Pirmieji, kurie turėtų pasirengti teisininkų profesijos pokyčiams – teisės studijas organizuojantys universitetai.

Pasak P. Astromskio, dirbtinis intelektas jau šiandien atlieka svarbų vaidmenį daugelyje teisės sričių. „Jau dabar dirbtinio intelekto sistemos atlieka reikiamų teisės aktų paiešką, įrodymų rinkimą ir apdorojimą, pateikia patarimus bylinėjimo strategijai ar sutarčių vykdymui, prognozuoja jų baigtį, generuoja ir derina dokumentus ar net konsultuoja klientus. Laboratorijose jau dabar vystomi algoritmai, kurie, kaip ir teisėjai, sugeba atsirinkti reikšmingus faktus, pritaikyti teisės normą ir motyvuoti savo sprendimus“, – paaiškina teisininkas.

Dirbtinio intelekto panaudojimas teisėje yra toli gražu ne naujiena – šis klausimas yra aptarinėjamas dar nuo 1958-ųjų, o pirmieji veikiantys prototipai pasirodė 1970 metais. Specializuotos dirbtinio intelekto ir teisės asociacijos veikia jau daugiau nei 30 metų, o moksliniai tyrimai ir eksperimentai šioje srityje vykdomi net 60 metų. Šiandien pasaulyje yra tūkstančiai teisės technologijų (angl. legal tech) startuolių.

Tiesa, Lietuvos teisininkus nuo staigaus technologijų įsiveržimo saugo lietuvių kalba. Ne tik todėl, kad tai viena iš sudėtingesnių pasaulio kalbų, tačiau ir todėl, kad ją vartoja santykinai mažai žmonių – tad, savo ruožtu, mažai yra ir ją tyrinėjančių mokslininkų arba investuotojų į kalbos technologijas.

„Vienas iš galimų šios problemos sprendimo būdų – panaikinti lietuvių kalbos monopolį įvedant antrą arba „techninę“ kalbą Lietuvos teisinėse institucijose. Išnagrinėjome, kokias teisines prielaidas ir galimybes pateiktų ši naujovė, vykdydami VDU Ateities teisės, etikos ir intelektualiųjų technologijų integralumo studiją. Alternatyvus sprendimas būtų išmokyti kompiuterį lietuvių kalbos. Tai jau daroma VDU projekte „Semantika 2“ – kuriama programinė įranga, neribotai atpažįstanti lietuvių kalbą“, – pasakoja P. Astromskis.

Teisininkas pripažįsta, kad lietuvių kalbos barjeras nėra vienintelė problema – dirbtinio intelekto sistemos vis dar yra „per kvailos“ savarankiškam veikimui. Be to, šios sistemos yra kaip juodoji dėžė, kuri vykdo jai duotas užduotis, tačiau žmonės iki galo nesupranta, kaip ji veikia ir kaip ją kontroliuoti. Kita problema – dirbtinis intelektas apsimoko naudodamas žmonių sukurtus duomenų masyvus, kurie per žmonijos istoriją sukaupė daug diskriminacijos, nelygiateisiškumo ir kitų šiuo metu neigiamai vertintinų ideologinių konfigūracijų. Atitinkamai ir dirbtinio intelekto sistemų pagrindinė problema yra šališkumas.

„Dar viena dažnai įvardijama grėsmė yra teisininkų poreikio mažėjimas – be abejo, teisės automatizavimas turės jam įtakos. Bet lygiai tokį patį klausimą užduoda ir statybininkai, taksistai, gamyklų darbuotojai, buhalteriai, ir visi kiti, veikiantys rinkoje“, – sako dėstytojas. Anot jo, dirbtinis intelektas gali pakeisti daugelio profesijų ateitį – pavyzdžiui, Dubajuje jau dabar svarstoma penktadalį policijos darbų patikėti robotams.

Savo mintis apie technologijų įtaką teisei P. Astromskis pristatė VDU surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Teisinė etika ir profesionalumas technologijų ir globalizacijos amžiuje“. Kiek kitokią, kritiškesnę poziciją dėl technologijų vaidmens renginio metu išsakė kitas VDU dėstytojas, teisininkas Vygantas Malinauskas – jis atkreipė dėmesį į etinius klausimus, kylančius patikint sprendimų priėmimą dirbtiniam intelektui.

„Negalime ignoruoti etikos problemos. Klausdami, ar kompiuteriai gali priimti sprendimus už žmones, iš esmės klausiame, ar juos galima išmokyti būti etiškais. Tačiau etika negali apsiriboti tik taisyklių laikymusi. Protingumas, gebėjimas pasirinkti iš skirtingos vertės alternatyvų, yra esminė etikos sąlyga. Bet tuomet kyla pagrįstas klausimas – ar dirbtinis intelektas, pats neturėdamas žmogiškos prigimties, iš principo gali būti protingas žmogiškąja prasme?“, – samprotavo V. Malinauskas.

