Tačiau faktas tas, kad Rusijos problemą turėjome gerokai anksčiau nei Vladimiro Putino problemą. Baltijos šalys apie tai įspėjo likusį pasaulį. Pasaulis neklausė. Ir kiti žmonės, daugiausia ukrainiečiai, už tai sumokėjo siaubingą kainą.

Tai prasidėjo daug anksčiau. Per Šaltąjį karą Baltijos šalys visada suprato, kad visa sovietinė idėja yra giliai neteisėta. Joms netiko ciniški realpolitik kompromisai. Jų ginkluotas pasipriešinimas sovietų okupacijai įžengė į 6-ą dešimtmetį. Jose veikė aktyvūs disidentiniai judėjimai, kurie atgijo, kai tik buvo numestas represijų apsiaustas. Jų tikslas buvo nepaprastai, nemadingai paprastas – laisvė.

Būdamas jaunas užsienio korespondentas, rašęs apie sovietų imperijos žlugimą, mačiau, kaip Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje kylantys nepriklausomybės judėjimai perspėjo Vakarus netikėti Michailo Gorbačiovo pažadais apie liberalizaciją.

1990 metais tuometinis sovietų lyderis lankėsi Vilniuje, akivaizdžiai tikėdamasis įtikinti šią 1940 metais Stalino banditų okupuotą šalį paremti jo planus reformuoti Sovietų Sąjungą. Lietuviai to nenorėjo. Jei pažadai dėl permainų buvo nuoširdūs, tai jie turėjo apimti ir leidimą Baltijos šalims pačioms spręsti savo likimą.

Pasaulis neklausė. Ir kiti žmonės, daugiausia ukrainiečiai, už tai sumokėjo siaubingą kainą.

Vakarų komentatoriai ir sprendimų priėmėjai buvo linkę priekaištauti Baltijos karštakošėms. Juk jos turėtų matyti bendrą vaizdą: kam savo „nacionalizmu“ kelti M. Gorbačiovui dar daugiau problemų? Tai tik pamaitintų „griežtosios linijos šalininkus“, grasinančius sugrąžinti laiką į tamsias ir pavojingas Šaltojo karo dienas.

Iš tikrųjų Baltijos šalių kritika buvo teisinga. M. Gorbačiovo reformos buvo pasmerktos ir netikros. Kai 1991 metų rugpjūtį žlugo trumpas griežtosios linijos atstovų perversmas, Estija, Latvija ir Lietuva atkūrė savo ikikarinį valstybingumą ir pradėjo ilgą kelią atgal į saugumą ir klestėjimą.

Tačiau baksnojimas pirštais nesiliovė. Buvo sakoma, kad šios šalys turėtų atsižvelgti į Rusijos interesus ir suteikti privilegijuotas kalbos ir pilietybės teises sovietmečio kolonistams, likusiems jose po imperijos žlugimo. Karinė okupacija taip pat turi tęstis, bent jau kurį laiką.

Šį neokolonialistinį požiūrį gerai išreiškė „Karaganovo doktrina“, kurią 1993 metais suformulavo Rusijos užsienio politikos „vanagas“ Sergejus Karaganovas. Jis teigė, kad Rusija turi teisę ir pareigą kištis į kitų šalių reikalus „rusakalbių“ labui. Tačiau „rusakalbiai“ nėra politinė kategorija. Kad suprastumėte absurdą, įsivaizduokite, jog Britanija įsikiša į Indijos reikalus „anglakalbių“ vardu.

Vakarų meilės posovietinei Rusijai įkarštyje tuometinis Estijos prezidentas Lennartas Meri 1994 metais Hamburge pasakė įžvalgią kalbą. Jis atkreipė dėmesį į milžiniškos kaimynės nutolimą nuo demokratijos, jos neoimperialistines tendencijas ir, kas dar labiau kelia nerimą, Vakarų ignoravimą.

