Meilę reikia pagrįsti

Kompiuterio ekrane – jaudulį sunkiai slepiantis jaunas žmogus. „Apie jį vertintojas žino tik tiek – vardą, pavardę ir asmens kodą. Nei kokiais pasiekimais baigė mokyklą, nei į kurią aukštąją mokyklą stoja, nei ką jis veikia, jei mokyklą yra baigęs ne šiais metais“, – pasakoja viena iš Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) vertintojų – Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto docentė dr. Agnė Juškevičienė. Stojančiojo to ir neklausiama, bet pirmiausia prašoma prisistatyti, tad daugelis pamini ir kai kuriuos savo biografijos faktus.

15 minučių, dešimt klausimų iš penkių sričių, iš kiekvienos – po du. Neįmanomas nepaklausti, kodėl jis nori tapti mokytoju. „Labai dažnas atsakymas – labai myli vaikus, jiems patinka su jais dirbti. Deja, kai kurie negali argumentuoti, kodėl“, – apgailestauja A.Juškevičienė. Bet džiaugiasi, kad kai kurie jau gali tai pagrįsti savo pačių patirtimi dirbant mokytojų padėjėjais ar įvairiose stovyklose, kuriose gal ir atrado save kaip būsimą pedagogą, savanoriaujant.

Pasak A.Juškevičienės, dažnas atsakymas, kodėl nori tapti mokytoju, – labai myli vaikus. Deja, kai kurie negali argumentuoti, kodėl. (Asmeninio arcyvo nuotr.)

Kai kuriems patinka kurti užduotis ar organizuoti vaikams įvairias veiklas. Kiti nori įnešti kažkokį asmeninį indėlį į švietimo sistemą, papasakoja, kaip jie save mato einantį pedagoginiu keliu.

Nemažai norą dirbti pedagogais aiškina tuo, kad yra iš didesnių šeimų ir jiems patinka mokyti mažesnius broliukus ir sesutes. Kiti mato savo tėvų pedagogų pavyzdį ir kitaip neįsivaizduoja savo gyvenimo.

Stojančiųjų prašoma paprognozuoti, ko reikia rytdienos mokyklai, kaip jie įsivaizduoja savo profesinę ateitį. Vienas kitas paminėjo, kad labai tikisi įstoti, nes tai vienintelė studijų programa, į kurią pateikė dokumentus. Bet buvo ir tokių, kurie prisipažino sugalvoję stoti į pedagogines studijas netikėtai ar tik pamatę, kad kitur įstoti pritrūks balų.

Klausiama, kaip jis pats mokosi, ar pastebi, kad kitam reikia pagalbos, jei taip, kaip jam padėjo, kaip suvaldo savo paties ir kitų mokymo sunkumus, kaip bendradarbiavo su kitais, nes būsimam pedagogui labai svarbu save matyti bendradarbiavimo kontekste.

Atsakymai į klausimus atskleidžia ne tik stojančiojo motyvus, kodėl jis nori tapti mokytoju ir kaip tam rengėsi, bet ir vertybines nuostatas, asmenines savybes.

Išbandė savanoriaudama

Gamtamokslinio ugdymo (biologijos) pedagogiką Vilniaus universitete studijuosianti Gunda Barbaravičiūtė pasakoja, kad iš pradžių buvo jaudulio. Bet, sulaukusi klausimų, ar jai teko mokyti kitą žmogų ir kokių rezultatų buvo pasiekta, turėjo ką papasakoti, nors ji pati tik šiemet baigė mokyklą. Gunda porą metų savanoriavo visuomeninėje organizacijoje „Kartu tikrai galime“. Kiekvieną sekmadienį 9–12 klasių mokiniai padeda mokytis 5–8 klasių mokiniams – paaiškina kokią nors temą, padeda padaryti namų darbus.

„Buvo viena mergaitė, kuriai prastai sekėsi matematika. Ji niekaip nesuvokė gana paprastų veiksmų. Tad braižiau schemą su rodyklėmis, į kurią pusę pereina skaičiai, kai pliusuoji ar minusuoji. Patariau jai taip nusibraižyti, kad taptų aiškiau. Nesakau, kad ji pasiekė puikių rezultatų, bet pažymiai po poros savaičių pakilo dviem balais, ir man tai buvo pasiekimas“, – džiaugiasi būsima mokytoja.

Pernai vasarą „Kartu tikrai galime“ organizuojamoje vasaros stovykloje dviejose pamainose ji buvo vadovė, vienoje – penktokų ir šeštokų, kitoje – septintokų ir aštuntokų. „Buvo labai įdomu pabūti lyg klasės vadovu, visą savaitę būti atsakingai už vaikus, rūpintis, kad jie atliktų užduotis, kurias skiria kiti vadovai. Kai kurios ne visiems buvo įdomios, tad bandžiau įrodyti, kodėl tai gali būti įdomu, ir pavyko. Prie kiekvieno reikia prieiti skirtingai ir tuo pačiu dalyku sudominti kitaip“, – įsitikino G.Barbaravičiūtė.

Motyvacinį pokalbį įveikusi G.Barbaravičiūtė gal nebūtų stojusi į pedagogiką, jei aplink matytų tik besiskundžiančius mokytojus. Ji ketina sekti pavyzdžiu tų, kurie šį darbą moka dirbti ir nori dirbti daug. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Ji įsivaizduoja, kad ateities mokykloje užduotys bus skirtingos gal ne kiekvienam individualiai, bet bent jau grupelėms vaikų. Kai kurios mokyklos gal jau tai daro, bet daugiau privačios, o reikėtų visose. Juk vieni vaikai jau kažką žino ir nori gilintis, gali daryti tiriamąjį darbą, o kitam tai gali pasirodyti nesuprantama ir neįdomu, nes jis neturi tiek žinių, todėl jam reikia parinkti kitokias užduotis. Mergina supranta, kad taip būtų daugiau darbo mokytojams. Galima sakyti, kad to nepadarysi, kai klasėje – 30 mokinių. Bet, sako Gunda, taip nebūna, kad visi nenori ko daryti, tokių būna vienas kitas ir su jais galima pakalbėti atskirai bei įtikinti pabandyti. „Dirbdama stovykloje įsitikinau: personalizavimas labiausiai veikia. Dabar mokiniai kartais renkasi ar atsisako kokio dalyko, bet net nežino, kodėl atsisako ar kodėl renkasi“, – pastebi būsima pedagogė.

Sekė geru pavyzdžiu

Kuo nori būti užaugusi, Gundos, kaip ir daugelio vaikų, norai nuo mažens keitėsi. Bet, pasakoja ji, visą laiką galvojo apie mokytojo profesiją. Iš pradžių norėjo mokyti pradinukus, paskui susidomėjo biologija.

Apsisprendė jau seniai ir už tai gali padėkoti dviem savo tetoms mokytojoms. Nors dažnas mokytojas atkalbinėja vaikus sekti jų pavyzdžiu, nes tai labai sunkus ir nedosniai apmokamas darbas, Gundos tetos jos neatkalbinėjo – atvirkščiai, labai džiaugėsi jos pasirinkimu.

„Turiu pavyzdį mokytojų, kurios nesiskundžia darbu, atlyginimu ar kuo kitu. Matau, kad dirbti reikia daug ir sunkiai, kad būna visokių situacijų. Bet ne taip blogai, jei šį darbą moki dirbti ir nori dirbti, tik reikia daug pastangų. Tikiuosi, ir aš būsiu tokia mokytoja“, – pasiryžusi būsima pirmakursė.

Ji sako norinti būti mokytoja, nes jai šis darbas atrodo nemonotoniškas, kiekvieną dieną gali vykti kažkas naujo – juk dirbi su vaikais, jaunais žmonėmis. Be to, jei esi mokytojas dalykininkas, nėra taip, kad kiekvieną dieną kartoji tą patį. Dar vienas pranašumas – visą gyvenimą gali išlikti jaunatviškas, nes visąlaik esi tarp jaunų žmonių, žinai, kas jiems aktualu, diskutuoji su jais.

„Nors šiame darbe yra popierizmo, bet daug ir renginių, smagių dalykų, netikėtumų. Turėtų būti labai malonu ir matyti mokinių rezultatus, stebėti, kaip jie tobulėja. Mokytojai patiria daug gerų emocijų, nepaisant, kad gali būti ir konfliktų, ir nesėkmių“, – sako Gunda.

Jos negąsdina ir nedideli atlyginimai. Mergina žino: jei dirbsi vienoje mokykloje, neuždirbsi, kiek norėsi. Tad viskas priklauso, ar grįžti namo antrą valandą dienos ir nieko nedarai, ar dalyvauji kituose projektuose, dirbi kitą darbą. „Reikia nebijoti savęs bandyti kitur, gal net išeiti iš komforto zonos. Galų gale tampi ir žinomesnis savo srityje kaip mokytojas. Pedagogui reikia savybių, kurios stumtų į priekį. Turiu pavyzdžių – taip pat ir vienos mano tetų mokytojų, kad galima užsidirbti, jei dirbi ne viename darbe. Viskas priklauso, ką, kiek ir kaip darysi. Jei aplink matyčiau tik besiskundžiančius mokytojus, turbūt ir nebūčiau pasirinkusi pedagogikos, – G.Barbaravičiūtė ketina sekti pavyzdžiu tų, kurie patenkinti savo darbu, bet dirba daug. – Esu tam nusiteikusi ir tikiuosi, kad nepristigs jėgų.“

Kodėl pasakoma ne

G.Barbaravičiūtė motyvacijos vertinime sulaukė teigiamo atsakymo, bet tuo džiaugėsi ne visi, o neigiamas užkerta kelią toliau dalyvauti konkurse tiek į valstybės finansuojamas, tiek ir nefinansuojamas vietas.

„Negeba argumentuoti: sako, kad renkasi pedagogines studijas, nes myli vaikus, bet negeba apibūdinti, ką tai reiškia. Kalba, kas yra svarbu mokyklai, bet savęs joje nesugeba matyti, negali pateikti situacijų pavyzdžių, iš kurių būtų matyti jo jau turima pedagoginė patirtis ar pedagoginis matymas. Daug bendrų frazių, bet, paprašius patikslinti, nesugeba įvardyti konkrečių dalykų“, – kokie buvo esminiai atmetimo kriterijai, pasakoja A.Juškevičienė. Bet, atkreipia dėmesį, stojantysis vertinamas neigiamai, jei iš dešimties klausimų gerai neatsako į šešis.

Vertintoja lygina: yra tokių, kurie jau turi savo patirties, aiškią viziją, net su detalėmis papasakoja, kokios būtų klasės, kaip jie susikurtų ugdomąją aplinką. Jau aiškiai žino, kokie jie būtų pedagogai, įsivaizduoja savo vietą ugdymo procese, jau kuria, kokios galėtų būti veiklos ir kodėl. Taip jie parodo, kad labai kryptingai mąsto ir apie save kaip pedagogą, ir kokį indėlį galėtų įnešti į švietimo sistemą. Būna, kad stojantysis jau pasigilinęs ir į tarptautines patirtis.

Žinoma, tai lengviau jau dirbantiems šį darbą, bet ir ką tik baigusiųjų mokyklą įžvalgos ne menkesnės. „Svarbu, kiek domiesi būsima profesija ir švietimo sistema, kiek žavi mokytojo profesija, šis darbas. O patirtis ateina dirbant“, – sako A.Juškevičienė.

Bet ar nėra subjektu, kai stojančiojo likimą lemia vienas vertintojas? Anksčiau vertindavo dviejų asmenų – edukologo ir psichologo – komisija, tačiau antri metai dėl COVID-19 pandemijos pereita prie vieno. Dėl to diskutuota, bet nutarta, kad ir stojančiajam su vienu asmeniu kalbėti psichologiškai ramiau. Juo labiau kad vertintojai kompetentingi – dirba šį darbą jau daugelį metų, dalyvauja mokymuose, išbando vertinimo sistemą vieni su kitais, tobulina vertinimo kriterijus.

Be to, stojantysis informuojamas, kad pokalbis įrašomas, galima pateikti apeliaciją dėl procedūrinių pažeidimų. Kaip informavo LAMA BPO atstovė spaudai Erika Vaitkūnienė, keletas gavusiųjų neigiamą įvertinimą šiemet kreipėsi į LAMA BPO, bet motyvacijos vertinimo administravimo grupė, peržiūrėjusi vertinimo įrašus, procedūrinių pažeidimų nenustatė ir buvo akivaizdu, kodėl stojantieji buvo įvertinti neigiamai.

Vis dėlto „ne“ išgirsta labai nedidelė dalis stojančiųjų, šiemet – vos 61 iš 1 415. Ar stojantieji labai gerai pasirengę, o gal baiminamasi, kad nepavyks surinkti reikiamo skaičiaus studentų?

„Vertintojas dirba pagal nustatytą vertinimo tvarką ir tikrai nepraleidžia vien tam, kad liktų daugiau stojančiųjų. Tačiau vertėtų diskutuoti su LAMA BPO, su pedagogus rengiančiais universitetais, kad gal reikėtų pakelti kartelę. Dabar, norint gauti teigiamą vertinimą, privalu atsakyti į penkis klausimus, o gal būtų galima padidinti iki šešių“, – svarsto A.Juškevičienė. Jos nuomone, gal kai kurie klausimai galėtų būti esminiai. Pavyzdžiui, pagal dabartinę sistemą, penkis teigiamus atsakymus surinkęs stojantysis, net jei pasakytų neketinantis dirbti švietimo sistemoje, vis tiek turėtų gauti teigiamą vertinimą. Gal kai kurios sritys turėtų būti pagrindinės, kurių neįveikęs negalėtų gauti teigiamo vertinimo.

