Žymiausio ir produktyviausio XX a. Lietuvos architekto gyvenimas ir kūryba atspindi ištisą modernizmo epochą. 1966 m. paties kūrėjo Lietuvos literatūros ir meno archyvui perduotas fondas yra vienintelis Lietuvoje toks išsamus architekto archyvas. Jis atskleidžia asmenybę ir gyventą laikotarpį per brėžinius, eskizus, nuotraukas, laiškus, raštus ir kitus išsamius dokumentus. 1931 m. V.Landsbergio-Žemkalnio kartu su Karoliu Reisonu suprojektuotuose rūmuose specialiai parodai atkurta autentiška trečiojo aukšto planinė struktūra – buvusi "Pienocentro" valdybos posėdžių salė, pasitarimų kambarys, pirmininko, technikos direktoriaus ir buhalterijos kabinetai.

"Paroda daugeliui pažers staigmenų ir dar negirdėtų faktų apie V.Landsbergio-Žemkalnio gyvenimą ir kūrybą, – sako parodą rengiančio Lietuvos literatūros ir meno archyvo vadovas doc. dr. Juozapas Blažiūnas. – Viešai nedaug žinoma apie laikotarpį, kai architektas gyveno Australijoje. Tačiau šios šalies ambasados parkas Indijoje yra projektuotas ir įgyvendintas būtent jo."

Pokalbis su dr. J.Blažiūnu – apie netikėtus V.Landsbergio-Žemkalnio projektus, archyvo išskirtinumą ir  reikšmingų dokumentų paieškas kauniečių namuose.

– Parodoje eksponuojami nepublikuoti originalūs V.Landsbergio-Žemkalnio brėžiniai, eskizai ir fotografijos. Jūsų nuomone, kurie eksponatai įdomiausi, reikšmingiausi? Kaip jie atskleidžia šio architekto asmenybę ir gyventą epochą?

– Be abejonės, patys įdomiausi V.Landsbergio-Žemkalnio taip ir neįgyvendinti projektai, kuriuos kas nors užsakė, tačiau statiniai taip ir liko nepastatyti dėl finansinių priežasčių, pasikeitusios politinės situacijos arba dėl to, kad pasiūlytas pastatas tiesiog netiko užsakovui. Būtent šie dokumentai yra patys aktualiausi ir įdomiausi, kadangi atveria mums architekto vizijas – šias kartais galime pavadinti netgi utopinėmis. Vis dėlto V.Landsbergis-Žemkalnis turėjo gana savitą ir laisvą braižą – tiktai vėliau, įgyvendinimo etape, artėjant prie konkretesnių veiksmų, jo brėžiniai tapdavo apčiuopiamesniu ir labiau konkretizuotu dariniu.

– Šis asmeninių V.Landsbergio-Žemkalnio darbų archyvas ypatingas tuo, kad tai vienintelis Lietuvoje toks gausus architekto archyvas. Kodėl neturime kitų architektų tokių gausių dokumentų ir darbų fondų?

– Taip, tai iš tikrųjų yra vienintelis Lietuvoje toks gausus architekto archyvas, kadangi pats V.Landsbergis-Žemkalnis 1966 m. visa tai perdavė saugoti Lietuvos literatūros ir meno archyvui ir nuolat savo fondą papildydavo. Archyve saugoma daugiau negu 2000 bylų – jos visos yra skirtingos apimties. Byloje gali būti saugoma nuo 10 iki 100 dokumentų: brėžinių, eskizų, susirašinėjimų. Šio fondo išsamumą lemia ir faktas, kad dauguma meno ir kultūros žmonių sunaikina savo eskizus ir brėžinius arba jų paprasčiausiai nesaugo, kadangi svarbiausiu laikomas galutinis variantas. O V.Landsbergis-Žemkalnis išsaugojo absoliučiai visus savo eskizus, parengiamuosius darbus, aprašymus ir susirašinėjimus. Kiekvienas architekto kurtas objektas turi platų su juo susijusių dokumentų rinkinį.

Daug kas priklauso ir nuo to, kada kūrėjas savo sukauptą fondą pradeda pamažu atiduoti į valstybės archyvą. Labai svarbu, kad menininkai, pamatę, jog namuose susikaupė gana daug dokumentų, kurių ateities darbams jau nebepanaudos, juos atiduotų saugoti valstybės institucijoms. Mūsų institucija dažniausiai perima Anapilin iškeliavusių žmonių archyvus – jie dažniausiai būna jau peržiūrėti to asmens šeimos ir giminių, įvykdyta atranka, kurie dokumentai bus atiduodami, o kurie – ne. Šis aspektas turi itin neigiamą įtaką archyvo kokybei. Tad, kuo anksčiau subrendęs kultūros veikėjas pradeda rinkti savo darbus liudijančius dokumentus ir perduoda visa tai valstybinėms institucijoms, tuo archyvas bus išsamesnis ir gausesnis. Turime ne vieną tokį atvejį, tačiau V.Landsbergiui-Žemkalniui dar esant gyvam pradėtas kaupti jo archyvas tikrai yra išsamiausias ir didžiausias visoje Lietuvoje. Saugome ir architekto Sigito Benjamino Lasavicko archyvą, bet jis po architekto mirties buvo padalytas į kelias dalis ir išdalytas skirtingoms institucijoms, todėl mūsų turima medžiaga nėra labai gausi. Kai kurie V.Landsbergio-Žemkalnio brėžiniai taip pat saugomi kituose archyvuose, bet tai tik pavieniai dokumentai.

