-
V. Bareikis: pagarbos vienas kitam kultūra turėtų stiprėti su kiekviena karta
Vadino „kapliadančiu“
„Mokyklos metais pargriuvęs nusiskėliau kelis priekinius dantis. Nebuvau užguitas vaikas, tačiau tas kelias savaites, kol nesikreipiau į odontologą, vienas mano bendraamžis pradėjo mane vadinti „kapliadančiu“. Visgi buvau taip tėvų auklėjamas, kad man buvo aišku: svarbiausia laiku tas patyčias sustabdyti. Bijojau, žinoma, kad mano pasipriešinimas gali išprovokuoti didesnį puolimą ar netgi muštynes, tačiau į patyčias reagavau, sukaupęs visą drąsą ir tvirtai pasakydamas: tu manęs taip nevadinsi arba tau baigsis bloguoju, eisime aiškintis kitaip“, – prisimena V. Bareikis.
Jo atveju užteko griežto pasakymo, tačiau jis supranta, kad kitomis aplinkybėmis gali prireikti ir kitokių poveikio priemonių, stabdant patyčias.
„Pagrindinis patyčių objektas, kiek teko patirti, yra kitoniškumas. Kuo nors išsiskiri savo išvaizda, galbūt esi silpnesnis ar stambesnis, o gal aukštesnis už kitus arba kitokia nei daugumos yra tavo odos spalva. Turėjau klasioką, kurio pavardė buvo labai keista, kelianti tam tikras asociacijas. Tas vaikas buvo tarsi pasmerktas patyčioms, ir tikrai buvo bandančių savo „kietumą“ įrodinėti šio mokinio sąskaita. Paradoksalu, tačiau beveik kaip taisyklė, kad jei kas nors tampa patyčių objektu, tai gyvenime jie vėliau nemažai pasiekia, tampa žinomais dėl savo gebėjimų ir laimėjimų“, – pastebi V. Bareikis.
Patyčios nėra naudingos nė vienam
Pagarbos vienas kitam kultūra turėtų stiprėti su kiekviena karta – tol, kol patyčių vietoje liks baltas lapas.
Žinomas aktorius, režisierius, muzikantas ir kompozitorius vis dėlto nemano, kad patyčios kam nors išeina į naudą. V. Bareikis palaiko visas įmanomas iniciatyvas prieš patyčias. Viena naujausių ir moderniausių priemonių – lapkritį šalies mokyklose startavusi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inicijuota elektroninė platforma „Patyčių dėžutė“. Internete ir per mobiliąją programėlę veikianti platforma suteikia galimybę skubiai pranešti apie patyčias ir greitai į jas reaguoti.
„Visos priemonės prieš patyčias turėtų padėti pasiekti, kad gerbtume vieni kitus ir kad ta pagarba taptų madinga. Pagarbos vienas kitam kultūra turėtų stiprėti su kiekviena karta – tol, kol patyčių vietoje liks baltas lapas. Aišku, nereikia būti naiviems, kad išklausę paskaitą žmonės staiga kažkaip pasikeis. Panašioms permainoms reikia daug metų. Smagu, kad jau matyti daug teigiamų pokyčių. Žinau, kad yra vaikų, kuriančių ir analizuojančių edukacinius filmus, kurių nuorodas jie siunčia ir man“, – džiaugiasi V. Bareikis.
Pažįstama bėgo nuo patyčių emigruodama
V. Bareikis taip pat atkreipia dėmesį, kad patyčios nėra tik vaikų tema. Anot V. Bareikio, vėliau ši kultūra nukeliauja į universitetus ir darbovietes. „Kartais tenka girdėti, kaip suaugę, proto turintys žmonės pamato, pavyzdžiui, per televiziją žmogų, kuris dėl vienokių ar kitokių priaugo svorio ir sako: „Ė, žiūrėk, kaip kiaulė nusipenėjo.“ Panašūs komentarai rodo tokių žmonių ribotumą. Aš matuoju ir aiškinu šitaip: „Ar norėtum, kad kažkas tave laikytų kiaule?“ – aiškina aktorius, režisierius, muzikantas ir kompozitorius.
Kaip pavyzdį jis prisimena vieną savo pažįstamą, kuri savo emigravimo iš Lietuvos priežastimi įvardijo patyčias. „Iš jos išgirdau vieną skaudžiausių man girdėtų sakinių: „Greičiausiai esu per silpna Lietuvai.“ Ji aiškino suprantanti ją engusių, jai viršsvorį prikaišiojančių, iš jos besijuokiančių žmonių auklėjimo spragas, tačiau ji pasirinko gyventi Vakarų valstybėje, kurioje vyrauja kitokia kultūra ir kitoks mentalitetas. Skaudu, kai žmonės išvyksta iš šalies ne ieškodami gerovės ar darbo, dėl prasto mikroklimato“, – jam žinomą patyčių atvejį įvardija V. Bareikis.
