Tuomet, prieš 25-erius metus, jie buvo pačiame jėgų žydėjime. Dabar – ligoti, nuliūdę, primiršti. "Privilegijų mums nereikia", – sako. Jiems reikia teisingumo.
Turi tarnauti žmogui
Arnoldas Barysas, Sausio 13-ąją nukentėjusiųjų draugijos vadovas, apie savo sveikatą, sužalotą tą Lietuvai grėsmingą naktį prie Vilniaus televizijos bokšto, kalba nedaug.
"Sveikata ne tik nesugrįžo – ji metams bėgant blogėja", – tiek tepasako.
Draugijos vadovas jau ketvirtį amžiaus išgyvena dėl kitų, savo buvusių bendražygių. Tai, ką teko patirti akistatoje su mirtimi, stovint prieš riaumojančius tankus, iš atminties neišsitrina.
"Pasaulyje yra pripažinta liga – potrauminis stresas, tačiau mūsų kaimiškoje šalyje medikai jos nediagnozuoja. O juk patirtos traumos paveikia psichiką, sukrečia visą organizmą ir silpnosios vietos pradeda klibėti", – apie fizinę ir dvasinę savijautą aiškina A.Barysas.
Paklaustas, kokiomis privilegijomis gydymo įstaigose naudojasi nukentėjusieji 1991-ųjų sausio 13-ąją, pašnekovas pykteli.
"Mums nereikia jokių privilegijų, bet medicina turi tarnauti žmogui, juolab sergančiam. Deja, pas mus į patyrusiuosius potrauminį stresą žiūri kaip į trenktus, gydo bendrąja tvarka ir pas gydytojus konsultacijos laukiame savaitėmis, mėnesiais", – ne be nuoskaudos kalba A.Barysas.
Nuoskaudų – daug
Sausio 13-ąją nukentėjusiųjų draugijos vadovas pasigenda elementarios sveikatos priežiūros, profilaktinių patikrinimų, nelaukiant ligų komplikacijų. Net ir kritiniu atveju, patekę į ligoninę, nukentėjusieji ne visuomet sulaukia deramo dėmesio ir kvalifikuotos pagalbos.
"Yra sunkiai vaikštančių ir lovoje gulinčių. Ligos nurašomos amžiui. Nuoskaudų tikrai turime", – apie kitus, ne apie save kalba A.Barysas, nuo 1991-ųjų girdintis daug prasčiau, nei girdėjo, ir patyręs širdies infarktą.
Vos tai pripažinęs draugijos vadovas keičia temą ir stebisi leidimais automobilius specialiai skirtose vietose statyti tik tiems neįgaliesiems, kuriems nustatytas 30 proc. darbingumo lygis.
"Tai absurdas, tokie neįgalieji vos paeina, o automobilio tikrai nevairuoja", – sako A.Barysas.
Jis atkreipia dėmesį ir į tai, kad prie gydymo įstaigų vietų neįgaliųjų automobiliams iš viso nėra. Ligoniams tenka ne tik mokėti už automobilio stovėjimą, bet ir palikti jį neretai už pusės ar net viso kilometro iki poliklinkos ar ligoninės.
"Atvažiuoji į polikliniką paskirtu laiku – priima greičiausiai po pusvalandžio. Pas gydytoją praleidi 15 minučių. O jeigu dar siunčia tyrimams? Pora valandų praeina. Žinote, kokios mūsų pensijos, ir iš jų turime mokėti, kad savo automobiliu atvažiavome pas gydytoją. Tai rodo bendrą požiūrį į nukentėjusiuosius, kuris, valdžioms keičiantis, nesikeičia", – apmaudžiai kalba kovotojas už Lietuvos laisvę.
Jis dar priduria, kad priemokos už kompensuojamuosius vaistus didelės, kaimyninėje Lenkijoje, Vokietijoje vaistai daug pigesni, o atlyginimai ir pensijos – didesni.
"Bet pas mus kažkodėl niekas nesugeba nuderėti vaistų kainų", – mosteli ranka A.Barysas.
Sausio 13-ąją nukentėjusiųjų bendrijoje yra 202 nariai. Buvo 215. Jau nėra 13.
