Diagnozė – šizofrenija

Sovietų Sąjungoje sisteminis psichiatrijos taikymas nuo visuomenės izoliuojant disidentus pradėtas 7-ojo dešimtmečio pabaigoje. Ne vienam disidentui Lietuvoje taip pat teko iškęsti prievartinį gydymą psichiatrijos ligoninėje, o jų antivalstybinė veikla būdavo įvardijama kaip psichinė liga. Šizofrenija – tokia diagnozė buvo konstatuota Romui Kalantai ir daugeliui kitų disidentų.

"Sovietmečio išradimas buvo lėtai progresuojanti šizofrenija, o dabar naudojamas modernesnis žodynas – diagnozuojamas asmenybės sutrikimas. Tačiau tiek sovietmečiu, tiek dabar simptomai yra tie patys: antivalstybinės mintys, užsispyrimas, reformų idėjos", – sakė sovietologas, organizacijos "Globali iniciatyva psichiatrijoje" vadovas, žmogaus teisių aktyvistas Robertas van Vorenas.

Anot VDU A.Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro vadovo, psichiatrijos naudojimas politikos tikslais buvo labai populiari praktika Sovietų Sąjungoje. Vienas iš trijų politinių kalinių buvo ne vienus metus laikomas psichiatrijos ligoninėse ir kankinant psichotropiniais vaistais. Tik nedaugelis psichiatrų išdrįso pasipriešinti ir sumokėjo už tai labai didelę kainą. Politinių kalinių kankinimui pirmasis nepritaręs ukrainiečių psichiatras Semionas Gluzmanas praleido 7 metus lageryje.

Piktnaudžiavimas plinta

"Žlugus Sovietų Sąjungai, manėme, kad politinis piktnaudžiavimas psichiatrija baigėsi ir vylėmės, kad jis niekada negrįš. Deja, vylėmės veltui. Nors kol kas kalbame tik apie nerimą keliančius atskirus atvejus, tačiau yra rimta grėsmė, kad piktnaudžiavimas vėl taps sistemingas – turint omenyje V.Putino režimo represinę prigimtį. Gyvybiškai svarbu, kad šalių vyriausybės ir tarptautinės psichiatrų asociacijos prabiltų ir imtų spausti valdžias, atsakingas už šį gydytojo profesijos iškreipimą, ir pareikalautų nutraukti šią praktiką", – sakė R.van Vorenas.

Nors labai sunku nustatyti visus piktnaudžiavimo psichiatrija atvejus, žmogaus teisių organizacijų duomenimis 2012–2017 m. buvo iškelta apie 40 baudžiamųjų bylų politinius kalinius nuteisiant gydyti psichiatrijos ligoninėse, 36 iš jų – Rusijoje, kiti atvejai užfiksuoti aneksuotame Kryme, Kazachstane ir Uzbekistane. "Kas naujo, kad piktnaudžiavimu psichiatrija pradėjo skųstis ir kaliniai – jie baudžiami neuroleptikų injekcijomis. Taigi procesas sparčiai plečiasi", – pastebėjo R.van Vorenas.

Psichiatrija naudojama ne tik kaip priemonė nubausti politinius oponentus ir žmogaus teisių aktyvistus, bet ir eliminuoti juos iš visuomenės diskredituojant jų idėjas bei poelgius. Kaltinamojo pripažinimas psichiniu ligoniu taip pat palengvina teisminį procesą, nes paprastai jo įkalinimui trūksta pakankamai įrodymų.

Susidorojimas su totoriais

Piktnaudžiavimas psichiatrija ypač suaktyvėjo 2014 m., kai Rusija aneksavo Krymą. Okupacinė valdžia staigiai susidorojo su pagrindiniais Krymo totorių lyderiais ir aktyvistais. Iš viso buvo suimti 43 totorių aktyvistai, 18 iš jų pripažinti dingusiais, o 6 – nužudyti. Dalis iš jų buvo priverstinai uždaryti į psichiatrijos ligonines, kuriose patyrė žiaurius kankinimus.

Vykdydami tęstinį bendradarbiavimą dėl žmogaus teisių skatinimo ir gynimo Eurazijos regione VDU A.Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija Kaune surengė konferenciją "Sovietinės psichiatrijos palikimas", kurioje apie savo skaudžią patirtį psichiatrijos klinikoje papasakojo vienas iš Krymo totorių aktyvistų, buvęs Bachčysarajaus (istorinės Krymo totorių sostinės) administracijos vadovas Ilmi Umerovas.

"Pastaruoju metu daug keliauju po visą pasaulį, pasakodamas apie Ukrainos ir Krymo totorių tautos problemas. Tačiau kaip prievartinės psichiatrijos auka man tenka kalbėti pirmą kartą. Psichiatrijos ligoninėje praleidau 21 dieną, o tai galima pavadinti tiesiog vienu ilgu tardymu", – pasakojo I.Umerovas, kuris, dėl žmogaus teisių organizacijų ir nepriklausomos žiniasklaidos spaudimo, po ilgų kankinimų buvo pripažintas psichiškai sveikas.

