Lengvas P. Mikolaičio juokas iš tikrųjų slepia tikrą gyvenimo dramą.

„Augau be tėvo. Jis išėjo ir mus paliko, kai man buvo dveji. Gal dėl to su mama turime labai stiprų ryšį“, – retai atviraujantis apie savo vaikystę ir asmeninį gyvenimą drąsiai prisipažins socialinių tinklų žvaigždė.

Kas socialiniuose tinkluose bei „Youtube“ platformoje seka žinomą vyrą, puikiai žino, kad to, jog jį užaugino mama, jis niekada neslėpė. Atvirkščiai, viešoje erdvėje jis dažnai mėgsta pajuokauti šia tema. Taip yra dėl to, kad didelio skausmo ar atsakymų į klausimus, kodėl jų šeimą paliko tėtis, Paulius niekada neieškojo ir mamos meilės jam visada pakako. Maža to, tuštumos namie neturint vyriško pavyzdžio, jam taip pat netrūko.

„Žinoma, šimtai psichologų pasakytų, kad žmonės augę nepilnose šeimose, kai nėra vieno iš tėvų, turi tam tikrų traumų ir dažnai ieško to autoriteto kituose. Bet aš turėjau tas figūras, nes gerai sutariau su seneliu ir mamos broliu, savo krikšto tėčiu, kurie mane labai daug išmokė. Be to, mes visi gyvenome viename rajone. Vyrų mūsų šeimoje buvo“, – pasakoja Paulius.

Savo vaikystę Paulius apibūdina kaip niekuo iš kitų neišsiskiriančią ir vidutinę: „Nei mano šeima turėjo daug pinigų, nei mes kažkur keliaudavome, nei aš išsidirbinėdavau ar po komisariatus duodavausi. Buvome vidutinė šeima. Todėl nesijaučiu aš kažkoks išskirtinis vien dėl to, jog užaugau be tėvo. Kažkada neseniai kalbėjau su draugu, kurio tėvas paliko šeimą, kai jam buvo šešeri. Jis užsiima imtynėmis, todėl tą vyrišką autoritetą rasdavo treneriuose. O aš turėjau senelį ir krikšto tėvą. Todėl nesakyčiau, kad mane augino vien mama.“

Nei mano šeima turėjo daug pinigų, nei mes kažkur keliaudavome, nei aš išsidirbinėdavau ar po komisariatus duodavausi.

Paulius turi jaunesnį brolį, kuriam dabar yra penkiolika, deja, jam taip pat teko Pauliaus likimą: „Mano brolis taip pat auga be tėvo. Kadangi turiu super mamą, žinau, kad ji puikiai susitvarko su auklėjimu ir stengiuosi nesikišti. Žinoma, jeigu reikia pagalbos su finansais arba kažkokių berniukiškų pakalbėjimų, visuomet mielai užpildau šią terpę. Be to, jo dabar toks amžius, kai nori daugiau asmeninės erdvės ir aš puikiai tai suprantu.“

Kadangi mama gyvena visai šalia sostinės, vyras neslepia, kad neretai nuvažiuoja aplankyti ir, nors neskambina vienas kitam kas dieną, bet svarbiais gyvenimo klausimais mėgsta pasitarti.

„Nors sprendimus savo gyvenime priimu, bet mamą visada informuoju ir neįsivaizduoju, koks turėtų būti scenarijus, kad to nedaryčiau. Pavyzdžiui, dabar renkuosi batus, tai nusiunčiu ir jai, kad patartų ką pirkti“, – šypsojosi žinomas vyras.

Paklaustas, ar tapus matomu visuomenėje ir mama pajuto, kad jos sūnus yra žinomas, Paulius, kaip visuomet, atsako šmaikščiai: „Apie tai, kad aš jos sūnus, žino tik jos artimiausi draugai, bičiuliai ir bendradarbiai. Tai, aišku, pasako, kad matė arba skaitė apie mane. Bet kaip atrodo mano mama, niekas nežino. Todėl tikrai ramiai eina ir gatve, ir į parduotuvę“.

TV3 laidoje „Gero vakaro šou“, rodomoje trečiadieniais, 19.30 val., Paulius pasakos, kad daugiausiai jo „YouTube“ kuriamą turinį žiūri 16-17 metų jaunimas, tačiau kartais pasitaiko ir tokių atvejų, kai tarp savo žiūrovų jis randa ir mažamečių… „Visiškai neiškrentu iš konteksto – mano vaizdo įrašus galima rodyti ir dvejų metų žmogui, bet žinau, kad juos žiūri ir 60 ar 70 metų žmonės“, – su šypsena sakys jis.