Vokietijos uostamiestyje susirinkusiai iškiliai tarptautinei auditorijai jis sakė: „Aš ir mano žmonės su tam tikru susirūpinimu stebime, kaip menkai Vakarai supranta, kas šiuo metu verda Rusijos platybėse.“ Jam toliau bekalbant šia tema, Rusijos delegacijos vadovas taip pasipiktino, kad su kolegomis išėjo iš salės ir demonstratyviai užtrenkė duris. Tai buvo ne kas kitas, o Vladimiras Putinas, tuometinis Sankt Peterburgo užsienio ekonominių ryšių vadovas.

Baltijos šalys taip pat patyrė sistemingą ekonominį spaudimą, informacinį karą (ypač per rusų kalba transliuojamas televizijas), ardomąją veiklą, susijusią su nešvariais pinigais ir organizuoto nusikalstamumo spaudimu, ir kitus elementus, kurie dabar vadinami „hibridiniu karu“. Jos apie tai įspėjo Vakarus. Į jų perspėjimus nebuvo atsižvelgta.

Narystė NATO trumpam sumažino Rusijos spaudimą. Tačiau 2007 metais įvykdyta kibernetinė ataka prieš Estiją tapo nauju lūžiu. Estijos vadovai pažymėjo, kad šis valstybės remiamas gyvybiškai svarbių kompiuterių ir tinklų sutrikdymas pažeidė didelį tabu. Tačiau Vakarų šalys norėjo, kad viskas būtų kaip buvę.

Baltijos šalys atkreipė dėmesį į pavojų, kad per Bukarešte vykusį NATO aukščiausiojo lygio susitikimą Ukrainai ir Sakartvelui buvo duotas pusiau nuoširdus pažadas, kad jos ilgainiui taps Aljanso narėmis, tačiau nebuvo prisiimtas joks politinis įsipareigojimas šį pažadą įvykdyti. V. Putinas į tai atsakė, kad Ukraina bus sunaikinta, jei sieks narystės NATO. Baltijos šalys tai priėmė rimtai ir suintensyvino savo pastangas padėti Ukrainai. Kitos šalys šį perspėjimą priėmė kaip grynai retorinį pareiškimą.

Baltijos šalys taip pat buvo pirmose pastangų sutelkti paramą Sakartvelui per trumpą karą 2008 metų rugpjūtį gretose. Jos perspėjo, kad ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitą šalį yra grėsmingas precedentas. Ir vėl jų žodžių buvo nepaisoma.

Karinės pratybos „Zapad-09“, kuriose buvo repetuojama invazija į Baltijos šalis ir jų okupacija, buvo dar vienas perspėjimas. Jos pagreitino iki tol buvusius paviršutiniškus NATO veiksmų planus, skirtus Baltijos šalių gynybai. Tačiau daugelis Aljanso atstovų Vakaruose perspėjo, kad nereikėtų reaguoti pernelyg skubotai.

2014 metais Rusijai užgrobus Krymą, Vakarai pavėluotai persvarstė Kremliaus ketinimus ir galimybes. Baltijos šalys pagaliau gavo NATO sąjungininkių pajėgas, vadinamas „sustiprintu priešakinių pajėgų buvimu“. Buvo toliau rengiami nenumatytų atvejų planai. Tačiau NATO pajėgos regione ir toliau buvo menkos, o didelė reikšmė buvo teikiama numatomam pastiprinimui iš Amerikos, jei kiltų kokių nors bėdų.

Vasarį atnaujintas Rusijos puolimas prieš Ukrainą atnešė tam tikrą apmaudžią reabilitaciją. Suomijos ministrė pirmininkė Sanna Marin savo nacionaliniam transliuotojui pareiškė: „Noriu atvirai pripažinti, kad pastaraisiais dešimtmečiais kalbėdami apie Rusiją galėjome labiau įsiklausyti į savo draugus Baltijos šalyse.“

Tai buvo tam tikra kompensacija už trisdešimt metų, per kuriuos Suomijos sprendimų priėmėjai iš viršaus žiūrėjo ir ignoravo savo pietines kaimynes. Pavyzdžiui, 2008 metais tuometinė prezidentė Tarja Halonen atmetė Estijos priešiškumą Rusijos atžvilgiu kaip „posovietinio trauminio streso“ pasekmę.

