenas ir jausmus. Neatsitiktinai parinktas ir parodos pavadinimas – „Jausmų vizijos“. Pagrindinis meno uždavinys – kalbėti apie emocijas metaforiškomis formomis – šioje parodoje tampa svarbiausiu akcentu.

Pagrindinis meno uždavinys – kalbėti apie emocijas metaforiškomis formomis – šioje parodoje tampa svarbiausiu akcentu.

Darbuose matomi subtilūs prasmės momentai, kurių išraišką dar labiau sutvirtina lengvų potėpių maniera, netradiciniai kompozicijų sprendimai.

V. K. Slavinskas pabrėžia, kad autorius neturi daryti įtakos žiūrovui, o menas turi kalbėti kiekvienam savita ir asmenine kalba. „Pasitikiu žiūrovų asmeninėmis kūrinio suvokimo variacijomis, kurios kiekvieno, manau, gali keistis nuolatinėje nuotaikų tėkmėje, – sako menininkas. – Jei kūrinio paslapties nuojauta išlieka, vadinasi, galima vėl ir vėl įsitraukti į jos paieškas, teikiančias įvairių asmeninių kūrybinių pojūčių. Taip bandau pasidalyti kūrybos džiaugsmu, savotišku katarsiu su žiūrovu, norinčiu pajusti autoriaus kūrybines improvizacijas.“

Iš tiesų, jubiliejinė paroda alsuoja savitu slavinskišku pasauliu, o jo kompozicijos, kalbėdamos autoriaus patirčių ir personalizuoto pasaulio kalba ir suvokimu, trumpai atskleidžia naujausias menininko tapybos tendencijas ir supažindina žiūrovą su eksperimentine, metaforiška tapyba.

Spalvinga, jausminga ir drąsi dailininko paletė griauna tradicines kūrinių kompozicijos ribas, slėpdama tapytojo amžių, tačiau atskleisdama energiją ir vidinį polėkį. Mėgautis procesu, kurti ir atkleisti jausmus, tokias regimas ir kartu paslėptas parodos mintis – pabrėžia autorius, laužydamas visas taisykles. Ir visa tai tik patvirtina garsaus pasaulio menininko Pablo Picasso žodžius – jaunystė neapibrėžiama amžiumi.

Iš biografijos

V. K. Slavinskas gimė 1943 m. Kaune, 1978 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija). Lietuvos dailininkų sąjungos, dailininkų klubo „Meno sparnai“, akvarelininkų klubo „Aqua 12“ narys ir dailininkų klubo „Sfinksas“ pirmininkas.

Surengė per 100 asmeninių parodų Lietuvoje, Norvegijoje, Švedijoje, Kanadoje, JAV, Prancūzijoje. Dalyvavo daugiau kaip 80 grupinių parodų Lietuvoje, JAV, Baltarusijoje, Rusijoje, Suomijoje. Buvo per 30 grupinių parodų koordinatorius ir organizatorius.

Kas? Paroda „Jausmų vizijos“.

Kur? „Parko galerijoje“ (M. Valančiaus g. 6).

Kada? Veikia iki vasario 2 d.

Šie parodos darbai yra sukurti per pastaruosius dvejus metus. Pirmiausia gimsta piešiniai-koliažai. Apie nieką. Apie buitį. Apie truputį įkyrėjusią ir pabodusią būtį. Apie vaikų neparuoštas pamokas, gautus dvejetus, ruošiamus namų darbus. Ilgus metus stebiu, kaip vaikai sprendžia lygtis. Galima teigti, kad mokyklinius uždavinius įmanoma išspręsti tik su ta sąlyga, kurioje yra vienas ar keli nežinomieji... Mokykliniai uždaviniai dar yra žavūs ir tuo, kad jų atsakymai yra knygos gale. Mokiniai sprendžia lygtis su vienu nežinomuoju ir dar nežino, kad gyvenime pasitaiko begalė nežinomųjų...