Turiu pavyzdį mokytojų, kurios nesiskundžia darbu, atlyginimu ar kuo kitu.

Žingsnelis į prestižą

Motyvacijos vertinimas stojantiesiems į ugdymo mokslų studijų programas rengiamas nuo 2010 m. Motyvacinio pokalbio dar reikia tik stojant į karybos studijas. Iki tol priėmimas vyko įprasta konkurso tvarka. Tačiau pedagogo profesijos prestižas mažėjo, nemažai kas stojo į šias studijas tik tam, kad gautų aukštojo mokslo diplomą, bet mokytojais dirbti nė neketino.

„Motyvacijos vertinimas yra pirmas žingsnelis į pedagogo profesiją kaip prestižinę. Kuo daugiau turėsime tokių žingsnelių – tuo geriau. Galų gale, tai ir pirmasis barjeras atrinkti labiausiai motyvuotus, ir ne tik per motyvacinį pokalbį. Tie, kurie užsiregistravo, bet neatvyko į pokalbį, jei jo nebūtų, tikėtina, būtų dalyvavę konkurse ir tapę ugdymo programų studentais, nors jų motyvacija kelia klausimų. O dabar taip iš karto atsisijoja dalis stojančiųjų, kuriems pedagogika – ne prioritetas“, – mano A.Juškevičienė. Šiemet studijuoti ugdymo studijų programas užsiregistravo 2 109 stojantieji, tačiau beveik ketvirtadalis jų neatvyko į motyvacijos vertinimą.

Be to, pasak vertintojos, sulaukusieji neigiamo vertinimo gali įgyti patirties, po metų grįžti ir įrodyti, kad jiems pavyko paaugti. Ir tokių sugrįžusiųjų, kuriems antras kartas buvo sėkmingas, šiemet buvo.

Beje, yra nuomonių, kad stoti į ugdymo programas motyvuoja ne kiek noras tapti mokytoju, kiek mokama 300 eurų stipendija. Pasak A.Juškevičienės, nė vienas stojantysis apie tai nekalbėjo. Bet, jos manymu, gal neblogai, kad pedagoginės studijos motyvuojamos ir taip, nes stipendija gali išlaisvinti nuo buitinių rūpesčių ir leisti susitelkti į studijas. Bet, žinoma, blogai, jei tik tai skatintų rinktis šias programas.

Padeda praktika

Kad motyvacinis vertinimas padeda atrinkti tikrai pasiryžusius tapti mokytojais, įsitikinusi ir dabar jau jau trečiakurse būsianti Karolina Rodaitytė. Vytauto Didžiojo universitete STEAM mokomojo dalyko pedagogiką studijuojanti mergina, šio universiteto Švietimo akademijos tarybos narė, pripažįsta, kad per motyvacinį vertinimą (jai stojant jis dar buvo iš dviejų dalių – ne tik žodžiu, bet ir raštu) į klausimus nebuvo lengva atsakyti, jei stojantysis nebuvo tikrai pasiryžęs tapti mokytoju.

Pasak trečiakursės K.Rodaitytės, motyvacinis vertinimas atsijoja abejojančiuosius pasirinkimu tapti mokytojais. Ji savuoju nenusivylė, atvirkščiai – jį vis pastiprina praktikos mokykloje. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Labiausiai įstrigo užduotas klausimas apie mano jau turimą patirtį ugdymo srityje. Žinoma, daug jos tuo metu neturėjau. Bet, būdama dvyliktokė, jau orientavausi į pedagogo kelią ir turėjau progų dirbti su mokiniais. Manau, būtent šis klausimas ir padeda atsijoti kandidatus“, – pasakoja Karolina.

Ji pati sako norinti tapti mokytoja, nes siekia padėti mokiniams pagrindus – tiek dalykinius, tiek gyvenimiškus, kad, baigus mokyklą, jiems būtų lengviau. Ji ir pati turėjo įkvepiančių mokytojų, kurios labai daug padėjo tiek mokytis, tiek ir atrasti save, išsigryninti, ko nori gyvenime.

„Savo pasirinkimu tikrai nenusivyliau. Atvirkščiai: jį vis pastiprina universiteto suteikiamos praktikos mokykloje“, – džiaugiasi būsima biologijos ir chemijos mokytoja.

Kas šią profesiją sau atrado po du dešimtmečius dirbtų kitų darbų, kas apsisprendė nusivylęs savo dukros mokykla, o kas – toli nuo Lietuvos išstudijavęs Vydūną.

IT iškeitė į mokyklą

"Mokykla yra ne pasiruošimas gyvenimui. Mokykla ir yra gyvenimas. Mes, mokytojai, esame tie, kurie ateina į vaikų gyvenimus kaip į darbą. Mums turėtų būti sunkiau nei jiems, tačiau mes padarome viską, kad jiems būtų kuo sunkiau. Ir dar juos apkaltiname tuo, kad trukdo mums dirbti. Tada prasideda karas. Aš nuo pat mažens galvojau, kad taip neturi būti. Dabar turiu progą tai parodyti", – taip jauna programuotoja, turinti IT bakalauro ir magistro diplomus, dviejų dukrų mama Giedrė Slivko motyvavo, kokiu tikslu ateina į "Renkuosi mokyti" programą. Ji baigė pedagogikos studijas ir dabar jau treji metai moko vaikus informatikos. Ar pavyko parodyti, kad mokykla nebūtinai karo laukas?

G.Slivko studijuodama pedagogiką suprato, kad mokytojų niekas nė nemoko kitų būdų bendrauti su vaikais, nemoko ir naujų ugdymo metodų, mokytojų rengimas užpelkėjęs.

"Tas karas išvengiamas, kai suvoki, kad iš vaikų pusės jis nenukreiptas konkrečiai prieš tave, tik tu esi tas, kuriuo pasinaudodami jie nori pabandyti laužyti taisykles. Bet tu gali būti tas žmogus, kuris jų potencialą, energiją, pyktį – kad ir kokie jausmai vaiką užplūstų, nukreipia gerąja linkme. Dažnai užtenka tik pasistengti suprasti, pasakyti: aš tave girdžiu. Laikausi principo, kad negaliu išmokyti vaiko, kol jis pats nepajus, kad nori ir gali išmokti. O tam reikia, kad jis pasijustų saugus, gerbiamas, žodžio "mylimas" nevartočiau. Norint būti mokytoju, vaikų mylėti nebūtina, gal tik pradinukus, bet juos reikia gerbti", – įsitikinusi Giedrė.

Jai teko mokytojauti ir valstybinėje, ir privačioje mokyklose, dabar dirba Vilniaus tarptautinėje mokykloje. Bet abi jos dukros mokosi privačioje. Ne todėl, kad valstybinėje būtų prastesnis išsilavinimo lygis. Jauna mokytoja įsitikinusi, kad jis visur daugmaž panašus, visur vaikas gali daug pasiekti. Skiriasi kitkas – emocinė būklė. "Vyresnioji dukra pradėjo eiti į valstybinę mokyklą, nes tikėjau, kad visur vaikams gerai. Bet prasidėjo ašaros, ji tapo superjautri, atsirado sveikatos problemų. Tada ieškojome mokyklos, kur dukra jaustųsi gerai", – pasakoja Giedrė. Vis dėlto ji nesusitaikė su mintimi, kad taip yra ne visose mokyklose. Kaip sakoma, jei nori keisti pasaulį, pradėk nuo savęs.

Giedrė vaikystėje visai nesvajojo tapti mokytoja, nebuvo kilusi mintis studijuoti Edukologijos universitete. Juk ten nesiveržia elitinių gimnazijų abiturientai, o ji baigė Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnaziją. Beje, vėliau, kai pateko į "Renkuosi mokyti" programą, tais metais buvo penki, kurie baigė geriausias Lietuvoje pripažintas mokyklas: trys baigė KTU gimnaziją, du – Vilniaus Licėjų, nes vienoks Edukologijos universiteto, visiškai kitoks – "Renkuosi mokyti" vardas.

Universitete Giedrei šaudavo mintis, kad jos vesta paskaita gal būtų geresnė nei kurio kito dėstytojo. Studijuojant magistrantūrą ją pakvietė dėstyti kompiuterinį raštingumą pirmakursiams bakalaurams, doktorantūroje taip pat teko dėstyti. Tad patirčių mokyti buvo, bet noro eiti dirbti mokytoja – ne.

Giedrė dirbo programuotoja privačiame versle. Didžiulis nuovargis privertė pasitraukti iš darbo – nutarė kiek pailsėti. Bet be darbo tepabuvo tik dvi savaites – ėmė vesti programavimo kursus pradinukams, po to savanoriauti SOS vaikų kaime, baigė psichologijos kursus. Su vaikais dirbti patiko, o minčių tapti mokytoja kilo, kai pamatė, kaip jos pačios dukra jaučiasi mokykloje.

Kai apie savo apsisprendimą pasakė artimiesiems, vyras palaikė, o didžiausi priešininkai buvo jos tėvai – ne todėl, kad nebūtų ja tikėję, bet baiminosi, kad bus labai sunku.

"Ir buvo beprotiškai sunku, bet kartu ir taip gera, kad visi sunkumai atsipirko. Pagaliau supratau, koks pojūtis yra, kai visą laiką galvoji apie pamokas – kad ir ką darytum, su kuo susitiktum, galvoje vis viena mintis – ką iš to gali panaudoti pamokose, tiesiog užplūsta lavina minčių. Pasijaučiau savo vietoje", – sako mokytoja.

Vis dėlto esu tikra, kad mokymasis neprasideda, kol nėra gero mokinių ir mokytojo tarpusavio ryšio.

Tiesa, pradžia buvo sunki. Giedrė pradėjo dirbti mokykloje tuo metu, kai prasidėjo mokinio krepšelių reforma, ir mokyklos stengėsi išlaikyti vaikus bet kokia kaina, nes išeina vaikas – išeina ir jo krepšelis. "Mokyklą palikau, kai man pasakė, kad privalau išvesti teigiamą pažymį mokiniui, kuris nieko nesimokė. Tada nuėjau į "Renkuosi mokyti" programą, manydama, kad su stiprios bendruomenės užnugariu būsiu stipresnė. Tuos dvejus metus, kai buvau programos dalyvė, tiek kartų jiems skambinau ir verkiau, bet ne dėl mokinių, o dėl mokytojų ir mokyklos administracijos. Mažai kur esu susidūrusi su tokia nepagarba žmogui", – pasakoja Giedrė.

Štai kiekviena mokykla privalo turėti patyčių prevencijos programą, ir popieriuje jos atrodo puikiai. Bet, pasak Giedrės, patys mokytojai tyčiojasi iš vaikų, kai septintoko ar aštuntoko elgesį aptaria prieš visą klasę. Jam tai – pažeminimas, tad vaikas pereina į puolimą, kad save apgintų draugų akyse, priešingu atveju – iš jo vaikai šaipysis. Taip kyla nuolatiniai konfliktai. Bet, sako Giedrė, studijuodama pedagogiką supratusi, kad mokytojų niekas nė nemoko kitų būdų bendrauti su vaikais, nemoko ir naujų ugdymo metodų, mokytojų rengimas užpelkėjęs.

Jauna mokytoja stengdavosi parodyti, kad galima elgtis ir kitaip. Vaikai pas ją eidavo pasikalbėti kaip pas nuodėmklausį. "Sakydavo, kad kreipiuosi į juos ne kaip mokytoja, nes juk mokytojai rėkia, o aš kalbuosi kaip su žmonėmis. Gatvėje turbūt niekas nedrįstų prieiti prie kito žmogaus ir imti rėkti, o mokykloje kažkodėl tai priimta", – stebisi pedagogė.

Baigiantis pirmiems mokslo metams mokykloje savo poziciją ji viešai išsakė ir mokyklos pedagogams. Pamažu ir tarp mokytojų ėmė atsirasti sąjungininkų, kurie ateidavo pasipasakoti, kas jiems mokykloje atrodo keistina. Ateidavo ir paklausti, ką ji daranti su kokiu nors neklusniu mokiniu, kad šis jos pamokose mokosi.

"Vaikus taip įdarbindavau, kad jie net nepastebėdavo, kaip praeina pamoka. Kai mokytojas nori, kad mokiniai kažko išmoktų, ir mokiniai to nori. Vaikams labai trūksta pasitikinčio savimi mokytojo, o ne sakančio, kad nekenčia savo darbo, bet kartą pradėjęs, turi jį dirbti", – mano Giedrė.

Tiesa, mokytojos atlyginimas nuo programuotojos skyrėsi ne procentais, kartais, tad teko dirbti per kelias mokyklas. Aritmetika tokia: apie 15 valandų per savaitę – penkios pamokos per dieną, bet visą tą laiką neini į tualetą, nevalgai, neatsigeri, nes per įtampą net neprisimeni, kad reikia atsigerti. Po pamokų prasideda nematoma mokytojo darbo dalis. Parengti vieną gerą pamoką trunka maždaug keturias valandas, o tokių per savaitę reikia keturių penkių, vadinasi, per savaitę tam prireikia maždaug 20 valandų. Be to, dar darbų taisymas ir dokumentacijos pildymas. Viską susumavus išeina 70–80 valandų per savaitę, už kurias valstybinėje mokykloje atlyginimas į rankas buvo 350 eurų per mėnesį.

