Vienas iš nedaugelio
Į prestižinį Harvardo universitetą 33-ejų P.Jurčys įstojo prieš tai baigęs teisės studijas Vilniaus universitete, metus studijavęs Vokietijoje ir įgijęs daktaro laipsnį Fukuokos universitete Japonijoje.
Tekančios Saulės krašte klaipėdietis praleido aštuonerius metus, kai nutarė išmėginti savo jėgas Amerikoje.
Tąkart P.Jurčys buvo pirmasis lietuvis, atstovavęs savo šaliai Harvardo universiteto Teisės fakultete.
"Patekau į geras rankas, palankią aplinką tobulėti ir augti visomis prasmėmis", – neabejojo pašnekovas.
Į teisės magistro programą kasmet atrenkama apie porą šimtų studentų iš beveik aštuoniasdešimt valstybių.
Daugelis jų jau yra baigę studijas užsienyje ir neretai spėję šį bei tą pasiekti moksluose ar profesinėje veikloje.
Neabejotinai ieškoma talentų ir unikalią patirtį turinčių asmenybių.
"Harvardo universitete mokosi jauni, veržlūs, nebijantys svajoti žmonės. Čia skatinama tikėti savo jėgomis, galvoti apie rytojų, keistis gerąja patirtimi. Tik atvykęs nustebau universiteto kiemelyje atpažinęs žingsniuojantį profesorių, kurio knygą teko kažkada skaityti, buvo galimybė su juo pasikalbėti, užduoti klausimų", – atsiminė klaipėdietis.
Vėliau P.Jurčiui pačiam teko dėstyti.
Savo patirtimi su jaunais žmonėmis jis mielai dalijasi grįžęs į Lietuvą ir vesdamas paskaitas tarptautinio verslo, inovacijų bei intelektinės nuosavybės apsaugos temomis.
Darbo metu – masažas
Lietuvio gyvenimas šiuo metu įtemptas – maždaug prieš pusmetį jis apsigyveno ir dabar bando įsitvirtinti San Franciske, gauti JAV vizą.
Vyras džiaugėsi pagaliau atradęs laiko vienam sunkiausių savo gyvenime advokatūros egzaminui, kurį išlaikyti svajojo dar mokydamasis universitete.
Vos baigęs studijas Amerikoje perspektyvus jaunuolis kurį laiką gyveno Japonijoje, nes sulaukė viliojančio kvietimo padirbėti Tokijuje įsikūrusioje interneto paieškos ir skaitmeninės rinkodaros bendrovėje "Google".
Prieš priimdamas sprendimą jis ilgai nedvejojo. Juolab kad pažinojo šią šalį, buvo pramokęs japonų kalbos.
"Tąkart atidėjau svarbų advokatūros egzaminą ir nieko nelaukęs vasarą persikėliau į Tokiją. Kadangi specializuojuosi intelektinės nuosavybės teisės srityje, mane domina kūrėjų išradimų apsauga, kaip elgtis situacijose, kai bandoma pasisavinti svetimas idėjas. Ties šia sritimi ir dirbau "Google", – pasakojo P.Jurčys, turėjęs unikalią galimybę savo kailiu įvertinti svajonių darbdave tituluojamos bendrovės užkulisius.
Apie karjerą minėtoje JAV interneto kompanijoje svajoja dauguma specialistų. Ir ne veltui, nes darbuotojas čia gauna viską: nuo nemokamo maisto iki masažo darbo metu.
Tačiau tobulėti norėjęs klaipėdietis čia neužsibuvo. Tam jis turi svarių argumentų.
Kiekviena sekundė – reikšminga
"Google" biuras, kuriame dirbo P.Jurčys, įsikūręs viename didžiausių Tokijo dangoraižių. Niekam nekyla abejonių, jog po milžiniško pastato stogu glaudžiasi išskirtiniai protai.
Klaipėdiečio patirtis turėtų priversti pasitempti Lietuvos darbdavius.
Priešingai nei daugelyje mūsų šalies įmonių, darbuotojai čia itin vertinami ir laikomi svarbiausiu kompanijos turtu.
"Nenuostabu, juk bendrovė samdo pačius geriausius arba didelį potencialą turinčius savo sričių specialistus, kuriems, švelniai tariant, mokama labai daug", – prasitarė pašnekovas.
Maža to, "Google" darbuotojai lepinami masažais, nemokamais pusryčiais, pietumis ir vakariene, netgi turi galimybę čia pat sportuoti ar kitaip atsipalaiduoti biure įrengtuose poilsio kambariuose, grožėtis stulbinančiais vaizdais pro langą.
Trumpiau tariant, kuriama tokia atmosfera, kad su malonumu dirbtum viršvalandžius ar net apsigyventum biure.
Štai turėdamas laisvą minutę gali užsukti į muzikos kambarį ir groti gitara, pianinu ar bet kuriuo kitu instrumentu, o esant norui – ir įrašyti savo dainą.
"Gaila, nemoku groti, antraip muzikos kambaryje būčiau praleidęs daug laiko. Kai jautiesi patogiai, idėjos gimsta greičiau", – šyptelėjo P.Jurčys.
Tiesa, apsuptas minėtų patogumų neturėtum pamiršti, už ką suteikiamas visas šis gėris.
Darbo tempas "Google" – itin intensyvus, kaip apibūdino pašnekovas – vyksta šviesos greičiu.
