Apie tai – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriumi Albertu Stanislovaičiu,  Kultūros paveldo departamento  (KPD) direktore Diana Varnaite ir Neringos meru Dariumi Jasaičiu.

– Vyriausybė buvo nurodžiusi iki šiandien parengti Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano pakeitimus, kurie sudarytų sąlygas 10 šeimų pasirašyti taikos sutartis. Šiandien terminas baigiasi – jokių konkrečių sprendimų nėra. Kodėl, pone Stanislovaiti?

A. Stanislovaitis: Galiu patikslinti, kad pirmas terminas buvo dar trumpesnis. Parengti sprendimus ir sutarti pavesta buvo dar 2015-aisiais metais. Terminas buvo trumpesnis. Iš principo mes 2017 m. turėjome turėti Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano korekciją, dėl kurios susidarytų teisinės sąlygos pradėti derybas dėl pastatų, dėl kurių yra priimtas teismo sprendimas griauti. Tai nėra automatinis teismo sprendimo kvestionavimas, tiesiog atsirastų sąlygos pradėti derybas. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba tą padarė: pravedė planavimo procedūras, dalyvavo savininkai, savivaldybės, ekspertai – virė tikrai daug ginčų. Po to pateikėme derinti institucijoms, savivaldybėms – įvyko penki derinimai. Iš principo yra suderinta su visomis institucijomis, išskyrus Kultūros paveldo departamentą.

– Pone Stanislovaiti, jūsų nuomone, tie visi pastatai turi būti nugriauti ar ne?

A. Stanislovaitis: Čia ne tik mano galėtų būti nuomonė, tai yra ekspertų ruošti dokumentai, dirbo visas ratas žmonių ir kompromisai rasti. Patys žmonės ruošė projektus, juos derino su mūsų planuotojais, kaip būtų galima pakeisti statinius, kad tik jie liktų stovėti. Visais atvejais yra pasiūlyti variantai kaip susitarti.

– Ponia Varnaite, kodėl nesutaria jūsų institucija ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba? Kokia esminė priežastis?

D. Varnaitė: Ne, nesutarime esmė. Kultūros paveldo departamentas viso planavimo metu teigė, kad tie griovimai apskritai yra nepagrįsti. Net tie, kurie numatyti. Griovimų yra numatyta siūlomoje schemoje. Dar daugiau: yra numatyta mažinti visus sovietmečiu pastatytus pastatus, įvedama ir daugiau apribojimų – apie tai mažai viešoj erdvėj kalbama. Kultūros paveldo departamentas pateikė savo pastabas. Mes siūlome nieko negriauti, mes siūlome kelią kaip nieko negriauti. Beje, šiandien yra susidariusi visiškai nauja teisinė situacija paskelbus apie tai, kad šių metų sausio mėnesį Europos Žmogaus teisių teismas priėmė sprendimą analogiškoje byloje Kuršių Nerijos byloms.

Mes siūlome nieko negriauti, mes siūlome kelią kaip nieko negriauti.

– Taip, dėl statybų Molėtų rajone, kur taip pat buvo nurodymas griauti, Europos Žmogaus teisių teismo nuomone, valstybės institucijos neatsižvelgė į valstybės tarnautojų kaltę ir kalčiausias liko fizinis asmuo. Pats principas visai kitoks: jeigu žmogus statė su leidimais, tai ne žmogaus, o valstybės problema.

D. Varnaitė: Visiškai teisingai. Žmogaus teisių teismas byloje prieš Lietuvos Respubliką konstatavo, kad atsakomybė perkeliama ne tam asmeniui. Tai reiškia, kad Lietuvos Respublika turi peržiūrėti šiuo metu vykstančius teismų procesus pirmiausiai atsakomybės požiūriu ir taip pat padarytos žalos požiūriu. Ir ar ta žala yra proporcinga? Ar tie griovimai tikrai reikalingi?