Mokytojai jaučiasi nevertinami, mokinių rezultatai vidutiniški. Kas gali pakeisti tokią situaciją? Giedrės manymu, svarbiausia – gerinti mokytojų rengimą. "Reikia didelio sukrėtimo, kad visi suprastų, jog reikia pokyčio. Bijau, kad tokį sukrėtimą patirsime netrukus, kai per dešimt metų neliks, kas mokys vaikus. Tada mokytojais bus bet kas, kad tik būtų vaikų sergėtojai", – prognozuoja Giedrė.

Į klasę atvedė Vydūnas

Paulius Virbalas treji metai mokytojauja Kauno "Saulės" gimnazijoje, kurią ir pats baigė. Ar grįžo turėdamas tikslą savo mokyklą pakeisti ar, atvirkščiai, pratęsti tai, ką pats būdamas mokiniu čia patyrė? "Viena vertus, jaučiuosi dėkingas mokyklai, o "Saulės" gimnazija išlaiko gana aukštus standartus, tad iš daug ko gali mokytis, į daug ką lygiuotis. Kita vertus, nors revoliucinių idėjų viską daryti kitaip neturėjau, kita karta – kitos ir vertybės, be to studijuodamas užsienyje pamačiau daug naujovių, tad jų atsinešiau ir į savo mokyklą", – sako jaunas mokytojas.

P.Virbalas treji metai mokytojauja Kauno "Saulės" gimnazijoje, kurią ir pats baigė.

Mokytojavimo Pauliaus planuose nebuvo: Amsterdame studijavo ekonomiką, planavo specializuotis finansų rinkose ar ekonominėje politikoje. Studijomis buvo labai patenkintas, bet gavęs diplomą pasuko visai kita kryptimi – nusprendė ir mokyti matematikos, ir pats ją studijuoti universitete. Kaip šovė mintis keisti kryptį ir dar į tokią, kur atsakomybės ir darbo daug, o pinigų mažai?

Paulius prisipažįsta: kol gyveno gimtinėje, nei jam Lietuvos istorija buvo įdomi, nei labai didžiavosi esąs lietuvis, vis manęs, kad Lietuvoje ir to, ir kito nėra, o užsienyje yra. Niekam nekilo abejonių, kad jis išvažiuos studijuoti į užsienį, o gal ir liks ten gyventi. Ir jam Amsterdame tikrai patiko. Bet, atsidūręs svetur, susidomėjo Lietuva.

"Pradėjau daryti tai, ko nepadariau mokykloje – gilintis į Lietuvos istoriją, literatūrą, ėmiau daug skaityti, tai praplėtė akiratį, o tada ir suvokiau, ko noriu gyvenime. Idėja tapti mokytoju kilo, kai susidomėjau Vydūno, kitų "Aušros", "Varpo" intelektualų, kovojusių už Lietuvos idėją, raštais. Vydūnas turėjo didžiausią įtaką. Nesakau, kad jaučiuosi koks jo idėjų tęsėjas. Bet pati mintis, kad gali dirbdamas pats jausti malonumą, o dar ir kitiems suteikti naudos, davė stimulą pergalvoti, ką noriu veikti gyvenime", – prisimena Paulius. Grįžęs į Lietuvą jis įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti pedagogikos.

Susitikus su nepažįstamais žmonėmis vos pasakius, kad dirbu mokytoju, net pasikeičia bendravimas, profesija suteikia kažkokį solidumo garantą.

Daug kam toks jo posūkis buvo netikėtas ir atrodė laikinas. Šeima nustebo: išleido sūnų trejiems metams studijuoti ekonomikos, suteikė sąlygas sutelkti dėmesį į studijas – galėjo nedirbti, o grįžęs po trejų metų ėmė ir pareiškė, kad visko, ko mokėsi, beveik nepanaudos ir bandys kažką naujo. "Bet kai tėvai ir visi kiti mato, kad gerai jaučiuosi būdamas mokytoju, supranta, kad pasirinkimas buvo teisingas. Dabar, kai vakare jaučiuosi taip pavargęs, kad nieko nebenoriu veikti, mintis, jog dieną praleidau vertingai ir turiningai, suteikia vidinės ramybės", – sako jaunas mokytojas. Jis pripažįsta, kad jo dėstoma matematika vaikams nėra labai patraukli. Dviračio neišrasi – vis tiek turi Pitagoro teoremą rašyti į sąsiuvinį, spręsti uždavinius, kurie net, atrodytų, neturi praktinio pritaikymo, ir tai mokiniams nėra taip įdomu, kaip atlikti fizikos ar chemijos bandymus. "Stengiuosi matematiką dėstyti ne tik kaip loginę treniruotę, bet ir kaip kultūros reiškinį, parodyti, kokią reikšmę matematika turėjo mokslo pažangai, papasakoju istorijos įdomybių, kaip matematikai susirungdavo miestų aikštėse ir poemų pavidalu teikdavo vieni kitiems uždavinius. Bet negalėčiau teigti, kad tuo sudominu visus, kiti gal mano, kad gaištame pamokos laiką. Pagrindinis dalykas, kodėl vaikai mokosi matematikos – reikės laikyti egzaminą. Entuziazmui išlaikyti reikia nemažai pastangų", – pasakoja Paulius.

Taip, mokytojo profesija nelengva, bet, pasak jauno kauniečio, jis nelinkęs jos kažkaip ypatingai išskirti. Ir kitose, kur reikia vesti būrį, – tie patys iššūkiai, nes žmonės skirtingi ir visiems neįmanoma įtikti. "Amžinas pusiausvyros ieškojimas, o sunkiausia – išlaikyti teisingumo visiems principą, atsižvelgti į skirtingus poreikius. Dabar ypač akcentuojama, kad reikia į kiekvieną mokinį žiūrėti individuliai", – sako Paulius. Jis nesutinka ir su požiūriu, kad mokytojo profesija negerbiama. "Man atrodo atvirkščiai – labai gerbiama. Susitikus su nepažįstamais žmonėmis vos pasakius, kad dirbu mokytoju, net pasikeičia bendravimas, profesija duoda kažkokį solidumo garantą,  žmonių pagarbą", – pojūčiais dalijasi jaunas mokytojas.

Po dvidešimties metų

KTU Vaižganto progimnazijos anglų kalbos mokytoja Rima Kubiliūtė į mokyklą atėjo turėdama dvidešimties metų kitų darbų patirtį. Pasakoja nesvajojusi tapti mokytoja, bet vis tekdavę dirbti su vaikais ar jaunimu, ir tai patiko. Studijuodama anglų kalbą universitete mokė anglų kalbos savo draugus, artimųjų vaikus, buvo labai įdomu eksperimentuoti, išbandyti įvairius mokymo metodus.

Gal baigusi universitetą ir būtų tęsusi pedagogines studijas, bet dar studijuojant jos mylimiausia anglų kalbos mokytoja, kurios įkvėpta Rima ir pasirinko anglų filologijos studijas, įsteigė turizmo verslą ir pakvietė pas save dirbti.

Buvo labai įdomu atsirasti, kur vyksta kažkas naujo. O gyvenimas klostėsi taip, kad ją vis pakviesdavo dirbti, kur kūrėsi kažkas naujo ir įdomaus. Tad teko dirbti viešųjų ir tarptautinių ryšių, reklamos ir rinkodaros srityse, ji vertėjavo, rašė ir redagavo tekstus. Anglų kalbą nuolat pritaikydavo praktiškai ir savo žiniomis vis dalijosi su jaunimu – su įstaigų, kuriose dirbo, praktikantais, organizavo įvairius projektus jaunimui. "Daug gyvenime sutikta jaunų žmonių, daug durų ir langų į gyvenimą jiems atidaryta", – džiaugiasi Rima.

KTU Vaižganto progimnazijos anglų kalbos mokytoja R.Kubiliūtė į mokyklą atėjo turėdama dvidešimties metų kitų darbų patirties.

Vis dėlto, kad ir kur dirbo, retsykiais pasidomėdavo, ar kas neieško anglų kalbos mokytojo, juolab žinojo, kad tokį darbą dirbti galėtų. "Studijuodama atlikau pedagoginę praktiką, ir man sekėsi dirbti su vaikais, ypač patiko su mažesniaisiais – buvo smagu ir man, ir jiems, ir atrodė, kad tai lyg ir savaime išeina", – prisimena Rima.

Vilniaus universitete Anglų filologijos ir kalbotyros bakalauro ir magistro diplomų neužtenka norint mokytojauti – reikia baigti pedagogiką. Rima nutarė dalyvauti "Renkuosi mokyti" programos atrankoje. "Konkurencija buvo didžiulė. Buvau jau vyresnio amžiaus, o kandidatavo daug labai gražaus jaunimo. Suprantu, kad norėjo pasikviesti jaunų žmonių, ypač vyrukų, nes mokyklose labai trūksta vyriškos energijos ir jaunystės. Tad buvo visai nepikta, kad manęs nepasirinko. Tada įstojau studijuoti pedagogikos į Edukologijos universitetą", – pasakoja Rima.

Perskaičiusi Vaižganto progimnazijos skelbimą nutarė nusiųsti savo CV ir pagaliau tapo mokytoja. Nelengva – kasdien reikia daug ruoštis pamokoms, moteris prisipažįsta, kad nuo pavasario, kai atėjo į mokyklą, dar neturėjusi laisvo savaitgalio, o materialinio atlygio svajonių alga nepavadinsi.

Tas karas išvengiamas, kai suvoki, kad iš vaikų pusės jis nenukreiptas konkrečiai prieš tave, tik tu esi tas, kuriuo pasinaudodami jie nori pabandyti laužyti taisykles.

"Mokau paauglius – šis amžiaus tarpsnis labai savitas, kupinas iššūkių. Reikia daugiau globos, atidžios akies, net disciplinos, o tai man sunku, nes aš pati esu labai laisvos sielos žmogus, manau, kad kiekvienas turi pats sąmoningai apsispręsti, ko jis nori, kokių žinių jam reikia. Vis dėlto esu tikra, kad mokymasis neprasideda, kol nėra gero mokinių ir mokytojo tarpusavio ryšio", – sako Rima.

Ji džiaugiasi, kad jos ligšiolinė patirtis leidžia tai, kas yra vadovėlyje, papasakoti plačiau, suteikti įdomesnių detalių. Ji turi daug sumanymų, daug kontaktinių duomenų, tad jau tariasi, kur su vaikais eis, kaip praturtins edukacinį procesą. Beje, ir mokytojų kolektyvas atranda jos patirtis, kviečiasi į komandą, kai reikia organizuoti renginį ar parengti projektą. "Bet kol kas man pačiai iš jų reikia mokytis, ir džiaugiuosi, kad patyrę mokytojai su manimi dalijasi patirtimi", – po dvidešimties metų įvairių patirčių pajutusi pašaukimą mokytojauti Rima vadina ir nuotykiu, ir iššūkiu.

Vilniaus kunigų seminarija skelbia priėmusi šešis kandidatus į parengiamąjį kursą, Kauno kunigų seminarija atsirinko tris kandidatus.

Pernai trys Lietuvoje veikiančios seminarijos pasipildė 11 jaunuolių, 2017-aisiais seminarijos priėmė 19 naujokų.

Kaip BNS sakė Telšių vyskupijos kunigų seminarijos rektorius Saulius Stumbra, Telšių seminarija jau kurį laiką vykdo bendrą ugdymo procesą su Kauno kunigų seminarija – priima jaunuolius į parengiamąjį (vadinamąjį propedeutinį) kursą Telšiuose, vėliau, nuo antrųjų metų, klierikai studijuoja Vytauto didžiojo universitete Kaune.

S. Stumbra pripažįsta, kad besirenkančių kunigystę mažėja. Ši tendencija, anot jo, vyrauja visoje Europoje.

„Lietuva niekuo neišsiskiria iš kitų Europos šalių pašaukimo į kunigystę klausimu – tendencija visur yra mažėjanti, netgi Lenkijoje. Reikia labai realiai įvertinti, kokia šalis yra Lenkija, kokia yra Lietuva. Tai tęsiasi ne pirmi metai, lemia ir objektyvūs, ir subjektyvūs dalykai. Nes pašaukimas yra dovana“, – kalbėjo jis.

Kadangi tai pašaukimo dalykai, natūralu, kad žmogus svarsto, ar tai jo kelias. Ir kad jis svarsto, yra labai gerai.

Pasak S. Stumbros, priklausomai nuo metų, studijas baigia ir daugiau nei pusė, ir mažiau nei pusė įstojusiųjų.

„Kadangi tai pašaukimo dalykai, natūralu, kad žmogus svarsto, ar tai jo kelias. Ir kad jis svarsto, yra labai gerai“, – pabrėžė seminarijos rektorius.

Iš viso kunigų studijos trunka septynerius metus (vieni parengiamieji metai, du metai filosofijos kurso ir keturi – teologijos). Telšių ir Vilniaus kunigų seminarijoje jie gali įgyti religijos mokslų magistro laipsnį, Kauno – teologijos bakalauro laipsnį.