Kaltina ekstremizmu

Baudžiamoji byla I.Umerovui buvo iškelta 2016 m. pavasarį dėl esą vieno jo pasisakymo žiniasklaidoje. Tačiau niekas neabejojo, kad aktyvisto sulaikymas buvo politinis žingsnis, kurį tarptautinė žmogaus teisių gynimo organizacija "Amnesty International" įvardijo kaip "politinės veiklos represiją". Po I.Umerovo į psichiatrijos ligoninę per vienus metus buvo uždaryta dar 12 Krymo totorių aktyvistų. Visi jie buvo sulaikyti kaip teroristai, kuriems teismas įpareigojo atlikti priverstinę psichiatrinę ekspertizę.

Aktyvistus gynęs žmogaus teisių advokatas Emilis Kurbedinovas paskelbė, kad politiniai kaliniai psichiatrijos ligoninėje laikomi žeminančiomis, pagrindinių žmogaus poreikių netenkinančiomis sąlygomis, tokiomis kaip suvaržytas patekimas į tualetą. Vieni jų laikomi visiškai izoliuoti, kiti vienoje patalpoje su sunkiais psichiniais ligoniais.

Aktyvistai yra tardomi apie jų tariamą įsitraukimą į ekstremistinį judėjimą ir požiūrį į valdžią. Jie taip pat neturi teisės akis į akį susitikti su šeimos nariais ar advokatu. Žiaurius žmogaus teisių pažeidimus Krymo psichiatrijos ligoninėje atskleidęs E.Kurbedinovas 2017 m. pats sulaukė savo ginamųjų lemties – teisininkas buvo suimtas "dėl ekstremistinės informacijos skleidimo".

Viešina teisių pažeidimus

Konferencijoje Kaune dalyvavęs disidentas Viktoras Davidovičius sovietmečiu pats patyrė kankinimus psichiatrijos ligoninėje. 1979 m. suimtas už "sovietinės sistemos šmeižtą" ir dalyvavimą disidentinėje veikloje V.Davidovičius keturis metus praleido specialiose psichiatrijos ligoninėse, kol 1983 metais, po viešos jo gynimo kampanijos Vakaruose, buvo paleistas.

V.Davidovičius šiuo metu rašo knygą apie psichiatrijos išnaudojimą V.Putino Rusijoje ir yra įkūręs tinklalapį ixtc.org, skirtą žmogaus teisių pažeidimams Rusijoje. Anot jo, į psichiatrijos ligonines priverstinei psichiatrijai yra uždaromi visi apkaltinti "ekstremizmu" ir "terorizmu".

Taip pat jėga į psichiatrijos ligonines be teismo sprendimo išvežami po protestų sulaikyti aktyvistai. Į ligonines "gydyti" uždaromi ir politiniai oponentai po priverstinės psichiatrinės ekspertizės pripažinti "išprotėjusiais", ir kaliniai, kurie skundžiasi pažeidžiamomis savo teisėmis kalėjimuose.

Uždaromi "profilaktiškai"

Kai kurie aktyvistai yra uždaromi į psichiatrijos ligonines, kad negalėtų surengti protesto akcijų. Šių metų vasarą "Solidarumo" judėjimo narys iš Sankt Peterburgo Peteris Trofimovas buvo uždarytas į ligoninę priverstinei psichiatrinei ekspertizei. Jis buvo apkaltintas iš darbovietės namo pasiėmęs kompanijai priklausančią įrangą.

Tačiau tikroji aktyvisto sulaikymo priežastis buvo Rusijoje turėjęs vykti Pasaulio futbolo čempionatas. P.Trofimovo eliminavimas užtikrino, kad jis nedalyvaus planuojamuose protestuose.

Maskvietė Elena Kozlovai liepos 1 d. surengė oficialiai leidžiamą vieno asmens protestą, laikydama du plakatus. Viename buvo užrašytas šūkis, raginantis išlaisvinti ukrainietį režisierių Olegą Sencovą, o kitame – keiksmažodis, adresuotas V.Putinui. Nors mergina nepažeidė įstatymo, protestuodama viena, ji buvo sulaikyta ir uždaryta į priklausomybių ligų kliniką. Taip pat yra ne vienas atvejis, kai aktyvistai yra sulaikomi "profilaktiškai" be jokios priežasties.

Psichiatriniai kalėjimai

"Vienas iš akivaizdžiausių sovietinės baudžiamosios psichiatrijos sistemos atsinaujinimo ženklų – slaptų kalinių psichiatrijos ligoninėse fenomenas. Kaip tai veikia? Ekstremizmu apkaltintam žmogui (dažniausiai už žinutes socialiniuose tinkluose) yra atliekama priverstinė psichiatrinė ekspertizė, iš kurios paaiškėja, kad jis išprotėjęs. Kadangi sveikatos duomenys yra konfidencialūs, teismas vyksta už uždarų durų ir niekas neatskleidžia nei nuteistojo pavardės, nei į kokią psichiatrijos ligoninę jis uždaromas", – anot V.Davidovičiaus, kadangi pagal įstatymą informacija yra įslaptinta, žmogaus teisių gynėjai niekuo negali padėti.