Buože per galvą
Kaunietė Ona Valerija Ramanauskienė – medikė, net 54 metus dirbo slaugytoja Žiegždrių, dabar – Marių psichiatrijos ligoninėje. Gal todėl apie sveikatos priežiūrą kalba atlaidžiau, nepaisant, kad tuomet, prieš 25-erius metus, jai buvo diagnozuotas sunkus kūno sužalojimas.
"Prie televizijos bokšto stovėjau antroje eilėje. Patyriau komociją ir kontūziją", – medicininiais terminais manipuliuoja moteris.
Paklausus, ką tai reiškia, paaiškino, kad dėl patirto smūgio į galvą buože ir visai šalia sprogusio sprogstamojo paketo trūko jos ausies būgnelis, buvo sukrėstos smegenys. Moteris iš karto buvo nuvežta į Vilniaus Santariškių klinikas, ilgai buvo gydoma Kauno klinikų neurochirurgų.
"Po tragiškų Sausio įvykių ligoninėse iš viso praleidau penkerius metus. Dėl neįveikiamo baimės jausmo gydžiausi net ir pas psichiatrus. Ilgainiui, po reabilitacijos, ligų požymiai sušvelnėjo. Dabar, kaip senyvo amžiaus žmogus, jaučiuosi visai normaliai", – savo sveikatos būklę vertina 74-erių O.V.Ramanauskienė.
Gydymu ji niekada nesiskundė, buvo konsultuota specialistų net ir iš užsienio. Dabar pakankinantį stuburo skausmą nurašo senatvei, padidėjusio kraujospūdžio priežastimi laiko patirtus išgyvenimus.
"Kraujospūdis itin pakyla prieš Sausio 13-ąją. Atsiminimai su visais vaizdais sugrįžta", – O.V.Ramanauskienė sako dažnai susitinkanti su laisvės gynėjais, bendražygiais.
Laukia du mėnesius
Anksčiau nukentėjusieji sausio 13-ąją gydėsi jiems skirtoje poliklinikoje, gana greitai buvo priimami Kauno klinikose.
"Dabar kardiologo konsultacijos laukiau du mėnesius. Būdama medikė, sveikatos sistemoje orientuojuosi, bet su medicina mažiau susidūrusieji patiria daug keblumų", – O.V.Ramanauskienė apgailestauja ir dėl to, kad Kauno savivaldybė Sausio 13-ąją nukentėjusiems kauniečiams neberodo jokio dėmesio, tarsi jų nė nebūtų.
Labai sunkiai bepaeinanti kaunietė Albina Reinartienė, prie Vilniaus televizijos bokšto buože gavusi stiprų smūgį per kojas, priduria, kad, Kauno savivaldybėje paprašius buvusių Sausio 13-osios brolijos narių sąrašo, jo nerasta. Moterys nori bendrauti, domisi bendražygių likimu, sveikata. Vilniuje veikianti draugija juos kviečia į renginius, ekskursijas, ir tai laisvės gynėjus stiprina. Kauniečiai bendrauja tarpusavyje savo iniciatyva, bet miesto politikų dėmesio nebesulaukia.
"Nors 25-mečio sukakties proga į kokį nors renginį pakviestų", – išreiškė pageidavimą Sausio 13-osios medaliu, Vyčio kryžiaus ordinu apdovanota už Lietuvos laisvę prieš tankus stojusi O.V.Ramanauskienė.
Žeidė, kad netikėjo
"Sveikata – vidutinė, negaliu pasakyti, kad gera", – taip savo būklę vertina dabar Jonavoje gyvenantis Vytautas Kulbis. – Man teko patirti smūgį, kai buvau prie televizijos bokšto, ir tankas iššovė. Buvau po vamzdžiu, stipriai pažeidė klausą."
Tuomet 45-erių vyrui buvo skaudu, kai net gydytojai sakė, kad jo sužeidimas labai lengvas. Netikėjo, kad bokšto gynėjas buvo praradęs sąmonę.
"Sakė, kad tik man taip atrodė. Iki šiol prisimenu patirtą jausmą, tarsi krentu į gilią duobę. Didžiausia bėda, kad klausos pažeidimas atsiliepė darbinei veiklai. Būdavo, užduoda tau klausimą, atrodo, jį girdi, bet suvoki ne tai, ko klausia", – pasiguodė V.Kulbis.