Tačiau dauguma šalių vis dar nepripažįsta savo praeities savanaudiškumo ir arogancijos. Ypač sunkiai sekėsi Vokietijai, nepaisant istorinės skolos, kurią jai užtraukė 1939 metų paktas, dėl kurio Baltijos šalys kartu su likusia Rytų ir Vidurio Europos dalimi pateko į mėsmalę.

Vokietijos vadovai daugelį metų daugiausia dėmesio skyrė prekybos ir investicijų galimybėms Rusijoje, savo interesus dangstydami fariziejiškais žodžiais apie „dialogą“ ir „suartėjimą“. Jie atvirai tyčiojosi iš tų, kurie perspėjo dėl priklausomybės nuo Rusijos dujų pavojaus arba Kremliaus gebėjimo panaudoti didelę rusakalbių diasporą kaip penktąją koloną informacinio karo triukams. Kancleris Olafas Scholzas, kaip ir kiti prieš jį buvę Vokietijos vadovai, noriai atsiprašinėja už seniai įvykdytus nacių nusikaltimus. Jis daug mažiau linkęs pripažinti naujesnes klaidas.

Tai ne tik abstraktaus istorinio teisingumo klausimas. Vakarų naivumas ir godumas nutiesė kelią didžiausiai humanitarinei katastrofai Europoje per pastaruosius aštuonis dešimtmečius. Žuvo dešimtys tūkstančių žmonių. Milijonai žmonių yra traumuoti. Finansiniai nuostoliai skaičiuojami trilijonais. Viso to buvo galima išvengti, jei „senieji Vakarai“ būtų panaudoję bent dalelę savo diplomatinės, ekonominės ir karinės galios, kad paremtų Ukrainą prieš vasario mėnesį.

Tai nebuvo atsitiktinė katastrofa, panaši į stichinę nelaimę. Tai buvo logiškas Rusijos trajektorijos nuo 10-ojo dešimtmečio rezultatas. Baltijos šalys mus apie tai įspėjo. O mes neklausėme. Jos gali būti pernelyg mandagios, kad tai pabrėžtų. Tačiau tai neturėtų susilpninti gėdos, pykčio ir sielvarto, kurių nusipelno mūsų neišmanymas.

Tačiau šių valstybių perspėjimų apie Rusijos agresiją bei raginimų Vakarams imtis ryžtingesnių veiksmų atgrasant V. Putiną, daugelis europiečių nesiklausė. Net ir po 2008-ųjų, kai Rusija įsiveržė į Sakartvelą, ir 2014-aisiais, kai Kremlius aneksavo Krymą.

„Viena šio karo pamoka yra ta, kad turėjome klausytis tų, kurie pažįsta V. Putiną. Jie mums daug metų kartojo, kad V. Putinas nesustos“, – praėjusį mėnesį savo kalboje apie Europos Sąjungos padėtį sakė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen.

Nuo vasario mėnesio Baltijos šalys ir Lenkija ne kartą ragino teikti didesnę ir greitesnę karinę pagalbą, įskaitant galingesnius puolamuosius ginklus, tačiau JAV ir Vakarų Europos sąjungininkės atkirto, kad jos nėra tiesioginės konflikto su Rusija dalyvės. Bet paskui, kai V. Putinas savo veiksmais įrodė, kad atsargios kaimyninės valstybės vis dėlto buvo teisios, tai pamažu pradėjo keistis.

Sukrečiančios Rusijos kariuomenės atakos, kai pirmadienį į civilių objektus Ukrainoje buvo paleista dešimtys raketų, buvo pasmerktos visame pasaulyje. Vakarų lyderiai pradeda pripažinti, kad jiems gali tekti imtis ryžtingesnių žingsnių, kad užtikrintų Ukrainos pergalę.