Patyčių kultūrą jis sieja su sudėtingomis sovietinėmis sąlygomis, kuriomis augo jo tėvai. Buvo vadovaujamasi kalėjimo logika: arba tu užguisi kitą, arba tave užguis. „Tai, kas mums jau atrodo neetiška, mūsų tėvų kartos žmonėms dažnai atrodo kaip natūralus bendravimas, nekaltas „patraukimas per dantį“. Moksleiviais tenka paaiškinti, kad reikia labai pasverti, ką šneki, nes mažos smulkmenos, kurios tau atrodo humoras, kitą gali labai įskaudinti. Beje, apkalbinėdami vieni kitus už akių irgi palaikome patyčių kultūrą“, – sako V. Bareikis.
„Patyčių dėžutė“ – tai priemonė, kuri leidžia mokiniams anonimiškai ir greitai pranešti apie įtariamas arba įvykusias patyčias, o mokykloms – reaguoti į jas ir laiku suteikti pagalbą. Platformą iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos tinklalapio nemokamai atsisiųsti ir įsidiegti gali visos šalies mokyklos. „Patyčių dėžutę“ įsidiegusių mokyklų mokiniai mobiliuoju įrenginiu galės užfiksuoti patyčių atvejį – nurodyti vietą, laiką, dalyvius, trumpai apibūdinti situaciją, o elektroninių patyčių atveju ir įkelti nuotrauką. Nemokamą mobiliąją programėlę „Patyčių dėžutė” atsisiųsti galima iš „Google Play“ arba „App store“.
-
Patyčios ar pajuokavimas?
Ne vienintelė priemonė
"Elektroninė platforma "Patyčių dėžutė" yra puiki galimybė anonimiškai pranešti apie patyčias, tačiau ji nėra vienintelė alternatyva kitiems iki šiol naudotiems kovos prieš patyčias būdams. Ne sykį tiek mokytojams, tiek tėvams, tiek ir vaikams teks įdėti pastangų, kad atpažintų patyčias, nes juk ilgą laiką gyvenome kultūroje, kur patyčios nebuvo įvardijamos kaip didelis blogis. "Patyčių dėžutė" pirmiausia bus anonimiškumą užtikrinanti greito reagavimo priemonė, kuri, tikime, padės visiems keistis bei puoselėti bendravimo kultūrą be patyčių", – sako švietimo, mokslo ir sporto viceministras Arūnas Plikšnys.
Pasak žinomo vaikų psichiatro L.Slušnio, patyčios – tai žalingi ir aktyvūs nuolatiniai veiksmai žmogaus atžvilgiu. "Tokie veiksmai turi labai dažnai kartotis. Paprastai jais atkakliai siekiama kaip nors pakenkti kitam asmeniui, jį įskaudinti ar net kontroliuoti. Patyčios yra agresija, nukreipta į kitą asmenį", – aiškina L.Slušnys.
Vaikų psichiatras taip pat sako, kad jau laikas mums visiems išmokti nepainioti pajuokavimų ir žalingo, agresyvaus elgesio. Esą pats savaime šaipymasis dar nėra problema. Problema, kai iš to paties asmens šaipomasi nuolatos, dažniausiai – iš žmogaus fizinių trūkumų ar gebėjimų.
"Linksmybės baigiasi ten, kur kitam jau pradeda skaudėti. Daugelis vaikų dar nėra išmokę pajausti tos subtilios ribos ir todėl nustemba, kai kas nors įsižeidžia. Kartais tokiais atvejais užtenka paprasčiausiai atsiprašyti ir situacija pasikeis. Gebėjimas suprasti, kur šaipymasis peraugo į skausmingą veiksmą kitam asmeniui yra empatiškumo dalis. Kai jo nėra – nėra ir suvokimo, kas galima ir kas ne", – aiškina vaikų psichiatras.
Svarbūs pavyzdžiai
Kartais aiškinama, kad patyčios – vienas iš grupės apibrėžimo ir stiprinimo metodų.