– V.Landsbergis-Žemkalnis aktyviai kūrė visais Lietuvos istorijai svarbiais XX a. laikotarpiais. Parodoje eksponuojama arti 1 000 eksponatų. Galbūt tokioje gausoje galima atrasti ir dar nepažintą vieno žymiausių Lietuvos architekto pusę?

– Parodoje iš tikrųjų eksponuojama daugiau nei 1 000 eksponatų – originalų ir kopijų. Originalių eksponatų, jeigu neklystu, galima aptikti apie 130. Galutinio skaičiaus dar nežinome, kadangi atrinkome, rėminome ir dėliojome parodos medžiagą iki pat jos atidarymo. Eksponuojami dokumentai, be abejo, leidžia atrasti ir mažiau žinomų faktų apie V.Landsbergį-Žemkalnį. Po parodos atidarymo girdėjome įvairių atsiliepimų, žmonės iki šiol skambina ir teiraujasi, ar tas pastatas tikrai buvo projektuotas V.Landsbergio-Žemkalnio. Daugelyje gyvenviečių ir miestelių galima rasti šio architekto darbų, tačiau žmonės nežino, kad tai jo projektai. Tokių atradimų, kai pagaliau paaiškėjo, kas yra projekto autorius, buvo labai daug. Ypač mažai žinoma apie laikotarpį, kai V.Landsbergis-Žemkalnis gyveno Australijoje.

V.Landsbergis-Žemkalnis projektavo ir Tasmanijos nacionalinį parką.

Šioje parodoje lygiai taip pat yra pateikiami architekto gyvenimo ir kūrybos emigracijoje faktai, kurie pažeria vis naujų staigmenų. Kai parodos kuratorė prof. dr. Marija Drėmaitė atrinko eksponuotinus dokumentus, sužinojome naujų negirdėtų įdomybių. Apie Australijos ambasados parką Indijoje jau buvo šiek tiek žinoma, kadangi buvome jau iškėlę šią bylą ir ją peržiūrėję. Tačiau aptikome, kad V.Landsbergis-Žemkalnis projektavo ir Tasmanijos nacionalinį parką. Kas galėjo apie tai pagalvoti? Vis dėlto labai sudėtinga susipažinti su visa šia informacija, kadangi reikia mokėti skaityti šiuos dokumentus – tai eiliniam žmogui nėra paprasta. Tyrinėjant šiuos archyvus jau padaryta nemažai atradimų ir daug sužinotą apie architekto gyvenimą ir kūrybą diasporoje. Įtariu, kad ateityje taip pat laukia netikėtumų – ypač susijusių su V.Landsbergio-Žemkalnio emigracijos laikotarpiu. Spalį Lietuvos literatūros ir meno archyvo komanda iškeliauja į Australiją – planuojama pargabenti V.Landsbergio-Žemkalnio sūnaus Gabrieliaus ir dukters Aliūtės archyvus, kuriuose slėpsis dar daugiau informacijos apie architekto veiklą šioje šalyje.

– Rengdamiesi parodai iš Šiaulių "Aušros" muziejaus gavote fotografiją, kurioje galima pamatyti, kaip atrodė "Pienocentro" posėdžių salės interjeras – tokio eksponato archyve nebuvo. Ar parodoje esama daugiau tokių iš trečiųjų asmenų gautų objektų, kurių nebuvo archyve, tačiau jie svarbūs parodos kontekste?