Vėliau gimsta tapyba ant drobės. Iš mažų piešinėlių. Pirmus tapybos darbus nutapau ir paslepiu nuo savęs. Ir štai tik po keleto mėnesių aš visuose tuose patirtuose dalykuose pamatau kažką nepaprasto – pamatau tapybą. O ten, kur „įsipainioja“ tapyba, visa įgauna gilesnę prasmę. Tapyba atskleidžia tiesą. Jeigu tapai paveikslus nemeluodama sau, nepagražindama ir negalvodama, kad menas privalo būti gražus (kaip teigė Marina Abramovič), tuomet prisilieti prie esminės tiesos. Prisimenu Vincentą van Goghą, kuris nutapė savo kasdienius objektus: kėdę, batus, saulėgrąžas. Vis mąstau, kaip įvyksta toji paslaptis? Kaip banalioji, visai nereikšminga buitis virsta meno kūriniu?

Neišspręstas uždavinys. 2022 m. / Organizatorių nuotr.

„Kiekvienas paveikslas skleidžiasi ypatingu būdu... Kai paveikslas pabaigtas, išryškėja tema“, – rašo amerikiečių tapytojas Williamas Baziotesas. Taip nutinka ir man. Tema atsiranda gerokai vėliau. Kurį laiką net pati gerai nežinau, ką aš čia piešiu...

„Kai teptukas atlieka savo darbą, jis prisiliečia prie to, ko pats vienas niekaip neįveiktum“, – samprotauja amerikiečių tapytojas, abstrakcionizmo tėvas Robertas Motherwellis. Teptukas prisiliečia prie amžinybės. Dar viena jo mintis skamba taip: „Kad išreikštum žmogiškus jausmus, visai nebūtina paveiksle pavaizduoti žmogaus figūrą.“ Mano tapyba abstrakti. Tapydama aš bandau paleisti arba išlaisvinti atminty įstrigusias įkyrias mintis ir emocijas. Taigi, imuosi darbo. Iš pasąmonės gelmių išnyra piešiniai, motyvai, prisiminimai... Langeliai tarsi kokios kalėjimo grotos, skaičiai, lentelės, formulės, linijos... Kokia užplūsta emocija gavus blogiausią įvertinimą – dvejetą ar viską netikėtai pamiršus egzamino metu, kai vieną trumpą akimirką nieko nebeprisimeni? Kaip ir V.Mačerniui man kyla begalė klausimų: kodėl tuo metu, kai mokytoja vertina vaiko pasiekimus, dažniausiai mokinys mano, kad vertina jį kaip asmenybę; ar galima iš viso objektyviai vertinti žmogų-subjektą? Ar nustotų vaikai mokytis ir tobulėti, jeigu atsisakytume griežtos vertinimo sistemos? Ar iš tiesų mus mokykla paruošia gyvenimui?

Ši paroda tarsi sulydyta iš mano asmeninių prisiminimų, bet kaip yra sakęs Pablo Picasso: „Tapyti – tai dar vienas būdas rašyti dienoraštį.“ Iš pradžių maniau, kad tai vaikų prisiminimai, bet tai netiesa. Manau, kad jie turi savų prisiminimų. Tai mano prisiminimai apie menamus vaikų prisiminimus. Tai mano prisiminimai, kuriuos išprovokavo vaikų patirti išgyvenimai.

Ir, apibendrindama, noriu užbaigti tokia amerikiečių tapytojos, abstrakcionizmo atstovės Grace Hartigan mintimi: „Negaliu tikėtis, kad mano menas pateiks kitiems atsakymus. Galiu tik viltis, kad jis užduoda teisingus klausimus.“

Neišspręsti uždaviniai

Vidunaktį dažnai

Aš pabundu,

Kada keistai, keistai

Visuos namuos tylu,

Ir aš nebežinau,

Kas daros su manim,

Bet man kaskart sunkiau

Tokiom naktim

Išspręst gyvybės ir mirties lygtis

Su begale nežinomųjų.

Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,

Atėjęs iš erdvių giliųjų,

Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu

Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?

Šarnelė, 1943 10 17

Kas? A. Linkevičienės paroda „Neišspręsti uždaviniai“.

Kur? „Parko galerijoje“.

Kada? Veikia iki spalio 6 d.