"Grupės gali bandyti apibrėžti save tokiu būdu, siekti kontroliuoti kitus. Bet kokiu agresyviu elgesiu siekiama naudos sau su tikslu įgyti dominuojančią poziciją, panaudojant bauginimo metodus. Beje, tai egzistuoja ne tik tarp vaikų. Suaugusiųjų aplinkoje tai vadinama mobingu, kuris neretas reiškinys darbo santykiuose. Knygose ir filmuose apie Harį Poterį yra patyčių, bet juose rodoma ir kita dalis – kaip reikia siekti tikslo ir mokėti atsispirti agresyviam elgesiui, koks svarbus tarpusavio palaikymas, kai šalia egzistuoja patyčios", – atkreipia dėmesį L.Slušnys.
Prie patyčių formų specialistai priskiria ir tokius atvejus, kai vienas moksleivis ar jų grupė kitam mokiniui neleidžia eiti, kur jis nori, ar atiminėja daiktus.
"Kartais panašus elgesys suvokiamas ne kaip piktybinis veiksmas, o kaip malonus dėmesys. Veiksmai turi kartotis nuolatos ir turėtume jau aiškiai justi, kad tas veiksmas nėra šiaip pasilinksminimas, o noras kitą pažeminti ir parodyti galią. Privalome išmokti ir išmokyti pajausti, kada veiksmai jau peržengė juokavimo ir paprasto "kabinimo" veiksmus bei kada tai kitam žmogui nepatinka. Svarbu ne kaip jaučiuosi aš, o kaip jaučiasi kitas. Kitaip tariant čia turi suveikti socialinis sąmoningumas", – atkreipia dėmesį L.Slušnys.
Psichologinis skausmas
Vaikų psichiatras taip pat pastebi, kad neretai sarkastiški, ironiją dažnai išsakantys vaikai kartu demonstruoja ir aukštus mokslo rodiklius. Labai dažnai jie yra mėgstami mokytojų.
"Mes kartais tiesiog neatpažįstame žalingo elgesio, nes daugelis asmenų iki 30 metų užaugo visuomenėje, kurioje buvo svarbiausia nesimušti. Jeigu nebuvo fizinio smurto, tai nuolatinis vaiko vaidinimas "kaliošu" nelaikytas užgauliu. Dar nedaug laiko praėjo, kai mes pradėjome mokytis, kad skausmas gali būti ne tik fizinis, bet ir psichologinis. Tai skausmas, kurio nesimato, bet jis neretai didesnis nei tas, kurį sukelia fizinis smurtas", – aiškina L.Slušnys.
Psichiatras pabrėžia, kad tai gali nutikti bet kuriam vaikui. Vargu ar yra tokių, kurie apsaugoti nuo patyčių. Esminė prielaida patyčioms atsirasti – pasitikėjimo savimi stoka. Vaikai tai greitai pajaučia ir tada vaikas, kuris savimi pasitiki kiek mažiau, greitai tampa patyčių auka. Toks mokinys ima vengti mokyklos, nelanko pamokų, išgyvena liūdesį, pyktį, tampa agresyvus ir net suserga depresija.
"Pagarbos ir tolerancijos mokymasis yra nuolatinis ir ilgas procesas. Geriausiai veikia nuoseklios ir ilgalaikės programos. Apie tai kalba ir Jungtinių Tautų tyrimais pagrįstos išvados. Elektroninė platforma "Patyčių dėžutė" kartu su kitomis priemonėmis, manau, labai padės ugdyti vaikus be patyčių kultūros", – teigia vaikų psichiatras.
"Patyčių dėžutė" – tai priemonė, kuri leidžia mokiniams anonimiškai ir greitai pranešti apie įtariamas arba įvykusias patyčias, o mokykloms – reaguoti į jas ir laiku suteikti pagalbą.
Platformą iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos tinklalapio (www.smm.lt/patyciu-dezute) nemokamai atsisiųsti ir įsidiegti gali visos šalies mokyklos. "Patyčių dėžutę" įsidiegusių mokyklų mokiniai mobiliuoju įrenginiu galės užfiksuoti patyčių atvejį – nurodyti vietą, laiką, dalyvius, trumpai apibūdinti situaciją, o elektroninių patyčių atveju ir įkelti nuotrauką. Nemokamą mobiliąją programėlę "Patyčių dėžutė" atsisiųsti galima iš "Google Play" arba "App store".
