– Ar tiesa, kad jau turėjote patalpas vaikų darželio veiklai, visus reikalingus leidimus?

– Tikra tiesa. Apie šunis iš pradžių negalvojau, norėjau steigti vaikų darželį. Laimė, protingi žmonės atvėrė akis, kad nelabai su turimomis patalpomis mano svajonė įgyvendinama.

– Ar tuo metu turėjote savo šunų? Kas paskatino modifikuoti vaikų darželio idėją į šunų?

– Taip, turėjau du augintinius. Vienas buvo vilkšunio, kitas – škotų vestuko mišrūnas. Taip pat turėjau namą, kurį bandžiau paversti tinkamu vaikų darželiui. O šunų darželio idėją pasufleravo pažįstami, turėję vykti į užsienį ir neradę kur palikti savo šunų. Tuo metu gyvavę šunų viešbučiai jiems priminė kalėjimus, kur šunys uždaromi narvuose tarsi kamerose. "Nėra kur palikti, kad būtų ramu", – guodėsi jie, tad ėmiau mąstyti, kokią alternatyvą šunų viešbučiams galėčiau pasiūlyti. Ilgai nesvarstęs, įdėjau skelbimą ir gavau pirmuosius darželinukus. Iš pradžių jų buvo nedaug. Laikui bėgant keturkojų vis daugėjo. Ėmė trūkti žinių, tad Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre įgijau gyvūnų prižiūrėtojo specialybę.

– Susipažinęs su vieno šunelio šeimininkais, jų kvietimu išvykote į Graikiją, kur pamatėte kitokią šunelių priežiūros kultūrą?

– Buvau sužavėtas, kaip puikiai graikai tvarkosi. Aišku, ten klimatas kitoks nei Lietuvoje. Jų šuneliai man pasirodė gyvenantys tarsi vasaros poilsio stovykloje. Lietuvoje matyti šunų viešbučiai man labiau priminė pataisos namus. Teko pabuvoti ir Šiaurės Amerikoje, kur aplankiau kelis šunų viešbučius – žiūrėjau, kaip ten viskas veikia, kokia aplinka, taisyklės. Vienuose šunys būdavo paliekami tik dienai, kol šeimininkai darbe, kiti siūlė apgyvendinimą su nakvyne. Treti – ir tai, ir tai. Aš taip pat pasirinkau platesnį paslaugų spektrą – siūliau žmonėms palikti savo augintinius nuo kelių valandų iki kelių savaičių ar ilgiau.

– Vadinate savo įstaigą šunų darželiu. Kuo ji skiriasi nuo šunų viešbučio – ar tiktai tuo, kad jame augintiniai neuždaromi į voljerus, nerišami grandinėmis ir gyvena tarsi namuose?

Pirmus dvejus metus šunims leidau viską, kad tik jiems būtų gerai. Net kartu miegodavome su jautresniais. Paskui įgavau proto, kad taip toli  nenuvažiuosiu.

– Tokio termino "šunų darželis" prieš aštuonerius metus nebuvo. Jį sugalvojau kaip savo veiklos pavadinimą, bet ilgainiui jis tapo bendrinis. Anksčiau tarp prižiūrinčiųjų šunis vyravo požiūris, kad jei šuo turi ėdalo, švarią patalpą ir yra išvedamas pasivaikščioti – ko daugiau jam gali reikėti? Dabartiniai šunelių šeimininkai kur kas reiklesni. Jiems šunys yra kaip vaikai. O vaikui ankstesnės priežiūros, kaip manote, ar užtektų? Be to, šiuolaikiniai žmonės dažnai būna daug keliavę po pasaulį, matę įvairiausių šunų viešbučių, todėl tenka stengtis, kad ir mano teikiamos paslaugos atitiktų šių dienų standartus. Vienas esminių šunų darželio bruožų – šunų socialinių, bendravimo poreikių patenkinimas. Atskirti šunis į voljerus galbūt būtų saugiau (minimali konflikto, perduodamų ligų tikimybė), bet prasidėtų kitokios – psichologinės problemos, formuotųsi atsiskyrimo nerimas.

Pamaina: Povilo dukrelės Ieva ir Anelė labai myli šunis, ypač – mažų veislių.

– Ar žmonių psichologijos išmanymas gerokai palengvina darbą ir su šunų darželio augintiniais?