Tiesa, kad sukurtų savo šmaikščius ir visuomet tarsi į 10-tuką pataikančius vaizdo įrašus, Paulius turi peržiūrėti galybę vaizdo medžiagos. „Tam skiriu tikrai labai daug laiko, todėl esu gana didelis tinginys, kas liečia mano turinio dažnumą. Bet galiu patikinti, kad visą tą laiką, kol nėra kažkokio turinio vieneto, man tenka peržiūrėti labai daug vaizdo įrašų, kuriuos internete pastebiu pats arba man juos atsiunčia mieli mano sekėjai“, – savo darbo subtilybes atskleis jis.

Jis siūlė 500 eurų už tai, kad kažkas prie manęs prieitų ir mane arba mano draugę nupurkštų dujomis.

Neretai Paul de Miko vaizdo įrašai yra kandūs, todėl neverta stebėtis, kad kartais jam tenka sulaukti ir ne visai malonios reakcijos.

„Esu įsivėlęs į vieną situaciją, dėl kurios iki šiol pakankamai dažnai lankausi Kaune, pirmajame policijos komisariate. Visų pirma dėl to, kad myliu Kauną ir kauniečius, bet taip pat ir dėl vieno vyriškio. Jis gyveno Kulautuvoje, o dabar trumpam laikui yra iškraustytas į Pravieniškes. Jis siūlė 500 eurų už tai, kad kažkas prie manęs prieitų ir mane arba mano draugę nupurkštų dujomis“, – neįtikėtiną istoriją pasakos Paulius.

Tiesa, vėliau niekuomet žodžio kišenėje neieškantis vaikinas juoksis, kad toks „dosnus“ šio vyriškio pasiūlymas, matyt, nebegalioja. Juk Pravieniškėse minėtas vyriškis neturi jokios galimybės prieiti prie savo finansų.

– Kaip sureagavai gavęs pasiūlymą tapti „Muzikinės kaukės“ aštuntojo sezono komisijos nariu?

– Apsidžiaugiau, nes „Muzikinė kaukė“ yra bene vienintelis lietuviškas televizinis projektas, į kurį mažų mažiausiai dirstelėdavau akies krašteliu, mat jį žiūri visa mano šeima, draugės šeima ir pati draugė. Projektas patraukė mano dėmesį dėl to, kad bent iš pirmo žvilgsnio, „Muzikinės kaukės“ komisijai yra leidžiama atvirai ir be užuolankų reikšti savo nuomonę apie dalyvių pasirodymus.

Be abejo, tai ir buvo pirmasis ir pagrindinis kriterijus, kurį turėjau išsiaiškinti prieš priimdamas pasiūlymą. Televizija – slidus reikalas. Kituose projektuose daug dalykų lieka už kadro, nugalėtojai apsprendžiami projektui dar neįpusėjus, prodiuseriai „stumia“ savo favoritus ir vyksta visokie kiti „nešvarūs“ dalykai. Turiu nemažai pažįstamų, dirbančių šioje srityje, todėl mano požiūris į tokio tipo televizinius projektus yra itin skeptiškas. Bet, kai išsiaiškinau, kaip viskas veikia „Muzikinėje kaukėje“, ilgai nesvarstęs sutikau.

– Jaunimas puikiai tave pažįsta. O kaip save pristatytum vyresniosios kartos atstovams?

– Tai labai sudėtinga užduotis. Arba mane žinote dėl mano turinio „Youtube“ kanale, arba nežinote visai. Sunku yra vyresniems žmonėms paaiškinti, kas aš esu, ir ką veikiu. Esu videotinklaraštininkas, kuriu juokingus vaizdo įrašus internete – štai toks mano šablonas.

– Kokiu komisijos nariu žadi būti? Ko gero, dalyviai tikrai sulauks nemažai sarkastiškojo Pauliaus kandžių komentarų?

– Kartais gal ir drėbsiu kokią vieną kitą kandžią repliką, bet iš principo suprantu, jog „Muzikinės kaukės“ dalyviai yra talentingi žmonės (daug talentingesni nei aš pats), kurie turi susitvarkyti su labai sunkiomis kūrybinėmis užduotimis. Todėl ir vertinimai bus atitinkami. Be abejo, sarkazmui ir ironijai tikrai rasiu vietos, šiomis strėlėmis galima šaudytis ir tarp komisijos narių, ne tik su pagrindiniais projekto dalyviais.