-
Apie patyčias mokyklose bus galima pranešti elektroniniu būdu
„Baimė prabilti yra didelė kliūtis siekiant įveikti patyčias, todėl labai svarbu vaikams sukurti tokią aplinką, kurioje jie nebijotų pranešti apie patyčias. Ši platforma yra būtent tokia – garantuojanti anonimiškumą, padedanti greitai sutelkti pajėgas pagalbos suteikimui, ir kas svarbiausia – patogi mokiniui, patogi mokytojams. Ją įsidiegusios mokyklos turės daugiau galimybių tiek reaguoti į jau įvykusių patyčių atvejus, tiek užbėgti potencialioms patyčioms už akių“, – sako švietimo, mokslo ir sporto viceministras Arūnas Plikšnys.
Viceministras taip pat pastebi, kad „Patyčių dėžutė“ yra įsisenėjusioms problemoms spręsti skirta šiuolaikiška priemonė, panaši į daugelį kitų mobiliųjų programėlių ar internetinių platformų, kuriomis daugeliu gyvenimo atvejų įprato naudotis tiek skubantys suaugusieji, tiek ir išmanūs vaikai. Viliamasi, kad „Patyčių dėžutė“ taps įprasta šių dienų mokyklos gyvenimo dalimi ir pagreitins laukiamus teigiamus moksleivių bendravimo pokyčius.
„Patyčių dėžutę“ įsidiegusių mokyklų mokiniai tinklalapyje ar mobiliuoju įrenginiu galės užfiksuoti patyčių atvejį – nurodyti vietą, laiką, dalyvius, trumpai apibūdinti situaciją, o elektroninių patyčių atveju ir įkelti nuotrauką.
Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimo duomenimis, Lietuvoje patyčias patiria 29 proc. berniukų ir 26 proc. mergaičių, tačiau mokiniai nenoriai praneša apie patyčias, o daug patyčių atvejų apskritai nėra užregistruojami. „Patyčių dėžutę“ įsidiegusių mokyklų mokiniai tinklalapyje ar mobiliuoju įrenginiu galės užfiksuoti patyčių atvejį – nurodyti vietą, laiką, dalyvius, trumpai apibūdinti situaciją, o elektroninių patyčių atveju ir įkelti nuotrauką. Pranešti galima ne tik apie save, bet ir apie kitą su patyčiomis susidūrusį vaiką ar mokyklos bendruomenės narį. Nemokamą mobiliąją programėlę „Patyčių dėžutė” atsisiųsti galima iš „Google Play“ arba „App store“.
Platformos administravimo sistemoje mokyklos paskirti asmenys matys visus pateiktus pranešimus apie patyčias ir galės suteikti reikiamą pagalbą, užkirsti kelią tolesnėms patyčioms. Taip pat bus galimybė archyvuoti duomenis, kaupti statistiką, pranešimus išspausdinti ir segti į ,,Patyčių žurnalą“. Tai padės mokykloms aiškiai įsivertinti patyčių mastą ir problemines sritis.
„Patyčių dėžutei“ administruoti mokykloms rekomenduojama paskirti 1 arba 2 specialistus, kurie ją reguliariai tikrintų ir reaguotų į pateiktus pranešimus. Sudėtingesniu atveju būtų galima kreiptis į savivaldybės pedagoginės psichologinės tarnybos specialistus, kurie pasiūlys tolesnius žingsnius ir reikalui esant atvyks į mokyklą.
„Patyčių dėžutė“ nėra skirta pakeisti pranešimus apie patyčias žodžiu – tai papildoma ir mokiniams patogi priemonė išsipasakoti, kai kiti pranešimo apie patyčias būdai nepriimtini dėl baimės būti identifikuotais ar tapti skundikais.
Idėją inicijavo programos „Kurk Lietuvai“ dalyvės Kamila Gasinska ir Laura Varslauskaitė. Jos išanalizavo situaciją, sukūrė bandomąją platformos versiją ir koordinavo bandomąjį projektą, kuris parodė platformos poreikį ir teikiamą naudą.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos iniciatyva platforma patobulinta, išplėstos jos funkcijos, sukurta vartotojui patogesnė aplinka.
Mokyklos platformą atsisiųsti galima čia.
Mokytojai tobulinti gebėjimus spręsti realius patyčių atvejus gali nuotolinių mokymų platformoje www.reaguok.lt. Nemokami interaktyvūs mokymai suskirstyti į 19 temų ir papildyti ekspertų vaizdo paskaitomis, o jų pabaigoje išduodamas mokymų baigimo pažymėjimas. Platformoje taip pat pateikiama mokomoji medžiaga, kaip reaguoti į patyčias, atsakymai į dažniausiai kylančius klausimus, atvejų analizės, pamokų planai, naudingi kontaktai ir literatūra.