Informacinėje žinutėje rašoma, kad 3 valandų laikotarpyje numatomi audra, vėjas gali siekti 15-20 m/s.

Gyventojai raginami pasirūpinti savo gyvybės ir turto saugumu, taip pat prašoma apie tai perspėti ir kitus.

„Numatomi audringi orai su perkūnijomis, kruša, škvalui“, – rašo Departamento atstovai.

Aukščiausia oro temperatūra – nuo 22 iki 27 laipsnių šilumos, pietrytinėje šalies pusėje vietomis iki 31 laipsnio šilumos.

Iš viso pranešimų sulauks kiek daugiau nei 122 tūkst. Lietuvos gyventojų.

VMI Eltai pateiktais duomenimis, deklaracijas šiemet privalėjo pateikti 893 tūkst. gyventojų, deklaracijų nepateikė - 108 tūkst. (12 proc.) gyventojų.

Pavėlavusiems pateikti deklaracijas ar mokėtinos sumos nespėjusiems susimokėti gyventojams, VMI pirmiausia primins apie jų turimas skolas ir skatins šią kasmetinę pareigą atlikti savanoriškai, Eltai atsiųstame komentare teigė VMI Mokestinių prievolių departamento direktorė Stasė Aliukonytė-Šnirienė.

„Visų pirma, VMI pranešimus mokesčių mokėtojams pateikia per „Mano VMI“ sistemą, o jei gyventojas pranešimo per tam tikrą laiką neperskaito - pranešimas išsiunčiamas ir klasikiniu paštu. Žinoma, svarbu priminti ir tai, kad po gegužės 2 d. už kiekvieną pradelstą dieną nuo mokėtinos sumos gyventojui skaičiuojami 0,03 proc. delspinigiai“, - įspėjo VMI specialistė.

S. Aliukonytės-Šnirienės teigimu, už 2017 m. mokestinį laikotarpį deklaracijas teikti privalėjusiems, tačiau to nepadariusiems gyventojams priminimai pagal numatytą sąrašą bus pradėti siųsti jau nuo gegužės 16 d. Pirmieji pranešimai gyventojus pasieks dėl per didelio pasinaudoto neapmokestinamojo pajamų dydžio / papildomo neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD/PNPD) - tokių gyventojų kiek daugiau nei 35 tūkst.

Vėliau tokie priminimai bus siunčiami iš individualios veiklos pajamas gavusiems, nekilnojamąjį turtą (NT) ar transporto priemones pardavusiems gyventojams, taip pat dėl gautų palūkanų, gautų nuomos pajamų ir kitiems, kurie šiemet dar nepateikė deklaracijų.

Kaip minėta, iš viso pranešimų sulauks kiek daugiau nei 122 tūkst. Lietuvos gyventojų.

VMI Eltai pateiktais duomenimis, šiuo metu GPM permoka grąžinta apie 418 tūkst. gyventojų, grąžintos GPM permokos suma jau siekia kiek daugiau nei 64 mln. eurų. Numatyta, kad už 2017 metus gyventojams dar bus grąžinta apie 58 mln. eurų GPM permokos.

VMI primena, kad pavedimus į gyventojų sąskaitas atlieka kiekvieną darbo dieną, o sąrašus sistema sudaro atsitiktine tvarka. Visos permokos, teigiama, gyventojams bus grąžintos iki šių metų liepos 31 d.

Gyventojai 2017 metų pajamų deklaracijose deklaravo 129 mln. eurų mokėtiną pajamų mokesčio sumą.

Be to, šiemet GPM deklaracijas už ankstesnius nei 2017 metus pateikė apie 180 tūkst. gyventojų, jų pateiktose pajamų deklaracijose deklaruota 19 mln. eurų GPM permoka.