Lietuvos Vyskupų Konferencijos duomenimis, praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje tikintiesiems patarnavo 816 kunigų, tarnystei rengėsi 54 seminaristai. Iš viso Lietuvoje pašvęstąjį gyvenimą pasirinkę per 1,5 tūkst. vyrų ir moterų.

Pernai Lietuvoje taip pat buvo 602 įžadus davusios vienuolės ir 148 vyrai vienuoliai.

Darbai veja darbus

"Visada miela čia ateiti, pabūti – jaučiu šilumą", – kviesdamas pokalbio į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakulteto dekanato pastatą prisipažįsta prelatas. Dabar jis čia dėstytojauja, bet Teologijos fakultetą vadina savo kūdikiu – keturiolika metų jam vadovavo.

"Vienas šilčiausių mano lizdelių yra seminarija, kur esu studijų dekanas. Šiemet sukanka 40 metų, kaip dirbu Kauno kunigų seminarijoje. Ir, žinoma, VDU Katalikų teologijos fakultetas. Aš vienintelis iš senųjų dėstytojų čia likęs. Profesorius Viktoras Butkus įkūrė tą fakultetą, bet jis 1993-iųjų liepą mirė. Man atėjus vadovauti, seminarijos fakulteto ir šio fakulteto sujungimas į vieną buvo mano darbo kūdikis", – prisimena dvasininkas ir neslepia besiilgintis pirmųjų nepriklausomybės metų, kai visi gyveno idealizmo dvasia. Pasak prelato, pirmosios studentų laidos buvo išskirtinės, nes jauni žmonės studijas rinkdavosi iš pašaukimo ir idėjos. "Kai pradėjau vadovauti fakultetui, studentų buvo žymiai daugiau – apie 670, o dabar – vos virš 100. Sutinku tuos žmones, malonu prisiminti, ir jie su pagarba žiūri, dauguma užima atsakingas pareigas. Žinoma, yra ir dabar studentų, kurie nori skirti savo gyvenimą tokiam darbui, bet, laikui bėgant, studijos dažnam pasidarė reikalingos tik tam, kad gautų diplomą", – kalbant apie tai, kaip pasikeitė studentai, pašnekovo balse pasigirsta apmaudo gaidelė.

Kovo 7-ąją 75-erių metų sukaktį švęsiantis V.S.Vaičiūnas prisipažįsta, kad, sulaukęs tokio amžiaus, jau mielai kai kurių pareigų atsisakytų, bet darbai veja darbus, o jis laikosi nuostatos, kad jeigu Dievas duoda galimybę gyventi, reikia ką nors gero nuveikti. "Jau galvojau sulaukęs 75-erių išeiti, bet visi prašo dar pasilikti. Tebesu universitete profesorius, nes vis dar reikalingas – esame tik penki teologijos profesoriai Lietuvoje", – sako V.S.Vaičiūnas.

Be pareigų seminarijoje ir universitete, V.S.Vaičiūnas dar yra VDU senato narys, jau 45 metus dirba Bažnytiniame tribunole. "Nuo 1990-ųjų buvau Šv.Pranciškaus Trečiojo ordino, vadinamo tretininkais, dvasios tėvas, pats esu tretininkas nuo 1959 m. – įstojau būdamas šešiolikos. Trečiojo amžiaus universitete esu Teologijos fakulteto dekanas, kartais skaitau paskaitas. Ir, aišku, einu kunigo pareigas bažnyčioje. Kaip esant tokio amžiaus, tai gana daug, – vardydamas visus įsipareigojimus sako dvasininkas ir priduria: – Devinti metai esu Kauno miesto savivaldybės kapelionas, aukoju ten šv.Mišias. Tai vienintelė savivaldybė Lietuvoje, kuri turi koplyčią ir kapelioną."

Kuria eilėraščius

Nors dvasinėms pareigoms V.S.Vaičiūnas skiria daugiausia savo laiko, nuo paauglystės nesiskiria su rašymo priemone ir popieriumi, kuriame išguldo širdyje ir galvoje gimstančius poezijos posmus.

"Jau paauglystėje parašydavau eilėraštukų. Mokykloje mūsų lietuvių kalbos mokytoja buvo labai gera, ji paragino rašyti dienoraštį. Rašiau jį, daug gražių minčių ten buvo, bet kai suėjo šešiolika, kažkas užėjo – paėmiau ir sudeginau", – savo kūrybos kelio pradžią mena prelatas.

Sudegintas dienoraštis nesunaikino noro kurti – besikalbant prie kavos puodelio dvasininkas prabyla eilėmis, kurias sukūrė būdamas šešiolikmetis: "Mažutė snaigė ant žemės nukrito,/ Sumynė praeivis ją koja,/ Ištirpo gražuolė, nė ženklo neliko,/ O aš dar galvoju: nejaugi prapuolė?/ Bet snaigė iš tikro išnyko./ Viena išnyko, bet jų milijonai,/ Ir visos kitokios, ir visos jos gražios!/ Kaip paukštės jos laksto, padangėn vilioja,/ Bet grožis juk laikinas/ Snaigei ir žmogui."

Daug metų kūryba gulėjo stalčiuje, o pats poetas sako net nesvajojęs apie knygos leidybą. "Kai atsikūrė Vytauto Didžiojo universitetas, ten dirbo garsus poetas, redaktorius Robertas Keturakis. Jis sako, Vytautai, man parodyk. Atnešiau jam visą pluoštą tų eilėraščių. Jis sako, negalima laikyti stalčiuje, reikia išleisti. Tada ir išėjo pirmoji knyga "Kad amžinybė būtų netuščia". Taip viskas ir prasidėjo – Mūza atėjo, ir kasmet – po naują knygą", – juokiasi poetas, dabar jau raginamas į dienos šviesą išleisti ir eilėraščių rinktinę.

Paklaustas, ar nesijaučia esąs poeto prelato Jono Mačiulio-Maironio įpėdinis, V.S.Vaičiūnas vienon greton su garsiuoju poetu stoti neskuba. "Nežinau, kaip pavadinti. Aš už klasikinę poeziją, kuri būtų rimta ir kad žmogui kokią prasmingą mintį perduotų. Čia gal hobis toks, net nežinau, kaip pavadinti", – pats sau atsakymo ieško su Mūza draugaujantis dvasininkas.

O kada Mūza dažniau aplanko? V.S.Vaičiūnas nedvejoja – užsakymui niekada neparašytų, tad be Mūzos – niekur. "Yra buvę, kad naktį lekia mintys viena po kitos, stulpelis po stulpelio, bet numoju ranka – ai, ryte atsikelsiu ir užrašysiu. Ryte viskas prapuola", – pasakoja jis ir prisipažįsta, kad eilėraščiui užgimti kartais padeda net stresinės situacijos. Sykį taip nutiko, kai pamatė namų kieme kertamą daugybę metų ten augusį gluosnį – parašė eilėraštį, kaip gluosnis verkė.

Kunigas – nuo vaikystės

Paklaustas, kada nusprendė tapti kunigu, V.S.Vaičiūnas nė akimirkos nesudvejojo. "Aš turbūt gimiau su tuo pašaukimu. Vaikystėje, kiek atsimenu, jau žaisdavau kunigą, aukodavau Mišias. Kai mane įšventino kunigu, mama įteikė dėžutę su vaikystės žaislais: arnotais, mišiolais, monstrancija – viskas mano vaikiškomis rankomis padaryta", – prisimena prelatas.

"Antroje klasėje priėmiau Pirmąją Komuniją. Tada pakvietė patarnauti šv.Mišioms. Ir tas pašaukimas augo natūraliai, bet laikai buvo sudėtingi. Mokykloje nujautė, kad galiu stoti į seminariją, buvo spaudimo. 10 klasėje manęs direktorė klausė: stosi į seminariją? Pasakiau, kad nestosiu, bet manim netikėjo. O tada buvo įstatymas, kad jeigu iš vidurinės kas nors įstoja į seminariją, mokyklos direktorę ir klasės auklėtoją išmeta iš pareigų. Buvau vidutinis mokinys, bet prie gerųjų. Ir staiga man davė keturias pataisas iš tų dalykų, kur tikrai gerai mokiausi. Supratau, kad turiu išeiti iš mokyklos arba reikės kartoti kursą, o kitais metais bus tas pats", – Šiauliuose patirtą spaudimą puikiai pamena ir šiandien.

Kaip galėčiau matydamas gražią moterį sakyti, kad ji negraži? Ne, niekada. O pasidžiaugti grožiu nėra nuodėmė.

Dvasininko pašaukimą jautęs jaunuolis nuėjo dirbti į "Rūtos" saldainių fabriką, o vakarais mokėsi vakarinėje mokykloje, 11 klasėje. "Artėjo egzaminai, manęs mokykloje klausia, kur stosiu. Sakau, į mediciną. O, Vytautai, labai gerai! Fabriko direktorė tokia aktyvistė kadravykė buvo, klausia, kur stosiu. Sakau, į mediciną. Ji sako, aš tau parašysiu auksinę charakteristiką. Iš tikro, charakteristika buvo auksinė. Bet ir aš visur aktyvus buvau, lankiau dramos būrelį. Tik fabriko direktorė pasakė, kad su charakteristika privalau nueiti į komjaunimo komitetą, nors ir nebuvau komjaunuolis, – prisiminimais dalijasi V.S.Vaičiūnas. – Nueinu, ten sėdi komjaunimo sekretorius, dar vienas. Sako, Vytautai, kur nori, į kokią nori aukštąją mokyklą be stojamųjų egzaminų pateksi. Su sąlyga: arba tu parašai į "Tiesos" laikraštį ir atsisakai visko, kaip kunigas Jonas Ragauskas padarė, arba einam ir per televiziją išstoji. Ne, sakau, aš šito nedarysiu." Savo įsitikinimų neišsižadėjęs jaunuolis sulaukė klausimo, negi jis nenorįs studijuoti, bet pokalbis tuo ir pasibaigė.

Verdiktas: nepriimtas

Pasak V.S.Vaičiūno, Šiauliai buvo labai aršus ateizmo centras. 1963-iaisiais draugai paragino bėgti kur nors kuo greičiau, nes kitaip į seminariją iš Šiaulių nepavyksią įstoti.

Taip jis atsidūrė nedidelėje Pabradės parapijoje, lenkiškame Vilniaus krašte. Klebonas įdarbino zakristijonu, užsiminė, kad taip bus lengviau įstoti į seminariją, tačiau jau po dviejų dienų naujakurys buvo iškviestas į vykdomąjį komitetą. "Sako, jaunuoli, jūs vidurinę baigęs, neįsidarbinot valdiškame darbe, būsite iškeltas. Tada įsidarbinau lentpjūvėje. Laiko turėdamas, padėdavau bažnyčioje", – apie užtrukusią kelionę seminarijon pasakoja dvasininkas.

Atėjus pavasariui, V.S.Vaičiūnas nuvežė dokumentus į seminariją. Tais laikais atsakymo reikėjo laukti ilgai, nes vykdavo dvigubas priėmimas – pasak pašnekovo, pirmiau į seminariją priimdavo, o paskui siųsdavo į Kulto ministeriją Vilniuje, kad galutinai patvirtintų. Deja, rugpjūtį gauta žinia nepradžiugino – nepriimtas, kadangi iš Maskvos duotas limitas iš visos Lietuvos priimti tik penkis.

"Buvau labai nusivylęs", – prisipažįsta V.S.Vaičiūnas, tačiau nepalūžti padėjo tėvas Stanislovas Dobrovolskis, su kuriuo jis jau buvo pažįstamas. "Nuvažiuoju pas jį, o jis sako: Vytautai, jau tu dabar esi klierikas, o kunigu tapsi, kai Dievas panorės. Imk lotynų kalbos vadovėlį, mokykis, dvasinę literatūrą skaityk ir ruoškis seminarijai. Taip ir padariau. Atėjo 1965-ieji. Tą patį atsakymą gaunu: nepriimtas. 1966-ieji: nepriimtas. Jau tada marijonai ir jėzuitai buvo pradėję ruošti kunigus pogrindyje. Tėvas Stanislovas turėjo mus kelis ir jau būtų pradėjęs ruošti. Valdžia, tai matydama, nusprendė geriau leisti didesnę oficialią seminariją, kad tik nebūtų pogrindžio, ir 1966 m. priimamųjų skaičių padidino iki dešimties. Ir aš tada papuoliau", – apie lemtingą gyvenimo įvykį pasakoja prelatas.

Tačiau ir Pabradėje praleisto laiko jis nemini bloguoju. Priešingai, mano, kad tai buvęs Dievo planas. "Išmokau lotynų kalbą ir įstojęs į seminariją neturėjau ką veikti per paskaitas, penktakursiams versdavau kanonus. O iš kur aš būčiau mokėjęs lenkų kalbą? Pabradėje išmokau, ir visa mano mokslinė literatūra daugiausiai buvo lenkiška", – pranašumus vardijo dvasininkas.

Jaučiasi savo vėžėse

Pats V.S.Vaičiūnas tikina niekada gyvenime nesuabejojęs savo pasirinkimu. "Mokykloje buvau aktyvus dramos būrelio narys. Nors gerą balsą turėjau, į chorą nėjau. Lankiau fotografijos būrelį, užsiėmiau lengvąja atletika. Kai dirbau saldainių fabrike, vaidindavome, operetę statėme, dainavau Senbernio ariją, – nusikvatoja dvasininkas ir priduria: – Buvo prie širdies. Dar mokykloje siūlė man važiuoti į Maskvą, į aktorystės mokyklą. Gal ir gydytojas galėjau būti, bet savo pašaukimu niekada neabejojau. Jeigu jautiesi savo vėžėse, jautiesi, kad Kristus tave pašaukė ir tu jo neišsigynei, turbūt svarbiausia ir yra."