Lemtingoji diena

Tapytojas, poetas A.Martinaitis (1939–1986), kurio vardas gerai žinomas skirtingoms menu besidominčių kartoms, buvo vienas kūrybiškai produktyviausių lietuvių menininkų. Jo kūrybinis palikimas apima ne tik tapybos darbus, akvareles, pasteles, išskirtinį piešinių ciklą „Psichodelicus“, bet ir eiles, noveles, nebaigtą romaną „Amžinoji žvynė“, užrašytus pokalbius su dailininkais, laiškus, rašytus mamai, su kuria siejo labai stiprus ryšys.

„Parko galerijoje“ vykstančioje parodoje eksponuojama dalis reikšmingo kūrėjo palikimo. Pristatomi skirtingų laikotarpių – nuo ankstyvųjų, datuojamų 1968 m., iki paskutinio, neužbaigto, tapyto 1986 m., – paveikslai.

Paroda surengta „Parko galerijos“ vadovės Jolantos Gutauskienės, norėjusios pažymėti menininko gimimo ir mirties dieną – birželio 20-ąją – iniciatyva.

Žiūrovas įviliojamas į stebuklų pasaulį, kuriame slenksčiai, skiriantys neįmanomybę nuo įmanomybės, yra lengvai peršokami.

„Galerijoje jau buvau lankiusis anksčiau, ji man patiko, nes yra įsikūrusi vietoje, pro kurią kiekvieną dieną praeina daug žmonių, todėl eksponuojamų parodų lankomumas yra aktyvus, pritariau J.Gutauskienės norui rengti šią parodą“, – pažymi paskutiniuosius penkerius menininko gyvenimo metus kartu praleidusi Adelija Martinaitienė.

Genialaus kūrėjo pasaulis

Parodoje žiūrovui atveriamas savitas genialaus kūrėjo pasaulis, žavintis netikėtais siužetais: drobėse atgyja kentauro mitas, paslaptingą pasaką seka išminčiai iš Rytų, puotauja karaliai, pasirodymą surengia mažas pajacas.

Karalių puota, 1985-86 m. / „Parko galerijos“ nuotr.

Žiūrovas įviliojamas į stebuklų pasaulį, kuriame slenksčiai, skiriantys neįmanomybę nuo įmanomybės, yra lengvai peršokami.

Siužetų įtaigumas pasiekiamas spalviniais niuansais: vienose drobėse jie šviesūs, išryškinantys vaizduojamus kompozicinius elementus, padrąsinantys žiūrovą dėlioti savitą regimos istorijos versiją; kitose – spalviniai niuansai gilūs, klampūs, leidžiantys pamatyti siužetą tik gerai įsižiūrėjus.

Pasakojimus paveiksluose gaubiančią paslaptį dar labiau sustiprina faktūros drobių paviršiuje. Grublėtos, vietomis aštrios jos sukuria materijos pojūtį ir tampa atsvara realybę ir fantazijų pasaulį jungiantiems siužetams.

Ekspozicijoje, kurioje pristatomi A.Martinaičio kurti natiurmortai ir figūrinės kompozicijos, yra vienas išskirtinis paveikslas – „Natiurmortas su grūstuvėliu“.

„Kai susipažinome su Antanu, po kelių dienų jis mane pakvietė į savo studiją ir padovanojo šį aiškios konstrukcijos, sodrių spalvų paveikslą. Nugarinėje jo pusėje užrašė ir dedikaciją. Šis darbas man labai brangus“, – pasakoja A.Martinaitienė.

Tačiau A.Martinaitis yra mylimas ir dažnai prisimenamas ne tik dėl kūrybos. Jis buvo intelektualus, viskuo besidomintis žmogus, su kuriuo bendrauti visiems buvo įdomu, jis visada turėjo ką pasakyti.

„Antanas buvo nenuilstantis – degte degė, galbūt dėl to ir per anksti išėjo. Bendravo atvirai ir betarpiškai, buvo išsilavinęs, šiltas, mielas, malonus žmogus. Draugų turėjo labai daug“, – šviesiomis mintimis dalijasi A.Martinaitienė.