"Kiekviena sekundė – reikšminga. Spręsti kilusius klausimus reikėjo komandiškai "online" režimu, tai yra čia ir dabar, nelaukiant rytojaus", – prisiminė klaipėdietis.
Neišnaudojami protai?
Pasirodo, net ir rojuje gali tapti nuobodu. Išbandyti darbovietės teikiamus privalumus naujokams maga tik iš pradžių, vėliau tai tampa kasdienybe.
Panašiai jautėsi ir klaipėdietis P.Jurčys. Nepaisant to, jog kompanija vienija nepaprastai gabius žmones, šie skundžiasi iki galo neišnaudojantys savo galimybių.
"Patekusieji į šią terpę turi kelis pasirinkimus: plaukti pasroviui išlaikydami aukštą profesionalumo lygį, po truputį kilti karjeros laiptais arba nuveikti ką nors daugiau. Ilgainiui viskas aplinkui tampa taip nuostabu, kad darbuotojai su tuo apsipranta ir užsisėdi. O Harvardo universitete mums nuolat kalė į galvas, jog turime išeiti iš savo komforto zonos ir pakeisti pasaulį. Jauną žmogų šis skambus pareiškimas labai įpareigoja ir taip pat skatina nenustoti tobulėti", – įsitikinęs vyras.
Japonai – arčiau Dievo
Japonijoje aštuonerius metus gyvenęs P.Jurčys neslėpė susižavėjimo šia šalimi.
Tai technologijų lyderė pasaulyje, taip pat viena saugiausių valstybių, kur nusikalstamumo rodiklis – itin žemas.
Tiesa, lietuviai čia ne visada jaučiasi jaukiai dėl šalį purtančių žemės drebėjimų.
Tokiems įvykiams japonai gerai pasiruošę – pastatai projektuojami taip, kad būtų atsparūs galingoms gamtos stichijoms.
Namai svyruoja it guminiai, o vietiniai dėl to per daug nesikremta.
"Japonija tokio pobūdžio nelaimėms gerai pasiruošusi ir yra puikus pavyzdys, kad reikia nebijoti eksperimentuoti, galvoti apie ateitį dabar. Patys gyventojai yra pripratę ir, prasidėjus žemės drebėjimui, užuot bėgę slėptis kur nors į apačią, toliau sau ramiai darbuojasi įspūdingo aukščio dangoraižiuose. Galbūt čia slypi atsakymas, kodėl japonai labiau dvasingi, kūrybiški. Kartą teko bendrauti su vienu japonų verslininku apie inovacijas. Man patiko jo išsakyta mintis. Gyvendami taip aukštai virš jūros lygio ir turėdami savo garsųjį simbolį – Fudži kalną – japonai yra arčiau Dievo. Katastrofų grėsmė verčia galvoti kelis žingsnius į priekį ir būti pasiruošusiems bet kokiems iššūkiams", – akcentavo lietuvis.
Labiausiai vyrui įstrigo japonų tarpusavio santykiai, atvirumas ir komunikabilumas.
"Gerą įspūdį paliko nuoširdus bendravimas, aukštas emocinis intelektas. Tarkime, pardavėjai tokie mandagūs, kad dažnai pirkėjui atiduoda grąžą dar prieš paimdami pinigus. Tokia tarsi nedidelė smulkmena byloja, kaip stipriai japonai pasitiki vieni kitais. Vargu ar Lietuvoje įmanoma kas nors panašaus", – svarstė P.Jurčys.
Pavargo būti užsieniečiu
Vis dėlto atkaklus teisininkas gyvenimą Japonijoje, bent jau kuriam laikui, išmainė į Ameriką.
"Tiesiog pavargau būti užsieniečiu. Per aštuonerius metus gyvenimo Japonijoje pažinau šią šalį iš visų pusių ir puikiai suprantu, kad čia mes visada liksime šiek tiek už socialinės grupės ribų, tam net sukurtas specialus terminas – gaijin, kurio vertinys reiškia "išorės žmogų". Trumpiau tariant, pašalietį", – atviravo klaipėdietis.
Šiuo metu lietuvis savęs ieško San Franciske, kuris – puiki vieta kurti ir realizuoti svajones.
Tačiau susirasti draugą ar draugę čia nėra lengva. Rimtesnių įsipareigojimų žmonės vengia, nes tai – vienas greičiausiai besikeičiančių pasaulio kampelių, – nenuostabu, jog kartais gali apimti vienišumo jausmas.
Lietuvoje gyvenančius artimuosius P.Jurčys stengiasi aplankyti bent kartą per metus ir priduria, kad kaskart grįžus į namus palikti šeimą tampa vis sunkiau.
Jis neatmeta galimybės savo ateitį sieti su Lietuva.
"Niekada negali žinoti, kaip viskas pasisuks. Ir mūsų šalyje galima daug nuveikti. Apie grįžimą į Lietuvą galvoju ne tik aš, bet ir daugelis užsienyje sutiktų tautiečių. Daugelis nori šiek tiek užsidirbti, pasisemti žinių ir po kurio laiko savo sumanymus įgyvendinti gimtinėje. Tačiau norint susigrąžinti išvykėlius pirmiausia turi būti padidintas minimalus atlyginimas, panaikinta šešėlinė ekonomika ir korupcija. Taip pat norėtųsi matyti daugiau pokyčių politikoje", – dėstė klaipėdietis.