– Tavo sekėjai, ko gero, labai nustebs išvydę tave šiame naujame amplua. Kaip manai, kokių reakcijų ir nuomonių sulauksi?

– Tiesą pasakius, jau sulaukiau. Kaip ir buvo galima tikėtis – yra ir gerų, ir blogų nuomonių. Gerų atsiliepimų daugybė, o blogų vos keli, nors man kitų nuomonė šiuo klausimu nerūpi. Mano prioritetas visada buvo ir bus – mano „Youtube“ kanalas, o atsiradus galimybei save realizuoti dar ir kitoje pramogų verslo prizmėje – būtinai ja pasinaudosiu, be abejo, su sąlyga, jog man pačiam tinka ir patinka projektas.

Organizatorių nuotr.

– Viename interviu esi minėjęs, jog į televiziją niekada neitum, jei tos laidos nežiūrėtum pats.

– „Muzikinę kaukę“ žiūri visa mano šeima, mano draugė, todėl ir pačiam tekdavo ją ne kartą stebėti. Negaliu atsakyti, ar pats projektas man kažką reiškia, bet toks, kokį aš jį dabar matau iš vidaus, man dar labiau patinka nei tas, kurį matydavau televizijos ekrane. Puikiai leidžiu laiką filmavimų metu ir man tai yra svarbiausia.

– Dažnai mini savo močiutę. Galima suprasti, kad tau labai svarbi jos nuomonė. Kaip ji sureagavo į šias naujas tavo pareigas? Ką sakė kiti namiškiai?

– Taip, močiutė jau yra tapusi savitu veikėju mano turinyje, bet viskas gana paprasta: ji visada žiūri mano „Youtube“ kanalo turinį ir rašydamas scenarijų aš dažnai į tai atsižvelgiu. Pagalvoju, ar mano močiutė suprastų, ką aš konkrečiai noriu pasakyti? Tokios detalės prideda tam tikro aiškumo ir šarmo mano epizodams. Manau, jog tai vienas iš pasisekimo elementų. Močiutė, kaip ir likę namiškiai, žinoma, labai apsidžiaugė sužinoję apie naująją mano rolę „Muzikinėje kaukėje“, bet niekas nepasikeis, nes jie tiesiog toliau žiūrės „Muzikinę kaukę“.

– Labai atsakingai žiūri į savo, kaip tinklaraštininko, veiklą: savo kuriamuose vaizdo įrašuose nesikeiki, nerodai naktinio gyvenimo linksmybių.

– Manau, jog gyvenu lygiai taip pat, kaip mano bendraamžiai. Visiškai ne paslaptis, kad mėgstu naktinio gyvenimo linksmybes, kasdienybėje vartoju keiksmažodžius, bet esu sąmoningai nusprendęs šių elementų netransliuoti savo turinyje ar socialiniuose tinkluose.

– Pauliau, ką muzika reiškia tavo gyvenime?

– Sakyčiau, kad tai labai filosofinis klausimas, nes muzika man yra labai svarbus gyvenimo elementas. Ji man padeda ir atsipalaiduoti, ir susikaupti, ir linksmintis, ir užmigti – be muzikos būtų labai niūru gyventi.

– Koks yra tikrasis Paulius Mikolaitis?

– Labai trumpai, viduje – nuobodus cinikas (juokiasi).

Laidoje – pokalbis apie netikėtai įsisukusį youtuberio gyvenimą.

„Per mane susisieja Olego Šurajevo ir Agnės Jagelavičiūtės auditorijos“, – aiškina pašnekovas.

Pokalbis su Paul de Miko – vaizdo įraše:

– Pirmasis jūsų į "YouTube" įkeltas vaizdo įrašas, kuriame pašiepėte "Coca-Cola" reklamą su influenceriais, buvo skirtas draugams, artimiesiems pralinksminti. Tikėjotės kelių šimtų, bet ne daugiau negu 241 tūkst. peržiūrų. Jei pirmasis blynas nebūtų susilaukęs tokios didžiulės sėkmės, ar vis vien būtų peraugęs į tolesnius smagius filmukus "YouTube" platformoje?