Aplinkos galia

Menininkas talentą neabejotinai paveldėjo iš tėčio – žinomo tapytojo, akvarelių meistro ir populiaraus tarpukario karikatūrininko Jono Martinaičio, kurio kūrėjas neteko būdamas vos aštuonerių.

Paveldėta trauka menui buvo itin stipri. Jos pakako ir kitiems šeimos nariams: dailininko brolis Ignas Martinaitis taip pat pasirinko menininko – grafiko – kelią. Kūrėjo sūnus Arvydas Martinaitis – tapytojas, parodų kuratorius, tarptautinių tapybos plenerų organizatorius. Tad vyriškoji Martinaičių giminės atšaka išlaiko kūrėjų tradiciją. Senelio darbais domisi ir anūkai, nuolat varto jo kūrybos albumą, dvi išleistas poezijos knygas, perima norą piešti.

„Parko galerijos“ nuotr.

Menotyrininkai išskiria ir pagrindinio dėstytojo Valstybiniame dailės institute Antano Gudaičio įtaką. Anot prof. Giedrės Jankevičiūtės, juodu siejo dėmesys koloritui ir šventinių ritualų motyvo pomėgis. Tik A.Martinaitis buvęs kitos epochos žmogus – "suformuotas pokyčių ir protesto dvasios persmelktos 7-ojo dešimtmečio kultūros, kuriai buvo ypač atviras, nes augo tarp prieškario Kauno prisiminimų ir daiktų".

Prof. G. Jankevičiūtė įžvelgia iš tėvo paveldėtą ironišką žvilgsnį į tikrovę, kuris veikiausiai padarė įtaką A.Martinaičio meniniam metodui, pagrįstam tikrovės įspūdžių deformavimui, eksponuojant jos paradoksus ir anomalijas.

Kas: A. Martinaičio kūrinių paroda „Prisiminimų pieva“.

Kur: „Parko galerijoje“.

Kada: veikia iki liepos 7 d.

Prasmingas bendradarbiavimas

Vis dėlto paroda skiriama ne tik paveikslų veikėjoms ir jas nutapiusiems, nupiešusiems dailininkams. Ji skirta kiekvienai iš mūsų.

"Sustoti ir pasižiūrėti į save, į šalia esančią, į moterišką bendrystę", – sako "Pagalbos moterims linijos" vadovė Kaune Aušra Stankūnienė. Nuo 2007-ųjų asociacija "Kauno moterų linija" organizuoja savanorišką veiklą ir ruošia savanorius konsultantus teikti emocinę paramą "Pagalbos moterims linijoje", o prie organizacijos vardo žinomumo didinimo ir dėmesio į savanorišką veiklą atkreipimo ne pirmus metus reikšmingai prisideda "Parko galerija". Asociacijai bendradarbiaujant su galerija surengta daugybė parodų, renginių, iniciatyvų.

"Prieš keletą metų jauna rašytoja Ernesta Baužaitė įgyvendino iniciatyvą "Išklausant moteris", skirtą atkreipti visuomenės dėmesį į moteris, patiriančias smurtą, ir sukūrė elektroninę knygą tokiu pačiu pavadinimu. Galerijoje, apžvelgdamos nuveiktus darbus, palydime senuosius ir pasitinkame Naujuosius metus, pavasarį drauge žymime kovo 8-ąją – Moterų solidarumo šventę, kurios proga kasmet organizuojamos puikios parodos", – pažymi A.Stankūnienė.

Jonas Kelečius. Moters portretas. / Galerijos nuotr.

Menas ugdo ne tik estetinį suvokimą, harmonijos pajautą, jis – ir terapinė priemonė, padedanti susidūrus su sunkumais. "Pagalbos moterims linijos" veiklos kontekste ši paroda tampa erdve būti, pajausti, suvokti. "Asociacija organizuoja užsiėmimus, jungiančius psichologiją su dailės terapija. Psichologės, psichoterapeutės taiko įvairius dailės terapijos metodus tiek individualioje, tiek grupinėje psichoterapijoje. Menas yra puiki priemonė išreikšti jausmus", – sako "Pagalbos moterims linijos" vadovė Kaune.

