Kultūrinė rezistencija

Garbūs svečiai neabejoja: sovietmečiu nutrauktos Kauno frankofonijos tradicijos vėl gyvos.

"1923 m. Kaune buvo įsteigta Lietuvių–prancūzų draugija. Apskritai tarpukario Lietuvoje prancūzų kalba ilgą laiką buvo pagrindine užsienio kalba, tad jai buvo skiriama labai daug dėmesio. Deja, sovietmečiu jos vieta buvo daugiau negu kukli. Manau, kad prancūzų kalbos ir frankofonijos tradicijų išlaikymą okupacijos metais galima laikyti netgi tam tikra rezistencijos forma, – teigė pirmasis Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje P.de Suremainas. – Kai 1991 m. atvykau į Lietuvą, iškart pajutau stiprią frankofonijos dvasią, kuri labiausiai reiškėsi Kaune. Šiandien užmirštos tradicijos vėl sugrįžta – stebime įvairias iniciatyvas, renginių gausą, turime kasmet vykstantį frankofonijos mėnesį."

Jam pritarė ir ambasadorė M.Berniau: "Mano darbo Lietuvoje metais Prancūzų kultūros centras kaip tik šventė savo 20-metį. Turėjau puikią progą susipažinti su turtinga jo istorija ir nuolatinėmis iniciatyvomis. Džiugu, kad Kaunas išlaikė tarpukario palikimą – juk būtent čia, laikinojoje sostinėje, veikė Prancūzijos pasiuntinybė ir vystėsi fankofoniška kultūra."

Ambasadorius F.Laumonier pastebėjo ir kintantį prancūzų kalbos vartojimo lygį Lietuvoje: nors prancūzų kalba dar nėra tokia populiari, kokia galėtų būti, vis daugiau tėvų leidžia vaikus į prancūziškas mokyklas.

Ambasadorė M.Berniau pabrėžė prancūzų kalbos mokytojų ir dėstytojų atsidavimą. Buvo prisimintas ir faktas, kad Lietuvai ekonomiškai sunkiais 1992–1993 m. kartu su kitomis Vakarų valstybių labdaros siuntomis šalį pasiekdavo ir prancūzų kalbos žodynai, prisidėję prie frankofonijos tradicijų atgaivinimo.

Prancūzų kalbos ir frankofonijos tradicijų išlaikymą okupacijos metais galima laikyti netgi tam tikra rezistencijos forma.

Jaudinanti pažintis

Buvę ambasadoriai taip pat pabrėžė išlikusį šiltą santykį su Lietuva, kuris paskatino juos, kad ir vienam vakarui, atvykti į Kauną. "Kai mes buvome pakviesti, visi labai spontaniškai atvykome. Mūsų darbas ir misija Lietuvoje mums suteikė begalinį džiaugsmą, tad ir ši valstybė siejasi su pačiais gražiausiais prisiminimais", – teigė P.de Suremainas.

Ambasadorius prisiminė ir pirmąjį susidūrimą su Lietuva: "Rytų Europa domėjausi nuo pat studijų universitete. Ypatingą smalsumą man kėlė Baltijos šalių paslaptingumas. Sovietmečiu man teko dirbti Maskvoje, tada pirmą kartą apsilankiau ir Vilniuje – juntama stipri lietuviška tapatybė man kėlė susidomėjimą. Vėlesniais laikais, dirbdamas Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje kaip Europos reikalų direktoriaus pavaduotojas, galėjau stebėti tą galingą lietuvių nepriklausomybės siekį, kuris pagreitino Tarybų Sąjungos griūtį. Praėjus vos savaitei po nepavykusio pučo Maskvoje, aš buvau išsiųstas į Baltijos šalių sostines, kad joms ir, pirmiausia, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui praneščiau apie nepriklausomybės pripažinimą. Nedvejodamas sutikau su paskyrimu į Lietuvą, kad Prancūzijos ambasada vėl veiktų – šį kartą Vilniuje. Lietuvos atgimimas man visuomet buvo kerintis ir įspūdingas reiškinys. Džiaugiuosi, kad galėjau dirbti būtent atgimstančioje šalyje", – pasakojo jis.

Įvertino pažangą

P.de Suremaino įpėdiniai Prancūzijos ambasadoriaus poste prisipažino iki atvykimo apie Lietuvą žinoję tik iš knygų. "Prieš atvykdamas buvau susipažinęs tik su gana nesena šalies ir regiono istorija – daugmaž nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos įvykių. Galima lengvai įsivaizduoti, kaip šis pirminis supratimas praturtėjo per trejus metus, praleistus Vilniuje. Mudu su žmona atradome labai šiltus ir malonius gyventojus, nepaisant jų tragiškos praeities; turtingą ir originalią kultūrą bei veržlumą, kurio galėtų pavydėti daugelis senųjų Europos šalių", – teigė F.Laumonier.