Pasak S. Aliukonytės-Šnirienės, deklaracijas už ankstesnius mokestinius laikotarpius dažniausiai tikslina tėvai, kurie neteisingai pasiskirstė Metinį papildomą neapmokestinamąjį pajamų dydį (MPNPD) už auginamus vaikus, taip pat ne visas pajamas iš veiklos pagal verslo liudijimą ar NT nuomą deklaravę gyventojai.

„ERGO Insurance“ duomenimis, per pirmuosius du šių metų mėnesius draudimą su pagalbos kelyje paslauga turintiems gyventojams iš viso jos prireikė 562 kartus. Dažniausiai pagalbą kelyje vairuotojai kviečia dėl įvairių automobilio gedimų, išsikrovus jo akumuliatoriui ir įvykus eismo įvykiui.

Anot Europos bendrovės „ERGO Insurance“ Lietuvoje Transporto priemonių žalų administravimo skyriaus vadovo Raimondo Bieliausko, šiuolaikiniai vairuotojai, o ypač jaunesnioji jų karta, vis mažiau išmano techninę automobilių priežiūrą, o daugeliu atveju ją patiki automobilių servisams arba kviečia pagalbą kelyje. Vis tik, R. Bieliausko teigimu, bent jau esminius techninės priežiūros pagrindus pravartu žinoti kiekvienam vairuotojui, o neretai šios žinios gali padėti išvengti net ir skaudžių eismo nelaimių.

„Be abejo, žmonės šiandien yra užsiėmę, skubantys ir tikrai nesiima patys tvarkyti kiekvieno gedimo, tačiau bent jau mokėti atpažinti tam tikras automobilio problemas yra būtina. Nuo to gali priklausyti ir eismo saugumas“, – sako R. Bieliauskas.

Pavojus eismo saugumui R. Bieliausko teigimu, neretai kyla, kai automobilių vairuotojai nesusivokia, kad jų transporto priemonės padangose trūksta oro, kuomet važinėjama esant nepakankamam stabdžių skysčio lygiui, nepatikimai veikiant vairo stiprintuvui ar priekinio lango valytuvams.

„Neretai gedimų šalinti vairuotojai nesiima tol, kol automobiliu vis dar įmanoma važiuoti. Vis tik tokiais atvejais labai rizikuojama. Neremontuojant automobilio problemų jame tik daugėja, jo taisymas brangsta, o svarbiausia – kyla grėsmė pačiu netinkamiausiu metu įvykti kritiniam gedimui. Išvengti nelaimės tuomet jau gali ir nebepavykti. Nemokant pačiam pašalinti net ir, atrodytų, nedidelio gedimo, geriau jau kreiptis į specialistus ar kviesti pagalbą kelyje nei rizikuoti“, – sako R. Bieliauskas.

Tiesa, R. Bieliauskas pažymi, kad net ir kviečiant specialistus pravartu žinoti bent jau esminius dalykus apie savo automobilį, jo technines specifikacijas ir komplektaciją.

Draudikų atstovo teigimu, apie svarbius sutrikimus bei kylantį pavojų vairuotojus dažniausiai iš anksto perspėja atitinkamos automobilio prietaisų skydelio lemputės bei indikatoriai ar kompiuterinės automobilio sistemos pranešimai ekrane. Nepaisant to, dalis vairuotojų juos ignoruoja, mano esant nereikšmingus ar paprasčiausiai nežino, ką jie reiškia, todėl nesiima jokių veiksmų.

„Rimtus nesklandumus ir gedimus paprastai žymi raudonai užsižiebusios prietaisų skydelio lemputės. Neretai ant jų būna ir šauktuko ikonėlė ar pati lemputė yra tokios formos. Į šiuos perspėjimus visuomet būtina atkreipti dėmesį. Tam tikri pranešimai rodo, kad automobiliu apskritai nereikėtų niekur važiuoti. Tokiu atveju automobilio apžiūrai gali tekti kviesti specialistus ar pasinaudoti pagalba kelyje“, – sako R. Bieliauskas.

Anot draudimo eksperto, automobilių instrukcijose paprastai būna nurodyta ne tik, ką kiekviena iš lempučių reiškia, bet ir kiek kilometrų jai degant dar galima nuvažiuoti.