"Niekada neturėjau lengvų pareigų. Mažai kada gyvenime turiu laisvų dienų, vis darbai ir darbai. Be oficialių pareigų, dar yra daugybė renginių, pažįstamų žmonių, draugų, kurie prašo sutuokti, pakrikštyti, pašventinti butą arba pasikalbėti. Visko ir nesuskaičiuosi", – dideliu užimtumu visai nesiskundžia pašnekovas.

Atrodo, kad nuo pat jaunystės V.S.Vaičiūnas ir simpatijoms laiko neturėjo? "Aš normalus vyras, – juokiasi jis ir primena savo dvasinio autoriteto tėvo Stanislovo išmintį: – Kaip tėvas Stanislovas sakė, moteris yra pats gražiausias Dievo tvarinys. Kaip galėčiau matydamas gražią moterį sakyti, kad ji negraži? Ne, niekada. O pasidžiaugti grožiu nėra nuodėmė. Manęs kartais klausia, kada žmogus daro nuodėmę mintyse, o kada ne? Gali žiūrėdamas į moterį, apsirengusią žieminiais kailiniais iki žemės, padaryti sunkią nuodėmę. Ir gali į nuogą moterį žiūrėdamas jokios nuodėmės nepadaryti. Ar menininkas, gydytojas daro nuolat nuodėmes? Kiekviena nuodėmė yra žmogaus viduje – kaip tu mąstai, ką galvoji."

V.S.Vaičiūnas sako, kad jo asmenybės formavimuisi didelės įtakos turėjo kiti dvasininkai. "Buvo toks kunigas Jonas Survila, kuris po Pirmosios Komunijos pakvietė mane patarnauti Mišioms. Labai kilnus žmogus, geras kunigas. Grįžęs iš tremties kunigas Eduardas Simaška Šiaulių Šv.Jurgio bažnyčioje buvo šviesulys, labai gražiai su jaunimu bendraudavo. Kai susipažinau su tėvu Stanislovu, jis man buvo labai gražus kunigystės autoritetas. Turiu visas knygas apie jį, girdžiu žmonių atsiliepimus ir prisimenu tuos laikus, kai asmeniškai su juo bendraudavau. Studijuojant kunigų seminarijoje mano dvasios tėvas buvo monsinjoras Pranciškus Tamulevičius – vienas iš tų šviesių kunigų autoritetų", – prisiminimais apie savo autoritetus pasakoja prelatas, kuris pats dabar kitiems yra pavyzdys.

Kaip Kristus liepia

Pasiteiravus, kokie gyvenimo įvykiai buvo patys įsimintiniausi, prelatas sako, kad jų būtą daug, tiek gerų, tiek skaudžių.

"Kai buvau penkiolikos metų, babytės karstą nešiau per jos laidotuves. Man asmeniškai kaip žmogui, kaip jaunuoliui buvo skaudu. Kitas skaudus įvykis – pirmas nepriėmimas į seminariją, kai nuo vaikystės svajota, ruoštasi, lentpjūvėje sunkiai dirbta, rąstai kilnoti vien tam, kad pasiruoščiau stoti į seminariją, ir nepriima. O paskui džiaugsmas – tas momentas, kai tapau kunigu", – atmintin įsirėžusias akimirkas vardija dvasininkas. Artimųjų netektys – sesers žūtis avarijoje prieš šešiolika metų, mamos, tėčio mirtis – taip pat sunkiai pamirštami gyvenimo momentai.

Ne vieną sunkią operaciją patyręs prelatas sako būdamas jaunesnis to nesureikšmindavęs, bet kai prieš trejus metus patyrė širdies priepuolį, buvo šuntuotas, atsibudęs po narkozės ir supratęs, kad yra gyvas, išgyveno dėkingumą Dievui ir gyvenimui.

"Skaudžiausia gyvenime turbūt visiems, ne tik kunigams, jeigu turi gerą draugą, o jis tave išduoda. Yra buvę tokių atvejų, bet širdyje akmens nesinešioju, kaip Kristus liepia. Juk Šventajame Rašte parašyta: saulė tenenusileidžia ant jūsų pykčio. Reikia dovanoti. Visi esame žmonės, ir aš padarau klaidų, ir kiti padaro. Tegul Dievas visiems atlygina", – tiesas, kuriomis vadovaujasi pats, primena pašnekovas.

Žmonės neretai galvoja, kad kunigas – tai kažkokia nežemiška būtybė, ir, atrodo, jis nei kavos geria, nei miegoti eina, nei valgo. Prelatas V.S.Vaičiūnas sako, kad tie, kurie jį pažįsta, taip nemano. "Mėgstu klasikinę ir operinę muziką. Greta filosofinių ir teologinių skaitinių patinka grožinė literatūra. Mėgstu aplankyti muziejus. Vasarą retkarčiais aplankau svainį ir mėgstu pas jį pažvejoti, nors retai tai būna. Visada labai malonu susitikti su žmonėmis, pabendrauti. Turbūt Dievas davė tokią charizmą – man nesvarbu, ar mažas vaikas, ar senukas, randu kalbą su visais", – tikina pašnekovas.

Aš turbūt gimiau su tuo pašaukimu. Vaikystėje, kiek atsimenu, jau žaisdavau kunigą, aukodavau Mišias.

Pas ligonį – su kostiumu

Paklaustas, ar eiti kunigo pareigas buvo sunkiau sovietmečiu, kai tikėjimas buvo draudžiamas, prelatas sako, kad sunku palyginti, nes aplinkybės skiriasi iš esmės.

"Kad sunku būtų, turbūt niekada taip nebuvo. Trejus metus mažojoje Prisikėlimo bažnytėlėje vikaras buvau. Didžiojoje Prisikėlimo bažnyčioje tada gamykla veikė. Dabar Kauno klinikose dirba penki kunigai kapelionai, o mes tada dviese su Viktoru Brusoku aptarnaudavome, kone kiekvieną dieną lankiau ligonius. Negaliu nė vieno blogo žodžio pasakyti apie sovietmečiu dirbusį Kauno klinikų personalą. Jie buvo labai taktiški. Į Neurochirgjos skyrių net ir naktį kviesdavo, nueidavome visada, ir visada įleisdavo į bet kurį skyrių", – patarnavimus ligoniams prisimena pašnekovas. Tiesa, pas ligonius sako eidavęs su kostiumu ir kaklaraiščiu, kaip civilis, ir ne dėl to, kad nebūtų galima rengtis kunigo drabužiais, bet dėl pačių žmonių: "Kai ateini su kostiumu, niekas juk nepažįsta. Tokie laikai buvo, tokia sielovada. Dabar viskas laisva."

Ir aptarnaujama parapija tada buvo didžiulė. "Laidotuvių – dvejos trejos per dieną. Pastoracinio darbo tikrai daug: susitikdavome su jaunimu, rinkdavosi jaunimo chorelis, procesininkės, pasikalbėdavome. Visa tai darydavome slapta. Krūvis anuomet tikrai buvo didesnis", – neabejoja V.S.Vaičiūnas.

Su didžiausiu malonumu jis prisimena tarnystę Kauno Arkikatedroje. "Mmmm, Katedra! Dabar aplink ją – aštuonios bažnyčios. O tada nieko nebuvo. Vilniaus gatvėje dar abipusis judėjimas vyko. Troleibusais, autobusais žmonės į Katedrą iš viso miesto, iš rajonų atvažiuodavo. Galėdavome išeiti pusryčiauti ne anksčiau kaip pusę vienuolikos. Ir dienomis labai užimti būdavome. Ir žmonės nebijodavo ateiti, gal sunkiausia pedagogams būdavo. Kas nelabai galėdavo, tuoktis ar melstis važiuodavo iš miesto. Ir Prisikėlimo bažnyčioje, ir Katedroje dirbant daugybė žmonių ateidavo – prašydavo sutuokti ar vaiką pakrikštyti slapčia, kad niekas nežinotų. Būdavo ir aukštas pareigas užimančių, ir Komunistų partijai priklausančių", – prisimena prelatas.

Svajoja apie amžinybę

Paklaustas, ar prieš 75-erių metų sukaktį turi kokių nors neišpildytų svajonių, V.S.Vaičiūnas pirmiausia nusijuokia, bet netrukus prabyla: "Svajonė – kad Viešpats priimtų į amžinąjį gyvenimą. Kaip visiem sakau, tai priklauso nuo mūsų pačių. Dievas visada mūsų laukia, jeigu mes patys to norime. Į dangų ir į pragarą eina kas? Savanoriai. Aš žinau, kaip turiu gyventi, aš žinau, koks turiu būti kunigas. Jeigu tuo negyveni, laisvai ir pasirenki. O kita svajonė – jeigu jau Dievas leido sulaukti tiek metų, išgyventi trylika operacijų, ir dar duoda pagyventi, reikia ką nors padaryti gyvenime. Kiekvienas parašytas eilėraštis, kasdienė malda, paaukotos šv.Mišios ar susitikimai su žmonėmis, Katedroje pasakyta homilija ar laida per Marijos radiją – kažką padarau ir duodu žmonėms gero."

Net jeigu kas nors leistų atsukti laiką atgal, prelatas neslepia, kad kai kuriuos dalykus darytų kitaip, bet kunigystę vis tiek rinktųsi. "Niekada manęs nenuvylė. Tėvą Stanislovą prisimenu ir gražius jo pasisakymus: Vytautai, nors sutiktum patį blogiausią kunigą, kad ir nusivažiavusį, niekada jo nepasmerk, bet už jį melskis. Man atrodo, kad tai labai labai svarbu", – įsitikinęs dvasininkas.

Kad toks gyvenimo būdas patrauklus jaunam žmogui, galėjo įsitikinti ir Ispanijos televizijos "Quatro" žiūrovai, pernai turėję unikalią galimybę stebėti neįprastą realybės šou "Noriu būti vienuolė" ("Quiero ser monja"). Jame penkios merginos, apsigyvenusios pas trijų kongregacijų seseris, šešias savaites bandė susivokti, ar jų jaučiamas pašaukimas yra tikras ir pakankamas tapti vienuole. Prizas? Žinoma, išsklaidytos abejonės ir išsilaisvinimas iš kryžkelės.

Šou dalyvavo 20-metė Juleisy, studijuojanti madą, kuri po poros nutolimo nuo Bažnyčios metų sugrįžo prie tikėjimo ir vėl pajuto stiprų paauglystės troškimą tapti vienuole. Tik "bėda" – ji jau trejus metus draugavo su Alberto, kuriam taip pat jautė nuoširdžiausius jausmus. Kuris jausmas stipresnis, ji ir atėjo išsiaiškinti į projektą.

21-erių socialinės pedagogikos studentė Paloma, kilusi iš 13 vaikų šeimos, sakė nuo vaikystės jautusi Kristaus artumą.

Seserys – 23-ejų administracijos besimokanti Janet ir 22-ejų filosofijos studentė Jaqui – teigė jaučiančios norą perduoti kitiems religinę šviesą ir vertybes.

O vyresnėlei vienuolystė atrodė būdas būti laimingai.

23-ejų slaugė Maria Fernanda, linksma ir draugų kompaniją mėgstanti mergina, visgi jautėsi vedama religinio gyvenimo link.

Įėjusios į vienuolyną merginos atsisveikino su artimaisiais, paliko telefonus, įprastus drabužius ir visą gyvenimą, nusivalė makiažą, persirengė uniformomis ir įsijungė į vienuolių rutiną. Keltis 6 valandą, mišios po mišių, maisto dalijimas vargstantiems, apsilankymai mokyklose, naktinė adoracija, misionieriška kelionė į Boliviją – jų laukė toks "šou", kuriame nėra apdovanojimų, išbalsavimo, gebėjimus vertinančios komisija.

Didžiausia intriga – projekto baigtis ir merginų sprendimas. Dvi jų nutarė atsiliepti į pašaukimą: Fernanda vienoje iš projekte buvusių kongregacijų žengė žingsnį, būtiną tapti novicija, o Paloma pasiryžo tapti misioniere. Juleisy sugrįžo pas savo vaikiną, bet taip pat panoro dar kurį laiką praleisti su vienuolėmis. O seserims artimesnis pasirodė pasaulietiškas gyvenimas, dėl ko mama neslėpė džiaugsmo. Vis dėlto jos patikino, kad ši patirtis labai pakeitė jų gyvenimą ir pastūmėjo daugiau rūpintis kitais, užsiimti labdara.

– Kaip galima paaiškinti sąvoką „pašaukimas“, kai kalbama apie darbą ir profesijos pasirinkimą?

– Kalbėdami apie pašaukimą ir darbo pasirinkimą, turėtume kalbėti apie du dalykus. Viena vertus, pašaukimas yra tai, kas tau patinka, ką darydamas jauti malonumą. Kita vertus, darbas turi būti naudingas ir kitiems – reikia atsakyti į klausimą, ar tavo darbas duoda naudos kitiems, ar rezultatą supranti tik pats. Profesiniu pašaukimu, liaudiškai kalbant, galima vadinti tokį darbą, kuris veža ir mane, ir kitus.