– Pone Stanislovaiti, iš tiesų Lietuvoje, ne tik šioje istorijoje, taip jau įvyksta, kad kalčiausi lieka tie, kurie iš esmės nekalčiausi. Žmonės įsigijo pastatus teisėtai, pastatytus su leidimais, ėmė paskolas, mokėjo pinigus, pastatai buvo įregistruoti ir vėliau tie pastatai tampa neteisėtais dėl teismų sprendimų, nes prieštarauja bendrajam planui ir t.t. Europos Žmogaus teisių teismas sako, kad atsakomybė permetama ne tam – valstybė sukūrė piliečiams krūvą problemų, tegu valstybė ir srebia, bet ne piliečių sąskaita.

A. Stanislovaitis: Yra vienas niuansas. Kažkodėl šiuo teismo sprendimu nutylima, kad teismas pasisakė, jog valstybės sprendimas pripažinti neteisėtomis statybas yra teisėtas. Tik vėlesniame etape, kadangi nebuvo įvertinta atsakomybė tų, kurie išdavė leidimus, teismas pasisakė, kad sprendimas yra neadekvatus. Kuršių nerijos nacionalinio parko garsiųjų statybų atveju – taip, teismas yra pasisakęs, kad statybos nelegalios.

– Pastatų Juodkrantėje teisiškai jau net nėra – jie išregistruoti. Formaliai ten – statybinių medžiagų krūva, tik iš tikrųjų ten gyvena žmonės ir dar su nepilnamečiais vaikais. Žmonės mokėjo už tuos namus teisėtais pinigais.

A. Stanislovaitis: Taip, bendrovė, kuri juos statė, bankrutavo. Tai galiausiai rasti sprendimą, kad žmonės nenukentėtų, privalo valstybė.

– Ir gali būti taip, kad jeigu tie pastatai bus nugriauti, bankrutuojanti bendrovė gaus pinigus iš valstybės, kuriais turėtų sumokėti kompensacijas žmonėms, tačiau žmonės gali likti be pinigų, nes bendrovės nebėra.

A. Stanislovaitis: Taip, tokia problema yra, bet mes turime neužmiršti, kad teismai, kai priiminėjo sprendimus, jie vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Sprendimai yra galutiniai. Dabar kažkokiai institucijai kvestionuoti, kad sprendimai yra neteisėti, būtų nekorektiška. Kitas dalykas, mes užmirštame ir pačios Kuršių nerijos statusą ir išskirtinę visuotinę vertę. Dar 2015 m., kai buvo pavedimas peržiūrėti tvarkymo plano nuostatas, nagrinėta, kiek, nepažeidžiant išskirtinės istorinės vertės, galima keisti poziciją. Tada tas planavimo procesas ir prasidėjo. Užduotis ir buvo – per planavimo procesą visų suinteresuotų pusių atžvilgiu rasti kompromisą, kad nenukentėtų žmonės ir nenukentėtų valstybė ne tik finansiškai, bet kad nenukentėtų ir valstybės prestižas. Kaip mes atrodysime, jeigu po to, kai teismai priima sprendimą, mes išstosime ir pasakyme, kad teismo sprendimas yra netinkamas.

– Jeigu teisingai suprantu, UNESCO ekspertai sako, kad dabartinė situacija Kuršių nerijoje yra Lietuvos teisės aktų klausimas ir dėl tų pastatų UNESCO jokios problemos nekelia.

D. Varnaitė: Aš net nežinau, kas išdrįso pasakyti, kad teismų sprendimai yra neteisėti. Neįsivaizduoju, kas taip galėjo pasisakyti, nes KPD pozicija yra laikytis teisės, įstatymų ir teismų sprendimų viršenybės. Visi puikiai žinome, kad mūsų aptariamose bylose teismai yra pasisakę, kad galima sudaryti taikos sutartis. Tai priklauso tiek nuo teisinių sprendimų, tiek organizacinių. Aš negirdėjau, kad šiose bylose nagrinėjami atvejai būtų pripažinti kaip pažeidžiantys išskirtinę Kuršių nerijos vertę.

– Pone Jasaiti, Vyriausybei pratęsti terminą pretekstu tapo tai, kad savivaldybė kreipėsi į teismą. Ką konkrečiai jūs skundžiate ir kokį turite tikslą? Ką norite išsiaiškinti?

I.Juodytės/BFL nuotr.

D. Jasaitis: Pirmiausiai norėčiau paantrinti KPD direktorei ir paprieštarauti Saugomų teritorijų tarnybos vadovui dėl to, kad nė vienas nekvestionuojame išskirtinės Kuršių nerijos vertės kaip saugomos UNESCO teritorijos. Tame dokumente ir teismų sprendimuose niekur apie tai nekalbama.