– Šią fotografiją gavome atsitiktinai, tačiau ji itin svarbi, kadangi neturėjome jokios medžiagos, kaip atrodė V.Landsbergio-Žemkalnio projektuotų "Pienocentro" rūmų vidus. Saugojome tik informaciją apie planuotus projektus, tačiau jie galėjo keistis dėl įvairiausių aplinkybių, todėl neturėjome tikro vaizdo. Vienintelė aptikta nuotrauka, vaizduojanti pastato interjerą, buvo saugoma Šiaulių "Aušros" muziejuje įsikūrusio Fotografijos muziejaus Gerardo Bagdonavičiaus fonde. Šis visuomenės veikėjas fotografuodavo įvairius Kauno pastatus ir jų interjerus. Vėliau buvo aptiktas ir dar vienas fondas – jis priklausė vienam tarpukario žurnalistui, kuris rašė straipsnį apie "Pienocentro" bendrovę. Fonde buvo rasta fotografijų, kuriose vaizduojama "Pienocentro" valdyba ir lygiai taip pat, kaip pirmojoje nuotraukoje, fotografuota posėdžių salėje. Pagal tai galime šiek tiek spręsti, koks buvo kabineto interjeras, tačiau šios nuotraukos yra nespalvotos, o tai mus labai apriboja. Nežinome, kokios spalvos buvo sienos – tik matome, kad jos buvo dekoruotos. Regime, kad durys buvo dažytos, tačiau neaišku, kokia spalva, – tai galėtų atskleisti tik labai išsamūs polichrominiai tyrimai.

Kitų dokumentų ne iš mūsų turimo archyvo parodoje nėra, kadangi ir savų turime labai gausiai – du mėnesius vyko kruopšti atranka, kurios metu sprendėme, ką verčiausia parodyti lankytojams. Be to, šis archyvas sukaupęs didžiausią V.Landsbergio-Žemkalnio dokumentų kolekciją visoje Lietuvoje, tad sumanymas ir buvo būtent ją atverti žmonėms.

– Esate Lietuvos literatūros ir meno archyvo vadovas, taip pat atliekate svarbią misiją – iš tolimų užsienio šalių parvežate Lietuvai reikšmingus archyvus. Galbūt turite žinių ir apie Kauno miesto archyvus, kuriuose slepiasi dokumentai, siekiantys Rusijos imperijos laikus? Ką galėtumėte pasakyti apie Kauno oficialiuosiuose archyvuose esančius reikšmingus dokumentus ar artefaktus?

– Labai sudėtingas klausimas. Iš tikrųjų Lietuvoje tik dabar pradėjome atverti savo archyvus ir tyrinėti juose saugomą medžiagą. Šiuose archyvuose guli begalės dokumentų ir bylų, kurie niekada nebuvo atversti – nuo pat fondų suformavimo pradžios jų niekas netyrinėjo. Žmonių archyvus saugo ir įvairios institucijos. Pavyzdžiui, didžiosios Kauno aukštojo mokslo įstaigos – Vytauto Didžiojo ir Kauno technologijos universitetai turi savo archyvus, kuriuose glūdinti dokumentinė medžiaga yra rūšiuojama, o vėliau atrenkama, prie kurios bus suteikta prieiga visuomenei. Svarbiausia, kad tokios institucijos kuo plačiau skleistų žinią apie tai, kas yra saugoma, – dalytųsi dokumentų aprašymais, sąrašais, fotografijomis, kalbėtų apie tai visuomenės informavimo priemonėse, rengtų parodas, konferencijas ir pranešimus. Būtina suteikti kuo laisvesnę prieigą prie šių dokumentų ir leisti žmonėms susipažinti su jais. Tokiuose archyvuose gali būti labai daug atradimų. Neatmetu tikimybės, kad ir Vasario 16-osios Nutarimas slepiasi kuriame nors Lietuvos archyve – tiesiog nežinome kuriame.

– Kaip manote, kiek svarbių dokumentų ir artefaktų gali būti kauniečių namuose? Kalbant apie art deco, kol nebuvo pradėta kalbėti, kad šio stiliaus baldai yra labai vertingi, žmonės nesusimąstė, ko vertos senosios buto kėdės ar stalas. Panaši situacija gali būti ir su dokumentais bei artefaktais, kurie tūno spintose ir niekas nežino, kad jie yra svarbūs.

– Tikrai labai daug vertingos informacijos gali būti saugoma tiesiog namų spintoje. Deja, bet daug reikšmingų dokumentų jau yra prarasta, nes žmonės, užuot juos atnešę į archyvą, išmetė ar sunaikino. Norėčiau paprašyti kauniečių rinkti ir saugoti archyvinę medžiagą, o tada atnešti ją saugoti valstybės institucijoms ar muziejams. Bet kokia informacija, kuri iš pažiūros gali atrodyti visiškai nereikšminga, dažnu atveju pasirodo esanti ypač svarbi Kauno ar kitų miestų istorijai.

– Kalbant apie namų spintose tūnančius archyvus, ar jūsų darbo praktikoje dažnai pasitaiko, kad žmonės atneša užlaikytus savo artimųjų fondus, kurie iš tikrųjų yra labai reikšmingi ir svarbūs visuomenei?