– Tos žinios netrukdo. Žiūriu į šunis kaip į 2–3 metų amžiaus vaikus. Tikrai jų elgesyje daug bendro (juokiasi). Yra šunų šeimininkų, kurie be galo išgyvena dėl savo augintinių, ypač palikdami pirmą kartą. Dažnai jie man pasakoja visokias istorijas, kaip jų šunelis buvo paliktas viename ar kitame viešbutyje ir kaip jam ten buvo blogai. Tad bandau juos suprasti ir nuraminti. Pats esu palikęs saviškį šunį prižiūrėti svetimiems žmonėms, tad puikiai žinau, ką tai reiškia. Stengiuosi nuolat šeimininkus informuoti trumposiomis žinutėmis, vaizdo reportažais, skambučiais apie jų šunelius. Pirmosiomis naujų darželinukų dienomis šeimininkai skambina intensyviau. Vėliau įvyksta persilaužimas, nes iš vaizdo žinučių jie mato, kad šuo laksto atsipalaidavęs, domisi aplinka, uodega pakelta – vadinasi, viskas gerai. Stengiuosi šeimininkus supažindinti ir su galimais nelaimingais atsitikimais.

– Darželinukus skirstote į mažesnes grupeles pagal jų dydį, charakterį ir agresyvumą. Kiek daugiausia galite priimti svečių?

– Skirstau juos veikiau pagal dydį, amžių (senukai nemėgsta būti drauge su jaunais) ir toleranciją kitiems šunims. Kadangi nėra narvų, tai ir konkretaus skaičiaus jums nepasakysiu. Labiau žiūriu pagal tai, kokie šunys pas mane atvyksta – turiu omeny, jų dydį, aktyvumą. Paprastai vienu metu galiu priimti apie 10–15 šunų.

– Ar šunys daugiau dėmesio reikalauja iš savo šeimininkų, ar iš jūsų – jų prižiūrėtojo?

– Šunų elgesys priklauso ir nuo jų auklėjimo. Vieni būna labai išpopinti, o kiti žino, kad ėdalo ir dėmesio gaus tik tada, kai ateis laikas. Beje, kai šuo vedžiojamas eina drauge su šeimininku – jis agresyvesnis. Gal mano, kad turi jį ginti? Pas mane nėra šeimininko, nėra pavadėlio – tik didžiulė aptverta teritorija. Tai ką čia saugosi? Tuomet ir agresyvumo mažiau, bet vis tiek negali nė minutės atsipalaiduoti: turi stebėti būrio elgesį.

– O kaip dėl ėdalo – ar jį visi šunys gauna vienodą?

– Kiekvienas atvyksta su savo ėdalu ir ėda po vieną. Ne tik dėl to, kad šunys nemoka dalytis savo pusryčiais ir vakariene, žaislais ar guoliu, bet ir dėl kiekvieno šuns mitybos subtilybių. Kitas net kriaušę nuo žemės suvalgys ir viskas – jau skrandis streikuos.

– Ko labiausiai bijojote prieš atverdamas šunų darželio duris ir ar tos baimės pasitvirtino?

Tokio termino „šunų darželis“ prieš aštuonerius metus nebuvo. Jį sugalvojau kaip savo veiklos pavadinimą, bet ilgainiui jis tapo bendrinis.

– Iš pradžių, kol neturi patirties, tai ir bijoti nežinai ko. Bet jei steigčiau darželį dabar, tikrai nedaryčiau tų pačių klaidų. Pirmus dvejus metus šunims leidau viską, kad tik jiems būtų gerai. Net kartu miegodavome su jautresniais. Paskui įgavau proto, kad taip toli nenuvažiuosiu. Dar viena bėda, lydėjusi mane dėl patirties stokos, buvo agresyvūs šunys. Jie sužalodavo kitus. Iš pradžių priėmiau visus, norėjau įtikti naujiems klientams. Paskui reikėdavo ir su veterinarais pabendrauti, ir nukentėjusių šunų šeimininkams ilgai aiškintis, atsiprašinėti, ir finansinių nuostolių patyriau. Ilgainiui ėmiau atsirinkti darželinukus. Ne visi moka būti taikūs viename šunų būryje. Pasitaiko tokių, kurie, kol po vieną namuose gyvena, – viskas gerai, bet kai tik atsiduria tarp kitų keturkojų – ima elgtis neprognozuojamai. Jei šuo ima rodyti agresiją kitų atžvilgiu, jį atskiriu dėl paties ir kitų saugumo. Tada toks pikčiurna daugiau laiko praleidžia su manimi, atskirai eina pasivaikščioti. Jei išsyk matau, kad šuo labai piktas, tiesiog atsiprašau šeimininkų ir nepriimu. Paprastai tai nekastruotų patinų problema.