Jausmų išraiška

Jausmus nesunku atpažinti ir parodoje eksponuojamuose darbuose. Abstrakčiojo ekspresionizmo atstovo Juozo Bagdono paveiksle "Gėlių pardavėja" moteris vaizduojama šešėlyje, tačiau greta jos pastatytas krepšys su gėlėmis trykšta gyvybinga žalia, skaisčia geltona, švelnia violetine spalvomis. Urbanistinio peizažo fone, kuriame matyti Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios bokštas, išryškėja gėlių pardavėjos švelnumas, grožis.

Lyriškumas būdingas ir litvakų menininkui Maksui (Mordechajui) Bandui. Jo drobė "Gatvė. Mergaitė su gėlėmis" sklidina švelnaus liūdesio. Melancholiškos atmosferos pripildyti išeivijos dailininko Jokūbo Kazlausko "Sėdinčios moters aktas" ir tapytojo Mindaugo Skudučio "Moters aktas su nuleista ranka" paveikslai. Šiuolaikinio tapytojo Alono Štelmano diplominiame darbe liūdesys išryškina giežtą vaizduojamos moters charakterį.

Mindaugas Skudutis. Moters aktas su nuleista ranka. / Galerijos nuotr.

Kiekvienas menininkas parodos lankytoją pakviečia į pokalbį, kurio metu žiūrovas patiria skirtingas emocijas.

Įtaigus koloristas, genialus piešėjas Alfredas Šatas parodoje eksponuojamame nedidelio formato moters akto piešinyje perteikia intymumą, moterį vaizduodamas kamerinėje erdvėje, ramiai sėdinčią ir stebinčią greitus ir tikslius įsijautusio menininko judesius popieriaus lape piešiant jos atvaizdą.

Niujorke gyvenusios tapytojos, skulptorės Elenos Urbaitytė-Urbaitis kūrinys "Aktas" išsiskiria kubistiniu stiliumi. Menininkės vaizduojama moteris, rodos, kiek abejinga ją supančiai aplinkai, panirusi į savo mintis. Tapytojo, aktoriaus Jono Kelečiaus drobėje raudoname fone sėdinti moteris nukreipusi savo žvilgsnį į tolį, rami, atsipalaidavusi.

Baltarusijoje gimęs tapytojas Petras Sergijevičius darbe "Be pavadinimo" ir menininkė Nijolė Vedegytė-Palubinskienė ryškaus kolorito paveiksle "Moteris" susitelkia į moters – motinos, globėjos, sergėtojos temą.

Nijolė Vedegytė-Palubinskienė. Moteris. / Galerijos nuotr.

Tapytojo ir architekto Petro Kiaulėno drobėje "Portretas" per spalvų ir potėpių harmoniją atskleidžiamas pakilioje vidinėje būsenoje esančios moters portretas, o Kosto Dereškevičiaus kūrinyje "Mergaitė su teptuku" vaizduojama į kūrybinį procesą pasinėrusi stipri, nepriklausoma asmenybė.

Kiekvienas menininkas parodos lankytoją pakviečia į pokalbį, kurio metu žiūrovas patiria skirtingas emocijas. Nuoširdaus dialogo užmezgimas svarbus ir savanoriškoje veikloje teikiant pagalbą, nes tik jis, pasak A.Stankūnienės, padeda kurti žmogišką ryšį. Empatija ir buvimas kartu – gydo geriausiai.

Kas? Paroda "Moters portretas XX amžiaus tapyboje".

Kur? "Parko galerijoje".

Kada? Veikia iki spalio 23 d.

Inspiracija vaizduotei

Dešimt kūrinių, kurie yra eksponuojami jau ketvirtojoje A.Kavaliūno parodoje, – modernaus ir šiuolaikinio meno pavyzdžiai, kurie pasižymi nesuinteresuota raiška, laisvų potėpių ir skirtingų kompozicijų derme. Menininkas, ilgus metus žavėjęsis fotografijos menu, keletą metų kuria abstrakcijas ir jau spėjo pakerėti gerbėjų širdis savo spalvinėmis gamomis.