– Taip, tokių atvejų būna labai daug. Svarbiausia, kad prieš tai nebūtų vykdoma jokia atranka – atneštų viską, ką išsaugojo. Tokią didžiulę kolekciją atnešę žmonės būna pagerbiami. Kartais, jeigu dokumentų kiekis tai leidžia, netgi atidaromas jų vardo fondas. Įvairių miestų gyventojai neretai atneša įvairios medžiagos, skambina, teiraujasi. Neseniai įvyko labai įdomus įvykis – prieš tris savaites iš Ispanijos parašė viena žurnalistė. Jos draugė Buenos Airėse prie šiukšlių konteinerio aptiko išmestų nuotraukų. Jas pamačiusi ji suprato, kad tai kažkaip susiję su draugės gimtine. Kai gavome tų nuotraukų fotografijas, paaiškėjo, kad tai įvairūs tarpukario Kauno vaizdiniai: šeimos, karininkai, šventės, architektūros elementai. Šiuo metu vedame derybas, kaip kuo greičiau ir saugiau rastas fotografijas pargabenti į Lietuvą. Nors ir be galo jaudinantis, tai tikrai nėra pavienis atvejis – tokių istorijų pasitaiko.

Kas? Paroda "Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Architekto archyvas".

Kur? "Pieno centro" rūmuose (Laisvės al. 55).

Kada? Veikia iki lapkričio 8 d. Ekspozicijos darbo laikas: IV–VII nuo 14 iki 19 val.

Ne apie bėdas

Kauno centrinis paštas, Karininkų ramovė ir "Pienocentras" – paprašyti išvardyti bent kelis tarpukario architektūros liudininkus, šiuos, veikiausiai, išbertumėte ilgai negalvoję.

Tiesa, šįkart nei apie vieną jų nekalbėsime. Prasidedant savaitei, žingsnį sulėtinome prie Prekybos, pramonės ir amatų rūmų K.Donelaičio gatvėje, kur bėgančius metus skaičiuoja Kauno apskrities viešoji biblioteka (KAVB). 1937-aisiais padėjus kertinį akmenį, po metų šioje vietoje aplinkinių žvilgsnius traukė tautinio modernizmo gigantas, o atidarymo metu sveikinimo kalbą rėžė pats Antanas Smetona. 1944 m., prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, rūmai nacionalizuoti. Juose buvo įkurta Centrinė valstybinė biblioteka, o dar po šešerių metų čia atkelta Kauno srities biblioteka.

Žmonės šnabždasi, kad rūmus, kurių nesuniokojo nei karas, nei bombardavimai, tebeardo biblioteka. Ilgus metus knygų fondai buvo didinami neatsižvelgiant į tai, kiek gali išlaikyti pastato konstrukcijos. Nuo svorio ėmė trūkinėti ne tik sienos, bet ir perdangos. 1959-aisiais, grįžęs iš Australijos, padėtį bandė gelbėti pastatą projektavęs architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Tąkart jis kreipėsi į valdžios vyrus, kad dalis knygų būtų perkeltos kitur.

Pastato būklė apgailėtina ir dabar. Visuose trijuose aukštuose sienos sutrūkinėjusios, atsilupusios nuo lietaus ir apimtos pelėsio.

Visgi šįsyk bibliotekos darbuotojai apie verkiančias sienas nepanoro kalbėti. Parodė ir papasakojo tai, kuo labiausiai didžiuojasi – tarpukario architektūros perlus, kuriuos slepia storos sienos, ir saugomus retus leidinius.

Užtepliotos freskos

Pirmiausiai stabtelėjome prie pagrindinio įėjimo, dirstelėjome į skulptoriaus Broniaus Pundziaus bareljefus "Pramonė" ir "Prekyba", o tada pasirėmėme į didžiulį riedulį prieigose.

Granitinis akcentas esą buvo statybos darbų vykdytojo idėja. Jį palaiminimo pastato architektas V.Landsbergis-Žemkalnis, o paklaustas, ką šis reiškia, atkirto, kad riedulys – galutinis taškas jo sumanyme.

"Eime vidun", – plačiai atvėręs duris, ranka mojo ekskursijos vedlys, KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriaus vyresnysis bibliotekininkas Alvydas Surblys. Įkandin jam pro plyšį suskubome ir mes.

"Anksčiau čia buvo kitokios durys. Sunkios, metalinės, dažytos, lakuotos", – prisiminė istorikas.

Pastarosios buvo užsakytos architektų biure "Gustav Birch-Lindorens" Stokholme. Senutės durys su kilmės ženklais, anot A.Surblio, niekur nedingo – jos laikomos saugykloje. Kildami laipteliais į pirmąjį aukštą, akis pasukome dešiniau, į pastelinių spalvų piešinį ant sienos. Petro Kalpoko tapytoje freskoje "Darbas" pavaizduotas dantratis, kurį suka pramonę, prekybą ir amatus vaizduojantys augaloti vyrai. Ši freska, kaip ir bareljefai fasade buvo restauruoti daugiau nei prieš trisdešimt metų. Likusieji P.Kalpoko piešiniai ant sienų laukia geresnių laikų. Kol kas tose vietose, kur menininkas pridėjo savo ranką, kabo plakatai, kuriais kiekvienam lankytojui primenama apie užtepliotą istoriją.