– Sulaukus daug sekėjų, atsiranda paskata kurti toliau. Bet kuriuo atveju ir antrą, ir trečią vaizdo įrašą būčiau kūręs. Negaliu tvirtai teigti, kad taip pat ir tokiais pat tempais, jei nebūtų buvę jokio pasisekimo. Labai smagu, kad po pirmojo vaizdo įrašo buvo toks sniego gniūžtės efektas.

– Nors ir nesate profesionalus reklamos kūrėjas ar socialinių medijų ekspertas, kuo galėtumėte paaiškinti tokį savo populiarumą? Apskritai, kuo geras turinys skiriasi nuo prasto?

– Tikriausiai pataikiau į dar tuščią videoformato nišą. Kažkada diskutavome su Olegu Šurajevu, kad toji niša – ne tik tuščia, nėra gerai darančių tokio formato vaizdo įrašus. Mano pasirinkta tematika, matyt, labai tinka lietuviškam mentalitetui, juk yra stereotipas, kad lietuviui labai įdomu, kas vyksta svetimame darže, o aš savo temomis paliečiu garsius žmones. Užkabinau kažką, kas patiko, pasirodė įdomu žmonėms – per komišką prizmę pateikiu įžvalgas apie tam tikrą turinį, socialinių medijų reiškinį, žmogų ar panašiai.

– Kodėl pasirinkote būtent vaizdo įrašo formą, o ne, pavyzdžiui, memų kūrimą ar juokingų tekstų rašymą? Ar tai buvo taikymas į vyraujančias madas, o gal jums pačiam būtent toks žanras artimesnis?

– Vienas didžiausių mano hobių yra žiūrėti "YouTube". Televizijos nežiūriu, man ją pakeičia ši platforma, būtent tokio formato vaizdo įrašai, – angliškai ši bendruomenė vadinasi commentary videos. Tai yra mano mėgstamiausias vaizdo turinio formatas. Gana ilgai galvojau, kokius filmukus kurti, o paskui supratau, kad visą laiką atsakymas buvo man prieš akis. Juk geriausiai kurti tokį turinį, kokį pats žiūri, koks tau labiausiai patinka.

– Dirbate duomenų analitiku. Galbūt kūrybinė veikla jūsų gyvenime yra tam tikra atsvara tokiam, galima sakyti, ne itin įvairiaspalviam pagrindiniam darbui?

– Išties mano dieninis darbas yra labai nekūrybingas, vienspalvis, gana sausas. O po darbo atradau savo platformą, kur parodau tam tikrą savo kūrybą, taigi šios veiklos viena kitai yra atsvara. Kaip kažkada minėjo "Zip FM", naktį užsidedu skraistę ir tampu "YouTube" Betmenu.

– Ar dažnai atsižvelgiate į komentarus, žiūrovų nuomones ir rekomendacijas, kai renkatės temą naujam filmukui?

– Visus drąsinu, jei tik pamatys kažką įdomaus, siųsti man. Žmonės tikrai daug ko atsiunčia. Pirmųjų vaizdo įrašų temas – kokakolos ir Betsafe šokėjų reklamas – man atsiuntė draugas, kuris vis atkasa tokius perlus ir atsiunčia truputį pasijuokti. Dėl išrankumo peržiūriu tą reiškinį, kuriuo galima būtų pavadinti kito mano filmuko herojų Vytautą Juodešką, ar kažkokią reklamą ir žiūrėdamas iškart rašausi ant lapo, ar yra pakankamai "mėsos", kad sukurčiau 10 min. filmuką.

– Kokie komikai, internetinių platformų tinklaraštininkai, vlogeriai padarė didžiausią įspūdį? Galbūt kai kurie iš dalies suformavo ir jūsų stilių?

– "YouTube" žiūriu tik anglų kalba. Jau esu ne kartą minėjęs Cody Ko – jis mano mėgstamiausias komikas. Dar labai didelę įtaką padarė h3h3 (Ethanas Kleinas), nes jis ir yra šio formato "YouTube" pradininkas. Tada Leonas Lushas, Chrisas Ray Gun, žinoma, pats didžiausias youtuberis PewDiePie – įkvėpimas, daug iš jo pasiėmiau linksmų nesąmonių. Prie favoritų priskirčiau iDubbbz, Pyrocynical, Drew Gooden. Jei kažkas atsisėstų ir peržiūrėtų visus jų vaizdo įrašus, su manaisiais rastų panašumų. Pavyzdžiui, Leon Lush komentarų skaitymą, Cody Ko – bendrą humorą ir manierą, persidengiančius dalykus su Drew Gooden. Yra daug mažų ir netgi didelių detalių, kurias esu pasiėmęs iš šių kanalų. Tiesiog pateikiu tokią savo mišrainę su elementais iš mėgstamiausių kanalų.