– Bet juk rinkdamasis profesiją žmogus pirmiausia galvoja apie tai, kas patinka jam pačiam, tad vargu ar jam labai svarbu, ką jo darbas duos aplinkiniams.

– Pašaukimas yra labai svarbu, bet mes gyvename pragmatiškame pasaulyje, tad už tavo pašaukimą arba tai, ką tu sukuri, tau kažkas turi mokėti pinigus. Galbūt tavasis pašaukimas yra būti geriausiu pasaulio autoriumi, rašyti romanus, bet, jei nebus leidėjo, skaitytojo, tą pašaukimą galiausiai reikės pakeisti kitu. Reikia suderinti tai, ko nori tu, ir tai, ko iš tavęs reikia pasauliui. Kiekvienas žmogus gali ir turi prisidėti prie to, kad šis pasaulis taptų gražesnis, o tam reikia gebėti suderinti savo ir aplinkinių poreikius.

– Nuo ko patartumėte pradėti ieškoti savo pašaukimo? Kas padėtų jį suvokti kuo tiksliau?

– Pirmosios paieškos vyksta vaikystėje, kai bandome vienokius arba kitokius dalykus. Mano vaikai lanko įvairius būrelius, ir aš susiduriu su dilema. Viena vertus, noriu, kad jie išbandytų kuo įvairesnius užsiėmimus. Kita vertus, jeigu jie bandys užsiimti daugeliu dalykų, kils klausimas, koks bus jų atsakomybės jausmas. Manau, kad pašaukimą galima atrasti intensyviai jo beieškant, išbandant įvairią veiklą. Čia yra vienas iš galimų kelių.

Kitas kelias – bandyti vis giliau ir giliau pažinti save ir kitus. Kai supranti, kas esi tu, kuo tu skiriesi nuo kitų, ką stipraus tu turi ir kaip stipriąsias savybes gali išnaudoti, tai irgi gali padėti surasti savąjį kelią.

– Kaip išgryninti savo stipriąsias puses?

– Geriausias būdas – turėti su savimi veidrodį. Kadangi pačiam sunku žiūrėti į veidrodį, nes visada matai save gražesnį nei esi iš tikrųjų, tuo veidrodžiu gali tapti tavo kolegos. Reikia jų paklausti, kas yra tie trys dalykai, dėl kurių jie mane vertina. Reikia gauti grįžtamąjį ryšį iš kitų žmonių (tai svarbu ne tik dėl stiprybių išgryninimo), nes tobulėti tampa kur kas lengviau, kai sugebi pasižiūrėti į save iš šalies. Su viena sąlyga – jei klausi kitų žmonių nuomonės, norėdamas išgirsti teisybę, o ne pasigrožėti savimi.

– Bet kaip atskirti, kurie lūkesčiai yra mano, o kurie – šeimos, kitų aplinkinių? Ar aplinkinių įtaka nėra kliūtis atrasti tikrąjį savo pašaukimą?

– Mes gyvename sociume, todėl vargu ar įmanomas visiškai grynas asmeninis pasirinkimą. Jei gyventum absoliučiai izoliuotas, turbūt niekas tau nedarytų įtakos. Bet čia įprastoje kasdienybėje tau darys įtaką draugai, kolegos, artimieji. Ne veltui turime gydytojų, politikų kartas. Bet čia nėra nieko blogo. Blogai yra ne tada, kai aplinkiniai tau daro įtaką, bet tada, kai jie tave užgožia. Visi gali išsakyti savo nuomonę, duoti patarimų, bet labai svarbu, kad būtum laisvas pasirinkti. Nėra gerai, kai kiti už tave nusprendžia, kuo tu šiandien būsi.

Deja, daugelis žmonių tam pasiduoda – jie baigia vidurinę mokyklą, paskui universitetą (reikia bakalauro, magistro diplomo) ir tada pasirenka darbus, kuriuos dirbdami iš inercijos kopia laiptelis po laiptelio, t. y. darbe už juos viskas būna suplanuota. Tokiu atveju vargu ar galima kalbėti apie pašaukimą – veikiau apie pateikimą į pinkles. Kita vertus, jei ateina vyresnis žmogus ir duoda patarimų jaunuoliui, papasakoja jam apie egzistuojančias galimybes ir perspektyvas, tokia aplinkinių įtaka labai reikalinga.

– Kalbėjote apie jaunus žmones, karjeros planavimą ir jo perleidimą kitiems, plaukimą pasroviui. Ką apie karjeros planavimą galėtumėte patarti jauniems žmonėms, pavyzdžiui, moksleiviams?

– Paprasčiausias kelias – užsimerkti ir pagalvoti, kaip aš noriu gyventi, kokį save matau po 10–20 metų. Arba, žiūrint egzistenciškai, kokį save norėčiau matyti paskutinę savo gyvenimo dieną – juk tokią akimirką tikriausiai norėtum turėti atmintyje kiek įmanoma daugiau laimingo gyvenimo akimirkų. Ir galėtum pasakyti, ką nuveikei gyvenime – pastatei daug namų, sukūrei klestinčias valstybes, o gal buvai puikus savanoris, kuris padėdavo beglobiams vaikams. Reikia bandyti susieti kuo daugiau detalių, kurios padėtų nusipiešti norimo gyvenimo paveikslėlį. Tas paveikslėlis turėtų būti gyvenimo kelrodis. Tačiau, jei nori, kad viskas klostytųsi pagal tokį paveikslą, reikia daug ir sunkiai dirbti.

– Labai svarbu, kad svajonės neliktų tik svajonėmis. Pakalbėkime apie pastangas – juk ne viskas klostosi savaime.

– Vargu ar galėčiau kalbėti, kaip daryti yra teisinga, – galiu pasakyti asmeninę nuomonę. Jei dirbi iš pašaukimo ir galvoji, kad tai yra tavo darbas, tai jokiu būdu nereiškia, jog ten nebus sunkumų – greičiausiai, kaip ir kiekviename darbe, bus ir pakilimų, ir nuosmukių, ir lengvesnių, ir sunkesnių momentų. Galbūt kai kuriais momentais tu džiūgausi ir šokinėsi iki lubų, o kitais – norėsi viską mesti ir išeiti. Tačiau, dirbdamas mėgstamą darbą, tokius iššūkius priimi lengviau, lengviau sprendi klausimus. Bet, mano nuomone, negalima galvoti, kad, jei aš dirbu darbą iš pašaukimo, kelias visada bus rožėmis klotas. Taip nėra.

– Kokių dar įsitikinimų yra apie tikrąjį darbą iš pašaukimo?

– Manau, kad 100 proc. įsitikinęs niekada nebūsi. Ko gero, tavo keliai gali keistis. Galbūt nesikeis baziniai, vertybiniai dalykai, bet kryptys tikrai gali keistis. Labai svarbus dalykas yra abejonė – net dirbdamas darbą iš pašaukimo, turbūt abejosi, ar darai tai, ką nori daryti. Mano įsitikinimu, abejonės leidžia žmonėms tobulėti, eiti į priekį. Netgi dirbdamas išties labai patinkantį dirbą, žmogus vis tiek gali abejoti, ar jo darbas iš tiesų yra pats geriausias.

Iš kitos pusės, net jei tai nėra tikrasis tavo darbas, tu galėsi eiti ten, kur tau atrodo teisinga. Negaliu sakyti konkretaus jo vardo, bet pažįstu vieną kunigą (į kunigystę paprastai žiūrima kaip į aukščiausio lygio pašaukimą), kuris sakė, kad kasdien abejoja savo pasirinkimu ir netgi tuo, ar yra Dievas. Jam ta abejonė padeda sustiprinti savo tikėjimą. Tas pats pasakytina apie bet kokį darbą. Abejoti yra labai žmogiška. Mes nuolat sugrįžtame prie to paties klausimo skirtingais gyvenimo etapais – ar aš dirbu, ką noriu, ar mano šeima tokia, kokios noriu, ir t. t.

– Abejonė nėra ženklas, kad reikia viską mesti?

– Abejonė yra ženklas, kad reikia trumpam sustoti ir pagalvoti, kas įvyko, ką galiu daryti toliau. Tai tikrai nereiškia, kad viską reikia mesti.

– Kaip derėtų elgtis, jei brandžiame amžiuje tos stotelės, abejonės tampa didžiulės, labai daug abejojama, svarstoma ir galiausiai prieinama prie išvados, kad pasirinkome neteisingai ,šis darbas ir profesija neteikia pasitenkinimo ir naudos kitiems?

– Visada yra du keliai – arba viską mesti, arba toliau tęsti. Tiesą sakant, geriau pažiūrėjus į brandesnius žmones, matai daugiau žmonių, kurie nusprendžia viską tęsti. Taip, dažnai jie taip elgiasi sukandę dantis, be didelio malonumo ir laimės, bet dėl to, kad nereikėtų nieko nekeisti. Pokyčių baimė visą laiką egzistuoja, ir ji labai didelė. Kita vertus, gali labai aiškiai suprasti, kokia yra ta pokyčių baimė, kodėl žmonės taip elgėsi. Jei tau 40 metų, pusę gyvenimo praleidai darbo rinkoje, kaupei darbo patirtį, tad nubraukti visa tai ir pasakyti sau, kad tai buvo neteisinga, pokyčiai kelia didžiulę baimę.

Kita vertus, nesi tikras ar kitur galėsi save realizuoti. Garantijų niekas neduoda. Bet man atrodo, kad visgi geriau bandyti negu kentėti. Gyvenimas per trumpas, juolab kai žmogui jau 40 metų: jeigu jis 20 metų kentėjo, galbūt tos kančios jam gana. Reikia ieškoti kitų alternatyvų.

– Kai kurie žmonės mano, kad pamėgti galima net nemėgstamą darbą. Ką atsakytumėte?

– Tikrai būna atvejų, kai žmonės ilgainiui pripranta prie savo veiklos, ji ima patikti. Tai labai gerai. Kitas dalykas – jei taip ir nepavyksta atrasti laimės savo veikloje. Tada reikia priimti sunkesnius sprendimus.

Mums visiems gyvenime skirta vienokia ar kitokia misija. Mes tarsi turime kryželį, kuris mums paskirtas nešti per gyvenimą. Vieni tai atranda anksčiau, kiti – vėliau. Bet, jei dirbi darbą, kuris nėra tavo pašaukimas, klausimas, ar tu išpildai savo misiją, ar neši tau skirtą kryželį. Vargu ar nemėgstamame darbe tu sukuri tiek, kiek galėtum sukurti mėgstamame darbe. Labai svarbu pažiūrėti ir apmąstyti, kokią naudą mes sukuriame.

Jei iš pradžių darbas nepatinka, bet vėliau pamatai jo privalumus, kuo jis gali būti įdomus, naudingas, kuriantis vertę, – viskas yra gerai. Tokiu atveju galima padėti į šalį pašaukimą ir kalbėti apie susikurtą pašaukimą. Labai svarbu, kad žmogus pateiktų sau ataskaitą ir refleksiją, ar kartais nesivadovauja posakiu „šuo ir kariamas pripranta“. Juk būna atvejų, kai žmogui darbas nepatinka, bet jis bando jį „prisijaukinti“. Jei meilė darbui yra apsimestinė, kyla klausimas, ar nereikia stengtis keisti darbo.

– O ką daryti, jeigu abejonės ir nepasitenkinimas neapleidžia?

– Pirma, labai svarbu susidėlioti ateities paveikslėlį – koks yra darbas, kurį noriu dirbti, kaip jis turėtų atrodyti po ketverių ar penkerių metų, kokiame mieste, kokioje įmonėje ir t. t. Taip pat svarbu, kad, galvodami apie kitokį darbą, susirastume žmones, kurie dirba tokį darbą, ir su jais pabendrautume, išsiaiškintume, ar iš tikrųjų tas norimas darbas yra toks, kad jį galėtume vadinti pašaukimu.

Kita medalio pusė – pasitikėjimas savimi, kad aš galiu tai padaryti, t. y. iš nemėgstamo darbo pereiti į mėgstamą darbą. Pasitikėjimas ir pasitikėjimo stoka yra tie dalykai, kurie stabdo pokyčius.

– Be pasitikėjimo savimi, kas dar trukdo imtis pokyčių?

– Žiūrint iš psichologinės perspektyvos, pirminė prielaida yra nepasitenkinimas – keisti norisi tik tada, kai esi labai nepatenkintas. Tačiau reikia atskirti bambėjimą ir momentinį nusivylimą (pavyzdžiui, vadovas buvo blogos nuotaikos ir be reikalo tave aprėkė) nuo tikro nepasitenkinimo.

– Girdime stereotipinių nuomonių, kad rekomenduotina pakeisti darbą kas penkerius ar septynerius metus. Ką manote apie tokius stereotipus?

– Esu girdėjęs apie tokius tyrimus. Bet reikia įdėmiai pažiūrėti, kokie šaltiniai tai teigia. Bandyti keisti darbą vien todėl, kad praėjo septyneri metai, nebūtų protinga. Aš, pavyzdžiui, dirbu savo darbą jau 15 metų ir kol kas neturiu planų jį keisti.