– Ar jūsų prižiūrimi šunys nebando pabėgti?

– Pradžioje buvo visko, bet tuos kelis ištrūkusius radome bendromis jėgomis. Vėliau supratau, kad tarp šunų irgi yra tokių specialistų, kurie kaip kokie hakeriai ieško silpnų vietų teritorijos tvoroje. Ypač pirmomis viešnagės dienomis jie žūtbūt ieško būdų, kaip iš čia ištrūkti. Esame su vietiniais visas apylinkes dėl jų išmaišę. Dabar darželio teritorija aptverta patikima tvora.

– Dirbate nuo pirmadienio iki sekmadienio. Nuo ryto iki vakaro. Ar nesijaučiate nuolatiniame budėjimo režime?

– Tai yra, nesiginsiu. Bet pasitaiko ir man poilsio, kai šunys bedūkdami patys pavargsta. Dažniausiai tai būna vidurdienį. Tuomet galiu trumpam išvažiuoti, mat visur yra kameros, o aš per telefoną matau, kas darželyje vyksta. Per aštuonerius darbo metus jau ganėtinai perpratau šunų psichologiją, tad žinau, ko iš vienų ar kitų augintinių tikėtis, jei paliksiu juos vienus. Žodžiu, jau išmokau prognozuoti šunis, ir tos prognozės dažniausiai nenuvilia. Ateity, manau, vis tiek vienas neišsiversiu. Reikės išmokti dalytis atsakomybe su kažkuo kitu.

– Jei esate vienintelis darbuotojas, tai ir atostogų neturite?

– Turiu. Kartais, kai matau, kad mažėja mano darbingumo resursai, prarandu budrumą, imu ir pats jas susiorganizuoju. Tuomet laikinai šunelių nepriimu. Juk nepakeičiamų nėra. Lietuvoje tikrai nemažai puikių šunų viešbučių.

– O kokia jūsų darželinukų tradicinė dienotvarkė?

– Jei šunys dera kartu, tai vos pabudę visi drauge lekia į kiemą atlikti gamtinių reikalų. Oi, koks geras aliarmas tuo metu būna! Paskui vyksta žaidimai. Tie, kurie greičiau pavargsta (paprastai tai būna vyresni), grįžta prie durų ir prašosi namo. Pusryčiaujame. Tvarkau namus arba būnu su šuneliais. Dieną visi ilsisi. Paskui – vakarienė ir vėl laukas. Jei blogas oras? Na, vis tiek einame, tik ne visi noriai. Kiti pabrukę uodegas žiūri į mane, į duris tarsi klaustų, kodėl privalo eiti į lietų? Kai šią vasarą buvo dideli karščiai, gelbėjo šunų baseinas. Labradorai, įvairių medžioklinių veislių šunys praktiškai iš jo neišlįsdavo. Anksčiau vesdavau ir prie Nemuno, bet ne visi šunys toleruoja upės vandenį. Kitiems visokių alergijų atsiranda.

Komfortas: šunų darželio aplinka primena namų – darželinukai gali poilsiauti ant sofučių ir foteliukų.

– Kokių veislių šunų jūsų darželyje per tuos metus buvo daugiausia?

– Be abejonės, pirmiausia būtų labradorai, paskui – įvairūs medžiokliniai (kurtsharai, veimaraneriai, vižlai, bigliai, raselo terjerai), prancūzų buldogai. Daug mažų kambarinių šunelių – špicų, bišonų, jorkšyrų, pudeliukų. Jie labiau pageidauja žmogaus draugijos nei kitų šunų. Na, bet man svarbiausia, kad šuo būtų draugiškas (kitiems ir man) ir kad nesirgtų. Nesvarbu, ar tai mišrūnas iš prieglaudos, ar prabangus veislinis šuo – labiausiai man rūpi jo būdas ir geros manieros.

– O su kokių veislių šunimis turite daugiausia problemų?