Sovietmečio išradimas buvo lėtai progresuojanti šizofrenija, o dabar naudojamas modernesnis žodynas – diagnozuojamas asmenybės sutrikimas.

Nors dauguma opozicijos aktyvistų yra uždaromi į paprastas psichiatrijos ligonines, jau yra žinoma atvejų apie įkalinimą "specializuotose sustiprinto režimo psichiatrijos ligoninėse", tai yra, psichiatriniuose kalėjimuose, kuriuose sovietmečiu kalėdavo politiniai kaliniai. Nors nuo 1988 m. šių ligoninių valdymą iš Vidaus reikalų ministerijos perėmė Sveikatos ministerija, jų pobūdis nepasikeitė. Čia uždaryti asmenys neturi jokio kontakto su išoriniu pasauliu, o bandant nepaklusti, skiriamos didelės dozės neuroleptikų, pririšama prie lovos ir mušuma.

2017 m. rugsėjo mėn. teismas pirmą kartą po Sovietų Sąjungos žlugimo nuteisė Albertą Gyurdžijaną iš Žemutinio Naugardo "gydytis" sustiprinto režimo psichiatrijos ligoninėje, nes jis paskelbė vaizdo įrašą, kuriame girtas teisėjas šaudo į savo kaimyną, vedžiojantį šunį. Nuteistasis kali ligoninėje Kazanėje – 1938 m. atidarytame pirmajame psichiatriniame kalėjime Sovietų Sąjungoje, kuriame buvo kankinami dauguma disidentų.

Bijo viešumo

Verta pažymėti, kad ne visi aktyvistai Rusijoje, nors ir pripažinti psichiškai nesveikais, yra uždaromi į ligonines. Taip yra atsitikę su protesto grupės "Pusy Riot" nariais. Kai kuriems iš jų po priverstinės psichiatrinės ekspertizės buvo diagnozuotas "asmenybės sutrikimas", tačiau baiminantis tarptautinių protestų, jie paleisti į laisvę.

Psichiatrinio gydymo išvengė ir politinių performansų menininkas Piotras Pavlenskis. Po to, kai menininkas padegė FSB pastato duris, psichiatrinė ekspertizė esą parodė, kad jis yra sveikas ir pakaltinamas. Ekspertai mano, kad tokia diagnozė buvo nustatyta po tarptautinio spaudimo, kol menininkas dėl ekspertizės gulėjo ligoninėje.

VDU A.Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro paskelbta ataskaita rodo, kad praėjus beveik 30 metų po Sovietų Sąjungos žlugimo, sovietinė sistema vis dar egzistuoja psichiatrijoje, pamindama žmogaus teises ir medicinos etiką. "Piktnaudžiavimas psichiatrija Rusijoje turi būti pasmerktas vyriausybių, tarptautinių organizacijų ir pasaulio psichiatrų bendruomenės. Kitaip kils grėsmė tūkstančių žmonių sveikatai ir gyvybei – taip, kaip buvo sovietmečiu", – sakė tokį košmarą patyręs V.Davidovičius.

Komentaras

Linas Linkevičius

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras

Imperijai žlugus, kita valstybė perėmė ne tik teises ir istoriją, bet ir tuos pačius kovos su kitaip mąstančiaisiais metodus. Paminėčiau ir kitus metodus: kai oponentai yra tiesiog nuodijami arba kai užvedama ypatingo mąsto ir skvarbos propagandinė mašina. Mes tą labai gerai prisimename per Sausio įvykius prie Televizijos bokšto, prisimename, ką rodė tuometė sovietinė televizija apie tuos įvykius. Ir patys gerai žinome, kas yra informacinis nuodas, kai šalyje krizė, karas, suirutė – kas šiuo metu ir vyksta Ukrainoje, Sarkatvele ir kitur. Seni vadovėliai dar nedulka stalčiuose. Jie iš naujo panaudojami specialiųjų tarnybų naujais pavadinimais. Tai labai neramina, todėl labai svarbu išgirsti šias istorijas iš tiesiogiai prievartą patyrusių žmonių. Tarptautinė bendruomenė turėtų imtis adekvačių veiksmų siekiant užkardyti sunkius žmogaus teisių pažeidimus. Šiam tikslui galėtų pasitarnauti ir "Magnitskio aktas", kuris numato sankcijų įvedimą už grubius žmogaus teisių pažeidimus arba korupciją, taikymas ES daugiašalėje politikoje. Lietuvos Seimas, kaip ir dar keletas pasaulio šalių, jau yra šį aktą priėmęs.