Dėl to jis išgyveno daugybę nesusipratimų, bendravimas su žmonėmis jam tapo kančia, nuolat prašydavo pakartoti klausimą ir pats pradėjo kalbėti labai garsiai.
"Manęs klausdavo, kodėl taip garsiai šaukiu. Atsiprašinėdavau, teisindavausi, ir dėl to jaučiausi dar prasčiau. Dabar esu jau pensijoje, mažiau tenka bendrauti, todėl problemų sumažėjo", – pasiguodė buvęs "YIT Kausta" bendrovės vyriausiasis energetikas V.Kulbis.
Ilgai negalėjo prisiminti
Vyras patvirtino: gydėsi daug ir ilgai. Daugiau kaip mėnesį gulėjo dabartinėje Respublikinėje Kauno ligoninėje. Patyrė daugybę injekcijų – prie ausies leido vaistus.
Ne mažiau nei nusilpusi klausa kankino prasta psichologinė būsena. Vyras prisipažįsta ilgai negalėjęs nė pagalvoti apie tai, kokį siaubą išgyveno būdamas prie televizijos bokšto. Sako, kad iškart, lyg mažam vaikui, akyse tvenkdavosi ašaros, balsas pradėdavo drebėti.
"Atrodė, atgyja visi tie vaizdai. Prieš penkerius metus pradėjau normaliau galvoti, anksčiau negalėjau liesti tos temos. Labai stipriai paveikė nervų sistemą. Kitam gal ir kvailai visa tai atrodo", – nuoširdžiai kalba ne tik dėl savo gyvybės, bet ir dėl tėvynės likimo išgyvenęs 71-ų V.Kulbis, prieš 25-erius metus, kaip pats sako, buvęs pačiame jėgų žydėjime.
Tuomet, kai beveik visai negirdėjo, o viena gydytoja išrėkė "Kurių velnių jūs ten lindot", Vytautui buvo skaudžiausia. Dabar skaudu, kad gynėjai pamiršti.
"Anksčiau, kai veikė Sausio 13-osios brolija, profesorius Romas Kalesinskas su Kauno klinikų vadovybe suderindavo, kad greičiau pas gydytojus patektume. Dabar viskas užmiršta, visos lengvatos dingo, palikta savieigai. Vienintelė dėmesio apraiška – pakvietimas į Sausio 13-osios minėjimą Seime", – atskleidė V.Kulbis.
Jo bendražygės moterys priduria, kad iš kitų rajonų nukentėjusieji į Vilnių atvežami, o kauniečiai kelione turi rūpintys patys.
Eitų ir vėl
Šaudymas, šturmas, ginkluotų specialiųjų sovietinių tarnybų karių proveržis pro beginklę gynėjų sieną vos už kelių vyrų nuo V.Kulbio jo atmintyje paliko negyjančias žaizdas.
"Atvažiavo apie 25 iš vienos ir tiek pat iš kitos pusės, ginkluoti, prityrę. Mes – beginkliai. Jei būtų pradėję šaudyti į mus, kraujo upės būtų tekėję. Jų tikslas buvo užimti televizijos bokštą, bet mes mąstėme, kad, susikibę plikomis rankomis, galime kažką padaryti. Fiziškai mes negalėjome nieko, bet moraliai buvome jėga, kurios priešai negalėjo įveikti. Toks pasipriešinimas ir solidarumas nugalėjo", – vertina Lietuvos laisvės gynėjas V.Kulbis ir džiaugiasi, kad apie tai kalbant ašaros jau nebyra.
Ar dabar, jei, neduok Dieve, prireiktų, elgtųsi taip pat?
Vytautas ilgai mąsto ir tvirtai ištaria: "Eičiau, kur ėjau. Bet kai matai, kaip Seime mušasi dėl asmeninių interesų, pagalvoji, ar dėl to vertėjo kovoti? Viltis miršta paskutinė, ir tikiu, kad teisingumas tebėra gyvas."
Anot Lietuvos laisvės gynėjo, nukentėjusio 1991-aisiais, tikras atsidavimas tėvynei, pilietiškumas yra būtinas.
"Be to valstybės nebus", – pabrėžia Vytautas.