– Pastebėjau, kad šunys, paimti iš prieglaudų, yra tarsi vaikai iš globos namų. Jie nesijaučia saugiai. Nepasitiki niekuo, ypač svetimais. Sunku ir su vokiečių aviganiais, stafukais, kane korsomis ir kitų veislių apsaugai, tarnybai skirtais šunimis. Kol yra vieni, jie puikiai elgiasi, bet būryje dažnai atsiskleidžia nepageidaujamos savybės. Yra ir tokių veislių šunų, kurie išskirtinai prisiriša prie savo šeimininkų. Tarkim, veimaraneriai ar vilkšuniai. Juos palieka šunų darželyje jau kelintą kartą, bet vis tiek pirmąsias dienas jie beprotiškai kaukia ir loja.

– Ar vakare, kai atsigulate miegoti, ausyse neaidi šunų lojimas, kauksmas, o širdyje, ar netvyro nerimas, kaip dabar tie darželinukai vieni, be jūsų?

– Priklauso nuo metų laiko (juokiasi). Vasaros metu, kai didžiausia šios paslaugos paklausa, kartais suabejoju, ar tikrai girdžiu lojant, ar jau galvoje aidi po ilgos darbo dienos. Vienok, aš visada labai klausausi, jeigu šunys loja, nes tokiu būdu jie atkreipia dėmesį į kažką svarbaus – loja žaisdami, stresuodami, pykdami, o gal aptikę grėsmę aplinkoje. Kai jie laimingi ir nestresuoja – aplinkui tyla. Galima ramiai gyventi ir net miegoti. Bet būna dienų, kai, tarkim, suvažiuoja naujokų. Tuomet gerą parą kolektyvas nerimauja. Nebūtinai jie visą laiką loja, bet… kalba. Tuomet visi kalbamės. Aš juos raminu, o jie mane.

– Ar lieka laiko kokiam kitam vyriškam hobiui, ne tik šunims?

– Kadangi esu pririštas prie vienos vietos, tai atsvara mano darbui – judėjimas, laisvė. Man patinka motociklai, kitos judėjimo priemonės. Labai mėgstu keliones. Jei tik yra galimybė, keliaujame su vaikais. Patinka sužinoti kažką naujo, įgyti naujų įgūdžių. Mėgstu skaityti grožinę, psichologinę literatūrą ir, žinoma, bendrauti su įdomiais žmonėmis – ne tik su šunimis. Man tiesiog gyvybiškai reikia žmogiško bendravimo, kad nepradėčiau loti (juokiasi).

Pirmenybėse dalyvaujančios ekipos įsigijo vos šešis naujus žaidėjus, su penkiais krepšininkais buvo pratęstos sutartys.

Vis dėlto didžioji dalis visų šių sandorių priklauso Eurolygoje rungtyniaujančiam Kauno „Žalgiriui“, kuris komandos formavimo bei žaidėjų paieškos darbus pradeda dar žiemą, o šios tradicijos laikos jau ne pirmąjį sezoną.

Iš anksčiau būsimos sudėties gaires dėlioti pradeda ir Vilniaus „Rytas“ bei Klaipėdos „Neptūnas“, o kiti klubai atsitraukia į antrą planą bei laukia rugpjūčio mėnesio - nukritusių krepšininkų kainų bei aiškesnių būsimo sezono biudžeto dydžių.

„Kol kas lygoje tvyro stagnacija, - tinklalapiui LKL.LT teigė krepšinio agentas Povilas Butkevičius, anksčiau atstovavęs „Žalgiriui“ ir dar keturiems LKL klubams. - Lietuva niekada nebuvo iš tų rinkų, kurioje pradedama anksti dėlioti sudėtis. Prancūzijoje jau pusė ekipų yra susikomplektavusios, o Lietuvos klubai vėluoja, daugiausia - dėl ekonominės situacijos. Kažkiek yra užkeltos žaidėjų kainos. Tokia tendencija, kad vietiniai krepšininkai birželį ar liepos mėnesį nori 20-30 proc. daugiau, nei jie yra iš tikrųjų verti, o jei to nesulaukia - rugpjūtį pasirašo už mažiau“.

„Žalgiriui“ iki komplektacijos pabaigos trūksta vieno ar dviejų, jei komandą paliks amerikietis Aaronas White'as, pirkinių. Toks kauniečių aktyvumas vasaros turguje neturėtų stebinti - daugkartinis Lietuvos čempionas disponuoja galingu biudžetu, kuris artėjantį sezoną gali siekti iki 9 mln. eurų.