Kitas dalykas – esu girdėjęs apie keitimus organizacijos viduje. Jei globali kompanija turi įstaigas keliose valstybėse, ji gali rotuoti darbuotojus, pavyzdžiui, perkelti gerų rezultatų pasiekusį darbuotoją į kitą šalį, kad ten jis prisidėtų prie padalinio veiklos stiprinimo. Dažnai rotuojami įmonių vadovai. Bet tai nereiškia, kad žmogus išeina iš kompanijos vien todėl, kad praėjo keleri metai.

Taigi, jei darbas tau patinka, maža tikimybė, kad kažką keisi. Bet jei tai nėra ta erdvė, kurioje norisi būti, reikia stengtis kažką keisti.

– Prieš laidą pasakojote pamokančią istoriją apie pardavėją, visą gyvenimą pardavinėjančią raudoną lempą. Kaip neužstrigti – juk iš tiesų kartais pernelyg ilgai užsibūname savo darbovietėse, nors pokyčių tikrai reikia?

– Reikia skirti pašaukimą nuo karjeros. Pašaukimas yra tavo kryptis, misija, gyvenimo kelias. O karjera – būdas tobulėti ir judėti į priekį. Kaip ir kalbėjome apie raudoną lempą: jei esi pardavėjas, kuris dešimt metų pardavinėja tą patį produktą, tai pradeda tave erzinti. Bet tai nereiškia, kad esi blogas pardavėjas ir kad pardavimai nėra tavo gyvenimo pašaukimas. Galbūt reikia plačiau pažvelgti į šią sritį, pavyzdžiui, pradėti prekiauti ne tik raudonomis, bet ir žaliomis lempomis.

– Ar sutinkate su mintimi, kad, dirbant mėgstamą darbą, iš tiesų gyvenime nereikės dirbti?

– Tokį posakį suprasčiau kaip teiginį, kad tokiam darbui nereikės dėti pastangų. Pavyzdžiui, jauna šeima galvoja, kad dabar ji bus laiminga. Bet tai nevyksta savaime – reikia įdėti pastangų, kad šeima būtų laiminga. Tas pats pasakytina ir apie darbą – kai dirbi iš pašaukimo, stengtis dėl savo darbo yra gerokai maloniau. Bet dirbti vis tiek reikia.

– Galbūt visai žmogiška norėti gerų rezultatų neįdedant daug pastangų?

– Esu turėjęs klientų, kurie yra sustoję kryžkelėje, nori pailsėti. Paklausti, ką norėtų veikti grįžę iš atostogų, jie atsako, kad nori grįžti į darbą. Nieko neveikimas gali išvarginti dar labiau nei pats sunkiausias darbas.

Igoris Zujevas, Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos lietuvių ir latvių kalbų mokytojas, tik šiemet Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos bakalauro bei dalyko pedagogikos gretutines studijas ir įgijo mokytojo kvalifikaciją. Dvidešimt trejų metų mokytojas prisipažįsta, kad į šį kelią jį atvedė ne tik nuolatos jame pulsuojanti pedagogo gyslelė, jį supę mokytojai, bet ir aiškus tikslas – būti mokytoju jis norėjo ir to siekė visą gyvenimą. Igoris tiki, kad švietimo sistema mažais žingsneliais juda į priekį, o į mokyklas turi ateiti kuo daugiau jaunimo.

– Papasakok, kaip čia atsidūrei, kodėl mokykloje?

– Pedagogo kelią pasirinkau dar sėdėdamas mokykliniame suole. Pirmoje klasėje įkvėpė mokytoja, kuri ne tik kiekvieną dieną dalijosi gerumu, pakantumu, nuoširdumu, išmokė dailaus rašto, parodė, kaip išspręsti uždavinį, bet ir savo pavyzdžiu skatino siekti svajonių, kelti tikslus. Tiesa, besimokydamas mokykloje nuolatos susidurdavau su dilema – kokio dalyko mokytoju būti? Iš pradžių maniau, kad noriu sieti gyvenimą su pradinukais. Vis dėlto gimnazijoje norai staigiai pakito, kai susipažinau su lietuvių kalbos mokytoja. Ji pastūmėjo rinktis lituanistiką. Baigęs studijas patekau į pedagogų rengimo programą „Renkuosi mokyti!“, dėl kurios dabar dirbu šioje mokykloje.

– Kaip atradai savyje pedagogo gyslelę, ar turėjai pavyzdžių šeimoje, giminėje, kuriais norėjai sekti?

– Pamenu, trečioje klasėje mokytoja savaitei išvyko stažuotis. Pavaduojančio mokytojo mums taip ir nepaskyrė, todėl juo tapau aš. Ko gero, norai buvo didesni už mane patį, o mokytoja labai manimi pasitikėjo palikdama klasės užduotis mano atsakomybei.

Todėl pedagogo gyslelė (čia jau būtų galima įvardyti ją ir ne deminutyvo forma) pulsavo nuolatos. Kaskart ji vis stiprėjo, augo ir brendo. Gera, kai šalia turėjau šitiek įkvepiančių ir motyvuojančių asmenybių: mokytojai, mama, universiteto dėstytojai, pedagoginių praktikų vadovai… Dabar suprantu, kaip svarbu jaunam žmogui turėti ko siekti.

– Ar sunkus mokytojo darbas?

Visi darbai nėra lengvi. Dažnai sakau, kad mokytojas – ne profesija, bet pašaukimas, gyvenimo kelias. Kai dirbi darbą, kurio norėjai visą gyvenimą, apie kurį išūžei smegenis ne tik giminaičiams, draugams, bet ir bendraklasiams, kolegoms iš universiteto, pamiršti galvoti apie tai, ar darbas sunkus. Negaliu teigti, kad nuolatinis sąsiuvinių taisymas, dokumentų pildymas nevargina ir nesekina, tačiau grįžęs namo, dar kartą permąstęs dienos įvykius supranti, kad šiandien buvo verta žengti kiekvieną žingsnį, ištarti kiekvieną žodį. Mokinio šypsena ir vilties kupinas žvilgsnis atpalaiduoja ir nuramina.

– Kokiu mokytoju sieki būti?

– Įdomus klausimas. Pirmiausia noriu būti atviru ŽMOGUMI. Tuo, kurio kabineto durys nuolatos atviros, kuris pasiekiamas įvairiausiais gyvenimo klausimais. Tikiu, kad gėris šių dienų visuomenėje vis dar gali nustelbti visas negandas. Nereiktų pamiršti, kad mokytojas visų pirma – žmogus, kuriuo galima pasitikėti, turintis jausmus, mėgstamą veiklą, individualų požiūrį. Norėtųsi pajusti kiekvieną mokinį, įsijausti į jo vaidmenį, suprasti jo poreikius.

– Ar gali pasakyti tris priežastis, kodėl verta būti mokytoju, ar nesigaili savo pasirinkimo? Žaviosios šio darbo savybės.

– Būdamas mokytoju, tampi pavyzdžiu kiekvienam vaikui tavo klasėje. Mokytojas ne tik moko, suteikia žinių, bet ir ugdo žmoguje žmogų. Kai matai, kaip laikui bėgant tavo įdėtos pastangos grįžta, kai junti mokinio pažangą ir tobulėjimą – tai yra tikra pedagogo laimė…

– Trys tavo darbo minusai?

– Pirmasis – žadintuvas, įkyriai skambantis 5:45. Antrasis – laiko trūkumas (bet čia jau, matyt, asmeninė dienotvarkės nesilaikymo problema). Trečiasis – komunikacijos su mokinių tėvais palaikymas. Gaila, ne visi tėvai supranta, kad jie yra neatsiejama ugdymo(si) dalis ir kad yra atsakingi už vaiko mokymąsi. Manyčiau, kad tai įdirbio klausimas. Kol kas man, kaip pirmamečiam pedagogui, sunku apie tai kalbėti…

– Kas turėtų rinktis pedagogo kelią, kokios prigimtinės savybės yra būtinos, o kokios turėtų būti išugdomos?

– Privalomosios savybės: kantrybė, atsakomybė, atsidavimas darbui, kurį darai. Išugdomos: nuolankumas, atkaklumas, kilnumas. Nors iš tiesų manau, kad visos būdo savybės galėtų būti išugdomos. Kai aš svarsčiau apie tai, kuo noriu būti užaugęs, supratau viena – turiu turėti aiškų siekį, tikslą. Kai žinai, ko sieki ir kodėl, eiti gyvenimo keliu pasidaro keliskart paprasčiau.

– Ką norėtum keisti švietimo sistemoje, ar pats jauti, kad kažkas joje vis dėlto keičiasi ir į gerąją pusę?

– Sudėtingas klausimas. Kol kas nepajutau didelių sunkumų, kylančių iš giluminės švietimo sistemos, nors žiniasklaida ir visuomenės nuomonė byloja apie kitką. Aišku viena – privalu įtraukti į šią sritį kuo daugiau jaunimo. Niekuomet nepateisinsiu mokyklos vadovų, administracijos, užkertančių kelią jaunuoliams į mokyklas, švietimo įstaigas. Mokyklos turi atsinaujinti ir prisitaikyti prie kintančio laiko sąlygų, priešingu atveju sustabarės ne tik pedagogai, bet ir jauniausioji karta.

Tikiu, kad švietimo sistema mažais, bet užtikrintais žingsneliais juda į priekį – renovuojamos ugdymo įstaigos, modernizuojami kabinetai, mokiniams suteikiama daugiau laisvės rinktis, o ir pats ugdymo turinys nuolatos tobulinamas. Šiuo metu labai svarbu nesustoti, semtis gerosios patirties iš užsienio kolegų, dalytis žiniomis su kitais.

– Kiek metų skiria tave ir tavo mokinius? Kokioms klasėms dėstai? Kokie šiandieniniai tavo mokiniai?

– Nedaug. Tačiau mokinių pagarbą jaučiu, kad ir kiek metų mus skirtų. Dėstau penktokams ir šeštokams – patiems įdomiausiems mokiniams! Atėjęs į mokyklą pastebėjau, kaip skiriasi šių dienų mokiniai nuo tų, su kuriais pats praleidau dvylika gyvenimo metų. XXI a. mokiniai veržlūs ir reiklūs, nuolatos stimuliuojantys mokytojus atsinaujinti, įkvėpti savo dalyku. Mokiniams nebeužtenka tradicinio mokytojo stovėjimo „prieš klasę“. Mokytojas turi taikyti naujausius metodus ir būdus, norėdamas padaryti pamoką kuo efektyvesnę. Man patinka, nes pats esu jaunas. Tikiu, kad susikalbame.

– Kuri eilėraščius, Zarasų rajono savivaldybė apdovanojo „Už literatūrinius gebėjimus ir kūrybines iniciatyvas“, svajoji išleisti savo poezijos knygą. Ar lieka laiko poezijai?

– Deja, poeziją teko palikti nuošaly. Gal reikia pribręsti, o galbūt atrasti naują įkvėpimo šaltinį. Poezija man visada buvo tarytum išsivadavimo, išsilaisvinimo ir atgaivos būdas. Ko gero, dar ateis laikas, kai vėl prisėsiu prie kūrybos.

– Dėstai ir latvių kalbą, kur jos išmokai?

– Meilė latvių kalbai atėjo iš seniau. Esu kilęs iš Zarasų – mažo kurortinio miestelio pasienyje. Nuolatos girdėjau latvių kalbą parduotuvėse, per radiją, televiziją. Taip ir įsišaknijo brolių kalba mano kraujyje. Pirmame kurse pasirinkau latvių kalbą, ir nuo tos akimirkos niekada jos nepaleidau. Vienerius studijų metus praleidau Daugpilyje ir Rygoje pagal Europos mainų programą „Erasmus+“, kur VU įgytas kalbos žinias galėjau pritaikyti studijuodamas baltistiką ir latvių filologiją, bendraudamas su latviškai kalbančiais studentais. Šiuo metu mokykloje penktokams dėstau latvių kaip antrąją užsienio kalbą. Esame demokratiška, inovatyvi mokykla, todėl ir vieninteliai, kur mokiniai pramoksta antrosios baltų kalbos.

– Ką norėtum pasakyti savo mokiniams, kurie renkasi gyvenimo kelią?

– Niekada nebijoti klysti, nes atpažinę savo klaidą žmonės mokosi tam, kad ateityje daugiau nebeklystų. Užsibrėžti tikslus, juk šitaip ramu žinoti, kad turi ko siekti. Nepamiršti apie pamatines žmogaus vertybes – atsakomybę, pagarbą, toleranciją. Na ir žinoma – išlikti savimi. Tai, ko gero, šiais laikais sudėtingiausia…

– Kokį vaidmenį tavo gyvenime vaidino Vilniaus universitetas, filologijos ir edukologijos studijos?

– Savojoje Alma Mater pradėjau tobulėti kaip asmenybė, mokytojas. Jau baigęs VU lituanistikos studijas suprantu, kad pasirinkimas studijuoti čia nebuvo klaidingas. Priešingai. Llietuvių filologija – daugiasluoksnis išsilavinimas, brandinantis ryžtingą, savimi pasitikinčią asmenybę. Pedagoginių žinių sėmiausi pasirinkęs gretutines dalyko pedagogikos studijas, kurias norėjosi tęsti ir magistrantūroje, tačiau darbas mokykloje ir pirmieji auklėtiniai atėmė visą laisvą laiką…  Džiaugiuosi, kad „humanitarinė“ lituanistika ir „socialinė“ dalyko pedagogika puikiai derėjo tarpusavyje, pildė viena kitą. Kadangi esu vienas pirmųjų, baigusių dalyko pedagogikos programą, galiu drąsiai teigti, kad šis blynas tikrai neprisvilęs. Juk kas daugiau atvestų mane į darbą, kurio taip siekiau?