Humoras turi daug stipresnę galią negu moralizavimas ar apeliavimas į liūdesį ir panašias emocijas. Puiku, jei sugebi per humoro prizmę įteigti kažkokią idėją, paliesti kažkokią socialinę problemą.

– Neretai tie, kurie nepabijo komentuoti visuomenėje aptarinėjamų ir prieštaringai vertinamų asmenų, susiduria su kaltinimais, esą skatina patyčias. Gal ir pačiam teko išgirsti panašios kritikos? Apskritai, kur yra linija, skirianti sveiką humorą ir skaudžias patyčias?

– Apie šią ribą manęs ne kartą yra klausę. Net jei ji iš tikrųjų būtų matematiškai apskaičiuota, tolerancija kritikai vis tiek priklausytų asmeniškai nuo žmogaus. Viską darau intuityviai. Iš pradžių pasirašau scenarijų, vėliau filmuoju, būna tam tikrų dalykų, kurie į galutinį vaizdo įrašą nepatenka būtent dėl šios priežasties: atrodo, kad per kandu. Visa šių filmukų esmė yra 10 min. gero, linksmo laiko praleidimo, neturiu kažkokių politinių kėslų (juokiasi). Esu išgirdęs kritikos dėl vaizdo įrašų apie Paulių Aršauską, kur paminėjau nevisavertiškumo kompleksą, bet šiuo atveju ir norėjau pasakyti asmeninę nuomonę, įvardyti, kaip jaučiuosi dėl to, ką jis daro. Bet P.Aršauskas iki šiol yra geriausiai į vaizdo įrašą sureagavęs žmogus, kuriam jaučiu pagarbą. Dar yra kitas turinio elementas: jei jau sakau subjektyvią nuomonę, tai ir pateikiu kaip nuomonę, o ne kaip faktą ar žinią.

– A.A.George'as Carlinas, vienas žinomiausių pasaulio komikų, yra pasakęs, kad juokauti galima apie bet ką, jei tik sugebi tai daryti tinkamai. Kaip manote, ar egzistuoja temos, apie kurias kalbėti nerimtai – nevalia?

– Norėčiau sutikti su G.Carlinu. Manau, patyčių suvokimas yra labai individualus dalykas – vieni gali įsižeisti, o, žiūrėkit, P.Aršauskui visiškai nerūpėjo. Nemanau, kad gerai, jei bijodami patyčių prisikursime sau kažkokių barjerų, kelsime ar leisime karteles. Pastarieji keleri metai – toks truputį "snaigių" (snowflake angl. žargonas – itin jautrus, lengvai įsižeidžiantis asmuo) metas, ypač socialiniuose tinkluose. Visi nori savo teisių, išskirtinių kreipinių. Pats buvau papuolęs į keistoką situaciją, kai instagrame pajuokavau kažką apie tai, kad "gerkite spraitą, nes nuo kokakolos jums atsiras diabetas". Ir vienas žmogus parašė man: "Visų pirma, pasidomėk, nuo ko susergama diabetu. Antra, jei kažkas iš tavo sekėjų serga diabetu, jie įsižeis, ir apskritai, Jėzau, kaip tu taip gali?" Aš jam tiesiog gražiai atrašiau, kad nieko nenorėjau įžeisti, tai paprasčiausiai satyra. Man parašė trys žmonės, kurie klausė manęs, kiek cukraus yra spraite, kokių saldiklių. Priminus, kad visą šią informaciją galima rasti ant etiketės, atrašė, kad serga diabetu ir jiems įdomu, ar galėtų jį gerti. Tuomet parašiau, kad tikiuosi, jog šis juokelis jų neįžeidė. Ir visi trys žmonės man atrašė, kad tikrai ne, reikia mokėti pasijuokti iš visko. Ir aš tokiai pozicijai visiškai pritariu.

– Minėjote, kad planuojate kalbėti ne tik apie internete garsius veikėjus, tačiau aptarti ir aktualias, rimtas visuomenės problemas, tokias kaip homofobija. Kaip manote, ar humoras turi galios iš esmės pakeisti žmonių požiūrį ir spręsti opias problemas?