„LKL komandas pagal finansinį pajėgumą galima išskirsti į keturis krepšelius, - pasakojo P. Butkevičius. - „Žalgiris“ yra aukščiausios kategorijos. Kitoje pakopoje turėtų būti trys klubai: „Rytas“, „Neptūnas“ bei „Lietkabelis“. Tiesa, nežinau, ar panevėžiečiai ir klaipėdiečiai šioje kategorijoje išliks ir artėjančiame sezone. Dar kitame laiptelyje yra „Juventus“, „Šiauliai“ ir „Pieno žvaigždės“. O apatiniame krepšelyje - „Dzūkija“, „Nevėžis“ ir „Vytautas“. Tai susidėjo pagal rezultatus ir nestabilius klubų biudžetus“.

„Žalgirio“ biudžetas sieks apie 9 mln. eurų, o penktoje vietoje praėjusį sezoną buvę „Šiauliai“ žada surinkti apie 750 tūkst. Pasak krepšinio agento, lentelės dugno ekipos balansuoja ties LKL minimumo riba - 450 tūkst. eurų.

„Jie tikrai neturi daugiau, nebent koks papildomas 50 tūkst. eurų. Iš šio biudžeto lentelės dugno komandos atlyginimams ir su tuo susijusiems mokesčiams skiria, spėju, iki 90 proc. Esu išklausęs FIBA mokymus ir žinau, kad to neturėtų būti. Jeigu klubas nori išsilaikyti ir būti stabilus, jis turi investuoti į viską. Pavyzdys yra „Žalgiris“, kuris daug lėšų skiria vien marketingui“, - sakė P. Butkevičius.

Lentelės dugno komandos vidutiniam žaidėjo mėnesiniam atlyginimui skiria apie 2,5 ar 3 tūkst. eurų. Stipresnėse ekipose krepšininko mėnesinė alga pasiekia 4 tūkstančius ar daugiau eurų.

Ekipos komplektacijas įprastai pradeda nuo trenerių, o iš praėjusio sezono garantuotas sutartis turėjo vos du specialistai pirmenybėse - „Šiauliams“ vadovaujantis Antanas Sireika bei Klaipėdos „Neptūno“ vairininkas Kazys Maksvytis.

Vilniaus „Ryto“ vyriausiuoju strategu tapo Dainius Adomaitis, Panevėžio „Lietkabelio“ - Gintaras Kadžiulis. Dar keturi šalies klubai pratęsė sutartis su praėjusį sezoną ekipoms vadovavusiais treneriais.

Buvęs krepšininkas, vėliau skautas, o dabar antruosius metus krepšinio agento duoną kremtantis bei „Players Group“ agentūroje dirbantis P. Butkevičius pabrėžia, kad šalies klubai yra linkę sudėtis pradėti dėlioti nuo lietuvių, o galiausiai prie jų priduria ir legionierius.

Kurie lietuviai praėjusiame sezone labiausiai pasikėlė savo vertę?

„Akivaizdu, kad pirmiausia reikėtų paminėti Lauryną Birutį. Taip pat yra Martynas Echodas ar „Dzūkijoje“ sėkmingai žaidęs Paulius Petrilevičius. Donatas Tarolis praėjusį sezoną bangavo, tačiau dar kartą parodė, kad gali gerai rungtyniauti atkrintamosiose, o tai yra signalas treneriams. Prie šių žaidėjų reikėtų priskirti ir „Šiaulių“ jaunimą. Šioje ekipoje dauguma jaunų žaidėjų smarkiai pasikėlė vertę, pradedant Donatu Sabeckiu ar Evaldu Šauliu“, - dėstė krepšinio agentas.

Šį tarpsezonį „Betsafe-LKL“ lygą papildė du užsieniečiai - abu juos įsigijo „Žalgiris“. Sezono uždangai nusileidus kauniečiai paskelbė apie kontraktą su amerikiečiu Thomasu Walkupu, o praėjusį savaitgalį sukirto rankomis ir su įžaidėju Nate'o Woltersu.

Didesnio užsieniečių proveržio į stipriausią šalies lygą tikimasi po šiuo metu vykstančios NBA Vasaros lygos, kuri baigsis liepos mėnesio pabaigoje.

„Kuomet pasibaigia Vasaros lyga, tuomet didžioji dalis amerikiečių susiduria su realybe, kad nebus pakviesti į NBA klubų peržiūras. Tuomet nusileidžia žaidėjų lūkesčiai bei kainos ir jie pradeda galvoti apie Europą. Vis dėlto žaidėjai pirmiausia dairosi į Italiją ir Vokietiją, o tik vėliau, nepavykus sudaryti kontrakto šiose šalyse, jie atsisuka į Lietuvą“, - aiškino P. Butkevičius.