„Dėmesį reikėtų kreipti į visus prietaisų skydelio pranešimus, tačiau labiausiai neraminti turėtų užsižiebusi tepalo slėgio, generatoriaus būklės, variklio temperatūros, aušinimo bei stabdymo skysčių lygio bei kitos su galimai kritiniais gedimais susijusios lemputės. Dažniausiai jas galima atpažinti iš specifinių ikonėlių ar pasitikslinus automobilio eksploatavimo instrukcijoje“, – sako R. Bieliauskas.

Lietuviai kalnuose elgiasi panašiai kaip keliuose – vos tik pramoksta slidinėti, tuoj pat užauga erelio sparnai. Taip teigia Lietuvos kalnų slidinėjimo federacijos prezidentas Paulius Augūnas. „Kaip yra kelių ereliai, taip yra ir šlaitų ereliai. Žmonės, silpnai valdydami slides, lekia, daro pavojingus manevrus ir sukelia pavojų ne tik sau, bet, svarbiausia, ir aplinkiniams“, – sako jis.

Anot P. Augūno, lietuviai ypač linkę daryti klaidą, kuri buvo lemtinga Alpėse traumą patyrusiam Michaeliui Schumacheriui, – išvažiuoti už trasos ribų. „O ten yra akmenys, galimi ledynų plyšiai, gali tykoti pavojai. Sunkios ir mirtinos traumos slidinėjant ištinka dviem atvejais: arba susidūrus su nejudančia kliūtimi [...], arba su kitu žmogumi. Šių traumų pasekmės skaudžiausios“, – pabrėžia specialistas. LRT radijo laidoje „60 minučių“ jis pataria, kaip slidinėti saugiai.  

– Kaip lietuviai elgiasi slidinėjimo kurortuose? Kokia jų slidinėjimo kultūra?

– Mano pastebėjimu, lietuviai slidinėdami elgiasi panašiai kaip vairuodami. Galima išskirti žmones, kurie iš tikrųjų laikosi taisyklių, puikiai suvokdami, kokie pavojai slypi, užsiimant šiuo sportu. Ir yra kita grupė žmonių, kurie visiškai negalvoja nei apie savo, nei apie aplinkinių žmonių sveikatą. Taigi susidaro labai prieštaringi įspūdžiai, pamačius mūsų tautiečius slidinėjančius, ypač – užsienio kalnuose.

– Kaip manote, kas lemia tos antros grupės elgesį?

– Manyčiau, yra dvi priežastys. Pirma priežastis – paprasčiausias nežinojimas, nesuvokimas, koks pavojingas šis sportas – tiek slidinėjant slidėmis, tiek snieglente. Kita priežastis, matyt, toks bruožas – bet kokių egzistuojančių taisyklių ignoravimas. Kaip yra kelių ereliai, taip yra ir šlaitų ereliai. Žmonės, silpnai valdydami slides, lekia, daro pavojingus manevrus ir sukelia pavojų ne tik sau, bet, svarbiausia, ir aplinkiniams.

– Kas elgiasi pavojingiau – ar tie, kurie tik pradeda slidinėti, ar tie, kurie jaučiasi jau pasiekę tam tikrą profesionalumo lygį, galbūt per daug pasitikintys savimi?

– Matote, tie, kurie tik pradeda, paprasčiausiai negali labai pavojingai elgtis, nes jie dar silpnai valdo slides, jie negali pavažiuoti greitai. O tiems, kurie dar tik pradėję, bet slides jau šiek tiek įvaldę, užauga sparnai. Žmonės apskritai pervertina savo galimybes ir lekia, viršydami saugų greitį, viršydami savo gebėjimus, kuriems atsirasti reikia ne vieno ir ne keleto kartų ant kalnų slidžių ar snieglentės... Ir net ne keliolikos metų, kad pasiektum tam tikrą lygį.

– O koks yra saugus greitis slidinėjant?