Įstabūs vitražai languose

"Vokiečių okupacijos metais ant piešinių buvo užteptas ne vienas dažų sluoksnis. Laimei, prieš tai tinko buvo drėbtelėta ploniau. Todėl atrodo, kad meno kūrinius pavyks išgelbėti", – akimis paglostęs vietas, kur slepiasi freskos "Sielininkai", "Kanklininkas", "Žemės ūkis" ir "Amatai", bibliotekininkas žvilgsnį nuleido į žemę.

Pirmojo aukšto fojė anuomet grindis dengė kilimas, o jo buvimą iki šiol mena likusios nedidelės skylutės, į kurias buvo įgręžti metaliniai laikikliai.

"Laiptų šonuose, ant postamentų, stovėjo dvi masyvios vazos: B.Pundžiaus "Pramonė" ir Liudviko Strolios "Flora", – pastarąją, pasak A.Surblio, prieš kelis metus buvo galima pamatyti Keramikos muziejuje rotušėje. Dabar abi jos saugomos Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus fonduose.

Vokiečių okupacijos metais ant piešinių buvo užteptas ne vienas dažų sluoksnis. Laimei, prieš tai tinko buvo drėbtelėta ploniau.

Lipdami viršun, akimirkai stabtelėjome aikštelėje, jungiančioje pirmo ir antro aukštų laiptus. Ranka perbraukėme turėklus, puoštus art deco stiliaus pjaustiniais, atkeliavusiais iš Jono Vainausko baldų dirbtuvės. Ten pat, anot ekskursijos vedlio, buvo pagaminti ir paties V.Landsbergio-Žemkalnio projektuoti, lietuviško stiliaus baldai. Dalis jų rūmus tebepuošia iki šiol.

Tuomet kilstelėjome akis aukštyn į Stasio Ušinskio vitražą, vaizduojantį jauną statybininką. Kitas, 1937–1938 m. iš tūkstančių stikliukų kurtas paveikslas "Lietuvaitė", įsitaisęs aikštelėje tarp antro ir trečio aukštų.

Nebetaisomas liftas

"Minutėlei stabtelėkite čia ir apsidairykite", – antro aukšto fojė žingsniais matavo A.Surblys.

Tada prisišliejo prie sienos, kuri kadaise glaudė Jono Buračo paveikslą "Lietuvos išėjimas į jūras". Įspūdingo dydžio meno kūrinys – Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų dovana Kaunui pastato atidarymo proga. Dabar šioje vietoje kabo mediniai stendai, pasakojantys žymiausių žurnalistų istorijas.

Pasisukęs dešiniau, A.Surblys paklibino seno lifto kabinos duris.

"Vidun nepateksite, bet pro stiklą galite dirstelėti", – pasislinkęs kiek tolėliau į šoną, istorikas atidengė lentelę ant sienos, kurioje išraityti lifto techniniai duomenys ir priminimas, kad 1938 m. įrenginio kabiną suprojektavo ir gamino AB "Neris", įrengė firma "Siemens-Holske", o lifto detalės atkeliavo iš "Schindler" firmos Lucernoje.

Įrenginys, anot pašnekovo, gerai išsilaikęs, tačiau nebekelia žmonių. Greičiausiai to ir nebedarys, mat reikiama detalė kainuoja tiek pat, kiek visas liftas.

"Susipažinkite, čia – senoji biblioteka", – atvėręs medines duris, knygų kvapą į save traukė A.Surblys. Knygų čia neskaičiavome, tik dirstelėjome į mažas dureles kairėje. Sienoje įmontuotame seife, pasak bibliotekininko, buvo laikomos ne brangenybės ar pinigai, o svarbūs dokumentai. Jų neradome, todėl kilome į trečią aukštą. Prieš tai koridoriuje žvilgtelėjome į oda trauktą pirmininko kėdę, stovėjusią jo kabinete. Antrosios, kuri puošė posėdžių salę, šiuo metu rūmuose nėra.

Reti ir seni leidiniai

Trečiame aukšte sugirgždėjo eglute klotas lakuotas parketas.

Jis čia nekeistas nuo tada, kai buvo pastatyti Prekybos, pramonės ir amatų rūmai. Batų kulniukai užkliuvo už tų pačių, kaip ir pirmame aukšte, skylučių grindyse.

"Autentiški čia ir šviestuvai. Tiesa, į trečią aukštą jie atkeliavo iš antro", – užvertęs galvą netaisyklingos formos gaubtus skaičiavo vyras, o tada tiesiu taikiniu šovė link dar vienų durų, saugančių senųjų spausdinių ekspoziciją.