– Manau, kad humoras turi daug stipresnę galią negu moralizavimas ar apeliavimas į liūdesį ir panašias emocijas. Puiku, jei sugebi per humoro prizmę įteigti kažkokią idėją, paliesti kažkokią socialinę problemą. Humoras bet kokiu atveju yra teigiama emocija, o žmogus visada reflektuoja teigiamas emocijas daug stipriau negu bandymą atsisėsti ir jį edukuoti. Edukacija ir šiaip yra sunkus procesas, net tada, kai žmonės to nori. O didžiulis procentas net nenori, iš principo reaguoja "ką tu čia man, pieniau, aiškini?" Dėl to tikiu, kad jei tik per humorą rasi gerą kampą, gerus juokelius, tokius dalykus per jį komunikuoti galima daug geriau.

– Kaip iš Pauliaus Mikolaičio tapote Paul de Miko? Gal tai būdas išgarsėti ne tik Lietuvoje?

– Tai yra pravardė, kurią susigalvojau sau šešiolikos metų. Tada dar turėjau kitą pavardę, bet jau nuo labai seniai norėjau ją pasikeisti. Tačiau tą gali padaryti tik tuomet, kai jau esi pilnametis. O tuo metu, jei neklystu, keičiau mokyklas, taigi feisbuke vietoje vardo įrašiau pirmas keturias vardo raides, tada paėmiau pavardę iš savo mamos pusės, kurią jau žinojau, kad tikrai turėsiu, kai sueis aštuoniolika, nupjoviau nuo jos keturias raides ir padariau tarsi pseudonimą. Buvo toks juokingas nutikimas: mano močiutė pasakė, kad jai labai negražu, kai vardas turi tiek pat skiemenų kaip pavardė. Tuo metu nebegalėjau feisbuke keisti vardo, tik galėjau įrašyti antrą vardą, tai ir įdėjau tą "de". Gal tai ir skamba it koks itališkas variantas, bet iš tikrųjų nieko bendro neturi, prirašiau tik tam, kad pavardė neva būtų ilgesnė vienu skiemeniu. Taigi jokios konspiracijos čia nebuvo, tiesiog šešiolikos metų susigalvojau ir pataisiau, nes taip pasakė močiutė. O paskui ir likau prie šito pseudonimo.

– Yra atvejų, kai "YouTube" platformoje išgarsėję apžvalgininkai atrado kelią ir į televiziją. Gal ir pats susilaukėte pasiūlymų išbandyti savo jėgas ten?

– Kol kas buvo pasiūlymų eiti į televizijos vaizdo platformas (TV3 Play, LNK Go) ir vienas pasiūlymas kurti televizijos laidą. Pirmųjų pasiūlymų iškart atsisakiau, o dėl laidos kūrimo turiu dar šiek tiek laiko pagalvoti. Tačiau mano sprendimą visuomet lemia tai, ar aš pats žiūrėčiau. Jei sugalvočiau kažką, kas man pačiam patiktų, greičiausiai ir daryčiau tai sau ir savo auditorijai. Su "Laisvės TV" pasiekėme susitarimą, nes žinios buvo dar vienas formatas, kurį norėjau daryti, bet nebuvau garantuotas, ar tiks mano kanalui. Pasisekė, kad su jais sutariau, kuriu trumpas 5 min. žinias. O tas televizijos platformas iškart atmečiau – man jos neįdomios, aš ten niekada nieko nežiūriu. Ten dėl kelių minučių vaizdo turi peržiūrėti tris reklamas, o man tai visiškai netinka. Televizijos taip pat nežiūriu, manau, mano kanalo ir televizijos auditorija kita.

– Jau ir Lietuvoje yra nemažai socialiniuose tinkluose populiarių asmenų, kurie, atrodo, iš šios veiklos visai neblogai pragyvena. Jei ir toliau išliksite toks pat populiarus ar dar labiau išpopuliarėsite, planuojate atsisakyti dieninio darbo ir susitelkti tik prie įrašų kūrimo?

– Taip, yra toks planas. Ir greitai. Beliktų teisingai susitvarkyti visas savo paskyras, susikurti gerą socialinės medijos infrastruktūrą, užsiauginti visas platformas, kur norėtum ir ateityje nukreipti savo auditorijas, pavyzdžiui, gyvo žaidimo transliacijas.