– Matote, saugus greitis slidinėjant priklauso nuo slidininko gebėjimų, kaip jis įvaldęs kalnų slidinėjimo techniką, ar jis pajėgus įvertinti aplinkinius ir išorinius veiksnius, situaciją. Panašiai kaip vairuojant automobilį – lenktynininkui ir 200 km/h gali būti saugus greitis, o kitam – ir 60 km/h per didelis...

– Kokios pagrindinės saugaus slidinėjimo taisyklės?

– Pagrindinių slidinėjimo taisyklių yra dešimt. Visi slidininkai ir snieglentininkai gali jas rasti mūsų tinklalapyje kalnuslidinėjimas.lt. Jos yra patvirtintos Tarptautinės slidinėjimo federacijos. Pagrindinės taisyklės – gerbti kitus, elgtis taip, kad nesukeltum pavojaus sau ir aplinkiniams, kontroliuoti savo slidinėjimo greitį, paskui – kelio pasirinkimas.

Lygiai taip pat kaip važiuojant mašina, visą laiką turi įvertinti situaciją, neužkirsti kelio kitam. Tik skirtingai nei vairuojant automobilį, slidinėjant visą laiką teisus tas, kuris važiuoja priekyje. Vadinasi, žmogus, važiuojantis gale, turi įvertinti važiuojančiojo priekyje greitį, jo galimą manevrą ir į tai atsižvelgti. Aplenkimas turi būti saugus, taip pat ir pradėjimas čiuožti trasoje. Ar sustojus, ar kertant kitą trasą, reikia būtinai apsižvalgyti į kairę, į dešinę, į viršų, į apačią ir saugiai važiuoti per trasą.

Svarbus ir sustojimas trasoje. Negali staigiai stabdyti ir užkirsti kelio kitiems, judantiems nuo šlaito. Sustojus reikia būtinai atsižvelgti į situaciją, ar stovi matomoje trasos dalyje, tai – labai svarbu. Daugelis sustoja už kažkokio kauburio, ir iš viršaus dideliu greičiu atlekiantis jų paprasčiausiai nepamato. Tai viena iš pagrindinių situacijų, kuomet įvyksta traumos.

Taip pat reikia atsižvelgti į trasos žymėjimus, iškabas ir ženklinimus. Jie trasose iš tikrųjų pastatyti ne veltui. Kiek girdėjau iš žiniasklaidos, traumą patyręs M. Schumacheris slidinėjo ne trasoje. Į tai noriu atkreipti dėmesį – lietuviai irgi labai linkę tai daryti... Yra daug tokių žmonių, kurie išvažiuoja už trasos ribų, o ten yra akmenys, galimi ledynų plyšiai, gali tykoti pavojai. Sunkios ir mirtinos traumos slidinėjant ištinka dviem atvejais: arba susidūrus su nejudančia kliūtimi (uola, slidinėjimo keltų atrama, apšvietimo stulpu ir pan.), arba su kitu žmogumi. Šių traumų pasekmės skaudžiausios.

– Turbūt pirmą kartą čiuožiant, tai reikia daryti lėčiau, susipažinti su trasa, tik po to galima būti šiek tiek drąsesniems?

– Taip, vienareikšmiškai. Net taisyklės sako, kad turi įvertinti būtent tuo metu esamą situaciją trasoje. Ypač jei slidinėji visiškai nepažįstama trasa. Tuomet reikia įvertinti žmonių ar kliūčių tankumą, oro sąlygas... Visi šie faktoriai trasoje keičiasi kiekvienu momentu. Tokių faktorių, kuriuos turi įvertinti slysdamas nuo kalno, yra daug...

– Matyt, šalmas slidininkui ar snieglentininkui nėra prabanga, o būtinybė? 