Minėtas pavadinimo nebuvimas yra tiesioginė nuoroda į abstraktyvius, šiuolaikinius tapybos darbus, kurių skiriamasis bruožas – visi jie neturi pavadinimų. Pristatydamas parodą galerijai autorius norėjo, kad visi darbai būtų be pavadinimo, kaip nuoroda į žiūrovo vaizduotę.

Spalviškai ryškūs darbai, dažnai pasižymintys skaidyta, tačiau ritminga kompozicija iš tiesų žadina žiūrovo vaizduotę. Ekspresyvi stilistika įtraukia į minčių sūkurį atverdama kelią asmeninėms simbolikoms ir interpretacijoms. Meniniu požiūriu tai, kad autorius neužbrėžia ir neprimeta savo idėjinės kompozicijos žiūrovui, tačiau leidžia ją susikurti, teigiamas bruožas.

Spalvų galia

Vis dėlto ryškiausias elementas, kurį galima įžvelgti darbuose, – tai spalvinė nuotaika. Emocijų išraiška, kurias žiūrovas gali pajusti per spalvas, smelkiasi iš kūrinių ir nors lengvų potėpių ekspresija gali būti juntama, tačiau geriausiai atsispindi per koloritą.

A. Kavaliūno pav. / Galerijos nuotr.

Anot vieno Bauhauzo mokyklos spalvų teorijos pradininkų Vasilijaus Kandinskio, menininkui spalvų pasirinkimas kyla iš vidinės būsenos, todėl turi būti nevaržomas. Tad skirtingų spalvų derinimas ir kompozicija gali būti perteikiama su didele jėga, kuriai atsiskleisti realistinė raiška nebūtina. Būtent tokį motyvą pastebime A.Kavaliūno parodoje: spalvinės ir emocijų išraiškos dermė tiesiog neatskiriama viena nuo kitos, tačiau čia niekada nesutiksime realių vaizdinių.

Abstraktūs motyvai atrodo idealus pasirinkimas perteikti spalvų paletę, kuri žadina skirtingas nuotaikas, o jos dermė ir emocionalus poveikis dažnam žiūrovui atrodo artimas. Paveiksluose sutinkamas priešingų – šiltų ir šaltų – spalvų derinimas atrodo įgyvendina anksčiau minėtą bauhauzo spalvų teoriją. Greičiausiai būtent dėl to stebinčiojo vaizduotė vis prideda asociatyvių, spalvomis išgautų vaizdinių – tai pamario motyvas, senovinė afišų skrajutė, ar įžiūrimi kalnų siluetai besileidžiant saulei.

Pristatydamas parodą galerijai autorius norėjo, kad visi darbai būtų be pavadinimo, kaip nuoroda į žiūrovo vaizduotę.

Trijų dedamųjų galia

Parodoje eksponuojamuose darbuose lengva pastebėti ir stiprią linijos manierą – nors pati linija nedominuojanti, tačiau derinama su spalvomis, išreiškia judesio nuotaiką. Linija nėra jungiančioji kūrinių ašis, tačiau labai svarbus akcentas, dažniausiai kuriantis aukščio ir gelmės nuotaiką, bei kūrinio ritmą valdantis elementas, kuris išryškina kūrinių daugialypiškumą.

Reikėtų nepamiršti ir faktūros. Visi kūriniai tapyti akrilu, tačiau naudojant įvairias technikas, kai kuriuose darbuose išgaunamos skirtingos faktūros, kurios jau minėtas spalvos ir linijos išraiškas sustiprina, arba, priešingai, – prigesina. Tai sukuria savotišką žaismą tarp kūrinių, kartais tai gali priminti net konkuravimo užuominas.

Vis dėlto, vien formaliųjų bruožų neužtenka įvardyti tai, kokį poveikį gali suteikti abstrakcijos – realių vaizdinių neturintis menas. Tai artimas arba svetimas jausmų laukas, tačiau vienareikšmiškai – kiekvieną paliečiantis savaip.

Tad, kad ir kokios būtų – konkuruojančios ar viena kitą papildančios abstrakcijos, visos jos byloja tą patį: meną reikia jausti. Paroda be pavadinimo apie tai, koks jausmas užvaldo, kai spalva, linija ir faktūra susijungia į viena.

Kas? "Algimanto Kavaliūno tapybos paroda".

