Paryžius atsibodo
Arabų turistai Lenkiją atrado dar prieš koronaviruso pandemiją. Iš pradžių jie skrisdavo į Krokuvą tiesioginiu pigių avialinijų reisu iš Dubajaus ir Abu Dabio. Tačiau jiems atostogos – ne kukli savaitė, bet bent trys ar visas mėnuo. Kelias dienas patyrinėję Krokuvą, pradėjo keliauti į Veličką, Aušvicą, o galiausiai pasiekė ir kalnus.
„Jie sako pavargę nuo plastikinės Vakarų kultūros. Nuotrauka iš po Eifelio bokšto jau niekam nebedaro įspūdžio. Jie daro asmenukes prie Morskie Oko ežero, o draugai jų klausia: kur čia taip gražu?“ – portalui money.pl sakė Tatrų prekybos rūmų atstovas Karolis Wagneris.
Iš pradžių arabai gausiomis šeimos apsistodavo brangiuose viešbučiuose arba išsinuomodavo ištisus namus ar butus, paprastai pačius prabangiausius. Tačiau, prasidėjus pandemijai, turizmas iš Artimųjų Rytų nutrūko. Dabar šeichai, kaip Lenkijoje įprasta vadinti Artimųjų Rytų poilsiautojus, sugrįžta.
„Jie užpildė spragą, kurią paliko svečiai iš Baltarusijos ir Rusijos, kurių mūsų šalyje nebematome“, – lenkų spaudą citavo Emilija Glista iš konsultacijų ir rinkodaros agentūros „Joint System“.
Scanpix nuotr.
Atvyksta ir vidutiniokų
Įdomu ir tai, kad Lenkija neinvestuoja į reklamą arabų kraštuose: apie Zakopanę Kataro, Bahreino ar Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) piliečiai sužino vieni iš kitų.
Į akis krinta ir tai, kad pasikeitė arabų lankytojų struktūra. Atrodo, kad į Zakopanę atvyksta ir mažiau pasiturinčių arabų turistų – ne tik turtingiausių, kaip prieš pandemiją.
Preliminariais skaičiavimais, šiuo metu beveik kas antras užsienio svečias Zakopanėje atvyko iš Arabijos pusiasalio. Jau 2018 m. oro linijų bendrovė „Flydubai“ atidarė skrydį tarp Krokuvos ir JAE. Šiuo metu vidutinė skrydžio į abi puses kaina – apie 350 eurų.
Viešbučių savininkai kalba atvažiuojant vidurinę klasę: svečiai iš Artimųjų Rytų dabar apsistoja jau ne tik brangiausiuose apartamentuose, yra atvykstančių pavienių turistų ir mažesnių šeimų.
Tradicinius vietinius karvių, avių ar ožkų sūrius ignoruoja, užtat mėgsta medų ir šluoja pieniškus saldainius „Krówki“, panašius į ir Lietuvoje mėgstamą „Karvutę“.
Iš pradžių vietos verslininkams buvo neįprasta, kad jų naujų klientų didelė šeima apsigyvendavo gerokai per mažose vilose ir miegodavo ant grindų. Tačiau greitai nurimo: svečiai už papildomus gyventojus su kaupu atsilygindavo.
Svarbiausia – patogumas
Naujieji svečiai skiriasi ne tik tarpusavyje, bet ir nuo lenkų turistų: vietiniai mina kalnų takus, lieja prakaitą kopdami aukštyn, o atvykę iš Artimųjų Rytų atostogas leidžia visai kitaip. Jie labiau vertina ramius pasivaikščiojimus po miestą, į Gubaluvką (1 120 m) ir į 1 987 m virš jūros lygio stūksančią Kasprovo viršūnę keliasi keltuvu; užuot įsilieję į gamtos piligrimų minią, pėsčiomis traukiančią prie tarp kalnų įsispraudusio ežero Morskie Oko, jie samdo kinkinę.
Svečiai lankosi vandens parke, apsiperka parduotuvėse ir džiaugiasi Zakopanės žaluma, kuri jiems patinka net ir per lietų.
Turistai iš arabų šalių – patrauklūs klientai, bet ir reiklūs. Jie tikisi aukštų aptarnavimo standartų, išrankūs rinkdamiesi pirkinius – užrašas „rankų darbo“ jiems atstoja solidžiausią koybės ženklą. Tradicinius vietinius karvių, avių ar ožkų sūrius ignoruoja, užtat mėgsta medų ir šluoja pieniškus saldainius „Krówki“, panašius į ir Lietuvoje mėgstamą „Karvutę“.
Neseniai Lenkijos žiniasklaida plačiai aprašė „šeichą iš Dubajaus“, kuris su keliomis žmonomis apsilankė saldumynų parduotuvėje ir kiekvienai savo sutuoktinei parūpini po maišelį „Krówki“, o sąskaita esą siekė 2 500 zlotų (apie 556 eurus).
Prisiderina prie svečių
Išskyrus šiuos skanėstus, svečiai iš arabų kraštų vengia pažindintis su vietos virtuve – nusivilia išgirdę, kad nėra halalo standartus atitinkančios mėsos, kad paukštiena ir kiauliena kepama toje pačioje kepsninėje, ant tų pačių grotelių. Svečiai renkasi viešbučiuose siūlomą maistą, užsuka į itališkus restoranus, kur galima rasti makaronų, paukštienos patiekalų.
Arabams Zakopanė yra pramogų parkas, savotiškas disneilendas, be to, perpus pigesnis.
Turtingesni lankosi prabangiausiame visoje Zakopanėje viešbučio „Kasprowy Wierch“ restorane. Kadangi absoliuti dauguma jo klientų – arabai, meniu jiems taip pat prieinamas arabų kalba. Kuklesnių pajamų svečiai gaminasi ir patys: halalo produktų ir pirkėjų su hidžabais gausu ir vietiniuose prekybos centruose. Alkoholio, anot barmenų, užsisako tik koks vienas iš 100 Artimųjų Rytų turistų.
Kitas, gana nedidelis kultūrinis šokas, kurį vietiniai gyventojai patiria susidūrę su svečiais iš arabų šalių, yra derybos, kurios Lenkijoje visiškai neįprastos. „Nuolaida, nuolaida“, – kartoja atvykėliai, o kai pasakau, kad jokios nuolaidos nėra, pusė jų susigėdę išeina“, – pasakoja suvenyrų parduotuvės Zakopanėje savininkas. Tačiau regiono gyventojai yra lankstūs ir tikrai su tuo susitaikys – juk didelės infliacijos laikais, kai vietiniai pirkėjai veržiasi diržus, arabų turistai jiems yra tikra aukso kasykla.
„Arabams Zakopanė yra pramogų parkas, savotiškas disneilendas, be to, perpus pigesnis“, – apie didelį Zakopanės populiarumą tarp arabų svečių pasakoja Tatrų prekybos rūmų atstovas K. Wagneris. Panašiai kaip Tunisas ar Egiptas europiečiams: kitokia kultūra, kitokia estetika, kitokia gamta ir klimatas.