– Be abejo. Pastebėjau, kad prieš keletą metų į šalmus žmonės žiūrėjo kaip į atributą, kuris nelabai reikalingas. Dabar daugelyje šalių, įvykus nelaimingam atsitikimui, kuomet slidininkas ar snieglentininkas nedėvėjo šalmo, kyla keblumų siekiant draudimo išmokų. Tad šalmas yra būtinas atributas. Jį privalu dėvėti dėl jūsų ir kitų saugumo.

Kitas dalykas, ką žinau iš patirties ir labai noriu pabrėžti, – reikia turėti ne tik sveikatos draudimą, kuris yra būtinas užsiimant tokia pavojinga sporto šaka kaip slidinėjimas, bet ir civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą. Pastarasis nekainuoja labai daug, bet iš tikrųjų apsaugo jus nuo žalos atlyginimo kitam piliečiui, jei įvyko nelaimingas atsitikimas ir nenukentėjote arba nukentėjote sąlyginai nedaug, bet kitas žmogus patyrė rimtą traumą, ypač jei tai yra užsienio šalies pilietis. Žinau labai daug bylų, kurias pralaimėję žmonės prarado labai didelius pinigus. Slidinėjimas dabar, kaip jau minėjau, prilyginamas vairavimui, ir daugelyje šalių tai užtraukia ne tik administracinę, bet ir baudžiamąją atsakomybę.

TARPTAUTINĖS ELGESIO TAISYKLĖS SLIDININKAMS IR SNIEGLENTININKAMS:

1. Gerbti kitus.

Slidininkas ar snieglentininkas privalo elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus ar nepakenktų kitiems.

2. Kontroliuoti slidinėjimo greitį.
Slidininkas ar snieglentininkas privalo kontroliuoti savo judesius. Šliuoždamas jis privalo pritaikyti greitį ir elgesio manieras įvertinant savo asmeninius gebėjimus, dominuojančios vietovės padėtį, sniego ir oro sąlygas, taip pat ir eismo tankumą.

3. Kelio pasirinkimas.
Slidininkas ar snieglentininkas artėjantis iš užpakalio privalo pasirinkti tokią kryptį, kad nesukeltų pavojaus slidininkui ar snieglentininkui priešakyje.

4. Aplenkimas. 
Slidininkas ar snieglentininkas turi aplenkti kitą slidininką ar snieglentininką aukščiau ar žemiau ir iš kairės ar dešinės, numatydamas, kad jis paliks pakankamai erdvės aplenktam slidininkui ar snieglentininkui, nesudarydamas jokių tyčinių ar nesąmoningų manevrų.

5. Pradėjimas, startavimas, lipimas į viršų.
Slidininkas ar snieglentininkas pradeda čiuožti pažymėta trasa. Po sustojimo ar lipimo į viršų nuokalne ir pradėdamas čiuožti vėl, privalo apsidairyti į viršų ir į apačią, kad gali šliuožti nesukeldamas pavojaus sau ir kitiems.

6. Sustojimas greitoje trasos dalyje. 
Slidininkas ar snieglentininkas privalo išvengti sustojimo greitoje nusileidimo trasos dalyje, siauroje vietoje ar kur ribotas matomumas, nebent neabejotinai tai būtina. Nukritus tokioje vietoje, slidininkas ar snieglentininkas privalo sprukti nuo trasos kaip tik įmanoma greit.

7. Kopimas ir nusileidimas pėsčiomis. 
Slidininkas ar snieglentininkas kopdamas ar nusileisdamas pėsčiomis, turi laikytis šone, nuo nusileidimo trasos.

8. Atsižvelgti į iškabas ir ženklinimus.
Slidininkas ar snieglentininkas privalo atsižvelgti į visas iškabas ir ženklinimus esančius prie nusileidimo trasų.

9. Pagalba
Nelaimingo atsitikimo atveju kiekvienas slidininkas ar snieglentininas privalo padėti nukentėjusiam.

10. Tapatybės nustatymas
Kiekvienas slidininkas ar snieglentininkas bei liudininkas ar atsakingas asmuo privalo apsikeisti vardais ir adresais po incidento.

Šaltinis: kalnuslidinejimas.lt