Antrindama kolegai M.Berniau prisiminė pirmuosius įspūdžius: Lietuva jai atrodė kaip šalis, stipriai palaikoma ES ir nemažai investuojanti į modernizavimą. "Mano darbo Lietuvoje metais šis įspūdis pasitvirtino. Itin pavykęs pirmasis Lietuvos pirmininkavimas ES, sunkus darbas, tvirtos pozicijos laikymasis Rytų šalyse vykstančių įvykių kontekste, ryžtingas energetinės nepriklausomybės siekimas – visi šie komponentai rodė Lietuvos piliečių drąsą, atsparumą ir siekių rimtumą", – komplimentų negailėjo diplomatė.

Tęsiasi bendradarbiavimas

Nacionaliniame Kauno dramos teatre ambasadoriai turėjo progą išvysti naujausią režisierės Inesos Paliulytės spektaklį "Aš – Moljeras", skirtą frankofonijos mėnesiui ir Prancūzų kultūros centro sukakčiai. Spektaklį pagal žymiojo prancūzų dramaturgo pjesę "Tariamas ligonis" su vertimu į prancūzų kalbą stebėjo gausiai susirinkusi prancūziška ir lietuviška auditorija. Salėje nuolat skambėjusi prancūzų kalba neleido suabejoti – frankofoniška kultūra Kaune tikrai gyva.

Prancūzų kultūros centro vadovė Birutė Strakšienė taip pat džiaugėsi Kaunui grąžinama frankofonijos dvasia. "Kaunas – tikras prancūziškų tradicijų lopšys ir Lietuvos tarpukario intelektualų centras. Nuostabu stebėti, kaip prancūziška kultūra vėl grįžta į Kauną ir netgi tampa populiaresnė nei bet kada anksčiau. Jau net sunku suskaičiuoti visus renginius, konferencijas, istorines paskaitas, prancūziškas dienas ir savaites bei frankofonijos mėnesius, kuriuos mes surengėme. Vienas svarbiausių mūsų pasiekimų – 1997 m. pasirašyta Kauno bei Grenoblio miestų susigiminiavimo sutartis, tebesitęsianti iki šiandien ir skatinanti dar glaudesnį Prancūzijos ir Lietuvos bendradarbiavimą", – teigė ji.

Šią savaitę Vilniuje viešėjęs tarnybą baigęs diplomatas interviu BNS teigė, kad naujų grėsmių akivaizdoje Europos Sąjunga (ES) turi glaudžiau bendradarbiauti gynybos srityje.

– Ar pokyčiai, kuriuos matote šiandien Lietuvoje, yra tai, ko tikėjotės 1991 metais atvykęs dirbti į Lietuvą?

– Tikrai ne. Vilniuje pirmą kartą apsilankiau dar sovietmečiu, kai dirbau ambasadoje Maskvoje. Tuomet vykdavome kaip turistai, nes nepripažinome Lietuvos aneksijos. Atmosfera buvo gana nyki, nors jau tada buvo matyti akivaizdūs skirtumai nuo Rusijos, pamenu, kad daugybė rusų norėjo atostogauti Lietuvoje.

Baltijos šalys yra išskirtinis atvejis, jos atstatė valstybingumą, kurį turėjo anksčiau. Žinoma, kai kuriuos rusus erzina šių trijų šalių sėkmė, kai jiems tai nepavyko.

Paskelbus nepriklausomybę, matėme, kad Lietuva imasi lyderystės, ypač Vytauto Landsbergio asmenyje. Po 1991 metų pučo žlugimo Prancūzijos užsienio reikalų ministras per televiziją paskelbė, kad pripažįsta Baltijos šalių nepriklausomybę. Praėjus kelioms minutėms sulaukiau skambučio, kad pasiuntiniu būsiu aš ir rytoj laukia oro uoste. Tai buvo rugpjūčio 26 dieną. Po trijų dienų susitikau su V.Landsbergiu. Visi bandė pirmieji įteikti skiriamuosius raštus, mus aplenkė danai. Bet mes tapome pirmąja ambasada su visa tarnyba rūpintis diplomatine, kultūrine, prekybos veikla, ir 1992 metais galėjome priimti prezidentą Francois'ą Mitterand 'o (Fransua Miteraną). Jaučiu nostalgiją tiems laikams, bet įvykę pokyčiai stulbina.

– Praėjus ketvirčiui amžiaus, lietuviai yra susirūpinę dėl Rusijos imperializmo. Ar matote pagrindo nerimauti dėl Rusijos agresijos?