Agentas pastebi vis didesnę NKL žaidėjų persikėlimo į LKL tendenciją, o to galime tikėtis ir šiemet. Pirmuoju ir vieninteliu NKL krepšininku, persikėlusiu šią vasarą į stipriausią šalies lygą, tapo Rokas Stankevičius, kuris iš Marijampolės „Sūduvos“ perėjo į „Šiaulius“.

Šiuo metu vos penki „Betsafe-LKL“ klubai savo sudėtyse turi daugiau nei tris žaidėjus: „Žalgiris“, „Rytas“, „Neptūnas“, „Šiauliai“ bei „Dzūkija“.

Nuo liepos 1-osios iki 9-osios vyksta LKL licencijavimo procesas, o jau mėnesio viduryje paaiškės komandos, dalyvausiančios kito sezono pirmenybėse.

„Manau, kad lietuviai kontraktus ims pasirašinėti liepos pabaigoje, o užsieniečiai galbūt net pirmąją rugpjūčio savaitę“, - prognozavo krepšinio agentas.

Nemažai traumų išgyvenęs P.Butkevičius po praėjusio sezono jau ruošėsi dėti tašką krepšininko karjerai, tačiau „Vyčio“ pasiūlytos sąlygos paskatino jį dar pratęsti profesionalų žaidimą.

„Paskutiniai treji metai man buvo labai sunkūs ir galvojau, kad gal to jau užteks. Tačiau tada man paskambino „Vyčio“ vadovas ir pakvietė prisijungti. Kadangi man yra sunku sportuoti pilna jėga du kartus per dieną, buvo pasiūlytas individualesnis grafikas. Džiaugiuosi, kad į mano situaciją buvo atsižvelgta ir būsiu prižiūrimas. Dabartine savo fizine būkle esu gana patenkintas, o sezono metu, manau, įgausiu optimalų stovį“, – pranešime cituojamas P. Butkevičius.

28–erių metų 203 cm ūgio žaidėjas pastarąjį sezoną atstovavo Prienų–Birštono „Vytauto“ klubui ir yra sukaupęs nemažą patirtį Lietuvos krepšinio lygoje („Tete-a-Tete Casino“ LKL). P.Butkevičius ne vieną sezoną yra vilkėjęs Kėdainių „Nevėžio“, Kauno „Triobet“ bei „Žalgirio“ aprangas, taip pat rungtyniavo Estijoje bei Italijoje.

P. Butkevičius praėjusį sezoną spėjo sužaisti septynerias rungtynes LKL čempionate, kuriose per 9 minutes rinko po 2,1 taško bei atkovodavo po 2,1 kamuolio.

Į NKL pirmenybes aukštaūgis grįžta po 10 metų pertraukos – čia jis pradėjo savo karjerą ir 2004–2006 m. atstovavo Kauno „Žalgirio“ dubleriams.

„Grįžtu baigti karjeros į lygą, kurioje viską pradėjau, todėl mano tikslai yra aukščiausi. Neateinu čia šiaip sau. Sunku yra sakyti: būsime pirmi. Juk sezono metu būna traumų ir viskas gali staiga keistis. Bet į stipriausiųjų ketvertą turime patekti, nes kolektyvą turime gerą“, – sakė P. Butkevičius.

„Vyčio“ naujokas taip pat šmaikštavo, kad prisijungti prie „Vyčio“ kvies ir be darbo esantį gynėją Adą Juškevičių. „Visi bičiuliai kontraktus jau turi, Adas vienas likęs – reiktų pasikviesti“, – juokėsi P. Butkevičius.

„Vytis“ tarpsezonio metu sutartis pasirašė su treneriu Virginijumi Sirvydžiu, žaidėjais Gediminu Maceina, Roku Čepanoniu, Edvinu Jezukevičiumi ir Edgaru Stanioniu. Klube liko Ernestas Serkevičius, Marijus Užupis ir Paulius Beliavičius.

Dukart LKL vicečempionas buvęs Kauno „Žalgirio“, „Prienų“, o dabar Kėdainių „Nevėžio“ puolėjas Povilas Butkevičius yra savo paties šešėlis. Po traumos niekaip neatsigaunantis žaidėjas vidutiniškai meta vos po tris taškus ir atkovoja po 2 kamuolius.