Teismai vadovaujasi vieninteliu dokumentu – Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planu, kuris tvirtinamas vyriausybėje arba, kaip šiuo atveju, netvirtinamas vyriausybėje. Vienintelis griovimo arba negriovimo argumentas yra būtent šis planas. Jame trūksta labai daug argumentų dėl visuotinės vertės ir kitokių dalykų. Dokumentas yra paruoštas, išdiskutuotas, labai džiaugiamės Kultūros paveldo tvirta pozicija ir noriu priminti dėl ko vyriausybė jo dabar netvirtina.

Mes apskundėme tai, kad statybos inspekcija kultūros paveldo derinimo raštą išvadose priėmė kaip nederinamą. 2012 m. Neringos savivaldybės administracijos direktoriaus yra lygiai toks pats rašytinis derinimas kaip šiuo metu pateiktas iš KPD. Parašyta: deriname, išskyrus kai kuriuos atvejus. 2012 m. nei vyriausybei, nei statybų inspekcijai kažkodėl į tai nereikėjo atsižvelgti. Keliu versiją, kad tuo metu gerb. Kubiliaus, už ką esame labai dėkingi, vyriausybės nutarimas dėl tvarkymo plano yra neteisėtas, nes tuo metu vyriausybė pritarė.

Šiuo metu turime analogišką derinimą KPD, kuris iš esmės pritaria derinimui  savo atskirąja nuomone – rašytiniu pritarimu. Ir staiga išplaukia išvada, kad šitas planas yra nederinamas. Galiausiai yra komisijos pirmininkai, kurie atsako už derinimą: tiek Klaipėdos savivaldybėje, tiek Neringos savivaldybėje. Jų parašai yra, planai suderinti. Tai iš kur atsiranda tokios išvados? Mes manome, kad tai visgi yra Aplinkos ministerijos nenoras ir kažkokie žaidimai. Manau, į tai atsakys teismai.

– Mere, iš to ką jūs dabar matote, tuos pastatus reikės nugriauti ar ne?

D. Jasaitis: Jeigu mes ir toliau nerasime sprendimų, net neabejoju, kad jie turės būti nugriauti, nes tokie yra teismų sprendimai. Noriu pabrėžti vieną esminį dalyką – ne dėl gamtos pažeidimo, ne dėl kažko – tik dėl vyriausybės nutarimo yra šita grėsmė. Nes vyriausybė pasisakė, kad čia būti pastatų negali. Vadinasi, juos reikės nugriauti – negali būti nė kalbos.

Mūsų institucijos tikslas yra rasti kompromisą, kad žmonės galėtų išlaikyti savo turtą, bet būtų nepažeista išskirtinė visuotinė vertė.

– Pone Stanislovaiti, ar jūsų institucijos tikslas yra juos palikti, ar nugriauti?

A. Stanislovaitis: Mūsų institucijos tikslas yra rasti kompromisą, kad žmonės galėtų išlaikyti savo turtą, bet būtų nepažeista išskirtinė visuotinė vertė. Vadinasi, reikėtų tam tikrų pastatų korekcijų, kad jie galėtų toliau stovėti. Pavyzdžiui, Preiloje kotedžai turėtų būti priderinti prie įprastos vietovės architektūros, nes dabar jie atrodo visiškai kitaip nei turėtų.

– O tai žmonės turėtų padaryti savo lėšomis?

A. Stanislovaitis: Tai yra mūsų siūlymas, o taikos sutartyse ir turėtų būti aptarta – kieno lėšomis, kada, per kiek laiko tie pakeitimai turėtų būti padaryti. Galiausiai, norisi paklausti, jeigu taip visi sutaria – tai kodėl nėra suderinimo?

– Būtent. To paties norisi paklausti.

A. Stanislovaitis: Viskas yra paruošta, visi patvirtino ir meras patvirtino. Šiandien yra paruošti sprendiniai taikos sutartims, kažkodėl neturime vieno parašo.

– Ponia Varnaite, o jūsų nuomone tie reikalavimai dėl pritaikymo yra pertekliniai?