Salės lubos – medinės, kesoninės, su dviem reprezentaciniais Bohemijos krištolo sietynais ir puikia akustika. Ne veltui anksčiau čia vyko svarbiausi miesto renginiai. Jie, anot bibliotekininko, tebevyksta ir dabar.

"Įdomi detalė – čia buvo pašarvota Salomėja Nėris ir Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė", – A.Surblys žodį perdavė kolegei, Senųjų ir retų spaudinių skyriaus darbuotojai Ramunei Dambrauskienei.

Ji pasakojo apie senųjų knygų įrišimo meną, rodė pirmuosius periodinius leidinius, ranka spalvintą pirmąją lietuvišką pasakų knygelę, šilko ir sidabro siūlais siuvinėtą knygą, kurią Kinijoje, per revoliuciją nuo ugnies išgelbėjo žinomas krepšininkas Justinas Lagunavičius, ir inkunabulus – knygas, leidinius, išspausdintus nuo spaudos išradimo XV a. vidurio iki 1501 m. Senųjų spausdinių ekspozicijoje jų yra trys. Vertingiausia ir seniausia – 1482 m. knyga "Martialis", mediniu viršeliu, trauktu ruda oda, originaliais gotikiniais metalo apkaustais ir įspaudais.

"Iš viso Lietuvoje išlikę 483 inkunabulai. Didžiausią kolekciją – 315 vienetų – turi Vilniaus universiteto biblioteka, mokslo akademijos bibliotekoje galima rasti apie 80, o Martyno Mažvydo bibliotekoje – 83 inkunabulus. Mes turime tris ir jais moksleiviams pasakojame knygos istoriją", – užsukti į svečius kvietė R.Dambrauskienė.

Per metus, anot jos, ekspoziciją aplanko iki penkiolikos moksleivių ir studentų grupių. Neretai čia užsuka universitetų dėstytojai.

Deja, pastaraisiais metais jame retai sužiba šviesos ir pastatas stovi tarsi apmiręs. Atsakymų, kaip būtų galima atgaivinti šią architektūrinę vertybę ir koks verslas jame galėtų sėkmingiausiai įsikurti, ieškojo Kauno technologijos universiteto (KTU) studentai.

Tarpkryptinio projekto užduoties metu į komandas susivienijo skirtingų KTU Statybos ir architektūros fakulteto (SAF) studijų krypčių studentai – būsimi architektai bei Statybos valdymą studijuojantys magistrantai.

Jie buvo supažindinti su pastato būkle, įvertino Kauno naujamiesčio aplinką, taikydami geoinformacines technologijas (GIS) tyrė, kaip juda žmonių ir automobilių srautai, kokios funkcijos yra reikalingos miestui, kokie verslai jau yra analizuojamoje miesto dalyje, ir planavo, kas galėtų geriausiai įsikurti šiame pastate.

Galiausiai KTU studentai turėjo pristatyti savo tyrimus ir suplanuotas veiklas, idėjas pateikti vizualiai ir parengti informacinį pastato modelį.

"Magistrantų nuomone, istoriniame Vytauto Lansbergio-Žemkalnio kurtame "Pienocentro" rūmų pastate galėtų puikiausiai įsikurti viešbutis su restoranu ir sporto salėmis, gyvenamieji apartamentai su komercinėmis patalpomis, menų inkubatorius, nedidelės kvadratūros būstai ir startuolių erdvės", – pasakojo šios KTU studijų programos vadovė doc. dr. Rasa Apanavičienė.

"Įdomu dirbti su tikru projektu, pastatu, kuris yra realus ir puikiai matomas. Atlikę skaičiavimus nusprendėme, kad čia puikiai tiktų viešbutis. Pristatymo metu verslo atstovai tam pritarė", – tikino studentas Justas Misiūnas.

"Džiugu, kad tokie projektai vyksta universitete, nes tokia patirtis ir praktika labai svarbi greitai besikeičiančiame ir greitos adaptacijos reikalaujančiame statybos ir nekilnojamojo turto sektoriuje", – pastebėjo KTU Projektavimo ir Techninės priežiūros grupių vadovas Gražvydas Visockas.

Dar vienu miesto vaiduokliu galėjęs virsti tarpukariu statytas "Pienocentro" pastatų kompleksas atgijo. Ketvirtadienį buvo nukirpta juostelė, juosianti įėjimą į Karaliaus Mindaugo apartamentus.

Rekonstruojant visą kvartalą, sklype tarp upės M.Čiurlionio, Kaunakiemio ir Prietilčių g. stengtasi išsaugoti tarpukariu garsių architektų statytus gamybinius pastatus, prikeliant juos naujam gyvenimui.