„Kol kas nesu visiškai atsistatęs, todėl ir žaisti ne taip sekasi. Bet įvardinti tikslių priežasčių negaliu. Nežinau. Gal operacija kalta, gal reabilitacija..“, - „Žinių radijo“ laidai „LKL dienoraštis“ sakė Povilas Butkevičius.

– Povilai, prabėgo nemažai laiko. Ar bent bandai ieškoti priežasčių, kodėl taip yra?

– Bandau. Bet nėra taip lengva, kol vyksta sezonas, o treniruotės kiekvieną dieną. Tiesa, dabar laukiu papildomų tyrimų atsakymų, o tada bus aiškiau, kaip spręsti tą problemą.

– Kokie dar žingsniai yra daromi, kad Povilas Butkevičius būtų toks, koks buvo, tarkim, kai atstovavo „Prienams“?

– Labai sunku atsakyti, nes mano trauma nebuvo tokia sudėtinga. Blogiausia, kad susidūriau su komplikacijomis, kurių net negaliu paaiškinti. Tikrai nežinau priežasčių, dėl ko viskas komplikavosi: ar kažkas nepavyko operacijos metu, ar reabilitaciją ne taip padariau, ar per anksti po operacijos sportuoti. Nežinau šitų atsakymų. Bet kokiu atveju, stengiuosi koją tvirtinti, bet ji nėra tokia, kokia būdavo. Todėl žaidžiu ne visa jėga, o kai nežaidi šimtu procentų, tokie ir rezultatai.

– O kaip treniruotėse?

– Viską darau, kaip ir reiktų – sportuoju su komanda, žaidžiu su komanda, viską darau su komanda, kaip ir anksčiau. Tiesiog negaliu padaryti daug dalykų, kuriuos padarydavau seniau. Man net įdėti kamuolį iš viršaus nėra lengva, nors anksčiau tą galėdavau padaryti kaip noriu net pažadintas naktį. Tai įsivaizduokite, kaip man žaisti, kai neturiu savo pagrindinio ginklo. Turiu imtis kažko kito, bet tas adaptacinis laikotarpiais nėra lengvas. Ir viskas.

– Ar negali būti, kad prie to nešoklumo prisideda ir psichologinė baimė?

– Psichologija nei kiek neprisideda – tai yra tiesiog traumos padariniai. Jeigu aš gerai jausčiausi – aš gerai ir žaisčiau. Nėra kalbų. Problema yra mano koja, kuri neleidžia žaisti maksimaliai. Jeigu aš negaliu maksimaliai šokti, jeigu aš negaliu maksimaliai bėgti, tai kokia prasmė kalbėti apie psichologiją?

– O išeitis yra, kad koja būtų tokia tvirta, kokia turi būti?

– Yra daug variantų: arba pakartotinė operacija, arba pakartotinė reabilitacija, arba ilga pertrauka be krepšinio. Tiesiog kol kas nenoriu daryti skubotų sprendimų. Dar bandau atsigauti treniruodamasis, žaisdamas, bet, praėjus kelioms savaitės, turėsiu daryti išvadas.

Jeigu jausiuos geriau, tai ir toliau darysiu, ką dabar darau, o jeigu niekas nesikeis – teks priimti kardinalų sprendimą.

– Kas tą sprendimą labiau lems: paties asmeninė nuojauta ar gydytojo patarimai?

– Manau, kad tai bus mūsų abiejų bendras sprendimas. Kėdainių „Nevėžis“ yra mano vieno sezono stotelė, o man asmeniškai, visa karjera pakibusi ant plauko.. suprantate, kad tai yra sunkus sprendimas.

– Pakalbame apie Kėdainių „Nevėžį“. Kas nutiko komandai, kad ji taip stipriai pasikeitė?

– Viskas paprasta – praradome du pagrindinius žaidėjus Tyroną Brazeltoną ir Vilmantą Dilį, kurie pelnydavo daugiau nei trečdalį visų komandos taškų. Jų vietų niekas neužėmė. Aš turėjau užimti Vilmo (V.Dilio) vietą, bet šiai dienai negaliu jos užimti, nes nesugebu, o Tyrono vietoje išvis nieko nėra – žaidžiam be įžaidėjo. Anksčiau įmesdavome po 80 – 90 taškų, o dabar tik 60. Viskas dėsninga – tų dviejų žaidėjų praradimas padarė labai didelę įtaką.

– Net ir žaidžiant namie su „Lietkabeliu“?