Kur? Parko galerijoje.

Kada? veikia iki rugsėjo 27 d.

Ar dažnai savo kasdienybėje žvilgsnį nukreipiate ne į aplinką, kaip visumą, kuri jus supa, o į detales: virpančius šešėlius ant grindinio ar pro tankias medžių šakas besiskverbiantį šviesos ruožą, atspindžius lango stikle, laiptų ritmą ar dar daugybę mažų momentų – akimirkų, dieną padarančių ypatingą? Kiekvieną iš mūsų aplanko skirtingos akimirkos, kurios užgniaužia kvapą, sujaudina, palieka įspūdį. Tapytoja Lina Beržanskytė-Trembo "Parko galerijoje" eksponuojamoje personalinėje parodoje "Matymai" dalijasi savosiomis.

Įžengus į parodą norisi nebeskaičiuoti laiko, neskubėti, įsižiūrėti. Sustoti prie kiekvieno paveikslo ir nerti žvilgsniu į keliasluoksnes jo gilumas, kuriamas perregimais, vienuose darbuose – ryškių, kituose – švelnių, subtilių, spalvų sluoksniais, kūrinių erdvėse glostančiais, susiliečiančiais ar dengiančiais vienas kitą.

Organizatorių nuotr.

Mainydamiesi tarpusavyje, drobėse jie sukuria paslaptingą atmosferą, kursto žiūrovo fantaziją ir skatina spėlioti, kokia akimirka paslėpta kiekviename paveiksle. Spalvų migla, sluoksniais dengianti menininkės darbus, niekada neatsitraukia, neleidžia žiūrovui matyti aiškiai. Jis turi pasiduoti savo jausmams, nuojautoms ir į L.Beržanskytės-Trembo paveikslus pažvelgti kitokiu, ne kasdieniu žvilgsniu.

Parodos erdvė skirta patyrimams, žvilgsniu švelniai prisiliečiant prie paveikslų, o ne įsitempus ieškant aštrių tikrovės kampų.

Žvilgsniu, kuris įprastą dieną dažniausiai neturi laiko atsipalaiduoti ir paklajoti po besikeičiantį dienovaizdį, atrandant jame ypatingų akimirkų, įtaigių, įsimintinų momentų, kuriuos norisi išskirti iš daugybės kasdienybės vaizdų, suteikiant jiems ypatingą reikšmę ir prasmę. Tačiau ekspozicijoje savą ypatingą akimirką gali surasti kiekvienas, nes paroda įtraukia ieškoti akimirkose paslėptų istorijų, kurias tapytoja ne užrašo, o nupiešia virpančiomis, lengvomis linijomis, suteikdama savo mintims, jausmams žmogiškas ar animalistines būtybes primenančius pavidalus, kuriems įpūsti gyvybės turi pats žiūrovas.

Galvodamas apie tai, ką tie (ne)atpažįstami pavidalai jam primena, kokius prisiminimus pažadina, žiūrovas gauna galimybę atverti L.Beržanskytės-Trembo kuriamą akimirkos pasaulį ir jį atrasti, nes parodos erdvė skirta patyrimams, žvilgsniu švelniai prisiliečiant prie paveikslų, o ne įsitempus ieškant aštrių tikrovės kampų. Realybė tapytojos drobėse užleidžia vietą akimirkos įspūdžiui, kuris darbuose perteikiamas kuriant sapnišką erdvę, kurios scenografiją sustiprina dekoratyvūs kompoziciniai elementai. Jais L.Beržanskytė-Trembo užsimena apie bekraščius žvaigždynus, plačias ryškiaspalvių žiedų pievas, kuriose nuskęsta mylimieji, debesis ramstančius medžius ar visomis vaivorykštės spalvomis iškrintantį lietų.

Subtiliai perteikdama sapnišką akimirkos pasaulį, tapytoja apgobia žiūrovą ramybe ir padrąsina jį pasikliauti savo jausmais ir nuojautomis atrandant tik jam vienam pasakojamas istorijas.

Kas? L.Beržanskytės-Trembo paroda "Matymai".

Kur? Parko galerijoje.

Kada? Veikia iki birželio 21 d.