– Sudėtingas klausimas. Manau, kad Baltijos šalys yra išskirtinis atvejis, jos atstatė valstybingumą, kurį turėjo anksčiau. Žinoma, kai kuriuos rusus erzina šių trijų šalių sėkmė, kai jiems tai nepavyko.

Ukraina ir Baltarusija Rusijai yra daug jautresnis klausimas. Kremliui rizikinga, kad jos kuria kitokias valstybes, kad vyksta konkurencija tarp dviejų modelių – valdžios vertikalės ir liberalios santvarkos, besiremiančios į europinius pamatus.

– Ką atsakytumėte lietuviams, abejojantiems, ar prancūzai rizikuotų branduoliniu karu su Rusija, kad gintų Baltijos šalis?

– Kremlius visada bando ribas, bet jie yra atsargūs. Jei įvertintume tikrąjį galios balansą, Rusijai dar toli iki NATO. Jie gali ką nors išprovokuoti, bet negali išlaikyti pranašumo. Matome, kas vyksta Sirijoje, jie ten gali įstrigti ilgam. Vyksta testavimo, provokacijų žaidimai, bet jaučiu, kad Rusija neperžengs ribos. Būčiau nustebęs, jei jie taip rizikuotų, nes kaštai būtų milžiniški. Rusija turi savų ekonominių, socialinių problemų. Jei būčiau rusas, nerimaučiau dėl savo šalies ateities.

– Lietuvoje su nerimu stebima Prancūzijos prezidento rinkimų kampanija. Marine Le Pen (Marin Le Pen) laikoma atvirai prorusiška, bet abejonių kelia ir nuosaikių dešiniųjų favorito Francois Fillono (Fransua Fijono) kalbos apie tai, kad Vakarai provokuoja Rusiją, draugystė su V.Putinu. Ar šie rinkimai gali lemti prorusiškesnę Prancūzijos politiką?

– Marine Le Pen atveju, be jokios abejonės. Pavojus dėl kraštutinės dešinės populistinių judėjimo kyla ne tik Prancūzijai, bet daugeliui Europos šalių. Dėl F.Fillono – galbūt jis jautresnis dėl Rusijos, tai nelengvas klausimas. Turime išlaikyti galimybę deryboms. Šiuo metu kontaktai palaikomi per Minsko grupę. Sudėtinga pasakyti, kaip jie elgsis, jei bus išrinkti. Akivaizdu, kad Prancūzijoje šiais klausimais vyksta diskusija. V.Putino įvaizdis Prancūzijos visuomenėje nėra geras, bet turime atskirti Kremlių ir Rusiją.

– Užsiminėte apie kraštutinių jėgų pavojų Europai. Ar sutinkate su savo  šalies premjero perspėjimu, kad ES gresia suskilti?

– Be abejo, yra rizika. Bet situacija atveria ir naujų galimybių. Iki šiol bet kokią svarbią pažangą lėmė spaudimas. Ilga laiką buvome įsitikinę, kad Europa juda teisinga linkme, kad bendri ekonominiai ir kultūriniai interesai padės gyventi bendruose namuose. Galbūt buvome per dideli optimistai ir pernelyg pasyvūs. Turime prisitaikyti prie naujos situacijos, turėti Europos viziją. Galima pasinaudoti šia proga sukurti solidesnį pagrindą.

Turime susirūpinti ir savo saugumo problema. Buvome įsitikinę, kad taika atėjo amžiams. Pasaulis tampa sudėtingesnis, turime prisimti savo atsakomybę. Prancūzija čia turi atlikti savo vaidmenį.

– Lietuva iki šiol skeptiškai vertino ES gynybos iniciatyvas, kad jos nedubliuotų NATO, nemažintų JAV vaidmens. Ar siūlytumėte keisti šią poziciją?

– Manau, turime tai daryti. Tai nereiškia, kad NATO praranda savo raison d'être (būties prasmę), bet turime būti aktyvesni, efektyvesni, daugiau bendradarbiauti. Saugumui finansuoti turime skirti prioritetą, tai aktualu ir Prancūzijai. Nors mūsų kariuomenė stipriausia Europoje, turime ją modernizuoti. Tai ne tik didžiųjų šalių atsakomybė, tai visų atsakomybė. Barackas Obama paskelbė posūkį į Aziją, taigi turime atsižvelgti į besikeičiantį balansą, prioritetus.

- Ačiū už pokalbį.

----------

Ph. de Suremainas ambasadoriumi Lietuvoje buvo 1991-1996 metais. Jis taip pat yra dirbęs Prancūzijos atstovybėse Maskvoje, Minske, Tel Avive ir Teherane.