Konferencijoje pranešimus skaitė teisės praktikai ir ekspertai – mokslininkai, advokatai, prokurorai, apygardų, regioninių, aukščiausiųjų ir kitų teismų teisėjai iš JAV, Vengrijos, Kroatijos, Rumunijos, Lenkijos, Lietuvos ir kitų šalių. Pranešėjai aptarė teisminę etiką globalizacijos amžiuje, teisėjų dalyvavimą socialiniuose tinkluose, ikiteisminio tyrimo kokybės gerinimą pasitelkiant technologijas, 4-osios pramoninės revoliucijos iššūkius ir kitus klausimus.

Renginį organizavo VDU Teisės fakultetas, Kauno regioninis teismas, Vidurio ir Rytų Europos teisės iniciatyvos institutas (CEELI, Čekija) ir Nacionalinė teismų administracija.

Mažą paskolą trumpam laikotarpiui oficialiai gauti gali tapti dar sudėtingiau. Lietuvos bankas pasiūlė „kapitaliai suremontuoti“ Vartojimo kredito įstatymą – vadinamųjų greitųjų kreditų teikėjams įvesti dar daugiau apribojimų. Reguliatorius tikino, jog vartojimo kredito kainos apribojimas atpigins paskolas vartotojams ir pažabos verslą, tačiau, jo atstovų nuomone, žiūrima ne kaip apginti vartotoją, o kaip tiesiog išnaikinti visą smulkiųjų kreditų rinką.

Reguliuoja griežčiausiai

Šiuo metu Lietuvoje smulkiųjų kreditų rinka reguliuojama bene griežčiausiai Europoje: reguliuojama paskolų kaina, delspinigiai, nustatytas leistinas 40 proc. pajamų ir paskolų santykis, galioja prievolė tikrinti klientų mokumą, įmonė privalo pateikti visą informaciją apie kredito sąlygas. Lietuvos banko (LB) priežiūros tarnyba tikino, jog reguliavimas nėra pakankamas.

„Visos Europos šalys turi reguliavimo priemonių, tačiau nė viena valstybė netaiko tokio reguliavimo priemonių komplekso, koks yra Lietuvoje. Manau, kad toks kredito prieinamumo apribojimas nėra nei labai pagrįstas, nei labai teigiamas dalykas“, – teigė Vytauto Didžiojo universiteto lektorius, rašantis mokslinį darbą smulkiųjų kreditų reguliavimo tema, Paulius Astromskis.

Lietuvos bankas Finansų ministerijai pateikė siūlymus vėl keisti Vartojimo kredito įstatymą. Siūloma keturiskart mažinti bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą (BVKKMN), riboti asmenų galimybę operatyviai sudaryti vartojimo kredito sutartį, suvaržyti galimybę skolintis neturintiems pakankamai pajamų.

„LB priežiūros tarnyba, spekuliuodama iš konteksto ištrauktais skaičiais, bando piešti neva grėsmingą vartojimo kreditų rinkos paveikslą, greičiausiai siekiant asmeninių dividendų. Reali situacija yra ta, jog jau dabar Lietuvoje yra mažiausios smulkiųjų vartojimo kreditų kainos, griežčiausias reguliavimas ES, 93 proc. imančiųjų kreditus laiku vykdo prisiimtus įsipareigojimus, o pati rinka užima tik 0,5 proc. finansų sektoriaus. Kažkam, matyt, naudinga, kad smulkiųjų kreditų verslo Lietuvoje paprasčiausiai neliktų“, – sakė Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos valdybos pirmininkas Liutauras Valickas.

Stumia skolintis daugiau

Vienas iš Lietuvos banko Finansų ministerijai pateiktų siūlymų – šiuo metu galiojančią bendrą vartojimo kainos metinę normą nuo 200 proc. sumažinti iki 50 proc. Lietuvos banko teigimu, tai turėtų atpiginti paskolas, o ši norma esą atitiktų įprastą paskolų rinkos praktiką ir vartotojų interesus.

Pasak L.Valicko, tai reikštų, jog įmonė, pavyzdžiui, 500 litų 14 dienų turėtų paskolinti už ne daugiau kaip 4,7 lito – tai atitiktų Priežiūros tarnybos siūlomą 50 proc. BVKKMN. Tačiau sykiu LB reikalauja laikytis griežto mokumo tikrinimo.

„Reguliatorius pamiršta kitą medalio pusę. Jei bus sumažinta ta norma, vadinasi, minimalios paskolos dydis turės padidėti keturis kartus, o jos grąžinimo terminas pailgėti, nes kitaip paskolų suteikti tiesiog neapsimokės“, – aiškino P.Astromskis.

Šių metų II ketvirčio LB duomenimis, vidutinė smulkiojo kredito suma buvo 378 litai.

Pasak LSVKA asociacijos vadovo, dirbtinai nustatant kainą, už kiek įmonė turi sukurti paslaugą, yra mažinama konkurencija – mažų sumų ir trumpų terminų kreditai į tokius ribojimus netelpa, nes trumpų kreditų administravimo išlaidos yra santykinai brangesnės.