– Aišku, rungtynės su Panevėžiu dar kita kalba. Prieš juos turėtumėm laimėti ir esama sudėtimi, bet kaip griuvom, taip sugriuvom. Atrodo, laimėjom Utenoje – lyg ir viskas gerai, bet grįžom namo ir pralošėm prieš „Lietkabelį“. Sunku paaiškinti, gal išsibalansavimas čia kaltas. Kaip bebūtų, tas problemas būtinai reikia spręsti ir kuo greičiau.

Parengė Aurimas Budraitis

Kėdainių „Nevėžio“ komanda bus nepalyginamai pasikeitusi nuo praėjusio sezono. Ekipa rungtyniaus naujai pastatytoje arenoje, o renkama sudėtis leidžia galvoti apie ambicingus tikslus.
Klubą tarpsezoniu papildė Povilas Butkevičius, Simas Buterlevičius, Arvydas Šikšnius, Valdas Dabkus, Vidas Ginevičius. „Nevėžio“ direktorius Karolis Kalvaitis tinklalapiui „SportoTV.lt“ teigė, jog pastiprinimo ekipa gali sulaukti net ir sezono metu.

„Šiuo metu ieškome stipraus aukšto žmogaus, kuris galėtų keistis tiek su  P. Butkevičiumi, tiek su V. Dabkumi. Taip pat dairomės įžaidėjo, kuris žaistų komandai, rastų laisvus ekipos draugus bei priimtų teisingus sprendimus, – sakė K. Kalvaitis. – Man nereikia, kad jis rinktų po 20 taškų kiekvienose rungtynėse. Nenorime leisti pinigus tik tam, jog pirkti žaidėją.“

Vienu svarbiausiu tarpsezonio nuveiktų darbų galima įvardinti Butkevičiaus sugrįžimą iš Italijos į Kėdainius. Jis Nevėžio“ komandoje rungtyniavo 2007-2008 metais.

Praėjusį sezoną puolėjas žaidė antrame Italijos divizione, bet sezono pabaigoje patyrė kelio traumą, todėl „Nevėžis“ aukštaūgiui pasiūlė geras sąlygas atsigauti ir neskubant pradėti sezoną.
„Pagrindinis pliusas po praleisto sezono Italijoje tas, jog sustiprėjau fiziškai. Ten rungtyniauja fiziškai stipresni krepšininkai, nei LKL. Todėl teko automatiškai prisitaikyti“, – reziumavo P. Butkevičius.
Po dar trumpesnės pertraukos į Kėdainius grįžo V. Ginevičius, kuris žaliai baltus marškinėlius vilkėjo 2011-2012 metais.

„Visada yra malonu žaisti su tokiais komandos draugais, kuomet bet kuris gali rinkti taškus. Tiek įžaidėjui mažesnė atsakomybė, tiek lengviau susižaisti. Su V. Dabkumi dar nesu žaidęs, o su P. Butkevičiumi buvo tikrai malonu žaisti. Jeigu perduosi jam kamuolį, galima sakyti rezultatyvus perdavimas bus iš karto“, – komandos draugą gyrė  G. Ginevičius.

Vos antrą kartą per savo karjerą ne sostinėje rungtyniausiantis Buterlevičius džiaugėsi puikia organizacija „Nevėžio“ klube.

„Labai norėjau šią vasarą išvažiuoti žaisti į užsienį, tačiau mano sprendimui daug įtakos turėjo, jog „Nevėžis“ – Lietuvos ekipa, renkanti stiprią sudėtį. Visi komandos draugai yra tikrai aukšto lygio bei gero charakterio krepšininkai, – kalbėjo P. Buterlevičius. – Klubo direktorius elgiasi tikrai profesionaliai – parūpina viską ko reikia. Gal kažkam skambės keistai, bet „Nevėžyje“ yra dirbama profesionaliai.“

Jau dabar daugelis „Nevėžį“ mato tarp stipriausių keturių Lietuvos komandų, o pats klubo direktorius K. Kalvaitis taip pat neslepia ambicijų – norima pirmą kartą istorijoje miestui padovanoti LKL bronzos medalius.

„Ant popieriaus matosi, kad nesusirinkome gliaudyti saulėgrąžų, bet popierius taip pat nežaidžia. Galbūt po dviejų savaičių galėsime pakalbėti apie komandos tikslus, tačiau mes taikomės į trečią vietą. Nėra ko slėpti“, – pokalbį su „SportoTV.lt“ baigė klubo direktorius K. Kalvaitis.