Šiuo metu VU Pedagogikos centras koordinuoja dvi pedagogų rengimo programas: laipsnio nesuteikiančias studijas „Mokyklos pedagogika“ ir gretutines studijas „Dalyko pedagogika“. VU tinkliniu pagrindu vienijami Chemijos, Ekonomikos, Filologijos, Fizikos, Gamtos mokslų, Istorijos, Matematikos ir informatikos fakultetų ir Orientalistikos centro dėstytojai.

Iš Kybartų kilęs Zenonas Mačiulaitis turėjo tapti kunigu, planavo tą labai rimtai. Bet vietoj Dievo pasirinko moters meilę ir likimas susiklostė visai kitaip nei jo svajonėse. Šiandien žvitriu vyruku žmonių vadinamą Zenoną laida „Emigrantai“ sutinka nedideliame Brynės miestelyje Pietvakarių Norvegijoje. Bet nei bažnyčioje, nei moters glėbyje. Jis svetimame krašte su keliais vos pažįstamais estais gyvena pusrūsyje, mažame kambarėlyje.

„Yra trys miegamieji, gyvename du estai ir aš. Sutariame gerai, dar nebuvome susipykę. [...] Tai vienas kažką patvarko, tai kitas. Tvarkos ypatingos čia nėra, bet vienas kitam jokių priekaištų neturime“, – pasakoja Zenonas.

Nedaug kas čia žino, kaip Lietuvoje gyveno dabar žemės kasimo įmonės darbininku tapęs Zenonas ir kodėl jis atvyko dirbti.

„Trejus metus studijavau kunigų seminarijoje, o paskui pamačiau, kad savo gyvenimo negaliu su celibatu suderinti, ir išėjau. [...] Mano šeima yra religinga, be to, norėjau kažką visuomenei duoti – tokie buvo pagrindiniai [kunigystės pasirinkimo] motyvai. Bet atsitiktinai sutikau moterį ir viskas... Pamačiau, kad negalėsiu laikytis celibato, ir išėjau“, – sako vyriškis.

Jeigu ne moteris, tuomet susukusi galvą kunigų seminarijos studentui, Zenoną sutiktume kuriuose nors Vilkaviškio vyskupijos maldos namuose. Dabar jis sako net nesąs labai pamaldus. „Esu tradicinis katalikas“, – neslepia vyriškis ir priduria, kad kiekvieną sekmadienį į bažnyčią tikrai nevaikšto.

Ir Norvegijoje kartais nemoka atlyginimų

Save patriotu vadinantis Zenonas į Norvegiją išsiruošė dėl į krūvą susidėjusių bėdų: nesusiklostė šeimyninis gyvenimas, jo buvusi žmona ir keturių vaikų mama panoro skyrybų. Beveik tuo pačiu metu ant galvos užkrito problemos darbe.

Neseniai 42-ą gimtadienį atšventusiam Zenonui skaudžiausia, kad tuo gyvenimo laiku nebuvo nieko, į kieno petį galėtų atsiremti: „Jau buvau išsiskyręs. Vaikai gyveno pas motiną. Tai tiesiog išvažiavau“.

Ieškoti laimės Vikingų žeme vadinamoje Norvegijoje suvalkietis pradėjo nuo didžiausio šios šalies uostamiesčio Bergeno. Darbščias rankas turintis vyras rado darbą statybose ir tikėjo, kad čia jo laukia sėkmė.

„Gerai sekėsi, klojau akmens plokštes, dariau dekoratyvinį mūrą iš akmenų“, – pasakoja Zenonas. Tačiau vieną dieną ir čia ėmė nemokėti atlyginimų: „Mažose įmonėse yra tokie įstatymai, kad jeigu nėra šešių darbuotojų ar panašiai, tada nebūtina, kad būtų profsąjunga.“

Darbštus statybininkas be pajamų šaltinio neliko. Vienas kolega pasiūlė jam laimės ieškoti už 500 kilometrų nuo Bergeno – pramoniniame Stavangeryje. Ten šiuo metu ir dirba Zenonas, o gyvena, kad pigiau už nuomą būtų mokėti, mažytėje ir ramioje Brynėje.

„Yra tokia didelė įmonė, kuri užsiima žemės kasimu, turi daugiau kaip 500 darbuotojų. Ji plečiasi, gauna labai daug užsakymų“, – apie įmonę, kurioje įsidarbino, kalba Zenonas.

Vyriškiui daugiausiai tenka senų pastatų griovimo bei planiravimo darbai: „Planiravimas reiškia, kad padarai lygią aikštelę, ant kurios tiesiami pamatai, klojiniai. Dirbti nesunku, kadangi technika atlieka didelį darbą“, – sako emigrantas.

Per penkerius darbo metus jam nė karto nebuvo kilę minčių ieškoti ko nors geresnio, nes kitose įmonėse darbininkai negauna tokių puikių sąlygų. Pavyzdžiui – tarnybinio automobilio su pilnu baku kuro. „Gali juo naudotis tik [kelionei] iki darbo ir atgal. [...] Kai ateini, iš karto negauni. Pirmiausia būna pusės metų bandomasis laikotarpis, tai tuo laiku negauni, o paskui tiesiog prašai ir per kurį laiką, per mėnesį, duoda“, – „Emigrantams“ pasakoja Zenonas.

Poilsiauti skraidina visus darbuotojus

Kad statybų aikštelėje darbininkai nejaustų monotonijos – kompanijos valdžia įvedė kelionių sistemą: „Šitoje įmonėje kas ketveri metai būna kelionės į užsienį. Užsako ir veža savo darbuotojus. Prieš ketverius metus buvau Maljorkoje, šiemet – Ispanijoje, Malagoje. Būna toks ilgasis savaitgalis, išskrendam ketvirtadienį. Ir su antromis pusėmis. Bet ne visi nori skristi, tai nebūna taip, kad visa įmonė išskrenda. Bet trys lėktuvai „Boeing“ skrenda. Mes taip pat kaupiame pinigus šitai kelionei per tuos ketverius metus, o likusią dalį finansuoja įmonė.“

Vyras tvirtina, kad įmonėje jaučiasi vertinamas, jam net siūlė paaukštinimą – tapti brigados vadovu, bet jis atsisakė.

„Manęs nelabai tas dalykas domina. Galbūt todėl, kad [paaukštinimas] neatsispindi atlyginime, o atsakomybės daug. Aš geriau ateisiu į darbą ir tada pradėsiu apie jį galvoti, o namie negalvosiu. Jeigu aš imuosi atsakingų pareigų, tai man turi apsimokėti tiek dirbti ir atiduoti jėgas. Jei man neapsimoka, tai aš to nedarau ir gerai jaučiuosi, neapsikraunu“, – kodėl atsisakė aukštesnių pareigų, „Emigrantams“ paaiškina Zenonas.

Vyriškis niekada neperka stilingų garsių mados namų drabužių, neišlaidauja prabangiai technikai ir nešvaisto pramogoms. Bet, nors ir gyvena susispaudęs kukliame pusrūsyje, atlyginimas, kurį gauna, net 4 tūkst. litų didesnis už norvegišką minimumą.

„Jeigu litais, tai apie 10 tūkst. gaunu, – neslepia emigrantas. – [...] Man patinka kelionės ir aš joms išleidžiu, o ypatingas maistas ar prabangus gyvenimas – ne mano prioritetas.“

Prakutęs emigrantas apgailestauja, kad net dabar, kai tvirčiau stovi ant kojų, kai atsirado daugiau pasitikėjimo savimi, susigrąžinti prarastą šeimą jau per vėlu.

„Buvusi žmona ištekėjo, tai jokių ryšių nebegali būti. Kalbant apie vaikus, su jais bendraujame, nėra jokių bėdų. Kai tik grįžtu į Lietuvą, vaikai visada su manim būna. Kiekvienais metais keliaujame kažkur į užsienį – jie buvę ir Norvegijoje, ir Rodo saloje, Koso saloje, Kretoje“, – pasakoja Zenonas.

Vyriausiam vyro sūnui – 15 metų, dvynėms dukroms – 13, o jauniausiai dukrai – 10 metukų. Gyvenant toli nuo jų vyrui dažnai suspaudžia širdį: „Labai dažnai žiūriu įrašus, nes nemažai jų padarau, kai keliaujam. Nuotraukas dažnai žiūriu. Bet jeigu labai giliai į tai pradėsi grimzti, tai trukdys čia gyventi, nes pradėsi galvoti, depresuoti, tai tiesiog pasižiūriu, pasidžiaugiu, galvoju, kaip susitiksime. Bendraujame per „Skype“.

Kadaise kunigystę į moteris iškeitęs Zenonas į savo kambariuką pusrūsyje moterų neparsiveda. Niekaip neranda tos, kurią norėtų amžinai šalia savęs matyti. O vienadieniai santykiai nedomina.

Visos, kurios per tuos emigracijoje praleistus metus pasitaikydavo Zenono kelyje, būdavo išbrokuojamos: „Jeigu kalbėtume apie norveges, tai kuri norvegė norės važiuoti į Lietuvą. Nemanau, kad norės, tai aš net nepradedu tokių santykių. O emigrantės daugiausia su šeimomis čia gyvena. Yra daug jaunų panelių, ne mano amžiaus“.

Paklaustas, ar nenori dar kartą pabandyti kunigystės, Zenonas atsako, kad ne: „Nenoriu, daug laiko praėjo, daug kas pasikeitė. Man niekada nebuvo atėjusi tokia mintis.“

Važiuotų ginti tėvynės

Daug labiau už moteris emigrantas myli tėvynę Lietuvą. Ir pinigus mieliau leidžia iš patriotiškų jausmų, o ne užvaldytas vyriškos aistros.

„Tėvynė man yra labai brangi, aš stengiuosi jai kažkokią grąžą atiduoti už išsilavinimą, už gyvenimą ten“, – tikina Zenonas.

Didžiausias Zenono pasididžiavimas ir turtas – tautiniai mūsų šalies rūbai: „Pastebėjau, kad kai juos apsivelku ir pasižiūriu į veidrodį, man emocine prasme pasidaro labai gera, nes būnant ne Lietuvoje, tėvynės ilgesys yra nuolatos. Taip pat yra labai didelis identiteto alkis.“

Anksčiau apie tautinę aprangą Zenonas net nesusimąstydavo. Bet atsidūręs toli nuo gimtų namų ėmė ją vertinti.

„Būdamas čia, Norvegijoje, pastebėjau, kad dauguma norvegų turi tautinius rūbus ir per savo nacionalinę šventę gegužės 17-ąją išeina į gatves, į paradus būtent su tautiniais drabužiais. Aš pastebėjau, kad tai –labai galinga jėga. Matant juos man tiesiog virė kraujas, kaip gerai jie atrodo. Aš pagalvojau, kodėl man nepanaudoti šito dalyko – visada reikia pradėti nuo savęs.

Per norvegų nacionalinę šventę dalyvavau jų parade su lietuviškais tautiniais drabužiais. Buvau ten su viena kolege iš mūsų bendruomenės, mes dviese buvome tame parade su lietuviškais rūbais. Paskui buvo Joninės čia, Norvegijoje,  – irgi buvau su tautiniais drabužiais. Kai Liepos 6-ąją giedojome himną, tai buvau juos paskolinęs kitam vaikinui, nes pats buvau išvykęs. Prieš kelias savaites buvau Lietuvoj apsivilkęs per mano senelio savanorio [pagerbimo šventę] – prie paminklo, prie kryžiaus pritvirtinome lentą“, – pasakoja Zenonas.

Savo šalį Norvegijoje lietuvis garsina dar ir dainomis. Jeigu kas paprašo, iškart užtraukia kurią nors senesnę, per sveikinimų koncertą girdėtą.

Ir estai, su kuriais dabar gyvena Zenonas, ir ankstesni kambariokai žino, ką reiškia mūsų šalies simbolika. Kiekvienam užsukusiam į jo kambarį lietuvis pristato iš gimtinės parsivežtą verbą.

Zenonas taip myli Lietuvą, kad išgirdęs apie Rusijos grėsmę visai Rytų Europai ne juokais išsigando. Sako pagalvojęs, kad reikia krautis lagaminą ir važiuoti ginti tėvynės: „Jau apsisprendęs, kad važiuočiau. Viską metu ir važiuoju, jeigu [Rusija užpultų]“.

Paklaustas, ar mokėtų valdyti ginklą, Zenonas sako: „Vis tiek būtų taip, kaip dabar Ukrainoje. Savanoriai stoja į kažkokius būrius, batalionus, tenai juos apmokina, būtų sistema sukurta, o ne taip, kad būtume kaip patrankų mėsa. Aš matau tą procesą taip, kad papulčiau į kažkokį būrį, kuriame apmokintų.“

Zenonas nesupranta tų emigrantų, kurie žada į Lietuvą niekada negrįžti. Nors Norvegijoje jam puikiai sekasi, savu čia vis tiek nesijaučia ir patyliukais galvoje rezga planą, kaip kada nors vėl gyvens tėvų žemėje:

„Galvoju apie kažkokią individualią veiklą Lietuvoje, kokiame didesniame mieste – gal Kaune, seniau ten gyvenau, ten daugiau galimybių yra“.