„Kaip galima tinkamai įvertinti vartotojo mokumą, jei nustatyta kainos riba nepadengia net patikrinimo duomenų bazėse išlaidų? Šiuo metu įmonės mokumą tikrina maždaug 16 duomenų bazių – nuo „Sodros“ iki Ieškomų asmenų registro. Kiekviena užklausa kainuoja po kelis litus. Apie kokį dar papildomą tikrinimą gali būti kalba? Priežiūros tarnyba verčiau turėtų kontroliuoti, kaip jau nustatytų teisės aktų laikosi neasocijuotos bendrovės arba dar daugiau – aktyviai veikiančios šešėlyje, ten kur yra reali probleminė zona“, – sakė asociacijos vadovas.

Ekspertų teigimu, rinkos dalyvių poreikis skolintis įvedus apribojimus nedings – gyventojai ieškos kitų paskolos būdų ir skolinsis šešėlyje, taip patekdami į didesnės rizikos zoną. Kita problema, siekiant atitikti dirbtinai nustatytus rėmus, bus ilginami paskolos terminai ir dydžiai. P.Astromskis skaičiavo, kad smulkiųjų kreditų tiekėjai bus priversti teikti ne, pavyzdžiui, 200, o 800 litų paskolas ir ne dviem savaitėms, o mėnesiui. Kitaip tariant, žmogus bus priverstas skolintis daugiau pinigų, už juos mokėti palūkanas, nors jam reikalinga nedidelė suma, kad tilptų į numatytus reguliatoriaus rėmus.

Reikia naujo įstatymo

Lietuvos banko Finansų ministerijai pateiktame Vartojimo kreditų įstatymo pakeitimo pakete – ir daugiau smulkiųjų kreditų reguliavimo priemonių.

„Vartojimo kreditų rinkoje ryškėja pavojingos tendencijos, todėl ją reguliuojantį įstatymą reikia kapitaliai remontuoti, kad būtų sprendžiamos socialinės problemos, kurias sukelia neatsakingas skolinimas ir skolinimasis“, – ketinimus griežtinti smulkiųjų kreditų rinką argumentavo Lietuvos banko atstovai.

„Reikia ne remontuoti Vartojimo kreditų įstatymą, o kurti naują, kuris reguliuotų būtent smulkiųjų kreditų rinką. Ši paslauga Lietuvoje yra gana nauja – atsirado prieš 6–7 metus. Smulkiųjų kreditų tikrai negalima lyginti su tais, kuriuos teikia bankai ar kreditų unijos, todėl ir ši rinka turi būti reguliuojama atskirai“, – teigė P.Astromskis.

Jis pabrėžė, jog net ir ribojant smulkiųjų kreditų teikimą žmonėms, poreikis skolintis niekur nedings.

Statistikos departamento duomenimis, 60 proc. šalies gyventojų, jei jiems staiga prireiktų 800 litų, tokios sumos neturi sukaupę, negalėtų jos pasiskolinti iš draugų ar giminaičių. „Tai rodo, kad smulkiųjų kreditų rinka Lietuvoje yra reikalinga ir atlieka savo socialinę funkciją. Jei jau valstybė užsimojo sunaikinti smulkiųjų kreditų teikėjus, o, panašu, kad taip ir yra, tuomet turi pasiūlyti alternatyvų. Gal tai galėtų būti pašalpos paskolos forma ar kažkokie valstybiniai bendruomenių fondai, iš kurių žmonės galėtų pasiskolinti. Situacija tokia, kad gyventojams vis prireikia skubiai pasiskolinti pinigų ir jei nebus, kaip tai padaryti legalioje reguliuojamoje rinkoje, klestės tai, kas nelegalu“, – pabrėžė P.Astromskis.

Pastebėta, kad po liepos 1-osios, kai vartotojams tapo daug sunkiau oficialiai pasiskolinti nedideles pinigų sumas reguliuojamoje rinkoje dėl įvestos 40 proc. pajamų taisyklės, į tai operatyviai sureagavo šešėlis: internete pasipylė skelbimai apie greitai teikiamas paskolų paslaugas, jų davėjai atvyksta net į namus.

Paskolų kainos Europoje
100 eurų paskolos, suteiktos 15 dienų kaina
Lietuvoje – 4,48 euro
Latvijoje – 6,95 euro
Švedijoje – 8,75 euro
Suomijoje – 11 eurų
Gruzijoje – 12,8 euro
Estijoje – 14,04 euro
Danijoje – 15,67 euro
Bulgarijoje – 16,1 euro
Ispanijoje – 16,57 euro
Čekijoje – 16,6 euro
Lenkijoje – 17,51 euro
Šaltinis: pateiktos kainos yra 5 didžiausių kiekvienos valstybės vartojimo kreditų įmonių teikiamų paslaugų vidurkis.