Nors į šventę susirinkę svečiai ir būsimi namo gyventojai pažymėjo tik pirmą konversijos etapą, jo autorius architektas Algimantas Kančas džiaugėsi, kad projektas ne tik nenugulė stalčiuje, bet ir yra stebėtinai greitai plėtojamas.

"Projektu mes, architektai, labai džiaugėmės, bet kai prasidėjo darbai, apsidžiaugėme dar labiau. Nes yra labai nemažai projektų, kuriuos esame sukūrę, bet kurie taip ir nebuvo pradėti įgyvendinti", – pastebėjo architektas.

Pasak A.Kančo, su šiuo projektu pildosi sena Kauno architektų svajonė – artėti upės link: "Džiaugiamės, kad atsiranda dar vienas miesto kampelis, kuris yra labai gerai matomas nuo upės. Miesto padedami gal ir į kitą pusę pereisime."

Pirmajame rekonstruotame name įsikurs 28 butai ir tiek pat komercinių patalpų. Vienoje iš jų A.Kančo studija įrengė pavyzdinį butą, kuriame veiks biuras. Čia įsikursiančių gyventojų butų interjerus pabandė sukurti ir Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto jaunieji dizaineriai.

"Labai dėkoju už galimybę mūsų studentams prisiliesti prie paveldo objektų. Šis industrinis kvartalas prisikelia naujam gyvenimui ir formuoja naują erdvę", – džiaugėsi dizaino katedros dėstytoja Gražina Šutienė.

Nors naujakuriai dar įkurtuvių nešvenčia, bet yra žinoma, kad viename bute apsigyvens krepšininkas Darius Songaila. Galbūt neatsitiktinai žadama, kad virš antžeminės automobilių aikštelės bus įrengta ir didelė krepšinio aikštelė.

Planuojama į projekto įgyvendinimą investuoti 25 mln. litų. Darbus žadama baigti maždaug iki 2018-ųjų.

Nebuvo lygių

"Pienocentro" kompleksas pastatytas 1935–1939 m. Karmelitų pramonės zonoje. Energetikos ir technikos muziejaus duomenimis, kompleksą sudarė šaldytuvas, kiaušinių sandėlis, centrinė pieninė su administraciniu pastatu bei garažais, vaisių ir sulčių fabrikas "Sodyba".

Pirmąjį šio komplekso pastatą – šaldytuvą – suprojektavo Bronius Elsbergas. Šaldytuvas buvo skirtas žuviai, kiaušiniams ir obuoliams sandėliuoti, jame buvo įrengtas betoninis baseinas žuviai laikyti.

Centrinė pieninė su garažais ir arklidėmis buvo pastatyta 1936–1938 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio projektą. Tai buvo pirmoji stambi "Pienocentro" pieninė, neturinti analogų mūsų šalyje, tad Lietuvos inžinieriams nebuvo lengva apsispręsti dėl jos įrengimo. Pieninė buvo pristatoma moderniausia Baltijos valstybėse, o jos atvaizdas publikuotas daugelyje leidinių.

1938 m. V.Landsbergis kitame sklypo gale suprojektavo administracinį pastatą su garažu ir ūkinėmis patalpomis. Šio lenkto pastato formą nulėmė sklypo planas. Pastate buvo numatytos patalpos firminei parduotuvei, garažai dviem automobiliams, arklidės, portjė kambarys, sargo ir šėriko butukai.

1938 m. pagal V.Landsbergio ir inžinieriaus Algirdo Prapuolenio projektą pradėtas statyti vaisių sulčių fabrikas "Sodyba". Tai buvo dviejų aukštų su rūsiu monolitinio gelžbetonio pastatas.

"Pienocentro" centrinės pieninės pastatų kompleksas Kaune yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas.

Tarpukario industrinės architektūros simboliu tituluojamame "Pienocentro"  komplekse Karaliaus Mindaugo pr. netrukus prasidės statybos. Pramoninius statinius ketinama pritaikyti naujam gyvenimui.

Statė to meto garsiausieji

"Tai labai įdomus projektas ir nemenkas iššūkis projektuotojams. Rengiama viso istorinio "Pienocentro", vėlesnei kauniečių kartai žinomo kaip Pieno kombinatas, kvartalo konversija ir teritorijos sutvarkymas. Pagrindinė mūsų užduotis – unikalių, istorinių pastatų išsaugojimas ir jų pritaikymas šiuolaikiniams reikalavimams, žmonių poreikiams ir komfortui", – sakė architektas, paveldo rekonstrukcijos specialistas Algimantas Kančas, kuriam patikėta naujam gyvenimui prikelti šį moderniosios Kauno architektūros paveldo objektą.

Pasak A.Kančo, "Pienocentras" unikalus dėl kelių dalykų. Visų pirma, dėl savo istorinės vertės: statytame tarpukariu (1934–1939 m.) ir puikiai iki šių dienų išsilaikiusiame komplekse tebėra ir didžioji dalis unikalių, praėjusio amžiaus pradžią menančių detalių. Kompleksą statė žymiausių tarpukario Lietuvos architektų ir inžinierių, sukūrusių ne vieną laikinosios sostinės moderniosios architektūros šedevrą, komanda: Bronius Elsbergas, Jonas Kovalskis-Kova, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Anatolijus Rozenbliumas.

Be to, "Pienocentro" vieta – išskirtinė. Pastatai išsidėstę Nemuno pakrantėje, miesto centre. Galiausiai tai ne vienas pastatas, o visas statinių kompleksas, formuojantis jaukią, uždarą teritoriją su būsimų gyventojų poilsiui itin patrauklia vidinio kiemo erdve.

"Mums pasisekė, kad "Pienocentro" pastatas sovietmečiu nebuvo nugriautas, čia nebuvo pristatyta daugiabučių. Būtume turėję antrus Šilainius, – džiaugėsi A.Kančas ir pridūrė: – Kitos tokios unikalios teritorijos Kauno miesto centre nėra. Neries ir Nemuno pakrantėse, anot architekto, belikę sovietinės gamyklos, sandėliai ir administraciniai pastatai, kurie didesnės architektūrinės, istorinės vertės neturi. Šios teritorijos yra patrauklios dėl savo vietos, tačiau čia statinius reikės griauti ir statyti naujus.

Vertingų pastatų nėra daug

Kalbėdamas apie jau pradėtą rekonstruoti kvartalą A.Kančas lygino Kauną su senaisiais Vakarų Europos miestais: "Visi didesni Europos miestai, kuriuose buvo išplėtota stambioji pramonė, jau prieš kelis dešimtmečius savo buvusias industrines teritorijas sėkmingai pritaikė šiandienos poreikiams. Gyventi tokiame rajone yra madinga. Čia esantys istoriniai namai – savaime gražūs, be to, jie stovi strategiškai gerose vietose, miestų centruose, prie upių. Galiausiai jie alsuoja šimtamete istorija", – aiškino A.Kančas.

Pasak architekto, unikalių, senų ir gražių, šimtmečius skaičiuojančių pastatų Kaune nėra daug. Vertais dėmesio iš išlikusių pastatų A.Kančas įvardija vos kelis: buvusi brolių Tilmansų metalo fabriko teritorija, kurioje šiandien įsikūręs "Akropolis", Šančių kareivinės, kurios beveik visos jau pritaikytos šiuolaikiniams poreikiams, ir "Pienocentro" kompleksas, kurį architektas vadina neapdirbtu deimantu.

Tikimasi, kad atgimęs kvartalas išjudins ir kitų sunkmečio sustabdytų pastatų rekonstrukcijos darbus Karaliaus Mindaugo pr. iki pat S.Daukanto g.

Su būstu – dalis istorijos

"Pienocentro" konversijos projektą planuojama įgyvendinti trimis etapais. Iš pradžių bus įrengiamos gyvenamosios paskirties ir komercinės patalpos – šie darbai jau prasidėjo.

Rekonstrukcijos projektą įgyvendina didelę pramoninių objektų pertvarkymo į gyvenamąsias ar viešosios paskirties patalpas patirtį turintys profesionalai – bendrovė "Jungtiniai projektai".
Nekilnojamojo turto plėtojimo specialistų teigimu, tokio pobūdžio objektų poreikis yra, tačiau pasiūla Lietuvoje nėra didelė.

"Lietuvoje būstams ar biurams dažniausiai pritaikomos erdvės buvusiose sovietinėse gamyklose. Taip, tokiuose objektuose galime pasiūlyti kitokią, įdomesnę, erdvę, tačiau istorijos dvelksmo čia nepajustume. Gyvenimas tarpukario architektūros dvasią išlaikiusiame pastate – visai kitoks", – pastebėjo projekto vadovas Karolis Matulevičius.

Jo teigimu, plėtojamas projektas orientuotas į tikrą miestietį, ištrynusį ribas tarp darbo, namų ir laisvalaikio, – žmogų, kuris visada nori būti įvykių sūkuryje, jausti gyvenimo ritmą. Be to, ieškantį išskirtinumo.

"Tokį būstą renkasi kūrybiškos asmenybės – žmonės, kurie siekia saviraiškos galimybių – nori save realizuoti. Juk šie seni pastatai siūlo erdvę, kurioje galima įgyvendinti savitas idėjas. Pirkdamas tokį būstą įsigyji ir dalį jo istorijos. Šių pastatų net negali lyginti su paprastu daugiabučiu ar naujos statybos standartiniu namu", – įsitikinęs K.Matulevičius.

Pirmieji pasiūlymai įsikurti tarpukario dvasia alsuojančiose erdvėse Kauno nekilnojamojo turto rinką turėtų pasiekti dar šią žiemą.